Vytautas Sinica ir Vytautas Radžvilas. Slaptai.lt nuotr.

Vytauto Sinicos ir Vytauto Radžvilo kuriama krikdeminės krypties politinė jėga „Nacionalinis susivienijimas“, nepaisant Lietuvoje nustatyto pirmojo užsikrėtimo koronavirusu atvejo, šeštadienį rengia steigiamąjį suvažiavimą. Jo metu partijos steigėjai pasitvirtins bendrąją programą, įstatus, partijos pavadinimą bei rinks partijos valdymo organus.
 
Pasak organizacinio komiteto vadovo Arno Simučio, steigėjų skaičius turėtų siekti apie 2400. A. Simučio teigimu, „Nacionalinis susivienijimas“ daug žmonių sulaukė iš Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų.
 
Iniciatorių teigimu, steigiamo sąjūdinio tipo politinio sambūrio strateginis tikslas – pakeisti tautos ir valstybės egzistencinę krizę sukėlusios ir Lietuvą išnykimo keliu link vedančios ligšiolinės raidos kryptį. Ši krizė yra egzistencinė, nes trečią kartą per mažiau nei per du šimtmečius – XIX a., XX a. antroje pusėje ir šiuo metu vėl – Lietuva eina išnykimo keliu.
 
ELTA primena, kad Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga bei Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai dėl koranaviruso grėsmės atšaukė partijų tarybų posėdžius. 
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.03.07; 00:30

Seimo narys Rimantas Dagys. Slaptai.lt nuotr.

Šeštadienį numatomas Krikščionių sąjungos „Santarvė ir gerovė“ steigiamasis suvažiavimas. Partijos pirmininkas Rimantas Jonas Dagys teigia, kad palaikymas naujai partijai yra nemenkas, nes nei viena dabartinė politinė partija krikščioniškomis vertybėmis nuosekliai nesivadovauja.
 
Paklaustas, kiek Vytauto Sinicos ir Vytauto Radžvilo kuriama krikdeminės krypties politinė jėga vertybiškai skiriasi nuo jo steigiamo politinio darinio, R. J. Dagys atsakė, kol kas komentuoti nenorintis, nes dar nematęs šios partijos programinių nuostatų. Visgi, anot politiko, tam tikrų skirčių yra.
 
„Mes nusprendėme kurti krikščionių sąjungą, o jie įsivaizduoja kitokią ateitį“, – Eltai teigė R. J. Dagys.
 
Politiko teigimu, jo naujai kuriamos politinės partijos misija yra sugrąžinti tradicines vertybes.
 
„Mūsų partijos pagrindinė misija – susigrąžinti vertybes tokias, kokios buvo anksčiau. Ir tas iškraipytas vertybes, kurios atneša žalą mūsų požiūriui į šeimą, požiūriui į gyvybę, tiesiog ištaisyti, kad grįžtume prie Europos Sąjungos kūrimo šaknų“, – akcentavo jis.
 
Visgi, pasak R. J. Dagio, jo kuriama partija Krikščionių sąjunga „Santarvė ir gerovė“ aiškiai skiriasi nuo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD). Pasak jo, TS-LKD yra liberali partija, todėl skiriasi partijų požiūris į šeimą, gyvybę, tėvų vaidmenį auklėjant vaikus.
 
Arkikatedra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„Konservatorių partija iš esmės yra liberali partija ir turbūt skiriasi tuo, kuo skiriasi liberalai nuo krikščionių demokratų. Skiriasi požiūris į šeimą, požiūris į tėvų vaidmenį auklėjant vaikus, požiūris į gyvybę, požiūris į Stambulo konvencijas ir taip toliau. Mes manome, kad toks požiūris yra ganėtinai prieštaraujantis prigimtiniam supratimui ir norime tą prigimtinį supratimą susigrąžinti atgal“, – savo poziciją išsakė R. J. Dagys.
 
R. J. Dagys džiaugėsi, kad palaikymas Krikščionių sąjungai „Santarvei ir gerovei“ yra didelis.
 
„Kuriant partiją matyti, kad palaikymas yra tikrai labai nemenkas, daug žmonių tikrai (krikščioniškų vertybių – ELTA) pasigenda, nes daugelio žmonių nuomone ir krikščioniškos bendruomenės nuomone, nei viena dabartinė politinė partija krikščioniškomis vertybėmis nuosekliai nesivadovauja“, – kalbėjo politikas.
 
Šeštadienį Vilniaus mokytojų namuose numatomas politinės partijos Krikščionių sąjungos „Santarvė ir gerovė“ steigiamasis suvažiavimas. Jo metu partijos steigėjai pasitvirtins bendrąją programą, įstatus, partijos pavadinimą bei rinks partijos valdymo organus.
 
Pranešime spaudai skelbiama, kad vieno iš naujosios partijos iniciatorių Seimo nario R. J. Dagio teigimu, partijos iniciatoriai ir steigėjai yra tvirtai apsisprendę dalyvauti 2020 m. spalį vyksiančiuose Seimo rinkimuose, todėl, sulig partijos oficialiu įkūrimu vasarį, prasidės naujas itin aktyvus pasirengimo šiems rinkimams periodas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.05; 00:30

Česlovas Iškauskas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Dažnai sakome: egzistuoja ir kita nuomonė. Suprask: savo požiūrį į problemą noriu išreikšti kitaip, mano pozicija skiriasi nuo visuotinai priimtos arba palaikomos daugumos. Ta „kita nuomonė“ gali būti radikali, netikėta, konfrontali, kirstis su įsigalėjusiomis normomis ir vertybėmis. Jos autorių tai verčia didžiuotis ir išsiskirti iš masinės opinijos. Dažnai net peržengiant tam tikras ribas…

Kai filosofas Vytautas Radžvilas buvo išguitas iš TSPMI, viešojoje erdvėje pasklido versija, kad instituto vadovybei nepatiko jo pozicija narystės ES atžvilgiu. Mokykloje net buvo sudaryta grupė, kuri sukūrė kone diversinės filosofo veiklos regimybę. Mokslininko skeptizicmas dėl ES įsigalėjusio nacionalinių interesų ignoravimo studentams buvo pateikiamas kaip nuodijantis jaunąją kartą antiintegracinis priedas Lietuvos užsienio politikos ir nacionalinio saugumo strategijoje.

Pats V. Radvilas tam ryžtingai priešinosi ir tvirtino, kad valdantysis elitas yra nubrėžęs aiškias ribas „nuomonių įvairovei“, ir tų raudonųjų linijų niekam nevalia peržengti. Taip jis aplink save sutelkė pulką bendraminčių, kurie įkūrė atskirą politinį susivienijimą ir kurie gali atvirai reikšti „kitą nuomonę“ daugeliu valstybei aktualių klausimų.

Beje, pats filosofas niekada netvirtino, kad Lietuvai būtina pasekti britų pavyzdžiu ir sukurti savąjį „Litexitą“. Prieš metus jis pripažino, kad ES eina žlugimo keliu, tačiau ji Lietuvai išlieka gyvybiškai svarbi. „Vilniaus forumo“ konferencijoje jis dėstė, kad bendrija „eina žlugimo keliu, tačiau toks scenarijus geopolitiškai yra pražūtingas Lietuvai“. „Garsusis šūkis, kad nepriklausykime niekam, būkime absoliučiai neutralūs, yra savižudybės forma“, – teigė jis.

Kokia išeitis? Priešintis tiems ES sprendimams, kurie griauna mūsų valstybės identitetą, pakerta lietuvio savastį, naikina nacionalinę teisinę bazę, tautines vertybes ir tautos simbolius. Tokių sprendimų begalė, o mūsų valstybės įstaigos į juos žiūri pro pirštus arba kaip kareivėliai tučtuojau raportuoja, jog viskas įvykdyta, ir dar su kaupu.

Filosofas Vytautas Radžvilas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tad ar profesorius peržengė ribą tarp „kitos nuomonės“ ir, sakykime, nacionalinio saugumo ar pavojaus valstybės interesams? Žinoma, ne.

