Prancūzija atvėrė savo archyvus apie genocidą Ruandoje prieš 27 metus. Visi iki šiol po užraktu buvę 1990-1994 metų dokumentai dabar bus prieinami viešai, rašoma trečiadienį oficialiame leidinyje paskelbtame nutarime.
Minėti dokumentai, be kita ko, yra diplomatinės notos ir telegramos, susijusios su tuometinio prezidento François‘o Mitterrand‘o ir tuometinio premjero Edouard‘o Balladuro darbu.
Istorikų komisija kovo pabaigoje pareiškė, kad ir Prancūzijai tenka politinė atsakomybė dėl genocido Ruandoje 1994 metais. Ekspertai kaltino tuometinę valdžia „aklumu“ ir „klaidomis“, nes ji neužkirto kelio genocidui.
Tačiau „bendrininkavimas“ žudant nebuvo įrodytas, sakoma ataskaitoje. Ruandos vyriausybė archyvų atvėrimą pavadino „svarbiu žingsniu“.
Buvusioje Vokietijos ir Belgijos kolonijoje Ruandoje hutų etninės grupės atstovai per tris mėnesius nužudė mažiausiai 800 000 žmonių.
Dauguma aukų buvo tutsių mažumos nariai. Tačiau buvo nužudyta ir daug nuosaikių hutų. Prancūzijos kariuomenė 1994 metais buvo dislokuota regione su JT mandatu.
Paryžiuje trečiadienį genocido aukos buvo pagerbtos tylos minute. Ceremonijoje, be kitų, dalyvavo užsienio reikalų ministras Jeanas-Yvesas Le Drainas bei Ruandos ambasadorius Prancūzijoje François‘as Xavieras Ngarambė.
Visoje Prancūzijoje nuo šeštadienio 18 val. pradės galioti komendanto valanda. Tokiu būdu siekiama kovoti su koronaviruso plitimu šalyje, ketvirtadienį paskelbė premjeras Jeanas Castexas.
Ši priemonė galios mažiausiai dvi savaites, teigė premjeras. Anksčiau daugumoje šalies teritorijų iš namų buvo draudžiama išeiti po 20 val., o keletoje koronaviruso labiausiai paveiktų vietų jau galiojo komendanto valanda nuo 18 val.
Premjeras teigė, kad naujų atvejų po švenčių, kaip baimintasi, smarkiai nepadaugėjo, tačiau sveikatos situacijai pablogėjus nedelsiant būtų įvesti nauji koronaviruso apribojimai. Situacija Prancūzijoje yra valdoma, tačiau vis dar labai trapi, teigė jis.
Mokyklos šalyje ir toliau lieka atviros, tačiau sportuoti patalpose buvo ir vėl uždrausta.
Spaudos konferencijoje J. Castexas taip pat sakė, kad į Prancūziją iš ES nepriklausančių valstybių atvykstantys keliautojai turės pateikti neigiamą ne anksčiau nei prieš 72 val. atlikto koronaviruso testo rezultatą ir saviizoliuotis septynioms dienoms, o po jų pasidaryti dar vieną testą.
Brigitte Macron. EPA – ELTA nuotr.
Prancūzijos pirmoji ponia Brigitte Macron per Kalėdas buvo užsikrėtusi naujuoju koronavirusu, šeštadienį pranešė jos biuras.
67-erių B. Macron teigiamą testo rezultatą gavo gruodžio 24 dieną, tačiau ji juto tik nesunkius simptomus ir po šešių dienų pakartotinis testas jau buvo neigiamas, sakė jos biuras.
Teigiamą koronaviruso diagnozę B. Macron gavo praėjus savaitei po to, kai gruodžio 17 dieną virusas buvo patvirtintas jos vyrui Prancūzijos prezidentui Emmanueliui Macronui ir jis savaitę karantinavosi.
Tuo laikotarpiu B. Macron buvo apsistojusi oficialioje prezidento rezidencijoje Eliziejaus rūmuose, o pats prezidentas dirbo iš kitos rezidencijos, esančios Paryžiaus priemiesčiuose.
Jo žmonos biuras sakė, kad informacija apie pirmosios ponios būklę nebuvo skelbiama todėl, nes ji neturėjo jokios įtakos jos viešajai darbotvarkei. Nuo to laiko ji visiškai pasveiko, pridūrė biuras.
Kai sirgo E. Macronas, jo biuras kasdien skelbdavo informaciją apie jo būklę, o prezidentas viename vaizdo įraše pats kalbėjo apie savo savijautą. Jis juto tokius simptomus, kaip kosulys ir karščiavimas.
Dėl E. Macrono ligos teko saviizoliuotis keliems aukšto rango Prancūzijos politikams, įskaitant premjerą Jeaną Castexą.
Taip pat saviizoliavosi Europos Vadovų Tarybos (EVT) vadovas Charlesas Michelis, kadangi dalyvavo keliuose susitikimuose su Prancūzijos prezidentu.
Prezidentas G. Nausėda ir pirmoji ponia su Prancūzijos pirmąja pora dalyvauja šventinėje vakarienėje. Roberto Dačkaus (LR Prezidento kanceliarija) nuotr.
Euroatlantinė vienybė yra vienas kertinių Lietuvos nacionalinio saugumo prioritetų. Todėl nieko keisto, kad Donaldo Trumpo prezidentavimo laikotarpiu kilusios trintys tarp JAV ir kai kurių ES valstybių privertė nerimauti už Lietuvos užsienio politiką atsakingus asmenis.
Ko gero, labiausiai juos baugino įsivaizdavimas, kad gali tekti rinktis tarp JAV, kuri Lietuvai pirmiausiai reiškia geopolitinį bei karinį saugumą, ir didžiųjų ES valstybių – kertinių ekonominėje bei socialinėje srityse.
Lietuvai, kaip valstybei siekiančiai kuo daugiau ir kuo aktyvesnės JAV įtakos Europoje, bet koks bandymas perbraižyti euroatlantinių veikėjų prerogatyvas saugumo klausimais atrodo ne tik nereikalingas, tačiau ir mažų mažiausiai pavojingas.
Būtent dėl šių priežasčių Lietuvos užsienio politikos formuotojams bei įgyvendintojams ganėtinai „šventvagiškos“ arba, švelniau tariant, realybės kol kas dar neatliepiančios pasirodė Lietuvoje 2020 m. rugsėjį viešėjusio Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono išsakytos mintys. Jis Vilniaus universitete studentams aiškino, kad ateityje saugumo klausimais reikėtų labiau pasitikėti Europa ir mažiau kliautis vien tik „galia anapus Atlanto“.
Melania Trump ir Donald Trump. EPA – ELTA nuotr.
Žinoma, tai, kad šios E. Macrono reikštos viltys ir dažnai deklaruojami raginimai stiprinti ES savarankiškumą, sprendžiant geopolitinio saugumo klausimus, Lietuvoje yra vertinami dažniau su atsargumu ar net įtarumu, susiję ir su tuo, kad Prancūzijos prezidentas turi kiek kitokį įsivaizdavimą, kaip turėtų atrodyti santykiai su Rusija. Jis yra raginęs pradėti „ilgalaikį“ strateginį dialogą su Maskva. Tuo tarpu Lietuvai, kuri įsivaizduoja ir nuosekliai komunikuoja, kad su Rusija dialogas įmanomas tik šiai iš esmės pasikeitus, girdimi raginimai, jog, nepaisant visko, kalbėtis reikia – atrodo beprasmiški ir nesuprantami.
Tačiau globali geopolitinė realybė keičiasi. Keičiasi ir galių balansas Europos Sąjungoje, kurioje pasitraukus Didžiajai Britanijai didesnę įtaką gali įgyti apie Europos karinę bei „strateginę“ autonomiją kalbančios jėgos.
Kaip, stiprėjant ES integracijos procesams, turėtų elgtis Lietuva, jei požiūris saugumo klausimais arba sprendžiant krizes ES aktualioje geopolitinėje erdvėje, abiejose Atlanto pusėse išsiskirtų? Toliau laikytis euroatlantizmo ir saugumo klausimuose nekvestionuoti JAV dominavimo ar visgi imtis ryškesnio balansavimo ir pradėti traktuoti ES jėgas kaip pagrindinį saugumo ramstį?
Lietuvos gyventojai šiuo klausimu nuomonės dažniausia neturi: JAV ir Prancūzijos palaikytojų po lygiai
Naujienų agentūros ELTA užsakymu 2020 m. gruodžio 14–17 dienomis atliktoje rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ apklausoje gyventojų buvo prašoma atsakyti, kurią pusę – Jungtines Amerikos Valstijas ar Prancūziją – Lietuva turėtų labiau palaikyti, kai šių didžiųjų valstybių požiūriai saugumo klausimais išsiskiria. Amerikiečių karo technika. Vilnius. Slaptai.lt nuotr.
Kaip parodė apklausa, daugiau nei pusė (57 proc.) Lietuvos gyventojų šiuo klausimu aiškios nuomonės neturėjo. Tuo tarpu manantys, kad reikėtų orientuotis į vieną ar kitą valstybę, jei Prancūzijos ir JAV požiūris dėl tarptautinių konfliktų nesutaptų, pasiskirstė kone tolygiai.
Kiek daugiau nei penktadalis (22 proc.) respondentų mano, kad Lietuva tarptautinio saugumo klausimais turėtų labiau orientuotis į Prancūziją. Beveik tokia pati dalis (21 proc.) apklaustų gyventojų teigė, kad norėtų, jog išsiskiriant šių dviejų didžiųjų valstybių požiūriams, Lietuva labiau orientuotųsi į kitą Atlanto pusę – JAV.
Amerikiečių kariai. Vilnius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kaip rodo „Baltijos tyrimų“ susisteminti duomenys, tai, kad Lietuva turėtų labiau orientuotis į Prancūziją tarptautinio saugumo klausimais daugiau sutinka moterys, didmiesčių gyventojai (26 proc.), respondentai su vidutinėmis (801 – 1400 eurų) šeimos pajamomis per mėnesį (31 proc.).
