Premjeras Saulius Skvernelis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Premjeras Saulius Skvernelis ketvirtadienį neatvyks į Seimą atsakinėti į opozicijos jam pateiktus klausimus. Opozicija ketvirtadienį surengė neeilinį posėdį ir dar priešpiet planavo Vyriausybės vadovui užduoti penkis klausimus dėl ekonomikos ir inovacijų ministro, Upės gatvės asfaltavimo, valdžios testavimosi dėl koronaviruso bei vėlavimo įgyvendinti ekonomikos skatinimo planą.
 
Nepaisant valdantiesiems oponuojančių jėgų deklaruotų raginimų atvykti ir atsakyti į klausimus, S. Skvernelis atsakymų pateikti numatytu laiku negalės. Premjeras renkasi konkrečius darbus, o ne dalyvavimą politiniuose žaidimuose, sako Vyriausybės vadovo atstovas spaudai Tomas Beržinskas.
 
Be to, premjero komanda tvirtina, kad tuo pačiu metu vyksta COVID-19 komiteto, kuriam S. Skvernelis vadovauja, posėdis. Taip pat T. Beržinskas užsimena, kad opozicija paprašyta nepatikslino, į kurį klausimą premjeras galėtų atsakyti raštu.
 
„Atsižvelgiant į tai, kad pagal Seimo statutą Vyriausybės nariui gali būti pateikiamas raštiškas klausimas dėl ypač svarbios problemos, buvo paprašyta patikslinti, į kurį iš penkių raštu pateiktų Seimo narių klausimų turėtų būti pateiktas atsakymas posėdžio metu – ir kokia ypač svarbi problema yra keliama. Deja, atsakymo nesulaukėme. Be to, pagal iš anksto suplanuotą darbotvarkę šiandien tuo pačiu metu, kaip ir Seimo posėdyje, numatytas laikas atsakymams pateikti, premjeras dalyvauja COVID-19 komiteto posėdyje. Ten, kur svarstomi tiesiogiai su susidariusios situacijos šalyje valdymu susiję klausimai ir priimami neatidėliotini sprendimai“, – Eltai teigė T. Beržinskas.
 
Pasak jo, premjeras nesiruošia žaisti politinių žaidimų, be to, akcentuoja atstovas spaudai, progą užduoti rūpimus klausimus opozicija turės dar šį ketvirtadienį organizuojamoje Vyriausybės valandoje.
 
„Premjeras renkasi konkrečius darbus, o ne dalyvavimą politiniuose žaidimuose. Juolab kad per Vyriausybės valandą Seimo nariai galės užduoti visus jiems rūpimus klausimus ir gauti atsakymus“, – pridūrė jis.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.04.23; 11:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Kaip jau tikriausiai visi esame girdėję dėl pastaruoju metu padidėjusio dėmesio pandemijos tematikai apskritai, maro užkratą andai pradėdavo platinti žiurkių blusos, o po to nuo jų užsikrėtę žmonės pasidalindavo šia baisia liga tarpusavyje, nusinešdavo užkratą į populiacijos gilumą.  

Tai priminiau dar ir dėl to, kad, kaip atrodo bent man, žiurkių blusų metafora labiausiai lakonišku būdu leidžia įvardinti kylantį pro-autoritarinio arba autoritetinio (be jokio autoriteto) valdymo pavojų kovos prieš COVID-19 pandemiją metu mūsų padangėje. Žiurkių blusų metafora leidžia atkreipti dėmesį į tai, kad valdžios patologija, pasinaudojant karantinu, prasideda tarsi ir nepastebimai, mikroskopinių, bet principinę reikšmę turinčių pokyčių pavidalu.

Kažkada Friedrichas Nietzsche yra gražiai pastebėjęs, kad didžiosios mintys ateina tyliomis balandžių kojytėmis, tačiau, kaip sakyta, taip pat ir toks negražus dalykas kaip kvazitotalitarizmo užkratas valstybės valdyme gali prasidėti su nepastebimais žiurkių spyruoklinių blusų pašokinėjimais ant valstybės mechanizmo odos.

Saulius Skvernelis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Pavojingas yra jau pats Kinijos pavyzdžio rodymas prikišamai, pabaksnojant pirštu, tarsi dar būtų likęs toks kvailutis, kuris be įrodinėjimų nesuprastų, kad visų valstybės pajėgumų greitos mobilizacijos reikalaujančių išbandymų metu totalitarinė valdžia iš pradžių veikia efektyviau nei procedūrose galinti užklimpti demokratiškai organizuotų visuomenių valdžia (kaip atrodo, toks sugretinimas tinka ne tik aptariant staigiai kilusios pandemijos atvejį, bet ir specialiųjų tarnybų kasdieninės veiklos aplinkybes, įsivaizduojant, kad čia kiekvieną dieną prisieina veikti ekstremaliai). Tačiau tokiu atveju totalitarizmo pasirinkimas gali būti prilygintas žmogaus apsisprendimui įveikti ligą žmogaus žmogiškumo totalinio sunaikinimo būdu, priimant pasiūlymą, kad nuo slogos greičiausiai pagydo maro užkratas. Taigi jeigu pavyzdžiai čia turi kokią nors vertę, mums svarbesni yra demokratiškai valdomų valstybių pavyzdžiai, pasakojantys sėkmės istoriją apie tai, kai su pandemijos iššūkiais anksčiau ar vėliau pavyko susidoroti vakarietiško tipo visuomenei, išnaudojančiai demokratijos teikiamus resursus.

Praeitą kartą įsivaizdinome komišką šūkį, kad dėl karantino revoliucija neįvyks pirmadienį, neva renginys nusikelia neapibrėžtam laikui. Tačiau išties pavojų demokratijai kelia ne priimti suvaržymai, siekiant užkirsti kelią pandemijos plitimui, įstatymo griežtumas ar išaugusios baudos už karantino sąlygų pažeidimą, bet tai, kad, vaizdžiai tariant, pati demokratija Lietuvoje dabar yra patupdoma į karantiną, atimant jos veiksnumą, priverčiant ją saviizoliuotis, užkertant kelią visų mūsų labui panaudoti tuos demokratijos mechanizmus, kurie leistų pandemijos sutramdymo užduotį įgyvendinti dar sėkmingiau. Šiandien visa valdžia iš esmės koncentruojasi Sauliaus Skvernelio rankose, todėl jo atsisakymas, nežiūrint visų nuotolinio bendravimo galimybių, nuo įprastos anksčiau demokratinei šalies praktikai „Vyriausybės valandos“, leidusios Seimo nariams užduoti klausimus ir tikėtis paaiškinimų labiausiai rūpestį keliančiais klausimais, yra didelis žingsnis priešinga demokratijai linkme.

Dar daugiau abejonių kelia Seimo pasileidimas dviguba to žodžio reikšme! Iš tiesų, kas draudžia Seimo posėdžius organizuoti nuotoliniu būdu su pozicijos ir opozicijos priešstatomis, debatais, nesutaikomais ginčais, iliustruojančiais demokratinio politikos vyksmo tęstinumą, – ta proga prisimenant žinomą aplinkybę, kad Lietuvos piliečiai Seime vykstančias batalijas paprastai ir anksčiau stebėdavo nuotoliniu būdu, t. y. su TV transliacijų pagalba. Labai norint, net ir balsuoti būtų galima iš namų, nesunkiai randant kokią nors patobulintą elektroninio parašo versiją.

Lietuvos Respublikos Seimo rūmai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Taigi galima sakyti, kad šiandieninėmis sąlygomis demokratija Lietuvoje pasirinko miego rėžimą. Ar demokratija Lietuvoje jau yra tokia išklerusi, kad pirmai progai pasitaikius ima ir panyra į mirtiną miegą, ar ji – priešingai –  yra miegančioji gražuolė, kurią, pagal stebuklinės pasakos siužetą, kada nors turėtų pažadinti princas savo pabučiavimu?

Be jokio apsimetinėjimo ir retorinių gudrybių sakau, kad man labai gaila vengrų tautos, kuri užstojusios pandemijos metu Viktorui Orbanui neribotam laikui suteikė kažką panašus į patvaldystės įgaliojimus. Kaip atrodo, tai nėra tik paprastas tautos apsižioplinimas, neatidumas, o Dievo dovanos atmetimas, didžiosios malonės išsižadėjimas.

Viktoras Orbanas. EPA-ELTA nuotr.  

Žinia, vengrai kaip ir lietuviai XX a. be perstojo kovojo už savo laivę, tačiau jėgos buvo nelygios, šioms laisvę mylinčioms tautoms buvo primesta neviltis ir vergovė. Čia laisvės sąmonė visados ruseno, tačiau pati laisvė, neužmirškime to, nukrito iš dangaus kaip Dievo dovana. Kaip įsivaizduoju aš, nusmukęs veteranas turi teisę užstatyti ir pragerti turguje pagyrimo raštus, ordinus ir medalius, vardinį šautuvą ar laikrodį, t. y. visus apdovanojimus, jam įteiktus už kažkada pademonstruotą ryžtą, tačiau net ir toks veteranas neturi teisės užstatyti Dievo dovanos.

Grįžtant prie Lietuvos pavyzdžio, būtų nuodėmė nutylėti paprastą dalyką, kad mūsų šalies išlikimą ir sėkmę gali užtikrinti tik laisvės instinkto palaikymas, laisvės savimonės puoselėjimas visomis metafizinėmis ir fizinėmis priemonėmis. Toks, iš tiesų tarsi ir paprastas edukacinis ir pedagoginis uždavinys nėra taip paprastai, kaip to norėtųsi, įgyvendinamas vartotojiškoje visuomenėje. Kaip kartais nevilties akimirkomis atrodo, užgimstanti Lietuvoje naujoji karta be didesnių sentimentų ir žvalgymosi į pašales žengia išimtinai vartotojiškumo keliu, o toks maršrutas gali pačiu tiesiausiu būdu nuvesti į Rusijos glėbį, kai ten anksčiau ar vėliau bus pasiekti aukštesni vartotojiškumo standartai. Todėl jau vien dėl pedagoginių tikslų mums privalu laisvę atrasti kiekvieną dieną iš naujo, manding, tai yra net svarbesnis dalykas nei administracinio Lietuvos valdymo patobulinimas, valstybės tarnybos reforma ar, tarkime, didesnis ir labiau subalansuotas specialiųjų tarnybų įgalinimas (nors šitai taip pat yra svarbu). 

Taigi, jeigu Lietuvos pilietinė visuomenė pralaimėtų, tai net tokiu atveju, kai valstybės tarnybos reforma butų įgyvendina tobuliausiu pavidalu, Lietuva su visu savo gyvu ir negyvu inventoriumi pasiliktų bemindžiukuojanti pakeliui į Rusijos glėbį.

Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Dainius Gaižauskas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Žiurkių blusų platinamo autoritetinio valdymo maro užkrato labiausiai tipišku, beveik paradigminiu pavyzdžiu šiandien tampa tokio Dainiaus Gaižausko, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininko išpuolis, kai anas, pasinaudodamas savo statusu, pabandė užsiundyti specialiąsias tarnybas prieš Lietuvos nepriklausomą žiniasklaidą https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/gaizausko-taikinyje-ziniasklaida-kovai-su-zurnalistais-seimo-narys-pasikinke-ir-savo-kontroliuojamas-specialiasias-tarnybas.d?id=84070493.

Nesiruošdamas pernelyg detaliai tyrinėti apsidergusio veikėjo išmatų konsistencijos niuansų, dabar, esant progai, pastebėsiu tik tai, kad į spaudą prasisunkus tarnybine paslaptimi laikomai, riboto naudojimo informacijai sąskaitą reikėtų pateikti ne žurnalistams, o pačioms tarnyboms, tarnybinės paslapties subjektams būtent dėl jų nesugebėjimo saugoti savo baisiąsias paslaptis. Kiekvienas turėtų dirbti savo darbą, ne kitaip. Kita vertus, kaip išaiškėja, tokių neva didelės amplitudės tarnybinių paslapčių išviešinimas žiniasklaidoje iš tikrųjų nekelia jokio pavojaus valstybės reikalų tvarkymui, o yra tik atskirus veikėjus diskredituojanti, nepatogi kai kuriems karjeros riteriams informacija.

