Salmanas Rushdie. EPA-ELTA nuotr.
Niujorkas, rugpjūčio 12 d. (AFP-ELTA). Britų rašytojas Salmanas Rushdie, kurio prieštaringai vertinami kūriniai užtraukė jam Irano fatvą (mirties nuosprendį) ir privertė slapstytis, penktadienį buvo užpultas scenoje JAV vakarinėje Niujorko valstijoje, pranešė JAV žiniasklaida.
Vaizdo įraše matyti, kaip žmonės puola jam į pagalbą, kai jis buvo užpultas per renginį Šetokvos (Chautauqua) apygardoje. Policija patvirtino, kad būta užpuolimo peiliu, nors aukos tapatybės iš karto neatskleidė.
Vėliau Niujorko valstijos policija pranešė, kad S. Rushdie buvo sužeistas dūriu į kaklą, jo būklė nežinoma, įtariamasis sulaikytas. „Įtariamas vyras išbėgo į sceną ir užpuolė S. Rushdie bei jo pašnekovą. S. Rushdie buvo sraigtasparniu nugabentas į rajono ligoninę“, – sakoma policijos pranešime.
Rašytojas, dabar 75 metų, 1981 m. atsidūrė dėmesio centre, pasirodžius antrajam jo romanui „Vidurnakčio vaikai“, knyga pelnė tarptautinį pripažinimą ir prestižinę Didžiosios Britanijos Bookerio premiją už nepriklausomybę iškovojusios Indijos pavaizdavimą. Tačiau 1988 m. išleista jo knyga „Šėtoniškos eilės“ sulaukė tokio dėmesio, kokį jis vargiai galėjo įsivaizduoti – Irano revoliucijos lyderis ajatola Ruhollah Khomeini paskelbė fatvą, arba religinį dekretą, reikalaujantį jo mirties. Kai kurie musulmonai šį romaną laikė nepagarba pranašui Mahometui.
S. Rushdie, gimęs Indijoje nepraktikuojančių musulmonų šeimoje ir pats būdamas ateistas, buvo priverstas pasitraukti į pogrindį, nes už jo galvą buvo pažadėtas atlygis, tai galioja ir šiandien. Didžiosios Britanijos vyriausybė jam suteikė policijos apsaugą po jo vertėjų ir leidėjų nužudymo arba pasikėsinimo nužudyti.
Beveik dešimtmetį jis praleido slapstydamasis, nuolat kraustydamasis į kitus namus ir net vaikams negalėdamas atskleisti, kur gyvena. Jis pradėjo viešai rodytis tik praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio pabaigoje, kai 1998 m. Iranas pareiškė neberemsiąs jo nužudymo. Dabar jis gyvena Niujorke, yra žodžio laisvės gynėjas, ypač stipriai gynęs prancūzų satyrinį žurnalą „Charlie Hebdo“, kai 2015 m. Paryžiuje islamistai nušovė jo darbuotojus. Žurnalas paskelbė Mahometo karikatūras, tai sulaukė piktos viso pasaulio musulmonų reakcijos.
Grasinimai ir literatūros renginių, kuriuose dalyvavo S. Rushdie, boikotai ir toliau tęsėsi, jo įšventinimas į riterius 2007 m. sukėlė protestus Irane ir Pakistane, vienas Pakistano vyriausybės ministras sakė, kad ši garbė pateisina savižudžių sprogdinimus. Tačiau fatva nesugebėjo užgniaužti S. Rushdie rašymo. Daugiau nei 600 puslapių apimties „Vidurnakčio vaikai“ pritaikyti scenai, sukurtas kino filmas, jo knygos išverstos į daugiau nei 40 kalbų.
Milijonas piligrimų meldėsi ant Arafato kalno. EPA-ELTA nuotr.
Meka, liepos 8 d. (dpa-ELTA). Milijonas maldininkų penktadienį, antrąją hadžo dieną, meldėsi ant Arafato kalno netoli Saudo Arabijos Mekos miesto.
