Prancūzijos moksleiviai tylos minute pagerbė islamisto nužudytą mokytoją. EPA-ELTA nuotr.
Tylos minute mokiniai ir mokytojai Prancūzijoje pagerbė spėjamo islamisto nužudytą istorijos mokytoją Samuelį Paty‘į. Pirmadienį, pasibaigus rudens atostogoms, mokyklos visoje šalyje buvo paragintos 11.00 val. nutraukti pamokas ir minutei sustingti tyloje.
Spalio 16-ąją, paskutinę mokslo metų dieną prieš rudens atostogas, 18-metis čečėnų kilmės rusas prie mokyklos Paryžiaus priemiestyje nupjovė 47-erių mokytojui galvą. S. Paty su savo moksleiviais pamokoje nagrinėjo nuomonės laisvės temą ir rodė pranašo Mahometo karikatūras.
Išpuolis sukėlė pasibaisėjimą visoje Prancūzijoje. Šalį sukrėtė ir kitas išpuolis, kai praėjusį ketvirtadienį 21 metų tunisietis Nicos bažnyčioje mirtinai subadė tris žmones. Prancūzijos tarnybos ir šiuo atveju kalbėjo apie islamistinę ataką.
Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas pirmadienį „Snapchat“, „Instagram“ ir „Facebook“ tinkluose tiesiogiai kreipėsi į 12 mln. šalies moksleivių: „Šiandien, per pamoką, jūs pagerbsite Samuelį Paty‘į. Mes visi apie jį galvosime, jūs ir jūsų mokytojai“.
Po mokytojo nužudymo E. Macronas aiškiai pasisakė už nuomonės laisvę ir gynė pranašo Mahometo karikatūrų paskelbimą Prancūzijoje. Tai sukėlė didžiulius protestus daugelyje musulmoniškų šalių.
Po išpuolio Nicoje ES smerkia barbariškumą ir fanatizmą. EPA-ELTA nuotr.
Vyras, įtariamas trijų žmonių nužudymu Prancūzijos Nicos miesto bazilikoje, yra 21-erių tunisietis, į Europą atvykęs prieš kelias savaites, sakė tyrimui artimi šaltiniai.
Įtariamasis, identifikuotas kaip Brahimas Aouissaouis, rugsėjo pabaigoje atvyko į Italijos Lampedūzos salą, kur valdžios pareigūnai jam paskyrė karantiną, po kurio jis paleistas su nurodymais palikti Italijos teritoriją.
Šaltinių teigimu, jis į Prancūziją atvyko spalio pradžioje.
Išpuolis buvo įvykdytas ketvirtadienį Notre-Dame bazilikoje Nicoje apie 9.00 val. ryto vietos laiku. Prancūzijos policijos šaltinio teigimu, per išpuolį užpuolikas peiliu nudūrė tris žmones, dar šešis žmones sužeidė.
Vietos policija netrukus po išpuolio sulaikė užpuoliką. Prancūzijos kovos su terorizmu prokurorai pradėjo tyrimą dėl terorizmo.
Prancūzijos prezidentas E. Macronas. EPA-ELTA nuotr.
Prancūzija paskelbė atšaukianti savo ambasadorių Turkijoje, Turkijos prezidentui Recepui Tayyipui Erdoganui suabejojus Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono psichine būkle.
Dvišaliai NATO valstybių santykiai suprastėję dėl ginčų, susijusių su dujų gręžiniais, jūrinėmis teisėmis Viduržemio jūros rytuose, karo Libijoje ir naujausių susirėmimų ginčijamame Kalnų Karabacho regione.
R. T. Erdoganas Prancūzijos prezidentą ėmėsi kritikuoti šeštadienį – jis pareiškė, kad E. Macronui „reikalinga psichinė pagalba“.
Prancūzijos užsienio reikalų ministras Jeanas Yvesas Le Drianas tokį Turkijos elgesį pavadino nepriimtinu ir siekiančiu padidinti neapykantą Prancūzijai. Jo teigimu, Prancūzijos ambasadorius į Paryžių konsultacijoms sugrįš sekmadienį.
Šaltiniai Eliziejaus rūmuose naujienų agentūrai dpa patvirtino, kad tai pirmasis kartas, kai šis aukšto rango Prancūzijos pareigūnas iškviečiamas konsultacijoms.
„Neįsitraukiame į bereikšmius ginčus ir nepriimame įžeidimų“, – vėlyvą šeštadienį paskelbtame pranešime sakė Eliziejaus rūmai, skelbė naujienų agentūra AFP.
Įtampą taip pat padidino diskusijos dėl islamo vaidmens Prancūzijos visuomenėje, kurios paaštrėjo po to, kai šį mėnesį Paryžiaus priemiestyje istorijos mokytojui Samueliui Paty buvo nukirsdinta galva.
S. Paty savo mokiniams pamokoje apie saviraiškos laisvę parodė pranašo Mahometo karikatūrų, iš pradžių pasirodžiusių satyriniame laikraštyje „Charlie Hebdo“. Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas. EPA – ELTA nuotr.
R. T. Erdoganas sukritikavo E. Macroną, sudariusį planą, kaip susidoroti su islamistais ir sukurti tokią islamo formą, kuri sutaptų su „Respublikos vertybėmis“.
„Kokios šio žmogaus vardu Macronas problemos su islamu ir musulmonais? Macronui reikalinga psichinė pagalba, – R. T. Erdoganas pareiškė per mitingą Kaiserio mieste. – Kasdien susiduriame su naujais ir nerimą keliančiais islamofobijos ženklais Europoje.“
Tokios R. T. Erdogano žodinės atakos prieš E. Macroną nėra retenybė.
Pernai lapkritį po E. Macrono pareiškimų, kad NATO išgyvena „smegenų mirtį“, R. T. Erdoganas pareiškė: „Pirmiausiai jums patiems reikėtų pasitikrinti savo smegenis. Kadangi tokie pareiškimai tinka tik jūsų rūšies žmonėms, kurių smegenys taip pat yra mirusios.“
Koronaviruso sukeliama infekcija (COVID-19) dabar plinta kur kas greičiau nei pirmojo protrūkio metu pavasarį, perspėja Prancūzijos vyriausybės patarėjas, epidemiologas Arnaud Fontanet, rašo „Reuters“.
„Virusas cirkuliuoja greičiau, pandemijos atsigavimas prasidėjo jau rugpjūtį“, – televizijai BFM sakė A. Fontanet, pridurdamas, kad kova su COVID-19 bus maratonas, o ne sprintas.
Jis kalbėjo praėjus dienai po to, kai Prancūzijoje užregistruotas rekordinis naujų COVID-19 atvejų skaičius – net 41 622. Prancūzijoje jau užfiksuoti 999 043 COVID-19 atvejai, o penktadienį šalis taps antrąja ES valstybe po Ispanijos, kurioje ligos atvejų skaičius viršys milijoną.
Kaip ir daugelis kitų šalių, Prancūzija sugriežtino apribojimus dėl koronaviruso plitimo – dabar komendanto valandos sąlygomis gyvena daugiau nei du trečdaliai prancūzų.
A. Fontanet teigimu, Prancūzijos valdžiai birželio pabaigoje pavyko suvaldyti koronaviruso protrūkį, o nedidelis ligoninėse gydomų žmonių skaičius vasaros metu suteikė netikrą saugumo jausmą, nors jau rugpjūtį didėjo naujų COVID-19 atvejų skaičius.
„Tada buvo viena šalta savaitė rugsėjį ir visoje Europoje visi rodikliai pajudėjo neigiama linkme. Virusas geriau plinta šaltuoju metu, nes mes daugiau būname viduje“, – aiškino epidemiologas.
„Ligoninės ir medicinos personalas atsidurs jau pažįstamoje situacijoje“, – perspėjo A. Fontanet, turėdamas omenyje kovą–balandį, kuomet sveikatos apsaugos sistema Prancūzijoje buvo ant bedugnės krašto.
„Turime daug įrankių apsisaugoti nuo viruso, tačiau susiduriame su sudėtingu periodu“, – pridūrė jis, atliepdamas premjero Jeano Castexo perspėjimus dėl „sunkaus lapkričio“.
Kaip ir kiti medicinos ekspertai, A. Fontanet tvirtino, kad karantino apribojimų rezultatai bus matomi po maždaug dviejų savaičių.
Prancūzijos pirmoji ponia priversta izoliuotis. EPA-ELTA nuotr.
Prancūzijos pirmoji ponia Brigitte Macron turėjo kontaktą su koronavirusu užsikrėtusiu asmeniu ir todėl nedalyvaus trečiadienį numatytose gedulo iškilmėse, skirtose pagerbti nužudytą mokytoją Samuelį Paty‘į. Tai patvirtino prezidentūros šaltiniai.
Pranešama, kad prezidento Emmanuelio Macrono žmona izoliuosis septynias dienas. Jai esą jokie simptomai nepasireiškia. Buvusi mokytoja praėjusį ketvirtadienį buvo susitikusi su žmogumi, kuriam pirmadienį patvirtintas virusas.
S. Paty‘is buvo nužudytas penktadienį viename Paryžiaus priemiestyje. Jam buvo nupjauta galva. Trečiadienį Sorbonos universitete numatytos gedulo iškilmės, kuriose dalyvaus ir E. Macronas.
Prancūzijos prezidentas E. Macronas. EPA-ELTA nuotr.
Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas ketvirtadienį ES viršūnių susitikime Briuselyje pareiškė, kad Prancūzijos žvejų bendruomenė neturi prarasti prieigos prie Jungtinės Karalystės (JK) vandenų dėl „Brexito“.
„Žvejai jokioje situacijoje nebus aukojami „Brexitui“. Mes nesirinkome „Brexito“. Mums svarbu išsaugoti žvejų prieigą prie Didžiosios Britanijos vandenų, – sakė jis. – Tad prieigos prie Didžiosios Britanijos vandenų išlaikymas ir gero kompromiso mūsų žvejams radimas… šioje diskusijoje mums yra svarbus klausimas.“
E. Macronas JK-ES derybose dėl ateities santykių laikosi itin griežtos pozicijos dėl žvejybos teisių. Prancūzija ir dar keletas kitų ES valstybių norėtų po pereinamojo laikotarpio turėti neribotą prieigą prie JK vandenų, tačiau Didžioji Britanija ją norėtų smarkiai apriboti ir ragina dėl žvejybos teisių jos vandenyse derėtis kasmet.