Kad Lietuva turėtų labiau orientuotis į JAV tarptautinio saugumo klausimais daugiau sutinka vyrai (34 proc.), jaunimas iki 30 metų (26 proc.), respondentai su viduriniu ar žemesniu išsilavinimu (27 proc.) bei su didžiausiomis (daugiau kaip 1400 eurų) šeimos pajamomis per mėnesį (35 proc.). JAV ir Lietuvos draugystė. Paminklinė lenta ant Rotušės sienos Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Apklausa vyko 2020 m. gruodžio 14 – 17 dienomis. Internetu (CAWI) apklausta 530 gyventojų visoje Lietuvoje. Tyrimo rezultatai atspindi 18 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų nuomonę pagal lytį, amžių ir gyvenvietės tipą. Rezultatų paklaida tokio dydžio imčiai neviršija 4,4 procentinių punktų, kai pasikliautinasis intervalas 95 proc.
Tyrimo metu gyventojams buvo užduotas klausimas: Daugelyje pasaulio vietų vyksta tarptautiniai konfliktai (pvz., Ukrainoje, Kaukaze, Artimuosiuose Rytuose ar Afrikoje) ir tokių didžiųjų valstybių, kaip JAV ar Prancūzija, požiūris į saugumo politiką dažnai išsiskiria. Kalbant apie tarptautinio saugumo klausimus, Jūsų nuomone, Lietuva turėtų labiau orientuotis į JAV ar į Prancūziją, kai šių valstybių požiūriai skiriasi?
Praėjusių metų gruodį išniekintos žydų kapinės Prancūzijoje. EPA – ELTA nuotr.
Vandalai išniekino svastikomis dešimtis antkapių Fontenblo komunos kapinėse. Tai pirmadienį tviteryje pranešė šio miesto, esančio už 60 kilometrų į pietus nuo Paryžiaus, meras Fredericas Valletoux.
„Mane papiktino ir didžiai sukrėtė šio ryto radinys: daugybė kapų išniekinta svastikomis. Tai niekšiški ir neleistini veiksmai. Mūsų kapinėse dar niekada nėra buvę tokių nusikaltimų“, – parašė jis.
Komunos administracijos vadovas pasidalijo nuotraukomis iš incidento vietos, kuriose matyti dešimtys antkapių ir rūsių su svastikos grafičiais. Kitokios žalos kapinėse nepadaryta. Policija pradėjo tyrimą.
Praėjusių metų gruodį nežinomi asmenys ištepliojo svastikomis 107 antkapius žydų kapinėse Vestofeno komunoje (Žemutinio Reino departamentas, Rytų Prancūzija).
Vyrui, kuris naktį į trečiadienį centrinėje Prancūzijos dalyje esančio Piui de Domo departamento Sen Žiusto komunoje nušovė tris žandarus, o dar vieną sužeidė, pavyko pasprukti iš nusikaltimo vietos.
Tai pranešė televizijos kanalas BFM, remdamasis šaltiniu žandarmerijoje.
Incidento vietoje tęsiama policijos operacija. Gautomis žiniomis, užpuolikas padegė savo namą, kuris visiškai sudegė.
Kanalo duomenimis, pareigūnai netrukus po vidurnakčio atvyko pagal iškvietimą dėl smurto artimoje aplinkoje. Jiems artinantis prie namo, 48 metų vyras paleido ugnį. Moteriai, kuriai mėgino padėti pareigūnai, pavyko išsigelbėti, ji yra saugi.
Kaip pažymi BFM, užpuolikas galėjo turėti psichikos sutrikimų. Jis taip pat buvo žinomas teisėsaugos institucijoms dėl problemų, susijusių su vaikų globa.
Emmanuelis Macronas. EPA – ELTA nuotr.
Prancūzijos prezidentui Emmanueliui Macronui ketvirtadienį buvo diagnozuota koronaviruso infekcija (COVID-19), dabar jis izoliuosis septynioms dienoms, ketvirtadienį pranešė šalies prezidentūra.
Prezidentūros paskelbtame pranešime nurodoma, kad testas E. Macronui atliktas po to, kai jam pasireiškė pirmieji ligos simptomai, testo rezultatas buvo teigiamas.
Vadovaudamasis nacionalinėmis taisyklėmis, 42 metų amžiaus E. Macronas izoliuosis savaitei, o šaliai vadovaus ir darbą tęs nuotoliniu būdu.
Kol kas nėra žinoma, kaip E. Macronas užsikrėtė koronavirusu, tačiau jo biuras nurodė, kad bando identifikuoti asmenis, su kuriais prezidentas turėjo artimą kontaktą, jog informuotų juos apie situaciją.
Nuo koronaviruso pandemijos pradžios Prancūzija patvirtino daugiau kaip 2,4 mln. užsikrėtimo koronavirusu atvejų. Daugiau kaip 59 tūkst. užsikrėtusių šalies gyventojų mirė.
Anksčiau šią savaitę Prancūzija sušvelnino apribojimus, kurie buvo įvesti, siekiant kovoti su antrąja koronaviruso banga, nors šalyje išlieka itin didelis sergamumas COVID-19 liga. Prancūzijoje nuo 20.00 val. vakaro tebegalioja naktinė komendanto valanda, kavinės, restoranai, teatrai taip pat lieka uždaryti.
Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas
Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas sukritikavo Prancūzijos Senato rezoliuciją, kurioje šios šalies vyriausybė raginama pripažinti Kalnų Karabacho nepriklausomybę.
Pasak jo, tie, kurie nori prisidėti prie „antros armėnų valstybės“ sukūrimo, gali tam skirti dalį savo teritorijos, o ne dalyti teisėtai Azerbaidžanui priklausančias žemes.
„Jeigu kai kas nori suteikti Armėnijai teritoriją antrai valstybei kurti, tai tegul duoda, tegul sukuria ten antrą armėnų valstybę, atiduoda jiems dalį savo teritorijos. Bet reikalauti iš mūsų, kad istorinėse, teisėtose Azerbaidžano žemėse būtų sukurta armėnų valstybė – tai prieštarauja bet kokiai logikai ir teisingumui. Ką jūs pamiršote mūsų žemėse? Už tūkstančių kilometrų nuo čia esančios šalys šiandien priima įstatymus, parlamentai svarsto šį klausimą. Ką bendra turi Prancūzijos parlamentas su mūsų klausimu?“, – pareiškė I. Alijevas antradienį kreipdamasis į tautą.
Jis taip pat kaltino Prancūziją dėl to, kad ji kaip viena iš Minsko grupės pirmininkių neprisidėjo prie problemos sprendimo.
„Kiek metų Prancūzija yra viena iš Minsko grupės pirmininkių? Ar ji bent ką padarė? Ėmėsi praktinių veiksmų šiam klausimui spręsti? O dabar, kaip klausimas išsisprendė, pažiūrėkite, kas darosi? Prancūzijos Senatas priima rezoliuciją, kad Kalnų Karabachas būtų pripažintas. Jei jums patinka, tai, kaip sakiau vykstant karui, atiduokite Marselį, pakeiskite jo pavadinimą, skurkite ten antrą armėnų valstybę. Bet niekas neturi teisės kištis į mūsų reikalus“, – teigė Azerbaidžano lyderis.
Lapkričio 25 d. Prancūzijos Senatas priėmė rezoliuciją, raginančią šalies vyriausybę pripažinti Kalnų Karabacho nepriklausomybę. Už šį dokumentą balsavo 305 iš 306 posėdžio dalyvių. Kaip paaiškino ekspertai, rezoliucija yra rekomendacinio pobūdžio, vyriausybė neprivalo jos vykdyti. Vėliau Prancūzijos URM pareiškė, kad Paryžius nepripažįsta Kalnų Karabacho.
Padėtis Kalnų Karabache susikomplikavo rugsėjo 27 d., kai ginčijamoje teritorijoje prasidėjo aktyvūs mūšiai.
Lapkričio 9 d. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas ir Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas pasirašė bendrą pareiškimą dėl visiško karo veiksmų nutraukimo Kalnų Karabache. Dokumente, be kita ko, numatoma dislokuoti Kalnų Karabache apie 2 tūkst. kariškių iš Rusijos.
Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktas dėl Kalnų Karabacho prasidėjo 1988 metų vasarį, kai Kalnų Karabacho autonominė sritis, kur gyventojų daugumą sudaro armėnai, pareiškė pasitraukianti iš Azerbaidžano SSR sudėties. 1991 metų rugsėjį autonomijos administraciniame centre Stepanakerte buvo paskelbta, kad įkuriama Kalnų Karabacho Respublika. Kilus kariniam konfliktui, Azerbaidžanas prarado Kalnų Karabacho kontrolę.
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Puikiai prisimenu, kaip Lietuvos kariuomenės atstovas Ekstremalių situacijų operacijų centre kapitonas Mažvydas Kunevičius informacinei agentūrai ELTA yra teigęs: vien šių metų spalio mėnesį mūsų kariuomenė užfiksavo net 272 dezinformacijos atvejus internetinėje erdvėje.
„Pasauliui toliau kovojant su koronaviruso pandemija, nemažėja ir klaidinamos informacijos mastas, kuris, deja, kelia itin didelę grėsmę apsunkinant valstybių bei institucijų priimamus sprendimus, bandant suvaldyti situaciją“, – spaudos konferencijoje tąsyk sakė kpt. M. Kunevičius.
Melagingi pranešimai
Džiugu, kad mūsų kariniai ekspertai fiskuoja viešojoje erdvėje pasirodančius melagingus pranešimus dėl koronaviruso, narystės NATO aljanse, energetinės nepriklausomybės, Europos Sąjungoje besirutuliojančių procesų. Bet tai – tik pusė darbo. Dezinformacija – ne tik paskelbti melagingi pranešimai. Dezinformacija – dar ir tai, kas nutylima, kas neskelbiama. Ar mūsų kariniai ekspertai analizuoja, pavyzdžiui, ką mūsų žiniasklaida nutylinti, ignoruojanti? Ar domisi, kodėl nutyli, kodėl ignoruoja? Ar tokie nutylėjimai ir ignoravimai, žvelgiant mūsų karinių analitikų akimis, nėra įtartini, pavojingi?
Aš kalbu visų pirma apie Pietų Kaukazo aktualijas. Mat šia tema Lietuvos žiniasklaidoje regiu itin daug tendencingumų, iškraipymų.
