Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Vėl kilo baisus žviegimas (vis tik nėra tikslesnio, labiau tinkančio situacijai nusakyti žodžio) dėl to, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) generalinis direktorius Adas Jakubauskas labai atsargiai išsakė savo hipotezę, jog neva jį išspirti iš posto šiandien visų pirma taikosi Europos sąjungoje (ES) pastaruoju matu pakilusios ir ženkliai sustiprėjusios leftistinės pajėgos.  

Ar tokia prielaida gali būti laikoma daugiau ar mažiau pagrįsta – apie tai pakalbėsime kiek vėliau, dabar keldami klausimą – ką ne taip pasakė Centro direktorius, kad vėl etatiniai komjaunuoliai jautė pareigą viešumoje susiplėšyti marškinius ant savo krūtinių, skelbdami apie antikristo (paradoksas) pasirodymą Lietuvos padangėje? Girdėjosi net toks komjaunuolių choro nuosprendis, kad A. Jakubausko interviu, pažeidęs ES idėjos orumą, buvo paskutinis lašas, perpildęs kantrybės taurę, todėl dabar jie neva  galutinai apsisprendė išvyti A. Jakubausko šmėklą iš mūsų gyvenimo ir ištrinti iš atminties (tiesą sakant, anie jau gimsta apsisprendę, su visomis savo nuomonėmis subrendę dar būdami įsčiose). Tokie kaip A. Jakubauskas neva lieja vandenį ant V. Putino malūnų!

Būdamas ES idėjos šalininkas pirmą kartą turėjau progą skaudžiai nusivilti dėl tokio savo nekritiško užsiangažavimo, kai euroskeptiku laikomas VU profesorius buvo atleistas iš užimamų pareigų iš esmės už netikusias integracinio vajaus metu savo pažiūras. Būdamas ES šalininkas gerai suprantu, kad tokie tariami ar tikri euroskeptikai kaip Vytautas Radžvilas, keldami atsinaujinimo ir Sąjungos reformavimo idėjas, didesniu ar mažesniu laipsniu pasitarnauja ES gyvastingumo palaikymui, kai savo ruožtu bolševikinio mentaliteto personažai, mojuodami ES vėliavomis, neretai nepelnytai kompromituoja Europos susivienijimo paradigmą.

Adas Jakubauskas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Tarkime, kad istorija su V. Radžvilu buvo apmaudus nesusipratimas. Tačiau jeigu vėl mūsų padangėje būtų atleidžiamas kitas žmogus dėl neva nepakankamo lojalumo ES idėjai, būtų galima kelti klausimą – ar į tokią sąjungą, apie kurią svajojome, įstojome, ar išvyti pro duris totalitarizmo refleksai nesugrįžta pro naujai komjaunuolių entuziastų atplėšiamus demonui parvykti langus.

Būdamas ES šalininkas kartas nuo karto turiu progų nuliūsti dėl įkyriai pristojusių madų, siejamų su ES vardu, juolab kai mūsų padangės aborigenai yra linkę už dyką dalijamus pigius spalvotus stiklo karoliukus priimti kaip didelės vertės brangenybes. Man taip pat nekelia jokių abejonių su ES vardu siejama tolerancijos kultūra ir mažumų apsaugos politika, tačiau labai nesmagu būna, kai mūsų padangėje tokia politika įgyja deformuotą karikatūrinį pavidalą. Jeigu prisimenate, į viešąją erdvę patekus Seimo narės su apsinuoginusia nugara nuotraukai, kilo diskusijos dėl geros moralės nuostatų laikymosi, dabar, kaip atrodo, turėtų kilti diskusinis klausimas dėl to, ar išties  Vytauto Tomo Raskevičiaus veikla produktyvumo požiūriu gali būti vertinama kaip kažkas daugiau nei gėjų pornografijos demonstracijos (kitas dalykas, jog moteris tampa pornografijos objektu išrengta ir apnuoginta, o gėjai tokį statusą siekia įgyti demonstruodami karnavalinius rūbus ir požiūrius). Kita vertus, čia nesiruošiu gilintis, skaitytojui palikdamas teisę pačiam atsakyti į tikrai intriguojantį klausimą – kas lėmė, kad šiandien seksualinių mažumų subkultūros gynėjai labai dažnai skeptiškai ar net priešiškai pasisako prieš savo bendrapiliečių pastangas puoselėti tautos  istorinę atmintį?

Filosofas Vytautas Radžvilas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nei A. Jakubauskas, nei juolab V. Radžvilas nėra mano herojai (kaip atrodo bent man, Nacionalinis susivienijimas daug išloštų, jeigu  V. Radžvilas vėliavnešio teises perleistų jaunesniems bendražygiams, sau pasilikdamas nebent lyderio emerito statusą, nes susidėvėję vadai geriausiu atveju tinka, išstatyti kaip lauko baidyklės, tik paukščiams gąsdinti), tačiau aplinkybė susiklostė taip, kad A. Jakubauskas su totorišku užsispyrimu gelbstintis savo karjerą drauge gelbsti ir Lietuvos garbę. Net ir didžiausias oponentas tikriausiai bent sau prisipažįsta, kad A. Jakubauskas yra ne blogesnis, o greičiau geresnis Centro direktorius nei ankstesni vadovai, tačiau dabar susiklostė palankiausios aplinkybės į dienos šviesą išstoti tiems, kurie seniai galando iltis prieš LGGRTC ir tyliai bildino kanopomis. Be visa ko kito, D. Kuodytė buvo prisiekusi liberalė, o B. Burauskaitė – antisovietinio pogrindžio dalyvė, kurią užsipulti be niekas nieko buvo tarsi ir nedrąsu net didžiausiems LGGRTC neprieteliams. Tačiau dar svarbiau yra tai, kad apskritai pasikeitė politinė šalies aplinka, kai šalia kitų valdžios iniciatyvų pramaišiui derėdamos ar nederėdamos ženklią vietą užima taip pat ir išmaniųjų stribų revanšistinės iniciatyvos, tarp kurių paskersti LGGRTC su nauju direktoriumi priešakyje yra žadinantis jų vaizduotę užmanymas užtemusio Mėnulio naktyje.

Ta aplinkybė, kad dabartinis Centro direktorius Lietuvos idėją iškėlė aukščiau biurokratinio Europos dangaus, yra ne trūkumas, o didelis privalumas užimant tokias pareigas. Kitas klausimas, ar turime nors mažiausią teisę kaltinti A. Jakubauską už tai, kad savo interviu Krymo totorių televizijai anas pats ėmė ir pasikėlė į viršų, tikriausiai nevalingai besidėdamas labiau globaliu Europos veikėju nei yra iš tikrųjų? Kas nesupranta to, kad prieš motiną norisi pasipuikuoti savo plunksnomis. Tarkime, tokiu būdu A. Jakubauskas pats save apdovanojo, įsteigė sau prizą, mainais už patiriamą pastaruoju metu spaudimą ir išgyvenimus. Kaip atrodo bent man, didžiausiems A. Jakubausko oponentams tokiu ar panašiu prizu būtų teisė pabučiuoti susikompromitavusiam iki panagių dėl kišimosi į ne savo reikalus Izraelio ambasadoriui į užpakalį, klūpant ant abiejų kelių. Kaip sakoma tame anekdote, vienam didžiausia svajonė yra prisiliesti prie Stradivarijaus smuiko, kitas užvis labiausiai trokšta papyškinti iš Džeržinskio nagano.

Su Europos diena. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Taupant laiką, galima pasakyti tiesiai šviesiai, kad Seimas, nematantis reikalo atsižvelgti į Laisvės premijos laureatų, disidentų ir dar likusių gyvų partizanų vieningai išsakytą nuomonę, kažin ar turi teisę vadintis Lietuvos atstovybės vardu, kyla abejonė ir dėl to, ar nusiritęs į tokią moralinę bedugnę Seimas sugebės išgyventi visą naujojo šaukimo kadenciją? Savo ruožtu Nacionalinio susivienijimo išplatintame pareiškime labai tiksliai yra pažymėta ir tai, kad balsavimas slaptai, o ne viešai  Seime dėl  A. Jakubausko atleidimo iš užimamų LGGRTC generalinio direktoriaus pareigų mums parodytų, kad naujai išrinkti seimūnai paniškai bijo savo tautos.

P. S.

Truputėlį skauda širdį man pačiam, kad aš čia storžieviškai pavariau ant V. Radžvilo, kurį jaunystėje pažinojau kaip neabejotinai labai taurų žmogų. Tačiau iš dainos žodžių neišmesi, nors tu ką, nekyla ranka cenzūruoti patį save. Neatsižadu ir žodžių, pasakytų anksčiau apie tai, kad jeigu nebūtų tokio V. Radžvilo, jį reikėtų išgalvoti,  su dabar dedamu prierašu, jog ir stabai anksčiau ar vėliau pasensta. Tiesą sakant, baisiai paseno ne V. Radžvilas, o kraupiai susidėvėjo, morališkai paseno, iš mados išėjo visi vadizmo kompleksai.

2021.03.30; 16:15

Rinkimų stendas Pilaitės mikrorajone. Slaptai.lt nuotr.

Vadinamajai Laisvės partijai iškopus į politinį olimpą, svarbiausiu politinės dienotvarkės rūpesčiu tapo klausimas – ar Lukiškių aikštę reikėtų paversti arklidėmis, ar viešųjų pirčių konglomerato nesibaigiančiu labirintu? Visuotinai žinoma raitelė Armonaitė buvo už arklidžių infrastruktūros išplėtojimą ir geriausių ristūnų sėklidžių banko sukūrimą, Šimašius – už Romos termų pavyzdžio pirčių kompleksą, vildamasis atsiplauti iki amžiaus pabaigos.

                                                                              X

 – O vis dėlto kokią pridėtinę vertę forsuoto pavidalo liberaliosios demokratijos šalyje kuria liberalai, – paklausė Kindziulis.

To nežinojo nei populiarusis Didžiulis, nei ne mažiau garsus Lietuvoje Mažylis.

                                                                               X

Iš istorinių pasakojimų esame girdėję apie tai, kokia kebli valdymo forma yra triumviratas. Tačiau po rinkimų Lietuvoje užstosiantis libertalizmo triummoteratas manding gali tapti nepakeliama našta net švč. Marijos žemei.

                                                                                X

Kažkas garsiai piktinosi, kad pirminius rinkimus formaliai laimėjo Vytauto Landsbergio anūkas Gabrielius. Vis dėlto niekados nėra taip blogai, kad negalėtų būti dar blogiau. Pabandykime įsivaizduoti, kur mus galėtų nuvesti likimas, kai rinkimus pradės laimėti didžiojo žemės vienytojo Ramūno Karbauskio vaikaičiai.

                                                                               X

Daugiausiai plakatų rinkimų metu prisigamino Nacionalinio susivienijimo partija. Didelės masės plakatinių lietuvininkų buvo pasiryžę atvykti į vietą, tarsi po žemių išdygusi terakoninė armija žiedu telkėsi aplink didįjį kinų imperatorių Ra-dž-vilą.

                                                                               X

Patekėjus naujai susibūrusio liberalizmo saulei Lietuvoje tirštos Gerovės valstybės miglos išsisklaidė kaip burtų lazdele pamojus.

                                                                               X

                                                          iššokęs žvynas sublizgėjo virš vandens

                                                          kur galimai  iš naujo tau  pasivaidens

                                                          kitokios regimybės dugnas

                                                          ten žuvys dusliai muša būgnais

                                                          ir su nauja jėga  dugne išsišakojęs

                                                          žole skenduolius pavaišina milžinkojis

                                                          lėtai praustuvas mano skęsta ten

                                                          kur nebetrūksta niekam jau vandens

                                                          negirdimai kriauklytei skundžiasi moliuskas

                                                          kad jau į kūną kaupias visos druskos

                                                          ir ašaroja daugiabriauniais perlais

                                                          kuriuos vėl pakraščių brolijai perleis

                                                          vėžlių kiaušiniai tarsi šlamštas ridinėjas

                                                          nelyg dugne kažką dar reikštų vėjas

                                                          visai nežiūrint atmosferų skaičiaus

                                                          į viršų veržiasi lelijos skaisčios

                                                          (spalvos pageltusio kiek spermos)

                                                          vanduo garais užverda  tarsi romos termos  

(Bus daugiau) 

2020.10.13; 08:11  

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Kaip atrodo bent man, dabartinės Baltarusijos krizės aptarime labiausiai ydinga yra tezė, kad mums nereikėtų strimgalviais palaikyti sukilusios prieš diktatorių tautos jau vien dėl to, kad neva, nežiūrint visko, Aliaksandras Lukašenka visados buvo sąlyginio Baltarusijos suveriniteto garantas Rusijos užmačių paversti šią šalį savo provincija ar net gubernija kontekste.

Esą siekdamas išsaugoti savo vienvaldystę, tas pats A.Lukašenka privalėjo ginti šalies nepriklausomybę, įsispyręs ragais ir nagais. Taigi, turėtume suprasti, kad, nežiūrint subjektyvių tirono, geležine letena prispaudusio savo tautą, užmačių, objektyviai tokio tipo režimas buvo palankus reiškinys nepriklausomai Lietuvai, o gal ir visai Europos sąjungai, ar ne? O vis dėlto – kieno tiesa ar nauda šiais argumentais čia yra ginama? Iš tiesų, jeigu nebūtų visa eilė šitaip ar panašiai visiškai savarankiškai mintijančių mąstytojų, būtų galima pagalvoti, kad toks  padėties nusakymas yra išimtinai A.Lukašenkos propagandistų paruoštas akių apdūmimo ir proto apnuodijimo paketas išorės vartojimui.

Prabėgomis dar paklauskime – ar ir šiandien A.Lukašenka yra Baltarusijos nepriklausomybės garantas? O gal dėl pasikeitusios padėties, kai dabar, apimtas panikos ir siekdamas išsaugoti savo nutriušusį hienos kailį, Baltarusijos diktatorius jau strimgalviais pardavinėja šalies nepriklausomybės likučius, užvis labiausiai kalta yra sukilusi baltarusių tauta ar liaudis?..

Pasakojimai apie A.Lukašenkos kuriamą sąlyginį gėrį toli gražu nėra naujas dalykas, tačiau labai nuliūdau užtikęs tokias daug kartų girdėtas, bet, mano požiūriu, apgailėtinas mintis apie neva mūsų neprotingą įsitraukimą, palaikant Baltarusijos laisvės kovotojus, bedėstantį V.Radžvilą (sic) http://www.propatria.lt/2020/10/vytautas-radzvilas-baltarusija-i-laisve.html.

Lukašenkos karikatūra iš Vilniuje demonstruotos parodos. Slaptai.lt nuotr.

Žavingasis V.Radžvilas kaip niekas kitas Lietuvoje sugeba pakelti daug kartų girdėtus, išdėvėtus, iki koktumo išvažinėtus pasakojimus nuo žemės, pateikiant tokias mąstymo nuodėvas kaip savo dabar naujai atrastas spontaniškas tiesas, iš vienos pusės, pranokstančias įprastinį žmogaus sugebėjimą kažką suprasti, o, iš kitos, turinčias mus priblokšti savo netikėtumu. Tačiau, kaip yra pasakyta, kalnas gimdo pelę, o kartais ji būna jau ir padvėsusi.

Kaip atrodo bent man, bjauriausias dalykas Baltarusijos opozicijos palaikymo akcijose būtų mūsų užkulisinės mintys, bandant išpešti kažkokios tiesioginės naudos pirmiausiai sau.

Niekas nesiginčija dėl to, kad kaimynų civilizuotumas yra godotinas, mums palankus veiksnys, tačiau jokių išankstinių sąlygų demokratijos naudai nusiteikusiai  Baltarusijos opozicijai neturime teisės nė iš tolo kelti, o ypač kvaila būtų reikalauti kažkokio antirusiško nusiteikimo, – tai jau būtų tiesioginis vandens kaskadų liejimas ant putininės-lukašeninės propagandos malūnų. Palaikome baltarusių tautos laisvės žygį, jos teisę laisvai pasirinkti, o tolesnius sprendimus turėtų lemti laisvuose rinkimuose išrinkta, legitimi, tautos įgalinta valdžia. Kas be ko, niekas nedraudžia puoselėti vilties, kad demokratiniais pagrindais organizuota Baltarusijos visuomenė, palaikanti draugiškus santykius su sau broliška rusų tauta, drauge būtų veidu atsisukusi į  Vakarų kultūros vertybes. Labiau idealiame pasaulyje Baltarusijai galėtų atitekti net savotiško tilto vaidmuo.

Drauge daug negražbyliaujant būtina pastebėti ir tai, kad neturime teisės neatsiliepti į mušamų, žudomų ir prievartaujamų žmonių pagalbos prašymą, juolab kai pirmose gretose už skriaudžiamo žmogaus orumą čia stoja moterys https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-apie-idealizmo-tikroviskuma-ir-realizmo-utopiskuma-pamastymai-vladimiro-lauciaus-straipsnio-parastese-ii/. Tokią teisę neatsiliepti turi tik idiotai ir padugnės!