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Pirmiausia pateiksiu informaciją, kurią skelbia ELTA, pasakodama apie Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono (Emanuelis Makronas) pareiškimus Briuselyje.
Taigi: „Daugiau kaip 300 džihadistų iš Sirijos per Turkiją permesta į Kalnų Karabachą. „Mes turime informacijos, kad daugiau kaip 300 Sirijos džihadistų, anksčiau išvežtų iš Alepo rajono, per Turkijos Gaziantepo miestą permesti į konflikto zoną Kalnų Karabache (dalyvauti karo veiksmuose Turkijos remiamo Azerbaidžano pusėje – ELTA). Tai patvirtintas faktas, šie žmonės identifikuoti, jie visi susiję su teroristine „Islamo valstybės“ organizacija. Aš tai svarsčiau su prezidentu Vladimiru Putinu, kuris patvirtino, kad Rusija taip pat turi tokių duomenų“, – Briuselyje pareiškęs Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas.
Dar Emanuelis Makronas pridūrė: „Toks (Turkijos) elgesys nedera šaliai-NATO narei, mes laikome tokius veiksmus visiškai nepriimtinais. Šiuo atveju raudonoji linija jau peržengta“.
Padėtis Kalnų Karabache susikomplikavo rugsėjo 27 d., ginčijamoje teritorijoje vyksta mūšiai. Azerbaidžane ir Armėnijoje įvesta karinė padėtis, paskelbta mobilizacija. Abi šalys praneša apie žuvusiuosius ir sužeistuosius, tarp kurių yra civilių. Azerbaidžanas tvirtina užėmęs kelis Karabacho kaimus ir strategines aukštumas. Jerevanas tai neigia ir praneša, kad apšaudoma ir Armėnijos teritorija.
Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktas dėl Kalnų Karabacho prasidėjo 1988 metų vasarį, kai Kalnų Karabacho autonominė sritis, kur gyventojų daugumą sudaro armėnai, pareiškė pasitraukianti iš Azerbaidžano SSR sudėties. 1991 metų rugsėjį autonomijos administraciniame centre Stepanakerte buvo paskelbta, kad įkuriama Kalnų Karabacho Respublika. Kilus kariniam konfliktui, Azerbaidžanas prarado Kalnų Karabacho kontrolę.
Nuo 1992 metų vedamos derybos dėl Kalnų Karabacho problemos taikaus sureguliavimo, bet jos iki šiol nedavė rezultatų.“
Tai – informacinės agentūros ELTA pranešimas.
Emmanuelis Macronas. EPA – ELTA nuotr.
O dabar – keli šių eilučių autoriaus pastebėjimai. Jei Prancūzijos prezidentas būtų padorus, sąžiningas, principingas politikas, jis visiškai nesikištų į sudėtingus Armėnijos ir Azerbaidžano tarpusavio santykius. Mano supratimu, Belgijos sostinėje Briuselyje ponas Makronas privalėjo prisipažinti, kad jis negalįs būti objektyvus arbitras, kadangi Prancūzijoje gyvenanti gausi ir įtakinga armėnų bendruomenė, daranti jam milžinišką spaudimą.
Jei Prancūzijos vadovas Makronas nuoširdžiai ieškotų tiesos ir teisingumo, jis, paminėdamas, kiek kariauti mokančių vyrų perkelta į Azerbaidžaną iš Sirijos, čia pat privalėjo pateikti duomenis, o kiek gi armėnų kilmės Prancūzijos piliečių pastaraisiais metais buvo slapta permesta į Armėniją, kad kariautų prieš azerbaidžaniečius? Jis, piktindamasis Sirjijos džihadistų perkėlimu į Kalnų Karabachą, taip pat privalėjo pateikti duomenis, kiek gi armėnų kilmės libaniečių, prisidengiant tuo didžiuoju sprogimu Beiruto jūrų uosto sandėliuose, perkelta į Armėniją tik tam, kad padėtų armėnams šaudyti į Azerbaidžano pusę?
O gal Prancūzijos vadovas drįs tvirtinti, kad Kalnų Karabache prieš Azerbaidžaną nekariauja nė vienas Prancūzijos pilietis? Štai Armėnijos prezidentas Armenas Sarkisianas armėniškoje spaudoje yra prasitaręs, jog „Kalnų Karabache gali kariauti ir kitų valstybių armėnų kilmės piliečiai“. Armėnijos vadovas nedviprasmiškai prisipažino, jog „Kalnų Karabachą išlaikyti atplėštą nuo Azerbaidžano padeda daug armėnų kilmės vyrų iš įvairiausių pasaulio šalių“. Turkijos žvalgyba turinti duomenų, kad Prancūzija šiuo požiūriu – ypač nuodėminga. Tad kodėl Makronas, demonstruodamas duomenis apie „džihadistus“, nemosuoja ataskaitomis apie Prancūzijos piliečių aktyvius veiksmus eskaluojant karą Kalnų Karabache?
Jei prancūzų lyderis Makronas būtų įžvalgus politikas, jis duomenų apie kariaujančius samdinius bent jau neaptartų su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, kuris turįs ypač didelės patirties permetant rusų samdinius į Gruziją, Čečėniją, Moldaviją, Ukrainą. Tai, kad Makronas aptaria samdinių klausimus būtent su Kremliaus diktatoriumi, labai dažnai besinaudojančiu „samdinių korta“, – itin gėdinga prancūziška politika.
Libano kurdai permetami į Kalnų Karabachą, kad Armėnijai padėtų kariauti prieš Azerbaidžaną
Ir dar – viena pastaba. Jei Prancūzijos prezidentas būtų padorus vaikinas, jis reikalautų ne vien taikos, jis ragintų atkurti ir teisingumą. O teisingumas – Azerbaidžano pusėje. Visa tarptautinė bendruomenė pripažįsta, kad Kalnų Karabachas yra Azerbaidžano žemė. Tokios pat pozicijos laikosi ir oficialusis Paryžius. Tad reikalaujant taikos dera reikalauti ir teisingumo: vis tik padėkime Azerbaidžanui susigrąžinti tai, kas iš jo atimta, – Kalnų Karabachą. Jei Makronas nesivadovautų dvigubais ir trigubais standartais, bent užsimintų: mums, europiečiams, turėtų būti labai gėda, kad per trisdešimt metų taip ir nepadėjome Azerbaidžanui taikiomis priemonėmis susigrąžinti Kalnų Karabacho; mes, europiečiai, turėtume pripažinti, jog mūsų derybininkai, bandę išspręsti Armėnijos – Azerbaidžano konfliktą, yra didžiausi nevykėliai.
Jei Prancūzijos prezidentas turėtų bent truputėlį sąžinės, jis Briuselyje būtų pareiškęs: „Išspręsti Kalnų Karabacho konfliktą labai lengva, paprasta, tereikia priverst Armėniją iš Kalnų Karabacho išvesti savo kariauną“. Užuot maivęsis, užuot nutaisęs labai susirūpinusio, protingo politiko mimiką, jis turėjo puikią progą prisipažinti: kol Jerevanas neišves visų savo kariškių iš Kalnų Karabacho, įskaitant ne tik Kalnų Karabachą, bet ir dar septynetą su Kalnų Karabachu nesusijusių rajonų, tarptautinių normų nesilaikančiai Armėijai privalu taikyti pačius griežčiausius ekonominius ir politinius apribojimus.
Jei Prancūzijos prezidentas būtų principingas politikas, vengiantis dviprasmybių, Belgijos sostinėje jis kolegoms iš JAV, Rusijos ir Europos Sąjungos būtų prisipažinęs: „Bandau įsivaizduoti Prancūziją, iš kurios atimtų 20 proc. jos terotorijos. Kaip mes, prancūzai, pasielgtume? Trisdešim metų kantriai lauktume sėkmingų derybų rezultatų?“
Deja, Prancūzijos lyderis taip niekad niekur nėra pasakęs, nes jis – iš tų, nepadoriųjų, politikų…
Emmanuelis Macronas. EPA – ELTA nuotr.
Pirmadienį prasidėsiantis Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono oficialus vizitas Lietuvoje yra puiki proga įvertinti ir mūsų šalies užsienio politikos kryptis.
Tradiciškai į Rytų partnerystės šalių aktualijas bei Rusijos klausimą susikoncentravusi Lietuva, sutinka ekspertai, tiek Prancūzijai, tiek Paryžiaus keliamoms problemoms skiria per mažai laiko. Jų teigimu, įvertinus Prancūzijos potencialą ir reikšmę Europos Sąjungai, Lietuva turėtų siekti daugiau Paryžiaus dėmesio, todėl privalo būti aktyvesnė ne tik gilinantis į Viduržemio jūros regiono problemas, bet ir labiau įsiklausyti į E. Macrono reiškiamas ambicijas, perkrauti santykius su Maskva ar didinti ES karinį savarankiškumą.
Prancūzija yra viena didžiųjų pasaulio valstybių, kuri natūraliai užduoda reikšmingą toną Europos Sąjungos raidai. Ir tai savaime suprantama. Prancūzija – galingą istoriją ir kultūrą turinti, branduoliniam klubui priklausanti nuolatinė Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos narė. Todėl, nepaisant santykinai neintensyvaus ekonominio bendradarbiavimo, Prancūzija yra ir turėtų būti viena svarbiausių šalių Lietuvai.
Prancūzijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.
Visgi, pažymi Marylando universiteto universiteto vyr. mokslininkė, atsakinga už šios mokslo įstaigos vykdomo projekto ICONS krizių simuliacijų modeliavimą Eglė Murauskaitė, Paryžiaus reikšmę Lietuva ne visada sugeba pakankamai įvertinti ir pastangų, siekiant plėtoti šaliai itin svarbius strateginius santykius su Prancūzija, dažnai pritrūksta.
Aptariant tai, kodėl Prancūzijos klausimo svarba Lietuvos užsienio politikoje nėra aukščiausių prioritetų sąraše, galima surasti ne vieną aiškinimą. Viena vertus, Lietuvą ir Prancūziją skiriantis geografinis atstumas natūraliai sudėlioja skirtingą geopolitinių prioritetų lauką.
Prancūzai švenčia nacionalinę šventę. EPA – ELTA nuotr.
„Prancūzijai visada yra aktualiau Pietų partnerystė, Afrikos valstybės, mums aktualiau yra Rytų partnerystė su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis“, – Eltai teigė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) direktorė, politologė Margarita Šešelgytė.