Kitas, jau kiek nutrintas atvejis – Klaipėdos miesto tarybos nario Viačeslavo Titovo byla. Taip, byla, nes deputatas teismo sprendimu mandatą prarado, kai diskusijoje dėl A.Ramanausko – Vanago atminimo įamžinimo neteisingai pareiškė, jog partizanų vado iniciatyva buvo nužudyti 8 tūkst. piliečių ir vaikų. Pats V. Titovas, kuriam buvo paskirta ir dešimties tūkstančių eurų bauda, sprendimu piktinosi, nes esą Lietuvoje negalima reikšti kitos, daugeliui gal nepatogios nuomonę. Praėjusį pavasarį rinkėjai vėl panoro jį turėti taryboje, bet tuomet įsiteisėjo teismo sprendimas. Politikas tuomet šaukė: „Nenormalus dalykas, kai už tarybos narį balsuoja tūkstančiai klaipėdiečių, o pašalint gali 10 žmonių ar teisėjas. Klausimas – pas mus demokratinė valstybė arba teisėjų valstybė?“ „Kur žodžio laisvė?“, – klausė jis.

V. Titovo iššaukiantis elgesys neturi nieko bendro su demokratiniu principu išsakyti „kitą nuomonę“. Iššūkis nacionalinėms vertybėms, jei jis susijęs su visuomenei vertingų asmenybių ar reiškinių niekinimu, ypač remiantis suklastotais stalininio KGB dokumentais, peržengia tą ribą, už kurios galima įžvelgti grėsmę nacionaliniam saugumui. Ir iš tiesų, Rusijos naujienų agentūros ir portalai bemat pasigavo šią naujieną ir išpūtė ją iki „demokratijos žlugimo“ Lietuvoje, o patį V. Titovą ėmė vadinti vos ne laisvės kankiniu.

Žinoma, tos „kitos nuomonės“ ribos yra neryškios, tad jų raišką reikia vertinti kiekvienu konkrečiu atveju. Galima remtis Lietuvos Konstitucijos 25-uoju straipsniu, Visuotine žmogaus teisių deklaracija (19 str.), Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (15 str.). Pavyzdžiui, mūsų šalies Konstitucijoje sakoma: „Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija“. Į kiekvieną šio išdėstymo žodį telpa daugybė niuansų. Gi gyvenime būtina rasti bendrą žodžio laisvės, „kitos nuomonės“ raiškos vardiklį.

Jis gali būti toks: riba yra peržengiama, kai paminamos ir niekinamos visuotinai priimtos vertybės, kenkiama nacionaliniam saugumui ir valstybės prestižui.

2020.02.02; 04:00

Vytautas Radžvilas, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Smulkios nuoskaudos greitai užsimiršta. Bet pasaulyje būna tokio blogio, kurio padariniams ištaisyti reikia ištisų dešimtmečių, sutelkto kartų darbo, didžiulės išminties ir kantrybės. Blogis, kuris mus ištiko, buvo Molotovo-Ribentropo paktas. Mes jį minėjome pernai, minėjome šiais metais, galų gale minėjome jį per tą lemtingą mitingą Vingio parke, kuris grąžino mums istorinę atmintį.

Šito blogio šešėlis šiandien tvyro čia, virš mūsų sostinės, ir todėl reikia labai tiksliai įvardyti, kas tai yra. Birželio sukilimas iš tiesų yra didis mūsų istorijos momentas ir kartu didelės tragedijos pradžia. Kiekvienas, turintis nors lašelį sąžinės ir krislelį sveiko proto, žmogus sutiks, kad mūsų bendrapiliečių žydų kančios buvo iš tikrųjų didelė ir tie, kurie sutepė savo rankas kaimynų krauju, kurie nešiojosi jų daiktus, yra padugnės ir tautos atmatos, nevertos atleidimo. Tie, kurių nepasiekė teisingumo ranka, tikėkime, sulaukė jo stodami prieš Aukščiausiojo teismą. Mes esame atviri ir nebijome istorinės tiesos. Esame pasiryžę apie ją kalbėti.

Tačiau istorinės tiesos paieškos virsta visai kitkuo, kai jas įkvepia kerštas ir neapykanta. Būtent kerštas ir neapykanta, kurie užtemdė tas paieškas ir iš tikrųjų sutrukdė žaizdų gijimą ir susitaikymą, atvedė mus į šitą aikštę. Reikia aiškiai suprasti, kad Kazio Škirpos ar Generolo Vėtros puolimas nėra asmenų puolimas.

Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Slaptai.lt nuotr.

Mes, lietuviai, dar nesuvokiame, kas įvyko lemtingą 1941 metų birželio dieną, kai sukilome. Mes buvome vienintelė Sovietų Sąjungos pavergta tauta, kuri sugebėjo sukilti ir net paskelbti savo valstybės nepriklausomybės atkūrimą. Štai kodėl per visą Šaltąjį karą ir iki šios dienos šis sukilimas yra klaikios Kremliaus neapykantos taikinys. Kremlius žino, kad tautos atmintyje jis dar nėra galutinai išdildytas ir todėl urmu viso sukilimo pasmerkti neįmanoma.

Todėl Kremlius pasirinko šėtoniškai klastingą taktiką – jie puola šio sukilimo vadus, apkaltindami juos tuo, ko šie niekada nepadarė. Šios taktikos esmė yra išvirkščias komunistinis triukas. Kadaise jie kalbėjo, kad „mes visi dirbame Lietuvai“ – tiek Lietuvos išdavikai, tiek jos patriotai. Dabar šitą suktą argumentą jie išvertė kaip pirštinę ir sako: „atsiribokime nuo visų, kas bendradarbiavo su okupaciniais režimais“.

Į šį „argumentą“ labai paprastai atsakau klausimu tiems, kas jį pateikia. Pasakykite man nors vieną komunistinį kolaborantą, kuris parvežė Stalino saulę iš Maskvos ir kuris būtų sulaikytas Maskvoje ir jam būtų neleista grįžti į Lietuvą, kaip kad buvo neleista grįžti į Lietuvą Birželio sukilimo organizatoriui Kaziui Škirpai.

Pasakykite man nors vieno sovietinio kolaboranto pavardę, kuris neva dirbdamas Lietuvai, būtų atsidūręs GULAG`e ir patyręs baisias kančias ar miręs kankinio mirtimi, kaip kad nacių stovyklose kentėjo Birželio sukilimo dalyviai, įskaitant tą patį Joną Noreiką. Kasdienės propagandos išplautam protui užtektų vien šito, kad suprastų, kas iš tiesų vyksta.

Yra kitas labai svarbus dalykas, kurį Lietuva turi pagaliau suvokti. Šiandien sakoma, kad Generolas Vėtra steigė žydų getus.

Mes iš tiesų šviesmečiais atsiliekame nuo Lenkijos, nes nesugebame pasakyti, ką sugebėjo ji. Kai buvo prabilta apie lenkų mirties stovyklas, lenkai, neneigdami, kad daug jų tautiečių kaip ir mūsiškių dalyvavo nusikaltimuose, suprato, kad tada Lenkijos kaip valstybės nebuvo. Juk šio propagandinio žaidimo esmė yra atskirų žmonių kaltes suversti ištisoms valstybėms ir jas po to šantažuoti.

Tad jeigu kalbame apie Joną Noreiką, mums kaip pavyzdys nuolatos primenamas vienas žmogus, kuris prieš Noreiką atsisakė tapti Šiaulių apskrities viršininku.

Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.

O gal mąstykime nestandartiškai ir kitaip? Gal kaip tik tai buvo padorus, sąžiningas, bet silpnas žmogus, kuris sunkiausią Lietuvai valandą nesugebėjo prisiimi atsakomybės?

Ką turiu omenyje. Kiekviena tauta, kai ją pavergia okupantas, gelbsti ką gali. Viena iš galimybių išgelbėti, ką tik gali, yra įtaisyti savo žmones okupacinėse struktūrose, kad jie sušvelnintų okupacijos siaubą šalies piliečiams. Nežinau, ar Generolas Vėtra pats asmeniškai išgelbėjo žydų tautybės bendrapiliečius. Tačiau niekas, net didžiausi Lietuvos priešai, negali paneigti, kad Noreika žinojo laisvėje vykstant žydų gelbėjimo akcijas.

Sveiko proto žmogus turėtų susimąstyti ir savęs paklausti: kada lengviau išgelbėti žmones, virš kurių kybo mirties pavojus? Ar tada, kai viskam vadovauja užkietėjęs nacių kolaborantas, ar kai tą daro Lietuvos patriotas, kuris nemato gelbėjimo operacijų?

Iki kokio cinizmo turime prieiti, kad nesuvoktume, jog tokio patrioto kaip Vėtros ryžtas užimti pareigas šitokiomis aplinkybėmis daugybei žmonių realiai reiškė bilietą į gyvenimą?