Daugeliui tikinčiųjų šis ritualas buvo jų religinio gyvenimo kulminacija. Jie prašė nuodėmių atleidimo ir Dievo malonės. Svilinant 40 laipsnių karščiui, daug piligrimų nuo saulės slėpėsi po skėčiais.
Hadžas sušvelnintomis koronaviruso sąlygomis prasidėjo ketvirtadienį. Šiais metais į Meką suplūdo gerokai daugiau pamaldžių musulmonų nei pernai, kai jų buvo apie 60 000. Prieš pandemiją hadže dalyvaudavo 2,5 mln. maldininkų.
Šiais metais iš dalies sušvelninta kaukių prievolė. Be to, pirmą kartą nuo pandemijos pradžios vėl leista atvykti musulmonams iš užsienio. Tačiau tikintieji turi būti ne vyresni kaip 65 metų amžiaus ir visiškai paskiepyti nuo koronaviruso.
Hadžas yra vienas penkių islamo stulpų. Kiekvienas pamaldus musulmonas, kuris yra sveikas ir gali sau leisti, privalo bent kartą gyvenime apsilankyti Mekoje.
Arafato kalnas yra už 20 km į rytus nuo Mekos. Teigiama, kad pranašas Mahometas čia prieš 1 400 metų pasakė paskutinį savo pamokslą. Pagal hadžo ritualą piligrimai lieka ant kalno iki sutemstant ir atsiduoda maldoms bei Korano skaitymui.
Tūkstančiai musulmonų Pietų Azijoje protestavo prieš pranašo Mahometo įžeidimą. EPA – ELTA foto
Naujasis Delis, birželio 10 d. (dpa-ELTA). Tūkstančiai musulmonų penktadienį Indijoje, Bangladeše ir Pakistane išėjo į gatves, protestuodami prieš Indijos valdančiosios partijos atstovų paniekinamus pasisakymus apie pranašą Mahometą. Demonstracijos, dažnai netoli mečečių, vyko trijose sostinėse bei kituose miestuose.
Protestus sukėlė Indijos valdančiosios partijos atstovės per televiziją išsakyti įžeidžiantys žodžiai apie Mahometą. Kiek vėliau pranašą tviteryje įžeidė kitas partijos atstovas. Taip jie sukėlė didelį įtūžį virtinėje musulmoniškų šalių. Kai kurios šalys išsikvietė Indijos diplomatus ir pareikalavo viešo atsiprašymo.
Indijos diplomatai ir Užsienio reikalų ministerija atsiribojo nuo partijos atstovų pasisakymų.
Indija yra daugiausiai gyventojų – daugiau kaip 1,3 mlrd. – turinti pasaulio demokratija. Dauguma jų yra induistai. Tačiau šalyje gyvena ir per 200 mln. musulmonų.
Kritikai kaltina premjero Narendros Modžio partiją vis labiau žeminant musulmonus.
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Puikiai prisimenu, kaip Lietuvos kariuomenės atstovas Ekstremalių situacijų operacijų centre kapitonas Mažvydas Kunevičius informacinei agentūrai ELTA yra teigęs: vien šių metų spalio mėnesį mūsų kariuomenė užfiksavo net 272 dezinformacijos atvejus internetinėje erdvėje.
„Pasauliui toliau kovojant su koronaviruso pandemija, nemažėja ir klaidinamos informacijos mastas, kuris, deja, kelia itin didelę grėsmę apsunkinant valstybių bei institucijų priimamus sprendimus, bandant suvaldyti situaciją“, – spaudos konferencijoje tąsyk sakė kpt. M. Kunevičius.