Kita vertus, kaip atrodo bent man, neslepiančiam savo subjektyvumo, labiausiai reljefiškai totalitarinio žiurkių blusų užkrato tiražavimas šiandien reiškiasi draudimais bent žodelyčių užsiminti apie Lietuvos sveikatos sistemą ištikusias problemas, prisiminti užsisenėjusias pacientų ir gydytojų tarpusavio sąskaitas. Tokie nediskretiški polemizuotojai, išdrįsę suabejoti Lietuvos sveikatos sistemos savipakankamumu, daug greičiau nei kitais kritinio nusiteikimo atvejais yra pavadinami Putino emisarais. Tačiau, kaip atrodo, tokių kritikų kritika, nuožmus diskvalifikavimas turėtų bent mažiausią prasmę tik atskridusių iš kitų planetų būtybių auditorijoje, kai savo ruožtu Lietuvos gyventojai gerai žino tai, apie ką čia kalbame, todėl demonstracinis politinis įkarštis, siekiant įvardyti kenkėjus, yra apgailėjimo vertas dalykas.

Kaip jau esu pastebėjęs aną kartą, būtent dabar, kai stojame akis į akį su Lietuvos gydytojais, matydami ne vieno iš jų sugebėjimą pasiaukojančiai vykdyti savo pareigą, būtų palankiausias momentas pradėti nesmagų pokalbį apie sistemos moralines bėdas ir įsisenėjusį nususimą; neišnaudoję tokios galimybės dabar, nukėlę pokalbį į geresnius laikus, tokių geresnių laikų Lietuvos sveikatos sistemoje, galimas daiktas, niekados nesulauksime, greičiau viskas riedės ta linkme, kad šioje sferoje laipsniškai užstos dar blogesni laikai. Jau dabar didžiausia problema yra net ta banali ir pigiai nešvanki kyšio problema, atvėpusi gydytojo chalato kišenė, bet labiau rafinuoti žmogaus finansinio prievartavimo užmojai, kurpiami apgavystės spektakliai, prispaudus neišmanųjį ligonį prie sienos. Kaip atrodo, tokios inscenizacijos vyksta Aurelijaus Verygos panosėje, taigi vis sunkiau yra patikėti, kad anas apie tai visiškai nieko nežino.

Andrius Tapinas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Andai mūsų viešosios erdvės princas Andrius Tapinas (jaučiu nešvarios sąžinės graužatį dėl tokios nelabai skoningos ironijos, pavadinant anąjį princu, nes čia nesusilaikiau neužkabinęs žmogaus, kurį kitais požiūriais laikau neabejotinai labiausiai įdomiu populiacijos atstovu, beveik tobulu lietuviu), viešai susidraskęs marškinius ir demonstruodamas iš pykčio savo tatuiruotą krūtinę pasmerkė bendrapilietį, kuris veidaknygėje negrabiai pareiškė, kad reikėtų padegti kažkokius, jam neva labai nepatikusius valstybinius gimdymo namus. Kaip niekam nekyla jokių abejonių, tai buvo tik kalbos figūra, toli gražu nekviečianti griebtis smurto. Šių eilučių autorius taip pat turi ką papasakoti apie lietuviškos valstybinės medicinos, kuri neretai yra tik tų pačių privačių medicinos kabinetų išvirkščioji pusė, fantasmagorines apraiškas, išbandytas ant savo kailio. Kada nors apie tai papasakosiu plačiau, o dabar prisipažinsiu tik dėl to, kad ir aš, eidamas nusišlapinti į tualetą, visados galvoju tik apie vieną ir tą patį dalyką, kad dabar apmyšiu klozeto dugne ir padegsiu man žinomą medicinos įstaigą, kuri yra ne kažkas daugiau, o tik moralinio kolapso pavyzdys.

Medicinoje inkubaciniu laikotarpiu vadinamas laikas, prabėgęs nuo apsikrėtimo iki pirmųjų ligos požymių išryškėjimo. Toks inkubacinis laikotarpis būdingas taip pat ir autoritarinio valdymo daigelio prasikalimui į paviršių. Taigi pats laikas būtų paklausti ir to – ar mūsų demokratija taip ir neprabus, niekas neprikels užmigusios karantino metu gražuolės savo bučiniu?

Demonomanijos apsėsta Renesanso epocha be savo didžiųjų kūrybinių iškovojimų pateikė taip pat teoriją apie vyriškos lyties demoną inkubą (lot. incubus – gulintis ant viršaus), kuris neva prievartaudavo miegančias moteris, dažniausiai – vienuoles, ir sububą, t. y. moteriškos lyties demoną, kuris stengdavosi palysti po miegančiu vyru. Kaip byloja amžiaus legenda, iš tokios sueities užgimdavo tik luošiai, neišgrynintos formos, pusiau – žvėrys, pusiau – žmonės.  

Neabejoju, kad Lietuvos demokratija yra nusipelniusi visiškai kitokio likimo!

(Bus daugiau)

2020.04.20; 21:00

Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Borisas Johnsonas jaučiasi be galo dėkingas jį nuo koronaviruso gydžiusiems medikams, praneša BBC.
 
B. Johnsonas, kuriam 55-eri, dėkojo Šv. Tomo ligoninės gydytojams Londone, kur jis vis dar gydomas po to, kai intensyvios priežiūros skyriuje praleido tris paras.
 
„Negaliu apsakyti savo dėkingumo. Jie išgelbėjo mano gyvybę“, – sakė B. Johnsonas savo pirmame viešame pasisakyme po to, kai ketvirtadienį buvo išleistas iš intensyvios priežiūros skyriaus.
 
Šeštadienį vidaus reikalų ministrė Priti Patel vadovavo kasdieniniam Vyriausybės pasitarimui dėl koronaviruso. Pasak jos, premjerui reikia laiko pailsėti ir atsigauti.
 
BBC korespondento Beno Wrighto teigimu, Vyriausybė nespėlioja, kada ministras pirmininkas bus išleistas iš ligoninės ir grįš į darbą, tačiau nepanašu, kad tai įvyks artimiausiu metu.
 
Prognozuojama, kad sekmadienį mirčių nuo koronaviruso (COVID-19) skaičius Jungtinėje Karalystėje viršys 10 000.
 
Šeštadienį šalies ligoninėse mirė 917 žmonių, o bendras aukų skaičius pasiekė 9 875.
 
Ministrai ir toliau ragina žmones likti namie per Velykas, siekiant suvaldyti viruso protrūkį.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.04.12; 10:21

Jungtinės Karalystės premjeras Borisas Johnsonas paleistas iš ligoninės, kurioje buvo gydomas dėl koronaviruso (COVID-19), praneša naujienų agentūra dpa.
 
Nors premjeras sekmadienį ir buvo išrašytas iš Šv. Tomo ligoninės Londono centre, tačiau iš karto prie darbų negrįš, sakė vyriausybės atstovas spaudai.
 
55 metų konservatorius, pajutęs aukštą temperatūrą, į ligoninę pateko prieš savaitę ir tris dienas buvo gydomas intensyvios priežiūros skyriuje.
 
Šeštadienį jis išplatino kreipimąsi, kuriame dėkojo jo gyvybę išgelbėjusiems gydytojams.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.04.12; 20:00

Jungtinės Karalystės (JK) premjerui Borisui Johnsonui diagnozuotas naujasis koronavirusas.
 
B. Johnsonas penktadienį socialiniame tinkle tviteryje pranešė, kad jam buvo nustatyta koronaviruso infekcija (COVID-19), ir pridūrė, kad izoliuosis.
 
„Per pastarąsias 24 valandas man pasireiškė nesunkūs simptomai, ir mano tyrimų rezultatai buvo teigiami“, – tviteryje rašė B. Johnsonas, tačiau teigė, kad toliau nuotoliniu būdu vadovaus vyriausybės kovai su šia koronaviruso krize.
 
JK patvirtintų užsikrėtimo atvejų skaičius viršija 11 600, o 578 žmonės mirė.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.03.27; 14:23

Ingrida Šimonytė. Reklaminis plakatas Pilaitės rajone Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Nors visuomenės pasitikėjimo reitinge premjerui pavyko pagerinti savo pozicijas, ant kulnų jam lipa jau ateinančiuose Seimo rinkimuose jį pareigose pakeisti sieksianti parlamentarė Ingrida Šimonytė.
 
Visuomenės nuomonių apklausos taip pat rodo, kad šiek tiek sumenko pasitikėjimas prezidentu Gitanu Nausėda. Nepaisant to, Lietuvos piliečiai ir toliau labiausiai pasitiki dabartiniu šalies vadovu. Respondentų paprašius pasakyti, kuriais Lietuvos visuomenės veikėjais pasitiki labiausiai, beveik kas trečias (29 proc.) įvardino G. Nausėdą. Tiesa, 2019 m. pabaigoje tokių buvo 2,8 procentininio punkto daugiau (31,8 proc.).
 
Naujienų agentūros ELTA užsakymu rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ vasario 13-26 dienomis atliktos apklausos duomenimis iki 3 procentų paklaidos ribose sumenko ir antroje vietoje pagal visuomenės pasitikėjimą esančios kadenciją baigusios prezidentės Dalios Grybauskaitės reitingas. Tai, kad prezidente pasitiki vasario mėnesį deklaravo 8,4 proc. gyventojų, 2019 m. pabaigoje pasitikėjimas D. Grybauskaite siekė 10,4 proc.
 
Premjeras Saulius Skvernelis atsidūrė didžiausią pasitikėjimą turinčių asmenybių trejetuke. 2019 m. pabaigoje juo pasitikėjo 6,9 proc. gyventojų, tuo tarpu vasario mėnesį – 7.8 proc.
Dalia Grybauskaitė – Lietuvos Prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Už premjero nugaros liko kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus. Paskutinės apklausos rodo, kad juo pasitiki 7,2 proc. gyventojų (du mėnesius anksčiau darytoje apklausoje pasitikėjimas siekė 7,9 proc.).
 
Politikų, kuriais labiausiai pasitikima, penketuką užbaigia Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) sąrašą Seimo rinkimuose vesti sutikusi Ingrida Šimonytė. Per pastaruosius kelis mėnesius ji šiame reitinge sugebėjo turuputį priartėti prie S. Skvernelio, kuris savo sprendimo dėl to, ar dalyvaus parlamento rinkimuose, dar nepasakė.
 
Buvusia finansų ministre, Seimo rinkimuose sieksiančia iš S. Skvernelio perimti vadovavimą Vyriausybei, pasitiki 6,9 proc. gyventojų (2019 m. pabaigoje tokių buvo 4,9 proc.). Konservatorius į rinkimus vesti ketinančia I. Šimonyte visuomenė pasitiki labiau nei TS-LKD pirmininku Gabrieliui Landsbergiu: vasario mėnesio apklausoje juo pasitikėjo 5,5 proc. respondentų, o du mėnesius anksčiau darytoje aplklusoje palaikymas siekė 4,6 proc.
 
Toliau reitinge rikiuojasi Kauno meras Visvaldas Matijošaitis (3,9 proc.), Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis (3,1 proc.), Darbo partijos pirmininkas Viktoras Uspaskichas (2,6 proc.),Aukščiausosios Tarybos- Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis (2,2 proc.), Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininkas Gintautas Paluckas (2,2 proc.) bei žurnalistas Andrius Tapinas. Tai paskutinis reitinge asmuo, kurį paminėjo bent jau 2 proc. apklaustųjų. Asmenybių, kurias paminėjo daugiau nei pusė procento apkalustųjų – vasario mėn. buvo 32.
 
