Prancūzijos nacionalinės šventės – Bastilijos paėmimo dienos – proga Eliziejaus laukuose buvo surengtas karinis paradas. EPA-ELTA nuotr.
Interviu britų žurnale „The Economist“ Prancūzijos prezidentui Emmanueliui Macronui sukritikavus JAV ir Europos koordinacijos priimant strateginius sprendimus trūkumą bei pareiškus, kad NATO išgyvena „smegenų mirtį“, politologas prof. Raimundas Lopata tvirtina, jog šis vieno ryškiausių Europos lyderių teiginys gali būti laikomas provokacija JAV, norint inicijuoti bendrą diskusiją dėl pasaulio vizijos su strategine partnere.
Profesoriaus teigimu, E. Macronui kvestionuojant NATO vienybę, kyla abejonių, ar Europos Sąjunga apskritai turi geopolitinį planą.
Transatlantinio ryšio koncepcija, tvirtina R. Lopata, keičiasi – imta vertinti, kiek ir kas įneša didesnį indėlį į bendrąją gerovę.
„Viena vertus, tai susiję su paties NATO projekto finansavimu, o antra, tai iš tikrųjų su vizija, kaip mes matome pasaulį. Ir dabar vyksta, kaip aš įsivaizduoju, to pasaulio perspektyvos braižymas.
Macronas ne kartą yra kalbėjęs, kaip jis mato pačią Europą, bet jo tos kalbos reakcijos rimtos nesulaukė ir iš principo jo pirmieji projektai užstrigo.
Dabar, aš manau, Macronas bando braižyti, kaip jis įsivaizduoja savo tą pasaulį ir kaip Prancūzija gali su juo elgtis. Kita vertus, bando provokuoti bendram mąstymui su Amerika. Tai galima traktuoti kaip savotišką provokaciją“, – vertindamas tarpžemyninius santykius Eltai sakė R. Lopata.
E. Macrono ambicijos – Prancūzija, kaip pasaulio vizijos braižytoja?
Politologas taip pat atkreipė dėmesį į Prancūzijos vadovo pastangas perimti iniciatyvą iš Vokietijos ES ir Rytų Europos santykių kontekste – E. Macronas parėmė Ukrainos ir Rusijos belaisvių apsikeitimą, dalies sankcijų Kremliui panaikinimą, taip pat, nepaisant netylančių kalbų apie didėjančią Kinijos grėsmę, apsilankė šioje šalyje.
„Matome, kad Macronas nuo šių metų ankstyvos vasaros, pasinaudojęs Vokietijos užsienio politikos rutina, pradėjo kelti Prancūziją kaip galimą to pasaulio braižytoją. Tokių požymių mes matome – Prancūzijos santykiai su Rusija bei de facto Macrono inicijuota arba pagelbėta belaisvių keitimosi operacija tarp Rusijos ir Ukrainos, Rusijos kvietimas sugrįžti (į Europos Tarybos Parlamentinę Asamblėją. – ELTA) arba bandymas panaikinti dalį sankcijų, vizitas į Kiniją ir taip toliau“, – pastebimas E. Macrono politines iniciatyvas įvardijo R. Lopata, pridūręs, kad šiame kontekste skambiąją Prancūzijos prezidento frazę galima laikyti kvietimu europiečiams ir amerikiečiams daugiau diskutuoti apie tarptautinės ir saugumo politikos principus.
Europai reikia apsispręsti dėl pasaulio vizijos
Kartu ekspertas patikino, kad po šio E. Macrono pareiškimo kalbos apie vieningą Europos kariuomenę gali suintensyvėti, tačiau atkreipė dėmesį, kad diskutuojant Europos milžinėms – Vokietijai ir Prancūzijai, dažnai skambios idėjos būna ištraukiamos trumpam laikui, neskiriant jų įgyvendinimui rimto ir atsakingo dėmesio.
„Problema yra su vadinamąja Paryžiaus-Berlyno ašimi, kad dažniausiai būna idėjų išmetimas, o paskiau jos baigiasi tiesiog dienotvarkės priėmimu be didesnių diskusijų. Kitaip tariant, įtikinti partnerius prancūzai su vokiečiais tiesiog „neturi laiko“, tai čia yra tam tikra arogancija. Kokia linkme gali pasisukti šitos kalbos, man sunku pasakyti“, – kalbėjo politologas.
Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovė Marija Zacharova. EPA – ELTA nuotr.
Turint omeny, kad JAV yra svarbiausia ES strateginė partnerė, Europa, R. Lopatos nuomone, turėtų apsispręsti, kokia pasaulio vizija jiems yra priimtiniausia. Būtent nuo to, sako politologas, reikėtų pradėti gerinti tarpžemyninius santykius.
„Pirmiausia reikia suformuluoti savo pasaulio viziją – patiems galų gale apsispręsti, kaip mes matome tą pasaulį. Panašu, kad čia yra problema. Žinome tik techninius dalykus, kad ES – gerai, o be Amerikos ES būtų tragedija. Kitaip tariant, reikia remti tas iniciatyvas, kur matosi, kad Europa turi aiškų politinį planą, mato save kaip stiprų politinį žaidėją ir kartu su Amerika diktuoja pasauliui liberalios demokratijos madas – čia yra principinis dalykas. Viena Europa be Amerikos nieko nepadarys, bet Europa kartu turi būti tokio pat stiprumo, pasiūlydama JAV tą bendrą viziją, jeigu amerikiečiai po truputį užsidarinėja savyje“, – pridūrė R. Lopata.
Ketvirtadienį paskelbtame interviu britų žurnalui „The Economist“ E. Macronas sakė: „Tai, ką mes išgyvename šiuo metu, yra NATO smegenų mirtis“. Jo teigimu, nėra „jokios koordinacijos priimant strateginius sprendimus tarp JAV ir jų NATO sąjungininkių“.
Tokį Prancūzijos vadovo pareiškimą sveikino Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovė Marija Zacharova bei ministras Sergejus Lavrovas. Vis dėlto Vokietijos kanclerė Angela Merkel sukritikavo E. Macrono frazę, teigdama, kad tokie komentarai nebuvo
Profesorius Raimundas Lopata. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
būtini.
„Nemanau, kad tokie radikalūs vertinimai yra reikalingi, net jei turime bėdų ir privalome susiimti“, – sakė A. Merkel. Jai pritarė ir prezidentas Gitanas Nausėda, pareiškęs, kad tokia E. Macrono deklaracija jo nenudžiugino.
Gruodžio pradžioje Londone vyks NATO viršūnių susitikimas. Šiais metais Aljansas mini 70-ąsiąs savo įkūrimo metines.
Prancūzijos vyriausybės atstovai nemano, kad ketvirtadienį Paryžiuje, policijos būstinėje, keturis kolegas nudūręs vyras buvo radikalas. Tačiau vyriausybė neatmeta visų galimų motyvų, tarp jų ir terorizmo, praneša „Deutsche Welle“.
Policijos administracijos darbuotojas vidudienį peiliu nudūrė keturis kolegas. Jį patį galiausiai vienas pareigūnas nušovė iš tarnybinio ginklo.
Prancūzijos vyriausybės atstovė Sibetha Ndiaye teigė, kad, nors žiniasklaida dalijasi lakios vaizduotės nuspalvintais spėjimais apie radikalias užpuoliko pažiūras, vis dėlto nėra jokių ženklų, rodančių, kad vyras galėjęs būti radikalu.