Kitaip tariant, Prancūzijos lyderystė Viduržemio jūroje Lietuvai, didesnę savo dėmesio dalį skiriančiai Europos politikai Rytuose, itin didelio įspūdžio nedaro. Visgi užsienio politikos ir saugumo ekspertai ne kartą kritikavo Lietuvos lokalumą susikoncentruojant tik į vieno regiono problemas. Pabrėžta, kad Bendrijoje įsitvirtinti siekiančios net ir mažosios ES narės neturi prabangos tapti vieno klausimo šalimis.
Dar vienas svarbus veiksnys, kuris gali turėti įtakos Vilniaus ir Paryžiaus santykiams – išsiskiriantys valstybių požiūriai, kaip reaguoti į problematišką Rusijos kaimynystę.
Prancūzijos ir Rusijos santykiai bei Prancūzijos valdžios tradiciškai pasirenkamos politikos organizavimo formos Maskvos atžvilgiu yra tai, ką Lietuvai ne visada pavyksta suprasti ar tuo labiau pritarti.
Lietuva nesupranta Prancūzijos sieko su Rusija problemas spręsti dialogu
Geostrateginė Maskvos krytis Paryžiui kelis pastaruosius amžius buvo svarbus geopolitinis svertas – ypač sąveikaujant su kitomis didžiosiomis pasaulio galiomis.
„Prancūzija nuosekliai vykdo politiką, kurioje Europa su Rusija skatinama siekti kompromiso ir bendradarbiavimo – dialogu siūlo spręsti iškilusias krizes. Tuo tarpu Lietuva tam griežtai priešinasi“, – teigia E. Murauskaitė.
Panašu, kad nuo šios strateginės linijos prancūzų neatbaidė nei Šaltojo karo metu buvusi Rytų ir Vakarų konfrontacija, nei Rusijos imperialistinės ambicijos jau XXI a. Visgi, pažymi analitikai, tam tikrų komplikacijų Prancūzijos siekyje palaikyti geopolitiškai ir ekonomiškai pragmatiškus santykius neišvengta.
Prancūzijos tankai karinio parado Paryžiuje metu. EPA – ELTA nuotr.
Nuolatinis tarptautinės teisės, daugiašalių susitarimų pažeidinėjimas, Krymo aneksija, Malaizijos oro bendrovės „Malaysia Airlines“ reiso MH17 lėktuvo numušimas, apnuodijimai Novičioku Solsberyje bei pasikėsinimas naudojant tą pačią medžiagą į Aleksejų Navalną yra tai, kas šiuo metu Prancūzijos valdžios elitą privertė į Rusiją pažvelgti itin kritiškai.
Tačiau, nepaisant to, Prancūzijos politika Rusijos atžvilgiu ir toliau remiasi dialogo paieškomis. Būtent tai, pabrėžia M. Šešelgytė ir E. Murauskaitė, Lietuvos politiniam elitui ne visada yra suprantama.
„Mus pykdo, kad prancūzai sako, jog su Rusija reikia bendrauti ir išsakyti savo kritiką įvairiais klausimais, o ne iš viso nutraukti santykius. Tai buvo nuolatinė prezidento Macrono pozicija ir ji, ko gero, išlieka, nes pastaruoju metu – net kalbant dėl įvykių Baltarusijoje ar dėl Navalvo – vis tiek yra (palaikomas – ELTA) dialogas“, – teigė M. Šešelgytė.
„Tai mums nėra suprantama, nes mes – remdamiesi savo patirtimi – norėtume iš viso su Rusija nebendrauti“, – teigė TSPMI direktorė, pabrėždama, kad tokiai Lietuvos pozicijai atsirasti prielaidas sukūrė ne tik agresyvi Rusijos geopolitinė laikysena ar nuolatinis istorijos perrašinėjimas, tačiau ir būgštavimai, kad Prancūzijos švelninami santykiai su Maskva gali stumtelti ir bendrą europinį palankumą Rusijos atžvilgiu.
Savo ruožtu saugumo ekspertės E. Murauskaitės manymu, nors ir būtų sunku atsakyti, kokia santykių su Rusija forma yra geriausia, Lietuvos užsienio ir saugumo politikos architektai bent jau kartais turėtų pripažinti, kad Prancūzijos propaguojamas dialogas kai kuriais klausimais su Kremliumi gali duoti apčiuopiamesnių rezultatų.
„Praėjusių metų gruodį matėme, kad (Prancūzijos inicijuotas – ELTA) dialogas dėl Ukrainos buvo veiksmingas. Jei Baltijos šalys ir Lietuva ypač nuosekliai bando daryti spaudimą ir advokatauja ES sankcijoms prieš Rusiją dėl Ukrainos, Prancūzija, nors ir palaiko sankcijas, kartu palaiko ir dialogo galimybę. Gruodį inicijuotas Normandijos dialogas baigėsi labai greitai sėkmingu apsikeitimu Ukrainos ir Rusijos kaliniais. Taigi buvo pasistūmėta“, – teigė E. Murauskaitė, pabrėždama, kad Lietuvos remiama laikysena, paremta griežtu Rusijos sulaikymu ir sankcionavimu, kol kas aiškesnių rezultatų neatnešė.
„Manau, kad dažnam lietuviui yra sunku tiesiog suvirškinti poziciją, kad su Rusija galima kalbėtis. Mūsų retorika yra tradiciškai labai griežta. Kita vertus, sunku pasakyti, kokios apskritai yra dialogo su Rusija galimybių ribos“, – svarstė E. Murauskaitė.
Būgštaujama, kad Rusija atsidurs Kinijos įtakoje
TSPMI direktorė M. Šešelgytė teigia, kad Prancūzijos palaikoma pozicija siekti su Maskva kalbėtis net tuomet, kai Kremliaus režimas akivaizdžiai ignoruoja tarptautinę teisę, gali kilti ir iš strateginio intereso neleisti Maskvai nuslysti į raumenis užsiauginusios Kinijos glėbį.
Xi Jinpingas (k.) ir Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas. EPA – ELTA nuotr.
Mokslininkės teigimu, Prancūzijoje įsivaizduojama, kad susiklosčius tokiam scenarijui didelių iššūkių patirtų būtent Europos demokratijos.
„Nepatvirtintas dalykas, bet kalbama – ir analitikai apie tai kalba – kad vis dėlto Prancūzijoje į Rusiją žiūrima kaip į valstybę, kuri gali būti balansinė valstybė kalbant apie tolesnius santykius su Kinija. Macronas bijo, kad Rusija gali atsidurti Kinijos įtakos sferoje ir kad tai bus labai nenaudinga demokratinėms valstybėms Vakarų pasaulyje, ypač Europoje. Todėl jo tikslas yra neleisti Rusijai nuslysti į Kinijos glėbį“, – teigė M. Šešelgytė.
Atsargiai klausosi Prancūzijos raginimų stiprinti ES karinį savarankiškumą
Nors Lietuvą ir Prancūziją vienija ES ir NATO narystė, pati Prancūzija prisideda prie NATO vykdomos oro policijos misijos, o prancūzų kontingentas dislokuotas Vokietijos vadovaujamose NATO priešakinėse pajėgose Lietuvoje, esama tam tikro nuomonių išsiskyrimo žvelgiant į transatlantinę erdvę. Tiksliau tariant, vertinant Europos galimybes turėti nuo JAV savarankiškesnę gynybos politiką.
Dar ne taip seniai ažiotažą sukėlė E. Macrono teiginys, kad Aljansą ištiko „smegenų mirtis“. Ir nors, būtina pažymėti, Prancūzijai klausimų dėl NATO ir jos gyvybinės svarbos Vakarų bendruomenei nekyla, kartkartėmis akcentuojamos strateginio koordinavimo tarp Europos ir Jungtinių Valstijų problemos Lietuvos politikus, akcentuojančius JAV buvimo regione reikšmę, verčia suklusti.
Prancūzijoje ne kartą, ypač po krizių, keltos idėjos, turėti savarankiškesnes Europos pajėgas. Tą, tapęs prezidentu, akcentavo ir E. Macronas.
Abi Eltos kalbintos ekspertės sutinka, kad Europos Sąjunga Prancūzijai yra vienas esminių strateginių dėmenų. Po Antrojo pasaulinio karo globali Prancūzijos galia silpo ir didžiosios galios statuso vien tik savo jėgomis išlaikyti Prancūzija nebepajėgė. ES lygmuo tapo įrankiu plėsti Prancūzijos galią, o kartu ir formuoti šalies identitetą.
„Jei paklausytume Macrono kalbų, tai pamatytume, kad Prancūzija projektuoja Europos perspektyvą – kaip Europa turėtų toliau judėti – per prancūziškąją perspektyvą. Iš čia ir ateina ES strateginės autonomijos koncepcija. Tai yra visiškai prancūziška koncepcija. Po Antrojo pasaulinio karo Prancūzija suprato, kad į gynybą reikia investuoti ir kad reikia turėti gebėjimą priimti sprendimus pačiam, ypač gynyboje. Ne tik aljanso pagrindu“, – kalbėjo M. Šešelgytė.
Savo ruožtu Lietuvoje kone įprasta bet kokias ES karinio autonomiškumo intencijas traktuoti su dideliu atsargumu. Tradiciškai deklaruojama, kad euroatlantinės erdvės vieningumas ir JAV karinis buvimas Europoje yra egzistencinis Lietuvos nacionalinis interesas.
Lietuvoje ne kartą, pasisukus kalbai apie europinio lygmens karines pajėgas, teigta, kad karinius pajėgumus senajame žemyne, be abejo, būtina stiprinti, tačiau tai daryti reikia nesukeliant rizikos, kad susiklostys net menkiausias NATO ir sukurtų naujų pajėgų dubliavimas. Tad E. Macronui po pergalės prezidento rinkimuose pareiškus, kad vienu iš kertinių savo siekinių laiko glaudesnį gynybos politikos integravimą, Lietuvoje kilo nuogąstavimas, jog tai gali tapti prielaida trūkinėti euroatlantinei vienybei.
Galima net pastebėti, kad Lietuvos politiniame diskurse būtent E. Macrono išreikštos ambicijos kurti bendras karines pajėgas ir paraleliai formuoti europinę saugumo kultūrą buvo įvertintos kaip kone didesnis iššūkis nei su Donaldo Trumpo prezidentavimu pasikeitusi Baltųjų rūmų retorika Europos didžiųjų valstybių atžvilgiu.
EPA – ELTA nuotrauka: Vokietijos kanclerė Angela Merkel (Angela Merkel) ir Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas (Emmanuel Macron).
