Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Rugsėjis, kaip liudija istorija, visokiausių gaisrų mėnuo. Kai kurie jų nusvilino ir Lietuvą.

Prieš 505 m. (1514 m. rugsėjo 8 d.) netoli Oršos (Baltarusija) įvyko mūšis tarp Lietuvos ir Maskvos didžiųjų kunigaikštysčių.

O prieš 80 m., 1939 m. rugsėjo 1 d. nacistinei Vokietijai užpuolus Lenkiją, prasidėjo Antrasis pasaulinis karas.

Kas, be rugsėjo, dar bendra tarp šitų įvykių?

Ogi tai, kad ir vienu, ir kitu atveju karo gaisrai įsiliepsnodavo iš mažučių, lyg ir nereikšmingų kibirkštėlių, kurias, atrodytų, labai lengva būtų buvę užgesinti, jei jos nebūtų buvusios įžiebtos sąmoningai, dirbtinai sukurtų pretekstų, provokacijų pagalba.

Oršos mūšis buvo tik vienas iš epizodų dešimtį metų (1512 m. -1522 m.) trukusio karo tarp LDK ir Maskvos. Tos kunigaikštystės jau ne vieną dešimtmetį varžėsi dėl to, kas valdys rusiškąsias žemes. Būtent tuomet Maskva pradėjo taikyti ir tobulinti naujaisiais laikais ypač išpopuliarėjusį pretekstą užpuolimui: teigti, jog užpuldama kitą šalį, šalis agresorė „gina“ savo skriaudžiamus tautiečius ar bendratikius. Taip ir Oršos mūšio priešistorėje: Maskva užpuolė LDK, teigdama, kad gina Lietuvos valstybėje diskriminuojamus stačiatikius ir saugo juos nuo prievarta diegiamos katalikybės.

Viduramžių raiteliai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Oršos mūšis, pasibaigęs LDK pergale, didelių dividendų Lietuvai neatnešė, nes nepavyko atsikovoti prieš mėnesį Maskvos užimto Smolensko. Bet, kita vertus, šia pergale Lietuva padarė eilinę paslaugą Lenkijai, nes po Oršos mūšio imperatorius Maksimilijonas I vienašališkai nutraukė prieš Lenkiją sudarytą sąjungą su Maskva.

Provokacijų gausu Antrojo pasaulinio karo istorijoje, bet be provokacijų neapsiėjo nė Pirmasis pasaulinis karas.

1914 m. Serbija, nušovus Sarajeve Austro-Vengrijos princą Ferdinandą, po Austro-Vengrijos notos pasižadėjo įvykdyti jos reikalavimus, bet jai visgi buvo paskelbtas karas. Buvo išrastas pretekstas, vėliau tapęs chrestomatiniu: spaudoje buvo paskelbta, kad austrai tapo klastingų serbų auka, nes pastarieji neva užpuolė kažkurį austrų pasienio punktą.

Dirbtinį pretekstą, agresorei pasiskelbus auka, sukūrė Sovietų Rusija 1939 m., kai sumanė jėga susigrąžinti iš Rusijos imperijos ištrūkusią Suomiją. Rusai apkaltino suomius, jog  netoli pasienio kaimo Mainila jų karius neva apšaudė suomių artilerijos pabūklai. Ir nors suomiai įrodė, kad tame ruože suomiai neturėjo jokios artilerijos, rusai tol nesiliovė vertę ant suomių absurdiškų kaltinimų, kol neuždegė karo.

Molotovo – Ribentropo paktas

Antrojo pasaulinio karo Europoje pradžioje provokacijų kibirkštis  metodiškai įskeldavo Hitleris, o vėliau jomis karo laužą sėkmingai kurstė ir Stalinas.

Karas pasaulyje prasidėjo anksčiau, nei 1939 m. rugsėjį: su Etiopija Afrikoje jau kariavo Italija, o nuo 1937 m. vyko Antrasis Kinijos-Japonijos karas. Bet tai vyko už Europos ribų. Ir tik kai Vokietijai užpuolus Lenkiją, į karą Lenkijos pusėje įsitraukė Jungtinė Karalystė ir Prancūzija, karas tapo Pasauliniu, pražudžiusiu 50-70 milijonų žmonių.

Verta prisiminti, jog dar 1934 m. vokiečiai ir lenkai buvo pasirašę  savotišką  „Ribentropo-Molotovo pakto“ imitaciją: tarpusavio nepuolimo sutartį, pagal kurią, panašiai kaip vėliau Vokietija su Rusija pasidalijo Lietuvą, 1938 m. Vokietija su Lenkija pasidalino Čekijos teritoriją, ir Lenkijai atiteko palyginti nedidelė Tešino sritis.

Jau 1938 metais vokiečiai buvo sukūrę planą diversinės operacijos kodiniu pavadinimu „Konservai“ planą, pagal kurį Vokietijos ir Lenkijos pasienyje turėjo būti užpulti vokiečių objektai, atsakomybę suverčiant lenkams. Pasirašius sutartį, planas laikinai buvo atidėtas. Bet nepamirštas…

Tiesioginiu pretekstu Vokietijai užpulti Lenkiją tapo provokacija Glivicės mieste (vok. Gleiwitz) Lenkijos pietuose, kuris tuo metu priklausė Vokietijai.

1939 m. rugpjūčio 31 d. pavakarę lenkų kareivių uniformomis apvilktų vokiečių būrys užpuolė Glivicės radijo stotį.

Tariami „lenkai“ surišo radijo stoties darbuotojus ir aidint šūviams, į eterį perdavė antivokišką pranešimą lenkų kalba. O kad būtų įtikinamiau, aplink radijo stotį buvo išmėtyti lenkų uniformomis perrengtų kalinių kūnai iš Vokietijos teritorijoje buvusios koncentracijos stovyklos, prieš tai juos nužudžius. Tai šitie bėdžiai ir buvo vadinami „konservais“.

Vokiečiai į šita neva lenkų išpuolį nedelsiant atsakė. Rugsėjo 1 d. iš karo laivo „Šlezvigas-Holšteinas“ apšaudė lenkų garnizoną netoli Gdansko. Tą pačią dieną į vokiečių tautą per radiją kreipėsi Hitleris ir pranešė, jog, keršydama lenkams, vokiečių kariuomenė jau atakuoja lenkų pozicijas. O tada jau karą Vokietijai paskelbė Didžioji Britanija ir Prancūzija.

Istorikams profesionalams niekuomet nebuvo paslaptis ir tai, kad ikikarinė Lenkija pati vykdė agresyvoką politiką kaimyninių valstybių atžvilgiu, ir tai, kad Glivicės radijo stotį užpuolė ne lenkai, o patys vokiečiai. Tačiau, pasirodo, ir šiandien netrūksta žmonių, kurie tiki ta sena, vokiečių sukurpta „antimi“. Tad nieko stebėtino, kad šiandien kai kurie lietuviai (ir nelietuviai) bukai tiki tomis dar KGB sukurptomis bylomis apie lietuvių patriotus – „žydšaudžius“.

Vladimiras Putinas ir KGB

Prieš keletą metų įdomų straipsnį „Agresoriai į karą paprastai joja ant provokacijos arkliuko“ apie provokacijų vaidmenį agresorių planuose paskelbė „Lietuvos ryte“ Vitalijus Michalovskis. Jis pastebėjo, jog „seniai nugrimzdo į praeitį tie laikai, kuomet karas buvo skelbiamas neslepiant nukariavimų troškimo ir savo viešpatavimo įtvirtinimo. Naujausioje istorijoje karas buvo pradedamas kiek kitaip. Agresoriui ir okupantui būtina parodyti pasauliui, kad jis buvo „priverstas kariauti“, kad jis „tik gynėsi“ ar „vadavo liaudį (ar tautiečius) nuo priespaudos“. 

Tiesa, Oršos mūšio priešistorė, kaip matėme, kiek praplečia provokacijų metodo panaudojimo laiko ribas, bet esmės nekeičia.

Taigi, Vokietija užpuolė Lenkiją praėjus vos savaitei nuo Molotovo-Ribentropo pakto pasirašymo. O kol Lenkijos kariuomenė beviltiškai stengėsi sustabdyti Vokietijos agresiją, iš rytų ją užpuolė kitas agresorius: rugsėjo 17 d. į Lenkiją įsiveržė Sovietų Rusijos kariuomenė. O jau spalio 6 d. Vokietija ir Rusija galutinai užėmė, pasidalino ir aneksavo visą Lenkiją.

Tuo rugsėjo gaisrai nesibaigė. Rugsėjo 28 d. Maskvoje J. Ribentropas pasirašė naują susitarimą su sovietų vadovybe, kuriuo Lietuvą, mainais už tą Lenkijos dalį, kurią buvo užgrobusi Rusija, Hitleris perleido Stalinui. Žinoma, Lietuvai nežinant. Bet jau sekančią dieną Rusija pradėjo vykdyti Lietuvos ir kitų Baltijos šalių užgrobimo planą.

Iš pradžių Lietuva mainais už dalį lenkų okupuoto Vilniaus krašto buvo priversta įsileisti į savo teritoriją „sutarto kiekio“ rusų įgulas. Paskui suorganizavus (įdomu, kieno rankomis?) visokias provokacijas (pvz., inscenizavus, kad lietuviai „grobia“ rusų karius), Maskva puolė įgulas „gelbėti“, kol 1940 m. visa Lietuva buvo „išgelbėta“ nuo savo valstybės ir nuo laisvės…

1941 metų Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.

Žinoma, Rusija niekada, išskyrus trumpą Boriso Jelcino prezidentavimo periodą, nepripažino savęs nei provokatore, nei agresore. Ji – tik Europos gelbėtoja nuo nacių! Ir būtent šitą versiją uoliausiai palaiko dauguma žydų Izraelyje ir kitose šalyse.

Tačiau šiandien ir kitos Europos valstybės, ne vien Lietuva ar Lenkija, patyrusios „išvaduotojų“ tikrąją politiką, vis dažniau suabejoja išvaduotojų misijos tyrumu.

Neseniai Rusijos ambasada Jungtinėje karalystėje ir kai kurie Rusijos politikai „nepriimtinu“ pavadino Anglijos premjero Boriso Džonsono pareiškimą, jog Antrojo pasaulinio karo pradžioje, 1939 m. rugsėjį Lenkija atsidūrė „tarp fašistų kūjo ir komunistų priekalo“.

Rusiją įskaudino net jos ištikima sąjungininkė Bulgarija. Rugsėjo 4 d. Rusijos ambasada Bulgarijoje išsakė pasipiktinimą Bulgarijos užsienio reikalų ministerijos pasisakymu apie parodą, kuri turi būti atidaryta Rusijos kultūriniame – informaciniame centre, minint Rytų Europos „išvadavimo“ jubiliejų [https://www.lentainform.com/pnews/]. Mat, nelaukdama parodos atidarymo, Bulgarijos URM paragino Maskvą nebekartoti „abejotinos istorinės tezės“ apie tai, jog Sovietų Sąjungos karas prie hitlerinę Vokietiją reiškęs Europos išvadavimą.

Įdomiai Bulgarijai „atsikirto“ visuomenės veikėju laikomas publicistas Armenas Gasparjanas. Jis panašiuose pasisakymuose įžiūri norą sumenkinti SSSR vaidmenį Antrojo pasauliniame kare ir net ketinimus apskritai peržiūrėti ligi šiol priimtus karo vertinimus.