Nors Lietuvoje nacionalsocializmas nebuvo populiarus, nors Lietuva buvo vienintelė Europoje nacius prieš karą nuteisusi valstybė, pripažinkime, kad tokios pasaulėžiūros žmonių buvo. Jeigu į šias pareigas nebūtų ėję Lietuvos patriotai, žmonės kaip Noreika ar Škirpa, tikrieji „Hitlerio šunys“ būtų tvarkę Lietuvą.

Tačiau mes šiandien leidžiamės mulkinami, nes nebesuvokiame realių dalykų. Viena yra fotelinis humanizmas, teisiantis iš istorijos perspektyvos, kitkas yra realus žmogiškas humanizmas, kuris suvokia, koks buvo to meto pasirinkimas.

Tas pasirinkimas buvo arba naciai visose administracinėse pareigose, kurie negailestingai naikintų Lietuvą ir žydų bendruomenę, arba lietuviai patriotai, kurie suprasdami, kad tie žmonės galbūt pasmerkti, nepavertė jų paskutinių dienų pragaru ir daugelį jų dar išgelbėjo sabotuodami sprendimus.

Tai ne viskas. Ši propagandinė operacija prieš Lietuvą ir jos Sukilimą neatsitiktinai vyksta dabar, kai akyse byra geopolitinė pasaulio tvarka. Maskva nori ne tik atkeršyti Škirpai ir Sukilimui. Ji puikiai supranta, ką laimėtų, jei mes šiandien pralaimėtume.

Vyksta žūtbūtinis parengiamasis mūšis, kurio tikslas yra įtikinti pasaulį ir pačių lietuvių rankomis pripažinti, kad mūsų Sukilimas buvo viso labo nacių pakalikų sąmokslas prieš teisėtą Sovietų Sąjungos valdžią.

Meluoja tie, kurie sako, kad reikalauja panaikinti viešą atminimą tik tų žmonių, kurie tariamai dalyvavo nacių nusikaltimuose ir bendradarbiavo su okupaciniu režimu.

Piketas Europos aikštėje; ginama Kazio Škirpos garbė ir orumas. Slaptai.lt nuotr.

Logika yra labai aiški: jeigu Birželio sukilimas bus diskredituotas, Ramanauskas-Vanagas, kuris šiandien dar mandagiai vadinamas tikrųjų-nesuteptųjų Lietuvos patriotų vadu, anksčiau ar vėliau bus įvardintas kaip vadovavęs žydšaudžių gaujoms Lietuvos miškuose. Zurofas su Vanagaite tą jau pabandė, tačiau žengė per anksti ir per toli, prieš tai nebaigę naikinti Sukilimo atminimo.

Šis strateginės propagandos planas parengtas tiesiog tobulai. Lietuvos nelaimė ta, kad beveik neturime žmonių, kurie sugeba perskaityti tokias operacijas. Todėl priešiškos jėgos su mumis žaidžia kaip katė su pele. Kodėl visa tai gali atsitikti?

Mes užmirštame, kad esame replėse, o puolimas vyksta iš dviejų pusių. Maskva mums primetinėja valią mūsų vakariečių sąjungininkų rankomis. Siekiame ir sieksime artumo su Vakarais, norime būti Vakarų sąjungininkais. Tačiau negalime nematyti, kad ES vyriausiasis vadovas lyg niekur nieko atidenginėja paminklus Karlui Marksui, kai visi žinome, kad nežmogiška ir nusikalstama nacionalsocializmo ideologija tam tikra prasme buvo atsakas į komunistinį marksizmą. Šis komunistinis marksizmas atėjo į Lietuvą ir čia pasiekė labai daug.

Šiandien žiūrėdamas Lietuvos radiją ir televiziją, sekdamas akademines diskusijas, apskritai stebėdamas žiniasklaidą jaučiuosi lyg gyventume 1987-1988 metais. Iš visur sklinda sovietinio komunizmo tvaikas. Yra kartojamos tiesos ir tai daroma tais pačiais žodžiais, nuo kurių darėsi negera jau tada ir kurių tarėmės atsikratę visiems laikams. Senąją nusikalstamą ideologiją sugebėta įvilkti į vadinamųjų vakarietiškų ar europinių vertybių rūbą. Žmonės iš tiesų to neatpažįsta.

Veikiant milžiniškam propagandos aparatui jau trisdešimt metų, vos tik atkūrus valstybę ypač mūsų jaunimui pradėta sėti tai, kas vadintina sielos nuodais.

Paprastas pavyzdys – garsusis Ivaškevičiaus romanas, kuriame mūsų partizanai vaizduojami kaip niekingos būtybės, apsėstos keistos idėjos turėti kažkokią Lietuvos valstybę. Kaip bus eilinį kartą apgavo ir suviliojo postmodernistinis romanas.

Autoriui užteko vaizduotės nutapyti labiausiai atstumiančius mūsų herojų bruožus. Tačiau niekas neprabilo apie tai, kad šios vaizduotės autoriui staiga pritrūko lemiamoje vietoje – nepavyko sugalvoti pramanytų herojų vardų. Partizanų vardai knygoje tikri. Ką tai reiškia?

Suprasti galima prisimenant vieną Rusijos imperijos tradiciją, kurią tęsė SSRS, jos KGB ir dabartinė Rusija iki mūsų dienų. Pagal ją nepakanka fiziškai nužudyti priešus, jų kūnus. Siekiama juos antrą kartą nužudyti dvasiškai.

Rugsėjo 5-oji. Ginama J.Noreikos ir K.Škirpos garbė. Slaptai.lt nuotr.

Ką gali prieš tokio romano įtaką (o menas visada remiasi jausmais) padaryti teisingos, bet sausos frazės ir faktai, apie tai, kas iš tiesų buvo ir ką darė mūsų partizanai.

Tokiomis knygomis norimi dalykai įspraudžiami į sąmonę skaitytojui to nesuvokiant. Toks žaidimas įgauna vis didesnį mastą.

Todėl manau, kad jeigu kalbame apie Lietuvos išlikimą, žinokime, kad prieš Lietuvą vykdoma milžiniška hibridinio karo operacija. Jeigu nieko nedarysime, tikrai sulauksime dienos, kai mūsų šaunioji LRT rodys šitą mitingą ir sugebės pasakyti, kad jo dalyviai reikalavo ne išsaugoti Škirpos ir Noreikos atminimo ženklus, o juos nuimti. Mes tikrai nenumaldomai slenkame link to. Esu tikras, kad mus gali prikelti nuostabūs prieš daugybę metų parašyti žodžiais:

O, juk bus ta diena…
Kai pro vėliavų
Plazdantį mišką
Baltas Vytis pakils
Ir aukštai danguje suspindės…

Manau, kad šitame danguje užteks vietos spindėti ne tik Vyčiui. Jame užteks vietos visų Lietuvos tautinių bendrijų ženklams, taip pat ir Dovydo žvaigždei.

Bet mes turime padaryti vieną dalyką. Mums susitaikyti neturi trukdyti tie, kurie 50 metų naikino Lietuvą. Turime iškelti klausimą, kodėl istorinės atminties klausimus sprendžia ir didžiausi ekspertai yra žmonės su sovietine praeitimi.

Naujoji atminimo lenta, skirta Jono Noreikos garbei. Slaptai.lt nuotr.

Jeigu mes norime sudarinėti komisijas, tai pirmas reikalavimas turėtų būti patikrinti, ar šitie žmonės ir jų artimieji neturėjo sąsajų su okupaciniu režimu ir jam netarnavo.

Mes turime suprasti, kad praeitis niekada nesibaigia. Praeitis yra jėga, kuri mus stumia į ateitį.

Ir aš manau, kad praeitis mus tikrai nuves į ateitį. Mes rasime sutarimą, supratimą su visais mūsų piliečiais. Sugebėsime, galų gale, visam laikui ištiesti susitaikymo ranką ir mūsų žydų bendruomenei tada, kai vadovausimės tiesa, bet šitos tiesos paieškas įkvėps sąžinė, meilė ir ištikimybė Lietuvai.

2019.09.14; 06:37

Likus kiek daugiau nei metams iki Seimo rinkimų, Lietuvos politinėje erdvėje pasigirsta kalbų apie naujų politinių judėjimų steigimą. Panašu, kad ketvirtadienį profesoriaus Vytauto Radžvilo, buvusio konservatoriaus Rimanto Jono Dagio bei „valstiečio“ Eugenijaus Jovaišos padėjėjo Vytauto Sinicos paskelbta iniciatyva kurti krikdemišką partiją nėra vienintelė šiuo metu brandinama idėja.
 