Negaliu sutikti ir su gerbiamo filosofo, profesoriaus V. Radžvilo išvada minėtame straipsnyje, kad neva dabartinio baltarusių tautos pakilimo jokiu būdu negalima vadinti revoliucija jau vien dėl to, kad esą dabar Baltarusijoje maištaujantys žmonės neturi kryptingo vadovavimo ir ideologinio pagrindimo.

Kaip atrodo, išties V.Radžvilas revoliuciją įsivaizduoja tik pagal prancūzų XVIIIa. pabaigos Didžiosios revoliucijos ir lenininio Spalio perversmo kruvinus pavyzdžius, užmiršdamas mūsų laikų pateiktą, jau kitokios logikos vadinamosios aksominės revoliucijos netikėtumą. Kitas dalykas, kad tironai šiandien jau bando perprasti tos „aksominės revoliucijos“ logiką, ieškodami veiksmingų priešnuodžių, savo inciatyva siekdami išprovokuoti kruvinus susidūrimus.

Kaip atrodo bent man, V.Radžvilo neretai turiningo mąstymo didžiausias defektas yra tai, kad revoliuciją jis suprantą kaip siauro ratelio žmonių pokario žaidimą, didžiąją dalį tautos laikant tik už inertišką biomasę.

Kita vertus, kai tas pats V. Radžvilas tampa tarsi visai kitoks, kai jis nebandydamas nieko perspjauti, paprastais žodžiais primena tas tiesas, kurias politinio turgaus aplinkoje buvome tarsi pamiršę (kaip sufleruoja Sokratas, žinojimas visados yra tik prisiminimas). Kas galėtų nesutikti su V.Radžvilu, kuris ką tik paskelbtame interviu delfi.lt sako, kad mūsų valstybė, nedrįstanti apmokestinti užsienio bankus ir transnacionalines kompanijas, tapo  neturinčia politinės valios kolonijinio mentaliteto pastumdėle https://www.delfi.lt/multimedija/seimo-rinkimai-2020-ka-rinksimes/vytautas-radzvilas-tapome-vakaru-ekonomine-kolonija.d?id=85297713. Spalvų sutirštinimas čia nėra jokia nuodėmė, nes tik taip galima išryškinti po viešaisiais ryšiais ir politiniu tuščiažodžiavimu paslėptą problemą.

Filosofas Vytautas Radžvilas. Slaptai.lt portalo nuotr.

Nėra jokių abejonių, kad būtent V.Radžvilas nuožmaus nutautinimo aplinkoje labiausiai vykusiu būdu atstovauja tautos idėją, net nežiūrint anksčiau minėtojo jo šnairavimo į inertiškas nesusipratusių (?) tautiečių mases. Kad ir koks būtų netobulas, V.Radžvilui nepavyksta subanalinti tautos idėjos, kai kiti tautininkais besivadinantys veikėjai užsirekomendavo turintys  tobulą sugebėjimą iš tautos idėjos padaryti košmarišką karikatūrą, sukeliančią alergiją žmonių masėms, o ypač jaunimui.

Vertas pagarbos yra taip pat V. Radvilo pasišventimas ginant lietuvių kalbos teises ir bandant pasipriešinti tokiam universiteto nususinimui, kai jo veiklos sėkmė šiandien yra matuojama išimtinai pagal tarptautiškumo rodiklius, paminant po kojomis universiteto įsipareigojimą savo tautai ir valstybei (aptarto tipo universiteto nuosmukiui labiausiai pasitarnavo buvęs Vilniaus universiteto rektorius, neatsitiktinai gi jo pavardė šiandien puikuojasi „Laisvės partija“ pasivadinusios draugijos rinkiminiuose sąrašuose, tačiau  viltį sugrąžina naujai išrinkto VU rektoriaus pirminiai pareiškimai). Kartas nuo karto vis tik prisiminkime, kad modernioji lietuvių tauta ir nepriklausoma Lietuvos valstybė užgimė ne iš Dzeuso galvos, o iškilo iš lietuvių kalbos, jai tampant mokslo, meno, filosofijos, politinės refleksijos kalba.

Skirtingų tautų keliai į politinę brandą gali būti skirtingi, tačiau moderniosios Lietuvos atsiradimo substancinis pagrindas yra gimtosios kalbos prigimtinių teisių ir nelygstamo potencialo išplėtojimas. Todėl yra labai rimtas pagrindas tvirtinti, kad, stumiant lietuvių kalbą iš filosofinės ir mokslinės refleksijos sferų, atkertant ją nuo būties regnum ir uždarant buities gete, mokslo konferencijas universitetuose vis dažniau organizuojant anglų kalba, drauge yra naikinama ir Lietuvos valstybė, griaunami tautos gyvastingumo pamatai. Nesakykite, išmanusis stribizmas mūsų laikais turi ką veikti!

Dar kitaip tariant, anglų kalbos kaip  mokslinio ir filosofinio diskurso kalbos teisių išplėtimas lietuvių kalbos sąskaita Lietuvos universitetuose yra tikrai ne aukštojo, bet  žemojo lygio požymis, žymi įsisiautėjusią Lietuvoje universiteto idėjos vulgarizaciją.

Filosofas Vytautas Radžvilas. Slaptai.lt nuotr.

Ne tokia jau didelė bėda yra kartais prasikišantis V.Radžvilo pozų komiškumas. Netrivialūs žmonės visados yra truputėli komiški padarai, o fundamentinių idėjų apsėstiems veikėjams, kaip taisyklė, trūksta saviironiško požiūrio.

Kaip bandau įsivaizduoti, užkeltas V.Radžvilo tonas su lengvai prasisunkiančiais komiškumo elementais vis tik turėtų būti mielas dalykas doro lietuvio  širdžiai, ypač  tame kontekste, kai  didžiausi jo oponentai politinio diskurso lauke dažniausiai yra ištreniruotų veido mimikų, pagal viešųjų ryšių specialistų patarimus robotizuoti, įdėtais į lūpas žodžiais kalbantys politinės scenos dalyviai, panašūs į švelniakailius ir nulinio prieš kablelį smegenėlių tūrio triušius.

Pašaliečio teisėmis norėčiau patarti V.Radžvilo brolijai neimti į galvą  ir nepasiduoti nesmagumui, nepradėti kompleksuotis net ir tokiu atveju, jeigu rinkimai parodys tą patį sociologinių tyrimų metu fiksuojamą 0,2 % Nacionalinio susivienijimo partijos populiarumo rodiklį. Donkichotiškumas nėra jokia yda net ir politikos sferoje, drauge nesunku įsivaizduoti, kad tie procentai, susiklosčius naujoms aplinkybėms, staiga gali pasidauginti dešimtimis ar šimtais kartu. Net ir būdamas pašalietis, aš matau tokią netolimą perspektyvą. Kita vertus, čia man dar kyla dalykinio pobūdžio klausimų.

Kokį susivienijimą pagal turinį turi omenyje Nacionalinio susivienijimo partijos steigėjai, kaip jie įsivaizduoja nacionaliniu vadinamo susivienijimo subjektą?   

Kalba, Tauta, Tėvynė – svarbiausi žodžiai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Sakote, kad toks klausimas yra perteklinis, nes pačiame Nacionalinio susivienijimo pavadinime glūdi atsakymas, kad tokio susivienijimo subjektu yra tauta? Iš dalies taip ir būtų galima atsakyti, tačiau drauge neužmirškime to, kad tauta yra toks neaprėpiamas ir išsibarstęs darinys, kurį staiga pavadinti subjektu bent aš tikrai nedrįsčiau.

Prieš trejetą su trupučiuku metu esu kėlęs idėją, kad pasitinkant Vasario 16-osios Lietuvos šimtmetį būtu labai svarbu surengti Nacionalinį susirinkimą, jeigu norite, kažką panašaus į generalinių luomų suvažiavimą (Seimas jokiu būdu  nėra toks tautos idėjos surinkimas, nes mūsų šalyje politikai dažniausiai atstovauja tik uždarą politikų luomą) http://www.propatria.lt/2017/09/edvardas-ciulde-kaip-pasigaminti-ideja.html. Toks Nacionalinis susirinkimas būtų galėjęs įgalinti susitarimą dėl Nacionalinio susivienijimo, o dabar, kaip atrodo, yra taip, kad vežimas statomas prieš arklį.

Kitas klausimas – ar paties V.Radžvilo brolijoje yra kokio nors susitarimo  kultūros plėtotės apraiškų? Nenoriu būti  labai kategoriškas,  tačiau vis tik esu linkęs manyti, kad tarp V.Radžvilo bendraminčių vyrauja ne tiek susitarimo, kiek pritarimo vadui dvasia.

Susitarimo galimybė gali užsimegzti tik ten, kur tvyro nesutarimo grėsmė.  

2020.10.12; 06:00

Nesėkmingai Seimo rinkimai susiklostė Naglio Puteikio vadovaujamai Centro partijai–tautininkams. 5 procentų barjero, būtino patekti į Seimą, partijai nebepavyks peržengti, o ir vienmandatėje apygardoje politikui sėkmė nenusišypsojo. N. Puteikis pripažįsta – mandato dar vienai kadencijai po šių Seimo rinkimų jis nebegaus.
 
Nesėkmingą savo ir kitų panašias idėjas kėlusių partijų pasirodymą N. Puteikis sieja su liberalizmo banga, kuri, pasak jo, užliejo visą Lietuvą. Anot jo, jei prieš rinkimus visgi būtų pavykę surasti bendrą kalbą su Arvydo Juozaičio ar Vytauto Radžvilo vedamomis jėgomis, situacija po pirmojo Seimo rinkimų turo galėjo būti visai kitokia.
 
„Sudėjus mūsų, Nacionalinio susivienijimo ir Juozaičio partijos gautus balsus – būtume peržengę kartelę. Mes raginome juos jungtis pagal programą. Bet jie nesutiko“, – Eltai teigė N. Puteikis.
 
„Kartelės neperžengsim, bet partijos pasirodymą vis tiek vertiname teigiamai. Manau, kad jei prieš rinkimus nebūtume susijungę su tautininkais tai būtume gavę dar mažiau“, – pridūrė jis.
 
Anot N. Puteikio, Seimo rinkimų pirmojo turo rezultatai rodo, kad liberalios partijos šalyje įsigali, o tai, įtikinęs politikas, reikš ilgainiui didėjančią socialinę atskirtį.
 
„Lenkijos miestuose yra tas pats: partijos, agituojančios už laisvą kanapių rūkymą, miestuose sparčiai ima didelius procentus. Lietuva pasuko tokiu pačiu keliu. Tik skirtingai nuo Lenkijos, Lietuvoje liberalizmas šluoja ne tik miestus, bet ir kitas vietoves. Daugiausiai balsų gauna ultraliberali Armonaitės partija, Čmilytės partija, konservatoriai – taip pat yra liberalūs, Darbo partija – yra ultraliberali, o „valstiečiai“ – per pusę. Liberalai užkariauja Lietuvą – tad matysime didesnį turtinės nelygybės didėjimą“, – teigė N. Puteikis, pridurdamas, kad ir jo kandidatūra uostamiesčio vienmandatėje apygardoje nesugebėjo pasipriešinti, pasak jo, liberalizmui atstovaujantiems oponentams.
 
„Mane visi liberalai pralenkė. Dabar stiprinsim partiją, kursim skyrius, kviesime žmones“, – apibendrino N. Puteikis.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.10.12; 00:05

Alfredas Guščius, literatūros kritikas, šios recenzijos autorius. Slaptai.lt nuotr.

1990 metais rugsėjo mėnesį žurnalas „Politika“ (vyr. redaktorius A. Semaška) išspausdino mano apybraižą, kurią nunešiau paskaityti į Vyriausybę Romualdui Ozolui, dirbusiam premjero pavaduotoju (o premjere dirbo Kazimiera Prunskienė). Paskaitė ir pasakė: „Neblogai, yra kai kas ironiškai pastebėta…“ 

Sąjūdininkai jūroje ir krante

Visas tuntas sąjūdininkų… ant vandens ir svetimoje žemėje! Ar bereikia geresnės progos apybraižai, esė, vaizdeliui rašyti? Nuo tos įsimintinos kelionės prabėgo vieneri metai, ir sąjūdininkų veidus norisi lyriškai ir ironiškai nuspalvinti… Štai Bronius GENZELIS. Kodėl į šio rašinio avansceną jį kviečiu pirmąjį? Todėl, kad ne tik 1989 metais, birželio mėnesį, kai vykome į Švediją, bet ir dar 1988 – uosius jis visur buvo tarp pirmųjų, jo visur buvo pilna. Jau netgi traukinyje „Vilnius-Leningradas“ nuo jo buvo… ankšta. Siauras vagono kupė koridorius dar labiau susiaurėjo – aplink Bronių nuolat telkdavosi būrys smalsuolių, norinčių išgirsti naujų žinių iš TSRS liaudies deputatų suvažiavimo, kuriame profesorius dalyvavo kaip deputas ir iš kurio savaitei buvo ištrūkęs į laisvę. Jis kalbėjo ir kalbėjo, bėrė ir bėrė įspūdžius, samprotavimus, spėliones. Taip – vakare, taip ir rytą. Iš kur, maniau, šio ne itin tvirtai suręsto vyriškio energija, sveikata?

Tokia pat mizanscena išsidėstė ir plačiame ištaigingo laivo „Iljičius“ salone… Atėjo pirmosios plaukimo dienos vakaras. Grįžtu iš pasilinksminimų salės, kurioje švedai pensininkai deklamavo eilėraščius, dainavo ir šoko „Katiušą“, pasakojo visokius dalyklėlius apie Leningradą ir SSRS. Žiūriu – prie dviejų salono staliukų, atitolusių viens nuo kito per keletą metrų, sėdi būreliai vyrų, moterų. Tik prie vieno – švedai, prie kito – mūsiškiai. Sėdžiu, klausausi; prie mūsiškių stalo vėl viešpatauja profesorius Genzelis. Kalba, aiškina, mostaguoja rankomis. Ir vis girdžiu – apie demokratiją, SSRS, Gorbačiovą , Brazauską, Lietuvą. Kas bus, kaip bus, kada bus? O prie kito stalo sėdi švedai ir … pliekia kortomis. Mano broliai suka galvas, kaip pasiekti nepriklauomybę, demokratiją, o švedams rūpi, kaip išlošti šį „vistą“, „pulką“ ar „vežimą“. Dvi kaimyninės tautos, bet kokie skirtingi jų likimai.  

Taigi – visur esantis profesorius Genzelis. Toks jis Stokholme – ėjo į Baltų institute surengtą konferenciją, pusiau slapta surinko keletą TSRS deputatų bei Sąjūdžio lyderių, veržėsi į riksdagą, stengėsi susitikti su su Lietuvai palankiais švedų parlamentarais. Tarėsi, derėjosi. Jo klausėsi, juo sekė ir jam pačiam sekėsi… Taip buvo tuomet. O nūnai? Šiemet, regis, profesoriaus fortūna nebe tokia laiminga. Po Kovo vienuoliktosios kažkas esmingo atsitiko. Kodėl? Reikėtų daug ką analizuoti, lyginti, vertinti. Tik „atversiu“ tokį klausimą – ar laikas bei aplinkybės taip spėriai pasikeičia, ar patsai žmogus?

Sąjūdžio mitingas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Apie kokį kitą kelionės draugą knieti parašyti daugiau? Galbūt apie Romualdą OZOLĄ, nors mūsų grupėje (kurią subūrė ir kiekvienam individualų kvietimą parūpino filosofė Dalia Stančienė) važiavo dar ir Algimantas Čekuolis, ir Bronislovas Kuzmickas, ir Jokūbas  Minkevičius, ir Vytautas Radžvilas, ir Arvydas Šliogeris, ir Algis Degutis, ir Antanas Rybelis, ir Raimundas Rajeckas, ir Eglė Laumenskaitė…

Romualdą Ozolą pirmą kartą išvydau gal prieš Vilniaus jaunųjų rašytojų sekcijoje, kurioje Ozolas dalyvavo kaip novelistas. Per bendrus renginius šiek tiek susipažinome, jau ir gatvėje pasilabindavome. Pamažu Romualdas suko į filosofiją, į „Minties“ leidyklą. Dar po kiek laiko išgirdau, kad jis pradėjo dirbti LTSR ministrų taryboje A. Česnavičiaus referentu. O dar po kelerių metų sutikau K. Giedrio gatvėje; jis man prisipažino jau nebedirbantis referentu, – nusibodę, išsausėję smegenys. „Taip, kad dabar laisva vieta pas Česnavičių“, – atsiduso jis, ir aš slapta pagalvojau – o gal man ten nutaikus? Gyvenu bendrabutyje, be privilegijų; bet nenutaikau…

Įsimintinas mudviejų susitikimas (iki Švedijos) įvyko  1988  m. pavasarį „Literatūros ir meno“ redakcijoje. Jis atėjo pasiteirauti dėl savo straipsnio apie Č. Aitmatovo romaną „Ešafotas“. Įsiminiau ir jo žodžius: “Rašysiu tik tiesą, eisiu, darysiu viską iki galo, nepabūgsiu nieko, tegul už tai gresia ir kalėjimas“. Džiugu, kad jis šį savo užsispyrimą tesėjo, žinoma, dar džiugiau, kad prieš jį neatsivėrė kalėjimo vartai… 

… Ir štai vėl Romualdas – šalia, bet kartu ir toli, jaučiu tarp mūsų atsivėrusią kiaurymę. Ne iš blogos valios, o iš rimto reikalo, – mat, jis jau TSRS liaudies deputatas, vienas Sąjūdžio lyderių. Taigi, – figūra, veikėjas. Jis dabar tarnauja ne kokiam vienam viršininkui, o visuomenei, tautai, Lietuvai. Na, tai kas, kad Lietuva susideda iš lietuvaičių, o idėjos, politika aukščiau asmeniškumų. Šitai aš puikiai suprantu, ir todėl stengiuosi kuo rečiau jam lįsti į akis, šypsotis, linksėti.