Armenas Gasparianas. Sputniknews foto

Gasparjano nuomone, vakarai dėl karo ruošiasi visą kaltę suversti Rusijai, bet vis dar delsia dėl Holokausto, nes Europos žydų sunaikinimo neįmanoma nuneigti. Publicistas teigia: „neabejoju: jeigu Hitleris nebūtų pradėjęs naikinti Europoje gyvenusių žydų, jis jau seniai būtų buvęs reabilituotas Europos šalių visuomenės sąmonėje. Ten [Europoje – J.L.] jau būtų įrodyta, jog Hitleris neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik užpulti mūsų „infernalinį Mordorą“, kad, taip sakant, išlaisvinti tautas, patekusias į azijietiškojo bolševizmo jungą“.

Savo emocingą komentarą publicistas užbaigia nedviprasmišku raginimu: „Gal būt, jau laikas pradėti atsakinėti [turi galvoje Bulgarijos URM ir panašius kitų šalių išsakomus Rusijos vaidmens vertinimus – J.L.] taip, kad nė vienas šunpalaikis net nedrįstų loti į mūsų pusę?“

Komiškiausia, o gal liūdniausia tai, kad patys rusai Rusijoje jau ne pirmus metus atvirai peržiūri Stalino vaidmenį SSSR ir Europos istorijoje, ir visus jo nusikaltimus prieš žmoniją ir žmogiškumą aiškina būtent tuo, kad jis „neturėjęs kito pasirinkimo“…

O pavojingos provokacijos kibirkščiuoja ir naujausiais laikais. Neramu, kad žiebtuvėlis vis dažniau plyksteli rankose tų, kurie įtikėjo savo teise diktuoti  Europos tautoms, kad jos savo istoriją vertintų tik jų akimis.

2019.09.10; 06:30

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) nariai Gabrielius Landsbergis, Laurynas Kasčiūnas ir Arvydas Anušauskas kreipėsi į VSD.
 
Jie  reagavo į Gruzijos parlamento atstovų kreipimąsi ir informaciją dėl Seimo narės Irinos Rozovos dalyvavimo neramumus Sakartvele sukėlusios Tarpparlamentinės ortodoksų asamblėjos sesijos Tbilisyje veikloje, kreipiasi į Valstybės saugumo departamentą dėl rimtų abejonių sukėlusių I. Rozovos veiksmų bei prašo pateikti daugiau informacijos.
 
NSGK nariai oficialiai prašo atsakyti, „ar VSD yra žinoma apie Lietuvos Respublikos Seimo narės Irinos Rozovos dalyvavimą Tarpparlamentinės ortodoksų asamblėjos sesijoje Tbilisyje birželio 20-21 dienomis, kurios metu Rusijos Dūmos nario komunisto Sergejaus Gavrilovo provokacija sukėlė didžiulius neramumus ir protestus Sakartvele?“
 
„Ar nėra požymių, kad Kremlius šią organizaciją naudoja siekiant sumažinti savo tarptautinę izoliaciją, švelninti tarptautines sankcijas ir kaip platformą „rusiškojo pasaulio“ plėtrai?” , – klausia trys Seimo NSGK nariai.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.08.10; 08:00
 
 

Čekijos prezidentas M. Zemanas piktinasi šalies pareigūnų sprendimu neįsileisti Rusijos diplomato. EPA-ELTA nuotr.
Čekijos prezidentas Milošas Zemanas sukritikavo pareigūnų sprendimą neįleisti į šalį vieno iš Rusijos delegacijos, atvykusios į Prahą dalyvauti dvišalės tarpvyriausybinės prekybinio ir ekonominio bendradarbiavimo komisijos posėdyje, narių. 

Kaip pranešė laikraštis „Denik N“, M. Zemanas ketvirtadienį pareiškė, jog šis incidentas yra „kvaila provokacija“, nes Rusijos delegacija jau svarstė galimybę grįžti į namus. Pasak Čekijos prezidento, tai galėjo ilgam sugadinti dviejų šalių santykius.

„Yra žmonių, kurie nieko daugiau nemoka, tik rengti kvailas provokacijas“, – teigė M. Zemanas.

Rusijos prekybos ir pramonės ministro Deniso Manturovo vadovaujama delegacija atvyko į Prahą su vizitu pirmadienį. Pasak Čekijos pareigūnų, vienas iš jos narių neįleistas į šalį saugumo sumetimais. Oro uoste patikrinus dokumentus, jis buvo išsiųstas atgal į Maskvą. Gautomis žiniomis, anksčiau rusas buvo įtrauktas į nepageidaujamą asmenų sąrašą.

Čekijos tarnybos neįsileido Rusijos užsienio reikalų ministerijos darbuotojo. Rusijos ambasada Prahoje pareiškė, kad tokie veiksmai yra nedraugiški, ir į juos bus atsakyta.

Stasys Gimbutis (ELTA)
 
2019.03.08; 11:53

Marius Laurinavičius. Slaptai.lt nuotr.

Po Rusijos agresijos Kerčės sąsiauryje Lietuvos vadovai prakalbo apie karinės paramos Ukrainai didinimą ir būtinybę visais įmanomais tarptautiniais kanalais ginti Ukrainos siekį į nepriklausomybę bei teritorinį vientisumą.

Tačiau iš didžiųjų Vakarų valstybių lyderių panašių kalbų iki šiol negirdėti. Nėra ir užuominų apie konkrečius įrankius, kuriais būtų tramdoma geopolitinę sumaištį regione ir pasaulyje nešanti Kremliaus politika.

Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiasis analitikas Marius Laurinavičius sako nesitikįs, kad artimiausiu metu išgirsime apie tokias priemones. Jo teigimu, nors tokių priemonių padėti Ukrainai ir atgrasyti Rusiją yra daugybė, vargu ar artimiausiu metu sulauksime naujų sankcijų dėl tarptautinę teisę paminančių Maskvos veiksmų.

Analitiko manymu, toks pasyvumas rodo, kad Vakarai, nepaisant Rusijos vykdomos agresijos Gruzijoje, Ukrainoje ir cheminių atakų NATO priklausančioje Didžiojoje Britanijoje, tiesiog vengia veltis į aštresnę konfrontaciją su demokratines vertybes ir tarptautinę teisę paminančiu režimu.

„Vakarai nebėra pasiryžę konfrontacijai. Nepaisant to, kad jie yra nuolat Rusijos puolami įvairiausiomis formomis, Vakarai tam tiesiog nėra pasiryžę. Tuo tarpu Rusija demonstruoja, kad yra pasiryžusi ir tokiu būdu šantažuoja Vakarus“, – pabrėžė M. Laurinavičius.

Anot jo, ne tik Rusijos turima karinė galia bei branduolinių ginklų arsenalas, tačiau ir Vakarų politinio ryžto stoka Kremliui atriša rankas destruktyviai elgsenai.

„Daugelis klausimų yra ne apie juos, o apie mus. Mūsų bankininkai padeda jiems plauti pinigus, mūsų nekilnojamojo turto atstovai padeda jiems pirktis namus mūsų sostinėse, mūsų teisininkai padeda jiems įregistruoti bendroves ir pirkti pilietybes. Visa tai yra didelė egzistuojančios problemos dalis“, – Eltai kalbėjo M. Laurinavičius.

Rusija užgrobė šiuos Ukrainos laivus Kerčės uoste. EPA-ELTA nuotr.

Eksperto teigimu, pradžiai pakaktų, kad Vakarai, reaguojant į Rusijos agresiją, bent užsimintų apie galimas sankcijas ar kitokio pobūdžio veiksmus.

„Atsakas galėtų būti vien pasakymas, kad dėl šios agresijos Vakarai svarsto naujas sankcijas ar kitokio pobūdžio reakcijos priemones. Tačiau to nėra ir nė iš vienos valstybės to negirdėjome. Vien pasakymas, kad yra svarstoma konkreti galimybė, skirtingai nuo dabartinių pabarimų, gali turėti bent jau kažkokios reikšmės“, – kalbėjo M. Laurinavičius. Visgi jis neatmetė galimybės, kad ilgainiui JAV subręs naujoms sankcijoms, tačiau, pasak analitiko, tam tikriausiai bus visas kompleksas priežasčių.

Nepaisant to, kad Ukrainos lyderiai kalba apie Rusijoje brandinamus planus organizuoti dar vieną intervenciją, M. Laurinavičiaus manymu, tai yra mažai tikėtina. Analitiko manymu, Kremliaus agresija Kerčėje neturėtų išvirsti į atvirą Rusijos ir Ukrainos konfliktą. L. Laurinavičius aiškino, kad Rusija greičiausiai ir toliau sieks tiesiog destabilizuoti padėtį šalies viduje.

„Pagrindinės pajėgos bus mestos būtent į nematomą destabilizacijos karą ir provokacijų organizavimą. Kitaip tariant, jiems dabar svarbiausia ne tai, kas vyksta Donbase, o pirmiausia, kaip klostysis prezidento ir Rados rinkimai. Reikia suprasti, kad Rusija, priešingai nei kitos valstybės, nedaro skirtumo tarp taikos ir karo. Jiems viskas yra karas. Tad, aš manau, kad Rusija ir toliau naudos hibridines priemones“, – kalbėjo ekspertas.

Kita priežastis, kodėl, M. Laurinavičiaus manymu, Maskva nesiryš veltis į platesnio masto konfliktą, kariniu lygmeniu Ukraina yra sustiprėjusi.

„Nors Rusijos karinė galia ir yra didesnė, tačiau dabartinės Ukrainos ginkluotosios pajėgos jau tikrai nebėra tos būklės, kokios buvo 2014 metais. Todėl šiuo metu Rusijai būtų labai sudėtinga įsivelti į didelio masto konfliktą. Rusijos režimas prie viso savo nežmoniškumo ir agresyvumo yra pakankamai racionalus“, – apibendrino analitikas.

ELTA primena, kad sekmadienį jūroje netoli aneksuoto Krymo pusiasalio Rusija apšaudė ir užėmė tris Ukrainos karinio jūrų laivyno laivus bei sulaikė jų įgulos narius. Europos Sąjunga, JAV ir NATO iš karto paragino Rusiją nedelsiant paleisti jūrininkus ir grąžinti Kijevui laivus.

Ukrainos parlamentas pirmadienį pritarė prezidento Petro Porošenkos sprendimui nuo trečiadienio šalies pasienio teritorijose įvesti karo padėtį. Planuojama, kad ji turėtų galioti 30 dienų. Tačiau, jei situacija normalizuosis, ji gali būti atšaukta ir anksčiau, teigė Ukrainos Nacionalinio saugumo tarybos vadovas Oleksandras Turčynovas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.11.28; 09:00

Jevgenijus Prigožinas (dešinėje) ir Vladimiras Putinas (centre). vitalidrobishev.livejournal.com

Spektaklis po spetaklio. Dėmesio: scenoje pasirodo tarakonai.