Dar birželio mėnesį filosofas Arvydas Juozaitis, pareiškęs, kad ketina tęsti politinę veiklą ir su įkurtu judėjimu „Lietuva yra čia“ dalyvauti 2020 m. Seimo rinkimuose, planų nekeičia. Naujienų agentūrai ELTA jis patvirtino, kad šiuo metu partijos kūrimo procesas vyksta intensyviai.
 
Jo teigimu, naujasis judėjimas bus paremtas kelių partijų vienijimusi, o šiuo metu vyksta derybų bei kiti reikalingi procesai.
 
„Dabar vyksta labai intensyvus darbas, jis nematomas ir jis neturėtų būti matomas, nes kitaip nepavyks“, – sakė A. Juozaitis, pridūręs, jog tikisi, kad pavyks pirmąjį suvažiavimą suorganizuoti rugsėjo antrojoje pusėje.
 
Reaguodamas į V. Radžvilo, V. Sinicos bei R. J. Dagio naujos politinės jėgos iniciatyvą, A. Juozaitis neslėpė, kad bendradarbiavimą su tokia partija, jei ji bus įsteigta, jis įsivaizduotų, nors su V. Radžvilu Europos Parlamento rinkimuose susitarti ir nepavyko.
 
„Konkurentų gal nereikėtų matyti iškart, kol dar niekas neprasidėjo. Čia bus galima bendradarbiauti ateityje. Bet dabar… Kadangi aš jau labai daug padėjau pastangų, kad suartėčiau su Radžvilu, bet jis nesutiko ir priešingai elgėsi, tai dabar šiuo metu neįmanoma, bet kadangi jų ten daugiau, tai gal bus galima susikalbėti“, – sakė A. Juozaitis.
 
ELTA primena, kad politinės partijos steigimui būtina, kad ji Lietuvoje turėtų ne mažiau kaip du tūkstančius steigėjų, kurie po partijos įregistravimo tampa jos nariais. Norint partijoms kelti savo kandidatus Seimo rinkimuose, jos turi būti įsteigtos ilgiau nei 6 mėnesiai iki rinkimų pradžios.
 
Teisingumo ministerijos duomenimis, šiuo metu Lietuvoje įregistruotos 25 politinės partijos, vienijančios 114 501 narį. 
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.09.01; 11:35 

Vilnius, gegužės 22 d. (ELTA). Politologai pateikė prognozes, ko sekmadienį vyksiančiuose Europos Parlamento (EP) rinkimuose galėtų tikėtis pretendentai atsisėsti į viršnacionalinio parlamento kėdę.
 
Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Algis Krupavičius. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius Algis Krupavičius ir Mykolo Romerio universiteto (MRU) docentas Virgis Valentinavičius teigia, kad kai kurie pretendentai į EP narius pasiektais rezultatais gali gerokai nusivilti.
Pagal mandatų skaičių, sutarė politologai, stipriausias pozicijas turi Tėvynės Sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD). Jų lyderis Liudas Mažylis, pasak A. Krupavičiaus, yra gana patrauklus pasirinkimas ne tik konservatorių rinkėjui. Kandidatės Ingridos Šimonytės sėkmė pirmajame prezidento rinkimų ture, pridūrė V. Valentinavičius, taip pat mobilizuos TS-LKD elektoratą.
 
Kalbėdami apie Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) galimybes, abu politologai jas vertino skeptiškai. A. Krupavičius įvardijo dvi pagrindines partijos silpnybes: silpna ir neaiški rinkiminė partijos programa ir, kaip pats įvardijo, „lizinginis“ sąrašas – be dabartinio europarlamentaro Bronio Ropės, teigė ekspertas, rimtų politinių veidų sąraše tiesiog nėra.
 
„Tokia politika, ko gero, artimoje ateityje turėtų prieiti akligatvį. Negalima su rinkėjais juokauti, pasiūlant kandidatus, kurie nieko bendro su partija neturi“, – „valstiečių“ klaidas įvardijo VDU profesorius, LVŽS prognozuodamas du mandatus.
 
Mandatų dalybose, neabejojo A. Krupavičius, dalyvaus ir Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) bei Liberalų sąjūdis. Jų pagrindinis pliusas, išskyrė jis, yra stipriausios rinkimų programos.
 
„Šių partijų rinkiminės programos yra pačios išsamiausios ir adekvačiausios Europos Parlamento dienotvarkei“, – konstatavo VDU profesorius ir teigė, jog šios partijos turėtų gauti ne vieną mandatą. LSDP partijos potencialią sėkmę rinkimuose prognozavo ir V. Valentinavičius.
 
„Socialdemokratai yra atsigaunanti partija, o EP rinkimuose figūruojant populiariajai Vilijai Blinkevičiūtei, jų rezultatas turėtų būti neblogas“, – Eltai komentavo MRU docentas.
Virgis Valentinavičius. Slaptai.lt nuotr.
 
Anot politologų, euroskeptiškomis nuotaikomis pasižyminčiai „Valdemaro Tomaševskio blokas“ – Krikščioniškų šeimų sąjungos ir Rusų aljanso koalicijai gali tekti gerokai pasistengti, kad įveiktų mandatui reikalingų balsų slenkstį – 5 proc. visų rinkėjų balsų. Tačiau, pažymi tiek V. Valentinavičius, tiek A. Krupavičius, V. Tomaševskio stiprybė yra mobilus ir ištikimas elektoratas.
 
„Lakmuso popierėlis Tomaševskiui buvo Prezidento rinkimų rezultatai (V. Tomaševskis surinko 3,96 proc. balsų. – ELTA), tai jam reikės gerokai padirbėti, kad EP rinkimų barjerą pavyktų įveikti. (…) Tačiau pranašumas yra tai, kad jo rinkėjai yra patys lojaliausi, jie dalyvauja rinkimuose ir balsuoja būtent už šį sąrašą“, – Eltai sakė A. Krupavičius. Anot politologų, vieno mandato prognozė V. Tomaševskiui yra pakankamai reali.
Intrigą dėl vieno mandato, atsižvelgus į ankstesnių EP rinkimų rezultatus, anot VDU profesoriaus, dar išlaiko ir Rolando Pakso judėjimas, partija „Tvarka ir teisingumas“ bei, prognozuoja A. Krupavičius, matant euroskepsio pakilimą Lietuvoje, visuomeninis rinkimų komitetas „Vytautas Radžvilas: susigrąžinkime valstybę!“. Visos šio politinės jėgos, teigė jis, gali pretenduoti į vieną mandatą.
 
Vis dėlto V. Valentinavičiaus manymu, bet kokia radikalaus antieuropinio V. Radžvilo sąrašo sėkmė EP rinkimuose būtų pavojaus signalas Lietuvos politinei sistemai, kurioje iki šiol nebuvo populiarių euroskeptikų.
 
Kalbėdami apie Darbo partijos potencialą EP rinkimuose, politologai teigė, kad vertinti reikėtų ne partijos, o jos lyderio Viktoro Uspaskicho galimybes iškovoti bent vieną mandatą. Tai, pasak ekspertų, lieka atviras klausimas.
Vis dėlto prognozuojant po vieną mandatą galinčius gauti sąrašus, A. Krupavičius pabrėžia, kad tai lieka spėjimas, bet intrigą šie sąrašai, pasak jo, išlaiko. Likusių kandidatų sąrašų galimybes abu ekspertai vertino skeptiškai.
 
Išankstinis balsavimas prezidento antrajame ture bei rinkimuose į EP prasidėjo pirmadienį ir tęsis iki gegužės 24 d. Pagrindinė rinkimų diena bus sekmadienį – gegužės 26 d.
 
Naujienų agentūros ELTA užsakymu rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ balandžio 12–26 atliktų apklausų duomenimis, didžiausią šalies gyventojų palaikymą turėjo dvi partijos: Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (21,1 proc.) ir Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (20,5 proc.). Kiek daugiau nei dešimtadalis (11,4 proc.) rinkėjų, ketinančių dalyvauti EP rinkimuose, ketino balsuoti už Lietuvos socialdemokratų partiją (LSDP).
 
Toliau į EP pretenduojančių politinių jėgų lentelėje rikiuojasi europarlamentaro Antano Guogos vedamas Lietuvos centro partijos sąrašas – jį remia 6,2 proc. rinkėjų, už Darbo partiją ketina balsuoti 5,9 proc. piliečių, partiją Tvarka ir teisingumas remia 4,7 proc., LR liberalų sąjūdį – 4,6 proc., „Valdemaro Tomaševskio bloką „Krikščioniškų šeimų sąjungos ir Rusų aljanso koaliciją – 3,9 proc. ir Lietuvos socialdemokratų darbo partiją – 3,6 proc. rinkėjų.
 