… Bet jūra yra jūra, ji supa laivą, išjudina vestibuliarinius centrus, todėl mums darosi bloga. Taip pasidarė ir Romualdui, tik nežinia, ar nuo jūros, ar nuo kitų negandų. Kaip paaiškėjo, nuo pastarųjų. Gal Maskvoje, gal Leningrade jį pakirto liga… Vienas per kitą kišam Romui įvariausiausias tabletes, su elektriniu virbalu verdame stiklainyje gėlą vendenį, užplikome arbatą, kavą, nešame jam, po to padedame įsitaisyti antro aukšto gulte, prašome nusiraminti, atsiplaiduoti, o patys išslenkame iš kajutės, paliekame jį viltingoje vienatvėje.

Romualdas Ozolas su kurso draugais. Slaptai.lt nuotr.

O jau kitą dieną Romualdas buvo žvalus, atsigavęs, ir aš vėl stebėjausi – kokie gajūs tie mūsų lyderiai bematant išsilaižo (kaip šunys ar katės)…  Vos tik atplaukėme į Stokholmą ir apsigyvenome Universiteto bendrabučio viešbutyje, Romualdas suskato ruošti pranešimą konferencijai. Jis rašo, o geroji patarėja Eglė Laumenskaitė, redaguoja ir verčia į anglų kalbą. Ir taip jiedu vargo bemaž visą dieną ir dar rytą, prieš einant į Baltų instituto konferenciją, regėjau juos triūsiančius, tobulinančius pranešimą…

To pranešimo negirdėjau, bet girdėjau Romualdą, kalbantį Švedijos lietuvių surengtoje vakaronėje. Tiksliai nebeprisimenu girdėtų žodžių, bet menu, kad jie labai tiko prie vakaronės nuotaikos, prie bendros mūsų misijos Stokholme… Prisimenu Romą ir kitoniškame „paveiksle“ – universiteto viešbučio kambaryje jo rankose atsidūrė margas švediškas buteliukas. Čia mūsų buvo daug, kas ant kėdžių sėdėjo, kas ant lovų. Stikliukas, aišku, ėjo ratu pagal laikrodžio rodyklę. Kai jis sustojo prie gerbiamo profesoriaus Jokūbo Minkevičiaus, Romualdas paklausė: „Tai kaip, profesoriau, žiūrite į alkoholį?“ „Kaip žiūriu?“, šiek tiek sutrikęs atsako profesorius: „Aišku, kad blogai“. „Blogai?“ – perklausia Romualdas: „Na, kaip taip galima…“ Ir nueina prie kito…

O dar menu – kitą vakarą tame pačiame Romualdo ir Algimanto Čekuolio kambaryje diskutavome apie nacionalinius santykius Lietuvoje. Romualdas įsikarščiavęs pasakė – bus kraujo, negali nebūti, dar nebuvo nė vienos revoliucijos be to… 

Vieną gražų birželio vakarą universiteto viešbučio pasigirdo skardus pažįstamas balsas. Iškart atpažinome Kazimierą PRUNSKIENĘ. Jinai atskrido iš … Kremliaus, iš TSRS liaudies deputatų suvažavimo.  Žinojome, kad Kazimiera turėjo rėžti jame ryškią kalbą. Į Stokholmą ji atsivežė ir tos kalbos originalą. Tuoj puolėme ją skaityti, lyginti su „Izvestijose“ paskelbtuoju variantu. O pati Kazimiera pabėrė aibę įspūdžių, pasakojo apie susitikimą su Gorbačiovu. Sakė jam teigusi, kad Lietuva iš tiesų, o ne vien tik žodžiais patikėjo „perestroika“, todėl už savo savarankiškumą (pernai– dar tiktai ekonominį) kausis ligi galo…

Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kitą dieną aš prislinkau prie Prunskienės su nauju savo eilėraščiu „Regiu nulaužtą šaką“ (kurį po įdėjau į savo naują eilėraščių knygą „Apsvaigęs būtimi“, 2015). Tema jo gimė po vakaronės su Stokholmo lietuviais, taigi apie emigraciją. 6 posmų ilgas rimuotas eilėraštis; tačiau jo mūsų “gintarinė ledi“ kantriai klausėsi, ir tik paskutiniame posme pasiūlė man stilistinę redakciją, – vietoje būdvardžio „paklydėlis“ pakeisti kitu „nuklydėlis“. Tai, sakė ji, aptakesnis, išeivių atžvilgiu švelnesnis, tinkamesnis žodis…

 Atplaukusius sąjūdiečius į Stokholmą 1989 metais vienijo demokratijos ir laisvos Lietuvos ilgesys. Romualdas Ozolas numarino sūnų, ir pats 2015 metais mirė, paveiktas vėžio ligos. Jis paliko didelį politinį darbų ir filosofinių veikalų kraitį, kurį reikia studijuoti. Į Stokholmą atplaukę jo bičiuliai, filosofai Bronius Genzelis, Vytautas Radžvilas, Bronislovas Kuzmickas, Antanas Rybelis matė Lietuvą tautiškai sutelktesnę ir ekonomiškai gyvybingesnę. Nebėra tarp gyvųjų ir kai kurių kitų apybraižos personažų, profesorių Raimundo Rajecko, Jokūbo Minkevičiaus, pernai mirė ir Arvydas Šliogeris. (O Kazimiera Prunskienė patyrė stiprų insultą).

Laikas teka, bet neišbraukia to, kas užfiksuota žodyje…

2020.07.21; 19:00

Politika – kaip korida. Slaptai.lt nuotr.

Artėjantys parlamento rinkimai skatina mažąsias partijas įsivertinti savo potencialą patekti į Seimą. Didelei daliai jų, teigia ekspertai, perlipti 5 procentų kartelę – didelis iššūkis.
 
Dėl šios priežasties Centro partijos „Gerovės Lietuva“ pirmininkas Naglis Puteikis ir Kartų solidarumo sąjungos-Santalkos Lietuvai pirmininkas Arvydas Juozaitis praneša dalyvaujantys visuomenininkų inicijuotose derybose, kurių tikslas – suburti dešiniojo sparno mažąsias partijas, kad jos Seimo rinkimuose kandidatuotų vienu sąrašu.
 
N. Puteikis viliasi, kad į šias derybas taip pat įsitrauks ir Seimo nario Rimanto Jono Dagio vadovaujama Krikščionių sąjunga bei profesoriaus Vytauto Radžvilo vadovaujamas Nacionalinis susivienijimas.
 
Visgi pats R. Dagys ir Nacionalinio susivienijimo partijos pirmininko pavaduotojas Vytautas Sinica teigia jokio oficialaus kvietimo derybose dalyvauti nesulaukę ir apie pačią iniciatyvą tik girdėję.
 
Mažosioms partijoms tarpininkauti nusprendęs Kauno technologijų universiteto (KTU) profesorius Gediminas Merkys skelbiasi esantis neutraliu, asmeninių politinių siekių rinkimuose neturinčiu derybų moderatoriumi. Pasak jo, tokių pačių nešališkų derybų iniciatorių yra ir daugiau.
 
N. Puteikis: intensyviai dalyvaujame šiose derybose
 
Prezidento posto sieksiantis Naglis Puteikis. Ambrazo (ELTA) nuotr.

N. Puteikis teigia, kad jo vadovaujama partija atsiliepė į visuomenininkų iniciatyvą, kviečiančią mažąsias partijas burtis ir Seimo rinkimuose kandidatuoti vienu sąrašu. Pasak politiko, šiuo metu tarp mažųjų partijų vyksta intensyvios derybos.
 
„Mes atsiliepėme į grupės visuomenininkų kreipimąsi į mažąsias partijas, kad jos į Seimo rinkimus eitų vienu sąrašu. Mes dabar intensyviai dalyvaujame šiose derybose, todėl, kol šios derybos nebaigtos, tol nedėliosime nei atskirų partijos programinių nuostatų, nei atskirų sąrašų“, – Eltai teigė N. Puteikis.
 
Politikas informuoja, kad šiuo metu vyksta derybos tarp jo vadovaujamos Centro partijos „Gerovės Lietuva“, A. Juozaičio vadovaujamos Kartų solidarumo sąjungos-Santalkos Lietuvai, Tautininkų respublikonų sąjungos, kurios lyderis yra Steponas Grodeckis, Stanislovo Buškevičiaus vadovaujamos partijos Jaunoji Lietuva bei Dariaus Kuolio partijos – Lietuvos sąrašas.
Seimo narys Rimantas Jonas Dagys. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
 
N. Puteikis neslepia vilčių, kad prie derybų prisijungs ir R. J. Dagio vadovaujama partija Krikščionių sąjunga bei V. Radžvilo vadovaujama partija Nacionalinis susivienijimas.
 
„Dabar vyksta pokalbiai, ar mes galime eiti kartu, nes mūsų partijų programos panašios. Tikimės ir J. R. Dagio vadovaujamos partijos bei V. Radžvilo vadovaujamos partijos (prisijungimo – ELTA). Prioritetinis uždavinys yra pamėginti visas arba daugumą jų sujungti į bendrą rinkimų sąrašą, o kaip tai seksis – ateitis parodys“, – sakė N. Puteikis, akcentuodamas, kad derybose dalyvaujančių partijų ratas gali ir dar labiau išsiplėsti.
 
Pasak N. Puteikio, ši partijų susijungimo iniciatyva yra svarbi dėl to, kad pastarieji rinkimai parodė, pasak politiko, niūrią tendenciją, jog visos paminėtos partijos ir koalicijos greičiausiai ir ateinančiuose rinkimuose neperliptų nustatytos rinkimų kartelės.
 
„Jeigu išanalizuotumėme pastarųjų eilinių ir neeilinių rinkimų rezultatus, tai supaprastintai visos mažosios mano išvardintos partijos gautų nuo 2 iki 3 proc., kitaip tariant, nei viena neperžengtų barjero ir negalėtų realizuoti savo programinių nuostatų“, – teigė N. Puteikis.
 
A. Juozaitis džiaugiasi, kad iniciatyvos suburti mažąsias partijas ėmėsi visuomenininkai
 
Kartų solidarumo sąjungos-Santalkos Lietuvai pirmininkas A. Juozaitis taip pat patvirtino dalyvaujantis derybose, kurias, pasak jo, inicijuoja KTU profesorius G. Merkys.
Arvydas Juozaitis. Rinkiminis plakatas Pilaitės rajone Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
 
„Dabar formuojamas apskritasis stalas ir Gediminas Merkys tai inicijuoja. Buvo septynių signatarų ir profesorių kreipimasis į nesistemines partijas dėl vienijimosi rinkimuose. Šie asmenys (iniciatoriai – ELTA) yra neutralūs, jie į Seimą neina, bet apsiima šią šventą pareigą – moderuoti apskritąjį stalą“, – informavo A. Juozaitis.
 
Politiko žiniomis, šiuo metu į derybas yra įtrauktos trys partijos: „Kartų solidarumo sąjunga-Santalka Lietuvai“, Centro partija „Gerovės Lietuva“ bei partija „Jaunoji Lietuva“.
 
„Tereikėjo rasti neutralų židinį, kuris suburtų, nes kai mes kvietėme, o tai darėme nuo rugpjūčio, tai visada kitos partijos jautė konkurenciją: kodėl jūs kviečiate, kas jūs tokie. Ši (G. Merkio – ELTA) iniciatyva buvo netikėtumas, nes vilties susiburti jau beveik nebebuvo“, – pripažino A. Juozaitis.
 
Nacionalinis susivienijimas ir Krikščionių sąjunga teigia kol kas oficialaus kvietimo negavę
 
Savo ruožtu Nacionalinio susivienijimo partijos pirmininko pavaduotojas V. Sinica prisipažįsta girdėjęs apie iniciatyvą suburti mažąsias partijas. Visgi V. Sinica teigia kol kas šią iniciatyvą vertinantis labiau skeptiškai.
Vytautas Sinica ir Vytautas Radžvilas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt0 nuotr.
 
„Galiu patikslinti, kad esame girdėję apie tokius bandymus, bet tokie bandymai vyksta jau daugiau kaip metus, ypač tarp A. Juozaičio ir N. Puteikio. Kol kas daugiau skepsio yra, ar jie bent tarpusavyje susitarti gali“, – Eltai sakė V. Sinica.
 
„Ne pats surašiau atsakymą į laišką, bet, kiek man žinoma, mūsų partijos pozicija buvo, kad išsiaiškinkite tai tarpusavyje kaip pirmą derybų etapą. Jeigu jūs galite kažką vykdyti, ką pirmiausiai rodytų gebėjimas vienytis tarpusavyje, tai galėsimės apie tai kalbėtis“, – pridūrė jis.
 
V. Sinicos teigimu, kol kas partija yra gavusi tik viešą laišką, o derybų iniciatoriai asmeniškai nesusisiekė nei su juo, nei su partijos pirmininku profesoriumi Vytautu Radžvilu, todėl, pasak jo, tokią iniciatyvą reikėtų labiau traktuoti kaip viešųjų ryšių akciją.
 
„Mano nuomone, iniciatyva yra nereali, tai daugiau yra viešųjų ryšių akcija. Mano nuomone, derybos nevyksta viešais laiškais, kai dar net neaiškūs derybų dalyviai. Viskas yra skirta pavaizduoti, kad jie yra vienytojai“, – teigė V. Sinica, akcentuodamas, kad vienytoju artėjant Seimo rinkimams labiausiai nori pasirodyti N. Puteikis.
 
Krikščionių sąjungos pirmininkas R. J. Dagys taip pat teigia kol kas apie iniciatyvą mažosioms partijoms rinkimuose dalyvauti su bendru sąrašu girdėjęs tik bendro pobūdžio diskusijas.
 
„Kol kas diskusijos yra bendro pobūdžio, girdėti visokių diskusijų girdėjome, bet kol kas konkrečiai diskusijų nevyksta. Tai yra bendro pobūdžio pasidalinimai, kad galbūt reikėtų tai daryti“, – sakė R. J. Dagys.
 
G. Merkys: atmetimo reakcijos iš mažųjų partijų – nėra
 
Savo ruožtu vienas iš derybų iniciatorių KTU profesorius G. Merkys teigia, kad iniciatyvą paskatino nemažos dalies rinkėjų balsų nubyrėjimas dėl 5 procentų rinkimų kartelės į Seimą partijoms ir 7 procentų kartelės koalicijoms.
 
„Problema yra tai, kad maždaug 15 procentų rinkėjų balsų per Seimo rinkimus paprastai yra balsai atiduoti už mažąsias partijas, kurios nepraėjo 5 proc. barjero arba nepraėjo 7 proc. koalicijos barjero. Tada šie balsai nukeliauja tiems, už kuriuos žmonės niekada nebalsuotų“, – Eltai teigė G. Merkys, akcentuodamas, kad taip iš atstovaujamos demokratijos yra daromas pasityčiojimas.
 
KTU profesorius teigia, kad prie šios iniciatyvos suburti mažąsias partijas taip pat prisidėjo signatarai Algirdas Andriukaitis ir Leonas Milčius, lituanistas, kalbininkas profesorius Alvydas Butkus bei dar keli asmenys. G. Merkys džiaugiasi, kad bent kol kas atmetimo reakcijos iš mažųjų partijų ši iniciatyva nesulaukė.
Prof. Gediminas Merkys. Slaptai.lt nuotr.
 
„Yra neformali mūsų grupelė, ilgai virėme savo sultyse, šį ketinimą paviešinome ir tarsi nėra atmetimo, paneigimo reakcijos, kad mes kažką blogo padarėme. Laiko dar kažkiek yra, domisi ir pavieniai žmonės, kurie turi parlamentaro darbo patirties“, – sakė G. Merkys, pabrėždamas, kad patys idėjos iniciatoriai kandidatuoti į Seimą neketina.
 
„Man susidarė įspūdis, kad bent N. Puteikis ir A. Juozaitis į šį procesą žiūri pozityviai. Galbūt Nacionalinis susivienijimas žiūri nuosaikiau, kritiškiau, bet aš turiu duomenų beveik iš pirmų lūpų, kad jie taip pat nežiūri į tai neigiamai, žiūri įdėmiai, galbūt tik nepuola jungtis“, – pridūrė jis.
 
Nepaisant to, kad profesorius teigiamai žvelgia į derybų potencialą, tačiau derybų baigties G. Merkys prognozuoti dar nedrįsta.
 