Atstovė teigė, kad prokurorai nusprendė surengti žmogžudystės tyrimą ir išsiaiškinti nužudymo aplinkybes. Kol kas nemanoma, kad užpuolikas veikė iš teroristinių paskatų, tačiau, kaip ir visi kiti motyvai, ir šis variantas kol kas nėra atmetamas.
Per „Geltonųjų liemenių“ protestus Paryžiuje šeštadienį areštuota daugiau kaip 100 demonstrantų.
Policijos teigimu, iki 13.00 val. vietos laiku policija areštavo 106 demonstrantus. Teigiama, kad kai kurie turėjo su savimi plaktukų ir benzino kanistrų.
Valdžios institucijos uždraudė demonstracijas tam tikrose Paryžiaus vietose, įskaitant turistų traukos centrą – Eliziejaus laukus, tačiau kai kurie protestuotojai nepaisė draudimo ir kilo neramumai. Siekdami išvaikyti demonstrantus, policininkai panaudojo ašarines dujas.
Paryžiuje šeštadienį imtasi didelių saugumo priemonių, dislokuota per 7000 policininkų, nes šią dieną mieste taip pat buvo planuojami protestai dėl klimato kaitos ir pensijų reformų.
„Geltonųjų liemenių“ judėjimo nariai jau nuo praėjusių metų lapkričio rengia protestus dėl socialinės nelygybės ir prezidento Emmanuelio Macrono ekonominių reformų politikos. Vasarą protestai buvo aprimę.
Paryžius, kurį kamuoja rekordiniai karščiai. EPA – ELTA nuotr.
Paryžiuje pasiektas karščio rekordas. Prancūzijos sostinėje ketvirtadienį užregistruota daugiau kaip 42 laipsnių kaitra – taip karšta čia dar nėra buvę nuo orų matavimų pradžios, pranešė Prancūzijos meteorologijos tarnyba.
Rekordinis rodiklis išmatuotas Monsuri parke Paryžiaus pietinėje dalyje. 15.20 val. meteorologai čia fiksavo 42,4 laipsnio temperatūrą. Ligšiolinis rekordas buvo pasiektas prieš daugiau kaip 70 metų: 1947-ųjų liepos 28-ąją termometrų stulpeliai Paryžiuje kopė iki 40,4 laipsnio padalos.
Jau 13.12 val. orų ekspertai sostinėje registravo 40,6 laipsnio – jau tada rekordas buvo pagerintas. Penktadienį prognozuojamas „atvėsimas“ – 31 laipsnis, o šeštadienį meteorologai tikisi tik 22 laipsnių.
Tai jau antroji karščio banga Prancūzijoje šią vasarą – birželio pabaigoje buvo pagerintas visos šalies temperatūros rekordas. 46 laipsniai birželio 28 dieną išmatuoti Verargo vietovėje Hero departamente.
Paryžiuje – karinis paradas. EPA – ELTA nuotr.
Sekmadienį Paryžiuje, Eliziejaus laukuose, Prancūzijos nacionalinės šventės – Bastilijos paėmimo dienos – proga buvo surengtas karinis paradas. Jį priėmė šalies prezidentas ir ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas Emmanuelis Macronas.
Šįmet pagrindinė parado tema buvo Europos Sąjungos šalių karinis bendradarbiavimas, taip pat ir grindžiamas pernai E. Macrono pasiūlyta Europos intervencine iniciatyva. Šioje programoje, numatančioje bendrus veiksmus nepaprastųjų karinių ir humanitarinių krizių atveju, kartu su Prancūzija dalyvauja 10 šalių.
Būtent jų atstovai pradėjo paradą, nešdami Eliziejaus laukais savo karines emblemas.
Prancūzai švenčia nacionalinę šventę. EPA – ELTA nuotr.
Tribūnoje kartu su Prancūzijos prezidentu buvo daugelis Europos lyderių, tarp jų – Vokietijos kanclerė Angela Merkel. NATO atstovavo Aljanso generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas, o Europos Komisijai – Jeanas Claude`as Junckeris.
Iš viso Eliziejaus laukais pražygiavo 4,3 kariškių, prajojo 237 raiteliai, pravažiavo 196 šarvuotosios mašinos. Virš svarbiausios Prancūzijos sostinės arterijos praskrido 69 lėktuvai ir 39 sraigtasparniai.
Ypač didelį susidomėjimą sukėlė per paradą pademonstruota skraidančioji platforma. Penkių nedidelių reaktyvinių variklių varoma skraidlentė „Flyboard Air“ kelių dešimčių metrų aukštyje praskriejo virš Eliziejaus laukų. Naujovę valdė jos kūrėjas, žinomas prancūzų inžinierius Franky Zapata.
Prancūzai švenčia nacionalinę šventę. EPA – ELTA nuotr.
Interviu televizijos kanalui TF 1 jis papasakojo, kad skraidlentė gali būti naudojama aukštyje iki 3-3,5 kilometro. Jos greitis su operatoriumi – iki 195 kilometrų per valandą, be operatoriaus, valdant nuotoliniu būdu, – iki 400 kilometrų per valandą.
Baigiantis paradui virš Santarvės aikštės nuskambėjo Prancūzijos himnas – „Marselietė“.
Šeštadienį šimtai „geltonųjų liemenių“ judėjimo dalyvių išėjo į Paryžiaus gatves dalyvauti dar vienoje, jau 24-ojoje nacionalinėje protesto akcijoje. Tai pranešė AFP.
Manifestacija „Bendras atsakas“ prasidėjo apie 13 valandą vietos laiku (14 valandą Lietuvos laiku) Monparnaso rajone. Iš ten aktyvistų kolona patraukė į Italijos aikštę. Kol kas neužfiksuota jokių incidentų.
Lygiagrečiai Prancūzijos sostinėje rengiama akcija „Už objektyvų nušvietimą žiniasklaidoje“. Jos dalyviai rengia mitingus prie didžiausių šalies radijo stočių ir televizijos kanalų, tarp kurių – „CNews“, BFMTV, TF1, LCI, būstinių.
Anksčiau Prancūzijos VRM priminė, kad draudžiama rengti demonstracijas Eliziejaus laukuose, Nacionalinio Susirinkimo (parlamento žemųjų rūmų) ir Eliziejaus rūmų rajone, taip pat prie Paryžiaus Dievo Motinos katedros.
„Geltonųjų liemenių“ demonstracijos šeštadienį vyksta ir kituose Prancūzijos miestuose.
Internetinį portalą slaptai.lt nustebo žinia, jog Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas (Emmanuel Macron) nusprendė ypatingai pagerbti šalyje gyvenančią gausią armėnų bendruomenę. Šių metų balandžio 24-ąją Prancūzija gedės kartu su visa 600 tūkst. armėnų bendruomene. Mat balandžio 24-oji Prancūzijoje oficialiai skelbiama „nacionalinio gedulo diena“.
Kad kiekvienais metais Prancūzijoje iškilmingai pagerbiamos armėnų aukos, – nematome nieko smerktino.