Atsiradęs pradingėlis niekuo nesiskundė

Naktį į spalio 25-ąją Sankt Peterburgo internetinis leidinys „Fontanka“ pranešė: „kaip tapo žinoma“ leidiniui, išvakarėse į miesto 64-tą policijos skyrių atėjo ieškomasis Valerijus Amelčenka. Ten jis, dalyvaujant jo advokatui, pareiškė, kad „nusikaltimo jo atžvilgiu nebuvo padaryta“. „Fontanka“ priminė, kad dėl informatoriaus dingimo į policiją kreipėsi žurnalistas Denisas Korotkovas. Ir trumpai papasakojo apie jį bei išpuolius prieš jį. Žurnalisto darbo ėmėsi 2011 metais, dar neseniai dirbo „Fontankoje“. Anksčiau tarnavo teisėsaugos organuose, didelės kompanijos saugumo tarnyboje. „Informacinė ataka“ prieš jį prasidėjo dar gerokai prieš Amelčenkos dingimą, o itin sustiprėjo jo tyrimo paskelbimo „Novaja gazeta“ išvakarėse. Dešimtys internetinių šaltinių jį apšaukė „tėvynės išdaviku“. Iš tikrųjų jam dirbant „Fontankoje“ leidinys neatskleidė nei vieno Sirijoje žuvusio Gynybos ministerijai pavaldaus asmens duomenų – išskyrus tuos, kuriuos ši žinyba pati paskelbė.

Iš ryto žurnalistai ėmė skambinti į Vidaus reikalų ministerijos ir Tyrimų komiteto miesto padalinius: ar tikrai atsirado? Ten nuo komentarų atsisakė. Dar tą pačią naktį internete „išniro“ (kaip parašė vienas leidinys) Amelčenkos „pareiškimas policijos skyriaus viršininkui“ dėl jo paieškos nutraukimo – aštuoni su puse puslapio, prirašyti palyginti smulkiomis raidėmis. Jame pasakojama, kaip pareiškėjas susipažino su žurnalistu, kaip šis jam duodavo tekstus, kuriuos jis turėdavęs išmokti ir paskui atpasakoti (žurnalistas greičiausiai tai įrašinėjo), kiek šimtų tūkstančių rublių už tai gavęs ir kiek buvo pažadėta ateityje.

Štai kas, anot pareiškėjo, įvyko paskutinio jo susitikimo su žurnalistu metu ir vėliau. Korotkovas jam esą pasakęs: tau reikia išvažiuoti iš miesto kelioms savaitėms, daugiausia mėnesiui. Grįžęs papasakota patvirtinsi vaizdo įraše, atlygis – 20 000 eurų. Jis sutikęs. Tada žurnalistas pasakęs: prie tavo gyvenamo namo lauks du mano žmonės, kurie nuveš tave į saugią vietą; palik namie telefonus, kad pagal juos tavęs negalėtų rasti. Pareiškėjui atsiradus prie namo, prisistatę du vyrukai: mes nuo Korotkovo, eik namo reikalingų daiktų ir dokumentų, būtinai paimk antrą porą avalynės ir išnešk telefonus. Jam tai padarius, vyrukai paprašę paskambinti Korotkovui ir sunerimusiu balsu pranešti, kad jį seka. Po to pareiškėjas atidavęs jiems telefonus ir persiavęs. Korotkovo žmonės išvežė jį už miesto (automobilio spalva ir markė).

Pirmą naktį pareiškėjas praleido miške, palapinėje, kurią vairuotojas ištraukė iš automobilio bagažinės. Kai pasiskundė rytą atvažiavusiam Korotkovo žmogui sušalęs, vakarop apgyvendino name artimiausioje gyvenvietėje. Ten jam kartą per dvi dienas atveždavo vandens, maisto, cigarečių. Spalio 23 d. atvažiavo dviese (tie patys, kurie buvo prie jo daugiabučio Peterburge) ir paklojo ant stalo laikraštį „Novaja gazeta“: viskas,  Korotkovui tu daugiau nereikalingas, gali daryti ką nori. Ir išvažiavo. Atvertęs laikraštį rado 200 tūkstančių rublių. Pamatė Korotkovo straipsnį ir viską suprato. Praleido naktį toje pačioje vietoje, o rytą nusprendė grįžti namo. Pasitaikė taksistas ir parvežė į miestą. Namie sužinojo, kad paskelbta jo paieška ir kad policijai apie dingimą pranešęs pats Korotkovas. Paskambino pažįstamam teisininkui ir pasikonsultavo… „Prašau nutraukti paiešką, jeigu informacija apie tai atitinka tikrovę.“

Atsargiai – melas

Vyriausybinis docentas: karas!

Jevgenijui Prigožinui priklausančio „medijų fabriko“ leidiniai puolė ant „Novaja gazeta“ ir žurnalisto Deniso Korotkovo it nuo grandinės nutrūkę (ar kieno siundomi?). „Ekonomika segodnia“ lapkričio 26 d. parašė informatorių papasakojus žurnalistams „apie darbą kažin kokiose struktūrose, kur jam pavesdavo užduotis, susijusias su žalos padarymu užsakovui nepatinkantiems žmonėms“. Šis leidinys pavartojo ir „jeigu“, tai yra pripažino pareiškėjo žodžius dar nesant įrodytus. „Kol tyrimas nebaigtas, viską tamsioje istorijoje su „Novaja gazeta“ ir jos informatoriumi reikia svarstyti su žodeliu „jeigu“, – pasakė leidiniui politologas, Finansų universiteto prie Rusijos vyriausybės docentas Leonidas Krutakovas. „Jeigu žurnalistas tikrai mokėjo už paties išgalvotus parodymus ir kruopščiai planavo žmogaus „pagrobimą“ atgarsiui visuomenėje sukelti, – tęsė docentas, – tai šio įvykio kitaip, nei ideologine provokacija, nepavadinsi. Tai suplanuota akcija paveikti Rusijos gyventojus ir visuomenės nuomonę.“

Toliau docentas pamiršta nekaltumo prezumpciją ir rėžia iš peties. Su tokiais dalykais, girdi, jau teko susidurti. Prieš kelerius metus Vokietijoje sukūrė filmą su kažin kokiu Donbase kariavusiu separatistu, kuris pasirodė esąs aktorius iš Kaliningrado. Arba „baltieji šalmai“ Sirijoje. Incidentas su „Novaja gazeta“ parodė, kad tokie inscenizavimai jau daromi Rusijoje. Panaudojami klasikiniai propagandinio karo metodai. Tačiau vienas dalykas, kai tai daro užsienio žiniasklaida – BBC ar „Laisvės radijas“. Šiuo atveju taip daro Rusijoje įregistruotas leidinys  – tai iš tikrųjų netelpa galvoje, tai tiesiog ideologinė diversija. „Aš pats ilgai dirbau žurnalistu ir mačiau visko, tačiau ši istorija tokia pasibaisėtina (настолько чудовищна), kad net negali ja tikėti, – piktinasi docentas. – Kad taip įžūliai, atvirai rengtum provokaciją – reikia būti arba idiotu, arba gauti už tokią operaciją labai didelius pinigus (слишком большие деньги). Operacijos rengėjai, suprantama, turėjo ne šimtus tūkstančių rublių, kuriuos pamėtėjo „informatoriui“, o nepalyginti didesnes sumas. O pinigų „Novaja gazeta“ gauna iš įvairių šaltinių nemažai.“

Dar ne viskas. „Nenustebsiu, – varė toliau šis docentas, – jeigu žurnalistas, kuris vykdė ideologines diversijas Rusijoje, dabar dar ir bus ginamas Vakarų bendrijoje Olego Sencovo pavyzdžiu.“ Esą iš šio nuteistojo už terorizmą Vakarai lipdo kovotoją dėl žmogaus teisių, o iš provokacijas rengiančio žurnalisto padarys kovotoją už teisybę. Rusijos viduje jau vyksta propagandinis karas, tai reikia pripažinti ir atitinkamai atsikirsti. Dar kartą „jeigu“: net jeigu žurnalistas apgavo „Novaja gazeta“ vadovybę, tai leidinys vis viena turi atsakyti. Redakcija privalo tikrinti ir pertikrinti informaciją. Šis leidinys jau ne kartą buvo įtartas šališkumu. Kad ir kaip būtų, laikraščio reputacija suglamžyta ir išmesta į išvietę (практически спущена в нужник). Tai – galas, net neįmanoma įsivaizduoti atsitinkant dar blogiau. Tai reiškia visiems skaitytojams pasakyti: galite užmiršti, kad leidiniu galima bent kiek pasitikėti. „Istorija pasibaisėtina ir ciniška iki kraštutinumo“ (История чудовищна и цинична до крайности).

Greičiau, greičiau į teismą!

Daugelis žurnalistą užsipuolusių leidinių (ne tik „patriotinio medijų fabriko“) nė neprasižiojo apie tai, ką tas parašė, – suprask, informatoriaus „pareiškimas“ liudija žurnalistą viską paėmus iš lubų. „Federalinei naujienų tarnybai“ vienas apžvalgininkas pasakė, jog „Novaja gazeta“ turi žinoti ribas – leidinio po viso šito negalima palikti nenubausto, tačiau uždaryti jo neverta. Esą išsaugokime jį kaip „goblinų draustinį“ (goblinais anglų pasakų kūrėjas Džordžas Makdonaldas pavadino daugelį amžių po žemėmis lindėjusių žmonių bendruomenę). Antai žmonės vaikšto į serpentariumus nuodingųjų gyvačių pažiūrėti. „Žmonės turi matyti, kokia būna liberalioji spauda, kaip jai viskas leidžiama.“ Geriausia agitacija prieš liberalus esą pačių liberalų veiksmai, kai jiems leidžiama laisvai veikti. Denisas Korotkovas tikrai bus patrauktas atsakomybėn už sukčiavimą ir šmeižtą.

Tas apžvalgininkas yra tinklarašys Romanas Nosikovas, kuriam, kaip jį apibūdina bendražygiai, „artima rusiškojo nacionalizmo idėja“, išgarsėjo kadaise įskundęs prokuratūrai „rusofobą“ Borisą Stomachiną – šį vėliau nuteisė už ekstremizmą; rašinėja į internetinį leidinį „PolitRussia“, kuris, kaip jį apibūdina šalininkai, „linksta į patriotinį toną ir tematiką“. Spalio 31 d. kaip tik „PolitRussia“ kreipėsi į Sankt Peterburgo prokuratūrą: tokie visuomeninio-politinio leidinio „Novaja gazeta“ žurnalisto Deniso Korotkovo veiksmai užtraukia baudžiamąją atsakomybę pagal Rusijos baudžiamojo kodekso straipsnį „Žinomai melagingas pranešimas“ (bausmė priklauso nuo nusikaltimo sunkumo laipsnio, didžiausia – iki 6 metų nelaisvės). Apie tai pranešusi naujienų tarnyba „Rex“ pridūrė: „Leidinio „PolitRussia“ įkūrėjas Ruslanas Ostaška įrašytame video smarkiai pakedeno Korotkovą, „kuriam pinigai svarbiau už asmeninę garbę ir orumą“. 40-ties dar nesulaukęs Ostaška – iš tų, kurie Rusijos TV propagandinėse laidose „Rusijos nacionalinių interesų idėją“ gina ir kumščiais.

Melagingos žinios (fake news)

Randame ir dar pikčiau pasakyta. Trokšdamas šlovės ir, gali būti, dar vienos premijos iš Vakarų, „žurnalistas“ sufabrikavo ne tik tyrimą, bet inscenizavo ir pagrobimą. Ši detektyvinė istorija geriausiai atskleidžia būdus, kuriais veikia Denisas Korotkovas. Po to, kas išaiškėjo paskelbus Amelčenkos pareiškimą, galima drąsiai manyti, kad gedulo vainiką prie „Novaja gazeta“ redakcijos Korotkovas atnešė pats arba jo pasamdyti kokie išsigimėliai (отморозки). Šiam leidiniui, ir šiaip žvaigždžių neraškančiam, reikėtų atidžiau pasidomėti savo „tyrėjais“. Juk jeigu Korotkovas įstengė sufabrikuoti tokią istoriją ir išdrįso pranešti policijai apie dingimą, tai kas gali būti tikras, kad kitą kartą jis dėl  pagarsėjimo nesurengs dar kruvinesnės, negu avino galva, provokacijos?