Premjeras Saulius Skvernelis su žmona Silvija. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Iš viso 2020 metų vasario mėnesį respondentai paminėjo 111 visuomenės veikėjų (2019 m. pabaigoje nurodė 88), kuriais jie labiausiai pasitiki. Ketvirtadalis (24 proc.) apklaustųjų atsakė, kad nėra tokių visuomenės veikėjų ar neatsakė į šį klausimą.
 
Apklausa buvo vykdoma 2020 m. vasario 13-26 dienomis. Tyrimo metu apklausta 1030 Lietuvos gyventojų (nuo 18 metų ir vyresnių), apklausa vyko 117 atrankos taškų. Apklaustųjų sudėtis atitinka 18 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų sudėtį pagal lytį, amžių, tautybę, gyvenvietės tipą. Apklaustų žmonių nuomonė rodo 18 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų nuomonę. Tyrimų rezultatų paklaida iki 3 proc.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.03.18; 15:00

Aleksandras Abišala. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Buvęs premjeras Aleksandras Abišala teigia kritiškai vertinąs Sauliaus Skvernelio vadovaujamos Vyriausybės darbą. Kartu šiuo metu verslo konsultavimu užsiimantis Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras tvirtina, kad S. Skvernelio vietoje nebesigundytų tęsti politikos su „valstiečiais“. Jo teigimu, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) lyderio Ramūno Karbauskio sukurtas „dvivaldiškumas“ ir dirigavimas Vyriausybei nuo galinės sėdynės buvo pagrindinė dabartinį Ministrų Kabinetą ištikusių nesėkmių bei pridarytų klaidų priežastis.
 
Kritikos A. Abišala negaili ir prezidentui Gitanui Nausėdai. Interviu Eltai signataras teigia manąs, kad G. Nausėda, atmetęs premjero teiktą kandidatūrą į ministrus, spaudimą valdantiesiems galėtų daryti subtiliau. Jo teigimu, net pripažinus tai, kad Jaroslavas Narkevičius yra blogas ministras, šalies vadovas turėtų santykiuose su Vyriausybe ir valdančiaisiais labiau kliautis savo visuomenėje turimu autoritetu. Nors Lietuvoje, teigia signataras, politika vis dar organizuojama „nulinės sumos“ santykių logika, kerštavimas, pabrėžia jis, kaip „politinis instrumentas“, savo jau atgyveno. 
 
Galiausiai, A. Abišalos manymu, klaidų pridariusiems, dėl Vyriausybės fabulos nesusitarusiems ir reformų įgyvendinimo metu mindžikavusiems „valstiečiams“ šiuo metu aiškus atsakymas į vieną klausimą – lyderystės po Seimo rinkimų jie nebeturės. Tačiau, svarsto ekspremjeras, galimybes „valstiečiai“ likti vadžioje išlaiko neblogas. Net Ingridai Šimonytei sutikus vesti konservatorių sąrašą, tęsia jis, koalicija tarp centro kairės partijų yra kur kas labiau tikėtina nei centro dešinės. Tuo labiau, akcentuoja A. Abišala, konservatoriai rinkimuose, ko gero, vėl atsimuš į turimas stiklines lubas. 
 
„Tuo, kad konservatoriai turi lubas, turbūt neįmanoma abejoti – statistika tokia. Todėl, kol nenueis ta karta, kuri sako, kad Vytautas Landsbergis varškę suėdė ir kolūkius suardė, niekas nesikeis“, – teigė buvęs premjeras.
 
Esate vienas iš Lietuvos ekspremjerų, kaip regite situaciją Vyriausybėje? Dar vasarą, ko gero, tapo aišku, kad atsilaisvins viena kėdė Ministrų Kabinete, rudens pabaigoje – tai jau tapo faktu. Nepaisant to, 2020-iesiems įsibėgėjus tebeturime tuščią kėdę ir tarp Prezidentūros ir Vyriausybės mėtomą kamuoliuką su užrašu – procesas dėl naujo ministro paieškų yra vilkinamas. Tai normalu?
 
Atsakant į šį klausimą reikėtų pradėti iš toliau. Man patinka grynosios formos – politinėse struktūrose taip pat. Aš gerai suprantu Jungtinės Karalystės politinę sistemą, kuri yra ryškiausia parlamentinė sistema pasaulyje ir puikiai suprantu, kaip veikia Jungtinių Valstijų politinė sistema, kuri, ko gero, tarp demokratinių valstybių ryškiausia kaip prezidentinė sistema. Beveik suprantu, kaip veikia Prancūzijos sistema, kuri yra daug labiau prezidentinė nei Lietuvos sistema…
Sauliaus Skvernelio rinkimų štabas. Slaptai.lt nuotr.
 
Lietuvoje sistema kabo per vidurį – ji yra labai priklausoma nuo asmenybių. Tai vienas dalykas. Antras dalykas, aš manau, kad Lietuva yra labiau parlamentinė nei prezidentinė, o parlamentinėje respublikoje Vyriausybė turėtų būti savotiška Seimo valdyba. Dauguma išsirenka lyderį, jis suburia savo komandą, ir tai yra Vyriausybė. (…) Mano supratimu, Vyriausybę turėtų sudaryti aiškūs ir neginčijami politiniai lyderiai. Jeigu žmogaus, kuris vadinasi ministru pirmininku, lyderyste imama abejoti, jis tiesiog turi būti daugumos pakeičiamas. Negali būti taip, kad nuolat eitų skirtingi signalai, skirtingi sprendimai ar ginčai tarp Seimo daugumos ir ministro pirmininko. To tiesiog negali būti.
 
Ministras pirmininkas turi būti daugumos išsirinktas lyderis.
 
Tokių signalų, jei žvelgtume į Vyriausybės ir Seimo daugumos santykius, buvo.
 
Buvo nemažai ir jie ne visada visi išlindo į viršų. Ir kuo visa tai gali baigtis? Jeigu nėra sutarimo tarp daugumos ir premjero, tai tiesiog turėtų būti pakeičiamas premjeras. Jei premjeras bando lyderiauti, vadovauti, siūlo sprendimus: vieną kartą siūlo – nepavyko, antrą kartą nepavyko… Tuomet jis turėtų sakyti – atsiprašau, nesugebėjau, traukiuosi…
 
Jūsų nuomone, tokių nesutarimų, į viešumą išlindusių ir neišlindusių, buvo daug?
 
Aš manau, kad Lietuvoje nesutarimai yra žymiai ryškesni ir blogesni nei kad Jungtinėje Karalystėje. Ministras pirmininkas sako (valdančiajai daugumai Seime – ELTA), ups, atsiprašau… jeigu jūs taip manote, ir aš taip manysiu. Ministras pirmininkas turėtų sakyti, kad jei ir jūs taip manote ir nekeičiate savo nuomonės – tai statykite ir žmogų, kuris tokią nuomonę kaip kad dauguma turi. Bet, pabrėžiu, dauguma, o ne vienas žmogus, kuris yra partijos vadovas. Tai labai didelė Lietuvos keistenybė, kad partijų vadovai ne visada tampa ministrais pirmininkais.
 
Panašu, tai tampa net tendencija, turime „valstiečių“ ir konservatorių partijas, kurios besiruošdamos rinkimams galvoja apie tą patį – sąrašo vedliu ir potencialiu premjeru statyti ne tik ne partijos pirmininką, bet netgi nebūtinai partietį.
 
Manau, kad tai yra bėda. Gal kažkam ir atrodo, kad čia nieko tokio. Lenkai taip valdosi, tačiau ar tai geras pavyzdys? Daugiau aplinkui tokių pavyzdžių nerasime. Tai yra bazė, kurios išvada yra ta, kad ministras pirmininkas praktiškai negali turėti savo nuomonės arba ją tenka labai sunkiai ginti, arba net „susivalgyti“. Viskas nuo čia ir prasideda. Aš tikrai nemanau, kad ministras pirmininkas, jeigu jis būtų iš tikrųjų lyderis savo frakcijoje, būtų siūlęs, su visa derama pagarba, Luką Savicką į ministrus. Jis yra labiau sprendėjų aptarnautojas, o ne sprendėjas. Aš tikrai nesu prieš jaunus žmones, galų gale man pačiam buvo 35 metai, kai tapau ministru pirmininku. Ir labai gailiuosi, kad neturėjau rimtos vadovavimo patirties. Tačiau tuomet situacija buvo visai kita. Patirties valdyme reikia…
 
Viešojoje erdvėje jūsų tezė vienu atžvilgiu gali atrodyti bent jau šiek tiek keista – L. Savickas yra premjero žmogus, jo patarėjas.
 
Jei mes būtume Prancūzija, kur prezidento kabinetas turi didesnes galias ir kur prezidento patarėjai yra vos ne viršesni politikai ar bent jau to paties rango kaip ministrai – tada būtų viskas suprantama… Lietuvoje premjero patarėjai nėra sprendėjai, jie yra aptarnaujantis personalas… Su visa derama pagarba, aš tikrai nemenkinu jų (patarėjų – ELTA) darbų ir nuopelnų, bet jie yra padėjėjai, suformuluotojai, bet ne politikos darytojai. Tam reikia patirties, o jos daugiau sukaupia net viceministrai, juo labiau politikai, praėję politinę mokyklą.
 
Tai, kas jums akivaizdu, panašu, kad partijos lyderiui Ramūnui Karbauskiui atrodo priešingai. Jis sako, kad vargu ar prezidentui atmetus Luko Savicko kandidatūrą pavyks rasti labiau kompetentingą, labiau tinkantį į šias pareigas žmogų.
 
Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Neabejoju Savicko išmanymu: žiniomis apie ekonomiką, apie verslą… Tačiau tik žinių nepakanka, kompetencija tai ne vien žinios. Reikalinga mokėti priimti sprendimus, valdyti situacijas, dirbti su žmonėmis, kurie nebūtinai taip pat galvoja kaip tu ar yra tavo atžvilgiu gerai nusiteikę. Ypač dabartinėje situacijoje. Mes ne kartą esame matę iš „profesionalų“ Vyriausybės, kad patirtis ir sugebėjimas dirbti su Seimo dauguma yra labai reikalingas. Nuo to labai stipriai priklauso ministro veikla. Jeigu man reikėtų spręsti – aš ieškočiau labiau patyrusio politiko nei ekonomikos eksperto.
 
Bet kodėl, jūsų nuomone, buvo pasielgta būtent taip. Kodėl, aš suprantu iš jūsų kalbos, būtent iš valdančiosios partijos atėjo signalai, kad reikia skirti būtent Savicką, nes premjeras, pasak jūsų, turėdamas laisvę spręsti, būtų kažką kitą delegavęs.
 
Aš nežinau istorijos, reikėtų klausti premjero ir Seimo Kultūros komiteto pirmininko.
 
Jie abu sutartinai akcentuoja Luko Savicko kompetenciją.
 
Politikai visada ras kuo pagrįsti savo sąmones ar nesąmones. Ir tai nebūtinai sutampa su tikrosiomis priežastimis. Vienas dalykas, buvo kalbama apie kompetentingų profesionalų Vyriausybę. Šis modelis subyrėjo, vėliau buvo sakoma, kad reikalingi patyrę politikai. Tuomet Jaroslavas Narkevičius, kuris mažai ką bendro turi su keliais ir geležinkeliais, bet yra politikas, tapo ministru. Taip lyg ir buvo visuomenei pasakyta, kad mes galvojome, jog su profesionalų Vyriausybe bus geriau, bet, pasirodo, reikėjo, kad būtų politikų. Dabar vėl nuo to nusigręžiama. Čia sąmokslo teorijų galima prikurti visokių, bet įtarimas yra toks, kad buvo iš anksto aišku, jog prezidentas vetuos ir tiesiog jam pakišta asmenybė, kurią vetuoti būtų lengviau.
 