Bet vis tik rūpi išsiaiškinti, kaip su tragiškais 1915-ųjų įvykiais tuometinėje Osmanų imperijoje (dabartinė Turkija) susijusi Pancūzija konkrečiai? Juk tie nesutarimai buvo kilę tarp turkų ir armėnų. Prancūzai tiesiogiai dėl šių nelaimių niekuo dėti.
Tad kam Prancūzijai pačiu aukščiausiu valstybiniu lygiu minėti tai, dėl ko nei kaltas, nei atsakingas? Nebent tokiu keistu būdu Prancūzijos vadovas siekia įsiteikti įtakingai armėnų bendruomenei ir įgelti savarankišką politiką puoselėjančiai, Europos nuomonės ne visada paisančiai Turkijai?
Žinoma, Prancūzija – savarankiška valstybė. Jos prezidentas – savarankiškas politikas. Tačiau akivaizdus prancūzų pataikavimas Armėnijai – sunkiai paaiškinamas. Juolab kad Prancūzija turi nuodėmių. Ir labai didelių. Ji turi už ką atsiprašyti.
Dėmesio centre – prancūziškos kolonijos. Prisiminkime laikus, kai Alžyras gyveno prispaustas prancūziško kareiviško bato. Logiškai mąstant, Prancūzijai dar labiau nei „armėnų genocidas“ turėtų rūpėti Alžyro gyventojams padarytos skriaudos. Jei jau skelbti „nacionalinio gedulo dieną“, tai ne balandžio 24-ąją, o tą, kurios metu būtų galima bent simboliškai prisiminti Alžyro žmonėms padarytus nusikaltimus.
Bet ar tikrai Prancūzija deramai atsiprašė Alžyro?
Prancūzijos ambasada Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Kadangi literatūros tokiu subtiliu klausimu Lietuvoje nėra daug, slaptai.lt kreipėsi pagalbos į Lietuvoje reziduojančius Prancūzijos diplomatus. Tegul pateikia duomenų, kiek dėl pancūziškos okupacijos žuvo arabų, kiek jų buvo suluošinta, neteisėtai įkalinta, nukankinta tardant. Taip pat rūpėjo sužinoti, kiek paminklų Prancūzijoje pastatyta ir kiek gedulingų minėjimų kasmet surengiama pagerbiant būtent prancūziško smurto aukas Alžyre?
Deja, jau prabėgo beveik mėnuo, o atsakymo, paaiškinimo, komentaro iš Prancūzijos ambasados – jokio. Todėl skelbiame savo jėgomis surinktą informaciją apie prancūzų nusikaltimus Alžyre. Jūsų dėmesiui – Irmos Ąžuolės publikacija.
XXX
Irma Ąžuolė. Modernioji Prancūzija išpažino dar ne visas savo nuodėmes Alžyre
Prancūzijai tenka mokėti sąskaitas už kolonijinę praeitį. Ir šiandien labai jautri ir sudėtinga tema yra atsakomybė už milijonus gyvybių Alžyro kare (1954-1962). Daugiau nei šimtą trisdešimt metų valdytą koloniją, ilgainiui paverstą Prancūzijos provincija, siekta išlaikyti visomis išgalėmis. Paryžius savo ginkluotosioms pajėgoms suteikė ypatingus įgaliojimus – laisvę žudyti ir kankinti. Išpažintos dar ne visos Prancūzijos ginkluotųjų pajėgų ir joms nurodymus davusio Paryžiaus nuodėmės.
Kraujas liejosi beveik aštuonerius metus
Antrojo pasaulinio karo pabaiga Europai reiškė naujo pasaulio kūrimą, tuo tarpu Šiaurės Afrikai – naujų karų pradžią. Prancūzijos ginkluotosios pajėgos 1945 metų gegužę nužudė šimtus ar dešimtis tūkstančių Alžyro sukilėlių (skirtinguose šaltiniuose pateikiami labai nevienodi skaičiai).
Prancūzai neketino pasitraukti iš Alžyro, jį laikė savo provincija. Alžyro nepriklausomybės kovos, kurių pradžią 1954 m. lapkričio 1-ąją paskelbė Nacionalinis išsivadavimo frontas (NIF), tapo ypač kruvinu ir ilgu karu. Jis truko beveik aštuonerius metus.
Už kolonijinę Prancūziją kovėsi elitiniai kariai – desantininkai bei Užsienio legionas. 1956 metų pabaigoje Alžyre buvo apie 400 tūkst. prancūzų karių. Be to, į kariuomenės gretas sėkmingai buvo verbuojami alžyriečiai – harkiai.
Alžyro mieste beveik kasdien sproginėjo bombos, žuvo taikūs gyventojai. Siekdamas atkreipti Jungtinių Tautų Organizacijos dėmesį, 1957 metų sausį NIF inicijavo didžiulį streiką. Tuomet į miestą įžengė brigados generolo Žako Masiu (Jacques Massu) (1902-2002) vadovaujama 10-oji parašiutininkų divizija. Prancūzijos Nacionalinė Asamblėja jai suteikė „ypatingus įgaliojimus“. Buvo atliekamos kratos, rengiami reidai, sulaikomi visi, įtariami bendradarbiavimu su NIF, kankinimais išgaunama informacija apie partizanus.
Šalies gilumos gyventojai nuo 1958 metų buvo priverstinai apgyvendinami vadinamuose „paskirstymo centruose“. Taip norėta izoliuoti alžyriečius nuo partizanų. Šios teritorijos buvo aptvertos spygliuota viela, saugomos karių. 1961 m., pilietiniam karui artėjant į pabaigą, į tokias stovyklas buvo suvaryta apie du milijonus žmonių.
Prancūzijos žvalgybos DGSE emblema
1960 metai tapo Afrikos metais – nepriklausomybė buvo suteikta septyniolikai žemyno valstybių. Artėjo laukiamos permainos ir Alžyre. Kad jo dekolonizacija yra vienintelis kelias įveikti pilietinį karą, pasisakė pats Prancūzijos prezidentas Šarlis de Golis (Charles de Gaulle).
Po 1961 metų referendumo tapo aišku, kad Alžyro nepriklausomybę remia dauguma Prancūzijos gyventojų (75 proc. apklausos dalyvių). Tačiau pakako ir aršių priešininkų. Pasiskelbę „Slaptąja ginkluota organizacija“, jie griebėsi teroro, rengė masinius išpuolius, žudė ir arabus, ir arabams palankius prancūzus. 1962 metų rugpjūčio 22 d. smogikai Paryžiuje pasikėsino net į prezidentą de Golį – apšaudė jo automobilį (aukų tąkart nebuvo).
1962 metų gegužę buvo pasirašytas Prancūzijos ir Alžyro susitarimas dėl ugnies nutraukimo, o liepos 1-ąją Alžyras paskelbė nepriklausomybę (minima liepos 5 d.).
Kolonijinis karas baigėsi ne visiems
Šiandien Prancūzija yra imigrantų viena labiausiai traukiama šalis pasaulyje. „Pew Research Center“ duomenimis, čia gyvena 7,8 mln. užsienyje gimusių piliečių. Musulmonų bendruomenė sparčiai auga, jos senbuviai – Alžyro karo pabėgėliai, išeivių šeimose jau Prancūzijoje gimę piliečiai. Kilusi terorizmo aktų banga, kiti neramumai atskleidė tiesą, kad didelė šios bendruomenės dalis liko neintegruota, kolonijinis karas jai iki šiol nėra pasibaigęs.