Tai parašė internetinis leidinys „Gosnovosti“ („Журналист – расследователь Денис Коротков придумал расследование, подкупил информатора и обманул «Новую газету»). Šis leidinys, kaip jis pats prisistato, „tai Rusijos ir kitų šalių valstybinės naujienos, svarbiausia apie Rusiją ir apie viską, kas reikšminga mūsų Tėvynei, tai svarbiausios regioninių ir federalinių valdžios organų naujienos“. Šis leidinys nepainiotinas su kita panašiai pavadinta svetaine (госновости.рф), kuri skelbia oficialias Rusijos federacijos valstybės organų, valstybinių įstaigų, žinybų, korporacijų, kompanijų ir projektų naujienas ir publikacijas. Šis yra Specialiųjų tyrimų centro informacinė tarnyba, įkurta informacijai tarp Rusijos valstybinės valdžios visų šakų organų ir žiniasklaidos keistis. Kiekvienoje Rusijos federalinėje apygardoje valdininkas atsiverčia savo regiono naujienas ir (negali būti kitaip) pasidomi, kuo gyvas prezidentas, ir iš viso, kokios svarbiausios šalies ir pasaulio naujienos – o čia ir „Novaja gazeta“, Korotkovas, provokacija.

Spalio 29 d. nežinomi asmenys prie pastato, kur įsikūrusi „Novaja gazeta“ redakcija, paliko tris narvus su trimis avimis kiekviename. Ant avių buvo užmautos liemenės su užrašais „Press“ ir „Novaja gazeta“… Iš tikrųjų – tai, kas parašyta Amelčenkos „pareiškime“, perša išvadą, kad jį kalbinęs žurnalistas yra „kvailas, kaip avies galva“. Tikras „idiotas“ (kas juo dabar pasitikės) arba „už labai didelius pinigus“, kaip pasakė politologas, Finansų universiteto prie Rusijos vyriausybės docentas. Tikra gėda žmogui, kuris sakosi „didesnę savo sąmoningo gyvenimo dalį išdirbęs kriminalinėje paieškoje“. O „pareiškime“ atsakoma į visus galinčius kilti klausimus: skambutis apie sekimą, pamesti telefonai ir batas… Viską darė savo valia… Tiesą sakant, pareiškėjas apie tai, kad yra ieškomas, galėjo sužinoti iš laikraščio, kurį jam paliko žurnalisto parankiniai, tačiau ką mes žinome – gal nebuvo pasiėmęs akinių. Dar įdomiau: kodėl rašo, kad „tuo metu aš nustojau bendravęs su Michailovu, todėl nežinau ar jis bendradarbiavo su Korotkovu, ar ne“?

Peterburgo tarakonai Samarai

Lapkričio 8 d. Denisas Korotkovas vėl iššovė – leidinyje „Novaja gazeta“ pasirodė jo pokalbis su Andrejumi Michailovu. Su tuo pačiu, apie kurį savo „Pareiškime“ pasakoja Valerijus Amelčenka ir kuris 2012–2013 metais vykdė kompanijos „Konkord“ saugumo tarnybos užduotis. Jo paslaugų atsisakė kilus užsakovų ir vykdytojų piniginiams nesutarimams. 2017 metų pavasarį „trolių fabriko“ kūrėjas kreipėsi į policiją su pareiškimu, kad kažin kokie vyrai nuvežę jį į mišką, sumušę ir privertę pasirašyti 3 milijonų rublių skolos raštelį bei atsisakymą nuo akcijų. Pagrobėjams vadovavęs žmogus, kurį jis „Prigožino struktūrose“ pažinojo kaip teisininką. Pokalbio pabaigoje jis paaiškina, kodėl sutiko papasakoti apie „Konkord“ saugumo tarnybos vykdytas provokacijas ir kita: jo skriaudikai neturi likti nenubausti. Michailovas nenori spėlioti, ko dabar imsis Prigožinas, tačiau patirtis rodanti: „tyliai sėdėti po kelmu – blogiausias gynybos būdas“.

Daugelis Michailovo papasakotų dalykų nėra naujiena, tačiau dar plačiau praskleidžia „Prigožino struktūrų“ veiklos užkulisius. Pavyzdžiui, daugiau sužinome apie tai, kaip buvo dorojamasi su „Konkord“ konkurentais. 2012 metų vasaros pradžioje kai kuriuose Perterburgo lediniuose pasirdodė pranešimų apie tai, kad mieste vykusios verslininkų konferencijos metu šeši asmenys apsinuodijo maistu, o jį patiekė tokia ir tokia kompanija. Dabar sužinome, kad visa tai nuo pradžios iki pabaigos buvo „Konkord“ saugumiečių sumanytas spektaklis. Šiuo būdu „Prigožino struktūros“ pakišo koją kompanijai, kuri irgi pretendavo būti netrukus įvyksiančio Tarptautinio ekonomikos forumo dalyvių maitintoja…

Kitą kartą reikėjo, kad kontraktas ligoniams maitinti tektų „Prigožino struktūroms“, ir iš Peterburgo į Samaros miestą vežė… tarakonus – pasamdyti mitinguotojai piktinosi blogu maitinimu ir nešvara miesto ligoninėse. Rašė plakatus apie badaujančius ligonius, rinko tokia netvarka pasipiktinusių piliečių parašus, prie miesto administracijos pastato atgabeno ligonių likimą simbolizuojantį karstą… Visa tai filmavo ir nešė Prigožinui, o šis rodė kam reikia. (Kaip žinoma, „Konkord“ iki 2012 metų tiekė maistą Rusijos kariuomenei kartu su kita kompanija, priklausančia Samaros verslininkui. 2013-aisiais Peterburgo kompanija nustūmė konkurentus ir tapo, galima sakyti, monopoliste šioje rinkoje.)

Dar. Esą viena ponia priešinosi Prigožino sumanymui dėl restorano ar dėl kažin kokio panašaus dalyko. Netrukus po jos automobiliu pateko pėsčiasis ir moteris turėjo nemalonumų. Avarija buvo irgi „Konkord“ saugumo tarnybos inscenizacija: surado žmogų, kuris sutiko tapti nukentėjusiuoju, sekė verslininkės automobilį… Filmavo ataskaitai – vaizdo įrašė matyti ir skubantis „partrenktajam“ padėti Valerijus Amelčenka…

Milijonas iš Jevgenijaus Viktorovičiaus seifo

Michailovas papasakojo žurnalistui, jog su su pačiu Prigožinu buvo susitikęs „tris ar keturis kartus, gali būti, penkis“. Pirmą kartą jį nuvedė „pas mūsų vadovą Jevgenijų Viktorovičių“ tam, kad pristatytų „Laikraščio apie laikraščius“ projektą. „Reikėjo, kad leidiniai spausdintų iš piršto laužtus pranešimus ir paimtų už tai grynaisiais.“ Prigožinui projektas labai patiko ir jis „tuoj pat davė iš seifo pinigus keturiems numeriams – apie pusantro milijono rublių“. Vėliau kelis kartus teikė premijas ir kalbėjo apie naujas užduotis. „Nestandartinių akcijų“ scenarijai būdavo nešami Prigožinui ir šis pats duodavo reikiamus pinigus arba dėdavo ant sąmatos spaudą “Suderinta“ ir pinigus išduodavo buhalterija.  Michailovo tvirtinimu, „trolių fabrikas“ – paties Prigožino sumanymas, jis ir pastatą pats parinko – pakeliui į savo apartamentus „Šiaurės Venecijos“ rajone.

Kiek sveria milijonas JAV dolerių?

Michailovas siuntė savo parankinius su išgalvotas pranešimais (išvedė naują šunų veislę ir panašiai) ir į valstybinę naujienų tarnybą „Novosti“ – jam tada susidarė įspūdis Prigožiną norint parodyti, kad didžiausia naujienų tarnyba netikrina gaunamų žinių ir skelbia jas už pinigus. Tai liudijančius slapta darytus vaizdo įrašus saugumo tarnybos viršininkas nešdavo Prigožinui. Ką šis darydavo su jais, nežinia, tačiau atsistatydino 2013-ųjų pabaigoje „Novosti“ vyriausioji redaktorė Svetlana Mironiuk vėliau neteko pareigų, ko ir siekė, Michailovo galva, Prigožinas… (Putino įsaku vietoj likviduotos naujienų tarnybos „Novosti“ buvo įkurta „Rosija segodnia“. Jos generaliniu direktoriumi tapo dabar gerai žinomas Dmitrijus Kiseliovas, savo ruožtu vyriausiąja redaktore paskyręs Margaritą Simonian – irgi pagarsėjusią Kremliaus propagandistę. Pirmo susitikimo su žurnalistais metu Kiseliovas pasakė žiniasklaidą negalint likti nuošalyje nuo valstybės interesų: „Rusijai reikia meilės, o ne objektyvumo“.)

Michailovas pokalbyje su žurnalistu  patvirtino atvedęs į „Konkord“ saugumo tarnybą Valerijų Amelčenką. „Reikalas tas, kad Jevgenijų Viktorovičių nuolat supykdydavo kokie nors žmonės ir su šiais žmonėmis buvo pavedama kaip nors išsiaiškinti. O Valera – tai žmogus, kuris pirmo susitikimo metu pasakė: aš pasirengęs viskam, tik mokėkite man pinigus.“ Amelčenka su bendrininku vyko į Sočį, kur per nagus gavo (tiesiogine prasme – geležiniu strypu) vietinis tiklarašys, itin skaudžiai įgėlęs prezidentui Putinui (jau buvo sekami internete neigiami atsiliepimai).  Šį „klientą“ nurodęs pats Prigožinas ir buvo prisakyta griežtai su juo pasikalbėti – kad daugiau to nedarytų. Ir vyrukas iš tikrųjų liovėsi rašinėjęs.

Amelčenka tikrai buvojo Ukrainoje 2013 metų pabaigoje. Vienas iš Michailovui žinomų jo darbų ten – išmokėti pinigus prieš „Euromaidaną“ einančių mitingų organizatoriams ir kalbėtojams. Tada Ukrainoje buvo įsteigta tuzinas nekomercinių organizacijų, tačiau ką jos veikė – Michailovui nežinoma. (Pats Amelčenka žurnalistui sakė, kad jų buvojimo Ukrainoje metu Luhanske, devynaukščio namo laiptinėje, buvo nušautas „svarbus veikėjas“. Žurnalistas spėjo: gal tai „respublikos vadovo“ Plotnickio padėjėjas, kurio kūną su šautinėmis žaizdomis rado būtent laiptinėje 2016 metų pavasarį.)

Aferistas su dokumentais

Lapkričio 9 d. pasirodė atsiliepimai į naują Deniso Korotkovo publikaciją „Novaja gazeta“. Vėl „Gosnovosti“(«Стань соучастником лжи»: «Новая газета» раздает деньги читателей мошенникам и маргиналам) – tiesa, su nuoroda į keturiomis valandomis anksčiau parašyta Rusijos naujienų agentūros „Novyj den“(„Новая Газета“ штампует материалы, приглашая мошенников и фриков“). Spalio mėnesį Denisas Korotkovas už 300 tūkstančius rublių redakcijos pinigų papirko „informatorių“ Valerijų Amelčenką, tačiau šis pensininkas išsigando pasekmių ir vėliau kreipėsi į policiją. Dabar skandalingajam žurnalistui redakcija skyrė 2 milijonus iš rėmėjų ir skaitytojų suaukotų pinigų, kurie galiausiai atiteko Peterburge žinomam aferistui Amdrejui Michailovui. „Keistu“ sutapimu Michailovas rimtiems žmonėms buvo skolingas kaip tik du milijonus rublių. Apie tai papasakojo buvęs aferisto pažįstamas, pridūręs, kad tvirti vyrukai jau ne kartą lankėsi jo namuose.