„Dabar yra pradžios pradžia, matysime, kas bus toliau. Čia mes palietėme ženklios dalies rinkėjų tam tikrą politinį nervą, politinių lūkesčių nervą, dėl to ši iniciatyva turi potencialo, kaip bus iš tikrųjų – sunku pasakyti“, – teigė G. Merkys.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.05.20; 12:00

Česlovas Iškauskas, teksto autorius. Slaptai.lt nuotrauka

Taivanas – tik nedidelė kalnuota sala Azijos monstro Kinijos Liaudies Respublikos pašonėje. Jos plotas – vos du trečdaliai Lietuvos ploto, bet užtat gyventojų daugiau kaip 8 kartus daugiau. Bet Taipėjaus skleidžiamas garsas girdimas visame pasaulyje. Lietuva, deja, tam garsui kurčia.

„Tikroji“ ir „netikroji“ Kinija

Kažkada, XX a. pradžioje, Gomindanas – Kinijos nacionalistinės pakraipos partija – kontroliavo visą žemyninę Kinijos dalį ir Mongoliją. Kai jos lyderis Čang Kaišekas 1928 m. užėmė Pekiną, Kinijos Respublika sulaukė tarptautinio pripažinimo. Bet Antrojo pasaulinio karo metu su japonais kariavęs Gomindanas prarado JAV paramą ir 1949 m. komunistų buvo išstumtas į Taivano salą, kurią jam atidavė iš kapituliavusių japonų atėmę amerikiečiai.

Vyresnieji yra girdėję apie „čankaišistus“, kuriuos taip smerkiančiai vadino Kinijos komunistų bičiulė Sovietų Sąjunga. Taivanas pasiskelbė Kinijos Respublika – kad skirtųsi nuo KLR pavadinimo. Gomindanas valdžią išlaikė apie 45 metus su aštuonerių metų pertrauka, tačiau nuo 2016 m. yra opozicijoje. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje Mao Dzeduno paskelbta „kultūrinė revoliucija“ pagadino santykius su SSRS, bet, kai kinų marksistas 1976 m. mirė, Maskva juos vėl atnaujino, o Taivanas dėl siaučiančio Šaltojo karo liko svarbiu Amerikos farvateriu Azijoje.

Taivanas. Sostinė – Taipėjus

 

KLR ir KR varžybos dėl tarptautinio pripažinimo tęsiasi štai jau apie 70 metų. Pokariu Taivanas buvo viena iš JTO steigiančiųjų valstybių ir viena iš penkių nuolatinių Saugumo Tarybos narių iki 1971 m., kai Kinijos Liaudies Respublika buvo paskelbta vienintele Kinijos atstove JTO. Tuomet Taipėjus apskritai neteko narystės Jungtinėse Tautose. Dar daugiau: vis mažėja valstybių, palaikančių su Taivanu diplomatinius santykius, vis daugiau šalių užmezga ryšius su ekonomiškai ir politiškai stiprėjančia Kinijos Liaudies Respublika. Kita vertus, tiek Taivano, tiek Kinijos vyriausybės laikosi „Vienos Kinijos politikos“, tad kitoms pasaulio valstybėms nelengva pasirinkti, kurią pusę pripažinti kaip „tikrąją“ Kiniją.

Taivanas dalyvauja daugelyje tarptautinių forumų ir organizacijų su KLR siūlomu „Kinų Taipėjaus“ pavadinimu. Pavyzdžiui, taip nuo 1984 m. jis varžosi olimpinėse žaidynėse ir yra Pasaulio sveikatos organizacijos stebėtojas, bet ne narys. Taivanas įvairiais pavadinimais yra Pasaulio prekybos organizacijos, Azijos ir Ramiojo vandenyno šalių ekonominio bendradarbiavimo ir Azijos plėtros banko narys.

Taipėjus nepaisė PSO…

Ypač įdomi Taivano pretenzijos į narystę PSO istorija. Kinija pagal „Vienos Kinijos politiką“ tvirtina, kad Taivanas yra jos teritorijoje, tad Pekinas draudžia šiai šaliai dalyvauti daugelyje tarptautinių pasaulio organizacijų. PSO teigimu, Taivanas vis tiek gauna visą informaciją, pavyzdžiui, apie koronaviruso pandemijos plėtrą Kinijoje. Todėl Taipėjus ėmėsi savarankiško krizės valdymo, neatsižvelgdamas į PSO rekomendacijas. Ir ką?

Prisimindamas 2003 metus, kuomet Aziją siaubė SARS viruso protrūkis (tada daugiau nei 150 tūkst. infekuotų salos gyventojų privalėjo laikytis karantino sąlygų, bet virusas vis vien pareikalavo 181 žmogaus gyvybės), Taivanas, nepaisydamas PSO pamokymų, vienas pirmųjų ėmėsi ryžtingai kovoti su COVID-19.

Gruodžio 31-ąją Kinija Pasaulinei sveikatos organizacijai oficialiai buvo priversta pripažinti, kad KLR Uhano regione siaučia paslaptinga infekcija. Į tai žaibiškai reagavo Taivanas, kuris iškart pareikalavo tirti visus į šalį iš Uhano atvykstančius keleivius. Sauso 21-ąją jis paskelbė apie pirmąjį koronaviruso atvejį, tačiau šalyje jau buvo identifikuoti tūkstančiai potencialių viruso nešiotojų, kuriems atlikti testai. Vyriausybė priėmė 124 veiksmų planą visuomenės sveikatos apsaugai. Kaukės, dezinfekavimo skysčiai ir kitos prevencinės priemonės greitai tapo Taivano gyventojų kasdienybe. Jis ėmėsi ir ypač griežtų baudų tiems, kas pažeidinėjo namų karantino sąlygas. Valdžia suprato, kad netrukus paklausiausia pasaulio preke taps medicininės kaukės, tad uždraudė jų eksportą, o šalyje jas pardavinėjo vos už 10 euro centų.

Kinijos komunistų partijos suvažiavimas. EPA – ELTA nuotr.

Sausio pabaigoje Taivanas jau turėjo sukaupęs daugiau nei 40 milijonų medicininių kaukių rezervą, 2 milijonus specialių respiratorių ir per daugiau nei tūkstantį paruoštų palatų. Priminsime, kad tai buvo dar prieš pandemijos piką.

Kai ji persimetė į Europą, balandžio antroje pusėje Taivanas pajėgė teikti humanitarinę pagalbą žemyno valstybėms. 100 tūkst. kaukių siuntą gavo ir Lietuva. Pirmosios nukeliavo į Ispaniją ir Italiją. Reikia pripažinti, kad ir „didžioji“ Kinija nebuvo šykšti: ji taip pat siuntinėjo apsaugos priemonių siuntas, net į JAV, su kuria Pekinas tęsia sunkų dialogą.

Be PSO pagalbos Taipėjus griežtais ir labai ankstyvais veiksmais sukūrė precedento neturinčią pasipriešinimo virusui situaciją: balandžio 22 d. duomenimis 23 mln. gyventojų šalyje buvo užfiksuoti 426 atvejai, 6 mirtys, o štai po trijų savaičių, gegužės 12-ąją, kai rašau šias eilutes, infekcijos atvejų padaugėjo tik iki 440, mirčių buvo 7. Tarp beveik 200 pasaulio valstybių Taivanas pagal šiuos rodiklius yra šio sąrašo pabaigoje (jį lenkia tik tokios mažai girdėtos egzotinės šalys kaip Surinamas, Mauritanija, Papua Naujoji Gvinėja, Vakarų Sachara, Angilija…).

Lietuva bijo Kinijos?

Lietuva – viena iš tų Vakarų pasaulio valstybių, kuri vykdo pragmatišką, subalansuotą, kompromisinę užsienio politiką. Šis apibūdinimas skamba kaip iš kokios užsienio reikalų ministerijos deklaracijos ar Prezidento šventinės kalbos. O iš tiesų koordinacijos ir balanso joje nedaug. Kad ir Kinijos bei jos protektorijų atžvilgiu. Lietuvos užsienio politikai labiau tinka principas „neerzinti tigro, užjausti kiškelį“…

Turėdama galvoje naująjį Taivano stebuklą, sukurtą kovoje su koronavirusu, nemažas būrys politikų ir visuomenininkų paskelbė peticiją ir atsišaukimą į valdžios institucijas, ragindamas pripažinti Taivano nepriklausomybę, plėsti ryšius su šia šalimi ir galų gale – paremti jo narystę PSO. Iš 204 peticiją balandžio 22 d. pasirašiusių asmenų 50 yra Seimo nariai, šeši Europos Parlamento nariai, septyni Nacionalinės premijos laureatai, 27 profesoriai, 47 mokslo daktarai.

Kreipimesi pažymima, kad „Taivanas de facto yra nepriklausoma valstybė, su kuria Lietuva ir kitos Europos Sąjungos narės palaiko produktyvius ryšius daugelyje sričių. Vengimas suteikti diplomatinį pripažinimą Taivanui tik todėl, kad tokią sąlygą kelia komunistinis Kinijos režimas, reiškia, kad santykiuose su Kinija visa Europos Sąjunga pasiduoda politinei bei ekonominei prievartai, iš esmės susitaikydama su nelygiaverčio partnerio pozicija ir kenkdama savo narių bei viso laisvojo pasaulio interesams.“

Filosofas Vytautas Radžvilas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Politinė partija Nacionalinis susivienijimas šį kreipimąsi dar papildo. „Maža plėtoti ryšius su Taivanu nekeliant principinio jo Nepriklausomybės klausimo. Jo neišsprendus jokio esminio Taivano padėties pagerėjimo negalima laukti, ypač turint omenyje nepalankų tarptautinį kontekstą. Taivano palaikymas neišvengiamai eskaluos Lietuvos ir Kinijos konfliktą, tad šiuo keliu negalima eiti demonstruojant tik parodomąjį solidarumą, kuris Taivanui niekuo nepadės. Lietuva gali iš tiesų padėti Taivanui vieninteliu būdu – parodydama moralinės ir politinės drąsos pavyzdį, kokį Lietuvos atžvilgiu kadaise parodė Islandija, ir vienašališkai pripažinti Taivano nepriklausomybę, paragindama kitas šalis sekti šiuo pavyzdžiu“, – gegužės 4 d. teigė NS pirmininkas prof. Vytautas Radžvilas.

Belieka pridurti, kad Taivaną iš Vakarų valstybių yra pripažinęs tik Vatikanas.

Lietuvos Prezidentas į kreipimąsi atsiliepė gana abuojai. Per savo patarėją jis išplatino pareiškimą, kuriame be komplimentų Taivanui, ypač sėkmingai susidorojusiam su koronavirusu, ir pasiryžimo bendradarbiauti šioje kovoje įtvirtinama: „Formaliai PSO narėmis gali būti tik JT narės, o Taivanas tokia nėra“. Belieka priminti, kad G. Nausėda prezidento rinkimų debatų metu pabrėžė būtinybę plėsti ne tik ekonominius, bet ir politinius ryšius su Taivanu. Kur dingo tie pažadai?

Ar tai ir yra pragmatinė Lietuvos užsienio politika – neerzinti tigro ir paglostyti silpnesnį? Paradoksalu, betgi oficialiai Azijos tigrais laikomos šios sparčiai besivystančios Pietryčių Azijos valstybės – Pietų Korėja, Singapūras, Honkongas ir Taivanas…

2020.05.13; 06:00

Vytautas Sinica ir Vytautas Radžvilas. Slaptai.lt nuotr.

Vytauto Sinicos ir Vytauto Radžvilo kuriama krikdeminės krypties politinė jėga „Nacionalinis susivienijimas“, nepaisant Lietuvoje nustatyto pirmojo užsikrėtimo koronavirusu atvejo, šeštadienį rengia steigiamąjį suvažiavimą. Jo metu partijos steigėjai pasitvirtins bendrąją programą, įstatus, partijos pavadinimą bei rinks partijos valdymo organus.
 
Pasak organizacinio komiteto vadovo Arno Simučio, steigėjų skaičius turėtų siekti apie 2400. A. Simučio teigimu, „Nacionalinis susivienijimas“ daug žmonių sulaukė iš Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų.
 
Iniciatorių teigimu, steigiamo sąjūdinio tipo politinio sambūrio strateginis tikslas – pakeisti tautos ir valstybės egzistencinę krizę sukėlusios ir Lietuvą išnykimo keliu link vedančios ligšiolinės raidos kryptį. Ši krizė yra egzistencinė, nes trečią kartą per mažiau nei per du šimtmečius – XIX a., XX a. antroje pusėje ir šiuo metu vėl – Lietuva eina išnykimo keliu.
 
ELTA primena, kad Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga bei Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai dėl koranaviruso grėsmės atšaukė partijų tarybų posėdžius. 
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.03.07; 00:30

Seimo narys Rimantas Dagys. Slaptai.lt nuotr.

Šeštadienį numatomas Krikščionių sąjungos „Santarvė ir gerovė“ steigiamasis suvažiavimas. Partijos pirmininkas Rimantas Jonas Dagys teigia, kad palaikymas naujai partijai yra nemenkas, nes nei viena dabartinė politinė partija krikščioniškomis vertybėmis nuosekliai nesivadovauja.
 
Paklaustas, kiek Vytauto Sinicos ir Vytauto Radžvilo kuriama krikdeminės krypties politinė jėga vertybiškai skiriasi nuo jo steigiamo politinio darinio, R. J. Dagys atsakė, kol kas komentuoti nenorintis, nes dar nematęs šios partijos programinių nuostatų. Visgi, anot politiko, tam tikrų skirčių yra.
 
„Mes nusprendėme kurti krikščionių sąjungą, o jie įsivaizduoja kitokią ateitį“, – Eltai teigė R. J. Dagys.
 
Politiko teigimu, jo naujai kuriamos politinės partijos misija yra sugrąžinti tradicines vertybes.
 
„Mūsų partijos pagrindinė misija – susigrąžinti vertybes tokias, kokios buvo anksčiau. Ir tas iškraipytas vertybes, kurios atneša žalą mūsų požiūriui į šeimą, požiūriui į gyvybę, tiesiog ištaisyti, kad grįžtume prie Europos Sąjungos kūrimo šaknų“, – akcentavo jis.
 
Visgi, pasak R. J. Dagio, jo kuriama partija Krikščionių sąjunga „Santarvė ir gerovė“ aiškiai skiriasi nuo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD). Pasak jo, TS-LKD yra liberali partija, todėl skiriasi partijų požiūris į šeimą, gyvybę, tėvų vaidmenį auklėjant vaikus.
 
Arkikatedra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„Konservatorių partija iš esmės yra liberali partija ir turbūt skiriasi tuo, kuo skiriasi liberalai nuo krikščionių demokratų. Skiriasi požiūris į šeimą, požiūris į tėvų vaidmenį auklėjant vaikus, požiūris į gyvybę, požiūris į Stambulo konvencijas ir taip toliau. Mes manome, kad toks požiūris yra ganėtinai prieštaraujantis prigimtiniam supratimui ir norime tą prigimtinį supratimą susigrąžinti atgal“, – savo poziciją išsakė R. J. Dagys.
 
R. J. Dagys džiaugėsi, kad palaikymas Krikščionių sąjungai „Santarvei ir gerovei“ yra didelis.
 
„Kuriant partiją matyti, kad palaikymas yra tikrai labai nemenkas, daug žmonių tikrai (krikščioniškų vertybių – ELTA) pasigenda, nes daugelio žmonių nuomone ir krikščioniškos bendruomenės nuomone, nei viena dabartinė politinė partija krikščioniškomis vertybėmis nuosekliai nesivadovauja“, – kalbėjo politikas.
 
Šeštadienį Vilniaus mokytojų namuose numatomas politinės partijos Krikščionių sąjungos „Santarvė ir gerovė“ steigiamasis suvažiavimas. Jo metu partijos steigėjai pasitvirtins bendrąją programą, įstatus, partijos pavadinimą bei rinks partijos valdymo organus.
 
Pranešime spaudai skelbiama, kad vieno iš naujosios partijos iniciatorių Seimo nario R. J. Dagio teigimu, partijos iniciatoriai ir steigėjai yra tvirtai apsisprendę dalyvauti 2020 m. spalį vyksiančiuose Seimo rinkimuose, todėl, sulig partijos oficialiu įkūrimu vasarį, prasidės naujas itin aktyvus pasirengimo šiems rinkimams periodas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.05; 00:30

Česlovas Iškauskas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Dažnai sakome: egzistuoja ir kita nuomonė. Suprask: savo požiūrį į problemą noriu išreikšti kitaip, mano pozicija skiriasi nuo visuotinai priimtos arba palaikomos daugumos. Ta „kita nuomonė“ gali būti radikali, netikėta, konfrontali, kirstis su įsigalėjusiomis normomis ir vertybėmis. Jos autorių tai verčia didžiuotis ir išsiskirti iš masinės opinijos. Dažnai net peržengiant tam tikras ribas…

Kai filosofas Vytautas Radžvilas buvo išguitas iš TSPMI, viešojoje erdvėje pasklido versija, kad instituto vadovybei nepatiko jo pozicija narystės ES atžvilgiu. Mokykloje net buvo sudaryta grupė, kuri sukūrė kone diversinės filosofo veiklos regimybę. Mokslininko skeptizicmas dėl ES įsigalėjusio nacionalinių interesų ignoravimo studentams buvo pateikiamas kaip nuodijantis jaunąją kartą antiintegracinis priedas Lietuvos užsienio politikos ir nacionalinio saugumo strategijoje.