Viešojoje erdvėje sukasi bent jau kelios interpretacijos, kodėl prezidentas pasielgė taip: viena jų – oficiali, tai, ką kalba prezidentas, dėl asmeninių Luko Savicko kompetencijų. Kita, apie ką jis ir pats netiesiogiai užsimena – kad tai buvo reakcija į Narkevičiaus klausimą ir valdančiųjų užsispyrimą nesiskaityti su šalies vadovo lūkesčiais. Jūsų nuomone, kokiais argumentais vadovavosi Prezidentūra: Luko Savicko, kaip tokio, kandidatūra, ar visgi įsijungė politinis, tarpinstitucinis konkuravimas, kaip atsakas į situaciją dėl susisiekimo ministro?
 
Aš galiu tik pasakyti, kaip aš būčiau daręs prezidento vietoje ir kas man patinka bei nepatinka šioje situacijoje. Man nepatinka keršto ar spaudimo instrumentai šiuolaikinėje politikoje, jau nebe viduramžiai, kad būtų galima tokius svertus naudoti. Man labiau norėtųsi, kad prezidentas, viena vertus, spaustų Narkevičių, kuris nėra geras ministras, atsistatydinti, bet, antra vertus, paliktų kitoje rankoje normalius santykius, kurie reikalingi mūsų politinei sistemai ir sąrangai. Ypač santykius su Vyriausybe. Karas su Vyriausybe… Aš galvoju, ar jis nebūtų per brangus visuomenei.
 
Jūs tarsi sakote, kad tam tikrą kainą prezidentas jau sumokėjo nepaskirdamas Luko Savicko?
 
Aš sakyčiau net plačiau, prezidentas moka tam tikrą kainą kariaudamas su Vyriausybe. Jei Vyriausybė labai bloga, tai gal geriau ją spausti visokiomis priemonėmis. Iki rinkimų nedaug liko…
 
Bet gal situaciją galima matyti taip: prezidentas, ne visiškai pagrįstai atmesdamas kandidatūrą, sumokėjo kainą, tačiau ji galbūt kur kas mažesnė nei ta, kurią tektų sumokėti, pavyzdžiui, leidus valdantiesiems nesiskaityti su prezidento nuomone. Kitaip tariant, prezidentas atliko preventyvų smūgį siekdamas apsisaugoti nuo situacijų, kurios kainuos kur kas brangiau nei tai, kiek kainavo Savicko istorija? Įmanoma tokia logika?
 
Manau, tokia logika įmanoma, klausimas tik, kiek ji yra logiška ir kiek ji yra pagrįsta. Matote, juk čia ne Niutono mechanika, tu negali tiksliai suskaičiuoti, kas bus, kaip veiks vienokios ar kitokios jėgos ar tam tikros aplinkybės. Mano nuomone, prezidento instrumentas buvo per aštrus. Neabejotinai, svarbiausias prezidento ginklas yra visuomenės nuomonė, kuri išreiškiama per jo reitingus. Aš visai priimčiau prezidento strategiją – išlaikant gerą nuomonę apie save padėti visuomenei susiformuoti nuomonę apie kitus. Man labiausiai patiktų, jei jis sakytų: žmonės, žiūrėkite, šis ministras yra blogas, jo rėmėjai manęs neklauso, tai pasidarykite patys išvadas… bet mums reikia efektyviai funkcionuojančios Vyriausybės jau dabar. Mes negalime palikti palaidos balos Vyriausybėje iki kitų rinkimų, iki kurių aš jus gal ir įtikinsiu išsirinkti kažką kitą, kas veiks efektyviau. Kitaip tariant, nepaisant to, kad jie tokie, kitokios galimybės nei dirbti mes neturime. Todėl reikia leisti parinkti žmogų, kuris galėtų daryti darbus. Darbus reikia daryti.
Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Slaptai.lt nuotr.
 
Apibendrinkime prezidento ir valdančiųjų santykius. Mes matome ne tik vertybinius skirtumus, bet ir tam tikrus principinius susidūrimus: dėl Jaroslavo Narkevičiaus, Luko Savicko, iš dalies dėl Roko Masiulio. Žvelgiant į perspektyvą, į likusią šios valdžios kadenciją, santykiai, iš to, ką matome ir girdime, gali virsti į aštresnę konfrontaciją? Prezidentas pripažino, kad konfliktas yra ir kad dabar svarbu padaryti išvadas, leisiančias sukurti geresnius santykius.
 
Šioje vietoje prezidentas teisus, jis daug teisesnis už Kultūros komiteto pirmininką, kuris sako, kad nėra konflikto. Bet konfliktai yra politikos kasdienybė. Iš principo konfliktas visada yra tarp skirtingų partijų, nes jos siūlo skirtingus sprendimus. Jei prezidento požiūris nesutampa su Seimo daugumos ar jų lyderių požiūriu – tai jau ir yra konfliktas. O konfliktų negalima kišti po kilimu, juos reikia spręsti. Šiuolaikinėje politikoje konfliktai sprendžiami arba susitariant, kad yra konfliktas ir mes jį paliekam, bet su kitais dalykais tvarkomės kiek įmanoma, arba susitariame, kaip tą konfliktą išspręsti.
 
Tai kaip bus šiuo atveju?
 
Manau, kad geriausias įmanomas sprendimas, nes susitarti dėl daugelio dalykų tiesiog neįmanoma, prezidentui ir Seimo daugumai palikti nuošalyje dalykus, dėl ko nesutariama, o dėl kitų dalykų dirbti taip, kaip įmanoma. Dėl to man ir nepatinka Narkevičiaus ir Savicko sudėjimas ant vienų svarstyklių – vieną konfliktą bandoma spręsti sukeliant kitą konfliktą, priverčiant kitą pusę nusileisti. Panašu, kad pas mus Lietuvoje „Win-Win“ principu pagrįsta politika dar neatėjo.
 
Lietuvoje, manote, kad nulinės sumos žaidimo logika labiau vadovaujamasi?
 
Kol kas taip.
 
Stabtelkime ties premjeru. Dabartinės Vyriausybės kadencija eina į pabaigą. Jūs, kaip ekspremjeras, kaip vertinate dabartinio ministro pirmininko darbą?
 
Aš tikrai nesu nei šios daugumos, nei premjero Sauliaus Skvernelio gerbėjas. Bet reikia pripažinti, kad kai kurie dalykai šios Vyriausybės buvo padaryti. Iš tų padarytų dalykų kai kurie geri, kai kurie blogi. Kita vertus, problemą, kurią turi šis Ministrų Kabinetas, turime ir mes visi. Lietuvių tautinis paukštis galėtų būti varna, nes jis sumanus paukštis, vienas gudriausių paukščių apskritai. Bet kodėl varna niekada nenuskrenda į pietus? Todėl, kad ji labai smalsi, ji paskrenda, jai pasidaro smalsu ir ji grįžta atgal pasižiūrėti kiek nuskrido. Taip ir mes… Kai pradedame ką nors daryti – grįžtame atgal pasižiūrėti. Padarėme milijardą milijonui – grįžome atgal pasižiūrėti. Sukišome kažkada į nacionalinį stadioną 100 mln. litų ir grįžome pasižiūrėti. Daugybė tokių grįžimų… Aukštojo mokslo reforma – kažką padarėme, grįžome pasižiūrėti. Man regis, kad tai šiai Vyriausybei labiau nei kitoms būdinga…
 
Premjeras yra sakęs, reflektuodamas savo darbą, kad pagrindinės šios Vyriausybės padarytos klaidos yra pernelyg didelis išankstinis optimizmas ir klaidingas sumanymas reformuoti kone 6 sritis vienu metu.
 
Tai, be abejo, klaida. Visgi jeigu Vyriausybė būtų daugumos lyderių komanda, manau, kad būtų pavykę daug daugiau. Tačiau kai yra bevaldystė ir kiekviena pusė bando kažkiek įtvirtinti savo pajėgumus – taip ir atsitinka.
 
Kaip kad buvo su švietimo klausimais…
 
Tą ir sakau. Lietuvoje visais laikais buvo, kad Vyriausybė kažką inicijuoja, pradeda, tačiau Seime viskas užgesinama. Tačiau tokio ryškaus gesinimo kaip kad šiame Seime nėra buvę. Manau, kad klaida buvo eiti su profesionalų Vyriausybe. Nors ir buvo ten savo sritis gerai išmanančių žmonių, Seime jie žlugo. Manau, kad viena iš premjero Sauliaus Skvernelio problemų buvo ta, kad jis nelabai palaikė savo ministrus: ne tik sakant – aš palaikau, bet mėginant paspausti daugumą Seime, kad ji arba keičia Vyriausybę, arba priima tai, ką Vyriausybė sako. Žinoma, ginčų tarp Vyriausybės ir Seimo gali būti…
 
Kokius chrestomatinius pavyzdžius išskirtumėte kaip blogosios šios Vyriausybės darbo praktikos pavyzdžius? Ko nereikėtų daryti kitoms Vyriausybėms ir ko reikėtų pasimokyti iš šio Ministrų Kabineto?
 
Tikrai nenoriu aiškinti Skvernelio Vyriausybei, ką jie padarė blogai ar blogiausiai. Aš galiu pasakyti, ko man labiausiai gaila – aš esu švietimo fanas ir man tikrai gaila nepavykusios švietimo reformos.
Vilniaus universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Nors aš ir cinikas, bet tokia viltis, kad šiai Vyriausybei pavyks, neslėpsiu, ruseno. Dabar, aš manau, kad švietimo reforma yra visiškai sužlugusi. Bent jau vykdyta reforma iš viršaus. Kiek universitetai turėjo kvapo, supratimo ir noro bandyti keistis patys – tiek ir turim pagerėjimo. Su mokyklų tinklu – panašiai. Bet reforma iš viršaus, nors valdžia yra švietimo sistemos savininkė, nepavyko.
 
Ne kažką žada ir nacionalinis susitarimas dėl švietimo. Turime keistą situaciją, kai ruošiami, atrodo, du tarpusavyje konkuruojantys susitarimai ir kalbos apie nacionalinį matmenį nebėra.
 
Tai, kad jie du konkuruoja, nėra blogai… Prisiminkime Lietuvos trisdešimtmetį… Iki pat pabaigos buvo du konkuruojantys Lietuvos Konstitucijos tekstai – gana vienas kitam prieštaraujantys. Tačiau iš to gimė Konstitucija, kurią turime 30 metų… Susitarti yra įmanoma, klausimas, ar yra susitarimui pagrindas.
 
Apibendrinkime Vyriausybės reikalus. Kaip dėl Sauliaus Skvernelio likimo? Diskusijos kyla dėl to, ar premjeras toliau temps „valstiečių“ sąstatą rinkimuose, ar jis bus jų lokomotyvas… Jūs S. Skvernelio vietoje kaip elgtumėtės?
 
Į mano politikos įsivaizdavimą S. Skvernelio buvimas su „valstiečiais“ toks, koks yra dabar, netelpa.
 
Kitaip tariant, jūs jo vietoje su „valstiečiais“ praleistus metus traktuotumėte kaip pamoką, kad daugiau susidėti nebereikėtų?
 
Šioje vietoje yra labai daug „jeigu“, mes juk daug vidinių dalykų nežinome. Jeigu Skvernelis tiki, kad Karbauskis pasitrauks toliau nuo vairo ir net atsisėdęs ant užpakalinės sėdynės nebandys vairuoti… Aš apskritai ramiai įsivaizduočiau situaciją, jei Saulius Skvernelis būtų „valstiečių“ sąjungos pirmininkas, o Ramūnas Karbauskis būtų vienas iš įtakingų politikų arba pats eitų į Vyriausybę, arba galų gale liktų Seimo pirmininku… Tada atsirastų vieninga struktūra, kuri galėtų veikti. Tai nereiškia, kad nebūtų prieštaravimų ir ginčų, bet patys ginčai tuomet būtų kitaip sprendžiami… O dabar tai, kad S. S. Skvernelis nėra partijos narys, kad jis yra legionierius – tai yra didelė problema.
 