„Gosnovosti“ rašo: ar verta tikėti tokio „informatoriaus“ žodžiais – retorinis klausimas. Kiaurai prasiskolinęs Michailovas lengva ranka galėjo sutikti dalyvauti Korotkovo aferoje, kaip anksčiau padarė kitas lengvų pinigų mėgėjas, Amelčenka. Tuo tarpu „Novaja“ visiškai nesibjaurėdama bruka masėms kliedesį mieste žinomų neadekvačių žmonių, kuriems vieta beprotnamyje“ („Новая“ нисколько не брезгует продвижением в массы бредаизвестных в городе неадекватов, место которым в психушке“)…

Šį kartą – „kaip pasakė vienas pažįstamas“… O apie tai, kad Michailovas turi skolų, jau kadaise parašė jo provokacijas tyrę žurnalistai. Jiems seniai žinoma, kas tai per paukštis. 2013-ųjų vasaros pradžioje NTV laidoje dalyvavęs Andrejus Michailovas prisipažino išsiuntinėjęs keturioms dešimtims leidinių suklastotą pasakojimą apie verslininką tam, kad įrodytų „žiniasklaidos parsidavėliškumą“. Kai vėliau „Laikraščio apie laikraščius“ sukviestoje konferencijoje „Fontanka“ korespondentas Denisas Korotkovas paklausė jo apie Prigožiną, „Rusijos pilietis“ (taip jis prisistatė žurnalistams) atsakė: „Pavardę, kuria jūs pasakėte – Jevgenijus Prigožinas – girdžiu tik dabar iš jūsų“. O pinigus leidiniams apmokėti jis ėmęs iš kreditų. („Laikraštis apie laikraščius tebegyvuoja internete ir toliau skelbia leidinių „nepasitikėjimo reitingą“.)

Novaja gazeta

Tą pačią dieną su Denisas Korotkovas radijo stoties „Echo Moskvy“ žurnalistei pasakė Michailovą stovėjus prie pačių „trolių fabriko“ ištakų. Jau tada žurnalistai išsiaiškino, kad provokacijos prieš leidinius „Novaja gazeta“, „Fontanka“, „Argumenty i fakty“ ir kitus, tą pačią „Echo Moskvy“ buvo vykdomos jam dalyvaujant, o gal – ir vadovaujant. „Jis yra žmogus, kuris turi dokumentus, – pasakė Korotkovas. – Tai ne tik raštai su spaudais – tai ir nuotraukos, vaizdo įrašai, iš kurių aiškiai matyti, kaip jis visa tai darė.“ Pasak žurnalisto, Valerijaus Amelčenkos atveju ne visa jo papasakota galima tiesiogiai patvirtinti, o dėl Andrejaus Michailovo abejonių nekyla. Žmogaus pasakojimu galima netikėti, o dokumentinių liudijimų – nepaneigsi.

Tą pačią dieną „Novaja gazeta“ paskelbė Libijos karinių pajėgų vyriausiosios vadovybės informacijos biuro vaizdo įrašą apie prieš dvi dienas Maskvoje įvykusį Rusijos gynybos ministro susitikimą su Libijos maršalu. Tarp Rusijos generolų, sėdinčių prie derybų stalo, matyti… Jevgenijus Prigožinas. Vadinasi, ir jis svartė padėtį Artimuosiuose Rytuose bei Šiaurės Afrikoje ir kovos su terorizmu reikalus?

(Bus tęsinys)

2018.11.22; 06:00

Režisierius Emilis Vėlyvis. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Lietuvos politikai nereikalingu ir nepateisinamu tikinčiųjų kiršinimu vadina režisieriaus Emilio Vėlyvio per Žolinę Turgelių bažnyčioje surengtą provokaciją. Pasak jų, menininkų elgesys negali būti pateisintas saviraiškos laisve, nes bažnyčioje surengtas šou tiesiog peržengia etikos ir moralės ribas.

Nepaisant ideologinės priklausomybės, Seimo nariai sutaria – saviraiškos laisvė turi ribas, kurias peržengus gresia net baudžiamoji atsakomybė.

Žolinių dieną E. Vėlyvio projekto „Zero Live Show“ komanda nustebino bažnyčioje susirinkusius žmones. Bažnytinių apeigų drabužiais persirengę aktoriai (Vitalijus Cololo, Mindaugas Papinigis, Ainis Storpirštis) lenkų kalba pasakojo apie netrukus prasidėsiantį projektą „Zero Live show“. Galiausiai aktoriai į pamaldas susirinkusiems tikintiesiems siūlė ir dalino suktines, kurios priminė vadinamąją „žolę“.

Tiesiogiai transliuotas tris su puse minučių užtrukęs aktorių pasirodymas sulaukė didžiulio visuomenės dėmesio ir kontraversiškų vertinimų. Per beveik parą vaizdo klipas buvo peržiūrėtas daugiau nei 160 tūkst. kartų.

Iš Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) pašalintas Seimo narys Mantas Adomėnas piktinosi ne tik bažnyčioje surengta provokacija, tačiau ir žiniasklaidos reakcija į ją.

M. Adomėnas trečiadienį feisbuke rašė, kad aktoriai tyčiojosi iš tikėjimo ir kad, pasak jo, įtakingiausias žiniasklaidos portalas delfi.lt įvykį reklamavo, nematydamas tame nieko blogo.

Parlamentaras Mantas Adomėnas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

„Nežinau, kas didesni šmikiai – Vėlyvis su savo šutve, besityčiodami iš žmonių tikėjimo ir tradicijų (iš šitų beprasmiška tikėtis padorumo ir skonio), ar „Delfi“ žurnalistai, ramiu veidu reklamuodami tai kaip dar vieną smagią šou verslo iniciatyvą. Gėda“, – feisbuke rašė M. Adomėnas.

„Įsiveržimas į bažnyčią yra konkretus trukdymas tikintiesiems išpažinti savo religiją – t. y. konstitucinės religijos laisvės pažeidimas. „Delfi“ – turbūt įtakingiausia Lietuvos žiniasklaidos institucija – tame, atrodo, nemato problemos. Ir tai gili mūsų visuomenės problema“, – apibendrino politikas.

Menininkų pasirodymu neliko sužavėti ir kiti Lietuvos politikai. Tai, kad aktorių surengtas šou bažnyčioje yra ne saviraiškos laisvės, bet puolimo prieš tikinčiuosius pavyzdys, mano ne tik tradiciškai konservatyvias nuostatas užimantys politikai, tačiau ir pasaulietines vertybes akcentuojantys liberalų bei socialdemokratų atstovai. Politikai sutaria, kad menininkų saviraiškos laisvė turi ribas, kurias peržengus gresia net baudžiamoji atsakomybė.

Vienos iš Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) lyderių Agnės Širinskienės nuomone, E. Vėlyvio sumanymas peržengė etikos ribas.

„Labai kritiškai vertinu, manau, kad buvo peržengtos etikos ribos, nes vis dėlto saviraiškos laisvė, kuria džiaugėsi kūrėjai, turi ribas. Ji tikrai negali pažeisti kitų laisvių. Šiuo atveju buvo tiesiog įsiveržta į pamaldas ir sutrikdyta rimtis. Tad manyčiau, kad toks elgesys nėra suderinamas su etikos normomis“, – kalbėjo „valstietė“. Pasak jos, tikinčiųjų jausmai atliekant vaidinimą pamaldų metu buvo įžeisti. Politikė aiškino, kad už nepagarbų elgesį trikdant pamaldas yra numatyta baudžiamoji atsakomybė. Tačiau, pabrėžė A. Širinskienė, ne politikai, bet teisėsauga turėtų įvertinti menininkų akibrokštą.

Agnė Širinskienė. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

A. Širinskienės nuomonei dėl saviraiškos laisvės antrino ir Lietuvos socialdemokratų lyderis Gintautas Paluckas. Jis Eltai teigė, kad aktorių elgesys kiršina bendruomenę ir yra kvailas, mažvaikiškas bei nepateisinamas.

„Vėlyvis tuo pasižymi, kad stengiasi sukelti kontraversijas ir organizuoti tokias provokacijas. Tai sąmoningas veiksmas, tai nėra kažkokia klaida. Tačiau tai erzina tikinčiuosius ir, tiesą sakant, vardan linksmybės ar vardan atrakcijos nematau pagrindo daryti tokius dalykus. Tai yra kiršinimas, kam to reikia? Tam, kad pasijuoktume, tam, kad pasidžiaugtume?“, – aiškino socialdemokratas.

„Visuomenėje yra žmonių, kurie savo tikėjimą priima rimtai. Aš galiu priekaištauti dėl per didelės Bažnyčios reikšmės valstybės valdyme ir pagrįstai priekaištauti, nes mes esame pasaulietinė valstybė, tačiau žmonės turi tikėjimo laisvę, ir ta jų teisė turi būti gerbiama. Tad tokios provokacijos nėra niekaip pateisinamos. Kodėl reikėtų skaudinti žmones. Manau, kad tai yra kvaila ir mažvaikiška“, – pabrėžė G. Paluckas.

Pasak jo, saviraiškos laisvė yra ir turi būti ribojama, atsižvelgiant į tautos istorijos patirtį bei moralines nuostatas.

„Esame tokį sprendimą priėmę, kad saviraiškos laisvę mes ribojame, nes dėl kai kurių dalykų mūsų tautai skauda. Dėl istorinių paralelių ir kitų dalykų. Todėl mes įstatymu draudžiame nacistinius, sovietinius simbolius. Tad saviraiškos laisvės ribojimas yra pagrįstas dominuojamomis tautos moralinėmis nuostatomis. Toks yra sutarimas“, – apibendrino politikas. 

Aktorių pasirodymą skeptiškai įvertino ir liberalė Aušrinė Armonaitė. Jos nuomone, būtina įvertinti tai, kad Bažnyčia yra autonomiška institucija, ir jos bendruomenė rinkosi į pamaldas melstis.

„Man tai neatrodo labai simpatiškai. Šis veiksmas buvo tiesiog noras į save atkreipti dėmesį radikalesniu, prieš konkrečią bendruomenę nukreiptu, būdu. Aš esu už kūrybinę laisvę, tačiau, jei pas mane į namus ateina žmonės, jie priima tam tikras bendravimo taisykles. Jeigu jie pradeda elgtis taip, kaip man nepriimtina, aš paprašau juos išeiti“, – savo nuomonę išsakė A. Armonaitė.

Į menininkų provokaciją sureagavo ir 2019 m. vyksiančiuose prezidento rinkimuose kandidatuoti ketinantis europarlamentaras Valentinas Mazuronis. Savo feisbuko įraše jis pritarė M. Adomėnui ir teigė, kad žiūrint aktorių pasirodymą jam buvo graudu ir „neskanu“.

Europarlamentaras Valentinas Mazuronis. Slaptai.lt nuotr.