Pats V. Radvilas tam ryžtingai priešinosi ir tvirtino, kad valdantysis elitas yra nubrėžęs aiškias ribas „nuomonių įvairovei“, ir tų raudonųjų linijų niekam nevalia peržengti. Taip jis aplink save sutelkė pulką bendraminčių, kurie įkūrė atskirą politinį susivienijimą ir kurie gali atvirai reikšti „kitą nuomonę“ daugeliu valstybei aktualių klausimų.

Beje, pats filosofas niekada netvirtino, kad Lietuvai būtina pasekti britų pavyzdžiu ir sukurti savąjį „Litexitą“. Prieš metus jis pripažino, kad ES eina žlugimo keliu, tačiau ji Lietuvai išlieka gyvybiškai svarbi. „Vilniaus forumo“ konferencijoje jis dėstė, kad bendrija „eina žlugimo keliu, tačiau toks scenarijus geopolitiškai yra pražūtingas Lietuvai“. „Garsusis šūkis, kad nepriklausykime niekam, būkime absoliučiai neutralūs, yra savižudybės forma“, – teigė jis.

Kokia išeitis? Priešintis tiems ES sprendimams, kurie griauna mūsų valstybės identitetą, pakerta lietuvio savastį, naikina nacionalinę teisinę bazę, tautines vertybes ir tautos simbolius. Tokių sprendimų begalė, o mūsų valstybės įstaigos į juos žiūri pro pirštus arba kaip kareivėliai tučtuojau raportuoja, jog viskas įvykdyta, ir dar su kaupu.

Filosofas Vytautas Radžvilas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tad ar profesorius peržengė ribą tarp „kitos nuomonės“ ir, sakykime, nacionalinio saugumo ar pavojaus valstybės interesams? Žinoma, ne.

Kitas, jau kiek nutrintas atvejis – Klaipėdos miesto tarybos nario Viačeslavo Titovo byla. Taip, byla, nes deputatas teismo sprendimu mandatą prarado, kai diskusijoje dėl A.Ramanausko – Vanago atminimo įamžinimo neteisingai pareiškė, jog partizanų vado iniciatyva buvo nužudyti 8 tūkst. piliečių ir vaikų. Pats V. Titovas, kuriam buvo paskirta ir dešimties tūkstančių eurų bauda, sprendimu piktinosi, nes esą Lietuvoje negalima reikšti kitos, daugeliui gal nepatogios nuomonę. Praėjusį pavasarį rinkėjai vėl panoro jį turėti taryboje, bet tuomet įsiteisėjo teismo sprendimas. Politikas tuomet šaukė: „Nenormalus dalykas, kai už tarybos narį balsuoja tūkstančiai klaipėdiečių, o pašalint gali 10 žmonių ar teisėjas. Klausimas – pas mus demokratinė valstybė arba teisėjų valstybė?“ „Kur žodžio laisvė?“, – klausė jis.

V. Titovo iššaukiantis elgesys neturi nieko bendro su demokratiniu principu išsakyti „kitą nuomonę“. Iššūkis nacionalinėms vertybėms, jei jis susijęs su visuomenei vertingų asmenybių ar reiškinių niekinimu, ypač remiantis suklastotais stalininio KGB dokumentais, peržengia tą ribą, už kurios galima įžvelgti grėsmę nacionaliniam saugumui. Ir iš tiesų, Rusijos naujienų agentūros ir portalai bemat pasigavo šią naujieną ir išpūtė ją iki „demokratijos žlugimo“ Lietuvoje, o patį V. Titovą ėmė vadinti vos ne laisvės kankiniu.

Žinoma, tos „kitos nuomonės“ ribos yra neryškios, tad jų raišką reikia vertinti kiekvienu konkrečiu atveju. Galima remtis Lietuvos Konstitucijos 25-uoju straipsniu, Visuotine žmogaus teisių deklaracija (19 str.), Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (15 str.). Pavyzdžiui, mūsų šalies Konstitucijoje sakoma: „Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija“. Į kiekvieną šio išdėstymo žodį telpa daugybė niuansų. Gi gyvenime būtina rasti bendrą žodžio laisvės, „kitos nuomonės“ raiškos vardiklį.

Jis gali būti toks: riba yra peržengiama, kai paminamos ir niekinamos visuotinai priimtos vertybės, kenkiama nacionaliniam saugumui ir valstybės prestižui.

2020.02.02; 04:00

Vytautas Radžvilas, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Smulkios nuoskaudos greitai užsimiršta. Bet pasaulyje būna tokio blogio, kurio padariniams ištaisyti reikia ištisų dešimtmečių, sutelkto kartų darbo, didžiulės išminties ir kantrybės. Blogis, kuris mus ištiko, buvo Molotovo-Ribentropo paktas. Mes jį minėjome pernai, minėjome šiais metais, galų gale minėjome jį per tą lemtingą mitingą Vingio parke, kuris grąžino mums istorinę atmintį.

Šito blogio šešėlis šiandien tvyro čia, virš mūsų sostinės, ir todėl reikia labai tiksliai įvardyti, kas tai yra. Birželio sukilimas iš tiesų yra didis mūsų istorijos momentas ir kartu didelės tragedijos pradžia. Kiekvienas, turintis nors lašelį sąžinės ir krislelį sveiko proto, žmogus sutiks, kad mūsų bendrapiliečių žydų kančios buvo iš tikrųjų didelė ir tie, kurie sutepė savo rankas kaimynų krauju, kurie nešiojosi jų daiktus, yra padugnės ir tautos atmatos, nevertos atleidimo. Tie, kurių nepasiekė teisingumo ranka, tikėkime, sulaukė jo stodami prieš Aukščiausiojo teismą. Mes esame atviri ir nebijome istorinės tiesos. Esame pasiryžę apie ją kalbėti.

Tačiau istorinės tiesos paieškos virsta visai kitkuo, kai jas įkvepia kerštas ir neapykanta. Būtent kerštas ir neapykanta, kurie užtemdė tas paieškas ir iš tikrųjų sutrukdė žaizdų gijimą ir susitaikymą, atvedė mus į šitą aikštę. Reikia aiškiai suprasti, kad Kazio Škirpos ar Generolo Vėtros puolimas nėra asmenų puolimas.

Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Slaptai.lt nuotr.

Mes, lietuviai, dar nesuvokiame, kas įvyko lemtingą 1941 metų birželio dieną, kai sukilome. Mes buvome vienintelė Sovietų Sąjungos pavergta tauta, kuri sugebėjo sukilti ir net paskelbti savo valstybės nepriklausomybės atkūrimą. Štai kodėl per visą Šaltąjį karą ir iki šios dienos šis sukilimas yra klaikios Kremliaus neapykantos taikinys. Kremlius žino, kad tautos atmintyje jis dar nėra galutinai išdildytas ir todėl urmu viso sukilimo pasmerkti neįmanoma.

Todėl Kremlius pasirinko šėtoniškai klastingą taktiką – jie puola šio sukilimo vadus, apkaltindami juos tuo, ko šie niekada nepadarė. Šios taktikos esmė yra išvirkščias komunistinis triukas. Kadaise jie kalbėjo, kad „mes visi dirbame Lietuvai“ – tiek Lietuvos išdavikai, tiek jos patriotai. Dabar šitą suktą argumentą jie išvertė kaip pirštinę ir sako: „atsiribokime nuo visų, kas bendradarbiavo su okupaciniais režimais“.

Į šį „argumentą“ labai paprastai atsakau klausimu tiems, kas jį pateikia. Pasakykite man nors vieną komunistinį kolaborantą, kuris parvežė Stalino saulę iš Maskvos ir kuris būtų sulaikytas Maskvoje ir jam būtų neleista grįžti į Lietuvą, kaip kad buvo neleista grįžti į Lietuvą Birželio sukilimo organizatoriui Kaziui Škirpai.

Pasakykite man nors vieno sovietinio kolaboranto pavardę, kuris neva dirbdamas Lietuvai, būtų atsidūręs GULAG`e ir patyręs baisias kančias ar miręs kankinio mirtimi, kaip kad nacių stovyklose kentėjo Birželio sukilimo dalyviai, įskaitant tą patį Joną Noreiką. Kasdienės propagandos išplautam protui užtektų vien šito, kad suprastų, kas iš tiesų vyksta.

Yra kitas labai svarbus dalykas, kurį Lietuva turi pagaliau suvokti. Šiandien sakoma, kad Generolas Vėtra steigė žydų getus.

Mes iš tiesų šviesmečiais atsiliekame nuo Lenkijos, nes nesugebame pasakyti, ką sugebėjo ji. Kai buvo prabilta apie lenkų mirties stovyklas, lenkai, neneigdami, kad daug jų tautiečių kaip ir mūsiškių dalyvavo nusikaltimuose, suprato, kad tada Lenkijos kaip valstybės nebuvo. Juk šio propagandinio žaidimo esmė yra atskirų žmonių kaltes suversti ištisoms valstybėms ir jas po to šantažuoti.

Tad jeigu kalbame apie Joną Noreiką, mums kaip pavyzdys nuolatos primenamas vienas žmogus, kuris prieš Noreiką atsisakė tapti Šiaulių apskrities viršininku.

Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.

O gal mąstykime nestandartiškai ir kitaip? Gal kaip tik tai buvo padorus, sąžiningas, bet silpnas žmogus, kuris sunkiausią Lietuvai valandą nesugebėjo prisiimi atsakomybės?

Ką turiu omenyje. Kiekviena tauta, kai ją pavergia okupantas, gelbsti ką gali. Viena iš galimybių išgelbėti, ką tik gali, yra įtaisyti savo žmones okupacinėse struktūrose, kad jie sušvelnintų okupacijos siaubą šalies piliečiams. Nežinau, ar Generolas Vėtra pats asmeniškai išgelbėjo žydų tautybės bendrapiliečius. Tačiau niekas, net didžiausi Lietuvos priešai, negali paneigti, kad Noreika žinojo laisvėje vykstant žydų gelbėjimo akcijas.

Sveiko proto žmogus turėtų susimąstyti ir savęs paklausti: kada lengviau išgelbėti žmones, virš kurių kybo mirties pavojus? Ar tada, kai viskam vadovauja užkietėjęs nacių kolaborantas, ar kai tą daro Lietuvos patriotas, kuris nemato gelbėjimo operacijų?

Iki kokio cinizmo turime prieiti, kad nesuvoktume, jog tokio patrioto kaip Vėtros ryžtas užimti pareigas šitokiomis aplinkybėmis daugybei žmonių realiai reiškė bilietą į gyvenimą?

Nors Lietuvoje nacionalsocializmas nebuvo populiarus, nors Lietuva buvo vienintelė Europoje nacius prieš karą nuteisusi valstybė, pripažinkime, kad tokios pasaulėžiūros žmonių buvo. Jeigu į šias pareigas nebūtų ėję Lietuvos patriotai, žmonės kaip Noreika ar Škirpa, tikrieji „Hitlerio šunys“ būtų tvarkę Lietuvą.

Tačiau mes šiandien leidžiamės mulkinami, nes nebesuvokiame realių dalykų. Viena yra fotelinis humanizmas, teisiantis iš istorijos perspektyvos, kitkas yra realus žmogiškas humanizmas, kuris suvokia, koks buvo to meto pasirinkimas.

Tas pasirinkimas buvo arba naciai visose administracinėse pareigose, kurie negailestingai naikintų Lietuvą ir žydų bendruomenę, arba lietuviai patriotai, kurie suprasdami, kad tie žmonės galbūt pasmerkti, nepavertė jų paskutinių dienų pragaru ir daugelį jų dar išgelbėjo sabotuodami sprendimus.

Tai ne viskas. Ši propagandinė operacija prieš Lietuvą ir jos Sukilimą neatsitiktinai vyksta dabar, kai akyse byra geopolitinė pasaulio tvarka. Maskva nori ne tik atkeršyti Škirpai ir Sukilimui. Ji puikiai supranta, ką laimėtų, jei mes šiandien pralaimėtume.

Vyksta žūtbūtinis parengiamasis mūšis, kurio tikslas yra įtikinti pasaulį ir pačių lietuvių rankomis pripažinti, kad mūsų Sukilimas buvo viso labo nacių pakalikų sąmokslas prieš teisėtą Sovietų Sąjungos valdžią.

Meluoja tie, kurie sako, kad reikalauja panaikinti viešą atminimą tik tų žmonių, kurie tariamai dalyvavo nacių nusikaltimuose ir bendradarbiavo su okupaciniu režimu.

Piketas Europos aikštėje; ginama Kazio Škirpos garbė ir orumas. Slaptai.lt nuotr.

Logika yra labai aiški: jeigu Birželio sukilimas bus diskredituotas, Ramanauskas-Vanagas, kuris šiandien dar mandagiai vadinamas tikrųjų-nesuteptųjų Lietuvos patriotų vadu, anksčiau ar vėliau bus įvardintas kaip vadovavęs žydšaudžių gaujoms Lietuvos miškuose. Zurofas su Vanagaite tą jau pabandė, tačiau žengė per anksti ir per toli, prieš tai nebaigę naikinti Sukilimo atminimo.

Šis strateginės propagandos planas parengtas tiesiog tobulai. Lietuvos nelaimė ta, kad beveik neturime žmonių, kurie sugeba perskaityti tokias operacijas. Todėl priešiškos jėgos su mumis žaidžia kaip katė su pele. Kodėl visa tai gali atsitikti?

Mes užmirštame, kad esame replėse, o puolimas vyksta iš dviejų pusių. Maskva mums primetinėja valią mūsų vakariečių sąjungininkų rankomis. Siekiame ir sieksime artumo su Vakarais, norime būti Vakarų sąjungininkais. Tačiau negalime nematyti, kad ES vyriausiasis vadovas lyg niekur nieko atidenginėja paminklus Karlui Marksui, kai visi žinome, kad nežmogiška ir nusikalstama nacionalsocializmo ideologija tam tikra prasme buvo atsakas į komunistinį marksizmą. Šis komunistinis marksizmas atėjo į Lietuvą ir čia pasiekė labai daug.

Šiandien žiūrėdamas Lietuvos radiją ir televiziją, sekdamas akademines diskusijas, apskritai stebėdamas žiniasklaidą jaučiuosi lyg gyventume 1987-1988 metais. Iš visur sklinda sovietinio komunizmo tvaikas. Yra kartojamos tiesos ir tai daroma tais pačiais žodžiais, nuo kurių darėsi negera jau tada ir kurių tarėmės atsikratę visiems laikams. Senąją nusikalstamą ideologiją sugebėta įvilkti į vadinamųjų vakarietiškų ar europinių vertybių rūbą. Žmonės iš tiesų to neatpažįsta.

Veikiant milžiniškam propagandos aparatui jau trisdešimt metų, vos tik atkūrus valstybę ypač mūsų jaunimui pradėta sėti tai, kas vadintina sielos nuodais.

Paprastas pavyzdys – garsusis Ivaškevičiaus romanas, kuriame mūsų partizanai vaizduojami kaip niekingos būtybės, apsėstos keistos idėjos turėti kažkokią Lietuvos valstybę. Kaip bus eilinį kartą apgavo ir suviliojo postmodernistinis romanas.

Autoriui užteko vaizduotės nutapyti labiausiai atstumiančius mūsų herojų bruožus. Tačiau niekas neprabilo apie tai, kad šios vaizduotės autoriui staiga pritrūko lemiamoje vietoje – nepavyko sugalvoti pramanytų herojų vardų. Partizanų vardai knygoje tikri. Ką tai reiškia?

Suprasti galima prisimenant vieną Rusijos imperijos tradiciją, kurią tęsė SSRS, jos KGB ir dabartinė Rusija iki mūsų dienų. Pagal ją nepakanka fiziškai nužudyti priešus, jų kūnus. Siekiama juos antrą kartą nužudyti dvasiškai.

Rugsėjo 5-oji. Ginama J.Noreikos ir K.Škirpos garbė. Slaptai.lt nuotr.

Ką gali prieš tokio romano įtaką (o menas visada remiasi jausmais) padaryti teisingos, bet sausos frazės ir faktai, apie tai, kas iš tiesų buvo ir ką darė mūsų partizanai.

Tokiomis knygomis norimi dalykai įspraudžiami į sąmonę skaitytojui to nesuvokiant. Toks žaidimas įgauna vis didesnį mastą.

Todėl manau, kad jeigu kalbame apie Lietuvos išlikimą, žinokime, kad prieš Lietuvą vykdoma milžiniška hibridinio karo operacija. Jeigu nieko nedarysime, tikrai sulauksime dienos, kai mūsų šaunioji LRT rodys šitą mitingą ir sugebės pasakyti, kad jo dalyviai reikalavo ne išsaugoti Škirpos ir Noreikos atminimo ženklus, o juos nuimti. Mes tikrai nenumaldomai slenkame link to. Esu tikras, kad mus gali prikelti nuostabūs prieš daugybę metų parašyti žodžiais:

O, juk bus ta diena…
Kai pro vėliavų
Plazdantį mišką
Baltas Vytis pakils
Ir aukštai danguje suspindės…

Manau, kad šitame danguje užteks vietos spindėti ne tik Vyčiui. Jame užteks vietos visų Lietuvos tautinių bendrijų ženklams, taip pat ir Dovydo žvaigždei.