Kitos partijos ar visuomeniniai rinkimų komitetai apklausos metu, likus mėnesiui iki rinkimų, turėjo trijų procentų ar mažesnį palaikymą.
 
Už Lietuvos laisvės sąjungą (liberalus) ketino balsuoti 2,5 proc., už visuomeninį rinkimų komitetą „Aušros Maldeikienės traukinys“ – 2,1 proc., už Lietuvos žaliųjų partiją – lygiai 2 proc. rinkėjų. Visuomeninis rinkimų komitetas „Stipri Lietuva vieningoje Europoje“ susilaukė 1,6 proc. palaikymo.
 
Profesoriaus Vytauto Radžvilo rinkimų komitetas „Susigrąžinkime valstybę!“ susilaukė 0,6 proc. rinkėjų palaikymą. Apkaltos būdu nušalinto prezidento Rolando Pakso visuomeninis komitetas „Prezidento Rolando Pakso judėjimas“ su 0,4 proc. palaikymu yra priešpaskutinis. Jis lenkia tik nulį reitingų lentelėje rodantį visuomeninį komitetą „Lemiamas šuolis“.
 
2019.05.22; 18:23

Žvelgdami į tą tuščią vietą ant sienos, kur kabojo Lietuvos didvyriui Jonui Noreikai pagerbti skirta atminimo lenta, supraskime, kad jeigu nesitelksime ir tylėsime, tokia pat tuščia vieta liks iš Lietuvos valstybės.

Būtų labai naivu ir paviršutiniška manyti, kad buvo sudaužyta tik lenta. Šitaip kiekvieną akimirką yra daužoma Lietuvos valstybė. Be jokios abejonės, šito vandališko išpuolio iniciatorius ir vykdytojas siekė pigaus politinio populiarumo norėdamas surinkti parašus ir patekti į Europos Parlamento rinkimus.

Tačiau tai tik ledkalnio viršūnė. Tikroji jo poelgio prasmė yra politinė ir kur kas gilesnė. Jis yra gerai žinomo pono K. Juraičio, viešai kvietusio Vladimirą Putiną „išvaduoti“ Lietuvą, artimas bendražygis. Taigi turime to, ką vadinu penktąja ir šeštąja Putino kolonimis Lietuvoje, sintezę. Vienas kreipiasi į Putiną ir šaukiasi pagalbos iš Rytų. Kitas, šitas vandalas, sudaužęs atminimo lentą, didžiuojasi, kad jis yra plačiai mąstantis ir europinėmis vertybėmis besivadovaujantis subjektas.

Bet juos sieja viena ir ta pati nuostata – neapykanta lietuvių tautai ir pačiai Lietuvos valstybei. Dar svarbiau suprasti, kad tokie išpuoliai niekada nenutinka tuščioje vietoje, nenukrenta iš dangaus. Juk tai yra logiška pabaiga kelio, kuriuo Lietuva eina jau daugelį metų. Taip, Lietuva šiandien yra šalis, kurioje galima knygose dergti iškiliausius Lietuvos partizaninio judėjimo vadus ir tai bus pavadinta menine kūryba ir vaizduotės polėkiu.

Tuo tarpu kitas žmogus, kuris tuos pačius partizanus viešai pavadina žudikais ir nusikaltėliais, yra teisiamas parodomuoju būdu. Skirtumas tik tas, kad vienas gauna valstybinę premiją, kitas – simboliškai nubaudžiamas. Visgi retoriškai paklausime savęs: kuri kolona pavojingesnė? Ar atviro Putino garbintojo, kuris dergia Lietuvos partizanus, ar tokį pat žeminantį ir žeidžiantį vaizdinį į tūkstančių Lietuvos žmonių – pirmiausiai jaunųjų piliečių – sąmones brukančio ir peršančio mintį, kad partizanų kova buvo beprasmiška.

Šiandien Lietuva yra šalis, kurioje partizanų persekiotojai ir naikintojai yra nebaudžiami, motyvuojant tuo, kad jie vykdė to meto įstatymus. Taigi mes ateiname į tarpsnį, kai galime drąsiai pasakyti – kryptingai, nuosekliai ir metodiškai rengiama dirva naujai Lietuvos okupacijai. Šitos strategijos tikslas – sujungti visas antitautines ir antivalstybines jėgas, nesvarbu, į ką – į Rytus ar į Vakarus – jos būtų orientuotos. Jas siekiama sujungti bendram tikslui – įbrukti lietuviams į sąmonę, kad Lietuvos valstybė yra nesusipratimas, kad ji yra nereikalinga.

Ir jeigu mes nesuvoksime tikrojo šio išpuolio masto ir pavojingumo, iš tiesų sulauksime dienos, kai duš ne tik atminimo lentos, bet mums net nespėjus susivokti, kas vyksta, duš ir Lietuvos valstybė.

Propatria.lt

2019.04.09; 08:00

Vytauto Radžvilo komitetas pristatė rinkimų programą. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Europos Parlamento rinkimuose dalyvauti ketinantis komitetas „Vytautas Radžvilas: susigrąžinkime valstybę“ pristatė savo programą ir keliamus kandidatus. Vilniaus universiteto profesoriaus V. Radžvilo vedamame komiteto sąraše žinomi vardai – menininkė, rašytoja Jurga Lago, kompozitorius Faustas Latėnas, Žemės ūkio rūmų pirmininkas Arūnas Svitojus.

Naujienų agentūros ELTA konferencijų salėje pristatydami politinę programą, komiteto nariai būgštavo dėl gilesnės Europos Sąjungos integracijos, abejojo didžiųjų ES valstybių valia ginti Lietuvą, skeptiškai žiūrėjo į pabėgėlių priėmimą ir diskusijas, kylančias dėl vaikų teisių apsaugos. Kartu rinkimų komiteto dalyviai skeptiškai pasisakė feministinių idėjų atžvilgiu ir apskritai reiškė susirūpinimą dėl lietuvių tautos bei valstybės suvereniteto išlikimo.

Pasak jų, Lietuva turi griežčiau saugoti nacionalinį savitumą, nebūti pernelyg atvira Vakarų Europoje įsivyravusioms valstybės bei visuomenės organizavimo tradicijoms. V. Radžvilo teigimu, Lietuva turėtų mokytis iš ES rankų laužyti nesiduodančių Vengrijos ir Lenkijos pavyzdžių, o J. Lago tvirtino turinti viltį, kad ilgainiui Lietuva neatkartos principų, kurie šiuo metu vyrauja išsivysčiusiose Vakarų valstybėse. 

Pagrindinius principus pristačiusio komiteto lyderio V. Radžvilo teigimu, už gilesnės ES integracijos projekto stovi „globalistinis elitas“, kuris, pasak jo, siūlydamas dar gilesnę ES integraciją, tik dar labiau gilina krizę Europoje.

Komiteto nariai įsitikinę, kad Lietuva turi ateitį tik atsinaujinusioje Europoje, kurioje sugebės atsispirti ne tik nuo ES federalizacijos inercijos, tačiau ir nuo šiuo metu Vakaruose įsivyravusių ydingų tradicijų.

Antroji reitingo sąraše esanti J. Lago teigė, kad jai nerimą kelia tai, jog Lietuva po kelių metų atsidurs ten, kur šiuo metu yra Vakarų Europos valstybės.

„Esu čia, nes šiuo metu Lietuva atsilieka nuo Europos kokiais dvejais metais, kalbant apie madas, dizainą, meno tendencijas. Lygiai tas pats yra ir su politika. Todėl matau ateitį, matau, kur mes būsime po dvejų metų – ten, kur šiandien yra Ispanija ir Vokietija“, – teigė menininkė. Tačiau, pasak jos, tai, kad Lietuva pasivys šias išsivysčiusias Vakarų valstybes, nėra gerai. J. Lago neslėpė, kad ją gąsdina genderizmo, teigiančio, kad lytis yra neįgimta, bet įgyjama, idėjos, kurios, pasak jos, yra skiepijamos Vakarų mokyklose. 

„Matau labai didelį norą ideologizuoti mūsų universitetus, įleisti ideologiją į mokyklas. Kai mano vaiko mokykloje privalomos tapo genderizmo pamokos, aš susimąsčiau, ką man daryti. Į Lietuvą tai dar neatėjo, tačiau mes esame be 5 minučių ties tuo slenksčiu“, – kalbėjo menininkė. 