Neatsitiktinai prezidentinės kampanijos metu 2017 m. Emanuelis Makronas (Emmanuel Macron) ryžosi rimtam pareiškimui – pripažino, kad Prancūzijos kolonializmas buvo „nusikaltimas žmonijai“, ir metas istorikams atverti archyvus bei atskleisti istorinę tiesą apie visus asmenis, kurie dingo per Alžyro karą.
Tolesnis sensacingas Makrono žingsnis buvo kolonijinio karo aukų simboliu tapusio Moriso Odeno (Mauris Audin) (1932-1957) našlės Žozetės (1931–2019) aplankymas. Į 87 metų moters namus Paryžiaus priemiestyje 2018 m. rugsėjį Prancūzijos prezidentas žengė lydimas kelių istorikų bei žurnalistų. Čia pripažino tai, kas oficialiai iki tol buvo neigiama – kad ponios Oden sutuoktinis „jį suėmusių kareivių buvo kankinamas ir nužudytas arba kankinamas iki mirties“.
„Tai tikrai didelis, istorinis Prancūzijos istorijos posūkis“, – tada spaudai komentavo vienas šio susitikimo liudininkų, Alžyre gimęs prancūzų istorikas Benžaminas Stora (Benjamina Stora).
Prancūzijos vadovas savo kalboje pasmerkė sistemą, kuri leido kankinimus, smurtą, nusikaltimus ir dėl to pripažino tiesioginę valstybės atsakomybę.
Odeno dingimo versija – pabėgo
Alžyre prasidėjus išsilaisvinamajam judėjimui, prancūzas Morisas Odenas dėstė Alžyro universitete, rašė mokslinę daktaro disertaciją (specialaus komiteto iniciatyva ji buvo apginta po mirties, Odenui mokslinis vardas vis dėlto buvo suteiktas). Intelektualas rėmė NIF. Jiedu su sutuoktine Žozete buvo komunistinių pažiūrų, platino antikolonijinę literatūrą.
1957 m. birželio 11 d. vėlyvą vakarą 25-erių Morisas su žmona ir trimis mažamečiais vaikais, kurių jauniausiajam Pjerui tebuvo vieneri, buvo savo namuose. Netikėtai įsiveržė tuzinas desantininkų ir brutaliai išsivedė vyrą. Žmonai jis tesuspėjo šūktelėti: „Rūpinkis vaikais!“
Tai buvo paskutiniai ištarti žodžiai ir paskutinis matytas vyro paveikslas. Žozetė nei gyvo, nei mirusio Moriso daugiau neregėjo. Maždaug po mėnesio moteriai buvo pateikta informacija, neva Odenas pabėgo perkeliamas iš vienos sulaikymo vietos į kitą. Praėjus penkeriems metams jis buvo pripažintas mirusiu.
Prancūzijos spauda plačiai komentavo aktyvisto dingimą, juolab kad panašus atvejis buvo ne vienintelis.
Įpareigojimas Gynybos departamentui
Alžyro tema neskani, medžiaga apie Prancūzijos kariuomenės veiksmus buvo įslaptinta. Odeno šeimos pastangos iš valdžios išpešti tiesą buvo tuščios. Antai dar ir 2007 m. Prancūzijos prezidentas Nikola Sarkozi (Nicolas Sarkozy) Žozetės Oden laišką ignoravo, į jį neatsakė.
Pirmąjį žingsnį žengė Fransua Olandas (François Hollande). Vizito į Alžyro metu 2012 m. gruodį jis aplankė stelą Odenui atminti ir prabilo apie atsakomybę dėl smurto, neteisybės, žudynių, kankinimų praeityje. Gynybos departamentui jis pavedė „atlikti precedento neturintį tyrimą“ ir išsiaiškinti, ar oficialiuose dokumentuose yra duomenų apie matematiko dingimo aplinkybes.
Prezidentūra paskelbė oficialų pranešimą. Pasak jo, M. Odeno pabėgimo versijai paneigti dokumentų ir įrodymų yra užtektinai.
Taip 2014 m. birželio 17 d., 57 metams praslinkus po Moriso suėmimo dienos, našlei buvo oficialiai pranešta, kad jos sutuoktinis mirė sulaikymo metu, nors mirties aplinkybės nėra aiškios.
Demaskavo istorikai, žurnalistai
Žinomas karo istorikas prof. Pjeras Vidalis – Nakė (Pierre Vidal-Naquet) (1930-2006) apie prancūzų karo nusikaltimus Alžyre parašė keturias knygas. Viena jų skirta būtent Moriso istorijai (L’Affaire Audin, Paris, Éditions de Minuit, 1958).
Knygoje istorikas cituoja liudininką – advokatą dr. Žoržą Hadjad (Georges Hadjadj), kuris tą pačią dieną kaip ir M. Odenas buvo atgabentas į slaptą sulaikymo centrą.
„Birželio 11-12 dienomis aš buvau ten, kur laikytas Morisas Odenas, – pasakojo jis. – Buvo apie pirma valanda nakties. (…) Odenas vien tik su apatiniais gulėjo ant lentos. Prie jo dešinės ausies ir kairės kojos buvo pritvirtinti elektros laidai, vedantys nuo generatoriaus.“ Paskui, nugabentas į kitą patalpą, liudininkas teigė dar ilgai girdėjęs M. Odeno prislopintą riksmą, veikiausiai dėl to, kad kankinamam vyrui buvo užkimšta burna.
Pasak knygos autoriaus Vidalio-Nakė, Odenas mirė nuo leitenanto Andre Charbonnier (mirė 1995) rankos.
Šia tamsia istorija aktyviai domėjosi ir žurnalistai. Žurnalistas Žanas-Šarlis Denyu (Jean-Charles Deniau) išleido knygą, kurioje nagrinėja tiesą apie Moriso Odeno nužudymą (La vérité surlamort de Maurice Audin, Des Equateurs 2014).
Pateikta įrodymų, kad Odenas buvo nužudytas generolo Polio Ausareso (Paul Aussaresses) (1918-2013) įsakymu. Šis aukšto rango karininkas, Antrojo pasaulio karo veteranas Alžyre buvo pagrindinis generolo Ž. Masiu patikėtinis žvalgybai.
Pirmasis Ausaresą 2000-aisiais išprovokavo dienraštis „Le Monde“, vėliau jis davė interviu televizijai. Nebeslėpė, kad Alžyre kankinimai buvo ypač paplitę ir kad tai jis davė nurodymą nužudyti Morisą Odeną: „Mes nužudėme jį peiliu, kad atrodytų, jog nužudė arabai“.
Dėl kontraversiško prisipažinimo iš generolo buvo atimtas karinis laipsnis, jam uždrausta dėvėti kariuomenės ir Garbės legiono uniformą.
Ž. Masiu tam pačiam laikraščiui „Le Monde“, atsakydamas į buvusios NIF narės viešai jam pateiktus kaltinimus dėl to, kad 1957 m. kalėjime buvo prancūzų kariuomenės kankinama ir prievartaujama, savo ruožtu pripažino, jog Alžyre kankinimai buvo paplitę, nors ir „tikrai pasmerkti, [Prancūzijos] civilinės valdžios, ji apie tai puikiai žinojo, juos netgi pavedė“.