Bet mes turime padaryti vieną dalyką. Mums susitaikyti neturi trukdyti tie, kurie 50 metų naikino Lietuvą. Turime iškelti klausimą, kodėl istorinės atminties klausimus sprendžia ir didžiausi ekspertai yra žmonės su sovietine praeitimi.

Naujoji atminimo lenta, skirta Jono Noreikos garbei. Slaptai.lt nuotr.

Jeigu mes norime sudarinėti komisijas, tai pirmas reikalavimas turėtų būti patikrinti, ar šitie žmonės ir jų artimieji neturėjo sąsajų su okupaciniu režimu ir jam netarnavo.

Mes turime suprasti, kad praeitis niekada nesibaigia. Praeitis yra jėga, kuri mus stumia į ateitį.

Ir aš manau, kad praeitis mus tikrai nuves į ateitį. Mes rasime sutarimą, supratimą su visais mūsų piliečiais. Sugebėsime, galų gale, visam laikui ištiesti susitaikymo ranką ir mūsų žydų bendruomenei tada, kai vadovausimės tiesa, bet šitos tiesos paieškas įkvėps sąžinė, meilė ir ištikimybė Lietuvai.

2019.09.14; 06:37

Likus kiek daugiau nei metams iki Seimo rinkimų, Lietuvos politinėje erdvėje pasigirsta kalbų apie naujų politinių judėjimų steigimą. Panašu, kad ketvirtadienį profesoriaus Vytauto Radžvilo, buvusio konservatoriaus Rimanto Jono Dagio bei „valstiečio“ Eugenijaus Jovaišos padėjėjo Vytauto Sinicos paskelbta iniciatyva kurti krikdemišką partiją nėra vienintelė šiuo metu brandinama idėja.
 
Dar birželio mėnesį filosofas Arvydas Juozaitis, pareiškęs, kad ketina tęsti politinę veiklą ir su įkurtu judėjimu „Lietuva yra čia“ dalyvauti 2020 m. Seimo rinkimuose, planų nekeičia. Naujienų agentūrai ELTA jis patvirtino, kad šiuo metu partijos kūrimo procesas vyksta intensyviai.
 
Jo teigimu, naujasis judėjimas bus paremtas kelių partijų vienijimusi, o šiuo metu vyksta derybų bei kiti reikalingi procesai.
 
„Dabar vyksta labai intensyvus darbas, jis nematomas ir jis neturėtų būti matomas, nes kitaip nepavyks“, – sakė A. Juozaitis, pridūręs, jog tikisi, kad pavyks pirmąjį suvažiavimą suorganizuoti rugsėjo antrojoje pusėje.
 
Reaguodamas į V. Radžvilo, V. Sinicos bei R. J. Dagio naujos politinės jėgos iniciatyvą, A. Juozaitis neslėpė, kad bendradarbiavimą su tokia partija, jei ji bus įsteigta, jis įsivaizduotų, nors su V. Radžvilu Europos Parlamento rinkimuose susitarti ir nepavyko.
 
„Konkurentų gal nereikėtų matyti iškart, kol dar niekas neprasidėjo. Čia bus galima bendradarbiauti ateityje. Bet dabar… Kadangi aš jau labai daug padėjau pastangų, kad suartėčiau su Radžvilu, bet jis nesutiko ir priešingai elgėsi, tai dabar šiuo metu neįmanoma, bet kadangi jų ten daugiau, tai gal bus galima susikalbėti“, – sakė A. Juozaitis.
 
ELTA primena, kad politinės partijos steigimui būtina, kad ji Lietuvoje turėtų ne mažiau kaip du tūkstančius steigėjų, kurie po partijos įregistravimo tampa jos nariais. Norint partijoms kelti savo kandidatus Seimo rinkimuose, jos turi būti įsteigtos ilgiau nei 6 mėnesiai iki rinkimų pradžios.
 
Teisingumo ministerijos duomenimis, šiuo metu Lietuvoje įregistruotos 25 politinės partijos, vienijančios 114 501 narį. 
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.09.01; 11:35 

Vilnius, gegužės 22 d. (ELTA). Politologai pateikė prognozes, ko sekmadienį vyksiančiuose Europos Parlamento (EP) rinkimuose galėtų tikėtis pretendentai atsisėsti į viršnacionalinio parlamento kėdę.
 
Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Algis Krupavičius. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius Algis Krupavičius ir Mykolo Romerio universiteto (MRU) docentas Virgis Valentinavičius teigia, kad kai kurie pretendentai į EP narius pasiektais rezultatais gali gerokai nusivilti.
Pagal mandatų skaičių, sutarė politologai, stipriausias pozicijas turi Tėvynės Sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD). Jų lyderis Liudas Mažylis, pasak A. Krupavičiaus, yra gana patrauklus pasirinkimas ne tik konservatorių rinkėjui. Kandidatės Ingridos Šimonytės sėkmė pirmajame prezidento rinkimų ture, pridūrė V. Valentinavičius, taip pat mobilizuos TS-LKD elektoratą.
 
Kalbėdami apie Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) galimybes, abu politologai jas vertino skeptiškai. A. Krupavičius įvardijo dvi pagrindines partijos silpnybes: silpna ir neaiški rinkiminė partijos programa ir, kaip pats įvardijo, „lizinginis“ sąrašas – be dabartinio europarlamentaro Bronio Ropės, teigė ekspertas, rimtų politinių veidų sąraše tiesiog nėra.
 
„Tokia politika, ko gero, artimoje ateityje turėtų prieiti akligatvį. Negalima su rinkėjais juokauti, pasiūlant kandidatus, kurie nieko bendro su partija neturi“, – „valstiečių“ klaidas įvardijo VDU profesorius, LVŽS prognozuodamas du mandatus.
 
Mandatų dalybose, neabejojo A. Krupavičius, dalyvaus ir Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) bei Liberalų sąjūdis. Jų pagrindinis pliusas, išskyrė jis, yra stipriausios rinkimų programos.
 
„Šių partijų rinkiminės programos yra pačios išsamiausios ir adekvačiausios Europos Parlamento dienotvarkei“, – konstatavo VDU profesorius ir teigė, jog šios partijos turėtų gauti ne vieną mandatą. LSDP partijos potencialią sėkmę rinkimuose prognozavo ir V. Valentinavičius.
 
„Socialdemokratai yra atsigaunanti partija, o EP rinkimuose figūruojant populiariajai Vilijai Blinkevičiūtei, jų rezultatas turėtų būti neblogas“, – Eltai komentavo MRU docentas.
Virgis Valentinavičius. Slaptai.lt nuotr.
 
Anot politologų, euroskeptiškomis nuotaikomis pasižyminčiai „Valdemaro Tomaševskio blokas“ – Krikščioniškų šeimų sąjungos ir Rusų aljanso koalicijai gali tekti gerokai pasistengti, kad įveiktų mandatui reikalingų balsų slenkstį – 5 proc. visų rinkėjų balsų. Tačiau, pažymi tiek V. Valentinavičius, tiek A. Krupavičius, V. Tomaševskio stiprybė yra mobilus ir ištikimas elektoratas.
 
„Lakmuso popierėlis Tomaševskiui buvo Prezidento rinkimų rezultatai (V. Tomaševskis surinko 3,96 proc. balsų. – ELTA), tai jam reikės gerokai padirbėti, kad EP rinkimų barjerą pavyktų įveikti. (…) Tačiau pranašumas yra tai, kad jo rinkėjai yra patys lojaliausi, jie dalyvauja rinkimuose ir balsuoja būtent už šį sąrašą“, – Eltai sakė A. Krupavičius. Anot politologų, vieno mandato prognozė V. Tomaševskiui yra pakankamai reali.
Intrigą dėl vieno mandato, atsižvelgus į ankstesnių EP rinkimų rezultatus, anot VDU profesoriaus, dar išlaiko ir Rolando Pakso judėjimas, partija „Tvarka ir teisingumas“ bei, prognozuoja A. Krupavičius, matant euroskepsio pakilimą Lietuvoje, visuomeninis rinkimų komitetas „Vytautas Radžvilas: susigrąžinkime valstybę!“. Visos šio politinės jėgos, teigė jis, gali pretenduoti į vieną mandatą.
 
Vis dėlto V. Valentinavičiaus manymu, bet kokia radikalaus antieuropinio V. Radžvilo sąrašo sėkmė EP rinkimuose būtų pavojaus signalas Lietuvos politinei sistemai, kurioje iki šiol nebuvo populiarių euroskeptikų.
 
Kalbėdami apie Darbo partijos potencialą EP rinkimuose, politologai teigė, kad vertinti reikėtų ne partijos, o jos lyderio Viktoro Uspaskicho galimybes iškovoti bent vieną mandatą. Tai, pasak ekspertų, lieka atviras klausimas.
Vis dėlto prognozuojant po vieną mandatą galinčius gauti sąrašus, A. Krupavičius pabrėžia, kad tai lieka spėjimas, bet intrigą šie sąrašai, pasak jo, išlaiko. Likusių kandidatų sąrašų galimybes abu ekspertai vertino skeptiškai.
 
Išankstinis balsavimas prezidento antrajame ture bei rinkimuose į EP prasidėjo pirmadienį ir tęsis iki gegužės 24 d. Pagrindinė rinkimų diena bus sekmadienį – gegužės 26 d.
 
Naujienų agentūros ELTA užsakymu rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ balandžio 12–26 atliktų apklausų duomenimis, didžiausią šalies gyventojų palaikymą turėjo dvi partijos: Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (21,1 proc.) ir Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (20,5 proc.). Kiek daugiau nei dešimtadalis (11,4 proc.) rinkėjų, ketinančių dalyvauti EP rinkimuose, ketino balsuoti už Lietuvos socialdemokratų partiją (LSDP).
 
Toliau į EP pretenduojančių politinių jėgų lentelėje rikiuojasi europarlamentaro Antano Guogos vedamas Lietuvos centro partijos sąrašas – jį remia 6,2 proc. rinkėjų, už Darbo partiją ketina balsuoti 5,9 proc. piliečių, partiją Tvarka ir teisingumas remia 4,7 proc., LR liberalų sąjūdį – 4,6 proc., „Valdemaro Tomaševskio bloką „Krikščioniškų šeimų sąjungos ir Rusų aljanso koaliciją – 3,9 proc. ir Lietuvos socialdemokratų darbo partiją – 3,6 proc. rinkėjų.
 
Kitos partijos ar visuomeniniai rinkimų komitetai apklausos metu, likus mėnesiui iki rinkimų, turėjo trijų procentų ar mažesnį palaikymą.
 
Už Lietuvos laisvės sąjungą (liberalus) ketino balsuoti 2,5 proc., už visuomeninį rinkimų komitetą „Aušros Maldeikienės traukinys“ – 2,1 proc., už Lietuvos žaliųjų partiją – lygiai 2 proc. rinkėjų. Visuomeninis rinkimų komitetas „Stipri Lietuva vieningoje Europoje“ susilaukė 1,6 proc. palaikymo.
 
Profesoriaus Vytauto Radžvilo rinkimų komitetas „Susigrąžinkime valstybę!“ susilaukė 0,6 proc. rinkėjų palaikymą. Apkaltos būdu nušalinto prezidento Rolando Pakso visuomeninis komitetas „Prezidento Rolando Pakso judėjimas“ su 0,4 proc. palaikymu yra priešpaskutinis. Jis lenkia tik nulį reitingų lentelėje rodantį visuomeninį komitetą „Lemiamas šuolis“.
 
2019.05.22; 18:23

Žvelgdami į tą tuščią vietą ant sienos, kur kabojo Lietuvos didvyriui Jonui Noreikai pagerbti skirta atminimo lenta, supraskime, kad jeigu nesitelksime ir tylėsime, tokia pat tuščia vieta liks iš Lietuvos valstybės.

Būtų labai naivu ir paviršutiniška manyti, kad buvo sudaužyta tik lenta. Šitaip kiekvieną akimirką yra daužoma Lietuvos valstybė. Be jokios abejonės, šito vandališko išpuolio iniciatorius ir vykdytojas siekė pigaus politinio populiarumo norėdamas surinkti parašus ir patekti į Europos Parlamento rinkimus.

Tačiau tai tik ledkalnio viršūnė. Tikroji jo poelgio prasmė yra politinė ir kur kas gilesnė. Jis yra gerai žinomo pono K. Juraičio, viešai kvietusio Vladimirą Putiną „išvaduoti“ Lietuvą, artimas bendražygis. Taigi turime to, ką vadinu penktąja ir šeštąja Putino kolonimis Lietuvoje, sintezę. Vienas kreipiasi į Putiną ir šaukiasi pagalbos iš Rytų. Kitas, šitas vandalas, sudaužęs atminimo lentą, didžiuojasi, kad jis yra plačiai mąstantis ir europinėmis vertybėmis besivadovaujantis subjektas.

Bet juos sieja viena ir ta pati nuostata – neapykanta lietuvių tautai ir pačiai Lietuvos valstybei. Dar svarbiau suprasti, kad tokie išpuoliai niekada nenutinka tuščioje vietoje, nenukrenta iš dangaus. Juk tai yra logiška pabaiga kelio, kuriuo Lietuva eina jau daugelį metų. Taip, Lietuva šiandien yra šalis, kurioje galima knygose dergti iškiliausius Lietuvos partizaninio judėjimo vadus ir tai bus pavadinta menine kūryba ir vaizduotės polėkiu.

Tuo tarpu kitas žmogus, kuris tuos pačius partizanus viešai pavadina žudikais ir nusikaltėliais, yra teisiamas parodomuoju būdu. Skirtumas tik tas, kad vienas gauna valstybinę premiją, kitas – simboliškai nubaudžiamas. Visgi retoriškai paklausime savęs: kuri kolona pavojingesnė? Ar atviro Putino garbintojo, kuris dergia Lietuvos partizanus, ar tokį pat žeminantį ir žeidžiantį vaizdinį į tūkstančių Lietuvos žmonių – pirmiausiai jaunųjų piliečių – sąmones brukančio ir peršančio mintį, kad partizanų kova buvo beprasmiška.

Šiandien Lietuva yra šalis, kurioje partizanų persekiotojai ir naikintojai yra nebaudžiami, motyvuojant tuo, kad jie vykdė to meto įstatymus. Taigi mes ateiname į tarpsnį, kai galime drąsiai pasakyti – kryptingai, nuosekliai ir metodiškai rengiama dirva naujai Lietuvos okupacijai. Šitos strategijos tikslas – sujungti visas antitautines ir antivalstybines jėgas, nesvarbu, į ką – į Rytus ar į Vakarus – jos būtų orientuotos. Jas siekiama sujungti bendram tikslui – įbrukti lietuviams į sąmonę, kad Lietuvos valstybė yra nesusipratimas, kad ji yra nereikalinga.

Ir jeigu mes nesuvoksime tikrojo šio išpuolio masto ir pavojingumo, iš tiesų sulauksime dienos, kai duš ne tik atminimo lentos, bet mums net nespėjus susivokti, kas vyksta, duš ir Lietuvos valstybė.

Propatria.lt

2019.04.09; 08:00

Vytauto Radžvilo komitetas pristatė rinkimų programą. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Europos Parlamento rinkimuose dalyvauti ketinantis komitetas „Vytautas Radžvilas: susigrąžinkime valstybę“ pristatė savo programą ir keliamus kandidatus. Vilniaus universiteto profesoriaus V. Radžvilo vedamame komiteto sąraše žinomi vardai – menininkė, rašytoja Jurga Lago, kompozitorius Faustas Latėnas, Žemės ūkio rūmų pirmininkas Arūnas Svitojus.

Naujienų agentūros ELTA konferencijų salėje pristatydami politinę programą, komiteto nariai būgštavo dėl gilesnės Europos Sąjungos integracijos, abejojo didžiųjų ES valstybių valia ginti Lietuvą, skeptiškai žiūrėjo į pabėgėlių priėmimą ir diskusijas, kylančias dėl vaikų teisių apsaugos. Kartu rinkimų komiteto dalyviai skeptiškai pasisakė feministinių idėjų atžvilgiu ir apskritai reiškė susirūpinimą dėl lietuvių tautos bei valstybės suvereniteto išlikimo.

Pasak jų, Lietuva turi griežčiau saugoti nacionalinį savitumą, nebūti pernelyg atvira Vakarų Europoje įsivyravusioms valstybės bei visuomenės organizavimo tradicijoms. V. Radžvilo teigimu, Lietuva turėtų mokytis iš ES rankų laužyti nesiduodančių Vengrijos ir Lenkijos pavyzdžių, o J. Lago tvirtino turinti viltį, kad ilgainiui Lietuva neatkartos principų, kurie šiuo metu vyrauja išsivysčiusiose Vakarų valstybėse. 

Pagrindinius principus pristačiusio komiteto lyderio V. Radžvilo teigimu, už gilesnės ES integracijos projekto stovi „globalistinis elitas“, kuris, pasak jo, siūlydamas dar gilesnę ES integraciją, tik dar labiau gilina krizę Europoje.

Komiteto nariai įsitikinę, kad Lietuva turi ateitį tik atsinaujinusioje Europoje, kurioje sugebės atsispirti ne tik nuo ES federalizacijos inercijos, tačiau ir nuo šiuo metu Vakaruose įsivyravusių ydingų tradicijų.