Melagingi pranešimai
Džiugu, kad mūsų kariniai ekspertai fiskuoja viešojoje erdvėje pasirodančius melagingus pranešimus dėl koronaviruso, narystės NATO aljanse, energetinės nepriklausomybės, Europos Sąjungoje besirutuliojančių procesų. Bet tai – tik pusė darbo. Dezinformacija – ne tik paskelbti melagingi pranešimai. Dezinformacija – dar ir tai, kas nutylima, kas neskelbiama. Ar mūsų kariniai ekspertai analizuoja, pavyzdžiui, ką mūsų žiniasklaida nutylinti, ignoruojanti? Ar domisi, kodėl nutyli, kodėl ignoruoja? Ar tokie nutylėjimai ir ignoravimai, žvelgiant mūsų karinių analitikų akimis, nėra įtartini, pavojingi?
Aš kalbu visų pirma apie Pietų Kaukazo aktualijas. Mat šia tema Lietuvos žiniasklaidoje regiu itin daug tendencingumų, iškraipymų.
Niekaip iš atminties neišdyla neseniai delfi.lt portale Edmundo Jakilaičio moderuota diskusija skaudžia tema – kuo gresia atsinaujinęs karas dėl Kalnų Karabacho? Šiame Lietuvos politikos forume tuomet dalyvavo net keturi pašnekovai: politikos apžvalgininkas Ramūnas Bogdanas, Seimo Europos reikalų komiteto pirmininkas Gediminas Kirkilas, Vilniaus Universiteto TSPMI direktorė Margarita Šešelgytė ir Seimo tarpparlamentinių ryšių su Azerbaidžano Respublika grupės narys Laurynas Kasčiūnas.
Diskusija dėl Kalnų Karabacho ateities. Lietuvos politikos forumas. Delfi.lt
Daug pašnekovų, o laida – tendencinga. Akivaizdžiai pūsta tik į vienus vartus. Ginčams nebuvo pakviestas nė vienas Azerbaidžano ir Turkijos poziciją palaikantis komentatorius. Laidoje net aiškiai nepabrėžta, kad NATO ir Europos Sąjunga laiko Kalnų Karabachą neatskiriama Azerbaidžano teritorija. Niekas iš kalbėjusiųjų šito neakcentavo. Net L.Kasčiūnas, tuomet būdamas draugystės su Azerbaidžanu grupės narys, aiškiai nepratarė, jog Lietuva, gerbdama šalių teritorinį vientisumą, pripažįsta Kalnų Karabachą esant Azerbaidžano teritorija, jog oficialusis Vilnius savo išvadas privalo dėlioti vadovaudamasis pirmiausia šiuo postulatu. Taigi aiškiai neįvardino pačio svarbiausio. O neištarus pačio svarbiausio rimta diskusija, kuo gresia atsinaujinęs karas, – argi prasminga?
Mečio Laurinkaus fenomenas
Tačiau toji E.Jakilaičio moderuota laida – ne pati tendencingiausia Pietų Kaukazo tema (omenyje turiu dar ir Šarūno Liekio, Zigmo Vitkaus, Rimvydo Valatkos straipsnius, Margaritos Šešelgytės komentarus). Vienas iš tendencingiausių Pietų Kaukazo aktualijomis pasirodžiusių pastarojo meto rašinių, mano supratimu, – tai buvusio Lietuvos saugumo vadovo Mečio Laurinkaus tekstas „Karo atomazgoje – mįslingas V.Putino perspėjimas ir Vakarų Europos tyla“. Kas skaitė šį lrytas.lt portale paskelbtą tekstą, puikiai suprato, kurioje pusėje autorius. Subtiliai peršama nuomonė, jog Kalnų Karabachas nėra Azerbaidžanas. Apie tai, jog tarptautinė bendruomenė Kalnų Karabachą vis tik laiko neatskiriama Azerbaidžano teritorija, – nė žodelio.
Be kita ko, savo rašinyje M.Laurinkus subtiliai propaguoja daugelio komentatorių, apžvalgininkų, žurnalistų Lietuvos spaudoje įkyriai peršamą versiją, esą šių metų rudenį kilusiuose kariniuose susidūrimuose laimėtoja tapusi tik Rusija. Azerbaidžanas neva nieko neišlošęs (taip jau nieko neišlošė?). Dar peršamos užuominos, jog Azerbaidžanas, atsiimdamas savas žemes, pakenkė demokratinėms reformoms Armėnijoje. Dar užsipuolama Turkija, neva nepagrįstai kritikuojanti Prancūziją.