Kitaip tariant, Skvernelis, spręsdamas dėl tolesnio buvimo su „valstiečiais“, turėtų atsižvelgti į tai, kaip atrodytų „valstiečių“ valdžios struktūra po rinkimų? Žinoma, jei tik „valstiečiai“ liktų valdžioje, o jis pats premjero poste. Kitaip tariant, kad būtų subordinacinis aiškumas?
 
Aš sėkmingą dvivaldystę matau tik vieną – tai Algirdo ir Kęstučio. Bet ir ji baigėsi Kęstučio mirtimi… Tačiau minima dvivaldystė buvo aiškiai pasidalinusi atsakomybės sritis, ne per daug lendant į vienas kito daržą. Dabar taip nėra.
 
Kokios Vyriausybės reikėtų Lietuvai po Seimo rinkimų. Ši kurį laiką buvo gavusi, kaip jau kalbėjome, profesionalų Vyriausybės vardą. Dabar ji tarsi ir hibridinė: yra tiek profesionalų, tiek politikų… su kokiu vardu turėtų ateiti kita Vyriausybė?
 
Užduotis Vyriausybei yra viena – vykdyti viešą valdymą ir viešą administravimą. Kitokių reikalų Vyriausybė neturi… aš nuosekliai bandau sakyti tą patį – Vyriausybėje turi būti politikai.
 
O Seimo rinkimai – kokie jie bus, jūsų nuomone? Jau dabar jaučiame artėjančių rinkimų turbulencijas: kuriasi naujos partijos, formuojasi priešrinkiminės sąjungos, derinamos programos. Kaip regite rudens Seimo rinkimus? Jie bus kažkuo kitokie nei buvo prieš tai? 2016 m. X faktoriumi tapo „valstiečių“ partija. Ar galima tikėtis kitokių netikėtų veiksnių?
 
Arūno Valinsko partija, jei gerai atsimenu, atsirado likus daugiau laiko iki rinkimų nei liko dabar. Abejoju, ar tokių atsiras iš tų, kurie dabar formuojasi: Rimanto Dagio, Arvydo Juozaičio… man kažkaip nelabai tikisi…
 
Per mažai išteklių?
 
Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ir laiko, ir resursų, ir tiesiog… Nebandau nieko smerkti, bet kai po tiek metų žmonės bando išlįsti iš po akmens ir sakyti, kad aš naujas ir gražus, ir geras… Man tai nelabai. Mano spėjimas yra, kad rinkimuose rimtų naujų faktorių neatsiras… Tuo, kad konservatoriai turi lubas, turbūt neįmanoma abejoti – statistika tokia. Todėl kol nenueis ta karta, kuri sako, kad V. Landsbergis varškę suėdė ir kolūkius suardė, niekas nesikeis. Ingrida Šimonytė, su derama pagarba, daug kas šneka, gali pridėti šiek tiek procentų konservatoriams. Ir jei ji eis, tai ji ir pridės.
 
Jūs manote, kad Ingridos Šimonytės korta, kurią, panašu, norėtų mesti konservatoriai, yra tinkama?
 
Aš manau, kad tai yra tinkamiausiais būdas Ingridą Šimonytę įtraukti į rimtą politiką. Ji jau praėjusi prezidentinius rinkimus ir visa kita… Jau gana sėdėti ant užpakalinės sėdynės.
 
Įsivaizduojate ją premjero vietoje?
 
Puikiausiai, nebūtų jokių problemų.
Ingrida Šimonytė. Reklaminiai plakatai. Slaptai.lt nuotr.
 
Tačiau vėlgi, ar nebūtų ta pati situacija, kaip kad su dabartine valdančiąja dauguma. Partijos pirmininkas ir ministras pirmininkas nesutampa.
 
Jeigu būtų Šimonytė… Aš tai įsivaizduočiau tik vienu atveju – kad ji į rinkimus eitų tapusi partijos nare. O dėl to, kas yra partijos pirmininkas… Taip, tai ta pati problema. Nepaisant asmeninių savybių, iš tikrųjų partijos pirmininkas turėtų būti pretendentas į premjerus. Partija, bijodama, kad Gabrielius Landsbergis neatrodo labai patrauklus ir kad jis gali nusmukdyti visus rinkimus, matyt, dalyvauti (be kito sąrašo vedlio – ELTA) neišdrįs. Todėl, matyt, atsiras manevravimas. Tačiau šiuo atveju vien tik dėl asmeninių savybių, manau, kad būtų daug mažiau problemų tarp partijos pirmininko ir premjero, jei taip atsitiktų…
 
Apskritai, kiek tikėtina, kad tokio scenarijaus realizacija, kai reikia galvoti apie konservatorius valdžioje, yra aktuali?
 
Tai, kad dešinysis sparnas galėtų laimėti rinkimus nėra labai tikėtina. Aš manau, kad tol, kol mes turime 70 mažoritarine sistema renkamų Seimo narių, tol greičiausiai taip ir bus. Konservatoriai gali susirinkti net absoliučią daugumą savo sparne, bet gali prapilti vienmandates vien todėl, kad to, kuris pirmas išeina, tiesiog dauguma nekenčia ir tada jau renkasi bet ką…
Gabrielius Landsbergis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
 
Jei jau apibendrintume mūsų pokalbį: sakote, kad rudenį daugiau šansų yra formuoti centro kairės koaliciją, panašu, kad „valstiečiai“ neturės tiek mandatų, kiek įgijo 2016 m. Dėl to bus sudėtingiau formuoti valdančiąją daugumą?
 
Nemanau… Kas gali laimėti rinkimus? Palucko socdemai gali turėti daugiau nei „valstiečiai“… Galbūt dar atsiras kažkas iš naujųjų partijų; Lietuvos lenkų rinkimų akcija tinka prie visų, išskyrus konservatorius… Bet labai realu, kad mums nereikės galvoti, ar Karbauskis su Skverneliu kažką susitars… Karbauskis į Vyriausybę greičiausiai neis, tai tada Skverneliui liks eiti kokio ministro pareigas.
 
Įsivaizduojate, kad pabuvęs premjeru S. Skvernelis taps ministru?
 
Man asmeniškai tai būtų sunku. Dėl to, kai aš savo laiku pasiekiau politikos viršūnę, kokias kitokias pareigas eiti atrodė sudėtinga. Tačiau viskas priklauso nuo asmens apsisprendimo, juk yra visokių pavyzdžių.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.23; 00:04

Ką norime, tą ir darom?Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Penktadienio rytą prie Vilniaus rajono savivaldybės surengta protesto akcija, kurioje Vilniaus rajono bendruomenės nariai piketavo dėl neva neskaidriai rajono keliams skirstomų lėšų.
 
Vilniaus rajono tarybos posėdyje, anot piketuotojų, svarstomas prieštaringai vertinamas klausimas dėl skiriamų papildomų 800 tūkst. eurų Upės gatvės asfaltavimui.
 
Vilniaus rajono savivaldybės Centro dešinės frakcijos seniūnas Gediminas Kazėnas, komentuodamas surengtą nepasitenkinimo akciją šalia savivaldybės, Eltai teigė, kad rajono valdžia tiesiog provokuoja visuomenę. Pasak jo, vadinamojo „premjero keliuko“ situacija yra susijusi su bendru šalies politiniu kontekstu, kuriame, pabrėžė politikas, vyrauja nuojautos, kad valdantieji po rinkimų į valdžią nebesugrįš.
 
„Vilniaus rajono savivaldybė tokiais savo veiksmais tiesiog provokuoja nepasitenkinimo akcijas. Kas yra kaltas, jei antrą kartą yra lipama ant to pačio grėblio? Manau, kad savivaldybė nelabai išmintingai elgiasi. Akivaizdu, kad prioritetas yra atiduodamas šiam keliukui, akivaizdu, kad ši situacija yra susijusi su bendru politiniu kontekstu. Galbūt valdantieji mato, kad po ateinančių Seimo rinkimų valdžia jiems nebesišviečia, galbūt dėl to jie bando visus reikalus susitvarkyti kaip įmanoma greičiau… Gal ir premjerui dėl to atsidėkota, jau girdėjome, kad buvo ir „Orlenui“ padėkota“, – teigė G. Kazėnas, pridurdamas, kad Vilniaus rajone yra daugybė neasfaltuotų kelių.
 
„Rajone yra labai daug neasfaltuotų kelių, žmonės dešimtmečius prašo savivaldybės, kad būtų jie pagerinti… tokių kelių rajone yra labai daug. Tačiau, kaip matome, savivaldybės prioritetai yra kiti – rūpintis ne rajono gyventojais, bet valdžia“, – kalbėjo G. Kazėnas.
 
Politiko teigimu, valdantiesiems užsimojus tęsti diskusijas sukėlusią kelio asfaltavimo istoriją, viešumas liko vienintelis pasipriešinimo būdas.
„Viešumas yra reikalingas, tai vienintelis ginklas prieš korupcinę, savyje užsidariusią valdžią“, – apibendrino G. Kazėnas.
 
Piketas prie Vilniaus rajono savivaldybės. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Į piketą prie Vilniaus rajono savivaldybės atvyko ir Seimo narys Justas Džiugelis. Pasak jo, S. Skvernelio gatvė yra akivaizdžiai įtraukta prioritetinių kelių sąrašą.
 
„Aš esu Lindiniškių kaimo bendruomenės narys ir šiandien dalyvauju kaip šios bendruomenės narys posėdyje. Akivaizdu, kad šiandien egzistuoja neteisybė dėl kelių asfaltavimo, nes ši bendruomenė darė tyrimus, matavimus, koks yra kelio pravažumas, bet šis kelias niekaip nėra įtraukiamas į prioritetinių kelių sąrašą. Manau, kad XXI amžiuje Lietuva turėtų išsivaduoti iš nomenklatūrinio požiūrio, kuomet atitinkamas valdininkas link savo namų išsiasfaltuoja kelią, o kitos bendruomenės lieka nuskriaustos“, – teigė J. Džiugelis.
 
Paklaustas, ar S. Skvernelis turėjo įtakos Upės gatvės asfaltavimui, parlamentaras teigė manantis, kad tikrai taip.
 
„Jis negalėjo neturėti, Vyriausybė skyrė pakankamai solidžią pinigų sumą. Manau, kad šitas klausimas apskritai neturėtų būti sprendžiamas, kol nėra VTEK sprendimo“, – teigė J. Džiugelis.
 
Lindiniškių bendruomenė vadovas Igoris Repovas sakė, kad dėl Lindiniškių kelio asfaltavimo pokalbiai su savivaldybe trunka daugiau kaip dešimt metų. Pasak jo, skirtingai nei premjero keliui, jie jokių lėšų taip ir negavo. I. Repovas teigė, kad Lindiniškėse yra mokykla ir vaikams reikia eiti šiuo intensyviu žvyrkeliu yra itin pavojinga.
 
„Kovojame jau dešimt metų. (…) Rezultatas labai minimalus ir yra tik pažadai, kad tik ketvirtadalis kelio bus tvarkoma. Mūsų kelias labai intensyvus, pagal oficialius tyrimus yra apie 900 automobilių per parą“, – teigė piketuotojas.
 
Bendruomenės „Neries slėnis“ pirmininkė: S. Skvernelis su Upės gatvės asfaltavimu nesusijęs
 
Į savivaldybės posėdį atvyko ir  „Neries slėnio“ bendruomenės nariai. Pasak bendruomenės pirmininkės Renatos Gorbačevskos, premjeras kelio asfaltavimui neturėjo jokios įtakos. Pasak jos, Upės gatve naudojasi ir šalia esančios gyvenvietės.
Saulius Skvernelis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
 
„S. Skvernelis dar nebūdamas premjeru čia gyveno. Tikrai susidūrė su šiomis problemomis. Apie 15 metų jis čia gyvena“, – teigė ji.
 
