Teisėjų taryba dar kartą parodė, kad „ne runkelių reikalas”, kaip vykdomas teisingumas. Jokia „minia” nuo šiol negali žinoti ne tik kokių nors operatyvinių paslapčių, bet, jei pats Temidės tarnas pageidauja, net ir kaip jo šventenybė atrodo.
Nesvarbu, kad teisėjas lyg ir viešas asmuo, bet jis ypatingas, didingas, baisus ir žvilgantis padaras, prie kurio kojų, nedrįsdami pakelti akių, turi klūpoti visi nuodėmingieji žemės kirminai. Jiems ir tik jiems svarbu kuo greičiau prarasti krizines algos netektis, juk tai jie „nabagai” skursta ir dar patiria demokratijų įsigeidusios liurbių minios spaudimą.
Manau, kad dabartinio Teisėjų tarybos sprendimo įslaptinti teisėjų veidus – nepakanka. Valstybėje paslapčių turi būti kuo daugiau.