M. Šešelgytė pabrėžia, kad Lietuvos politikai bijo situacijos, kai kilus trintims transatlantinėje erdvėje Lietuvai teks rinktis tarp NATO ir naujųjų Europos saugumo struktūrų. Visgi, jos teigimu, nepaisant to, kad JAV buvimas regione Lietuvai yra be galo svarbus, o jos pasitraukimas gali turėti tragiškų pasekmių, investuoti į santykius tik su viena Atlanto puse Lietuva neturėtų.
„Negalima visų kiaušinių turėti vienoje pintinėje – Europa mums irgi svarbi“, – teigė ekspertė.
E. Murauskaitės teigimu, apskritai Lietuva turėtų daugiau dėmesio skirti europiniam vektoriui. Anot jos, projektuojant užsienio ir saugumo politikos sprendimus Europoje, reikėtų įsivaizduoti galios trikampį, kuriame – Prancūzija, Vokietija ir Jungtinė Karalystė ir nesusikoncentruoti tik į tai, ką sako ir daro Vašingtonas.
„Logiškiausia mūsų politika būtų žiūrėti į Europą kaip į pagrindinį ramstį, o ne į JAV. Ir tada tuos tris kampus balansuoti. Per Dalios Grybauskaitės kadenciją sėkmingai buvo užmegzti santykiai su Vokietija. Su Didžiąja Britanija daugiau diplomatijos „Brexit“ metu buvo. Bet Prancūzija yra tarsi apleista. Aš nesakau, kad būtent dabar Prancūzijai reikia daug dėmesio skirti. Tiesiog visada reikėjo to dėmesio skirti. O dabar didelis deficitas“, – samprotavo saugumo ekspertė.
Lietuvoje ES federalizacijos tema vis dar kelia baimę
Nacionalinio saugumo klausimais Lietuvos atsargumą, kalbant apie naujus gynybinius projektus, lemia baimė, kad struktūriniai pokyčiai euroatlantinėje erdvėje gali kad ir ribotam laiku sukurti vakuumą geopolitiškai aktualiame regione, į kurį ambicijų vis dar neatsisakė Rusija.
Tačiau kalbant apie laikyseną ES tolesnės integracijos atžvilgiu, sutaria ekspertai, Lietuva galėtų būti kur kas lankstesnė.
Šis klausimas aktualus, ypač ieškant bendrų santykio taškų su tradiciškai apie gilesnę ES integraciją bei federalizaciją kalbančia Prancūzija.
Nors Lietuva yra viena proeuropietiškiausių ES valstybių, visgi naratyvas, kad viršnacionalinių struktūrų stiprėjimas nacionalinių prerogatyvų sąskaita yra kenksmingas ir nenaudingas Lietuvai – egzistuoja. Ir jis ganėtinai gajus, apipintas gąsdinimais, esą europinis elitas siekia sunaikinti nacionalines kultūras ir savitumus. Ir šie gąsdinimai artikuliuojami ne tik pasisukus kalboms apie integracinius interesus kietojo saugumo klausimais.
Eltos kalbintų eksperčių teigimu, nepaisant Lietuvos politinio elito užimtų pozicijų, būtina suprasti, kad gilesnė ES integracija, kurią aktyviai remia Prancūzija, nėra žalinga.
„Politikai gal ir nesutiks, nes politikams ir reikia kalbėti apie nacionalinį suverenitetą – bet Lietuvai nėra iš esmės žalinga (gilesnė ES integracija – ELTA). Taip, mes turime užsitikrinti savo balsą prie sprendimų priėmimo stalo, tačiau bendrai federalizacija, kuri stiprina Europą, mums yra naudinga“, – teigė M. Šešelgytė. Popiežius priėmė Prancūzijos prezidentą. EPA-ELTA nuotr.
Jai antrina ir E. Murauskaitė. Anot jos, kol kas Lietuvoje tiesiog iki galo nėra suvoktos gilesnės ES integracijos galimybės.
„Bandoma įsikibti į kažkokį praėjusio amžiaus idealą, kultūrą, kuri jau nebėra tiek stipri. Ir apskritai aš iš Macrono negirdžiu, kad jis siektų įkurti Europos valstybę. O tie žmonės, kurie Lietuvoje dėl to gąsdina, jo siūlymus pristato lyg būtų būtent taip. Manau, kad yra tiesiog pasipriešinimas tam, ko iš tikrųjų net nėra. Galiausiai reikėtų kalbėti apie tai, kad pagrindiniai Macrono siūlymai yra tiesiog dėl strateginės politikos bendrų didesnių tikslų. Prancūzai siūlo ES politikai apimti daugiau sričių“, – sakė Marylando universiteto mokslininkė.
Jei Lietuva norėtų stipresnių ryšių su Prancūzija – reikėtų lankstesnės užsienio politikos
E. Murauskaitės įsitikinimu, Lietuva ne viską padarė, kad santykiai su viena įtakingiausių ES ir pasaulio valstybių žengtų į kur kas intensyvesnį lygį. Ekspertės teigimu, tą išduoda ir E. Macrono vizito dienotvarkė Lietuvoje. Prancūzijai, pažymi E. Murauskaitė, itin aktualių Viduržemio jūros ar Afrikos problemų aptarimo lyg ir nėra numatyta, o apie Paryžiui taip pat rūpimus klimato kaitos klausimus, anot jos, pati Lietuva kol kas nėra tarp tų valstybių, kurios turėtų kažką išskirtinai pasiūlyti ir pasakyti. Todėl, kritiškai atsiliepia mokslininkė, E. Macrono vizitui Lietuvoje nėra tinkamai pasiruošta.
„Jei tik parodytume daugiau iniciatyvos, tikrai galėtume laimėti politinių taškų. O dabar bus aplankomi NATO nariai, viskas labai gražu, bet tai vyksta jau kokį 10 metų“, – teigė ji.
Iš dalies jai antrino ir M. Šešelgytė. Pasak jos, Lietuvos užsienio politikoje turėtų suktis kur kas daugiau klausimų. Anot TSPMI direktorės, tai Lietuvai aktualu ne tik dėl siekio plėtoti santykius su tokiomis valstybėmis kaip Prancūzija, tačiau ir dėl kur kas paprastesnių priežasčių.
„Viena vertus, mes (kaip mažoji valstybė – ELTA) negalime turėti globalių interesų, mes natūraliai žiūrime labiau į savo kiemą. Tačiau yra vienas bet – Afrika dabar toli, o kas žino, kaip bus rytoj… Ji gali su visomis savo problemomis ateiti čia. Aš manau, kad atvirumas yra svarbus“, – teigė TSPMI direktorė.
E. Murauskaitės įsitikinimu, esama ir daugiau momentų, kurie atrodo keistai, jei kalbėtume apie tai, ką Lietuva daro, siekdama atkreipti Prancūzijos dėmesį ir taip stiprinti savo pozicijas europiniu lygmeniu.
„Lietuva, pavyzdžiui, vykdo misiją Malyje. Čia, galima sakyti, yra absoliuti klasika, kaip mes vis dar neišnaudojame galimybių plėtoti santykių su Prancūzija. Mes siunčiame karius į Malį su JT vėliava ir manome, kad geriname santykius su prancūzais, nors patys prancūzai ten turi savo misiją ir jiems, kaip aš suprantu, daug labiau patiktų kitokio tipo Lietuvos pagalba“, – sakė ekspertė. Prancūzijos kariuomenės emblema. Prancūzijos kariuomenės nuotr.
Dar viena kol kas ne visiškai išnaudota sritis stiprinant Lietuvos ir Prancūzijos partnerystę – karinių įsigijimų politika. E. Murauskaitė sutinka, kad perkant ginkluotę, ypač jei tai dideli užsakymai, ne tik tiesiogiai stiprinamas šalies apginamumo potencialas, tačiau ir sutvirtinami perkančiosios ir parduodančiosios valstybės ryšiai. Jei, teigia saugumo ekspertė, Lietuva tvirtino santykius su Vokietija įsigydama pėstininkų kovos mašinų, tai su Prancūzija, kurios kariuomenė šiuo metu tarp ES narių yra stipriausia, analogiškų ar didesnių sutarčių nėra. Jos teigimu, ateityje, siekiant stiprinti oro gynybos pajėgas, Lietuvos politikai galėtų rimtai apsvarstyti galimybes pasižvalgyti ir Prancūzijoje.
Apibendrindama šį klausimą Marylando universiteto mokslininkė pabrėžė, kad Lietuvai pasirodyti prancūzams įdomiais trukdo tiek abipusių ekonominių ryšių stoka, tiek ne itin kompleksiškas požiūris į problemų, kurias formuoja Rusijos laikysena ir kaimynystė, sprendimą.
„Man atrodo, kad pernelyg didelis dėmesys skiriamas istorinei Prancūzijos politikai Rusijos atžvilgiu. Taip pat yra per mažai įvertinta Prancūzijos sėkmė vystant dialogą su Rusija. Tikrai per mažai dėmesio skiriama platesniems saugumo interesams, kurie išeitų už tradiciškai įvardinamo Lietuvos saugumo prioritetų ribų. Kitaip tariant, aplink mus yra žemai kabančių vaisių, kuriuos būtų nesunku nuskinti“, – teigė E. Murauskaitė.
Emmanuelis Macronas, Prancūzijos prezidentas. EPA – ELTA nuotr.
Rugsėjo 28 d. Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda ir pirmoji ponia Diana Nausėdienė priims oficialaus vizito į Lietuvą atvyksiančią Prancūzijos pirmąją porą – Prezidentą Emmanuelį Macroną ir jo sutuoktinę Brigitte Macron.
Vizito metu Lietuvos ir Prancūzijos vadovai aptars ES, NATO, regioninio saugumo darbotvarkės klausimus, dvišalį bendradarbiavimą prekybos, ekonomikos, mokslo ir inovacijų bei kultūros srityse.
Rugsėjo 29 d. Prancūzijos vadovas su Lietuvos Prezidentu aplankys NATO priešakinių pajėgų batalione tarnaujančius Prancūzijos karius. Prancūzijos lyderis planuoja dalyvauti iškilmingoje ceremonijoje Antakalnio kapinėse, susipažinti su Lietuvos akademine bendruomene.
Šio vizito proga taip pat rengiama Lietuvos ir Prancūzijos verslo atstovų apskritojo stalo diskusija, skirta aptarti bendradarbiavimo galimybėms informacinių ir finansinių technologijų, atsinaujinančios energetikos, kibernetinio saugumo srityse.