Skaitau ir savo akimis netikiu: Turkiją reikia išmesti iš NATO, nes ji, tik pamanyk, vienašališkai įsivėlė į karą Pietų Kaukaze.
Prašau – išmeskite. Bet tada, vadovaujantis M.Laurinkaus išmintimi, iš NATO išprašyti privalu ir Didžiąją Britaniją, vos prieš keletą dešimtmečių užpuolusią Argentiną dėl ginčytinų Folkleno (Malvinų) salų, ir Ameriką, dažnai priimančią vienpusiškus karinius sprendimus?
Beje, ištrenkti derėtų ir Prancūziją, kuri leisdama saviems „karikatūristams“ teplioti šlykščias Pranašo Mahometo karikatūras, man regis, specialiai kiršina Europą su islamo pasauliu. Nežinia kokių tikslų vedina, demagogiškai prisidengdama žodžio, spaudos ir saviraiškos laisve, Prancūzija kryptingai, atkakliai erzina musulmonus visame pasaulyje.
Mečys Laurinkus. Slaptai.lt nuotr.
Niekad niekur nesu sakęs, jog krikščionys turėtų nusileisti musulmonams, pataikauti musulmonams, tenkinti nepagrįstus musulmonų reikalavimus. Jokiu būdu neleiskime užsilipti mums ant galvų. Visuomet duokime griežtą atkirtį, jei mums primetamos svetimos tvarkos. Bet idiotiškos karikatūros – tikrai ne tas daiktas, dėl kurio krikščionims derėtų rungtis su musulmonais. Mano įsitikinimu, kiekvienas doras krikščionis privalo smerkti ne vien fanatikus, kurie žudė „karikatūristus“, bet ir „dailininkus“, atkakliai besityčiojusius iš musulmonams šventų simbolių.
Deja, apie šias problemas M.Laurinkaus tekste – nė raidelės. Tarsi Prancūzija būtų šventa karvė.
O ko verta M.Laurinkaus užuomina, kurios jis neva nenorėjęs ištarti, bet vis tik leptelėjo: pripažinkime armėnų separatistų okupuotą Kalnų Karabachą nepriklausoma šalimi! Kaip šitą buvusio VSD direktoriaus išsišokimą vertina VSD analitikai? Kaip šį M.Laurinkaus raginimą apibūdina Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas? NATO narę Lietuvą vardan svetimas žemes okupavusių armėnų separatistų interesų bandoma sukiršinti su NATO nare Turkija – ar tai normalu, pateisinama, valstybiška?
Seimo nario Kęstučio Masiulio akibrokštas
Prie tendencingų rašinių priskirtinas ir Seimo nario Kęstučio Masiulio tekstas „Pralaimėjo Azerbaidžanas ir Armėnija, laimėjo Putinas“ (delfi.lt). K.Masliulis, kaip ir ponas M.Laurinkus, tendencingas jau vien dėl to, kad nedrįsta viešai ir aiškiai pasakyti, kam, remiantis tarptautine teise, priklauso Kalnų Karabachas. Nutyli, jog Karabachas – tai Azerbaidžanas. Todėl viešai klausiu parlamentaro K.Masiulio: jūs ginčijate nūnai nusistovėjusias šalių teritorinio vientisumo taisykles?
Taip pat keisti Seimo nario K.Masiulio įrodinėjimai, girdi, šiame konflikte tėra viena nugalėtoja – Rusija. Esą šių metų rudens kariniai įvykiai buvo valdomi iš Kremliaus.
Seimo narys Kęstutis Masiulis. Slaptai.lt nuotr.
Taip, Rusija mėgino kištis į šį konfliktą, stengėsi jam vadovauti, mėgino išpešti kuo daugiau naudos. Ir, be abejo, nėra taip, kad su rusiška nuomone dėl Kalnų Karabacho niekas nesiskaitytų. Ir vis tik tie, kurie mano, jog Pietų Kaukaze laimėjo Rusija, – klysta.