Niekaip iš atminties neišdyla neseniai delfi.lt portale Edmundo Jakilaičio moderuota diskusija skaudžia tema – kuo gresia atsinaujinęs karas dėl Kalnų Karabacho? Šiame Lietuvos politikos forume tuomet dalyvavo net keturi pašnekovai: politikos apžvalgininkas Ramūnas Bogdanas, Seimo Europos reikalų komiteto pirmininkas Gediminas Kirkilas, Vilniaus Universiteto TSPMI direktorė Margarita Šešelgytė ir Seimo tarpparlamentinių ryšių su Azerbaidžano Respublika grupės narys Laurynas Kasčiūnas.
Diskusija dėl Kalnų Karabacho ateities. Lietuvos politikos forumas. Delfi.lt
Daug pašnekovų, o laida – tendencinga. Akivaizdžiai pūsta tik į vienus vartus. Ginčams nebuvo pakviestas nė vienas Azerbaidžano ir Turkijos poziciją palaikantis komentatorius. Laidoje net aiškiai nepabrėžta, kad NATO ir Europos Sąjunga laiko Kalnų Karabachą neatskiriama Azerbaidžano teritorija. Niekas iš kalbėjusiųjų šito neakcentavo. Net L.Kasčiūnas, tuomet būdamas draugystės su Azerbaidžanu grupės narys, aiškiai nepratarė, jog Lietuva, gerbdama šalių teritorinį vientisumą, pripažįsta Kalnų Karabachą esant Azerbaidžano teritorija, jog oficialusis Vilnius savo išvadas privalo dėlioti vadovaudamasis pirmiausia šiuo postulatu. Taigi aiškiai neįvardino pačio svarbiausio. O neištarus pačio svarbiausio rimta diskusija, kuo gresia atsinaujinęs karas, – argi prasminga?
Mečio Laurinkaus fenomenas
Tačiau toji E.Jakilaičio moderuota laida – ne pati tendencingiausia Pietų Kaukazo tema (omenyje turiu dar ir Šarūno Liekio, Zigmo Vitkaus, Rimvydo Valatkos straipsnius, Margaritos Šešelgytės komentarus). Vienas iš tendencingiausių Pietų Kaukazo aktualijomis pasirodžiusių pastarojo meto rašinių, mano supratimu, – tai buvusio Lietuvos saugumo vadovo Mečio Laurinkaus tekstas „Karo atomazgoje – mįslingas V.Putino perspėjimas ir Vakarų Europos tyla“. Kas skaitė šį lrytas.lt portale paskelbtą tekstą, puikiai suprato, kurioje pusėje autorius. Subtiliai peršama nuomonė, jog Kalnų Karabachas nėra Azerbaidžanas. Apie tai, jog tarptautinė bendruomenė Kalnų Karabachą vis tik laiko neatskiriama Azerbaidžano teritorija, – nė žodelio.
Be kita ko, savo rašinyje M.Laurinkus subtiliai propaguoja daugelio komentatorių, apžvalgininkų, žurnalistų Lietuvos spaudoje įkyriai peršamą versiją, esą šių metų rudenį kilusiuose kariniuose susidūrimuose laimėtoja tapusi tik Rusija. Azerbaidžanas neva nieko neišlošęs (taip jau nieko neišlošė?). Dar peršamos užuominos, jog Azerbaidžanas, atsiimdamas savas žemes, pakenkė demokratinėms reformoms Armėnijoje. Dar užsipuolama Turkija, neva nepagrįstai kritikuojanti Prancūziją.
Skaitau ir savo akimis netikiu: Turkiją reikia išmesti iš NATO, nes ji, tik pamanyk, vienašališkai įsivėlė į karą Pietų Kaukaze.
Prašau – išmeskite. Bet tada, vadovaujantis M.Laurinkaus išmintimi, iš NATO išprašyti privalu ir Didžiąją Britaniją, vos prieš keletą dešimtmečių užpuolusią Argentiną dėl ginčytinų Folkleno (Malvinų) salų, ir Ameriką, dažnai priimančią vienpusiškus karinius sprendimus?
Beje, ištrenkti derėtų ir Prancūziją, kuri leisdama saviems „karikatūristams“ teplioti šlykščias Pranašo Mahometo karikatūras, man regis, specialiai kiršina Europą su islamo pasauliu. Nežinia kokių tikslų vedina, demagogiškai prisidengdama žodžio, spaudos ir saviraiškos laisve, Prancūzija kryptingai, atkakliai erzina musulmonus visame pasaulyje.
Mečys Laurinkus. Slaptai.lt nuotr.
Niekad niekur nesu sakęs, jog krikščionys turėtų nusileisti musulmonams, pataikauti musulmonams, tenkinti nepagrįstus musulmonų reikalavimus. Jokiu būdu neleiskime užsilipti mums ant galvų. Visuomet duokime griežtą atkirtį, jei mums primetamos svetimos tvarkos. Bet idiotiškos karikatūros – tikrai ne tas daiktas, dėl kurio krikščionims derėtų rungtis su musulmonais. Mano įsitikinimu, kiekvienas doras krikščionis privalo smerkti ne vien fanatikus, kurie žudė „karikatūristus“, bet ir „dailininkus“, atkakliai besityčiojusius iš musulmonams šventų simbolių.
Deja, apie šias problemas M.Laurinkaus tekste – nė raidelės. Tarsi Prancūzija būtų šventa karvė.
O ko verta M.Laurinkaus užuomina, kurios jis neva nenorėjęs ištarti, bet vis tik leptelėjo: pripažinkime armėnų separatistų okupuotą Kalnų Karabachą nepriklausoma šalimi! Kaip šitą buvusio VSD direktoriaus išsišokimą vertina VSD analitikai? Kaip šį M.Laurinkaus raginimą apibūdina Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas? NATO narę Lietuvą vardan svetimas žemes okupavusių armėnų separatistų interesų bandoma sukiršinti su NATO nare Turkija – ar tai normalu, pateisinama, valstybiška?
Seimo nario Kęstučio Masiulio akibrokštas
Prie tendencingų rašinių priskirtinas ir Seimo nario Kęstučio Masiulio tekstas „Pralaimėjo Azerbaidžanas ir Armėnija, laimėjo Putinas“ (delfi.lt). K.Masliulis, kaip ir ponas M.Laurinkus, tendencingas jau vien dėl to, kad nedrįsta viešai ir aiškiai pasakyti, kam, remiantis tarptautine teise, priklauso Kalnų Karabachas. Nutyli, jog Karabachas – tai Azerbaidžanas. Todėl viešai klausiu parlamentaro K.Masiulio: jūs ginčijate nūnai nusistovėjusias šalių teritorinio vientisumo taisykles?
Taip pat keisti Seimo nario K.Masiulio įrodinėjimai, girdi, šiame konflikte tėra viena nugalėtoja – Rusija. Esą šių metų rudens kariniai įvykiai buvo valdomi iš Kremliaus.
Seimo narys Kęstutis Masiulis. Slaptai.lt nuotr.
Taip, Rusija mėgino kištis į šį konfliktą, stengėsi jam vadovauti, mėgino išpešti kuo daugiau naudos. Ir, be abejo, nėra taip, kad su rusiška nuomone dėl Kalnų Karabacho niekas nesiskaitytų. Ir vis tik tie, kurie mano, jog Pietų Kaukaze laimėjo Rusija, – klysta.
Taikos derybos – tik iliuzija
Susiraskite buvusio Rusijos prezidento Vladimiro Putino patarėjo ekonomikos klausimais Andrejaus Ilarionovo (dabar jis – Katono instituto Vašingtone vyriausiasis mokslinis bendradarbis) komentarus tiek ukrainietiškame gordonua.com, tiek rusiškame echo.msk.ru.
Pirma, šis įtakingas, visame pasaulyje žinomas analitikas nesutinka, kad teritorinius konfliktus įmanoma išrutulioti taikiomis derybomis. Nereikia būti naiviais, nereikia vadovautis iliuzijomis. Duodamas gordonua.com žurnalistei Alesiai Bacman interviu jis tvirtina atvirkščiai: per visą žmonijos istoriją niekas niekad savų teritorijų nesusigrąžino gera valia – taikių derybų būdu. Derybos – tuščias laiko gaišinimas. Stipriai at kojų bestovintis okupantas užgrobtų žemių negrąžina. Derybos galinčios būti labai ilgos, derybose dalyvauti galį didžiausi išminčiai, bet jei agresorius nenorės atiduoti žemių, jis jų neatiduos. Tėra vienintelis būdas jį priverst grąžinti tai, kas jam nepriklauso – arba karinėmis priemonėmis, arba ekonominiu spaudimu. Derybos efektingos tik tuomet, kai agresorius parklupdytas ant kelių, nusilpęs, išsikvėpęs. Šitaip aiškindamas A.Ilarionovas omenyje turėjo Rusijos – Ukrainos derybas dėl Krymo, bet ši jo pastaba tinkanti visiems teritoriniams konfliktams, taip pat – ir dėl Kalnų Karabacho.
Andrejus Ilarionovas – apie Vladimiro Putino pralaimėjimus
O štai echo.msk.ru portale asmeniniame bloge A.Ilarionovas tvirtina, kad pastarąjame kare dėl Kalnų Karabacho skaudžiausią smūgį patyręs būtent Vladimiras Putinas. Nugalėtojais šis analitikas pripažįsta tik Azerbaidžaną ir Turkiją.
Be kita ko, A.Ilarionovas nurodo ne vieną, o dešimt priežasčių, kodėl šį sykį V.Putinas Pietų Kaukaze skaudžiai prašovęs.
Andrejus Ilarionovas. Komentaras dėl Vladimiro Putino pralaimėjimų Kalnų Karabacho fronte
Pirmiausia A.Ilarionovas mano, kad V.Putinas nesugebėjo pasipriešinti Azerbaidžano planams jėga susigrąžinti Kalnų Karabachą. Azerbaidžanas pradėjęs karinę operaciją nepaisydamas V.Putino draudimų. V.Putinas nepajėgė Azerbaidžano kariuomenės puolimo sustabdyti nei šių metų rugsėjo 27 dieną, nei spalio 19-20 dienomis, kai prasidėjo derybos dėl kovinių veiksmų stabdymo. Azerbaidžanas demonstratyviai nepaisė Kremliaus nuomonės. Karas buvo sustabdytas tik lapkričio 9 dieną. Bet ne todėl, kad to reikalavo V.Putinas. Azerbaidžanas pats sustabdė pergalingą puolimą tuomet, kai paėmė strategiškai svarbų Kalnų Karabacho miestą Šušą (iškilo grėsmė, jog kris Kalnų Karabacho sostinė Stepanakertas, ir Armėnija buvo priversta kapituliuoti).