„Mes neturime nei mokyklos, nei darželio. Artimiausia mokykla yra Zujūnuose, ir tai labai didelis atstumas. Daugelis kankinasi ir vaikus vežioja į Lazdynus ir Karoliniškes. Turime senyvo amžiaus žmonių, jie neturi viešojo transporto ir susisiekimo su miestu, dėl ko mes ir prašome, ir kovojame. Aš pati ten gyvenu dvidešimt metų ir tai buvo nuolatinė problema dėl kelio“, – sakė ji.
 
Pasak jos, žmonės važiuoja Upės gatve į lankytinas, istorines vietas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.22; 06:30

Kai kurie azerbaidžanietiški leidiniai pastebi, kad naujasis Rusijos premjeras Michailas Mišustinas, kurį prezidentas Vladimiras Putinas pasiūlė į Rusijos Federacijos Ministro Pirmininko postą, turi armėniškų šaknų. Pagal motinos liniją. Teigiama, kad jo motina – armenė. Pats jis kilęs iš Taičaruko (dabar – Megradzor) kaimo Armėnijoje.

Manoma, kad naujojo premjero proseneliai, gyvendami Rusijoje, šiek tiek pakeitė savo pavardę: iš Mičustinų tapo Mišustinais.

Primename, kad už M.Mišustino kandidatūrą balsavo 384 Rusijos Valstybės Dūmos deputatai, tik 41 – susilaikė, o balsavusiųjų prieš nebuvo nė vieno.

M.Mišustinas pakeitė ilgai V.Putinui ištikimai tarnavusį Dmitrijų Medvedevą.

Azerbaidžano spaudoje svarstoma, ar naujojo premjero M.Mišustino kilmė turės įtakos Rusijos – Azerbaidžano ir Rusijos – Armėnijos tarpusavio santykiams.

Slaptai.lt informacija

2020.01.18; 10:00

Michailas Mišustinas. EPA – ELTA nuotr.

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pasirašė dekretą, kuriuo Michailas Mišustinas paskirtas Rusijos ministru pirmininku.
 
„Remiantis Rusijos Konstitucijos 83 (a) straipsniu, Michailas Vladimirovičius Mišustinas paskirtas Rusijos premjeru“, – nurodoma dekrete, paskelbtame Kremliaus interneto svetainėje.
 
Dekretas įsigalioja jo pasirašymo dieną. Kiek anksčiau ketvirtadienį Rusijos Valstybės Dūma pritarė prezidento V. Putino siūlymui Rusijos mokesčių tarnybai vadovavusį M. Mišustiną skirti naujuoju šalies ministru pirmininku. Valstybės Dūma M. Mišustino paskyrimui pritarė 383 balsais. Nors nei vienas parlamento narys nebalsavo prieš, 41 balsuojant susilaikė.
Dmitrijus Medvedevas – jau nebe premjeras. EPA – ELTA nuotr.
 
Prezidentas V. Putinas trečiadienį į ministro pirmininko pareigas pasiūlė 53 metų M. Mišustiną po to, kai netikėtai atsistatydino visa Dmitrijaus Medvedevo vadovaujama vyriausybė.
 
Kaip nurodo agentūra TASS, D. Medvedevas, kuris buvo paskirtas Rusijos Federacijos Saugumo tarybos pirmininko pavaduotoju, penktadienį surengs susitikimą su naujuoju premjeru M. Mišustinu.
 
Dabar M. Mišustinas turės pasiūlyti naujus ministrus. M. Mišustinas žadėjo didelį kabineto pertvarkymą, o tai rodo, kad naujame kabinete gali būti naujų veidų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.17; 00:01

Rusijos prezidento Vladimiro Putino į premjerus siūlomas Michailas Mišustinas parlamentarams pareiškė, kad Vyriausybė turi dirbti labiau, kad rusai pajustų tikrą pagerėjimą savo gyvenime.
 
„Kaip ne kartą pabrėžė prezidentas, žmonės jau dabar turėtų justi realius pokyčius į gerą, kol kas tai vyksta toli gražu ne visur“, – parlamentarams, kurie turi patvirtinti jo kandidatūrą į premjerus, sakė dabartinis Rusijos mokesčių inspekcijos vadovas M. Mišustinas.
 
Trečiadienį V. Putinas pasiūlė mažai kam žinomo politiko kandidatūrą į premjero postą. Kiek anksčiau tądien prezidentas pristatė Konstitucijos pakeitimus, o iškart po to Dmitrijus Medvedevas paskelbė apie Vyriausybės atsistatydinimą.
 
53-ejų M. Mišustinas taip pat pažymėjo, kad valdžios institucijos turi atgauti verslo bendruomenės pasitikėjimą.
 
„Kad užtikrintume tolesnį vystymąsi ir BVP (bendrojo vidaus produkto) augimą, pirmiausia turime skatinti investicijas ir taip atkurtume tikriausiai prarastą pasitikėjimą tarp institucijų ir verslo“, – sakė jis.
 
Pasak jo, Vyriausybė turi „labai daug darbo“ prieš akis, todėl ji esą būtų atvira konstruktyviai kritikai.
 
M. Mišustinas taip pat patikino, kad Vyriausybė turi palaikyti ryšį su paprastais žmonėmis.
 
„Mums labai svarbu išgirsti, kas vyksta“, – teigė kandidatas į Rusijos premjerus.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.16; 15:12

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas Dūmai pateikė šalies Mokesčių inspekcijos direktoriaus Michailo Mišustino kandidatūrą į premjero pareigas. Tai pranešė Kremliaus spaudos tarnyba.
 
„Prezidentas Vladimiras Putinas po darbinio susitikimo su Michailu Mišustinu pasiūlė jam eiti Vyriausybės vadovo pareigas. Po sutikimo jis pateikė M. Mišustino kandidatūrą Dūmai svarstyti“, – sakoma Kremliaus pranešime.
 
Siūlymas premjero pareigas eiti 53-ejų M. Mišustinui, Mokesčių inspekcijai vadovavusiam nuo 2010 m., pateiktas po netikėto Dmitrijaus Medvedevo atsistatydinimo, kai V. Putinas pasiūlė Konstitucijos reformų paketą.
 
Rusijos Dūma dėl M. Mišustino kandidatūros balsuos artimiausią savaitę.
 
V. Putinas įpareigojo senos sudėties ministrų kabinetą eiti pareigas, kol bus sudaryta nauja vyriausybė. Kaip sakė D. Medvedevas, tolesnį sprendimą dėl naujos ministrų kabineto sudėties priims valstybės vadovas.
 
Per susitikimą su Rusijos vyriausybės nariais V. Putinas paskelbė nusprendęs įsteigti Rusijos saugumo tarybos pirmininko pavaduotojo postą ir pasiūlyti šias pareigas D. Medvedevui.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.15; 18:00

Rusijos vyriausybė atsistatydina pagal šalies konstitucijos 117-ąjį straipsnį. Tai trečiadienį po Rusijos prezidento Vladimiro Putino metinio pranešimo Federaliniam Susirinkimui pareiškė ministras pirmininkas Dmitrijus Medvedevas, informuoja naujienų agentūra „Interfax“.
 
Pasak agentūros, V. Putinas įpareigojo senos sudėties ministrų kabinetą eiti pareigas, kol bus sudaryta nauja vyriausybė. Kaip sakė D. Medvedevas, tolesnį sprendimą dėl naujos ministrų kabineto sudėties priims valstybės vadovas.
 
Per susitikimą su Rusijos vyriausybės nariais V. Putinas paskelbė nusprendęs įsteigti Rusijos saugumo tarybos pirmininko pavaduotojo postą ir pasiūlyti šias pareigas D. Medvedevui.
 
V. Putinas padėkojo D. Medvedevo vyriausybei už atliktą darbą.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.15; 20:38

VDU profesorius Lauras Bielinis ir Mykolo Romerio universiteto dėstytoja Rima Urbonaitė. Eltos nuotr.

Antradienį Seime bus sprendžiami du prezidentui Gitanui Nausėdai itin svarbūs klausimai: svarstoma Jaroslavo Narkevičiaus ateitis susisiekimo ministro poste ir balsuojama, siekiant atmesti šalies vadovo veto dėl rinkimų kartelę mažinančio įstatymo.

Politologai įsitikinę, kad valdantiesiems nusprendus nepaisyti griežtos prezidento pozicijos, santykiai tarp G. Nausėdos ir valdančiųjų tik dar labiau paaštrėtų, kas, pabrėžia jie, neigiamai paveiktų ir „valstiečių“ potencialą artėjančiuose Seimo rinkimuose.

Mykolo Romerio universiteto (MRU) politologė Rima Urbonaitė atkreipia dėmesį, kad Prezidentūra siunčia gana aiškią žinutę, jog G. Nausėda pozicijos susisiekimo ministro klausimu nežada keisti.

„Prezidentas per savo patarėją leido suprasti, kad ministro klausimas nebus patrauktas iš darbotvarkės, o ministrui išlikus savo poste, panašu, kad prezidentas ne tik neatsitrauks nuo savo pozicijos, bet dar papildomai transliuos rinkėjams, ką mano apie tai ir kokią išvadą atitinkamai turėtų apie tai padaryti rinkėjas“, – kalbėjo R. Urbonaitė.

Ekspertės teigimu, prezidentas tokios pat griežtos pozicijos laikosi ir kartelės mažinimo klausimu. Anot R. Urbonaitės, valdantiesiems nusprendus atmesti šalies vadovo veto, valdančiųjų ir prezidento santykius tai paveiktų neigiamai.

„Prezidentas turi pakankamai aiškiai išdėstęs argumentus, kodėl kartelė neturėtų būti leidžiama iki 3 procentų. Jeigu valdantieji atmes veto, tai reiškia, kad jie negirdės ne tik prezidento, bet ir ekspertų argumentų, kurie yra išdėstyti jau ne vieną ir ne du kartus. Tuomet atitinkamai mes vėlgi turėsime dar vieną momentą, kuris tarp prezidento ir šitos valdančiosios daugumos santykių pozityvo tikrai neįneš“, – sakė MRU politologė.

R. Urbonaitės įsitikinimu, valdančiųjų sprendimas susisiekimo ministrą palikti poste ir atmesti prezidento veto nebūtų didelės krizės tarp valdančiųjų ir Prezidentūros pradžia. Visgi, anot politologės, tai lemtų dar didesnę takoskyrą tarp prezidento ir valdančiosios daugumos.

„Svarbiausia yra, ar politikai geba vieni kitus girdėti ir ar geba kalbėti argumentų kalba. Šiuo atveju tai bus testas ne tik santykiams, bet ir politikos kokybei“, – savo nuomonę išsakė ekspertė, akcentuodama, kad valdančiųjų žingsniai parodys, kuo vadovaujantis yra priimami sprendimai.

Susisiekimo ministras Jaroslav Narkevič. LR Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Vis dėlto R. Urbonaitė labai abejoja, kad premjeras Saulius Skvernelis nuspręs susisiekimo ministrą atstatydinti. Anot politologės, premjero retorika aiškiai rodė, kad ministras pirmininkas J. Narkevičių palaiko.

„Man būtų didelė nuostaba, jeigu (premjeras. – ELTA) išeitų ir pasakytų, kad vis dėlto bus teikimas atleisti ministrą. Arba netgi jeigu švelnindamas situaciją pats ministras sakytų: „gerai, norėdamas įtampas pašalinti aš priėmiau sprendimą ir atsistatydinu“, – abejojo R. Urbonaitė.

Ekspertė taip pat akcentuoja valdančiųjų pareiškimus, kad prezidentu yra manipuliuojama. Anot politologės, taip yra daroma bandant susilpninti prezidento įvaizdį.

„Prezidento nuomonė ir žodis vis dar gali būti svarus ir būtent dėl to, manau, kad jie šiuo metu vykdo tam tikrą akciją, norėdami susilpninti prezidentą ir jo įvaizdį, kitaip tariant, nemanau, kad yra visiškai atsitiktiniai pareiškimai, apie tai, jog prezidentu yra manipuliuojama“, – svarstė R. Urbonaitė.