Dizainerė atsargiai žiūrėjo ir į Vakaruose, pasak jos, šlubuojančią socialinę ir kultūros politiką. Taip pat akcentavo grėsmes, kurios kyla dėl migrantų. 

„Atėjo metas suprasti, kur mes einame ir gal mes dar galime kažką padaryti“, – teigė J. Lago.

Savo ruožtu, komiteto sąrašo viršuje taip pat esantis kompozitorius Faustas Latėnas teigė, kad V. Radžvilo suburtoje iniciatyvoje dalyvauja, nes jam svarbu, kad Lietuva išliktų kaip valstybė. 

„Aš noriu, kad čia gimtų mūsų menas, mūsų kultūra“, – teigė jis. Menininko manymu, dabartinis ES projektas kėsinasi į tai, ką reikėtų Lietuvai ir lietuviui iš esmės saugoti. 

„Mes vadinami Marijos žeme ir globojami iš aukščiau, tikėkimės, kad Marijos žemė bus ilgai ir kad šioje žemėje gims tikri lietuviai, patriotai“, – sakė F. Latėnas. 

Komiteto programoje taip pat akcentuojama būtinybė nepritarti ES kariuomenės kūrimui, atšaukti ES pritarimą „Nord Stream 2“ projektui; ES lygiu apginti tėvų teisę auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus ir būti saugiems nuo valstybės mėginimų atimti vaikus, jei šeimoje nėra tiesioginio pavojaus vaikų sveikatai ar gyvybei; ES lygmeniu teisiškai reglamentuoti paneuropinių žiniasklaidos tinklų veiklą, naujoje sutartyje ar kitu ES dokumentu pripažinti antikines ir krikščioniškas Europos ištakas.

Komiteto sąrašo pirmajame dešimtuke, be jau minėtų pavardžių, taip pat yra Dovilas Petkus, Romas Pakalnis, Rasa Čepaitienė, Eglė Mirončikienė, Audrys Karalius, Eligijus Dzežulskis-Duonys.

Lietuvoje rinkimai į EP vyks gegužės 26 dieną.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.02.19; 07:00

Vilniaus universiteto profesorius Vytautas Radžvilas spręs, ar dalyvauti Europos Parlamento rinkimuose. Savo sprendimą vienas iš Sąjūdžio steigėjų ketina pranešti ketvirtadienį naujienų agentūroje ELTA rengiamoje spaudos konferencijoje dėl artėjančių Europos Parlamento rinkimų ir ES ateities.

Filosofas Vytautas Radžvilas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Profesorius teigia, kad kol kas Lietuva lieka verdančių diskusijų dėl ES ateities nuošalėje.

„Visi, susirūpinę Europos Sąjungos išlikimu ir sekantys joje vykstančius procesus, šiandien supranta, kad artimiausiu laiku spręsis jos ateities klausimas. Europos Komisijos vicepirmininko žodžiais tariant, šiais metais vyks mūšis dėl Europos sielos. Lietuva lieka visoje ES verdančių diskusijų dėl Sąjungos ateities nuošalėje. Šalies politikai sąmoningai stengiasi neužimti jokios pozicijos ir išlaukti, kokį likimą jai paruoš Europos galingieji, nors turėjo būti seniai suprasta, kad geopolitinių pokyčių ir augančios įtampos tarp ES ir NATO akivaizdoje Lietuva gali išlikti tik tuo atveju, jei pati imsis iniciatyvos spręsti savo likimą, kaip tai prieš tris dešimtmečius padarė Sąjūdis“, – Eltai atsiųstame komentare teigė V. Radžvilas. 

Lietuvoje rinkimai į EP vyks gegužės 26 dieną.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.01.31; 06:00

Pradėsiu paliudydamas savo įsitikinimą, kad Sąjūdžio atsiradimas yra nepaprastai turiningas Dievo malonės apsireiškimas ne tik Lietuvos mastu, – tai svarbus visos Europos ar net pasaulinės istorijos įvykis. Tokį faktą konstatuoju be jokio ironijos šešėlio, tačiau laiško pagrindinė tema yra kaip tik pamąstymai apie nesmagias ironijos arba, dar tiksliau tariant, saviironijos trūkumo pasekmes.

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Sakai, kad žmogaus gyvenimo paskirtis yra tautiškumo puoselėjimas bei valstybės stiprinimas, o tas, kuris To nesupranta, yra tik biologinė medžiaga, neva paprastai nieko daugiau. Niekam ne paslaptis, – ne kartą bylojai šiais žodžiais.                      

Tarkime, kad toks pasakymas iš tiesų balansuoja kažkur netoli tiesos, suprantant, kad žmogaus likimo paslaptis nesusiveda tik į fiziologinių poreikių tenkinimą, tačiau cituotas išsireiškimas drauge neabejotinai yra šūvis pro šalį net ir dvasios primato kūniškumo atžvilgiu įtvirtinimo požiūriu. O gi Tau tariant žodžius „biologinė medžiaga“ baisiai akivaizdžiai prasikiša Tavo paties asmenybės kodai: nesunku dabar bent man įsivaizduoti, kad visus žmones skirstai į dviejų tipų biologinę medžiagą, t. y. į tą, kuri yra nepavaldi, neapčiuopiama, pernelyg inertiška formuojančiai skulptoriaus rankai (kaka) ir tą, kuri yra parankus statybinis materialas pasaulio išgelbėjimo ir drauge savosios asmenybės sureikšminimo planuose, numatant sau vietą aukščiausioje pakopoje, statomo kupolo viršūnėje (caca).  

Nieko nėra gražiau už meilę Tėvynei ir nieko bjauriau kaip užmačios padalinti tautą į vadus ir masę (biologinę medžiagą).

Labai sunku nulipti nuo postamento, nuo scenos pakylos, prisimenant susižavėjimo šūksnius skanduojančią minią, ar ne? Žinoma, tai didelė žmogiškoji tragedija.

Siūlei pasirašyti po laišku prezidentei, raginančiu blokuoti Seimo užmačias praplėsti dvigubos pilietybės suteikimo atvejus. Tai mane nesmagiai nuteikė ar net papiktino dar ir dėl, jeigu nori, asmeninių priežasčių. Papasakosiu paprastutę istoriją.

Štai jau geras dešimtmetis mano miela pusseserė darbuojasi Anglijoje, tik keletą kartų per tą laiką ištaikiusi grįžti į Tėvynę trumpų atostogų. Kaip nesunku suprasti, ne iš gero gyvenimo išdundėjo. Sūnus paėmė paskolą iš banko butui pirkti, po to prarado darbą. Tipiška istorija, kai padėtį bando gelbėti mama. Ten jinai dirba labai neprestižinį darbą, t. y. prižiūri nesugebančius savimi pasirūpinti senuolius, plauna jų užpakalėlius. Tačiau tai nereiškia, kad dėl darbo specifikos manoji pusseserė visados kvepia neskaniai, o nuo tokio tipo laiškų, kurie reikalauja kažką uždrausti, riboti, atimti paprastai kyla nelabai koks kvapelis. Taigi atsidarykite langus, ponai, įsileiskite tyro oro!

Iš tiesų, labai tikėtina, jeigu galėtum, Tu ir bendraminčiai aklinai uždarytų sienas, kad tauta neva neišsibėgiotų. Tiesą sakant, nesugebu įsivaizduoti to, kaip garbinant tautos idėją, drauge galima taip neapkęsti visų tautiečių. Kaip atrodo, toks konvulsijų tampomas dirglumas atsiranda būtent dėl pernelyg didelio, gelžbetoninio rimtumo. Be visa ko kito, neteko girdėti, kad didieji mūsų patriotai ką nors neatidėliotinai padarytų dėl socialinės atskirties mažinimo, skurdo užkardinimo, labdaros praktikų įdiegimo ir prigaivinimo – tautinių lozungų tiražavimas yra labiau prestižinis užsiėmimas rimtiems dėdulėms.

Laiškai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotrauka

Dabar įsibėgėjęs pagalvojau apie tai, kad dar G. Hegelio išpopuliarintoje absoliutaus tapatumo idėjoje, absoliutinės dvasios sugrįžimo į save apoteozėje kraštutiniu būdu buvo išguita bet kokios ironijos arba net šiaip geros nuotaikos galimybė. Todėl marksistai, paveldėję hegelinę dvasią, buvo tokie baisiai rimti, nors, žinoma, nacionalsocialistai buvo me mažiau skrupulingi rimtuoliai net ir neskaitę G.Hegelio. Ta pačia proga pastebėsiu, kad XX a. pabaigos garsiausieji katalikų teologai vykusiai, pasakyčiau, išpopuliarino žaidžiančio Dievo idėją. Laisvamaniškai pratęsiant šią temą, galbūt butų galima pasakyti, kad pats pasaulis yra dieviškosios kūrybos ironijos arba net saviironijos pasekmė.