Taigi V.Putinui nepavyko sustabdyti Azerbaidžano puolimo nei operacijos išvakarėse, nei pirmosiomis valandomis, nei vėliau. Kariniai veiksmai nutraukti buvo tik tuomet, kai juos nutraukti nusprendė oficialusis Baku. Visas 44 karo dienas Azerbaidžanas elgęsis savarankiškai, ignoruodamas V.Putino valią.
Kitas V.Putino paralaimėjimas – nesugebėjimas padėti Armėnijai. V.Putinas yra viešai tvirtinęs, jog Armėnija nebuvo palikta vienui viena, esą Rusija visus įsipareigojimus, duotus Jerevanui, įvykdė. Ką tai reiškia? Turkijos pagalba Azerbaidžanui buvo veiksmingesnė, efektyvesnė nei Rusijos pagalba – Armėnijai. Šį rudenį surengtas Azerbaidžano puolimas išryškino visas spilpnąsias Rusijos puses.
A.Ilarionovas mato ir daugiau Rusijos pralaimėjimų. Pavyzdžiui, anksčiau Rusija buvo viena iš trijų įtakingų Minsko grupės derybininkių. Lygi su Prancūzija ir JAV. Po 40 karo dienų šį rudenį V.Putinas jau derėjosi tiesiogiai su Azerbaidžano prezidentu Ilhamu Alijevu (Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas prie stalo sėdėjo tik tarp kitko, kaip statistas). Prancūzijos ir JAV prezidentų – nė kvapo. V.Putinui – tai didelis pažeminimas. Ir, beje, V.Putinas pasirašė derybų dokumentą, pasak A.Ilarionovo, tik kaip techninis korektorius, turįs teisę ištaisyti vien pastebėtas korektūros klaidas tekste, kurį jam įteikęs Azerbaidžano prezidentas.
Dar viena pastaba – šiame regione taikdariais būsią ne tik rusų kariai. Į Azerbaidžaną koją įkelia turkų kariai. Tai reiškia, kad Azerbaidžano saugumu rūpinsis viena iš įtakingiausių NATO narių – Turkija. Iki tol V.Putinas itin liguistai reaguodavo į bet kokį buvusios SSRS respublikos norą bičiuliautis su NATO. Tik trims Baltijos šalims pavyko įstoti į NATO be teritorinių praradimų. O štai Moldova, Sakartvelas (Gruzija) ir Ukraina nukentėjo, pareiškusios norą judėti Vakarų pusėn. Jos buvo klastingai užpultos ir neteko kai kurių teritorijų. Toks anuomet buvęs Kremliaus kerštas, tokie buvo Kremliaus trukdymai.
Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.
Azerbaidžano atveju Rusija taip pat norėjusi pasielgti panašiai – grubiai, agresyviai. Jei tik būtų galėjusi, pultų Azerbaidžaną ir atplėštų bent mažiuką žemės gabaliuką. Dabar gi V.Putinas sutinkąs į postsovietinę erdvę, kuri neva visa yra Rusijos įtakos zonoje, įsileisti Turkijos, su kuria ne sykį kariavo, kariškius! Kremlius taip elgtis nenorėjo. Kremliui – didžiausias antausis, jei Azerbaidžane bus dislokuota Turkijos karių. Bet Kremlius priverstas nusileisti. Jis neturi kitos išeities. Kremlius pripažįsta, kad Turkija – lygus žaidėjas. Ukrainos, Sakartvelo, Moldovos atveju V.Putinas visuomet įrodinėjęs, kad šios buvusios SSRS respublikos neturinčios teisės savarankiškai pasirinkti sąjungininkų. Šių metų rudenį V.Putinas raštiškai, savo asmeniniu parašu, patvirtinęs, kad Azerbaidžanas turįs teisę draugauti su NATO nare Turkija. Tai byloja, kad Kremlius šį sykį ne tik kad nesustabdė NATO narės Turkijos, bet net buvo išprievartautas įsileisti turkų karius į teritorijas, kurios, V.Putino akimis, yra tik jos, Maskvos, interesų zonoje.
Žodžiu, A.Ilarionovas mato net dešimt argumentų (visų nebevardinu), kodėl V.Putinas patyrė fiasko Pietų Kaukaze. O mūsų lietuviškiesiems ekspertams vaidenasi vien V.Putino pergalės.
Tegul slaptai.lt skaitytojai patys sprendžia, kas teisus.
Prancūzijos policija. EPA-ELTA nuotr.
Visoje Prancūzijoje šeštadienį dešimtys tūkstančių žmonių dalyvavo protestuose prieš policijos brutalumą ir prieštaringai vertinamą naują saugumo įstatymą.
Naujo saugumo įstatymo projekte numatoma apriboti žmonių teisę filmuoti policininkus.
Įstatymo projekto priešininkai teigia, kad jis pakerta spaudos laisvę dokumentuoti policijos žiaurumą. Įstatymo projektui praėjusią savaitę pritarė žemieji parlamento rūmai, dabar jam turi pritarti Senatas.
Per protestus Paryžiuje ir kitose šalies vietose šeštadienį kilo smurtinių susirėmimų.
Sostinėje susirėmimai kilo, kai kai kurie asmenys iš susirinkusios žmonių minios pradėjo svaidyti į policininkus akmenis ir fejerverkus. Kaip pranešama, policija panaudojo prieš protestantus ašarines dujas, mieste taip pat buvo padegta automobilių ir spaudos kioskas.
Protestai vyko ir kituose Prancūzijos miestuose – Strasbūre, Marselyje bei Lione.
Prancūzijos vidaus reikalų ministerijos teigimu, sostinėje protestavo maždaug 46 tūkst. žmonių, o visoje Prancūzijoje daugiau kaip 130 tūkst. žmonių išėjo protestuoti į gatves.
Organizatoriai teigia, kad protestuose visoje šalyje dalyvavo apie 500 tūkst. žmonių, 200 tūkst. iš jų – sostinėje Paryžiuje.
Vidaus reikalų ministro Geraldo Darmanino teigimu, per protestus Prancūzijoje sužaloti iš viso 37 policijos pareigūnai ir žandarai. Paryžiaus policija savo ruožtu pranešė, kad buvo sulaikyti devyni žmonės.
Prancūzijoje pasipiktinimą sukėlė du nauji policijos brutalumo atvejai. Pirmadienį policijos pareigūnai agresyviai evakavo migrantų stovyklą, o ketvirtadienį pasirodė vaizdo įrašas, kuriame matyti, kaip pareigūnai muša juodaodį muzikos prodiuserį.
Prancūzijos moksleiviai tylos minute pagerbė islamisto nužudytą mokytoją. EPA-ELTA nuotr.
Tylos minute mokiniai ir mokytojai Prancūzijoje pagerbė spėjamo islamisto nužudytą istorijos mokytoją Samuelį Paty‘į. Pirmadienį, pasibaigus rudens atostogoms, mokyklos visoje šalyje buvo paragintos 11.00 val. nutraukti pamokas ir minutei sustingti tyloje.
Spalio 16-ąją, paskutinę mokslo metų dieną prieš rudens atostogas, 18-metis čečėnų kilmės rusas prie mokyklos Paryžiaus priemiestyje nupjovė 47-erių mokytojui galvą. S. Paty su savo moksleiviais pamokoje nagrinėjo nuomonės laisvės temą ir rodė pranašo Mahometo karikatūras.
Išpuolis sukėlė pasibaisėjimą visoje Prancūzijoje. Šalį sukrėtė ir kitas išpuolis, kai praėjusį ketvirtadienį 21 metų tunisietis Nicos bažnyčioje mirtinai subadė tris žmones. Prancūzijos tarnybos ir šiuo atveju kalbėjo apie islamistinę ataką.
Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas pirmadienį „Snapchat“, „Instagram“ ir „Facebook“ tinkluose tiesiogiai kreipėsi į 12 mln. šalies moksleivių: „Šiandien, per pamoką, jūs pagerbsite Samuelį Paty‘į. Mes visi apie jį galvosime, jūs ir jūsų mokytojai“.
Po mokytojo nužudymo E. Macronas aiškiai pasisakė už nuomonės laisvę ir gynė pranašo Mahometo karikatūrų paskelbimą Prancūzijoje. Tai sukėlė didžiulius protestus daugelyje musulmoniškų šalių.
Po išpuolio Nicoje ES smerkia barbariškumą ir fanatizmą. EPA-ELTA nuotr.
Vyras, įtariamas trijų žmonių nužudymu Prancūzijos Nicos miesto bazilikoje, yra 21-erių tunisietis, į Europą atvykęs prieš kelias savaites, sakė tyrimui artimi šaltiniai.
Įtariamasis, identifikuotas kaip Brahimas Aouissaouis, rugsėjo pabaigoje atvyko į Italijos Lampedūzos salą, kur valdžios pareigūnai jam paskyrė karantiną, po kurio jis paleistas su nurodymais palikti Italijos teritoriją.
Šaltinių teigimu, jis į Prancūziją atvyko spalio pradžioje.
Išpuolis buvo įvykdytas ketvirtadienį Notre-Dame bazilikoje Nicoje apie 9.00 val. ryto vietos laiku. Prancūzijos policijos šaltinio teigimu, per išpuolį užpuolikas peiliu nudūrė tris žmones, dar šešis žmones sužeidė.
Vietos policija netrukus po išpuolio sulaikė užpuoliką. Prancūzijos kovos su terorizmu prokurorai pradėjo tyrimą dėl terorizmo.
Prancūzijos prezidentas E. Macronas. EPA-ELTA nuotr.