Visgi, pasak politologės, valdančiųjų bandymai vaizduoti prezidentą kaip politiškai silpną gali skaudžiai atsiliepti 2020 metų Seimo rinkimuose.

„Manau, kad bandymas rodyti prezidentą kaip silpną gali vis dėlto neduoti jų siekiamo rezultato. Priešingai, kaina gali būti ta, kurią valdantieji sumokės jau 2020 metų rinkimuose. Jie žino, kad konfrontacijos taktika gali būti labai rizikinga ir kainuoti daug, todėl bando dabar prezidentą paveikti savo retorika. Bet finale mes galime matyti, kad konfrontacija vis dėlto atsisuks prieš juos pačius, ir tokia tikimybė, manau, yra gana didelė“, – apibendrino R. Urbonaitė.

Savo ruožtu Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius politologas Lauras Bielinis teigia, kad antradienį Seime vyksiantis balsavimas dėl rinkimų kartelės ir valdančiųjų sprendimas dėl J. Narkevičiaus gali būti veiksnys, nulemsiantis valdančiųjų ir prezidento tolesnę santykių eigą.

„Savotiškai tai bus tam tikras rodiklis, kuris apibrėš santykius. Kita vertus, suvokiant, kad rinkimai ne už kalnų, bandymas taikytis, ypač iš prezidento pusės, būtų paprasčiausiai nereikalingas dalykas. Dabar prezidentas paprasčiausiai turi privalumą reikalauti iš tų politinių jėgų, kurios valdo, konstruktyvaus veikimo, o ne kažkokių antro plano veiklų“, – Eltai kalbėjo L. Bielinis.

Visgi, pasak VDU profesoriaus, mažai tikėtina, kad prezidentas dėl valdančiųjų sprendimų reaguotų emocingai.
Kita vertus, L. Bielinis yra įsitikinęs, kad konfliktas su šalies vadovu valdantiesiems kainuotų labai brangiai, nes tai būtų konfrontacija ir su didelį visuomenės palaikymą turinčiu prezidentu. Politologas įsitikinęs, kad tai toks valdančiųjų sprendimas paskatintų visuomenę dar labiau nusisukti nuo valdančiųjų.

„Ko gero, valdantiesiems viskas kainuos labai brangiai, nes prezidento žodis labai dažnai gali nulemti jų veiksmų efektyvumą. Tai yra, kai jie priims sprendimą, – prezidentas kritikuos arba vetuos, o tai yra labai blogai viešajame lauke. Plius, valdančiųjų atviras konfrontavimas su prezidentu iš esmės būtų konfrontavimas su milžinišku visuomenės palaikymu prezidentui, o tai reikštų viena – visuomenė dar labiau nusisuktų nuo valdančiųjų. Todėl konfrontuoti su prezidentu reikštų prarasti paramą iš visuomenės“, – sakė L. Bielinis.

Saulius Skvernelis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Profesoriaus teigimu, labai tikėtina, kad valdančiųjų sprendimas neklausyti prezidento raginimų dėl J. Narkevičiaus likimo ir rinkimų kartelės mažinimo būtų dar vienas smūgis „valstiečių“ reitingams.

„Labai tikėtina, nes didžioji visuomenės dalis palaiko prezidentą, o tai reiškia – laukia ir iš kitų, kad jie bent jau neprieštarautų prezidentui arba konstruktyviai su juo diskutuotų“, – sakė L. Bielinis.

Po virtinės viešojoje erdvėje dėmesio sulaukusių skandalų, kuriuose figūravo J. Narkevičius, prezidentas G. Nausėda susisiekimo ministrui pareiškė nepasitikėjimą ir kelis kartus baigiantis 2019-iesiems paragino trauktis iš einamų pareigų.
Savo ruožtu valdantieji į prezidento pareikštą nepasitikėjimą reaguoti neskubėjo ir nutarė, kad susisiekimo ministro likimą spręs 2020 m. sausio 14 d. valdančiosios koalicijos išplėstiniame posėdyje.

ELTA taip pat primena, kad prezidentas G. Nausėda 2019 metų pabaigoje vetavo parlamente pritarimo sulaukusias įstatymo pataisas, numatančias žemesnę patekimo į parlamentą kartelę partijoms ir koalicijoms iki 3 ir 5 procentų. Sausio 14 d. Seime įvyks balsavimas, siekiant atmesti šį prezidento G. Nausėdos veto.

Informacijos šaltinis – ELTA

2020.01.14; 10:00

Liberalų sąjūdžio pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen. Gitanos Markovičienės (ELTA) nuotr.

Liberalų sąjūdžio pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen sako turinti būgštavimų, kad premjeras Saulius Skvernelis ir „valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis gali užstoti prezidento nepasitikėjimo sulaukusį susisiekimo ministrą Jaroslavą Narkevičių.
 
„Premjero žodis čia yra labai svarbus ir norėtųsi jį kuo greičiau išgirsti, bet, matyt, biudžeto peripetijos turės reikšmės. Bijau, kad Narkevičiaus klausimas gali tapti dalyku, kuris suvienys Ramūną Karbauskį ir Saulių Skvernelį. Jie gali abu užstoti šį ministrą“, – „Žinių radijui“ sakė liberalė, pabrėždama, kad pastaraisiais mėnesiais įžvelgusi nesutarimus tarp premjero ir valdančiosios „valstiečių“ partijos pirmininko.
 
Savo ruožtu pati V. Čmilytė-Nielsen tikino neturinti jokių abejonių dėl J. Narkevičiaus. Lietuvos lenkų rinkimų akcijos–Krikščioniškų šeimų sąjungos deleguotas ministras, sakė ji, po prezidento Gitano Nausėdos kritikos privalo trauktis.
 
„Opozicijai nekyla jokių abejonių dėl to, kad ministras Narkevičius yra netinkamas eiti šias pareigas“, – akcentavo ji.
 
Tuo tarpu R. Karbauskio išreikštą skepsį dėl šalies vadovo pozicijos liberalė komentavo sakydama, kad „valstiečių“ lyderiui svarbiau partneriai, o ne reputacija.
Jaroslavas Narkevičius. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
 
„Valdančiųjų reakcija parodo, kad nėra tokios reputacinės krizės, kuri Ramūną Karbauskį priverstų nusigręžti nuo savo pasirinktų partnerių“, – apibendrino Liberalų sąjūdžio vadovė.
 
Ketvirtadienį susisiekimo ministrui J. Narkevičiui prezidentas G. Nausėda išreiškė nepasitikėjimą ir paragino jį trauktis iš pareigų. Šalies vadovo abejones tolesniu J. Narkevičiaus darbu Vyriausybėje lėmė skandalai, į kuriuos per pastarąsias kelias savaites ministras įsivėlė.
 
Prezidentui pareiškus nepasitikėjimą susisiekimo ministru, R. Karbauskis žurnalistams sakė apgailestaujantis, kad, jo teigimu, šalies vadovas, stokodamas patirties savo poste, pasidavė opozicijos spaudimui ir organizuotam puolimui prieš J. Narkevičių.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.11.29; 02:30

Kaip ir planuota, britų premjeras Borisas Johnsonas vyks į kitą savaitę vyksiančius Jungtinių Tautų (JT) viršūnių susitikimus Niujorke, sekmadienį pranešė Dauningo gatvė. Vizitas įvyks nepriklausomai nuo tebelaukiamo šalies Aukščiausiojo Teismo nutarimo dėl kontroversiškai vertinamo Jungtinės Karalystės (JK) parlamento veiklos sustabdymo.
 
JT Generalinės Asamblėjos ir Klimato kaitos viršūnių susitikimo kuluaruose B. Johnsonas susitiks su Vokietijos kanclere Angela Merkel, JAV prezidentu Donaldu Trumpu, Indijos premjeru Narendra Modžiu, Europos Vadovų Tarybos (EVT) pirmininku Donaldu Tusku ir Airijos premjeru Leo Varadkaru.
 
Dvišaliuose susitikimuose dominuos „Brexito“ tema, taip pat – prekybos susitarimai po „Brexito“ su JAV ir kitomis ne ES valstybėmis.
 
„Darydami pažangą „Brexito“ derybose, mes taip pat į JT atnešame savo globalios Britanijos viziją, rodydami lyderystę pasaulyje, pavyzdžiui, kaip jėga, skirta skleisti gėrį. Norime būti geri europiečiai kaimynai ir bangas skrodžiantys pasaulinės laisvosios prekybos šalininkai“, – „The Telegraph“ rašė į JT taip pat vyksiantis britų užsienio reikalų sekretorius Dominicas Raabas.
 
Kitą savaitę britų Aukščiausiasis Teismas skelbs nuosprendį dėl to, ar B. Johnsonas teisėtai sustabdė parlamento darbą. Premjeras gali būti priverstas sugrįžti namo anksčiau, jei teismo sprendimas jam bus nepalankus.
 
Teismas gali nurodyti premjerui atšaukti parlamento darbo sustabdymą. Tai leistų opozicijos parlamentarams ir kai kuriems B. Johnsono vadovaujamų konservatorių nariams priimti įstatymą, kuris neleistų JK spalio 31 d. pasitraukti iš Europos Sąjungos be susitarimo.
 
Pats B. Johnsonas ne kartą tvirtino, kad Jungtinė Karalystė iš ES pasitrauks spalio 31 d. bet kuriuo atveju, su sutartimi ar be jos.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.09.23; 07:24

Premjeras Saulius Skvernelis ketvirtadienį susitiko su prezidentu Gitanu Nausėda aptarti Vyriausybės formavimą. Apie susitikimą iš anksto skelbta nebuvo.
 
G. Nausėdos komunikacijos vadovo Aisčio Zabarausko teigimu, susitikimo tikslas buvo aptarti formuojamo Ministrų kabineto procesą.
 
„Buvo susitikę, tai buvo standartinis susitikimas, nes vyksta konsultacijos dėl Vyriausybės formavimo proceso, ministrų kandidatūrų. Prezidentas norės susitikti kitą savaitę su naujai siūlomais ministrais bei kai kuriais potencialiai liekančiais ministrais“, – Eltai sakė A. Zabarauskas.
 
ELTA primena, kad premjeras S. Skvernelis, žadėjęs prezidentui pateikti Andriaus Palionio, Jaroslavo Narkevičiaus bei Vladislavo Kondratovičiaus kandidatūras į ministrus ketvirtadienį, to vis dėlto nepadarė.
 
Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis ketvirtadienį, užbaigdamas Seimo pavasario sesiją, informavo, jog parlamentarai neeilinei sesijai, planuojama, bus kviečiami susirinkti rugpjūčio 20 d.
 
„Valstiečių“ frakcijos pirmininko pavaduotojo Jono Jaručio teigimu, neeilinės sesijos metu turėtų prisiekti ministrai bei turėtų būti balsuojama dėl Vyriausybės programos. Tai, pasak J. Jaručio, bus privaloma keičiant mažiausiai tris ministrus, kaip to pageidauja Prezidentūra.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.07.26; 07:30
 
 

Naujuoju Didžiosios Britanijos ministru pirmininku ir konservatorių partijos lyderiu antradienį tapo Borisas Johnsonas, skelbė BBC.
 
B. Johnsonas surinko 92 153 balsų, o jo oponentas Jeremis Huntas – 46 656 balsų. Iš 160 000 rinkimuose galėjusių dalyvauti konservatorių partijos narių, balsavo 87,4 proc. narių.
 
Konservatorių partijos nariai pastarąsias dvi su puse savaites dėl naujo vadovo balsavo paštu. Tai pirmasis atvejis, kai partijos atstovai išrinko partijos pirmininką, kuris iš karto taps šalies premjeru.
 