Gerai žinau, kad Tu, mielas drauge, viešpatauji jauniems protams, Tavimi seka, Tave pamėgdžioja talentingi jaunuoliai, esi subūręs naujosios kartos bendraminčių būrelį. Tačiau, kaip atrodo bent man, Tavo gelžbetoninis rimtumas, kas savaitę skelbiant po naują pasaulio pabaigą, slegia ir engia jaunuosius talentus, neleidžia jiems pilnavertiškai vystytis, užaugti. Tai yra kažkas panašaus į dvasinės pederastijos išplėtotą formą. Todėl, prašau, paleisk Tu juos į laisvę, gi žinau – Tau nėra svetimas taurumo pojūtis. Drauge liūdnai nusišypsokime, ypač dabar, grėsmingai išaugus pavojui.

Kalbėjome apie tai, kaip nelengva nulipti nuo scenos, išties nesunku įsivaizduoti, kad minios plojimai yra stiprus narkotikas, nuo kurio nėra taip paprasta atjunkti. Tačiau Tavo periodiškai skelbiami vajai kurti naujus sąjūdžius kelia gailestį savo beviltiškumu, dažniausiai tuščiavidurio aktyvizmo demonstravimu. Galų gale tai yra pirmavaizdžio išniekinimas, beždžioniaujant pagal neprilygstamą pavyzdį, neįvertinus Dievo malonės neaprėpiamumo ir vienkartinio pobūdžio. Žaibas labai retai trenkia į tą pačią dirvą du kartus.   

Štai kitas Vytautas, Tavo kolega iš Sąjūdžio laikų, pabandė dar kartą išjoti ant balto Vyčio žirgo, tapo aršiu Garliavos batalijų dalyviu. Ar sakai, kad gynė mergaitę?

Bari tuos, kurie politiniuose žaidimuose naudoja Rusijos pavojaus kortą. Esą ypač nedora tokią kortą išmesti prieš euroskeptikus arba kitų prorusiškų, kažkodėl pavadintų tautinėmis, akcijų metu. Primeni, kad daug kartų melagingai šaukiant „vilkas“, gali atsitikti taip, kad niekas nepatikės, kai toks pavojaus signalas bus tikras. Tačiau, kaip atrodo, dar labiau nedora būtų neigti vilko egzistavimą, kai toks vilkas jau varto kaimo tvoras.

Taigi, jeigu būtų tik Tavo valia, neabejoju, užveržtumėte visuomenėje varžtus iki paskutinės ribos. Todėl nelinkiu Tau absoliučios pergalės, visų svajonių išsipildymo. Kita vertas, Tavo sugebėjimas mobilizuoti žmonių nuomones tais momentais, kai kas nors bando nusivalyti kojas į tautos idėją kaip į skudurą, yra didelis, godotinas mūsų bendruomenės turtas. Tačiau, regis, Tau vis tik nepatiktų visos visuomenės mastu būti laikomam tik priemone, o ne tikslu savaime, ar ne? Esi kartu Vytautas Didysis (vienas iš Sąjūdžio kūrėjų, šiandien – euroskeptikų ikona) ir Vytautas mažasis – kuris pastaruoju metu sau net leidžia be didelio vargo savo vardu pažodžiui skelbti kitų žmonių idėjas. Tarkime, visi mes bėgant laikui pradedame sukiaulėti, tačiau Tau, kaip atrodo, tai pavyksta daryti nepalyginamai  didingiau nei šio laiško autoriui, kaip matome, eiliniam kiauliukui.

Sąjūdžio mitingas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Napoleono kompleksas – rimta diagnozė.  Tačiau čia, manding, turime reikalą su kažkokiu viduriu tarp tikrojo Napoleono, Gyvulių ūkio kiaulėno Napoleono ir negalios, vadinamos Napoleono kompleksu. Nežiūrint visko, Dėkoju Dievui, kad Tu esi. Jeigu Tavęs nebūtų, tokį Tave reikėtų išgalvoti.

2018.12.25; 16:16

www.iskauskas.lt

Prisipažinsiu: šiaip jau filosofo Vytauto Radžvilo rašinius sunkiai įkandu, jo pozicija kartais atrodo pernelyg radikali ir prasilenkia su tikrove, būna kažkokia utopinė, idealistinė. Bet socialiniuose tinkluose išplitęs jo straipsnis „Stribo šmėkla“, kaip teigia viena veidaknygės bičiulė, tiesiog supurtė…

Česlovas Iškauskas, komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

„Šmėkla klaidžioja po Lietuvą. Stribo šmėkla“, – rašo autorius. Papildyčiau: ir po Europą. Tai geriau atitinka Karlo Marxo ir Friedricho Engelso perfrazuotus žodžius iš garsiojo „Komunistų partijos manifesto“. Žurnalistas Vytautas Matulevičius dar 2011 m. lapkritį rašė, kad vis dažniau Vakarų miestų gatvėse  pasirodo milžiniškos demonstrantų minios su raudonomis vėliavomis ir K.Marxo portretais rankose. Kairuoliškos idėjos, pagrįstos marksistinėmis-lenininėmis internacionalizmo idėjomis, patobulintos „visuotinio gėrio“ teorijomis, skinasi kelią. Vasarą nustebau, kai pagrindinėje Drezdeno aikštėje stovi medaliais apsikarstęs, kažką šūkaujantis vyriškis ir mojuoja raudona vėliava su penkiakampe žvaigžde. Policininkai ramiai pėdina pro šalį…

Pas mus šito vaizdelio kol kas nepamatysi. Mitingai taikūs, nesikartoja 2009 m. sausio Seimo langų daužymas… Socialistas ir „frontininkas“ Algirdas Paleckis pritilo, „jedinstvenininkai“ ir visokie radikalai, matyt, laukia savo valandos, o Seimas tik 2017 m. birželį LKP pripažino nusikalstama organizacija. Bet buvę stribai kelia galvas. Ir čia V. Radžvilas įžvalgus: „net ir įsikūnijusi į „postmodernų“ pavidalą, stribo šmėkla tebėra ta pati ir gyva šmėkla“.

Partizanų vadas Adolfas Ramanauskas – Vanagas

Turimas galvoje Nacionalinės kultūros ir meno premijų komisijos sprendimas nacionalinę premiją skirti rašytojui, dramaturgui ir šiaip veikėjui Mariui Ivaškevičiui. Jaunimui jis pristatomas kaip „talentingiausias nepriklausomybės laiko debiutantas“, postmodernizmo šalininkas, visoje Rytų erdvėje garsus teatralas, su Mindaugu Karbauskiu Maskvoje pastatęs spektaklį „Kantas“ ir t.t. 2016-aisiais Molėtuose organizavo lietuviškosios žydų istorijos atminimo eitynes, o Rusijoje besisukinėjantis menininkas, ko gero, persismelkia dar ir prokremliškomis idėjomis… Pavyzdžiui, laki jo mintis: pernelyg sudievintas Lietuvos partizanų judėjimas paverčia šią temą tabu…

Marius Ivaškevičius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr. 

Vadinkime tai savotiška nuomonių raiška. Jų reiškėjų randame vis daugiau: tūlas Titovas, kažkoks Subotinas, dar būrelis iš bendrijos „Būkime vieningi“ ar „Anarchistai“. M. Ivaškevičius paleidžia kitą šmėklą: jo kūriniuose „Žali“, „Madagaskaras“ idealizuojami stribai ir paniekinamai, pamišėliais vaizduojami nepriklausomybės kovų lyderiai.

„Skaityti M. Ivaškevičiaus romaną „Žali“ be intelektualinio kartėlio ir moralinio pasibjaurėjimo gali tik visiškas mankurtas. Išsaugojusiam nors kruopelę istorinės atminties ir turinčiam bent krislelį sąžinės ir tautinės bei valstybinės savigarbos žmogui ši knyga yra spjūvis į veidą“, – rūsčiai pastebi V. Radžvilas. Jį iškart persmelkia mintis, kad „enkavedistinė ir stribiška dvasia tebėra gyva“. Mentalinėje erdvėje kartojamas partizanų kūnų, numestų miestelių aikštėse, išniekinimas. Stribo šmėkla – tokia liaudiška, paprasta, sava –  tampa lietuvių tautos savastimi, ji kiek juokinga, iš jos galima pakikenti, bet per ją prasismelkia gili neapykanta Lietuvai ir aklas, šakališkas tarnavimas okupantui.