Prancūzija paskelbė atšaukianti savo ambasadorių Turkijoje, Turkijos prezidentui Recepui Tayyipui Erdoganui suabejojus Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono psichine būkle.
Dvišaliai NATO valstybių santykiai suprastėję dėl ginčų, susijusių su dujų gręžiniais, jūrinėmis teisėmis Viduržemio jūros rytuose, karo Libijoje ir naujausių susirėmimų ginčijamame Kalnų Karabacho regione.
R. T. Erdoganas Prancūzijos prezidentą ėmėsi kritikuoti šeštadienį – jis pareiškė, kad E. Macronui „reikalinga psichinė pagalba“.
Prancūzijos užsienio reikalų ministras Jeanas Yvesas Le Drianas tokį Turkijos elgesį pavadino nepriimtinu ir siekiančiu padidinti neapykantą Prancūzijai. Jo teigimu, Prancūzijos ambasadorius į Paryžių konsultacijoms sugrįš sekmadienį.
Šaltiniai Eliziejaus rūmuose naujienų agentūrai dpa patvirtino, kad tai pirmasis kartas, kai šis aukšto rango Prancūzijos pareigūnas iškviečiamas konsultacijoms.
„Neįsitraukiame į bereikšmius ginčus ir nepriimame įžeidimų“, – vėlyvą šeštadienį paskelbtame pranešime sakė Eliziejaus rūmai, skelbė naujienų agentūra AFP.
Įtampą taip pat padidino diskusijos dėl islamo vaidmens Prancūzijos visuomenėje, kurios paaštrėjo po to, kai šį mėnesį Paryžiaus priemiestyje istorijos mokytojui Samueliui Paty buvo nukirsdinta galva.
S. Paty savo mokiniams pamokoje apie saviraiškos laisvę parodė pranašo Mahometo karikatūrų, iš pradžių pasirodžiusių satyriniame laikraštyje „Charlie Hebdo“. Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas. EPA – ELTA nuotr.
R. T. Erdoganas sukritikavo E. Macroną, sudariusį planą, kaip susidoroti su islamistais ir sukurti tokią islamo formą, kuri sutaptų su „Respublikos vertybėmis“.
„Kokios šio žmogaus vardu Macronas problemos su islamu ir musulmonais? Macronui reikalinga psichinė pagalba, – R. T. Erdoganas pareiškė per mitingą Kaiserio mieste. – Kasdien susiduriame su naujais ir nerimą keliančiais islamofobijos ženklais Europoje.“
Tokios R. T. Erdogano žodinės atakos prieš E. Macroną nėra retenybė.
Pernai lapkritį po E. Macrono pareiškimų, kad NATO išgyvena „smegenų mirtį“, R. T. Erdoganas pareiškė: „Pirmiausiai jums patiems reikėtų pasitikrinti savo smegenis. Kadangi tokie pareiškimai tinka tik jūsų rūšies žmonėms, kurių smegenys taip pat yra mirusios.“
Koronaviruso sukeliama infekcija (COVID-19) dabar plinta kur kas greičiau nei pirmojo protrūkio metu pavasarį, perspėja Prancūzijos vyriausybės patarėjas, epidemiologas Arnaud Fontanet, rašo „Reuters“.
„Virusas cirkuliuoja greičiau, pandemijos atsigavimas prasidėjo jau rugpjūtį“, – televizijai BFM sakė A. Fontanet, pridurdamas, kad kova su COVID-19 bus maratonas, o ne sprintas.
Jis kalbėjo praėjus dienai po to, kai Prancūzijoje užregistruotas rekordinis naujų COVID-19 atvejų skaičius – net 41 622. Prancūzijoje jau užfiksuoti 999 043 COVID-19 atvejai, o penktadienį šalis taps antrąja ES valstybe po Ispanijos, kurioje ligos atvejų skaičius viršys milijoną.
Kaip ir daugelis kitų šalių, Prancūzija sugriežtino apribojimus dėl koronaviruso plitimo – dabar komendanto valandos sąlygomis gyvena daugiau nei du trečdaliai prancūzų.
A. Fontanet teigimu, Prancūzijos valdžiai birželio pabaigoje pavyko suvaldyti koronaviruso protrūkį, o nedidelis ligoninėse gydomų žmonių skaičius vasaros metu suteikė netikrą saugumo jausmą, nors jau rugpjūtį didėjo naujų COVID-19 atvejų skaičius.
„Tada buvo viena šalta savaitė rugsėjį ir visoje Europoje visi rodikliai pajudėjo neigiama linkme. Virusas geriau plinta šaltuoju metu, nes mes daugiau būname viduje“, – aiškino epidemiologas.
„Ligoninės ir medicinos personalas atsidurs jau pažįstamoje situacijoje“, – perspėjo A. Fontanet, turėdamas omenyje kovą–balandį, kuomet sveikatos apsaugos sistema Prancūzijoje buvo ant bedugnės krašto.
„Turime daug įrankių apsisaugoti nuo viruso, tačiau susiduriame su sudėtingu periodu“, – pridūrė jis, atliepdamas premjero Jeano Castexo perspėjimus dėl „sunkaus lapkričio“.
Kaip ir kiti medicinos ekspertai, A. Fontanet tvirtino, kad karantino apribojimų rezultatai bus matomi po maždaug dviejų savaičių.
Prancūzijos pirmoji ponia priversta izoliuotis. EPA-ELTA nuotr.
Prancūzijos pirmoji ponia Brigitte Macron turėjo kontaktą su koronavirusu užsikrėtusiu asmeniu ir todėl nedalyvaus trečiadienį numatytose gedulo iškilmėse, skirtose pagerbti nužudytą mokytoją Samuelį Paty‘į. Tai patvirtino prezidentūros šaltiniai.
Pranešama, kad prezidento Emmanuelio Macrono žmona izoliuosis septynias dienas. Jai esą jokie simptomai nepasireiškia. Buvusi mokytoja praėjusį ketvirtadienį buvo susitikusi su žmogumi, kuriam pirmadienį patvirtintas virusas.
S. Paty‘is buvo nužudytas penktadienį viename Paryžiaus priemiestyje. Jam buvo nupjauta galva. Trečiadienį Sorbonos universitete numatytos gedulo iškilmės, kuriose dalyvaus ir E. Macronas.
Prancūzijos prezidentas E. Macronas. EPA-ELTA nuotr.
Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas ketvirtadienį ES viršūnių susitikime Briuselyje pareiškė, kad Prancūzijos žvejų bendruomenė neturi prarasti prieigos prie Jungtinės Karalystės (JK) vandenų dėl „Brexito“.
„Žvejai jokioje situacijoje nebus aukojami „Brexitui“. Mes nesirinkome „Brexito“. Mums svarbu išsaugoti žvejų prieigą prie Didžiosios Britanijos vandenų, – sakė jis. – Tad prieigos prie Didžiosios Britanijos vandenų išlaikymas ir gero kompromiso mūsų žvejams radimas… šioje diskusijoje mums yra svarbus klausimas.“
E. Macronas JK-ES derybose dėl ateities santykių laikosi itin griežtos pozicijos dėl žvejybos teisių. Prancūzija ir dar keletas kitų ES valstybių norėtų po pereinamojo laikotarpio turėti neribotą prieigą prie JK vandenų, tačiau Didžioji Britanija ją norėtų smarkiai apriboti ir ragina dėl žvejybos teisių jos vandenyse derėtis kasmet.
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Pirmiausia pateiksiu informaciją, kurią skelbia ELTA, pasakodama apie Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono (Emanuelis Makronas) pareiškimus Briuselyje.
Taigi: „Daugiau kaip 300 džihadistų iš Sirijos per Turkiją permesta į Kalnų Karabachą. „Mes turime informacijos, kad daugiau kaip 300 Sirijos džihadistų, anksčiau išvežtų iš Alepo rajono, per Turkijos Gaziantepo miestą permesti į konflikto zoną Kalnų Karabache (dalyvauti karo veiksmuose Turkijos remiamo Azerbaidžano pusėje – ELTA). Tai patvirtintas faktas, šie žmonės identifikuoti, jie visi susiję su teroristine „Islamo valstybės“ organizacija. Aš tai svarsčiau su prezidentu Vladimiru Putinu, kuris patvirtino, kad Rusija taip pat turi tokių duomenų“, – Briuselyje pareiškęs Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas.
Dar Emanuelis Makronas pridūrė: „Toks (Turkijos) elgesys nedera šaliai-NATO narei, mes laikome tokius veiksmus visiškai nepriimtinais. Šiuo atveju raudonoji linija jau peržengta“.
Padėtis Kalnų Karabache susikomplikavo rugsėjo 27 d., ginčijamoje teritorijoje vyksta mūšiai. Azerbaidžane ir Armėnijoje įvesta karinė padėtis, paskelbta mobilizacija. Abi šalys praneša apie žuvusiuosius ir sužeistuosius, tarp kurių yra civilių. Azerbaidžanas tvirtina užėmęs kelis Karabacho kaimus ir strategines aukštumas. Jerevanas tai neigia ir praneša, kad apšaudoma ir Armėnijos teritorija.
Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktas dėl Kalnų Karabacho prasidėjo 1988 metų vasarį, kai Kalnų Karabacho autonominė sritis, kur gyventojų daugumą sudaro armėnai, pareiškė pasitraukianti iš Azerbaidžano SSR sudėties. 1991 metų rugsėjį autonomijos administraciniame centre Stepanakerte buvo paskelbta, kad įkuriama Kalnų Karabacho Respublika. Kilus kariniam konfliktui, Azerbaidžanas prarado Kalnų Karabacho kontrolę.
Nuo 1992 metų vedamos derybos dėl Kalnų Karabacho problemos taikaus sureguliavimo, bet jos iki šiol nedavė rezultatų.“
Tai – informacinės agentūros ELTA pranešimas.
Emmanuelis Macronas. EPA – ELTA nuotr.
O dabar – keli šių eilučių autoriaus pastebėjimai. Jei Prancūzijos prezidentas būtų padorus, sąžiningas, principingas politikas, jis visiškai nesikištų į sudėtingus Armėnijos ir Azerbaidžano tarpusavio santykius. Mano supratimu, Belgijos sostinėje Briuselyje ponas Makronas privalėjo prisipažinti, kad jis negalįs būti objektyvus arbitras, kadangi Prancūzijoje gyvenanti gausi ir įtakinga armėnų bendruomenė, daranti jam milžinišką spaudimą.