Antroji reitingo sąraše esanti J. Lago teigė, kad jai nerimą kelia tai, jog Lietuva po kelių metų atsidurs ten, kur šiuo metu yra Vakarų Europos valstybės.

„Esu čia, nes šiuo metu Lietuva atsilieka nuo Europos kokiais dvejais metais, kalbant apie madas, dizainą, meno tendencijas. Lygiai tas pats yra ir su politika. Todėl matau ateitį, matau, kur mes būsime po dvejų metų – ten, kur šiandien yra Ispanija ir Vokietija“, – teigė menininkė. Tačiau, pasak jos, tai, kad Lietuva pasivys šias išsivysčiusias Vakarų valstybes, nėra gerai. J. Lago neslėpė, kad ją gąsdina genderizmo, teigiančio, kad lytis yra neįgimta, bet įgyjama, idėjos, kurios, pasak jos, yra skiepijamos Vakarų mokyklose. 

„Matau labai didelį norą ideologizuoti mūsų universitetus, įleisti ideologiją į mokyklas. Kai mano vaiko mokykloje privalomos tapo genderizmo pamokos, aš susimąsčiau, ką man daryti. Į Lietuvą tai dar neatėjo, tačiau mes esame be 5 minučių ties tuo slenksčiu“, – kalbėjo menininkė. 

Dizainerė atsargiai žiūrėjo ir į Vakaruose, pasak jos, šlubuojančią socialinę ir kultūros politiką. Taip pat akcentavo grėsmes, kurios kyla dėl migrantų. 

„Atėjo metas suprasti, kur mes einame ir gal mes dar galime kažką padaryti“, – teigė J. Lago.

Savo ruožtu, komiteto sąrašo viršuje taip pat esantis kompozitorius Faustas Latėnas teigė, kad V. Radžvilo suburtoje iniciatyvoje dalyvauja, nes jam svarbu, kad Lietuva išliktų kaip valstybė. 

„Aš noriu, kad čia gimtų mūsų menas, mūsų kultūra“, – teigė jis. Menininko manymu, dabartinis ES projektas kėsinasi į tai, ką reikėtų Lietuvai ir lietuviui iš esmės saugoti. 

„Mes vadinami Marijos žeme ir globojami iš aukščiau, tikėkimės, kad Marijos žemė bus ilgai ir kad šioje žemėje gims tikri lietuviai, patriotai“, – sakė F. Latėnas. 

Komiteto programoje taip pat akcentuojama būtinybė nepritarti ES kariuomenės kūrimui, atšaukti ES pritarimą „Nord Stream 2“ projektui; ES lygiu apginti tėvų teisę auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus ir būti saugiems nuo valstybės mėginimų atimti vaikus, jei šeimoje nėra tiesioginio pavojaus vaikų sveikatai ar gyvybei; ES lygmeniu teisiškai reglamentuoti paneuropinių žiniasklaidos tinklų veiklą, naujoje sutartyje ar kitu ES dokumentu pripažinti antikines ir krikščioniškas Europos ištakas.

Komiteto sąrašo pirmajame dešimtuke, be jau minėtų pavardžių, taip pat yra Dovilas Petkus, Romas Pakalnis, Rasa Čepaitienė, Eglė Mirončikienė, Audrys Karalius, Eligijus Dzežulskis-Duonys.

Lietuvoje rinkimai į EP vyks gegužės 26 dieną.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.02.19; 07:00

Vilniaus universiteto profesorius Vytautas Radžvilas spręs, ar dalyvauti Europos Parlamento rinkimuose. Savo sprendimą vienas iš Sąjūdžio steigėjų ketina pranešti ketvirtadienį naujienų agentūroje ELTA rengiamoje spaudos konferencijoje dėl artėjančių Europos Parlamento rinkimų ir ES ateities.

Filosofas Vytautas Radžvilas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Profesorius teigia, kad kol kas Lietuva lieka verdančių diskusijų dėl ES ateities nuošalėje.

„Visi, susirūpinę Europos Sąjungos išlikimu ir sekantys joje vykstančius procesus, šiandien supranta, kad artimiausiu laiku spręsis jos ateities klausimas. Europos Komisijos vicepirmininko žodžiais tariant, šiais metais vyks mūšis dėl Europos sielos. Lietuva lieka visoje ES verdančių diskusijų dėl Sąjungos ateities nuošalėje. Šalies politikai sąmoningai stengiasi neužimti jokios pozicijos ir išlaukti, kokį likimą jai paruoš Europos galingieji, nors turėjo būti seniai suprasta, kad geopolitinių pokyčių ir augančios įtampos tarp ES ir NATO akivaizdoje Lietuva gali išlikti tik tuo atveju, jei pati imsis iniciatyvos spręsti savo likimą, kaip tai prieš tris dešimtmečius padarė Sąjūdis“, – Eltai atsiųstame komentare teigė V. Radžvilas. 

Lietuvoje rinkimai į EP vyks gegužės 26 dieną.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.01.31; 06:00

Pradėsiu paliudydamas savo įsitikinimą, kad Sąjūdžio atsiradimas yra nepaprastai turiningas Dievo malonės apsireiškimas ne tik Lietuvos mastu, – tai svarbus visos Europos ar net pasaulinės istorijos įvykis. Tokį faktą konstatuoju be jokio ironijos šešėlio, tačiau laiško pagrindinė tema yra kaip tik pamąstymai apie nesmagias ironijos arba, dar tiksliau tariant, saviironijos trūkumo pasekmes.

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Sakai, kad žmogaus gyvenimo paskirtis yra tautiškumo puoselėjimas bei valstybės stiprinimas, o tas, kuris To nesupranta, yra tik biologinė medžiaga, neva paprastai nieko daugiau. Niekam ne paslaptis, – ne kartą bylojai šiais žodžiais.                      

Tarkime, kad toks pasakymas iš tiesų balansuoja kažkur netoli tiesos, suprantant, kad žmogaus likimo paslaptis nesusiveda tik į fiziologinių poreikių tenkinimą, tačiau cituotas išsireiškimas drauge neabejotinai yra šūvis pro šalį net ir dvasios primato kūniškumo atžvilgiu įtvirtinimo požiūriu. O gi Tau tariant žodžius „biologinė medžiaga“ baisiai akivaizdžiai prasikiša Tavo paties asmenybės kodai: nesunku dabar bent man įsivaizduoti, kad visus žmones skirstai į dviejų tipų biologinę medžiagą, t. y. į tą, kuri yra nepavaldi, neapčiuopiama, pernelyg inertiška formuojančiai skulptoriaus rankai (kaka) ir tą, kuri yra parankus statybinis materialas pasaulio išgelbėjimo ir drauge savosios asmenybės sureikšminimo planuose, numatant sau vietą aukščiausioje pakopoje, statomo kupolo viršūnėje (caca).  

Nieko nėra gražiau už meilę Tėvynei ir nieko bjauriau kaip užmačios padalinti tautą į vadus ir masę (biologinę medžiagą).

Labai sunku nulipti nuo postamento, nuo scenos pakylos, prisimenant susižavėjimo šūksnius skanduojančią minią, ar ne? Žinoma, tai didelė žmogiškoji tragedija.

Siūlei pasirašyti po laišku prezidentei, raginančiu blokuoti Seimo užmačias praplėsti dvigubos pilietybės suteikimo atvejus. Tai mane nesmagiai nuteikė ar net papiktino dar ir dėl, jeigu nori, asmeninių priežasčių. Papasakosiu paprastutę istoriją.

Štai jau geras dešimtmetis mano miela pusseserė darbuojasi Anglijoje, tik keletą kartų per tą laiką ištaikiusi grįžti į Tėvynę trumpų atostogų. Kaip nesunku suprasti, ne iš gero gyvenimo išdundėjo. Sūnus paėmė paskolą iš banko butui pirkti, po to prarado darbą. Tipiška istorija, kai padėtį bando gelbėti mama. Ten jinai dirba labai neprestižinį darbą, t. y. prižiūri nesugebančius savimi pasirūpinti senuolius, plauna jų užpakalėlius. Tačiau tai nereiškia, kad dėl darbo specifikos manoji pusseserė visados kvepia neskaniai, o nuo tokio tipo laiškų, kurie reikalauja kažką uždrausti, riboti, atimti paprastai kyla nelabai koks kvapelis. Taigi atsidarykite langus, ponai, įsileiskite tyro oro!

Iš tiesų, labai tikėtina, jeigu galėtum, Tu ir bendraminčiai aklinai uždarytų sienas, kad tauta neva neišsibėgiotų. Tiesą sakant, nesugebu įsivaizduoti to, kaip garbinant tautos idėją, drauge galima taip neapkęsti visų tautiečių. Kaip atrodo, toks konvulsijų tampomas dirglumas atsiranda būtent dėl pernelyg didelio, gelžbetoninio rimtumo. Be visa ko kito, neteko girdėti, kad didieji mūsų patriotai ką nors neatidėliotinai padarytų dėl socialinės atskirties mažinimo, skurdo užkardinimo, labdaros praktikų įdiegimo ir prigaivinimo – tautinių lozungų tiražavimas yra labiau prestižinis užsiėmimas rimtiems dėdulėms.

Laiškai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotrauka

Dabar įsibėgėjęs pagalvojau apie tai, kad dar G. Hegelio išpopuliarintoje absoliutaus tapatumo idėjoje, absoliutinės dvasios sugrįžimo į save apoteozėje kraštutiniu būdu buvo išguita bet kokios ironijos arba net šiaip geros nuotaikos galimybė. Todėl marksistai, paveldėję hegelinę dvasią, buvo tokie baisiai rimti, nors, žinoma, nacionalsocialistai buvo me mažiau skrupulingi rimtuoliai net ir neskaitę G.Hegelio. Ta pačia proga pastebėsiu, kad XX a. pabaigos garsiausieji katalikų teologai vykusiai, pasakyčiau, išpopuliarino žaidžiančio Dievo idėją. Laisvamaniškai pratęsiant šią temą, galbūt butų galima pasakyti, kad pats pasaulis yra dieviškosios kūrybos ironijos arba net saviironijos pasekmė.

Gerai žinau, kad Tu, mielas drauge, viešpatauji jauniems protams, Tavimi seka, Tave pamėgdžioja talentingi jaunuoliai, esi subūręs naujosios kartos bendraminčių būrelį. Tačiau, kaip atrodo bent man, Tavo gelžbetoninis rimtumas, kas savaitę skelbiant po naują pasaulio pabaigą, slegia ir engia jaunuosius talentus, neleidžia jiems pilnavertiškai vystytis, užaugti. Tai yra kažkas panašaus į dvasinės pederastijos išplėtotą formą. Todėl, prašau, paleisk Tu juos į laisvę, gi žinau – Tau nėra svetimas taurumo pojūtis. Drauge liūdnai nusišypsokime, ypač dabar, grėsmingai išaugus pavojui.

Kalbėjome apie tai, kaip nelengva nulipti nuo scenos, išties nesunku įsivaizduoti, kad minios plojimai yra stiprus narkotikas, nuo kurio nėra taip paprasta atjunkti. Tačiau Tavo periodiškai skelbiami vajai kurti naujus sąjūdžius kelia gailestį savo beviltiškumu, dažniausiai tuščiavidurio aktyvizmo demonstravimu. Galų gale tai yra pirmavaizdžio išniekinimas, beždžioniaujant pagal neprilygstamą pavyzdį, neįvertinus Dievo malonės neaprėpiamumo ir vienkartinio pobūdžio. Žaibas labai retai trenkia į tą pačią dirvą du kartus.   

Štai kitas Vytautas, Tavo kolega iš Sąjūdžio laikų, pabandė dar kartą išjoti ant balto Vyčio žirgo, tapo aršiu Garliavos batalijų dalyviu. Ar sakai, kad gynė mergaitę?

Bari tuos, kurie politiniuose žaidimuose naudoja Rusijos pavojaus kortą. Esą ypač nedora tokią kortą išmesti prieš euroskeptikus arba kitų prorusiškų, kažkodėl pavadintų tautinėmis, akcijų metu. Primeni, kad daug kartų melagingai šaukiant „vilkas“, gali atsitikti taip, kad niekas nepatikės, kai toks pavojaus signalas bus tikras. Tačiau, kaip atrodo, dar labiau nedora būtų neigti vilko egzistavimą, kai toks vilkas jau varto kaimo tvoras.

Taigi, jeigu būtų tik Tavo valia, neabejoju, užveržtumėte visuomenėje varžtus iki paskutinės ribos. Todėl nelinkiu Tau absoliučios pergalės, visų svajonių išsipildymo. Kita vertas, Tavo sugebėjimas mobilizuoti žmonių nuomones tais momentais, kai kas nors bando nusivalyti kojas į tautos idėją kaip į skudurą, yra didelis, godotinas mūsų bendruomenės turtas. Tačiau, regis, Tau vis tik nepatiktų visos visuomenės mastu būti laikomam tik priemone, o ne tikslu savaime, ar ne? Esi kartu Vytautas Didysis (vienas iš Sąjūdžio kūrėjų, šiandien – euroskeptikų ikona) ir Vytautas mažasis – kuris pastaruoju metu sau net leidžia be didelio vargo savo vardu pažodžiui skelbti kitų žmonių idėjas. Tarkime, visi mes bėgant laikui pradedame sukiaulėti, tačiau Tau, kaip atrodo, tai pavyksta daryti nepalyginamai  didingiau nei šio laiško autoriui, kaip matome, eiliniam kiauliukui.

Sąjūdžio mitingas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Napoleono kompleksas – rimta diagnozė.  Tačiau čia, manding, turime reikalą su kažkokiu viduriu tarp tikrojo Napoleono, Gyvulių ūkio kiaulėno Napoleono ir negalios, vadinamos Napoleono kompleksu. Nežiūrint visko, Dėkoju Dievui, kad Tu esi. Jeigu Tavęs nebūtų, tokį Tave reikėtų išgalvoti.

2018.12.25; 16:16

www.iskauskas.lt

Prisipažinsiu: šiaip jau filosofo Vytauto Radžvilo rašinius sunkiai įkandu, jo pozicija kartais atrodo pernelyg radikali ir prasilenkia su tikrove, būna kažkokia utopinė, idealistinė. Bet socialiniuose tinkluose išplitęs jo straipsnis „Stribo šmėkla“, kaip teigia viena veidaknygės bičiulė, tiesiog supurtė…

Česlovas Iškauskas, komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

„Šmėkla klaidžioja po Lietuvą. Stribo šmėkla“, – rašo autorius. Papildyčiau: ir po Europą. Tai geriau atitinka Karlo Marxo ir Friedricho Engelso perfrazuotus žodžius iš garsiojo „Komunistų partijos manifesto“. Žurnalistas Vytautas Matulevičius dar 2011 m. lapkritį rašė, kad vis dažniau Vakarų miestų gatvėse  pasirodo milžiniškos demonstrantų minios su raudonomis vėliavomis ir K.Marxo portretais rankose. Kairuoliškos idėjos, pagrįstos marksistinėmis-lenininėmis internacionalizmo idėjomis, patobulintos „visuotinio gėrio“ teorijomis, skinasi kelią. Vasarą nustebau, kai pagrindinėje Drezdeno aikštėje stovi medaliais apsikarstęs, kažką šūkaujantis vyriškis ir mojuoja raudona vėliava su penkiakampe žvaigžde. Policininkai ramiai pėdina pro šalį…

Pas mus šito vaizdelio kol kas nepamatysi. Mitingai taikūs, nesikartoja 2009 m. sausio Seimo langų daužymas… Socialistas ir „frontininkas“ Algirdas Paleckis pritilo, „jedinstvenininkai“ ir visokie radikalai, matyt, laukia savo valandos, o Seimas tik 2017 m. birželį LKP pripažino nusikalstama organizacija. Bet buvę stribai kelia galvas. Ir čia V. Radžvilas įžvalgus: „net ir įsikūnijusi į „postmodernų“ pavidalą, stribo šmėkla tebėra ta pati ir gyva šmėkla“.

Partizanų vadas Adolfas Ramanauskas – Vanagas

Turimas galvoje Nacionalinės kultūros ir meno premijų komisijos sprendimas nacionalinę premiją skirti rašytojui, dramaturgui ir šiaip veikėjui Mariui Ivaškevičiui. Jaunimui jis pristatomas kaip „talentingiausias nepriklausomybės laiko debiutantas“, postmodernizmo šalininkas, visoje Rytų erdvėje garsus teatralas, su Mindaugu Karbauskiu Maskvoje pastatęs spektaklį „Kantas“ ir t.t. 2016-aisiais Molėtuose organizavo lietuviškosios žydų istorijos atminimo eitynes, o Rusijoje besisukinėjantis menininkas, ko gero, persismelkia dar ir prokremliškomis idėjomis… Pavyzdžiui, laki jo mintis: pernelyg sudievintas Lietuvos partizanų judėjimas paverčia šią temą tabu…

Marius Ivaškevičius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr. 

Vadinkime tai savotiška nuomonių raiška. Jų reiškėjų randame vis daugiau: tūlas Titovas, kažkoks Subotinas, dar būrelis iš bendrijos „Būkime vieningi“ ar „Anarchistai“. M. Ivaškevičius paleidžia kitą šmėklą: jo kūriniuose „Žali“, „Madagaskaras“ idealizuojami stribai ir paniekinamai, pamišėliais vaizduojami nepriklausomybės kovų lyderiai.