Prancūzijos Prezidentas Emmanuelis Macronas su sutuoktine Lietuvoje lankysis pirmą kartą.
Informacijos šaltinis – Prezidento komunikacijos grupė
Charlie Hebdo redakcija. AFP nuotr.
Pakistane ir Irane auga nepasitenkinimas ginčytinų pranašo Mahometo karikatūrų paskelbimu Prancūzijos satyriniame laikraštyje „Charlie Hebdo“.
Pakistane penktadienį tūkstančiai žmonių išėjo į gatves protestuoti prieš Prancūziją, kai vyriausybė griežtai sukritikavo naujas karikatūras. Teheranas pasmerkė karikatūras, pavadindamas jas „provokacija“.
Proceso prieš spėjamai su išpuoliu prieš „Charlie Hebdo“ susijusius asmenis pradžios proga satyrinis laikraštis šią savaitę išleido specialų numerį, kuriame vėl išspausdino Mahometo karikatūras, dėl kurių ir tapo islamistų taikiniu.
Islamistai 2015 metų sausio 7 dieną surengė išpuolį prieš laikraščio redakciją Paryžiuje ir nužudė 12 žmonių.
„Mes turime pasiųsti stiprią žinią prancūzams, kad ši nepagarba mūsų mylimam pranašui nebus toleruojama“, – sakė demonstrantas Mohammadas Ansaris mitinge Lahorės mieste Rytų Pakistane. Tūkstančiai žmonių Pakistane protestavo prieš naujas „Charlie Hebdo“. EPA-ELTA nuotr.
Pranašo vaizdai islame yra uždrausti. Už religijos įžeidimą Pakistane gali grėsti mirties bausmė. Dar prieš protestus užsienio reikalų ministras Shahas Mahmoodas Qureshis tvitreyje rašė, kad karikatūrų tikslas yra „įžeisti milijardų musulmonų jausmus“.
Trečiadienį Paryžiuje prasidėjo procesas prieš 14 spėjamų išpuolio bendrininkų.
Azerbaidžano vėliava. Slaptai.lt nuotr.
Trečiadienį Prancūzijos ambasadorius Azerbaidžane buvo iškviestas į šalies URM, kur jam buvo pareikštas protestas dėl vandalizmo akto prieš Azerbaidžano diplomatinę atstovybę Paryžiuje. Tai pranešė ministerijos spaudos tarnyba.
„Liepos 14 d. buvo įvykdytas vandalizmo aktas prieš mūsų šalies ambasadą Prancūzijoje. Šis aktas, kurį, kaip spėjama, įvykdė grupė radikaliai nusiteikusių armėnų tautybės jaunuolių ir kuriam būdingi terorizmo elementai, šiurkščiai pažeidžia 1961 metų Vienos diplomatinių santykių konvenciją. Dėl šio incidento Prancūzijos ambasadorius Azerbaidžane buvo iškviesAzerbaidžano ambasadatas į URM, kur jam pareikštas protestas“, – sakoma pranešime.
Jame taip pat pažymima, jog Azerbaidžano ambasados ir konsulatai užsienio šalyse gavo instrukcijas, kad būtų atsargūs „turint omenyje radikalių armėnų organizacijų grasinimus“. Be to, URM paprašė atitinkamas užsienio šalių institucijas sustiprinti Azerbaidžano diplomatinių atstovybių apsaugą vadovaujantis Vienos konvencija.
Prancūzijos kariuomenės emblema. Prancūzijos kariuomenės nuotr.
Antradienį į Lietuvoje dislokuotą NATO priešakinių pajėgų batalioną atvykę kariai minės Prancūzijos nacionalinę šventę – Bastilijos paėmimo dieną. Ceremonijos metu bus iškilmingai pakeliama valstybinė vėliava, skambės „Marselietė“.
Kaip skelbia Krašto apsaugos ministerija, tai jau trečiasis Prancūzijos karių kontingentas, kuris prisijungia prie NATO atgrasymo ir kolektyvinės gynybos priemonių stiprinimo Baltijos šalyse.
Planuojama, kad visas Prancūzijos kontingentas bus dislokuotas per liepos mėnesį, jo pabaigoje bus pasirengęs dalyvauti NATO priešakinių pajėgų bataliono kovinės grupės Lietuvoje mokymuose ir pratybose.
Oficiali naujo kontingento inauguracijos ceremonija Rukloje planuojama irgi liepos mėnesio pabaigoje. Prancūzijos karių kontingentą, kaip teigiama Krašto apsaugos ministerijos pranešime, sudarys beveik 300 karių, iš jų apie 200 karių suformuos mechanizuotąją pėstininkų kuopą ir dar apie 100 karių vykdys administracines ir logistines užduotis. Prancūzijos kariai sudarys vieną iš manevrinių kovinės grupės kuopų, jie taip pat tarnaus kovinės paramos vienetuose, kovinės grupės štabe.
Pirmieji prancūzų kariai į Lietuvą atvyko liepos pradžioje. Kariai ir technika atvyksta iš Prancūzijos kariuomenės 5-ojo dragūnų bataliono, kurio kariai ginkluoti geriausia Prancūzijos kariuomenės sausumos pajėgų technika. Kaip ir kiti kovinės grupės kontingentai, Prancūzijos kariai į Lietuvą atsigabena savo kovinę, aprūpinimo bei administracinę techniką. Manevrinis vienetas tarnybai naudos pagrindinius kovos tankus „Leclerc“, pėstininkų kovos mašinas VBCI. Prieš atvykstant į Lietuvą visi Prancūzijos kariai buvo patikrinti dėl COVID-19 ir patvirtinti neigiami rezultatai.
NATO priešakinių pajėgų bataliono kovinę grupę Lietuvoje sudaro daugiau nei 1 200 karių. Prancūzijos kariai pakeis Kroatijos kontingento karius.
Prancūzija savo karius Lietuvoje buvo dislokavusi 2017 ir 2018 metais.
Prancūzų kariai. Prancūzijos kariuomenės nuotr.
Antradienį į Lietuvoje dislokuotą NATO priešakinių pajėgų batalioną atvykę kariai minės Prancūzijos nacionalinę šventę – Bastilijos paėmimo dieną. Ceremonijos metu bus iškilmingai pakeliama valstybinė vėliava, skambės „Marselietė“.
Tai jau trečiasis Prancūzijos karių kontingentas, kuris prisijungia prie NATO atgrasymo ir kolektyvinės gynybos priemonių stiprinimo Baltijos šalyse. Planuojama, kad visas Prancūzijos kontingentas bus dislokuotas per liepos mėnesį, jo pabaigoje bus pasirengęs dalyvauti NATO priešakinių pajėgų bataliono kovinės grupės Lietuvoje mokymuose ir pratybose. Oficiali naujo kontingento inauguracijos ceremonija Rukloje planuojama liepos mėnesio pabaigoje.
Prancūzijos karių kontingentą, kaip teigiama Krašto apsaugos ministerijos pranešime, sudarys beveik 300 karių, iš jų apie 200 karių suformuos mechanizuotąją pėstininkų kuopą ir dar apie 100 karių vykdys administracines ir logistines užduotis. Prancūzijos kariai sudarys vieną iš manevrinių kovinės grupės kuopų, jie taip pat tarnaus kovinės paramos vienetuose, kovinės grupės štabe.
Pirmieji prancūzų kariai į Lietuvą atvyko liepos pradžioje. Kariai ir technika atvyksta iš Prancūzijos kariuomenės 5-ojo dragūnų bataliono, dislokuoto Maji le Kamo, kurio kariai ginkluoti geriausia Prancūzijos kariuomenės sausumos pajėgų technika. Kaip ir kiti kovinės grupės kontingentai, Prancūzijos kariai į Lietuvą atsigabena savo kovinę, aprūpinimo bei administracinę techniką. Manevrinis vienetas tarnybai naudos pagrindinius kovos tankus „Leclerc“, pėstininkų kovos mašinas VBCI. Prieš atvykstant į Lietuvą visi Prancūzijos kariai buvo patikrinti dėl COVID-19 ir patvirtinti neigiami rezultatai, pažymima KAM pranešime.
NATO priešakinių pajėgų bataliono kovinę grupę Lietuvoje sudaro daugiau nei 1 200 karių. Prancūzijos kariai pakeis Kroatijos kontingento karius. Prancūzijos kariuomenės emblema. Prancūzijos kariuomenės nuotr.
Pati svarbiausia iš visų NATO viršūnių susitikime Varšuvoje 2016 metų liepą Lietuvos gautų saugumo garantijų – bendras Aljanso sprendimas nuo 2017 metų steigti Baltijos šalims ir Lenkijai skirtas priešakines pajėgas. Šis sprendimas, kaip visos NATO laikysenos dalis, skirtas vienareikšmiškai parodyti sąjungininkų solidarumą, ryžtą ir gebėjimą veikti nedelsiant duodant bendrą sąjungininkių atsaką į bet kokią agresiją. NATO valstybių ir vyriausybių vadovai šį sprendimą priėmė kaip atsaką į Rusijos agresiją Ukrainoje ir geopolitinės situacijos pokyčius.
Priešakinių pajėgų suformavimas išreiškia Aljanso solidarumą ir įgyvendina patikimo atgrasymo ir gynybos idėją.
Prancūzija savo karius Lietuvoje buvo dislokavusi 2017 ir 2018 metais.
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Sykį žymus, daug vertingų knygų apie Lietuvos istoriją parašęs intelektualas prisipažino, jog keletą mėnesių šalyje galiojęs karantinas jam nebuvęs skausmingas. Rašytojui malonesnė vienatvė nei žmonių susibūrimai. Net ir trumpiausi, nekalčiausi pašnekesiai bendraminčių ratelyje jį vargina. Kodėl? Esu privestas ne tik apsimesti, kad kolegoms rūpimi klausimai gyvybiškai svarbūs ir man, bet dar pats save diplomatiškai prievartauju prikąsti liežuvį, kad bičiuliams neprimesčiau savų temų.
Tik ko vertos diskusijos, kai pašnekovai vienas kito negirdi, kai net nenori girdėti?
Kodėl Turkija nesirūpina Baltijos šalių saugumu?
Deja, Pasaulis taip surėdytas, kad mes ne visada pajėgūs išvengti painių kryžkelių. Jei neperprasi oponento argumentų, pakenksi ne jam – pats apsijuoksi, pats pakliūsi bėdon.