Jei Prancūzijos vadovas Makronas nuoširdžiai ieškotų tiesos ir teisingumo, jis, paminėdamas, kiek kariauti mokančių vyrų perkelta į Azerbaidžaną iš Sirijos, čia pat privalėjo pateikti duomenis, o kiek gi armėnų kilmės Prancūzijos piliečių pastaraisiais metais buvo slapta permesta į Armėniją, kad kariautų prieš azerbaidžaniečius? Jis, piktindamasis Sirjijos džihadistų perkėlimu į Kalnų Karabachą, taip pat privalėjo pateikti duomenis, kiek gi armėnų kilmės libaniečių, prisidengiant tuo didžiuoju sprogimu Beiruto jūrų uosto sandėliuose, perkelta į Armėniją tik tam, kad padėtų armėnams šaudyti į Azerbaidžano pusę?
O gal Prancūzijos vadovas drįs tvirtinti, kad Kalnų Karabache prieš Azerbaidžaną nekariauja nė vienas Prancūzijos pilietis? Štai Armėnijos prezidentas Armenas Sarkisianas armėniškoje spaudoje yra prasitaręs, jog „Kalnų Karabache gali kariauti ir kitų valstybių armėnų kilmės piliečiai“. Armėnijos vadovas nedviprasmiškai prisipažino, jog „Kalnų Karabachą išlaikyti atplėštą nuo Azerbaidžano padeda daug armėnų kilmės vyrų iš įvairiausių pasaulio šalių“. Turkijos žvalgyba turinti duomenų, kad Prancūzija šiuo požiūriu – ypač nuodėminga. Tad kodėl Makronas, demonstruodamas duomenis apie „džihadistus“, nemosuoja ataskaitomis apie Prancūzijos piliečių aktyvius veiksmus eskaluojant karą Kalnų Karabache?
Jei prancūzų lyderis Makronas būtų įžvalgus politikas, jis duomenų apie kariaujančius samdinius bent jau neaptartų su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, kuris turįs ypač didelės patirties permetant rusų samdinius į Gruziją, Čečėniją, Moldaviją, Ukrainą. Tai, kad Makronas aptaria samdinių klausimus būtent su Kremliaus diktatoriumi, labai dažnai besinaudojančiu „samdinių korta“, – itin gėdinga prancūziška politika.
Libano kurdai permetami į Kalnų Karabachą, kad Armėnijai padėtų kariauti prieš Azerbaidžaną
Ir dar – viena pastaba. Jei Prancūzijos prezidentas būtų padorus vaikinas, jis reikalautų ne vien taikos, jis ragintų atkurti ir teisingumą. O teisingumas – Azerbaidžano pusėje. Visa tarptautinė bendruomenė pripažįsta, kad Kalnų Karabachas yra Azerbaidžano žemė. Tokios pat pozicijos laikosi ir oficialusis Paryžius. Tad reikalaujant taikos dera reikalauti ir teisingumo: vis tik padėkime Azerbaidžanui susigrąžinti tai, kas iš jo atimta, – Kalnų Karabachą. Jei Makronas nesivadovautų dvigubais ir trigubais standartais, bent užsimintų: mums, europiečiams, turėtų būti labai gėda, kad per trisdešimt metų taip ir nepadėjome Azerbaidžanui taikiomis priemonėmis susigrąžinti Kalnų Karabacho; mes, europiečiai, turėtume pripažinti, jog mūsų derybininkai, bandę išspręsti Armėnijos – Azerbaidžano konfliktą, yra didžiausi nevykėliai.
Jei Prancūzijos prezidentas turėtų bent truputėlį sąžinės, jis Briuselyje būtų pareiškęs: „Išspręsti Kalnų Karabacho konfliktą labai lengva, paprasta, tereikia priverst Armėniją iš Kalnų Karabacho išvesti savo kariauną“. Užuot maivęsis, užuot nutaisęs labai susirūpinusio, protingo politiko mimiką, jis turėjo puikią progą prisipažinti: kol Jerevanas neišves visų savo kariškių iš Kalnų Karabacho, įskaitant ne tik Kalnų Karabachą, bet ir dar septynetą su Kalnų Karabachu nesusijusių rajonų, tarptautinių normų nesilaikančiai Armėijai privalu taikyti pačius griežčiausius ekonominius ir politinius apribojimus.
Jei Prancūzijos prezidentas būtų principingas politikas, vengiantis dviprasmybių, Belgijos sostinėje jis kolegoms iš JAV, Rusijos ir Europos Sąjungos būtų prisipažinęs: „Bandau įsivaizduoti Prancūziją, iš kurios atimtų 20 proc. jos terotorijos. Kaip mes, prancūzai, pasielgtume? Trisdešim metų kantriai lauktume sėkmingų derybų rezultatų?“
Deja, Prancūzijos lyderis taip niekad niekur nėra pasakęs, nes jis – iš tų, nepadoriųjų, politikų…
Emmanuelis Macronas. EPA – ELTA nuotr.
Pirmadienį prasidėsiantis Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono oficialus vizitas Lietuvoje yra puiki proga įvertinti ir mūsų šalies užsienio politikos kryptis.
Tradiciškai į Rytų partnerystės šalių aktualijas bei Rusijos klausimą susikoncentravusi Lietuva, sutinka ekspertai, tiek Prancūzijai, tiek Paryžiaus keliamoms problemoms skiria per mažai laiko. Jų teigimu, įvertinus Prancūzijos potencialą ir reikšmę Europos Sąjungai, Lietuva turėtų siekti daugiau Paryžiaus dėmesio, todėl privalo būti aktyvesnė ne tik gilinantis į Viduržemio jūros regiono problemas, bet ir labiau įsiklausyti į E. Macrono reiškiamas ambicijas, perkrauti santykius su Maskva ar didinti ES karinį savarankiškumą.
Prancūzija yra viena didžiųjų pasaulio valstybių, kuri natūraliai užduoda reikšmingą toną Europos Sąjungos raidai. Ir tai savaime suprantama. Prancūzija – galingą istoriją ir kultūrą turinti, branduoliniam klubui priklausanti nuolatinė Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos narė. Todėl, nepaisant santykinai neintensyvaus ekonominio bendradarbiavimo, Prancūzija yra ir turėtų būti viena svarbiausių šalių Lietuvai.
Prancūzijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.
Visgi, pažymi Marylando universiteto universiteto vyr. mokslininkė, atsakinga už šios mokslo įstaigos vykdomo projekto ICONS krizių simuliacijų modeliavimą Eglė Murauskaitė, Paryžiaus reikšmę Lietuva ne visada sugeba pakankamai įvertinti ir pastangų, siekiant plėtoti šaliai itin svarbius strateginius santykius su Prancūzija, dažnai pritrūksta.
Aptariant tai, kodėl Prancūzijos klausimo svarba Lietuvos užsienio politikoje nėra aukščiausių prioritetų sąraše, galima surasti ne vieną aiškinimą. Viena vertus, Lietuvą ir Prancūziją skiriantis geografinis atstumas natūraliai sudėlioja skirtingą geopolitinių prioritetų lauką.
Prancūzai švenčia nacionalinę šventę. EPA – ELTA nuotr.
„Prancūzijai visada yra aktualiau Pietų partnerystė, Afrikos valstybės, mums aktualiau yra Rytų partnerystė su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis“, – Eltai teigė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) direktorė, politologė Margarita Šešelgytė.
Kitaip tariant, Prancūzijos lyderystė Viduržemio jūroje Lietuvai, didesnę savo dėmesio dalį skiriančiai Europos politikai Rytuose, itin didelio įspūdžio nedaro. Visgi užsienio politikos ir saugumo ekspertai ne kartą kritikavo Lietuvos lokalumą susikoncentruojant tik į vieno regiono problemas. Pabrėžta, kad Bendrijoje įsitvirtinti siekiančios net ir mažosios ES narės neturi prabangos tapti vieno klausimo šalimis.
Dar vienas svarbus veiksnys, kuris gali turėti įtakos Vilniaus ir Paryžiaus santykiams – išsiskiriantys valstybių požiūriai, kaip reaguoti į problematišką Rusijos kaimynystę.
Prancūzijos ir Rusijos santykiai bei Prancūzijos valdžios tradiciškai pasirenkamos politikos organizavimo formos Maskvos atžvilgiu yra tai, ką Lietuvai ne visada pavyksta suprasti ar tuo labiau pritarti.
Lietuva nesupranta Prancūzijos sieko su Rusija problemas spręsti dialogu
Geostrateginė Maskvos krytis Paryžiui kelis pastaruosius amžius buvo svarbus geopolitinis svertas – ypač sąveikaujant su kitomis didžiosiomis pasaulio galiomis.
„Prancūzija nuosekliai vykdo politiką, kurioje Europa su Rusija skatinama siekti kompromiso ir bendradarbiavimo – dialogu siūlo spręsti iškilusias krizes. Tuo tarpu Lietuva tam griežtai priešinasi“, – teigia E. Murauskaitė.
Panašu, kad nuo šios strateginės linijos prancūzų neatbaidė nei Šaltojo karo metu buvusi Rytų ir Vakarų konfrontacija, nei Rusijos imperialistinės ambicijos jau XXI a. Visgi, pažymi analitikai, tam tikrų komplikacijų Prancūzijos siekyje palaikyti geopolitiškai ir ekonomiškai pragmatiškus santykius neišvengta.
Prancūzijos tankai karinio parado Paryžiuje metu. EPA – ELTA nuotr.
Nuolatinis tarptautinės teisės, daugiašalių susitarimų pažeidinėjimas, Krymo aneksija, Malaizijos oro bendrovės „Malaysia Airlines“ reiso MH17 lėktuvo numušimas, apnuodijimai Novičioku Solsberyje bei pasikėsinimas naudojant tą pačią medžiagą į Aleksejų Navalną yra tai, kas šiuo metu Prancūzijos valdžios elitą privertė į Rusiją pažvelgti itin kritiškai.