Taikos derybos – tik iliuzija
Susiraskite buvusio Rusijos prezidento Vladimiro Putino patarėjo ekonomikos klausimais Andrejaus Ilarionovo (dabar jis – Katono instituto Vašingtone vyriausiasis mokslinis bendradarbis) komentarus tiek ukrainietiškame gordonua.com, tiek rusiškame echo.msk.ru.
Pirma, šis įtakingas, visame pasaulyje žinomas analitikas nesutinka, kad teritorinius konfliktus įmanoma išrutulioti taikiomis derybomis. Nereikia būti naiviais, nereikia vadovautis iliuzijomis. Duodamas gordonua.com žurnalistei Alesiai Bacman interviu jis tvirtina atvirkščiai: per visą žmonijos istoriją niekas niekad savų teritorijų nesusigrąžino gera valia – taikių derybų būdu. Derybos – tuščias laiko gaišinimas. Stipriai at kojų bestovintis okupantas užgrobtų žemių negrąžina. Derybos galinčios būti labai ilgos, derybose dalyvauti galį didžiausi išminčiai, bet jei agresorius nenorės atiduoti žemių, jis jų neatiduos. Tėra vienintelis būdas jį priverst grąžinti tai, kas jam nepriklauso – arba karinėmis priemonėmis, arba ekonominiu spaudimu. Derybos efektingos tik tuomet, kai agresorius parklupdytas ant kelių, nusilpęs, išsikvėpęs. Šitaip aiškindamas A.Ilarionovas omenyje turėjo Rusijos – Ukrainos derybas dėl Krymo, bet ši jo pastaba tinkanti visiems teritoriniams konfliktams, taip pat – ir dėl Kalnų Karabacho.
Andrejus Ilarionovas – apie Vladimiro Putino pralaimėjimus
O štai echo.msk.ru portale asmeniniame bloge A.Ilarionovas tvirtina, kad pastarąjame kare dėl Kalnų Karabacho skaudžiausią smūgį patyręs būtent Vladimiras Putinas. Nugalėtojais šis analitikas pripažįsta tik Azerbaidžaną ir Turkiją.
Be kita ko, A.Ilarionovas nurodo ne vieną, o dešimt priežasčių, kodėl šį sykį V.Putinas Pietų Kaukaze skaudžiai prašovęs.
Andrejus Ilarionovas. Komentaras dėl Vladimiro Putino pralaimėjimų Kalnų Karabacho fronte
Pirmiausia A.Ilarionovas mano, kad V.Putinas nesugebėjo pasipriešinti Azerbaidžano planams jėga susigrąžinti Kalnų Karabachą. Azerbaidžanas pradėjęs karinę operaciją nepaisydamas V.Putino draudimų. V.Putinas nepajėgė Azerbaidžano kariuomenės puolimo sustabdyti nei šių metų rugsėjo 27 dieną, nei spalio 19-20 dienomis, kai prasidėjo derybos dėl kovinių veiksmų stabdymo. Azerbaidžanas demonstratyviai nepaisė Kremliaus nuomonės. Karas buvo sustabdytas tik lapkričio 9 dieną. Bet ne todėl, kad to reikalavo V.Putinas. Azerbaidžanas pats sustabdė pergalingą puolimą tuomet, kai paėmė strategiškai svarbų Kalnų Karabacho miestą Šušą (iškilo grėsmė, jog kris Kalnų Karabacho sostinė Stepanakertas, ir Armėnija buvo priversta kapituliuoti).
Taigi V.Putinui nepavyko sustabdyti Azerbaidžano puolimo nei operacijos išvakarėse, nei pirmosiomis valandomis, nei vėliau. Kariniai veiksmai nutraukti buvo tik tuomet, kai juos nutraukti nusprendė oficialusis Baku. Visas 44 karo dienas Azerbaidžanas elgęsis savarankiškai, ignoruodamas V.Putino valią.