Aukos nėra anoniminės
Prancūzijos vadovas E. Makronas pripažino Prancūzijos atsakomybę dėl Odeno nužudymo, tačiau tūkstančių kitų disidentų likimas iki šiol nėra žinomas. Represinės kolonijinės politikos istorija vis dar glūdi užrakinta giliuose stalčiuose, dalis dokumentų sunaikinta. Pasak tyrėjų, atkurta tik apie 2 proc. informacijos apie kariuomenės nusikaltimus.
Emanuelis Makronas – Prancūzijos prezidentas. EPA – ELTA nuotr.
Prancūzijos žiniasklaidoje didelį atgarsį turėjo ne vien Odeno istorija. Į viešumą iškilo ir plačiai komentuojamos buvo ir kai kurios kitos istorijos, kaip antai vieno iš NIF steigėjų advokato Ali Boumendjel 1957 m. „savižudybė“ (išmestas pro langą šeštajame aukšte).
Moriso Odeno sūnaus Pjero žodžiais, pasakytais komentuojant Makrono pareiškimą, dabar būtina pasakyti tiesą ir perduoti dokumentus, kurie atskleis, kas tiksliai nutiko jo tėvui ir tūkstančiams kitų.
…Devyniolikametė moksleivė Ourida Medad, desantininkų sulaikyta 1957 m. rugpjūčio viduryje, buvo nugabenta į vieną iš mokyklų, paverstą tardymų ir kankinimų centru. Mirė kankinama. Kelioms dienoms praėjus po merginos sulaikymo, jos tėvas Ali Meddad sužinojo, kad dukters kūnas yra morge…
…Penkiolikametis Said Khemissa mėlynųjų berečių buvo suimtas 1957 m. birželį ir po savaitės nušautas, esą bandant pabėgti. Tačiau jo brolio surinktais duomenimis, Saidas buvo „kankinamas iki mirties“. Kūnas nebuvo rastas…
…Šeima ir artimieji neturi jokių žinių, kas nutiko tiltų ir kelių tiesimo specialistui 48-erių Denaiben Ali, kuris buvo suimtas 1959 m. vasarą…
…29-erių prekybininkas Mohamed Himeur be pėdsakų išnyko po sulaikymo 1957 m. liepos 2 d…
…Nieko nežinoma apie 36-erių mokytoją Abdelaziz Lakehale, sulaikytą 1957 m. kovo 23 d…
Alžyro istorikai Malika Rahal ir Fabrice Riceputi dirba milžinišką darbą. Jie po kruopelę renka duomenis apie kariuomenės nusikaltimų aukas – kankintus, nužudytus, po sulaikymo dingusius alžyriečius. Šeimos ir artimieji dalinasi nuotraukomis ir kitais dokumentais. Vis daugiau Alžyro mūšio aukų tampa ne vien tik statistika. Tai aiškių veido bruožų žmonės, kurių vis dar kažkas ilgisi (žr. 1000 autres.org).
Savi marškiniai neišskalbti, o dairosi į svetimus
Vis dėlto pono Makrono pozicija ganėtinai dviprasmiška. Modernaus šalies vadovo įvaizdį kuriantis Prancūzijos prezidentas suteikia vilčių dėl Alžyro karo aukų tyrimo (kol kas tai liko pažadas), tačiau kartu demonstruoja principingą nuostatą kitų atžvilgiu.
Prancūzija nutarė balandžio 24-ąją skelbti nacionalinio gedulo dėl… „armėnų genocido“ dieną! Sveika logika sako, kad pirmiausia reikėtų išsiaiškinti su kolonijinės praeities šešėliais, ar ten nėra genocido požymių. Juolab kad naujausi įvykiai nėra šimto metų senumo. Galima rasti kraują stingdančių nuotraukų, kuriose prancūzų kariai pozuoja su sukilėlių nukirstomis galvomis rankose. Tiktai 2014 metais buvo išslaptinti dokumentai apie Sacharoje 1960 metų vasarį pradėtus branduolinius bandymus, kurių radioaktyvus šleivas palietė ne tik Šiaurės, bet ir Vakarų, Centrinę Afriką.
Nacionalinio gedulo dienos kolonijinio karo aukoms atminti prancūzai neturi, tačiau nori minėti armėnams svarbią datą. Prancūzijoje ši tautinė mažuma, akivaizdu, yra įtakinga. Neatsitiktinai vasarį prezidentas Makronas susitiko su šia bendruomene.
Prancūzijos prezidentas Šarlis de Golis
Ankara piktinasi tokiais išsišokimais, nes „teiginiai apie „armėnų genocidą“ yra politinis melas, prieštarauja istorijos faktams ir neturi teisinio pagrindo“, rašoma oficialiame Turkijos prezidento atstovo Ibrahimo Kalynorašte pareiškime po Makrono pasisakymų apie balandžio 24-ąją.
Daugiau nei 30 valstybių, tarp jų ir Prancūzija, remdamosi vienašališka informacija, 1915 m. įvykius yra pripažinusios armėnų genocidu.
Tuo tarpu Turkija kviečia istorikus sąžiningai ir objektyviai apie tai diskutuoti. Atkreipia dėmesį, kad nuo 2018 m. gegužės mėnesio tyrėjams Turkija atvėrė visus archyvus, susijusius su 1915 metų įvykiais. Beje, tai galėtų būti Prancūzijai geras atvirumo pavyzdys.
Beje, kontraversišką istorinį klausimą yra nagrinėjęs ir Europos žmogaus teisių teismas (byla Perinčekas prieš Šveicariją).
Turkijos politinis veikėjas Dogu Perinčekas, lankydamasis Šveicarijoje, armėnų genocidą ne kartą įvardijo kaip „didelį tarptautinį melą“. Šveicarijos teismas 2007 metais jį apkaltino rasinės diskriminacijos kurstymu ir priteisė 90 dienų laisvės atėmimo bausmę bei trijų tūkstančių frankų baudą. Po apeliacinio teismo turkų politikas kreipėsi į Europos žmogaus teisių teismą, ir 2013 metų gruodį EŽTT pripažino, kad Šveicarija pažeidė Perinčeko laisvę reikšti mintis, kad „armėnų genocidas“ nėra istorinis faktas.
Svetimų marškinių baltumą vertinti yra lengviau nei savųjų…
Lietuvos Užsienio reikalų ministerijoje (URM) oficialiai paskelbta Frankofonijos mėnesio Lietuvoje pradžia. Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius pakvietė jau 20-ąjį kartą Lietuvoje švęsti kultūrų įvairovę ir puoselėti prancūzų kalbą.
„Tarptautinė frankofonijos organizacija vis daugiau dėmesio skiria tokiems tarptautinei bendruomenei aktualiems klausimams, kaip konfliktų prevencija, klimato kaita, žmogaus teisių apsauga ir darnus vystymasis“, – teigė ministras.
Atidarymo ceremonijoje sveikinimo žodį taip pat tarė Prancūzijos ambasadorė Lietuvoje Claire Lignieres-Counathe ir Šveicarijos ambasadorius Lietuvai Konstantinas Obolenskis.