Tačiau, nepaisant to, Prancūzijos politika Rusijos atžvilgiu ir toliau remiasi dialogo paieškomis. Būtent tai, pabrėžia M. Šešelgytė ir E. Murauskaitė, Lietuvos politiniam elitui ne visada yra suprantama.
„Mus pykdo, kad prancūzai sako, jog su Rusija reikia bendrauti ir išsakyti savo kritiką įvairiais klausimais, o ne iš viso nutraukti santykius. Tai buvo nuolatinė prezidento Macrono pozicija ir ji, ko gero, išlieka, nes pastaruoju metu – net kalbant dėl įvykių Baltarusijoje ar dėl Navalvo – vis tiek yra (palaikomas – ELTA) dialogas“, – teigė M. Šešelgytė.
„Tai mums nėra suprantama, nes mes – remdamiesi savo patirtimi – norėtume iš viso su Rusija nebendrauti“, – teigė TSPMI direktorė, pabrėždama, kad tokiai Lietuvos pozicijai atsirasti prielaidas sukūrė ne tik agresyvi Rusijos geopolitinė laikysena ar nuolatinis istorijos perrašinėjimas, tačiau ir būgštavimai, kad Prancūzijos švelninami santykiai su Maskva gali stumtelti ir bendrą europinį palankumą Rusijos atžvilgiu.
Savo ruožtu saugumo ekspertės E. Murauskaitės manymu, nors ir būtų sunku atsakyti, kokia santykių su Rusija forma yra geriausia, Lietuvos užsienio ir saugumo politikos architektai bent jau kartais turėtų pripažinti, kad Prancūzijos propaguojamas dialogas kai kuriais klausimais su Kremliumi gali duoti apčiuopiamesnių rezultatų.
„Praėjusių metų gruodį matėme, kad (Prancūzijos inicijuotas – ELTA) dialogas dėl Ukrainos buvo veiksmingas. Jei Baltijos šalys ir Lietuva ypač nuosekliai bando daryti spaudimą ir advokatauja ES sankcijoms prieš Rusiją dėl Ukrainos, Prancūzija, nors ir palaiko sankcijas, kartu palaiko ir dialogo galimybę. Gruodį inicijuotas Normandijos dialogas baigėsi labai greitai sėkmingu apsikeitimu Ukrainos ir Rusijos kaliniais. Taigi buvo pasistūmėta“, – teigė E. Murauskaitė, pabrėždama, kad Lietuvos remiama laikysena, paremta griežtu Rusijos sulaikymu ir sankcionavimu, kol kas aiškesnių rezultatų neatnešė.
„Manau, kad dažnam lietuviui yra sunku tiesiog suvirškinti poziciją, kad su Rusija galima kalbėtis. Mūsų retorika yra tradiciškai labai griežta. Kita vertus, sunku pasakyti, kokios apskritai yra dialogo su Rusija galimybių ribos“, – svarstė E. Murauskaitė.
Būgštaujama, kad Rusija atsidurs Kinijos įtakoje
TSPMI direktorė M. Šešelgytė teigia, kad Prancūzijos palaikoma pozicija siekti su Maskva kalbėtis net tuomet, kai Kremliaus režimas akivaizdžiai ignoruoja tarptautinę teisę, gali kilti ir iš strateginio intereso neleisti Maskvai nuslysti į raumenis užsiauginusios Kinijos glėbį.
Xi Jinpingas (k.) ir Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas. EPA – ELTA nuotr.
Mokslininkės teigimu, Prancūzijoje įsivaizduojama, kad susiklosčius tokiam scenarijui didelių iššūkių patirtų būtent Europos demokratijos.
„Nepatvirtintas dalykas, bet kalbama – ir analitikai apie tai kalba – kad vis dėlto Prancūzijoje į Rusiją žiūrima kaip į valstybę, kuri gali būti balansinė valstybė kalbant apie tolesnius santykius su Kinija. Macronas bijo, kad Rusija gali atsidurti Kinijos įtakos sferoje ir kad tai bus labai nenaudinga demokratinėms valstybėms Vakarų pasaulyje, ypač Europoje. Todėl jo tikslas yra neleisti Rusijai nuslysti į Kinijos glėbį“, – teigė M. Šešelgytė.
Atsargiai klausosi Prancūzijos raginimų stiprinti ES karinį savarankiškumą
Nors Lietuvą ir Prancūziją vienija ES ir NATO narystė, pati Prancūzija prisideda prie NATO vykdomos oro policijos misijos, o prancūzų kontingentas dislokuotas Vokietijos vadovaujamose NATO priešakinėse pajėgose Lietuvoje, esama tam tikro nuomonių išsiskyrimo žvelgiant į transatlantinę erdvę. Tiksliau tariant, vertinant Europos galimybes turėti nuo JAV savarankiškesnę gynybos politiką.
Dar ne taip seniai ažiotažą sukėlė E. Macrono teiginys, kad Aljansą ištiko „smegenų mirtis“. Ir nors, būtina pažymėti, Prancūzijai klausimų dėl NATO ir jos gyvybinės svarbos Vakarų bendruomenei nekyla, kartkartėmis akcentuojamos strateginio koordinavimo tarp Europos ir Jungtinių Valstijų problemos Lietuvos politikus, akcentuojančius JAV buvimo regione reikšmę, verčia suklusti.
Prancūzijoje ne kartą, ypač po krizių, keltos idėjos, turėti savarankiškesnes Europos pajėgas. Tą, tapęs prezidentu, akcentavo ir E. Macronas.
Abi Eltos kalbintos ekspertės sutinka, kad Europos Sąjunga Prancūzijai yra vienas esminių strateginių dėmenų. Po Antrojo pasaulinio karo globali Prancūzijos galia silpo ir didžiosios galios statuso vien tik savo jėgomis išlaikyti Prancūzija nebepajėgė. ES lygmuo tapo įrankiu plėsti Prancūzijos galią, o kartu ir formuoti šalies identitetą.
„Jei paklausytume Macrono kalbų, tai pamatytume, kad Prancūzija projektuoja Europos perspektyvą – kaip Europa turėtų toliau judėti – per prancūziškąją perspektyvą. Iš čia ir ateina ES strateginės autonomijos koncepcija. Tai yra visiškai prancūziška koncepcija. Po Antrojo pasaulinio karo Prancūzija suprato, kad į gynybą reikia investuoti ir kad reikia turėti gebėjimą priimti sprendimus pačiam, ypač gynyboje. Ne tik aljanso pagrindu“, – kalbėjo M. Šešelgytė.
Savo ruožtu Lietuvoje kone įprasta bet kokias ES karinio autonomiškumo intencijas traktuoti su dideliu atsargumu. Tradiciškai deklaruojama, kad euroatlantinės erdvės vieningumas ir JAV karinis buvimas Europoje yra egzistencinis Lietuvos nacionalinis interesas.
Lietuvoje ne kartą, pasisukus kalbai apie europinio lygmens karines pajėgas, teigta, kad karinius pajėgumus senajame žemyne, be abejo, būtina stiprinti, tačiau tai daryti reikia nesukeliant rizikos, kad susiklostys net menkiausias NATO ir sukurtų naujų pajėgų dubliavimas. Tad E. Macronui po pergalės prezidento rinkimuose pareiškus, kad vienu iš kertinių savo siekinių laiko glaudesnį gynybos politikos integravimą, Lietuvoje kilo nuogąstavimas, jog tai gali tapti prielaida trūkinėti euroatlantinei vienybei.
Galima net pastebėti, kad Lietuvos politiniame diskurse būtent E. Macrono išreikštos ambicijos kurti bendras karines pajėgas ir paraleliai formuoti europinę saugumo kultūrą buvo įvertintos kaip kone didesnis iššūkis nei su Donaldo Trumpo prezidentavimu pasikeitusi Baltųjų rūmų retorika Europos didžiųjų valstybių atžvilgiu.
EPA – ELTA nuotrauka: Vokietijos kanclerė Angela Merkel (Angela Merkel) ir Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas (Emmanuel Macron).
M. Šešelgytė pabrėžia, kad Lietuvos politikai bijo situacijos, kai kilus trintims transatlantinėje erdvėje Lietuvai teks rinktis tarp NATO ir naujųjų Europos saugumo struktūrų. Visgi, jos teigimu, nepaisant to, kad JAV buvimas regione Lietuvai yra be galo svarbus, o jos pasitraukimas gali turėti tragiškų pasekmių, investuoti į santykius tik su viena Atlanto puse Lietuva neturėtų.
„Negalima visų kiaušinių turėti vienoje pintinėje – Europa mums irgi svarbi“, – teigė ekspertė.
E. Murauskaitės teigimu, apskritai Lietuva turėtų daugiau dėmesio skirti europiniam vektoriui. Anot jos, projektuojant užsienio ir saugumo politikos sprendimus Europoje, reikėtų įsivaizduoti galios trikampį, kuriame – Prancūzija, Vokietija ir Jungtinė Karalystė ir nesusikoncentruoti tik į tai, ką sako ir daro Vašingtonas.
„Logiškiausia mūsų politika būtų žiūrėti į Europą kaip į pagrindinį ramstį, o ne į JAV. Ir tada tuos tris kampus balansuoti. Per Dalios Grybauskaitės kadenciją sėkmingai buvo užmegzti santykiai su Vokietija. Su Didžiąja Britanija daugiau diplomatijos „Brexit“ metu buvo. Bet Prancūzija yra tarsi apleista. Aš nesakau, kad būtent dabar Prancūzijai reikia daug dėmesio skirti. Tiesiog visada reikėjo to dėmesio skirti. O dabar didelis deficitas“, – samprotavo saugumo ekspertė.
Lietuvoje ES federalizacijos tema vis dar kelia baimę
Nacionalinio saugumo klausimais Lietuvos atsargumą, kalbant apie naujus gynybinius projektus, lemia baimė, kad struktūriniai pokyčiai euroatlantinėje erdvėje gali kad ir ribotam laiku sukurti vakuumą geopolitiškai aktualiame regione, į kurį ambicijų vis dar neatsisakė Rusija.
Tačiau kalbant apie laikyseną ES tolesnės integracijos atžvilgiu, sutaria ekspertai, Lietuva galėtų būti kur kas lankstesnė.