Kitas V.Putino paralaimėjimas – nesugebėjimas padėti Armėnijai. V.Putinas yra viešai tvirtinęs, jog Armėnija nebuvo palikta vienui viena, esą Rusija visus įsipareigojimus, duotus Jerevanui, įvykdė. Ką tai reiškia? Turkijos pagalba Azerbaidžanui buvo veiksmingesnė, efektyvesnė nei Rusijos pagalba – Armėnijai. Šį rudenį surengtas Azerbaidžano puolimas išryškino visas spilpnąsias Rusijos puses.
A.Ilarionovas mato ir daugiau Rusijos pralaimėjimų. Pavyzdžiui, anksčiau Rusija buvo viena iš trijų įtakingų Minsko grupės derybininkių. Lygi su Prancūzija ir JAV. Po 40 karo dienų šį rudenį V.Putinas jau derėjosi tiesiogiai su Azerbaidžano prezidentu Ilhamu Alijevu (Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas prie stalo sėdėjo tik tarp kitko, kaip statistas). Prancūzijos ir JAV prezidentų – nė kvapo. V.Putinui – tai didelis pažeminimas. Ir, beje, V.Putinas pasirašė derybų dokumentą, pasak A.Ilarionovo, tik kaip techninis korektorius, turįs teisę ištaisyti vien pastebėtas korektūros klaidas tekste, kurį jam įteikęs Azerbaidžano prezidentas.
Dar viena pastaba – šiame regione taikdariais būsią ne tik rusų kariai. Į Azerbaidžaną koją įkelia turkų kariai. Tai reiškia, kad Azerbaidžano saugumu rūpinsis viena iš įtakingiausių NATO narių – Turkija. Iki tol V.Putinas itin liguistai reaguodavo į bet kokį buvusios SSRS respublikos norą bičiuliautis su NATO. Tik trims Baltijos šalims pavyko įstoti į NATO be teritorinių praradimų. O štai Moldova, Sakartvelas (Gruzija) ir Ukraina nukentėjo, pareiškusios norą judėti Vakarų pusėn. Jos buvo klastingai užpultos ir neteko kai kurių teritorijų. Toks anuomet buvęs Kremliaus kerštas, tokie buvo Kremliaus trukdymai.
Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.
Azerbaidžano atveju Rusija taip pat norėjusi pasielgti panašiai – grubiai, agresyviai. Jei tik būtų galėjusi, pultų Azerbaidžaną ir atplėštų bent mažiuką žemės gabaliuką. Dabar gi V.Putinas sutinkąs į postsovietinę erdvę, kuri neva visa yra Rusijos įtakos zonoje, įsileisti Turkijos, su kuria ne sykį kariavo, kariškius! Kremlius taip elgtis nenorėjo. Kremliui – didžiausias antausis, jei Azerbaidžane bus dislokuota Turkijos karių. Bet Kremlius priverstas nusileisti. Jis neturi kitos išeities. Kremlius pripažįsta, kad Turkija – lygus žaidėjas. Ukrainos, Sakartvelo, Moldovos atveju V.Putinas visuomet įrodinėjęs, kad šios buvusios SSRS respublikos neturinčios teisės savarankiškai pasirinkti sąjungininkų. Šių metų rudenį V.Putinas raštiškai, savo asmeniniu parašu, patvirtinęs, kad Azerbaidžanas turįs teisę draugauti su NATO nare Turkija. Tai byloja, kad Kremlius šį sykį ne tik kad nesustabdė NATO narės Turkijos, bet net buvo išprievartautas įsileisti turkų karius į teritorijas, kurios, V.Putino akimis, yra tik jos, Maskvos, interesų zonoje.
Žodžiu, A.Ilarionovas mato net dešimt argumentų (visų nebevardinu), kodėl V.Putinas patyrė fiasko Pietų Kaukaze. O mūsų lietuviškiesiems ekspertams vaidenasi vien V.Putino pergalės.
Tegul slaptai.lt skaitytojai patys sprendžia, kas teisus.