„Šiuo klausimu pritariu Mantui. Veržtis į svetimą erdvę, kur tu esi nekviestas ir nelaukiamas, parodijuoti kunigus bažnyčioje, reklamuojant savo renginį, yra kiauliška ir nepadoru, kaip minimum. Tai yra savo požiūrio į padorumą ir kitų žmonių pagarbą pademonstravimas ir nieko daugiau. Lipimas per galvas, siekiant abejotino rezultato. Man tai pasirodė neskanu, nejuokinga ir net kažkiek graudu. Nejaugi mes esame tokie iš tikro? Priskirkime tai prastai surežisuotai ir nevykusiai reklaminei akcijai“, – feisbuke antradienį rašė europarlamentaras.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.08.16; 18:10

Tebesitęsiant Londono ir Maskvos diplomatiniam ginčui, Rusija penktadienį atliktą į Jungtinę Karalystę (JK) atskridusio Rusijos oro linijų bendrovės „Aeroflot“ lėktuvo patikrinimą pavadino „akivaizdžia provokacija“.

JK teigimu, ji atlieka įprastinius lėktuvų patikrinimus, siekdama apsaugoti šalį nuo organizuoto nusikalstamumo ir žmonių, bandančių atsivežti į šalį kenksmingų medžiagų.

Rusijos ambasada Londone teigė, neva penktadienį Londono Hitrou oro uoste įvykdytas lėktuvo iš Maskvos apieškojimas yra „neįprastas“.

Rusijos ambasada mano, kad lėktuvo apieškojimas susijęs su diplomatine krize, kilusia dėl buvusio dvigubo Rusijos agento Sergejaus Skriaplio ir jo dukros Julijos apnuodijimo JK teritorijoje.

„Matėme dar vieną akivaizdžią JK institucijų provokaciją“, – skelbė ambasada ir pridūrė, kad britų pareigūnai iš pradžių norėjo apieškoti lėktuvą nedalyvaujat jo įgulai, tačiau galiausiai leido kapitonui dalyvauti patikrinime.

„Neturime kito paaiškinimo kaip tik šis, kad incidentas Hitrou oro uoste vienaip ar kitaip yra susijęs su priešiška politika, kurią JK vyriausybė vykdo Rusijos atžvilgiu“, – skelbiama Rusijos ambasados pranešime.

Rusijos ir Vakarų santykiai krizėje atsidūrė po Skripalių apnuodijimo JK teritorijoje. Sergejus ir Julija Skripaliai jau nuo kovo 4 dienos gydomi ligoninėje. Teigiama, kad moters sveikata gerėja.

Britų institucijų teigimu, jie buvo apnuodyti Sovietų Sąjungoje sukurta nervus paralyžiuojančia medžiaga „Novičiok“.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.04.01; 00:30

Krymo žemėlapis

Prieš ketverius metus Rusija aneksavo Krymą. 2014 m. vasario 27 d. „žalieji žmogeliukai“ įžengė į pusiasalį. Kovo 18 d. aneksija buvo baigta.

Bet Rusijos prezidentas V. Putinas Krymo pusiasalio aneksijos klausimą iškėlė savaite anksčiau – per pasitarimą siaurame rate, vykusį prieš ketverius metus, naktį iš vasario 22-osios į 23-ąją, neseniai pareiškė buvęs Valstybės Dūmos deputatas Ilja Ponomariovas. Prezidentas buvo susijaudinęs ir įsiutęs: prieš tai, 22-ąją, vos nepateko į sraigtasparnio avariją Sočyje, kurą jis laikė užsienio specialiųjų tarnybų įvykdytu pasikėsinimu.

V. Putinas aiškiai skubėjo. Jo nuotaika buvo prasta. Tą pačią dieną iš Kijevo pabėgo V. Janukovyčius. Maidanas kunkuliavo, o Maskvos remiami separatistai niekaip negalėjo nuslėpti, kad į Ukrainos rytus veržiasi iki dantų ginkluoti Rusijos kareiviai, gabenama ginkluotė. Reikėjo užsitikrinti geras geopolitines pozicijas Juodosios jūros regione, motyvuojant tai JAV ir NATO interesais regione.

Paskui jis melavo. Kad į Rytų Ukrainą rusų savanoriai atvyksta pakariauti atostogų metu, o „žalieji žmogeliukai“ – tai vėlgi „entuziastai“, kurie esą komufliažinę uniformą gali nusipirkti bet kurioje karo reikmenų parduotuvėje. Nerangus buvo tas humoras, bet V. Putinas spaudos konferencijoje ir neslėpė pokštaująs. Juk visi žinojo: specialios paskirties būriai be atpažinimo ženklų įžengė į Krymą tam, kad užtikrintų referendumo spektaklį, izoliuotų ir šiaip bejėgius Ukrainos karinius dalinius ir užčiauptų burnas nepatenkintiems.

V. Putinas okupacijos ir aneksijos tempais pralenkė J. Staliną. KGB papulkininkis Krymo aneksiją įvykdė per pustrečio karto trumpesnį laiką, nei J. Stalinas tai padarė su Baltijos valstybėmis 1940 metų vasarą. Rusijos kariuomenė į Krymą įžengė vasario pabaigoje. Krymo aneksija buvo užbaigta kovo 18 dieną. Maždaug trys savaitės. J. Stalino sakalai į Lietuvos, Latvijos ir Estijos teritoriją įžengė 1940 m. birželio 15 dieną. Lietuva buvo aneksuota ir inkorporuota į SSRS sudėtį rugpjūčio 3 dieną, t.y. net po 49 dienų.

Paskui V. Putinas girsis, kad referendume už pusiasalio prijungimą prie Rusijos balsavo 95 proc. Krymo gyventojų. Tiesa, čia J. Stalino jis nepralenkė: SSRS generalisimą išrinkdavo 99,99 proc. sovietų rinkėjų. Bet kaip ir jo pirmeivis, V. Putinas žadėjo, kad priims sprendimus, jog Kryme šalia ukrainiečių ir rusų būtų gera gyventi ir totoriams, kurių kalbą aiškino paskelbsiąs valstybine.

Totoriams jis priėmė kitokį nuosprendį: jų parlamentą – medžlisą – paskelbė teroristine organizacija ir išvaikė, totorių bendruomenės vadovus – teroristais ir neįsileido į pusiasalį. Apie Krymo totorių kalbą, priklausančią senai tiurkų kalbų grupei, žinoma, pamiršo.

Ar kitaip elgėsi J. Stalinas? Gal neatsitiktinai kone tuo pačiu metu, tik prieš 70 metų, 1944 m. gegužę apie 200 tūkstančių Krymo totorių buvo deportuota į Vidurinę Aziją, jų būstus užėmė atėjūnai. JAV leidinys „American Journal of Political Science“ rašė, kad kelionėje į tremties vietas ir pirmaisiais jos metais mirė apie 46 proc. Kryme gyvenusių totorių. Tik 1989 m., kai SSRS ėmė byrėti, jiems buvo leista grįžti į pusiasalį.

Krymo totoriai
Krymo totoriai

Savo nugalėtojiškoje kalboje 2014 m. kovo 18 d. V. Putinas apgailestavo, kad Nikita Chruščiovas atidavė Krymą Ukrainai. Kremliaus ideologai ir šiandien kalba, jog tuometinis SSKP CK generalinis sekretorius tai padarė lengva ranka, netgi lengvai apgirtęs, esą gerokai padauginęs per iškilmes, skirtas 300-osioms Pereslavlio sutarties prijungti Ukrainą prie Rusijos metinėms…

Bet neseniai išleistoje Vitalijaus Portnikovo knygoje „Krymas. Realijos“ rašoma, kad tai buvo ne N. Chruščiovo, o tuometinio Ministrų Tarybos pirmininko Georgijaus Malenkovo – J. Stalino įpėdinio – dovana. Į tokias naujai sugalvotas pareigas N. Chruščiovas buvo paskirtas 1953 m. rugsėjį, jau po J. Stalino mirties, ir kitų metų pavasarį vykusiam prezidiumo posėdžiui jis dar nevadovavo.

N. Chruščiovas 11 metų dirbo Ukrainoje, bet nebuvo ukrainietis: jis rusas iš Kursko srities. Bet V. Putinui tai nė motais: paprastai Rusijos liaudžiai ir šis menkas melas tiko pagardinti Krymo aneksijos šou. Apžvalgininkai ironizuoja, kad anglišką Krymo pavadinimą (Crimea) Rusijos lyderis neatsitiktinai tapatina su crime (angl. nusikaltimas, kriminalas)…

***

Ketinau apsiriboti tik Krymo aneksijos tema ir V. Putinui priimtinomis „zekų“ (kalinių) manieromis, bet kaip ir anuomet, taip ir dabar dėmesį patraukė „lietuviškas“ niuansas: vasario pabaigoje trims Lietuvos piliečiams buvo paskelbtas nuosprendis, apkaltinus juos antivalstybine veikla. Jų nuoseklus raginimas priešintis eurui, Lietuvos narystei ES ir NATO, skalūninių dujų išgavimui Žygaičiuose, valdžios kritika, įvairių proklamacijų platinimas – dar pusė bėdos. Kai kuriuos jų veiksmus galima vertinti kaip radikalių nuomonių raišką.

Tačiau šis procesas, užsitęsęs kone ketverius metus, priminė šių žemaičių „patriotų“ agitaciją pasirašyti peticiją, kad Klaipėdos kraštas būtų grąžintas Rusijos Federacijai. Apie tai rašiau DELFI straipsnyje „Po Krymo atėjo eilė Klaipėdos kraštui?“ (https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/c-iskauskas-po-krymo-atejo-eile-klaipedos-krastui.d?id=64275204).

Būtent prieš Kovo 11-ąją minėti veikėjai, susibūrę į 2013 m. spalį į Klaipėdos savivaldybėje registruotą viešąją įstaigą – judėjimą „Būkime vieningi“, šiaip jau pasisakę už pasaulio žemaičių vienijimąsi ir Žemaitijos karalystės paskelbimą, ėmė platinti provokacinę peticiją. Ją paskelbė Amerikoje registruotas 2007 m. sausį įsikūręs portalas Avaaz.org, kuris save įvardija žmogaus teisių gynėju. Šios organizacijos lyderis – žydų kilmės Kanadoje gimęs 41-rių metų Rickenas Patelis (tėvas gimęs Kenijoje, motina – britė), beje, turintis juodąjį karatisto diržą, giriasi, kad jos gretose yra apie 20 mln. žmonių visame pasaulyje, ir ji atstovauja „patiriančius neteisybę piliečius“. „Avaaz“ iš sanskrito kilęs hindi kalbos žodis reiškia „balsą“. Per JAV prezidento rinkimų kampaniją R. Patelis oponavo D. Trumpui.

Netrukus peticija atsirado ir judėjimo „Būkime vieningi“ portale, bet prieš tai, 2013-ųjų rugpjūtį, jo lyderiai sukurpė ir V.Putinui bei A. Lukašenkai išsiuntė laišką, prašydamas apginti nuo laukiamos ekologinės katastrofos, išgaunant skalūnines dujas Žygaičiuose. Nepriklausomybės metinių proga rūpestis dėl ekologijos virto didžiuliu galvos skausmu, kad Krymo aneksijos pavyzdžiu Klaipėdos kraštas, šimtmečiais ėjęs iš rankų į rankas, atiteks Rusijai. Kartu su Karaliaučiaus sritimi tai taptų strateginiu placdarmu kovoti su „agresyviomis Vakarų užmačiomis rytinėje fronto linijoje“. Kitaip sakant, Krymo ir Rytų Ukrainos frontas galėtų persikelti ir prie Baltijos krantų… Minėtos ir jau neegzistuojančios viešosios įstaigos tinklalapis internete buvo atvirai prorusiškas, jame naujoji Ukrainos valdžia buvo vadinama fašistais, o konfliktas Kryme – JAV ir ES karu prieš Rusiją. Po keleto dienų paskelbta, kad po peticija jau surinkta daugiau nei 100 parašų. Organizatorių tikslas – surinkti 10 000 parašų.