Ši ne visuomet maloni taisyklė galioja tiek tarpusavyje besiginčijantiems kaimynams, giminėms, sutuoktiniams, bendradarbiams, tiek valstybėms, kurios pasmerktos nuolatinėms intrigoms, pykčiams, išdavystėms.
Puikiausias pavyzdys – kilę nesusipratimai dėl NATO aljansui priklausančios Turkijos elgiasio. Taip, visi žinome, kad „Turkija ir toliau blokuoja NATO gynybos planus Baltijos šalims ir Lenkijai, nepaisant Turkijos prezidento Recepo Tayyipo Erdogano pernai gruodį pasiekto susitarimo su sąjungininkų lyderiais“. Gynybos plano angliškasis pavadinimas – „Eagle Defender“. Tai – lietuviškoje informacinėje erdvėje birželio mėnesį nuskambėjusi ELTOS citata.
Taip, Turkija pykstasi su JAV, Prancūzija. Birželio 17-ąją ELTOS paskelbtame tekste pabrėžiama: „Turkija nesutinka patvirtinti šių planų, nebent mes pripažintume PYD/PKK teroristiniais subjektais“, – sakė Prancūzijos gynybos korpuso pareigūnas, turėdamas omenyje Sirijos ir Turkijos kurdų grupes, kurias Ankara laiko pavojingais sukilėliais. „Mes sakome ne. Mes turime parodyti solidarumą su sąjungininkais rytuose, o šių planų blokavimas yra nepriimtinas“, – teigė pareigūnas“.
Turkijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.
Taip, „NATO gynybos planai Baltijos šalims ir Lenkijai buvo parengti po to, kai 2014 m. Rusija aneksavo Ukrainos Krymo pusiasalį. Nors šie planai nėra susiję su Turkijos karine strategija Sirijoje, nesutarimai didina saugumo grėsmę visose NATO dalyse. Pagal NATO sutartį, vienos valstybės sąjungninkės užpuolimas yra laikomas viso Aljanso užpuolimu, o NATO turi parengusi karines strategijas visų valstybių narių gynybai“ (iš to paties birželio 17-ąją paskelbto ELTOS pranešimo).
Kaip patartumėte elgtis tarp politinių girnų patekusiai Lietuvai? Žinoma, oficialusis Vilnius galįs muštis į krūtinę taip karšai ir emocingai, kaip, sakykim, jaunoji klimato aktyvistė Greta Thunberg. Dar pienas mergaitei nuo lūpų nenudžiūvęs, o ji jau mananti, kad įgijo dieviškąją galią visus aplink esančius mokyti gyvenimiškųjų tiesų.
Lietuvoje taip pat netrūksta karštų galvų, šaukiančių, esą Turkiją derėtų išmesti iš NATO.
Gal Turkija verta, kad ją Briuselis ištrenktų iš Aljanso. Gal taip kada nors ir nutiks. Jei žvelgsime atidžiai, matysime, jog NATO aljanse esama daug narių, kurias derėtų išspirti lauk – dėl nemokamų 2 proc. nuo BVP, dėl atkakliai tiesto Nord Stream 2, dėl Rusijai mėgintų parduoti Mistral karo laivų. Tarp išmestųjų turėtų būti ir mano Tėvynė Lietuva. Juk Lietuva daug metų mokėjo žymiai mažesnę sumą į NATO aljanso kasą, nei buvo sutarta pasirašant stojimo dokumentus, o Turkija, garbė jai už tai, niekad niekur net neužsiminė, jog Lietuvą, kaip ir kitas per daug taupančias „gudruoles“, vertėtų išprašyti iš garbingos kompanijos.
Memorialas turkų kariams Azerbaidžano sostinėje Baku. Slaptai.lt nuotr.
Įžvalgi, sumani, bent keletą ėjimų į priekį šachmatų lentoje matanti diplomatija šiuo konkrečiu atveju pirmiausia turėtų pasidomėti ne turkiškomis, o savomis klaidomis. Jei nenorime būti panašus į savo neklystamumu patikėjusią aikštingąją klimatos aktyvistę, oficialusis Vilnius privalo nuoširdžiai paklausti oficialiosios Ankaros: ką mes blogo jums padarėme? Tokį pat klausimą oficialiąjai Turkijos valdžiai turėtų pateikti ir oficialusis Vašingtonas bei oficialusis Paryžius.
Nuoširdus domėjimąsis, kaip, kodėl ir kiek sykių NATO aljanso šalys įžeidė Turkiją, reikalingas ne tam, kad pultume aklai puoselėti kiekvieną turkišką užgaidą. Mums nereikia, kad turkai užsiliptų mums ant galvų. Atsikvošėjimas reikalingas tik tam, kad taptų lengviau ieškoti kompromisų, leidžiančių išsaugoti NATO vienybę.
Tačiau ar įmanomas nuoširdus pokalbis, jei Turkijai net neleidžiama išsižioti apie patirtas nuoskaudas? Turkija – ne Rusija. Jei Baltijos šalys, įskaitant visą Rytų Europą, taip pat Ameriką, Didžiąją Britaniją, senų seniausiai perkando tikrąją Kremliaus politiką, tai Turkijos, buvusios Osmanų imperijos, reikalų mes taip gerai išmanome, kad galėtume drąsiai mojuoti kardu, kas – juoda, o kas – balta.
Europietiškas egoizmas
Lietuviams nekenktų bent akimirkai įsivaizduoti tapus turkais. Štai tada, pamačius save turko kėdėje, migla, neleidžianti įžvelgti tikrųjų trinties priežasčių, iškart išsisklaidytų. Jei aš būčiau Turkiją mylintis turkas, agituočiau savąją valdžią pasitraukti iš NATO aljanso ir daugiau nebeklibinti Europos Sąjungos durų rankenos. Prabėgo keletas dešimtmečių, o Briuselis su Strasbūru vis nepriima Turkijos į savo šeimą. Tikriausiai protinga taktika, žvelgiant iš Briuselio, Strasbūro, net ir Vilniaus dangoraižių, nes ilgainiui Europoje dominuotų turkai. Ir vis tik leiskite gūžščioti pečiais, kodėl tada Turkija privalo itin rimtai domėtis tiek politiniu, tiek kariniu Europos saugumu?
Europos Sąjungos lyderiai ignoruoja Turkijos prašymus dėl narystės ES (sugalvoja naujų ir naujų trukdžių – esą jau tuot tuoj priims, tik dar reikėtų pasitemti demokratijos srityje). Šventa teisė reikalauti demokratijos. Demokratija – būtina kaip oras, kaip vanduo. Tačiau kodėl Europa trokšta, kad turkai vardan jos rizikuotų savo karių gyvybėmis? Briuselis primygtinai liepia, kad turkai savo žemėse sulaikytų į Europą iš Afrikos ir kitų kontinentų plūstančius pabėgėlius, kitaip Europa, matot, ims dusti nuo atvykėlių gausos. Bet kam Turkijai šis galvos skausmas, jei Briuselis neįsileidžia Turkijos į savo šeimą?! Vietoj pilnateisės narystės jai numetami doleriai. Briuselis įsivaizduoja, kad Turkijai tų milijonų ar milijardų – užteks. Turkijai nebeužtenka. Jei būčiau Turkijos pilietis, sakyčiau: man nusibodo vienpusė draugystė.
Amerikietiški nesusipratimai
Kita labai svarbi pastaba. JAV įsiutusi, kam Turkija perka ginklus ne iš Amerikos, kodėl susigundė Rusijos vilionėmis. Amerika turi teisę įsižeisti. Aš, būdamas lietuviu, taip pat įsižeidžiau – kodėl Ankara mano mylimos ir gerbiamos Amerikos priešlėktuvinės gynybos ginklus iškeitė į rusiškus? Bet jei pripažįstame Amerikos teisę supykti, pripažinkime ir Turkijos teisę įsižeisti. Mano supratimu, turkai privalo įsižeisti: kodėl JAV palaiko turkų priešus kurdus, kodėl JAV ignoruoja turkų reikalavimą PYD/PKK pripažinti teroristiniais subjektais? Vienybės klausimas turėtų rūpėti visiems – ne tik Turkijai.
Donald Trump. EPA-ELTA foto
JAV – ne šventa karvė. Amerika – nuodėminga. Būdamas turkas, aš tvirtinčiau, kad Amerika neverta pasitikėjimo, nes ji kadaise garantavo Ukrainos teritorinį vientisumą mainais į tai, jog Kijevas atsisakytų atominio ginklo. Bet ar šį savo pažadą ištęsėjo? O jei vieną pažadą pamynė, kokias garantijas turime, kad nepamins ir antrojo, trečiojo?
O kaip, leiskite paklausti, oficialusis Vašingtonas pasielgė, kai Turkija, neapsikentusi oro erdvę nuolat pažeidžiančių rusų naikintuvų, vieną iš jų numušė? Tai, beje, itin svarbus argumentas. NATO privalėjo ginti Turkiją visomis keturiomis, kad Vladimiras Putinas bijotų net Turkijos pusėn žvilgtelėti. Bet NATO tepaskelbė keletą aptakių, atsargių rezoliucijų, labiau priekaištaujančių Ankarai, nei Kremliui. Štai Turkijai nieko kito ir neliko: jei NATO tik taip tepadeda, ieškosime kitų draugų.
Mano mylima ir gerbiama Amerika, žinoma, kvailai pasielgė ir pripažindama 1915-uosius metus buvus „armėnų tautos genocidu“. Turiu omenyje paskutinįjį atvejį, kai net vienas JAV politikas prisipažino: jei Turkija nebūtų atsukusi nugaros mūsų priešlėktuvinės gynybos ginklams, nebūtume genocido pripažinę. Tik ar taip elgtis – padoru? Tiesos ir teisingumo siekis turėtų būti svarbesnis nei noras įgelti oponentui.
Prancūziškas akibrokštas
Keistai elgiasi ir Prancūzija. Ji pripažino 1915-uosius esant „armėnų tautos genocidu“. Bet šis žingsnis abejotinas jau vien dėl to, kad Armėnija, skirtingai nei Turkija, iki šiol neatvėrusi savų archyvų. Todėl brėžti kategorišką vertinimą daugiau nei šimto metų senumo tragedijai dar anksti. Palaukime, kol oficialusis Jerevanas į savo slaptuosius archyvus įsileis visus istorikus, tyrinėtojus, mokslininkus.