Šiais metais Frankofonijos mėnesio tema – istorija ir šiuolaikiškumas. Jai skirti ir du Užsienio reikalų ministerijos projektai: bendradarbiaujant su Šveicarijos ambasada atidaryta paroda, skirta pristatyti inovatyvius energetikos ir aplinkosaugos sričių sprendimus, ir belgų komiksų personažo Tintino 90 metų gimtadienio minėjimas. Šia proga moksleiviai kviečiami dalyvauti konkurse „Piešiu žaliąją planetą“ ir kurti komiksus prancūzų kalba.
Tarptautinė frankofonijos organizacija vienija 84 valstybes nares. Jos tikslas – stiprinti taiką, demokratiją ir solidarumą frankofonijos erdvėje. Nuo 1999 metų Lietuva tapo šios organizacijos stebėtoja. Visoje Lietuvoje Frankofonijos mėnesio proga organizuojami įvairūs renginiai: konferencijos, paskaitos, koncertai, filmų savaitgaliai, parodos, įvairios edukacinės veiklos, prancūzų kalbos savaitės ir vakarai mokyklose, moksleivių prancūzų kalbos olimpiados, vertimų konkursai ir diktantai.
Prancūzijoje pernai, vyriausybės duomenimis, 74 proc. išaugo antisemitinių išpuolių skaičius. Užregistruotas 541 antisemitizmo atvejis, pranešė Vidaus reikalų ministerija. 2017-aisiais Prancūzijoje, oficialiais duomenimis, buvo užregistruota 311 antisemitinių nusikaltimų. Tai buvo 7 proc. mažiau nei 2016-aisiais.
„Antisemitizmas plinta kaip nuodai“, – Sent Ženevjev de Bua priemiestyje sakė Prancūzijos vidaus reikalų ministras Christophe’as Castaneris. Čia 2016-aisiais buvo pagrobtas ir tris savaites kankinamas žydas Ilanas Halimis. 23-ejų jaunuolis mirė atvežtas į ligoninę. Prieš 13-ąsias jo mirties metines buvo išniekinta jo atminimo vieta. Buvo perpjautas medis, pasodintas I. Halimio garbei.
Savaitgalį keli antisemitiniai incidentai pasipiktinimą sukėlė ir Paryžiuje. Be kita ko, svastika buvo išpaišytos politikės Simonės Veil, kuri yra išgyvenusi Aušvico baisumus, pašto dėžutės.
Prancūzija atšaukė savo ambasadorių Italijoje į Paryžių konsultacijoms, paminėdama virtinę Italijos vyriausybės provokacijų ir „kišimąsi“ į Prancūzijos vidaus reikalus.
„Prancūzija ilgus mėnesius buvo nuolatinių kaltinimų, nepagrįstų puolimų ir ekstremalių pareiškimų objektas“, – teigiama Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos pranešime.
Apie tai pranešama praėjus dviem dienoms po to, kai Italijos ministro pirmininko pavaduotojas ir „Penkių žvaigždučių judėjimo“ (M5S) lyderis Luigis Di Maio atvyko į Paryžių susitikti su „geltonųjų liemenių“ judėjimo, protestuojančio prieš prezidento Emmanuelio Macrono vyriausybę, nariais.
L. Di Maio sakė susitikęs su „geltonųjų liemenių“ judėjimo lyderiu Christophe’u Chalenconu ir su judėjimo nariais, ketinančiais dalyvauti Europos Parlamento rinkimuose.
Pasak Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos, toks susitikimas yra „nepriimtinas“.
„Ši nauja provokacija yra nepriimtina tarp kaimyninių šalių ir partnerių Europos Sąjungos širdyje“, – sakė ministerijos atstovė.
Įtampa tarp Prancūzijos ir Italijos atsirado po to, kai Italijoje buvo prisaikdinta nauja vyriausybė.
„Geltonųjų liemenių“ judėjimas Prancūzijoje pareikalavo kuo skubesnio susitikimo su prezidentu Emmanueliu Macronu ir pagrasino išplėsti savo protestus prieš vyriausybę. Atvirame laiške vienas judėjimo lyderių Ericas Drouet’as kaltino šalies vadovą esant „kurčiam“ tautos reikalavimams.
„Daugelis „geltonųjų liemenių“ netenka kantrybės. Ir supraskite, kad kai kurie, deja, neliks ramūs amžinai“, – sakoma laiške, kuris buvo išplatintas ir per socialinius tinklus. E. Drouet’as „n-tąjį kartą“ reikalauja susitikimo su E. Macronu, rašė jis savo įsteigtos grupės „Įtūžusi Prancūzija!!!“ vardu.
„Geltonosios liemenės“ yra atviros dialogui, „tačiau ne vienašališkomis Eliziejaus rūmų sąlygomis“, – teigė aktyvistas. Konkrečių savo reikalavimų E. Drouet’as atvirame laiške neįvardijo, tačiau „geltonųjų liemenių“ judėjimas jau daug savaičių protestuose reikalauja stiprinti gyventojų perkamąją galią, tai pat mažinti mokesčius. E. Macrono nuolaidas, pavyzdžiui, didesnį minimalų atlyginimą, „geltonosios liemenės“ atmeta kaip visiškai nepakankamus.
E. Drouet’as dabar sakė, kad, jei E. Macronas toliau laikysis savo pozicijos, „tauta vėl perims valdžią“. Kitos savaitės bus „gana sunkios Prancūzijai“, paskelbė jis. Judėjimas esą „stiprės labiau nei bet kada“. Dieną ir naktį, savaitgalį ir savaitės dienomis „geltonosios liemenės“ bus matomos. „Mes nieko nebebijome“, – pabrėžė lyderis.
Prancūzijos pajėgos toliau dalyvaus kovoje su „Islamo valstybe“ (IS) Irake ir Sirijoje, nepaisant JAV pajėgų išvedimo iš Sirijos, sakė Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas.
Anot E. Macrono, keturių amerikiečių žūtis Sirijoje šią savaitę parodė, kad kova su IS dar nebaigta, ir pažadėjo, kad Prancūzijos pajėgos šiais metais liks Sirijoje ir Irake.
„Paskelbtas mūsų sąjungininkės Amerikos pasitraukimas neturėtų nukreipti mūsų nuo strateginio tikslo išnaikinti IS“, – karinėje bazėje pietų Prancūzijoje sakė E. Macronas.
Trečiadienį per savižudžio išpuolį Sirijos Manbidžo mieste, už kurį atsakomybę prisiėmė IS, žuvo keturi amerikiečiai ir 11 kitų žmonių.
Prancūzija nuo 2015 metų yra įsitraukusi į kovą su IS Sirijoje. Ji priklauso tarptautinei koalicijai, kovojančiai su IS.
Šeštadienį į protesto manifestacijas Paryžiuje iki 14 valandos vietos laiku (15 valandos Lietuvos laiku) susirinko mažiau kaip 3 tūkstančiai žmonių, praneša AFP, remdamasi policijos prefektūros duomenimis.
Protesto akcijos Paryžiuje silpsta. EPA – ELTA nuotr.
Iki vidurdienio Prancūzijos sostinėje buvo sulaikyti 95 žmonės, iš kurių 65 suimti. Tai kur kas mažiau palyginti su praėjusio šeštadienio statistika. Prieš savaitę iki to laiko jau buvo sulaikyta apie 600 žmonių. Kaip praneša televizijos kanalas BFM, Eliziejaus laukuose likusius manifestantus policija mėgina išvaikyti ašarinėmis dujomis.