Parašų rinkimo organizatoriai, aiškindami, kodėl Klaipėdos kraštas turėtų būti atplėštas nuo Lietuvos, teigė, kad Rusija tam turi ir juridinę, ir moralinę teisę. Esą paskutiniais Antrojo pasaulinio karo mėnesiais 1945 metais, vaduodami Klaipėdos kraštą nuo Vokietijos nacių kariuomenės, žuvo apie 130 tūkst. sovietų karių. Bet vienos iš Klaipėdos miesto taryboje atstovautų politinių partijų „Rusų aljansas“ narys Aleksandras Michailovas tąkart atsiribojo nuo šios akcijos ir vadino ją provokacija.

Panašiai kaip Klaipėdos krašto gyventojai tuomet buvo kurstomi ir kaimynai latviai. Visi Latvijos gyventojai, tarp kurių rusų didesnė dalis negu Lietuvoje, taip pat buvo raginami pasirašyti peticiją dėl Latvijos stojimo į Rusijos Federacijos sudėtį. Parašų rinkėjai tikino, kad jei Latvija „vėl taptų Rusijos Federacijos dalimi“ (iš tikrųjų Latvija buvo okupuota Sovietų Sąjungos), tada visiems Latvijos gyventojams atsivertų didelės perspektyvos, daug didesnės negu dabar, kai Latvija yra ES narė. Buvo tikinama, kad išaugs darbo užmokestis, pensijos ir išmokos, o jau nafta ir dujos, kaip Kryme žadėjo Vladimiras Žirinovskis, bus tiekiamos kone nemokamai…

Akivaizdu, kad tokią provokacinę veiklą reikėjo nutraukti. Pernai balandį Klaipėdos apygardos teismas ėmėsi antivalstybine veikla kaltinamų trijų vyrų bylos. Neseniai paskelbtas nuosprendis, kurį puolė smerkti Rusijos propagandiniai kanalai, tokie kaip Sputnik ar Rusijos televizijos…

Neabejotina, kad panašūs eksperimentai, nors ir pridengiami patriotizmu, yra provokaciniai. Jie nėra nekalti, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, o zonduoja visuomeninę nuomonę, ruošia propagandinio karo dirvą, kursto separatines nuotaikas ir ieško ne tik rusakalbių bendruomenėje silpnų vietų. Šitaip formuojama intervencijos aplinka. Atrodytų, XXI a. nebėra vietos praėjusių šimtmečių karų metodams ir dingstims juos pradėti, tačiau Rusijos agresija Gruzijoje, Rytų Ukrainoje, Krymo aneksija rodo, kad, uždangsčius agresiją permatomu šydu, padedant Penktajai kolonai, galima viduramžiškais būdais susigražinti prarastas ir geidžiamas teritorijas.

www.iskauskas.lt

2018.03.19; 10:05

Krašto apsaugos ministras Raimondas Karoblis kaip didžiausią pavojų mūsų šaliai karinių pratybų „Zapad“ metu įvardino galimas provokacijas bei pratybas rengiančių šalių klaidas ir kibernetines atakas. 

Užrašas skelbia: „Ten, kur Rusijos kariuomenė – ten karas. Rusijos kareivi, grįžk namo“

Trečiadienį „Žinių radijo“ laidoje ministras patikino, kad realaus pavojaus ir didelės grėsmės nėra, tačiau „snausti“ pratybų metų Lietuvos kariuomenė nežada.

„Pavojų yra, tačiau šiuo metu priemonių, kad tai būtų preliudija į konfliktą ir kad tai būtų labai didelė grėsmė daliniam arba visa apimančiam konfliktui, tikrai nėra ir to neturėtų būti“, – teigė ministras.

Krašto apsaugos ministras pridūrė, kad pratybų metu, rudenį, planuojamas gerokai didesnis mūsų kariuomenės budrumas – didinamos sąjungininkų pajėgos, vykdomi įvairūs stebėjimai. Taip pat bus saugomasi nuo kibernetinių atakų.

„Jeigu kalbėtume apie galimus tam tikrus veiksmus ar pavojus, tai turbūt didžiausi yra galimos klaidos iš oponentų pusės, galbūt lokalios provokacijos – čia pirmiausias uždavinys, kodėl turime būti budrūs. Gali būti taip pat sustiprėjimas informacinių atakų, kurių tikslas – diskredituoti mūsų sąjungininkų karius, diskredituoti Lietuvos kariuomenę, parodyti Rusijos, Baltarusijos galią. Tai yra irgi tikėtina, ir kibernetinės atakos irgi galimos“, – pavojus ir planus vardijo R. Karoblis.

Pratybose, vyksiančiose visiškai šalia Lietuvos, Baltarusijoje, spėjama, dalyvaus apie 100 tūkst. karių. Tikslus skaičius kol kas nežinomas – rusai teigia į pratybas išsiųsią vos 13 tūkst. savo šalies karių, nors toks skaičius, ko gero, tolimas nuo tiesos.

Vien 1981 m. vykusiose pratybose „Zapad 81“ dalyvavo apie 150 tūkst. kareivių, o 1940 m. birželį prie Lietuvos sienos buvo sutelkta per 220 tūkst. karių su beveik 2 tūkstančiais tankų – birželio 15 d. šimtatūkstantinė „mokymų“ armija kirto sieną ir Lietuvą okupavo.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.08.17; 05:00

Kaip skelbia žiniasklaida, Lenkijoje padaugėjo antisemitizmo apraiškų. Varšuvos universiteto tyrimų centras nustatė, kad 2014–2016 metais padidėjo tolerancija kalboms, kurstančioms neapykantą žydams. Tai ypač būdinga jauniems lenkams, interneto vartotojams. 

Algimantas Zolubas, šios replikos autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Šį tyrimą atliekant buvę apklausta 1000 suaugusiųjų ir 700 jaunuolių. Tik 23 proc. apklaustų lenkų prisipažino teigiamai vertinantys žydų tautybės žmones. 2015 metais šis skaičius buvo penkiais procentiniais punktais didesnis.

Tyrimo autoriai tolerancijos antisemitizmui augimą sieja su islamofobijos paaštrėjimu ir didesniu nusiteikimu prieš migrantus. Varšuvos universiteto mokslininkai padarė išvadą, kad musulmonų baimė, kilusi 2014–2016 metais, dar pakurstė žmonių nusistatymą prieš žydus. Tai nepriklauso nuo jų amžiaus ar politinių pažiūrų. Tyrimas rodo, kad 2016 metais 37 proc. apklaustųjų išreiškė neigiamą požiūrį į žydus, o pernai tokių žmonių buvo 32 procentai.

Daugiau kaip pusė (56 proc.) respondentų teigė, kad nepriimtų į savo šeimą žydo. Tai 10 proc. daugiau negu 2014-aisiais. Apie trečdalį apklaustųjų tvirtino, kad jie nenorėtų gyventi žydų kaimynystėje. Apie 11 proc. suaugusiųjų ir 24 proc. jaunesnių lenkų prisipažino retkarčiais pasisakantys prieš žydus.

Antisemitizmo apraiškų padaugėjimo siejimas su islamofobija, regis, neturi pagrindo, nes žydams islamas tiek pat artimas kaip lenkams budizmas, todėl kaltinti žydus islamo plėtra Lenkijoje turėtų būti absurdiška.

Jei čia pat palyginimui padarytume apklausą Lietuvoje, įtariu, kad gautume panašius rezultatus, nors čia islamofobijos apraiškų neteko girdėti. Priežasties reikėtų ieškoti kitur.

Pastaruoju metu žiniasklaida, tarsi gardžiuodamasi savinieka, skelbia vis naujus rašinius, kaip lietuviai kolaboravo su naciais, kaip išduodavo bei žudė žydus, kaip grobstė jų turtą. Nors žinotina, jog tie vagys nebuvo nacionalistai, jog ir į Sibirą ištremtų lietuvių turtu nesibjaurėjo, jog jie drauge buvo entuziastingas stribų rezervas.

Pasiskaičius tų rašinių komentarus, rasime pakankamai ir antisemitinių, deja, išprovokuotų. Antai Rūtos Vanagaitės knyga jau pačiu provokuojančiu pavadinimu „Mūsiškiai“ skatino lieti neadekvačias tiek dėl antraštės, tiek dėl turinio emocijas.

Neseniai aktyviai viešintos žinios, interviu, reportažai apie „pasaulinį sąskrydį“ Molėtuose, primenant, kaip lietuviai (molėtiškiai) žudė ir naikino žydus. Panašų „sąskrydį“ Veliučionyse netoli Vilniaus vėl skelbė Rūta Vanagaitė. Ar tai tautos kaltės išpažinimo bei  atgailos apeigos, ar tautinio kiršinimo vajaus sudedamoji dalis?

Tarsi mūsų kiršintojams neaišku, kad ne Lietuva vykdė tuos nusikaltimus, nes mūsų valstybė buvo okupuota vokiečių nacių ir tik okupacinei valdžiai verčiant būta talkininkų iš lietuvių, lenkų, rusų ir net žydų pusės. Todėl po panašių rašinių ar akcijų pasipila komentarai, tarp kurių pakanka antisemitinių ir net teisėsaugos dėmesio vertų. Panaši padėtis Lenkijoje, todėl ir vertinimai panašūs.

Paskutiniojoje Virginijaus Savukyno LRT televizijos laidoje „Istorijos detektyvai“ buvo pristatyta Arkadijaus Vinokuro knyga „Mes nežudėme“. Kalbintas knygos autorius pasakojo, kaip jis apklausė žydšaudžių vaikus bei anūkus dėl holokausto vertinimo. Jis perskaitęs 426 LAT (Aukščiausiojo teismo) nutartis ir 75 tomus baudžiamųjų sovietinių metų bylų, iš jų atrinkęs 35, su kuriomis susijusius holokausto dalyvių artimuosius ir kalbinęs. Ar autoriaus siekis buvo nuoširdžiai užjausti nekaltus holokausto dalyvių artimuosius? Tai labiau panašu į keršto siekį tiems artimiesiems, kad jie ir kiti žinotų, jog jo tėvas ar senelis buvo žydšaudys. Juk A. Vinokuro interviu su vaikais, vaikaičiais yra autentiškas KGB persekiojimams. Ko nepadarė sovietai, dabar daro Vinokuras su Savukynu.

Dera užjausti autorių dėl jo šeimos tragiško likimo, tačiau ar žuvusiųjų atmintį p. Vinokuras savo knyga įamžino, ar tik esmingai prisidėjo prie besitęsiančio antisemitizmo skatinimo vajaus? Jis ir skaitytojas nesunkiai ras delfi.lt, 15 min.lt interviu (Arkadijus Vinokuras: Holokausto vykdytojų palikuonys – irgi aukos) komentaruose pakankamai antisemitinių pasisakymų, nes Vinokuras kagėbistiniu būdu galimai prievartavo žydšaudžių palikuonius. Kita vertus, sukeltas šaršalas komentaruose – gera dirva antisemitizmo provokatoriams kedenti juos, rodyti, kokie antisemitai tie lietuviai.