„Skaityti M. Ivaškevičiaus romaną „Žali“ be intelektualinio kartėlio ir moralinio pasibjaurėjimo gali tik visiškas mankurtas. Išsaugojusiam nors kruopelę istorinės atminties ir turinčiam bent krislelį sąžinės ir tautinės bei valstybinės savigarbos žmogui ši knyga yra spjūvis į veidą“, – rūsčiai pastebi V. Radžvilas. Jį iškart persmelkia mintis, kad „enkavedistinė ir stribiška dvasia tebėra gyva“. Mentalinėje erdvėje kartojamas partizanų kūnų, numestų miestelių aikštėse, išniekinimas. Stribo šmėkla – tokia liaudiška, paprasta, sava –  tampa lietuvių tautos savastimi, ji kiek juokinga, iš jos galima pakikenti, bet per ją prasismelkia gili neapykanta Lietuvai ir aklas, šakališkas tarnavimas okupantui.

Ką tik baigiau lėtai skaityti „Aš esu Vanagas“. Per tragišką partizanų vado gyvenimą atsiskleidžia visa pokario suirutė ir tautinės prievartos aplinka. Joje lyg virusas veisėsi išdavikų, mankurtų, budelių sluoksnis, galop pakirtęs pokario pasipriešinimą. Ar ne tuo džiaugiasi M.Ivaškevičius?

Kitas klausimas: ar komisijos nariai susipažinę su jo kūryba? Su jo patyčiomis tragiškai Lietuvos istorijai? Su menininko siunčiama žinia visiems kūrėjams: prisidengdami postmodernizmu galite neapkęsti Lietuvos, šlovinti okupantą ir reanimuoti stribizmą?

Filosofas Vytautas Radžvilas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Taip, atsiranda nauja sąvoka – stribizmas. Tai komunizmo šmėklos atmaina, kai tautinis atgimimas niekinamas, mindomas auliniais „istrebiteliaus“ batais, o nepriklausomybė yra tokia nekenčiama sistema, kuria reikia naikinti „žaliųjų žmogeliukų“, informacinio ar kitomis moderniojo karo priemonėmis. Čia tinka ir šiuolaikiniai M. Ivaškevičiaus stribai.

Informacijos šaltinis – www.iskauskas.lt

2018.12.11; 11:50

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Paskutiniosios savaitės prieš Rugsėjo 1-ąją – ypatingas egzistencinis bonusas, kelionė velnio ratu iš vienos tikrovės į kitą. Tai ypatingo kolorito metas, kai bliūkšta vasaros burės, o pakirdęs iš girto sapno vairininkas jau ragina ropštis į krantą ir dingti savo keliais, – po paraleliais!

Žinia, atostogos pralekia savaime, o už slenksčio laukia darbai, kuriuos reikės stumti ar vilkti į kalną įsikinkius pačiam. Su paskutiniu vasaros pyptelėjimu pasiveja andai poeto apmestas vaizdelis: per dykumą keliauja vienišas žmogus su irklu ant peties…

Vasaros dabar mūsuose truputėlį įsikerta į rudenį, o žalios spalvos vyravimas šiuo metu kuria nelegalios tikrovės įspūdį, – tarsi visa tai būtų dengta laku arba su visais gražumynais įrėminta po neįtikėtino skaidrumo stiklu. Atrodo, jog čia pats laikas, prieš kirsdamas demarkacinę liniją, trumpam stabteli. Kita vertus, nors dar dienomis labai karšta, naktimis orai po truputį vėsta, šen bei ten kyščioja vienas kitas pradėjęs margėti medžio lapas tarsi kipšiuko grimasos užsistovėjusiame dalykiniame pasaulyje.

Kai išorinė gamta vėluoja, vidinė – kaip tik užskuba, ruduo jau netramdomai smelkiasi į pojūčių užkaborius, užkabina paširdžius. Toks štai šokoladas, kai kartumas permuša visus kitus prieskonius.

Jeigu jums, bičiuliai, gėda nuliūsti, prasidedant rudeniui, tarsi be preteksto, prisiminkite, kad būtent rugsėjo 1-ąją prasidėjo II-asis pasaulinis karas, tą dieną išjudėjo žiauri karo mašina, atnešusi neapsakomas nelaimes ir kraupius išbandymus žmonijai.

Hitleris, regis, buvo savaip dalykiškas žmogus, pradėjęs karą iškart po atostogų. Kita vertus, toks dalykiškumas, kaip atrodo, anajam nepridėjo sėkmės, nes, kaip dažnai sakoma, šį karą visų pirma laimėjo generolas Žiema.

Užsiminęs apie tai nenorėjau įpiršti fantasmagorinės išvados, jog mirti pavasarį, žydint alyvoms, yra kažkaip prašmatniau nei rudenį, miškuose kirmijant grybams. Drauge prašau, skaitytojau, užsipulk mane ir neleisk atbaksnoti žiauriai išdėvėtos banalybės, kad neva mirtis yra amžinos atostogos, – aš ir pats kadaise esu parašęs eilėraštį būtent apie tai, kad amžinybėje be perstojo krenta ir krenta mirusiojo prakaitas, panašiai kaip laikinoje pastogėje vėlyvą rudenį byra medžių lapai.

Užmiestyje po ražienas braido juodi varnai be skrybėlių.

 XXX

tarptautiniu_santykiu-institutas
Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas. Slaptai.lt nuotr.

Kaip atrodo bent man, šis rugsėjis bus vienas iš gėdingiausių  Lietuvos universitetų istorijoje. Bandau įsignybti, pasitikrindamas – ar nesapnuoju, bet liūdna tikrovė primena, kad tikriausiai šių metų rugsėjo 1-ąją profesorius Vytautas Radžvilas nepravers TSPMI auditorijos durų, už savo pažiūras ir principingumą išvarytas iš darbo. Kaip visi žinome, dėl to labai pasistengė ne kokia nors okupacinė valdžia ar tamsuolis įmonėlės savininkas, su savo darbuotojais besielgiantis kaip su vergais, o keli save profesoriais laikantys žmonės, labai storojosi pats rektorius. Pastaraisiais metais dažnai save pagaunu galvojant apie tai – kodėl superinis išsilavinimas, mokslingumas,  aukščiausiosios eksperto kvalifikacijos menkai įtakoja žmogaus elgesį, neveda to žmogaus didesnio padorumo keliu? Mokslo šventovėje pašlemėką sutikti gali dar dažniau nei tamsiausiame kaime.

Esu kartą jau kalbėjęs apie tai, kad reikėtų skirti išsilavinimą ir išsimokslinimą, nuorodos į išsilavinimą ir išsimokslinimą nėra sinoniminiai, pavaduojantys vienas kitą įvardijimai. Išsilavinimas nėra tik paprastas žinių kolekcionavimas kaip išsimokslinimo atveju, išsilavinimas įgyjamas sukaupiant būtent humanitarinio žinojimo bagažą, taigi išsilavinusiu galime vadinti tik humanitariškai daugiau ar mažiau išprususį žmogų.

Tačiau nesunku įsivaizduoti ir tai, kad humanitaras rektoriaus poste gali pribjauroti ne mažiau nei fizikas ar zootechnikas.   Kaip matome mūsų atveju, žmogų gadina ne žinojimo pobūdis, o klanų, pasidalijusių universitetą, nebaudžiamumas, nekontroliuojama valdžia.

Rugsėjo 1-oji. Simono Daukanto aikštė Vilniuje. 2015-ieji metai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Turint prieš akis V.Radžvilo nešvankaus persekiojimo ir išvarymo iš universiteto istoriją, nurodykite man bent vieną skirtumą, kuo toks universitetas skiriasi nuo vienos Pravieniškių įstaigos, kur neseniai turėjome progą pasižvalgyti, gyvenimo taisyklių. Universiteto autonomijos principas Lietuvoje neretai yra panaudojamas pačiam blogiausiam reikalui, o būtent nekontroliuojamos bachūrų valdžios įtvirtinimui.

Ar sakote, kad V.Radžvilas yra įnoringas, sunkaus charakterio,  nelabai diplomatiškas žmogus? Na, vienas iš Sąjūdžio kūrėjų turi šiokią tokią teisę į įnoringumą, ar ne? Kita vertus, būtent toks V.Radžvilas mums ir yra reikalingas, jeigu tokio nebūtų, tokį reikėtų išsigalvoti. Minkštesnio charakterio ar labiau diplomatiškas V.Radžvilas būtų blogesnė V.Radžvilo versija.

Filosofas Vytautas Radžvilas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Yra daug dalykų, dėl kurių nesutariu ir tikriausiai niekados nesutarsiu su Vytautu, tačiau, kaip atrodo, V.Radžvilas yra vienintelis žmogus Lietuvoje, kuris dar gali sukelti bangas, sutelkti žmones pasipriešinti lietuvių tautos ištautinimui.

V.Radžvilas šiandien yra reikalingas kaip žemės druska, kai šlykštažmogiai bando prastumti idėją, kad neva visuose Lietuvos universitetuose magistrantūros studijos turėtų vykti anglų kalba, esą dėl to padaugėtų studentų ir taip būtų galima spręsti demografines problemas, nes, kaip mums pasakoja, baigę magistrantūros studijas anglų kalba studentai iš kitų šalių pasiliktų gyventi Lietuvoje (į Lietuvą persikeltų pusė Afrikos – mano pastaba).

Kai kuriuose Lietuvos universitetuose jau puoselėjama mintis atskiras disciplinas pradėti dėstyti anglų kalba lietuvaičiams arba apskritai organizuoti paralelinį mokymą anglų kalba lietuvių tautybės studentams, nedaug pergyvenant dėl to, kad tokie ketinimai yra nukreipti prieš Konstituciją, įteisinančią lietuvių kalbos valstybinį statusą.

Palaikykime Vytautą Radžvilą!

2018.08.18; 18:30

Gintaras Visockas, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Birželio 3-iosios popietė. Vilnius. Mokslų Akademijos salė. Iškilmingas minėjimas „Sąjūdžio kova tęsiasi“ baigiamas. Paskutinysis žodį taria filosofas Vytautas Radžvilas. Salė – sausakimša. Salėje – daug žymių žmonių. Visų oratorių kalbos įsidėmėtinos – kalbėta apie mirtiną pavojų keliančius nutautėjimo, asimiliacijos, degradacijos pavojus.

Nė nepajusime, kaip ištirpsime

Filosofo V. Radžvilo žodžiai įsiminė tuo, kad jis pranašavo mums prūsų likimą. O ar ne taip? Emigracijos upė patvinusi tarsi per didžiausią pavasario atodrėkį, į savąją istoriją mus verčia žiūrėti taip, kaip patogiau kitataučiams, Lietuvoje, tarsi būtume okupuoti, skriaudžiama lietuvių kalba, lietuvių studentams demonstratyviai brukama teisė ignoruoti lietuvių kalbą, literatūrą, lietuviai vis mažiau augina vaikų, mūsų valstybė skęsta korupciniuose skandaluose, kuriuose nebeįmanoma susigaudyti net specialiai ir kantriai juos studijuojant… Apibendrinimas negali būti optimistinis: mes verčiami tapti globaliais pasaulio žaidėjais, nors globalizacija vos tris milijonus teturinčiai, į nutautėjimą polinkį turinčiai tautai – mirtinai pavojinga. Nė nepajusime, kaip ištirpsime.

Taigi birželio 3-osios popietę jaučiausi esąs tarp bendraminčių: sutinku, kad padėtis – kebli, paini, sutinku, kad ją reikėtų keisti. Bet prisipažįstu, jog su lyg kiekvienu išklausytu pranešimu augo ir nusivylimas tiek organizatoriais, tiek oratoriais. Kokia nauda iš mūsų verkšlenimų? Nejaugi neprisimename, kad labai panašiai kalbėjome ir prieš penkerius metus? Pastebėjimai, kas taisytina mūsų valstybėje, – pradeda erzinti. Tikėjausi, kad filosofas Vytautas Radžvilas bent šį sykį pasakys, ką privalu daryti, kad Europos Sąjungos platybėse neišnyktume taip greitai kaip vaivorykštė po lietaus nušvitus saulei. Bet filosofas ir vėl tevardino, kas yra ne taip, o kaip konkrečiai remontuoti valstybę – neužsiminė nė žodeliu. Patį svarbiausią, patį aktualiausią klausimą „Ką daryti“ jis viešai nurašė „techniniams klausimams“. Suprask – smulkmena.

„Techninis klausimas“

Bet juk tai – ne smulkmena. Dažni ir garsūs bei iškilmingi užkeikimai „Seimas – privalo“, „Vyriausybės pareiga“, „Prezidentūra neturi teisės ignoruoti“ – neverti nė cento, jei mes nežinome, kaip valdžią priverst ginti būtent Lietuvos valstybės, lietuvių tautos interesus. Ką darome, jei Seimas, Vyriausybė ir Prezidentūra elgiasi priešingai, nei mes reikalaujame? Rengsime protesto mitingus, organizuosime referendumus, patys dalyvausime rinkimuose? Ar ir vėl pasitenkinsime šnekomis siaurame bendraminčių būrelyje?

Drįstu manyti, kad nei filosofas V. Radžvilas, nei kiti Tautos Forumo atstovai nežino, ką daryti. Todėl ir vengia „techninių klausimų“, todėl ir kartoja tas pačias mintis, jau ne sykį išguldytas tiek Mokslų Akademijos, tiek Tarptautinių santykių ir politikos mokslų, tiek Vilniaus Karininkų ramovės salėse. Kiek dar kartų susirinksime diskutuoti, ko lietuviškoji valdžia nedaro, ir kada galų gale prabilsime, ko mes patys nenuveikiame, nors turėtume nuveikti?

Vytautas Sinica ir Vytautas Radžvilas. Slaptai.lt nuotr.

Minėjimo organizatoriai išsiųstuose pakvietimuose tvirtino, kad „visapusiškos ir didžiulės Lietuvos vidaus krizės ir augančių geopolitinių grėsmių sąlygomis minėjimas negali tapti grynai memorialiniu renginiu“. Bet juk jis būtent tokiu tapo.

Vilniečiai pavydi kauniečiams

Pateiksiu tik vieną, ne patį svarbiausią, ir vis dėlto į akis labiausiai krentantį pavyzdį. Kiek rengėme protestų, mitingų, kiek rašėme deklaracijų, kiek surinkome parašų, į pagalbą pakvietėme net parlamentarus, o Laisvės kario paminklo Lukiškių aikštėje Vilniuje nepastatėme. Jį be didelio triukšmo sėkmingai stato Kauno meras Visvaldas Matijošaitis, kurį žurnalo „Valstybė“ redaktorius ne sykį kritikavo dėl verslo su Rusija reikalų. Todėl ir klausiu: ar mums, vilniečiams, nėra gėda? 

Įsidėmėjau, kad organizatorių pakvietimuose buvo brėžiama nuostata: „numatyta įsteigti besikuriančių forumų atstovų arba įgaliotinių sueigą, turinčią paspartinti forumų tinklo atsiradimą visoje šalyje ir paruošti sąlygas steigiamajai nacionaliniam Tautos Forumo suvažiavimui“.

Bet juk suvažiavimui reikalingi veiklūs, protingi, pareigingi žmonės. Kur jie, jei labai daug mūsiškių išvažiavę dirbti svetur, jei jau užaugusi naujoji – pinigų – karta, kuriai į Sąjūdžio idealus – nusispjauti, kuriai neįdomios nei filosofo Vytauto Radžvilo, nei politikos žinovo Vytauto Sinicos įžvalgos, jei net ir tie, kurie tądien sugužėjo į Mokslų Akademijos salę – per daug skirtingi, kad susivienytų?

Atidžiai perskaičiau Tautos Forumo sostinės, Kauno, Klaipėdos padalinių deklaracijas. Graudu, liūdna. Valdžiai pareikšti priekaištai – teisingi. Tik nėra paaiškinimo, kaip jie, forumiečiai, žada tobulintinti susiklosčiusią politinę, visuomeninę, kultūrinę Lietuvos santvarką neturėdami nei valdžios, nei tribūnos, nei resursų?

Kada atsikvošės lietuviška dvasia? Slaptai.lt nuotr.

Beje, tose trijose deklaracijose pastebėjau keistoką tendenciją. Visi priekaištai adresuojami tik Europos Sąjungai. Ji – didžiausia blogybių ir pavojų nešėja. Apie Rusijos tebekeliamus pavojus – beveik neužsiminta. Deklaracijose rašyta, jog pasikliovimas vien Vakarais – neišmintinga politika. Bet kur tvirtinimas, jog ne tik kultūrai, bet ir karinėms reikmėms Lietuva privalo skirti užtektinai daug lėšų – ne mažiau kaip 2 proc. nuo BVP? Ar Lietuvos kariuomenės reikalai forumiečiams neįdomūs?

Žodžiu, birželio 3-osios popietė, praleista tvankioje, sausakimšoje Mokslų Akademijos salėje, sukėlė dvejopus jausmus. 

Tekstas buvo paskelbtas JAV lietuvių laikraštyje „Draugas“

2018.06.05; 09:00