Pasak žiniasklaidos, protestų banga šalyje slūgsta. Kituose miestuose, pavyzdžiui, Bordo ir Marselyje, manifestacijos vyksta ramiai, skirtingai negu praėjusį šeštadienį.
Protesto akcijos Prancūzijos sostinėje išsikvėpė. EPA – ELTA nuotr.
Prancūzijoje lapkričio 17 d. prasidėjo „geltonųjų liemenių“ judėjimo protesto akcijos prieš degalų kainų augimą, mokesčių didinimą ir pragyvenimo brangimą. Per manifestacijas dažnai kyla susirėmimai su policija ir riaušės. Prancūzijos VRM pranešė, kad nuo lapkričio vidurio sulaikyta daugiau kaip 4,5 tūkstančio manifestantų. Naujausiais duomenimis, per protesto akcijas šalyje žuvo šeši žmonės.
Per antradienį žymiojoje Strasbūro (Prancūzija) Kalėdų mugėje įvykusias šaudynes mažiausiai trys žmonės žuvo, o dar 12 buvo sužeisti. Iš įvykio vietos pabėgusio užpuoliko vis dar ieško policija.
Prancūzija: per šaudynes Strasbūre trys žmonės žuvo, o dar 12 nukentėjo. EPA-ELTA nuotr.
Šūviai vienoje judriausių Strasbūro gatvių pasigirdo apie 20 val. vietos (21 val. Lietuvos) laiku.
Įvykio liudininke tapusi naujienų agentūros ELTA žurnalistė Paulina Levickytė pasakojo apie sumaištį, kuri kilo užpuolikui ėmus šaudyti į taikius mieste vaikštinėjusius žmones.
„Pakeliui į restoraną kilo sumaištis ir policija tiesiog stumte įstūmė mane ir šalia ėjusius pakeleivius į netoliese buvusį restoraną. Ten policija visus buvusius restorano lankytojus ir netikėtai į jį suvarytus žmones iš gatvės suguldė ant žemės. Tada pasigirdo šūviai gatvėje. Vėliau mus uždarė rūsyje, prieš tai liepė kėdėmis užremti laukines restorano duris“, – kalbėjo Eltos žurnalistė.
„Nelabai supratau kas įvyko, bet dabar esame saugūs, tačiau tikriausiai teks laukti kol bus surastas šaudęs žmogus“, – netrukus po įvykio teigė P. Levickytė.
Teritorijoje patruliavę kariai su įtariamuoju apsikeitė šūviais ir jį sužeidė, tačiau nepajėgė sutrukdyti jam pasprukti, pranešė šaltiniai policijoje.
Vidaus reikalų ministras Christophe’as Castaneras trečiadienį paryčiais informavo, kad šaulys pražudė tris žmones, o dar 12 sužeidė. Miesto meras Roland’as Riesas kiek anksčiau buvo pranešęs apie „keturis žuvusiuosius ir tuziną sužeistųjų“.
Du šaltiniai naujienų agentūrai AFP patvirtino, kad yra manoma, jog šaulys – 29-erių Strasbūro gyventojas, įvardijamas kaip Cherifas. Teigiama, kad antradienio rytą policija turėjo jį suimti už kitus nusikaltimus. Be kita ko, pranešama, kad įtariamasis buvo įtrauktas į įtariamų ekstremistų sąrašą.
Prancūzijos kovos su terorizmu prokurorai pradėjo įvykio tyrimą.
„Geltonųjų liemenių“ protestai yra katastrofa Prancūzijos ekonomikai, sekmadienį reporteriams sakė šalies ekonomikos ir finansų ministras Brunas Le Maire’as.
„Tai katastrofa prekybai ir mūsų ekonomikai“, – sakė ministras, lankydamas per protestus nusiaubtas parduotuves Paryžiuje.
Ministro teigimu, protestai tikrai turės didelę įtaką Prancūzijos ekonomikai.
„Dėl „geltonųjų liemenių“ protestų metų pabaigoje turime tikėtis naujo ekonomikos vystymosi sulėtėjimo“, – teigė B. Le Maire’as.
Saugumo sumetimais, dėl protestų šį savaitgalį Paryžiuje buvo uždaryta daug turistų lankomų vietų, pavyzdžiui, Eifelio bokštas, Luvro ir Orsė muziejai, taip pat neveikė daug parduotuvių ir restoranų.
Dar anksti skaičiuoti visą padarytą žalą, bet akivaizdu, kad ji labai didelė. Sostinei padaryta itin didelė žala, buvo deginami automobiliai, siaubiamos parduotuvės, daužomi langai. Remiantis pranešimais, vien gruodžio 1 d. Paryžiui padaryta žala siekia iki 4 mln. eurų.
Tikros gatvių kautynės Paryžiuje. EPA – ELTA nuotr.
Gruodžio 8 d. Prancūzijoje vėl vyko „geltonų liemenių“ judėjimo, protestuojančio prieš augančias pragyvenimo išlaidas ir apskritai prezidentą Emmanuelį Macroną, protestai.
Teigiama, kad šį savaitgalį vykusių protestų metu Paryžiuje buvo padaryta netgi dar didesnė žala nei praėjusį savaitgalį, tačiau sužeistųjų skaičius mažesnis.
Paryžiuje, Lilyje, Lione, Marselyje, Nante ir Tulūzoje demonstrantai susirėmė su policija. Visoje šalyje protestavo daugiau kaip 136 tūkst. žmonių.
Paryžiuje dega automobiliai. EPA – ELTA nuotr.
Tai buvo jau ketvirtasis savaitgalis iš eilės, kai Prancūziją drebino protestai.
Remiantis naujausiais Prancūzijos vidaus reikalų ministerijos duomenimis, per protestus gruodžio 8 d. suimti 1 723 žmonės. Didžioji dalis jų sulaikyti įtarus, kad jie „ketina imtis smurto arba kurstyti jį“.
Šeštadienį visoje Prancūzijoje vyko koordinuoti „geltonųjų liemenių“ protestai. Protestuotojams užblokavus dalį kelių, šalies kelių tinkle kilo sąmyšis.
Neramumai Paryžiuje. EPA – ELTA nuotr.
Prancūzijos vidaus reikalų viceministras Laurentas Nunezas teigia, kad visoje šalyje protestuoja apie 31 tūkst. žmonių, o Paryžiuje – maždaug 8 tūkst., arba beveik tiek pat, kiek ir praėjusį smurtu pasižymėjusį savaitgalį.
Pareigūnai sulaikė apie 700 protestuotojų, daugiausiai šalies sostinėje. Dauguma jų, teigiama, su savimi turėjo potencialiais ginklais laikomų daiktų ar kitos įtartinos įrangos. Policija teigia, kad dauguma sulaikytųjų įtariami prisijungę prie protesto tik tam, kad užsiimtų smurtine veikla ir vandalizmu.
Prancūzijos nacionalinis transliuotojas „France Info“ praneša, kad prieš „geltonųjų liemenių“ protestams prasidedant pareigūnai apieškojo keleivius daugumoje Paryžiaus reginio geležinkelio stočių.
Riaušės Prancūzijos sostinėje. EPA – ELTA nuotr.