Išvešėjęs lietuvių kaltintojų žydšaudyste vajus – bevaisis, jis tik kiršina, provokuoja antisemitizmą. Bet juk tai gali būti zadanija (užduotis) – sukelti neįmanomą sugyventi atmosferą, juolab kokius išpuolius. Nejaugi zadanijos vykdytojai nenutuokia, kokios nedraugiškos šalies užduotį vykdo? Patys ir per draugiškos šalies nedraugišką „žydšaudžių medžiotoją“.

Žydiškos ar kitokios kilmės lietuviai (Lietuvos piliečiai) turi būti vertinami vienodai, kaip lietuviškos kilmės lietuviai, todėl kiršinimus, nesantaikos provokavimus būtina atpažinti, juos pasmerkti.

Informacijos šaltinis – www.llks.lt leidinys.

2017.01.28; 02:59

Rusijos valstybinė žiniasklaida tapo „pačia pirmiausia provokatore, kurstančia priešiškumą pabėgėliams Europoje ir nesibodinčia įtraukti į savo istorijas nekaltų žmonių“, – rašo vokiečių bulvarinis leidinys Bild.

Antai, „Komsomolskaja praveda“ žurnalistas Dmitrijus Smirnovas išspausdino „chaotišką montažą“, kuris turi įrodyti, kad jaunuolis, praėjusį rudenį nusifotografavęs kartu su VFR kanclere Angela Merkel (siras Anasas Modamanis fotografavo per Merkel vizitą į pabėgėlių priėmimo punktą Berlyne, Špandau rajone, ir vėliau ta fotografija pasklido po visą pasaulį), ir esąs ”Briuselio teroristas“.

Continue reading „Rusijos žiniasklaida sieja Merkel su Briuselio teroristais“

Štai sulaukėme naujos Rusijos informacinės atakos. Lapkričio 25-ąją Rusijos televizija NTV parodė ilgoką interviu "Ypatingas įvykis. Tyrimas", kurio metu prostitutė iš Kaliningrado į šuns dienas deda Lietuvos valstybės saugumo departamentą.

Minėtoji laida – primityvi. Tokių "sensacijų" įmanoma sukurpti apie bet kurios valstybės slaptąją tarnybą. Juk prostitutė nepanoro atskleisti savo tikrosios tapatybės. Todėl mes nežinome svarbiausiojo – kas iš tiesų slepiasi po prostitutės iš Kaliningrado kauke. Gal šis personažas – išgalvotas? Gal tokia prostitutė niekad neegzistavo?

O gal Lietuvoje prieš dešimt metų ir buvo į meilės žaidimus įsivėlusi mergina iš buvusio Karaliaučiaus, gal ji tikrai atvyko į NTV redakciją papasakoti savo nuotykių. Bet ar tai reiškia, kad jos žodžiais galima aklai tikėti? Nejaugi įmanoma atmesti versiją, kad jos teiginiuose – ypač daug susireikšminimo?

Continue reading „Nejaugi susimausime ir dėl Kaliningrado prostitutės pasakojimo?“

Spalio mėn. 24 d. apie 11.40 val. ėjau Vilniaus Skroblų gatve ir nustėrau dėl tarp 17-ojo ir 19-ojo namų esančiame kieme pamatyto vaizdo…

Kiemo ant dar žalios žolės gulėjo maždaug 20-ies metrų ilgio ir vieno metro pločio du lozungai. Bandžiau paskaityti, kas man artimesniajame aliejiniais dažais stambiomis rusiškomis raidėmis parašyta; kadangi stovėjau pėsčiųjų take, kurį nuo kiemo skiria tvora, ir kadangi lozungas buvo vietomis atsiknojęs kita puse, o galas suraitytas.

Tai ne viską įskaičiau, bet ir to, ką perskaičiau, pakako: "VELIKOMU  OKTIABRIU – SLAVA!", "VELIKOMU LENINU – SLAVA!" 

Continue reading „Nustėrau dėl kieme pamatyto vaizdo…“

Štai ir sulaukėme atomazgos net keletą metų iš eilės narpliotoje baudžiamojoje plungiškio Andriaus Kavecko byloje. Ši byla kurstė didelių aistrų ne tik Plungės mieste, bet ir visame Žemaitijos regione.

Ilgainiui tos aistros turėtų nurimti. Andrius Kaveckas – išteisintas. Išteisintas po atkaklios, principingos, profesionalios gynybos (šioje byloje Andriaus Kavecko interesus gynė Vilniuje reziduojantis advokatas Arūnas Marcinkevičius). Taigi 2013-ųjų spalio 17-ąją Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija (pirmininkas teisėjas Dalius Jocys, teisėjos Regina Bertašienė ir Violeta Miliuvienė) panaikino 2013-ųjų gegužės 20-osios dienos Plungės rajono apylinkės teismo apkaltinamąjį nuosprendį. Tai reiškia, kad priimtas naujas nuosprendis – išteisinamasis. Klaipėdos apygardos teismas pareiškė, jog A.Kaveckas – nekaltas. Antrosios instancijos teismas nusprendė, jog A.Kaveckas nepadarė nusikaltimų, dėl kurių buvo kaltintas.

Continue reading „Temidės verdiktas Plungės epopėjoje: Andrius Kaveckas – išteisintas“

Lietuvos valstybė bando rinktis klaidingą variantą, ieškodama išeities iš diplomatinio skandalo. Ji linkusi griežtai bausti Vengrijoje ir Azerbaidžane rezidavusius diplomatus. Mobiliausiais telefonais per daug atvirai nuomones reiškusiems diplomatams Renatui Juškai ir Artūrui Žurauskui norima atimti galimybę reziduoti Vengrijoje ir Azerbaidžane. Tiek Premjero, tiek Prezidentės, tiek URMo tarnybos tvirtina, esą abu ambasadoriai prarado pasitikėjimą.

Tik Seimo užsienio reikalų komitetas nepritaria tokioms griežtoms sankcijoms. Ir tai, regis, išmintinga pozicija. Lietuvai nederėjo viešai mėtytis griežtais priekaištais, esą diplomatai "prarado pasitikėjimą" ar "privalo galvoti, ką sako". Tik sureikšminome mums primestą provokaciją.

Continue reading „Diplomatinio skandalo pamokos“

Vieno asmens laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito asmens laisvė. Ties šia riba iškyla pareigos prievolė.

Tai nuo senų laikų žinoma aksioma, todėl netoleruotinai ydingas laisvės sąvokos suabsoliutinimas demonstruoja atvirą panieką visuotinėms vertybėms, visuomenei ir akivaizdžiai provokuoja.

Provokacija – tai įžūlus kurstymas natūraliai atsakomajai reakcijai. Provokacija – anarchijos apraiška, tačiau saviraiškos laisvė nėra laisvė provokuoti, nes laisvė ir anarchija nėra tapačios sąvokos.

Laisvės sutapatinimas su anarchija – milžiniška klaida, sąlygojanti nenuspėjamas pasekmes ir pavojingus precedentus.

Continue reading „Kur prasideda kito asmens laisvė?“

Lietuvos Respublikos teisme,

Teismo posėdyje, kuris vyko 2012-11-08, teismo pirmininkė V. Švedienė paskelbė, kad įrodymų tyrimas yra baigtas ir teismas pereina prie baigiamųjų kalbų.

Tame pačiame posėdyje prokuroras M. Dūda teismo pirmininkei V. Švedienei įteikė medžiagą, kurios anksčiau byloje nebuvo ir kuri, kaip vėliau paaiškėjo, yra gauta iš Vokietijos Kalsrūhės apylinkės teismo pagal Lietuvos teisinės pagalbos prašymą.

Ši medžiaga Lietuvos GP gauta 2010-10-14, t. y. dar prieš perduodant mano bylą teismui (2012-10-29).

Susipažinimo su byla laikotarpiu ši iš Vokietijos gauta medžiaga į bylą įdėta nebuvo.

Continue reading „Advokato Kęstučio STUNGIO ginamosios Eglės Kusaitės baigiamasis žodis Vilniaus apygardos teisme 2013-05-06“

Sergejus Polonskis nuo sausio kamuojasi karštoje Kambodžos kalėjimo kameroje, iš kur siunčia SOS signalus Rusijos valdžiai, kaltindamas tėvynės biurokratiją, kad ši nieko nedaranti savo tautiečiui išvaduoti. Jis jau sumokėjo 1,5 mlrd. dolerių mokesčių ir tuo pagrindu tikisi gauti „kokybiškas paslaugas savo laisvei, savo sveikatai, saugumui ir investicijoms apginti“, rašo Le Figaro.

Nusikaltimo sudėtis atrodytų juokinga: Naujiesiems metams S.Polonskis su trim draugais išsinuomojo jachtą ir pasigėręs surengė joje fejerverką, uždaręs komandą triume, o paskui išmetė šešis jūreivius per bortą. Vėliau su aukomis pavyko susitarti, ir jie atšaukė skundą, gavę po 1000 dolerių.

Continue reading „Rusų milijardierius siunčia SOS signalą“

kusaite_portretas

Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­ras Al­gir­das En­driu­kai­tis, gi­nan­tis Eg­lę Ku­sai­tę jai in­kri­mi­nuo­ja­mo­je „te­ro­riz­mo“ by­lo­je, yra su­rin­kęs daug me­džia­gos, įro­dan­čios by­los ne­tei­sė­tu­mą.

Mer­gi­nai gre­sia įka­li­ni­mas iki gy­vos gal­vos, nors ji ne­pa­da­rė jo­kio nu­si­kal­ti­mo prieš Lie­tu­vos ar ki­tų kraš­tų žmo­nes. Vil­niaus apy­gar­dos teis­mas, nag­ri­nė­jan­tis te­ro­riz­mu kal­ti­na­mos E. Ku­sai­tės by­lą, lap­kri­čio 30-ąją tu­rė­jo iš­klau­sy­ti bai­gia­mą­sias kal­bas, ta­čiau su­sir­gus tei­sė­jų ko­le­gi­jai pir­mi­nin­kau­jan­čiai tei­sė­jai V. Šve­die­nei po­sė­džiai ati­dė­ti iki ne­nu­sta­ty­to lai­ko.

Sig­na­ta­ras pa­skel­bė il­gą ana­li­ti­nį straips­nį „Plie­ni­nis ap­sup­ties žie­das“, pa­ro­dan­tį, kaip vy­ko E. Ku­sai­tės ta­ria­mų nu­si­kal­ti­mų „įkal­čių“ rin­ki­mas. Glaus­tai pa­tei­kia­me kai ku­rias šios „te­ro­riz­mo“ by­los kū­ri­mo ap­lin­ky­bes, kaip jas nag­ri­nė­ja A. En­driu­kai­tis.

Continue reading „Intrigomis ir klastomis apipinta byla“

katastrofa_smolenskas

Varšuva reikalauja tyrimo po to, kai tinklaraštyje buvo išspausdintos buvusio Lenkijos prezidento Lecho Kačinskio ir kitų katastrofos ties Smolensku aukų lavonų fotografijos.

Taip rašoma leidinyje „Le Figaro“.

Paslaptingas rusų tinklaraštis sukurstė polemiką, išspausdinęs šokiruojančias aukų fotografijas iš katastrofos vietos ir morgo, praneša straipsnio autorius Arielis Tedrelis. Lenkijos vyriausybė pranešė, esanti pasipiktinusi, ir pareikalavo pradėti tyrimą, sakoma straipsnyje.

Continue reading „Tinklaraštininkas kursto Rusijos ir Lenkijos priešiškumą“