1983 metų liepos 15 dieną Paryžiaus oro uoste Orli sprogo bomba. Šio teroro organizatorius – teroristinei organizacijai ASALA (Slaptoji Armėnijos išlaisvinimo armija) priklausantys Varužanas Karapetianas
Jei būčiau turkas, Prancūzijos prezidento Emanuelio Makrono paklausčiau, kodėl oficialusis Paryžius taip nuoširdžiai rūpinasi „armėniškojo skausmo įmamžinimu“ ir taip vangiai, nenoriai, atmestinai savo aikštėse, skveruose, gatvėse įamžina nuo armėnų teroristinių organizacijų Prancūzijos teritorijoje vos prieš kelis dešimtmečius žuvusiųjų turkų diplomatų atminimą? Ar Paryžiuje stovi bent vienas paminklas, pagerbiantis turkų diplomatus, kuriuos Prancūzijoje visai neseniai nužudė ASALA, Dašnakcutiun ir Gnčak smogikai? Gal prancūzai taip apgirto nuo vyno, kad jau nebesusigaudo, kas – tikrieji jų partneriai?
Lietuviškas nesusigaudymas
Jei būčiau Turkijos pilietis, priekaišaučiau ir Lietuvai: liūdniausia net ne tai, kad jūs, lietuviai, Seime specialia rezoliucija pripažinote 1915-uoius metus esant armėnų tautos genocidu (kolegė Irma Ąžuolė vienoje iš slaptai.lt publikacijų pastebėjo, jog dėl rezoliucijos balsuota pustuštėje salėje Naujųjų metų švenčių išvakarėse), o todėl, kad, prieš palaimindami rezoliuciją, net nesiteikėte išklausyti oficialiosios Ankaros argumentų, nepareiškėte net menkiausio noro padirbėti Turkijos archyvuose. Jūs į Mokslų Akademiją įsileidžiate Armėnijos, kuri nėra jūsų sąjungininkė NATO aljanse, ambasadorių, o štai Turkijos, kuri yra jūsų sąjungininkė NATO aljanse (Turkijos naikintuvai jau ne sykį saugojo Lietuvos oro erdvę) ambasadoriui paskutinę minutę uždraudėte įžengti į Mokslų Akademiją, užtrenkėte duris turkų tyrinėtojams. Būdamas turkas garsiai šaukčiau – tegul lietuvius nuo šiol saugo armėnų kariai…
Austrijos sostinė Viena. 1984 metų birželio 20 diena. Nuotraukoje užfiksuota vieta, kur nuo armėnų teroristų rankų žuvo turkų diplomatas Erdoganas Ozenas
Žinoma, NATO vadovybei skirtingi požiūriai į istoriją, ekonomiką, demokratiją – nė motais. Briuseliui svarbiausia karinė jėga, karinė vienybė. Bet būtume primityvūs politikai, jei manytume, jog Aljanso vienybė susideda tik iš karinių elementų.
Neatmetu galimybės, jog Baltijos šalių gynybos planai blokuojami Kremliui metus milžiniškas diplomatines, žvalgybines, finansines pastangas. Tik aš neraginčiau Turkijos išmesti iš karinio aljanso. Elgčiausi priešingai – girčiau ją už tai, kad, nepaisant visų nesusipratimų, ji vis dar tebėra kartu su mumis. Juk vieną gražią dieną, nusispjovusi į mūsų ne itin garbingus gudravimus, ji pati sumanys trauktis į šoną. Štai tada iškart suprastume, kodėl Europai reikalinga vieną iš stipriausių kariuomenių turinti valstybė.
Taip jau tas gyvenimas surėdytas – tik ką nors praradę suvokiame, kaip vis tik buvo gera turėti.
Ką žinome apie „Dašnakcutiun“?
Šiuo metu Lietuva, siekdama geresnių santykių su Turkija, galėtų padaryti bent vieną teisingą, didelių investicijų nereikalaujantį darbą – apvalyti lietuviškas internetinių enciklopedijų versijas nuo tendencingų antiturkiškų tekstų. Išmesti armėniškųjų tiesų neraginu. Tiesiog ten, kur surašyti vien Jerevanui palankūs pasakojimai, turėtume pridėti ir turkiškas bei turkų brolių azerbaidžaniečių versijas. Kad nebūtų vienpusiško tendecingumo – armėniškosios pastabos išdėliotos išsamiai, smulkiai, o turkiškojo ir azerbaidžanietiškojo požiūrio – nė eilutės.
Paimkime kad ir žodį „Dašnakcutiun“. Peržiūrėjau, kas apie šią organizaciją rašoma lietuviškosiose enciklopedijų versijose ir pastebėjau daug akį badančių tendencingumų.
Žodį „Dašnakcutiun“ pasirinkau neatsitiktinai. Prieš keletą metų teko keliauti po Azerbaidžaną. Svečiavausi ir 2012-2013-aisiais Guboje pastatytame „Memorialiniame genocido komplekse“. Ten svečiavasi ne vienas – su istoriku Algimantu Liekiu. Štai ką sužinojome apie „Dašnakcutiun“.
Dašnakų emblema
1918-aisiais metais azerbaidžaniečiai, kaip ir lietuviai, latviai bei estai, atkūrė savo valstybę. Tačiau azerbaidžaniečiams mažiau pasisekė nei Baltijos šalims. Azerbaidžanietišką laisvės troškimą bolševikai paskandino kraujo jūroje. Ne vien bolševikai gviešėsi užkariauti šią šalį. Bolševikams noriai talkino teroristinė grupuotė „Dašnakcutiun“. 1918-ųjų metų balandžio – gegužės mėnesiais Azerbaidžane susiklostė ypatingai sudėtinga padėtis. Rusijos bolševikai drauge su armėnų teroristiniu judėjimu „Dašnakcutiun“ siautėjo visame Azerbaidžane.
Istorijos šaltiniai byloja: vien tik Gubos regione 1918-ųjų pavasarį nuo žemės paviršiaus nušluoti 167 azerbaidžaniečių kaimai. Tomis tragiškomis dienomis Guboje gyvybių neteko per 4 tūkst. azerbaidžaniečių tautybės žmonių, įskaitant ne tik vyrus, bet ir moteris, vaikus. Beje, skriaudžiami buvo ne tik Guboje gyvenę azerbaidžaniečiai. Žiaurių išpuolių aukomis tapo visos Guboje gyvenusios tautos – lezginai, tatai, avarai, kryzai…
Panaši situacija klostėsi beveik visoje Azerbaidžano teritorijoje.Tačiau ypač žiauriai Azerbaidžano priešai elgėsi Guboje.
Azerbaidžano Ypatingoji Tyrimo Komisija, kurią 1918-ųjų vasarą sudarė tuometinė Azerbaidžano Vyriausybė, siekdama kuo smulkiau ir tiksliau nustatyti visas balandžio – gegužės mėnesių tragedijos aplinkybes, konstatavo: „… Gubos įvykiai buvo tik viena iš sudedamųjų žymiai platesnio armėnų nacionalistų įgyvendinamo plano dalių – šiuose kraštuose iki minimumo sumažinti musulmonų gyventojų, kad vėliau ten būtų galima kurti savo valstybę“.
Nepaisant itin nepalankių aplinkybių azerbaidžaniečiai vis tik rinko, kaupė, analizavo žinias apie netektis. Tuometiniai Azerbaidžano politikai stengėsi užfiksuoti visus praradimus. Tekstus apie antiazerbaidžanietiškus pogromus vertė į Europos tautų kalbas. Tiesiog gyvybiškai svarbu buvo Vakarų visuomenei kuo plačiau, išsamiau ir objektyviau papasakoti apie tai, kas nutiko Azerbaidžano miestuose ir kaimuose. Mat „Dašnakcutiun“ ir bolševikų propaganda dėl 1918-aisiais pralieto kraujo begėdiškai melavo: jokių žudymų, jokių etninių valymų, jokių išpuolių prieš vietinius gyventojus!
Gubos miesto „Memorialinio genocido komplekso“ muziejaus direktorė Saida Abasova ir istorikas Algimantas Liekis. Slaptai.lt nuotr.
Bet visko paslėpti okupantams nepavyko. Štai kaip 1918-ųjų įvykius įvertino, pavyzdžiui, Ronaldas Makas Donelas, Didžiosios Britanijos vicekonsulas, 1918-aisiais rezidavęs Azerbaidžano sostinėje Baku. Konfidencialioje 1918-ųjų gruodžio 5-osios depešoje, siunčiamoje į Londoną (ji saugoma Didžiosios Britanijos užsienio reikalų archyve), rašė:
„Tuo metu aš pareiškiau protestą Armėnų Nacionalinei Tarybai, ir šiandien tvirtinu, kad jie padarė vieną iš pačių didžiausių klaidų savo istorijoje, palaikydami prieš musulmonus nusiteikusius bolševikus. Visa kaltė už šią politiką krenta armėnų politinei organizacijai „Dašnakcutiun“. Be armėnų paramos bolševikai niekad nebūtų drįsę pradėti karinius veiksmus prieš musulmonus“.
Štai kodėl Azerbaidžanui tų metų pavasaris – vienas iš tragiškiausių azerbaidžanietiškos istorijos puslapių.
Beje, azerbaidžaniečių istorikams sovietmečiu gilintis į šią temą ilgai neleista. Domėtis 1918-ųjų netektimis azerbaidžaniečiai galėjo tik po 1991-ųjų metų – subyrėjus Sovietų Sąjungai, kai šalis vėl tapo nepriklausoma ir laisva.
2007-aisiais būta rimto lūžio istoriniuose tyrinėjimuose. Būtent tais metais Gubos mieste aptiktos masinės kapavietės, bylojančios apie 1918-aisiais rengtas baudžiamąsias akcijas. Ištyrus masines kapavietes Gubos regione Azerbaidžano vadovybė toje teritorijoje įkūrė įspūdingą muziejų, kurį teko matyti savo akimis.
Labai panašiai „Dašnakcutiun“ vertina ir Turkija. Bet ar lietuviškosiose enciklopedijose apie tai rašoma?
Beje, jose nerasite ir užuominos apie Azerbaidžano Nacionalinės Mokslų Akademijos išleistą enciklopediją „Armėnijos teroristų ir banditų formuočių nusikaltimai žmonijai (XIX – XXI a.)“. Šioje knygoje gausu pasakojimų apie ASALA, Gnčak, Dašnakcutiun organizacijų turkams ir azerbaidžaniečiams padarytas skriaudas.