Šis klausimas aktualus, ypač ieškant bendrų santykio taškų su tradiciškai apie gilesnę ES integraciją bei federalizaciją kalbančia Prancūzija.
Nors Lietuva yra viena proeuropietiškiausių ES valstybių, visgi naratyvas, kad viršnacionalinių struktūrų stiprėjimas nacionalinių prerogatyvų sąskaita yra kenksmingas ir nenaudingas Lietuvai – egzistuoja. Ir jis ganėtinai gajus, apipintas gąsdinimais, esą europinis elitas siekia sunaikinti nacionalines kultūras ir savitumus. Ir šie gąsdinimai artikuliuojami ne tik pasisukus kalboms apie integracinius interesus kietojo saugumo klausimais.
Eltos kalbintų eksperčių teigimu, nepaisant Lietuvos politinio elito užimtų pozicijų, būtina suprasti, kad gilesnė ES integracija, kurią aktyviai remia Prancūzija, nėra žalinga.
„Politikai gal ir nesutiks, nes politikams ir reikia kalbėti apie nacionalinį suverenitetą – bet Lietuvai nėra iš esmės žalinga (gilesnė ES integracija – ELTA). Taip, mes turime užsitikrinti savo balsą prie sprendimų priėmimo stalo, tačiau bendrai federalizacija, kuri stiprina Europą, mums yra naudinga“, – teigė M. Šešelgytė. Popiežius priėmė Prancūzijos prezidentą. EPA-ELTA nuotr.
Jai antrina ir E. Murauskaitė. Anot jos, kol kas Lietuvoje tiesiog iki galo nėra suvoktos gilesnės ES integracijos galimybės.
„Bandoma įsikibti į kažkokį praėjusio amžiaus idealą, kultūrą, kuri jau nebėra tiek stipri. Ir apskritai aš iš Macrono negirdžiu, kad jis siektų įkurti Europos valstybę. O tie žmonės, kurie Lietuvoje dėl to gąsdina, jo siūlymus pristato lyg būtų būtent taip. Manau, kad yra tiesiog pasipriešinimas tam, ko iš tikrųjų net nėra. Galiausiai reikėtų kalbėti apie tai, kad pagrindiniai Macrono siūlymai yra tiesiog dėl strateginės politikos bendrų didesnių tikslų. Prancūzai siūlo ES politikai apimti daugiau sričių“, – sakė Marylando universiteto mokslininkė.
Jei Lietuva norėtų stipresnių ryšių su Prancūzija – reikėtų lankstesnės užsienio politikos
E. Murauskaitės įsitikinimu, Lietuva ne viską padarė, kad santykiai su viena įtakingiausių ES ir pasaulio valstybių žengtų į kur kas intensyvesnį lygį. Ekspertės teigimu, tą išduoda ir E. Macrono vizito dienotvarkė Lietuvoje. Prancūzijai, pažymi E. Murauskaitė, itin aktualių Viduržemio jūros ar Afrikos problemų aptarimo lyg ir nėra numatyta, o apie Paryžiui taip pat rūpimus klimato kaitos klausimus, anot jos, pati Lietuva kol kas nėra tarp tų valstybių, kurios turėtų kažką išskirtinai pasiūlyti ir pasakyti. Todėl, kritiškai atsiliepia mokslininkė, E. Macrono vizitui Lietuvoje nėra tinkamai pasiruošta.
„Jei tik parodytume daugiau iniciatyvos, tikrai galėtume laimėti politinių taškų. O dabar bus aplankomi NATO nariai, viskas labai gražu, bet tai vyksta jau kokį 10 metų“, – teigė ji.
Iš dalies jai antrino ir M. Šešelgytė. Pasak jos, Lietuvos užsienio politikoje turėtų suktis kur kas daugiau klausimų. Anot TSPMI direktorės, tai Lietuvai aktualu ne tik dėl siekio plėtoti santykius su tokiomis valstybėmis kaip Prancūzija, tačiau ir dėl kur kas paprastesnių priežasčių.
„Viena vertus, mes (kaip mažoji valstybė – ELTA) negalime turėti globalių interesų, mes natūraliai žiūrime labiau į savo kiemą. Tačiau yra vienas bet – Afrika dabar toli, o kas žino, kaip bus rytoj… Ji gali su visomis savo problemomis ateiti čia. Aš manau, kad atvirumas yra svarbus“, – teigė TSPMI direktorė.
E. Murauskaitės įsitikinimu, esama ir daugiau momentų, kurie atrodo keistai, jei kalbėtume apie tai, ką Lietuva daro, siekdama atkreipti Prancūzijos dėmesį ir taip stiprinti savo pozicijas europiniu lygmeniu.
„Lietuva, pavyzdžiui, vykdo misiją Malyje. Čia, galima sakyti, yra absoliuti klasika, kaip mes vis dar neišnaudojame galimybių plėtoti santykių su Prancūzija. Mes siunčiame karius į Malį su JT vėliava ir manome, kad geriname santykius su prancūzais, nors patys prancūzai ten turi savo misiją ir jiems, kaip aš suprantu, daug labiau patiktų kitokio tipo Lietuvos pagalba“, – sakė ekspertė. Prancūzijos kariuomenės emblema. Prancūzijos kariuomenės nuotr.
Dar viena kol kas ne visiškai išnaudota sritis stiprinant Lietuvos ir Prancūzijos partnerystę – karinių įsigijimų politika. E. Murauskaitė sutinka, kad perkant ginkluotę, ypač jei tai dideli užsakymai, ne tik tiesiogiai stiprinamas šalies apginamumo potencialas, tačiau ir sutvirtinami perkančiosios ir parduodančiosios valstybės ryšiai. Jei, teigia saugumo ekspertė, Lietuva tvirtino santykius su Vokietija įsigydama pėstininkų kovos mašinų, tai su Prancūzija, kurios kariuomenė šiuo metu tarp ES narių yra stipriausia, analogiškų ar didesnių sutarčių nėra. Jos teigimu, ateityje, siekiant stiprinti oro gynybos pajėgas, Lietuvos politikai galėtų rimtai apsvarstyti galimybes pasižvalgyti ir Prancūzijoje.
Apibendrindama šį klausimą Marylando universiteto mokslininkė pabrėžė, kad Lietuvai pasirodyti prancūzams įdomiais trukdo tiek abipusių ekonominių ryšių stoka, tiek ne itin kompleksiškas požiūris į problemų, kurias formuoja Rusijos laikysena ir kaimynystė, sprendimą.
„Man atrodo, kad pernelyg didelis dėmesys skiriamas istorinei Prancūzijos politikai Rusijos atžvilgiu. Taip pat yra per mažai įvertinta Prancūzijos sėkmė vystant dialogą su Rusija. Tikrai per mažai dėmesio skiriama platesniems saugumo interesams, kurie išeitų už tradiciškai įvardinamo Lietuvos saugumo prioritetų ribų. Kitaip tariant, aplink mus yra žemai kabančių vaisių, kuriuos būtų nesunku nuskinti“, – teigė E. Murauskaitė.
Emmanuelis Macronas, Prancūzijos prezidentas. EPA – ELTA nuotr.
Rugsėjo 28 d. Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda ir pirmoji ponia Diana Nausėdienė priims oficialaus vizito į Lietuvą atvyksiančią Prancūzijos pirmąją porą – Prezidentą Emmanuelį Macroną ir jo sutuoktinę Brigitte Macron.
Vizito metu Lietuvos ir Prancūzijos vadovai aptars ES, NATO, regioninio saugumo darbotvarkės klausimus, dvišalį bendradarbiavimą prekybos, ekonomikos, mokslo ir inovacijų bei kultūros srityse.
Rugsėjo 29 d. Prancūzijos vadovas su Lietuvos Prezidentu aplankys NATO priešakinių pajėgų batalione tarnaujančius Prancūzijos karius. Prancūzijos lyderis planuoja dalyvauti iškilmingoje ceremonijoje Antakalnio kapinėse, susipažinti su Lietuvos akademine bendruomene.
Šio vizito proga taip pat rengiama Lietuvos ir Prancūzijos verslo atstovų apskritojo stalo diskusija, skirta aptarti bendradarbiavimo galimybėms informacinių ir finansinių technologijų, atsinaujinančios energetikos, kibernetinio saugumo srityse.
Prancūzijos Prezidentas Emmanuelis Macronas su sutuoktine Lietuvoje lankysis pirmą kartą.
Informacijos šaltinis – Prezidento komunikacijos grupė
Charlie Hebdo redakcija. AFP nuotr.
Pakistane ir Irane auga nepasitenkinimas ginčytinų pranašo Mahometo karikatūrų paskelbimu Prancūzijos satyriniame laikraštyje „Charlie Hebdo“.
Pakistane penktadienį tūkstančiai žmonių išėjo į gatves protestuoti prieš Prancūziją, kai vyriausybė griežtai sukritikavo naujas karikatūras. Teheranas pasmerkė karikatūras, pavadindamas jas „provokacija“.
Proceso prieš spėjamai su išpuoliu prieš „Charlie Hebdo“ susijusius asmenis pradžios proga satyrinis laikraštis šią savaitę išleido specialų numerį, kuriame vėl išspausdino Mahometo karikatūras, dėl kurių ir tapo islamistų taikiniu.
Islamistai 2015 metų sausio 7 dieną surengė išpuolį prieš laikraščio redakciją Paryžiuje ir nužudė 12 žmonių.
„Mes turime pasiųsti stiprią žinią prancūzams, kad ši nepagarba mūsų mylimam pranašui nebus toleruojama“, – sakė demonstrantas Mohammadas Ansaris mitinge Lahorės mieste Rytų Pakistane. Tūkstančiai žmonių Pakistane protestavo prieš naujas „Charlie Hebdo“. EPA-ELTA nuotr.
Pranašo vaizdai islame yra uždrausti. Už religijos įžeidimą Pakistane gali grėsti mirties bausmė. Dar prieš protestus užsienio reikalų ministras Shahas Mahmoodas Qureshis tvitreyje rašė, kad karikatūrų tikslas yra „įžeisti milijardų musulmonų jausmus“.
Trečiadienį Paryžiuje prasidėjo procesas prieš 14 spėjamų išpuolio bendrininkų.