Kandidatas ministro pirmininko pareigas oficialiai perims trečiadienį.
Buvusi premjerė Theresa May apie atsistatydinimą paskelbė po to, kai konservatorių partijos atstovai parlamentarai sukilo prieš jos „Brexit“ politiką.
 
Atsistatydinimo pareiškimą Didžiosios Britanijos karalienei ji oficialiai įteiks trečiadienio popietę.
 
Netrukus po to vyks naujojo premjero oficialus priėmimas Bakingamo rūmuose, tada B. Johnsonas ir perims T. May pareigas.
 
Mėnesį trukusios politinės kampanijos metu pagrindinė diskusijose dominavusi tema buvo pasitraukimas iš Europos Sąjungos. Jeremis Huntas, Didžiosios Britanijos užsienio reikalų sekretorius, pasisakė už oficialų išėjimo iš ES susitarimą. Jis teigė, kad jei taptų premjeru, būtų pasiruošęs prašyti skirti daugiau laiko – pratęsti „Brexit“ terminą, kad būtų galima iki galo susitarti.
 
B. Johnsonas sakė esąs pasiryžęs Didžiąją Britaniją išvesti iš ES spalio 31 dieną, jei prireiks, ir be susitarimo. Naujasis premjeras teigė, kad visi ministrai, dirbsiantys jo kabinete, turėtų tam pasiruošti.  
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.07.24; 08:00

Liana Ruokytė-Jonsson. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Premjero spaudžiama atsistatydinti kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonnson teigia savo noru paliekanti ministeriją. Ji po susitikimo su prezidente Dalia Grybauskaite prakalbo apie jos pasitraukimą inicijavusio premjero Sauliaus Skvernelio spaudimą. L. Ruokytė-Jonnson teigė, kad toliau dirbti S. Skvernelio vadovaujamoje Vyriausybėje jei neleistų savigarba.

Pasak ministrės, iš premjero buvo didelis spaudimas dėl bendravimo su žiniasklaida, todėl su tokiu ministru nemato galimybės daugiau dirbti.

„Iš premjero aplinkos spaudimas visuomet buvo labai didelis daugeliu klausimų, ypač žiniasklaidos“, – sakė žurnalistams ministrė.

Apie visą spaudimą žiniasklaidai ministrė žadėjo papasakoti viešai, kai faktiškai nebeis savo pareigų ministerijoje.

Ministrė sakė nematanti galimybės toliau dirbti komandoje su dabartiniu premjeru.

„Su tokiu premjeru daugiau nenoriu dirbti, nebeleistų ir mano savigarba daugiau dirbti su tokiu ministru. (…) Buvo ir įtampos, ir nesusikalbėjimo, nemėgstu pažeidinėti žaidimo taisyklių“, – žurnalistams sakė kultūros ministrė.

Ministrė teigė iš prezidentės kritikos nesulaukusi. Taip pat kultūros ministrė paprašė prezidentės šiek tiek laiko baigti tam tikrus projektus ministerijoje.

ELTA primena, kad premjeras Saulius Skvernelis trečiadienį lankėsi Prezidentūroje. S. Skvernelis siekė įtikinti prezidentę, kad poreikis atleisti aplinkos ir kultūros ministrus yra pagrįstas.

Vyriausybės vadovas po užsitęsusio pedagogų streiko pirmadienį netikėtai pranešė, kad, norėdamas duoti naują postūmį reformoms švietimo, kultūros ir aplinkos apsaugos srityse, atleidžia tris ministrus – kultūros ministrę Lianą Ruokytę-Jonsson ir aplinkos ministrą Kęstutį Navicką bei švietimo ir mokslo ministrę Jurgitą Petrauskienę.

Jau anksčiau J. Petrauskienės tinkamumu eiti pareigas abejojusiai prezidentei klausimų dėl švietimo ir mokslo ministrės atstatydinimo nekilo. Tačiau, pabrėžė pirmadienį šalies vadovė, lauksianti S. Skvernelio argumentų, kodėl buvo nuspręsta atleisti kitus du ministrus.

„Vyriausybės pertvarkymas be realių priežasčių kelia daug klausimų“, – pažymėjo D. Grybauskaitė.

Tuo metu S. Skvernelis neabejoja, kad atsakys į visus prezidentės klausimus. Vyriausybės vadovas pirmadienį tvirtino tikįs, kad prezidentė sutiks su jo sprendimu atleisti visus tris ministrus.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.12.06; 06:47

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

„O siurbėlės, niekšai, bastūnų gauja”!

Kažin, ar premjeras Saulius Skvernelis, išvadindamas „niekšais“ tuos Lietuvos piliečius, kurie buvo šokiruoti, jog popiežių Pranciškų prie lėktuvo trapo pasitiko nelietuviško gymio lietuvaitė, prisiminė šiuos pacituotuosius poeto Maironio satyros žodžius?

Nors ką čia aš…. dar neaišku, ar jis apskritai prisimena, jog Lietuva turėjo tokį poetą-kunigą, kuris, viena vertus, labai lyriškai, romantiškai apdainavo geltonplaukes, geltonkases lietuvaites, o, kita vertus, kaip botagu nučaižė valdžios žmones, kurie ir siurbėlės, ir niekšai, ir bastūnų gauja… Maža to, netaktiškai teiravosi, „Ar, trindami baltas rankas,/ Nerausite už pašalinį /Tamsių įplaukėlių šaltinį /Ne vienas kai kas.“? Ir galiausiai atvirai tėškė: „Be sąžinės kyšių lupikai!“

Na, bet tai – Maironis, kuris savo kritiką skyrė XX amžiaus pirmosios pusės Lietuvos valdžiai. O premjeras Skvernelis niekšais išvadino kai kuriuos savo vadovaujamos Lietuvos piliečius ir pilietes. Gal būt, kai kurie jų išties „bastūnai“, jei tuo žodžiu leistume sau pavadinti emigravusiuosius iš Lietuvos. Gal būt, tarp jų surastume ir „siurbėlių“… Bet ar premjero postą užimančiam žmogui šiandien dera kreiptis į tautą taip, kaip kažkada kreipėsi poetas-satyrikas?

Be to, dar nenuėjo į nebūtį karta, kuri skaitė ir tebeskaito Maironį, kitus poetus, jo pasekėjus, kūrusius tą stereotipu tapusį lietuvaitės paveikslą („Geltonplaukės, puikios visos, šneka ten, oi, šneka…“), kuris, gal būt, nesuvirpino geležimi apkaustytos policininko širdies, bet nusėdo į pačias meniškų polinkių žmonių sielos gelmes!

Ir ką? Ką daryti jiems šiandieninėje margų margiausių lietuvaičių Lietuvoje, jei jiems tradicinė, supoetinta šviesiaplaukė kaip apibendrintas lietuvaitės įvaizdis mielesnė, nei juodaplaukė tamsiaodė?

Gal kas patars, kad reikėjo nepraleisti progos patylėti. Gal būt…, bet kaip tada su mūsų į kairę ir į dešinę deklaruojama nuomonių ir žodžių laisve? O ką jau besakyti apie premjerą, kuris vien jau dėl užimamos padėties tiesiog privalo ypatingai atidžiai apgalvoti kiekvieną savo žodį ir būti pavyzdžiu tautai, kada kalbėti, KĄ sakyti ir KAIP pasakyti…

Premjeras Saulius Skvernelis. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Kiek besvarstytume, visgi tenka pripažinti, kad abi pusės neišlaikė tolerancijos ir takto egzamino, kurį tyčia ar netyčia suruošė Popiežiaus sutiktuvių organizatoriai.

Bet ar tas egzaminas buvo būtinas? Juk, pavyzdžiui, penktokui niekas neruošia žinių patikrinimo iš dešimties ar dvylikos metų mokyklos kurso… O mūsų visuomenė dar tik pratinasi nekrūpčioti, neaikčioti garsiai, susidūrus su jų nuomonės ar įpročių neatitinkančiu reiškiniu.

Na, sakykime,  organizatoriai norėjo ypatingai pamaloninti popiežių, vaiko lūpomis prabilę į jį italų kalba… Atleiskite, o kodėl italų? Kodėl ne ispanų, kalba šalies, kur jis gimė ir kur pragyveno didžiąją savo netrumpo gyvenimo dalį?

O gal reikėjo išrikiuoti visą vaikų margumyną: kažkas taria žodį lietuvių kalba, žodį ispanų, žodį italų, žodį anglų?… Gal tokiu atveju niekam nebebūtų draskiusi akių prie kalbos priderinta vaikų odos ar plaukų spalva?

Pagaliau, ar surėmusieji ietis dėl vaiko išorės, pasidomėjo, ką gi tokio mergaitė su gėlėmis pasakė popiežiui jam suprantama kalba? Pasisveikino „Labas rytas“, „Sveiki atvykę“ ar „Garbė Jėzui Kristui“? Juk atvyko ne šiaip sau garbingas pareigas savo šalyje einantis asmuo, o viso pasaulio katalikų Tėvas, Papa, ir pirmiausia atvyko ne į nuo bet kokios religijos nutolusią Estiją, ne į įvairių konfesijų turtingą Latviją, kur katalikai sudaro anaiptol ne pačią gausiausią bendruomenę, o į Lietuvą, kur net 80 procentų gyventojų skelbiasi esą katalikais.

Noriu tikėti, kad Popiežiaus sutiktuvių organizatoriai pirmiausia galvojo ne apie formą, ne apie tai, kaip aprengti ar kokia kalba kalbės pasitinkantys vaikai, bet kokią pirmąją žinią nuo Lietuvos visuomenės jie perteiks garbingam svečiui… Gaila, kad tarp daugybės nuomonių, atsiliepimų komentarų, kilusių dėl pirmųjų Popiežiaus minučių Lietuvos žemėje, neteko aptikti būtent tos detalės: kokiais žodžiais vaikų lūpomis pasitiko aukštąjį svečią Lietuvos katalikų bendruomenė.

Susidaro įspūdis, kad  kažkas labai norėjo, kad Lietuva pasirodytų esanti labiau kosmopolitiška, labiau įvairiaspalvė, negu ji yra iš tikrųjų – ir susilaukė konfūzo, išprovokavę konfliktą.

Valdžia jau daug metų – turiu galvoje ne tik šią vyriausybę, kurioje kultūrą kuruoja neaiški būtybė (neaiški savo santykiu su tikrąja, ne Gariūnų kultūra), bet ir daug ankstesniųjų, – tik žodžiais puoselėja kultūrą, švietimą, o darbais ir nutarimais nuolat mažina išlaidas toms sritims. Ir štai rezultatas, kuris šokiravo ir premjerą. Šokiravo taip, kad savo reakcija jis ir pats nukrito žemiau kultūringo žmogaus plintuso, išvadinęs kažkurią dalį daug metų nukultūrinamos visuomenės „niekšais“.

maironis_2
Maironis

Aš, tiesą sakant, nė nežinau, kada, kokį žmogų derėtų (būtų galima?) pavadinti „niekšu“. Gal išdaviką? Apgaviką, nuskriaudusį juo pasitikėjusį silpnesnį žmogų, vaiką ar senolį? Gal smurtautoją, pakėlusį ranką prieš nekaltą ir beginklį?

Nežinau, nežinau… Tačiau bet kokiu atveju, Premjerui viešai švaistytis tokiais apibūdinimais nedera jau vien dėl to, kad jo apdergtas žmogus yra silpnesnis, turi mažiau galių ir galimybių taip pat viešai ir nebaudžiamai „duoti grąžos“, apginti savo orumą.

Iš amžių glūdumų ataidi išmintis: kam daug duota, iš to daug ir reikalaujama. Tad ir iš premjero laukiama, kad jis elgtųsi, kalbėtų, kaip žmogus, kuriam „daug duota“, o ne kaip eilinis tvarkdarys-policininkas.

Antraip bus, kaip pranašavo Poetas: „Gal titulus, garsą sau gauste,/ dėmės nuo kaktos nenuplauste/ ne vienas kai kas.“

2018.09.30; 06:41