Lietuviškosiose enciklopedijose apie šią enciklopediją – nė menkiausos užuominos! Nė žodelio!
O paskui stebimės, kodėl Turkijai nerūpi Baltijos šalių gynybos planai…
NATO tiria incidentą Viduržemio jūroje, kuomet, pasak Prancūzijos, Turkijos fregatos elgėsi „ypač agresyviai“ vieno iš Prancūzijos karinių laivų atžvilgiu, teigė NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas.
Prancūzijos karinio jūrų laivyno laivas, vykdydamas NATO operaciją, bandė patikrinti krovininį laivą, kuris buvo įtariamas gabenęs ginkluotę į Libiją ir taip pažeisdamas Jungtinių Tautų (JT) įvestą embargą.
Prancūzijos pareigūnų teigimu, Turkijos fregatos įsikišo ir radarais tris kartus nusitaikė į Prancūzijos laivą, tuo parodydamos, kad netrukus paleis raketas.
NATO narė Turkija kaltinimus pavadino „nepagrįstais“, dabar NATO tiria šį incidentą.
„Užtikrinome, kad NATO karinės valdžios institucijos ištirtų šį incidentą ir išaiškintų viską, kas įvyko“, – po NATO šalių gynybos ministrų vaizdo konferencijos sakė J. Stoltenbergas.
Prancūzija yra itin pasipiktinusi ir Turkijos veiksmus vadina „nepriimtinais sąjungininkei“, o gynybos ministrė Florence Parly iškėlė šį klausimą NATO šalių gynybos ministrų vaizdo konferencijoje.
Emmanuelis Macronas. EPA – ELTA nuotr.
Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas paskelbė, kad šalyje nuo pirmadienio atšaukiama daugybė dėl koronaviruso pandemijos įvestų apribojimų, informuoja transliuotojas BBC.
Nuo pirmadienio visoje Prancūzijoje gali atsidaryti kavinės ir restoranai, taip pat bus leidžiamos kelionės į kitas Europos šalis.
Nors anksčiau šį mėnesį daugelyje Prancūzijos vietų atsidarė restoranai, viešbučiai ir kavinės, Paryžiuje ir kitose aplinkinėse teritorijose, kur užregistruota itin daug užsikrėtimo COVID–19 atvejų, lankytojai galėjo prisėsti tik kavinių ir restoranų lauko terasose. Nuo pirmadienio restoranai ir kavinės Paryžiaus regione galės visiškai atsidaryti.
Žmonės, be kita ko, vėl galės lankyti šeimos narius, gyvenančius senelių namuose, kuriems COVID–19 sudavė itin skaudų smūgį. Mokyklos šalyje atsidarys nuo birželio 22-osios, išskyrus aukštąsias mokyklas.
Per televiziją sekmadienį kalbėjęs Prancūzijos prezidentas E. Macronas teigė, kad Prancūzija „iškovojo pirmąją pergalę kovoje su koronavirusu“, bet įspėjo, kad virusas gali sugrįžti.
„Tai nereiškia, kad virusas dingo ir mes galime visiškai prarasti budrumą. 2020-ųjų vasara bus kitokia vasara nei visos ir mes turėsime stebėti epidemijos vystymosi eigą, kad būtume pasiruošę, jei ji sugrįžtų su nauja jėga“, – teigė E. Macronas ir paragino gyventojus toliau laikytis socialinio atstumo taisyklių bei išmokti gyventi su naujuoju koronavirusu.
Prezidentas dar patvirtino, kad antrasis dėl koronaviruso pandemijos atidėtas savivaldos rinkimų turas įvyks birželio 28-ąją, tačiau pabrėžė, kad masiniai susibūrimai vis dar bus griežtai kontroliuojami, nes juose didžiausia viruso plitimo grėsmė.
Prancūzijoje nuo koronaviruso infekcijos mirė daugiau kaip 29 400 žmonių. Šalyje patvirtinti 157 tūkst. užsikrėtimo atvejai.
Prancūzijoje protestuoja rasizmu ir smurtu kaltinami policininkai. EPA-ELTA nuotr.
Prancūzijos policininkai ir policijos profesinės sąjungos penktadienį antrą dieną iš eilės rengė protestus dėl jiems reiškiamų kaltinimų rasizmu ir smurtu.
Jie skundžiasi vyriausybės paramos trūkumu ir piktinasi tuo, kad yra kaltinami rasizmu ir brutaliu elgesiu.
Keli šimtai pareigūnų ir sąjungų narių penktadienį blokavo eismą, važiuodami Eliziejaus laukų alėja Paryžiuje.
Ketvirtadienį pareigūnai, protestuodami Lilyje, Marselyje ir kituose miestuose, numetė ant žemės antrankius. Dauguma šaukė ir ragino vidaus reikalų ministrą Christophe’ą Castanerį atsistatydinti.
Ministras supykdė pareigūnus anksčiau šią savaitę, kai pažadėjo, kad laikysis „nulinės tolerancijos“ rasizmui policijos gretose. Ch. Castaneris, be kita ko, pridūrė, kad pareigūnai, sulaikydami įtariamuosius, daugiau nebegalės stipriai suimti jų už kaklo.
Tokius žingsnius paskatino birželio pradžioje Paryžiuje tūkstančių žmonių surengtas protestas prieš policijos smurtą ir rasizmą. Tūkstančiai žmonių protestavo dėl juodaodžio vyro Adamo Traore mirties jį sulaikius policininkams 2016 metais, įkvėpti JAV apėmusių protestų dėl juodaodžio George’o Floydo mirties jį areštavusių policininkų rankose.
„Policininkai nėra rasistai. Jie gelbėja žmonių gyvybes, nepaisydami jų odos spalvos“, – penktadienį žurnalistams sakė vienos policijos profesinės sąjungos vadovas Fabienas Vanhemelryckas.
„Tai susiję ne tik su vidaus reikalų ministru. Prezidentas privalo užtikrinti, kad policija būtų gerbiama“, – pridūrė jis.
Šeštadienį Paryžiuje ir kituose miestuose planuojami nauji protestai prieš policijos naudojamą smurtą ir rasizmą.
Prancūzijos vyriausybė paskelbė skirsianti iš viso 18 mlrd. eurų paskolų ir išmokų, kad padėtų turizmo sektoriui išgyventi COVID-19 krizę.
„Kol kas neaišku dėl vasaros atostogų, nes nežinome visko apie viruso plitimo eigą“, – po Vyriausybės posėdžio sakė premjeras Edouardas Philippe.
„Dirbame remdamiesi protinga prielaida: prancūzai galės atostogauti Prancūzijoje liepą ir rugpjūtį“, – teigė jis.
Premjeras taip pat pridūrė, kad vasaros sezono metu verslo patiriami nuostoliai bus padengti, jei dėl atsinaujinusio koronaviruso protrūkio gyventojai atšauks užsakymus.
Prancūzija pirmadienį užbaigė beveik du mėnesius trukusį karantiną, tačiau daugelis apribojimų vis dar galioja, ypač – turizmo sektoriuje.
Kavinės, barai ir restoranai vis dar yra uždaryti, o gyventojai negali nuvažiuoti toliau nei 100 km nuo savo namų be svarios priežasties.
E. Philippe tikino turįs vilties, kad nuo birželio 2 d. bus galima atidaryti už vadinamosios „raudonosios zonos“ – Paryžiaus regiono ir šiaurės rytų Prancūzijos – esančias kavines, barus ir restoranus.
Vyriausybė gegužės pabaigoje tikisi sulaukti sveikatos apsaugos ekspertų išvadų dėl kavinių ir barų atidarymo.
Prancūzija yra viena labiausiai nuo COVID-19 nukentėjusių šalių Europoje. Čia COVID-19 nusinešė daugiau nei 27 tūkst. žmonių gyvybes.
Prancūzijos premjeras E. Philippe. EPA – ELTA nuotr.
Prancūzijos premjeras Edouard’as Philippe antradienį pristatys nacionalinę dėl koronaviruso protrūkio įvesto karantino užbaigimo strategiją, naujienų agentūrai AFP patvirtino premjero biuras.
Po premjero pranešimo Nacionalinėje Asamblėjoje vyks diskusija ir balsavimas. Antradienį taip pat bus pristatyta Prancūzijos patvirtintų užsikrėtimo koronavirusu atvejų sekimo programėlė.
Strategijoje numatomi 17 prioritetų, kurie po gegužės 11 d. leis palaipsniui užbaigti karantiną.
Tarp prioritetų yra mokyklų atidarymas, darbuotojų sugrįžimas į darbo vietas, įprasto viešojo transporto darbo atnaujinimas, veido kaukių ir dezinfekantų tiekimas, tyrimų dėl koronaviruso politika ir parama senyvo amžiaus gyventojams.
Pirmadienį šias priemones posėdyje kartu su regionų atstovais aptars Prancūzijos ministrai.
Prancūzijoje karantinas buvo įvestas kovo 17 d., o vyriausybei šiuo metu tenka nelengva užduotis atgaivinti sustingusią ekonomiką ir neleisti atsigauti epidemijai.
„Ifop“ apklausos duomenimis, tik 39 proc. prancūzų pasitiki vyriausybės sugebėjimu veiksmingai susitvarkyti su koronaviruso krize.
Naujausiais oficialiais duomenimis, nuo kovo pradžios Prancūzijoje koronaviruso infekcija (COVID-19) nusinešė 22 614 žmonių gyvybes, o užsikrėtusiųjų skaičius siekia daugiau nei 161 tūkst.
Prancūzijos lėktuvnešyje „Charles de Gaulle“ 40 karių įtariamas „Covid-19“. Jiems pasireiškia ligos simptomai, trečiadienį pranešė Prancūzijos gynimo ministerija. Pirmieji simptomai esą pasireiškė neseniai. Lėktuvnešyje yra medicinos skyrius su dirbtinio kvėpavimo aparatais.
Į laivą siunčiami medikai su testais, kad būtų ištirti atvejai ir užkirstas kelias viruso plitimui. Lėktuvnešis šiuo metu yra Atlante ir grįžta į Viduržemio jūrą. Jūreiviai, kuriems įtariamas virusas, izoliuoti. Be to, kaip prevencinė priemonė visiems įgulos nariams, kuriems pasireiškia simptomai, ypač kosulys, išdalytos kaukės, pareiškė ministerija.
Pastaruoju metu koronavirusu užsikrėtė daugiau kaip 150 JAV karo laivo „USS Theodore Roosevelt“ įgulos narių.