AFP šaltiniai teigia, kad suimti mažiausiai 34 žmonės, su savimi turėję nuo ašarinių dujų apsisaugoti skirtų medicininių kaukių ir akinių, taip pat plaktukų, laidynių bei akmenų, kurie galėjo būti panaudoti prieš policijos pareigūnus. Tačiau dauguma protestuotojų tikina, kad smurtas nėra jų tikslas.
Sostinėje savaitgalį uždarytos parduotuvės, muziejai, Eifelio bokštas ir daugelis metro stočių, atšauktos futbolo rungtynės bei koncertai. Po praėjusio savaitgalio protesto, virtusio didžiausiomis pastarųjų dešimtmečių riaušėmis Paryžiuje, sostinės gatvėse dabar patruliuoja apie 8 tūkst. policijos pareigūnų.
Prieš netoli Triumfo arkos susitelkusius protestuotojus policija panaudojo ašarines dujas, kad žmones nustumtų į vieną gatvės pusę. Praėjusį savaitgalį Triumfo arka tapo susirėmimų epicentru, kuriame sužeista per 100 protestuotojų.
„Per tris pastarąsias savaitės užaugo monstras, kurio jo kūrėjai nebepajėgia suvaldyti“, – penktadienį sakė vidaus reikalų ministras Christophe’as Castaneras, patikindamas, kad smurto ir destrukcijos siekiantys mitinguotojai nebus toleruojami.
Visoje Prancūzijoje mobilizuoti apie 89 tūkst. saugumo pajėgų narių, vien Paryžiuje jų šiuo metu yra apie 8 tūkst. Saugumui užtikrinti pirmą kartą pasitelkti ir žandarmerijos šarvuočiai.
Šarvuotis sostinės centre. EPA – ELTA nuotr.
Kiek anksčiau šią savaitę Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas paskelbė, kad bus atšauktas planuotas kuro akcizų padidinimas, dėl kurio ir kilo „geltonųjų liemenių“ judėjimas.
Per „geltonųjų liemenių“ protestą Paryžiuje kilo riaušės. EPA-ELTA nuotr.
Per „geltonųjų liemenių“ protestus Paryžiuje Eliziejaus laukų prieigose kilo riaušės. Apie 1 500 „neramumų kurstytojų“ šeštadienį susirėmė su policija, pranešė Prancūzijos vidaus reikalų ministras Christophe’as Castaneris. Suimta dešimtys žmonių. Pačiuose Eliziejaus laukuose apie 200 „geltonųjų liemenių“ protestavo taikiai.
Žmonės gali patekti į Eliziejaus laukus, tačiau bulvaro prieigose vykdomos asmenų kontrolė. Ypač nuožmios riaušės priešpiet vyko prie Triumfo arkos Eliziejaus laukų smaigalyje. Policija panaudojo vandens patrankas ir ašarines dujas.
Jau praėjusį šeštadienį per „geltonųjų liemenių“ protestą bulvare kilo riaušės. Tai jau trečias savaitgalis iš eilės, kai judėjimas rengia dideles akcijas visoje šalyje.
Protestai vyksta prieš didėjančias degalų kainas ir vyriausybės reformų politiką.
Azerbaidžano užsienio reikalų ministerija nusiuntė Prancūzijai protesto notą dėl nepripažintos Kalnų Karabacho Respublikos vadovo Bako Saakiano vizito į šią šalį. Tai šeštadienį žurnalistams pranešė Azerbaidžano URM atstovė Leila Abdulajeva.
„Azerbaidžano ambasada Prancūzijoje įteikė protesto notą šios šalies URM“, – sakė L. Abdulajeva.
Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktas dėl Kalnų Karabacho prasidėjo 1988 metų vasarį, kai Kalnų Karabacho autonominė sritis pareiškė pasitraukianti iš Azerbaidžano SSR sudėties. 1991 metų rugsėjį autonomijos administraciniame centre Stepanakerte buvo paskelbta, kad įkuriama Kalnų Karabacho Respublika. Kilus kariniam konfliktui, Azerbaidžanas prarado Kalnų Karabacho kontrolę.
Nuo 1992 metų vedamos derybos dėl Kalnų Karabacho problemos taikaus sureguliavimo, bet jos iki šiol nedavė rezultatų.
Prancūzijoje protesto akcijos prieš dideles degalų kainas pareikalavo aukų, nukentėjo 47 žmonės. EPA-ELTA nuotr.
Prancūzijoje šeštadienį per protesto akcijas prieš degalų kainų augimą nukentėjo mažiausia 47 žmonės. Tai pranešė televizijos kanalas BFM, remdamasis šalies Vidaus reikalų ministerija. Žinybos duomenimis, trijų nukentėjusiųjų būklė yra kritinė.
Anksčiau buvo pranešta, kad protesto akcijos pareikalavo žmonių aukų. Tragiškas incidentas įvyko šeštadienio rytą Savojoje, Prancūzijos pietryčiuose. Vienas iš automobilių mėgino pravažiuoti pro protestuotojų užtvaras. Demonstrantai ėmė stabdyti automobilį ir daužyti jo kapotą. Pasak transporto priemonės vairuotojos, vietos gyventojos, vežusios savo dukterį pas gydytoją, tuo metu ją apėmė panika, ir ji, ištikta šoko, važiavo toliau ir mirtinai sužalojo vieną iš protestuotojų. Automobilio savininkė sulaikyta.
Įvairių incidentų užfiksuota ir daugelyje kitų Prancūzijos regionų. Naujausiais VRM duomenimis, policijos darbuotojai už tvarkos pažeidimus sulaikė 24 manifestacijų dalyvius. Protesto akcijose dalyvauja 124 tūkstančiai žmonių.
Masinės protesto akcijos prieš benzino ir dyzelino kainų augimą šeštadienį anksti rytą prasidėjo visoje Prancūzijos teritorijoje. Jų iniciatoriai – šalies gyventojai, taip pat profsąjungos ir politinės partijos.
Anksčiau Prancūzijos vyriausybė pranešė, kad nuo ateinančių metų sausio 1 d. benzino kaina išaugs 3 centais, o dyzelinas pabrangs 6,5 cento.
Likus pusmečiui iki Europos Parlamento rinkimų, Prancūzijoje dešiniosios populistės Marine de Pen partija aplenkė prezidento Emmanuelio Macrono judėjimą „Respublika, pirmyn“. Remiantis sekmadienį paskelbtais „Ifop“ instituto apklausos rezultatais, pritarimas M. Le Pen Nacionaliniam sambūriui (buvęs Nacionalinis frontas) šoktelėjo iki 21 proc. – nuo 17 proc. rugpjūčio gale, informuoja agentūra „Reuters“.
E. Macrono judėjimas tuo tarpu prarado 1 proc., pritarimas jam smuko iki 19 proc. Iš viso dešinės pakraipos partijos, anot apklausos, drauge turi 30 proc. rinkėjų pasitikėjimą.
Europos Parlamentas bus renkamas 2019 metų gegužę.
E. Macrono populiarumas pastaruoju metu smarkiai sumenko. Remiantis praėjusią savaitę paskelbtais „YouGov“ instituto apklausos rezultatais, prezidentu buvo patenkinti tik 21 proc. respondentų. Tai yra žemiausias rodiklis nuo E. Macrono išrinkimo 2017-aisiais.