Ką tik baigiau lėtai skaityti „Aš esu Vanagas“. Per tragišką partizanų vado gyvenimą atsiskleidžia visa pokario suirutė ir tautinės prievartos aplinka. Joje lyg virusas veisėsi išdavikų, mankurtų, budelių sluoksnis, galop pakirtęs pokario pasipriešinimą. Ar ne tuo džiaugiasi M.Ivaškevičius?

Kitas klausimas: ar komisijos nariai susipažinę su jo kūryba? Su jo patyčiomis tragiškai Lietuvos istorijai? Su menininko siunčiama žinia visiems kūrėjams: prisidengdami postmodernizmu galite neapkęsti Lietuvos, šlovinti okupantą ir reanimuoti stribizmą?

Filosofas Vytautas Radžvilas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Taip, atsiranda nauja sąvoka – stribizmas. Tai komunizmo šmėklos atmaina, kai tautinis atgimimas niekinamas, mindomas auliniais „istrebiteliaus“ batais, o nepriklausomybė yra tokia nekenčiama sistema, kuria reikia naikinti „žaliųjų žmogeliukų“, informacinio ar kitomis moderniojo karo priemonėmis. Čia tinka ir šiuolaikiniai M. Ivaškevičiaus stribai.

Informacijos šaltinis – www.iskauskas.lt

2018.12.11; 11:50

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Paskutiniosios savaitės prieš Rugsėjo 1-ąją – ypatingas egzistencinis bonusas, kelionė velnio ratu iš vienos tikrovės į kitą. Tai ypatingo kolorito metas, kai bliūkšta vasaros burės, o pakirdęs iš girto sapno vairininkas jau ragina ropštis į krantą ir dingti savo keliais, – po paraleliais!

Žinia, atostogos pralekia savaime, o už slenksčio laukia darbai, kuriuos reikės stumti ar vilkti į kalną įsikinkius pačiam. Su paskutiniu vasaros pyptelėjimu pasiveja andai poeto apmestas vaizdelis: per dykumą keliauja vienišas žmogus su irklu ant peties…

Vasaros dabar mūsuose truputėlį įsikerta į rudenį, o žalios spalvos vyravimas šiuo metu kuria nelegalios tikrovės įspūdį, – tarsi visa tai būtų dengta laku arba su visais gražumynais įrėminta po neįtikėtino skaidrumo stiklu. Atrodo, jog čia pats laikas, prieš kirsdamas demarkacinę liniją, trumpam stabteli. Kita vertus, nors dar dienomis labai karšta, naktimis orai po truputį vėsta, šen bei ten kyščioja vienas kitas pradėjęs margėti medžio lapas tarsi kipšiuko grimasos užsistovėjusiame dalykiniame pasaulyje.

Kai išorinė gamta vėluoja, vidinė – kaip tik užskuba, ruduo jau netramdomai smelkiasi į pojūčių užkaborius, užkabina paširdžius. Toks štai šokoladas, kai kartumas permuša visus kitus prieskonius.

Jeigu jums, bičiuliai, gėda nuliūsti, prasidedant rudeniui, tarsi be preteksto, prisiminkite, kad būtent rugsėjo 1-ąją prasidėjo II-asis pasaulinis karas, tą dieną išjudėjo žiauri karo mašina, atnešusi neapsakomas nelaimes ir kraupius išbandymus žmonijai.

Hitleris, regis, buvo savaip dalykiškas žmogus, pradėjęs karą iškart po atostogų. Kita vertus, toks dalykiškumas, kaip atrodo, anajam nepridėjo sėkmės, nes, kaip dažnai sakoma, šį karą visų pirma laimėjo generolas Žiema.

Užsiminęs apie tai nenorėjau įpiršti fantasmagorinės išvados, jog mirti pavasarį, žydint alyvoms, yra kažkaip prašmatniau nei rudenį, miškuose kirmijant grybams. Drauge prašau, skaitytojau, užsipulk mane ir neleisk atbaksnoti žiauriai išdėvėtos banalybės, kad neva mirtis yra amžinos atostogos, – aš ir pats kadaise esu parašęs eilėraštį būtent apie tai, kad amžinybėje be perstojo krenta ir krenta mirusiojo prakaitas, panašiai kaip laikinoje pastogėje vėlyvą rudenį byra medžių lapai.

Užmiestyje po ražienas braido juodi varnai be skrybėlių.

 XXX

tarptautiniu_santykiu-institutas
Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas. Slaptai.lt nuotr.

Kaip atrodo bent man, šis rugsėjis bus vienas iš gėdingiausių  Lietuvos universitetų istorijoje. Bandau įsignybti, pasitikrindamas – ar nesapnuoju, bet liūdna tikrovė primena, kad tikriausiai šių metų rugsėjo 1-ąją profesorius Vytautas Radžvilas nepravers TSPMI auditorijos durų, už savo pažiūras ir principingumą išvarytas iš darbo. Kaip visi žinome, dėl to labai pasistengė ne kokia nors okupacinė valdžia ar tamsuolis įmonėlės savininkas, su savo darbuotojais besielgiantis kaip su vergais, o keli save profesoriais laikantys žmonės, labai storojosi pats rektorius. Pastaraisiais metais dažnai save pagaunu galvojant apie tai – kodėl superinis išsilavinimas, mokslingumas,  aukščiausiosios eksperto kvalifikacijos menkai įtakoja žmogaus elgesį, neveda to žmogaus didesnio padorumo keliu? Mokslo šventovėje pašlemėką sutikti gali dar dažniau nei tamsiausiame kaime.

Esu kartą jau kalbėjęs apie tai, kad reikėtų skirti išsilavinimą ir išsimokslinimą, nuorodos į išsilavinimą ir išsimokslinimą nėra sinoniminiai, pavaduojantys vienas kitą įvardijimai. Išsilavinimas nėra tik paprastas žinių kolekcionavimas kaip išsimokslinimo atveju, išsilavinimas įgyjamas sukaupiant būtent humanitarinio žinojimo bagažą, taigi išsilavinusiu galime vadinti tik humanitariškai daugiau ar mažiau išprususį žmogų.

Tačiau nesunku įsivaizduoti ir tai, kad humanitaras rektoriaus poste gali pribjauroti ne mažiau nei fizikas ar zootechnikas.   Kaip matome mūsų atveju, žmogų gadina ne žinojimo pobūdis, o klanų, pasidalijusių universitetą, nebaudžiamumas, nekontroliuojama valdžia.

Rugsėjo 1-oji. Simono Daukanto aikštė Vilniuje. 2015-ieji metai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Turint prieš akis V.Radžvilo nešvankaus persekiojimo ir išvarymo iš universiteto istoriją, nurodykite man bent vieną skirtumą, kuo toks universitetas skiriasi nuo vienos Pravieniškių įstaigos, kur neseniai turėjome progą pasižvalgyti, gyvenimo taisyklių. Universiteto autonomijos principas Lietuvoje neretai yra panaudojamas pačiam blogiausiam reikalui, o būtent nekontroliuojamos bachūrų valdžios įtvirtinimui.

Ar sakote, kad V.Radžvilas yra įnoringas, sunkaus charakterio,  nelabai diplomatiškas žmogus? Na, vienas iš Sąjūdžio kūrėjų turi šiokią tokią teisę į įnoringumą, ar ne? Kita vertus, būtent toks V.Radžvilas mums ir yra reikalingas, jeigu tokio nebūtų, tokį reikėtų išsigalvoti. Minkštesnio charakterio ar labiau diplomatiškas V.Radžvilas būtų blogesnė V.Radžvilo versija.

Filosofas Vytautas Radžvilas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Yra daug dalykų, dėl kurių nesutariu ir tikriausiai niekados nesutarsiu su Vytautu, tačiau, kaip atrodo, V.Radžvilas yra vienintelis žmogus Lietuvoje, kuris dar gali sukelti bangas, sutelkti žmones pasipriešinti lietuvių tautos ištautinimui.

V.Radžvilas šiandien yra reikalingas kaip žemės druska, kai šlykštažmogiai bando prastumti idėją, kad neva visuose Lietuvos universitetuose magistrantūros studijos turėtų vykti anglų kalba, esą dėl to padaugėtų studentų ir taip būtų galima spręsti demografines problemas, nes, kaip mums pasakoja, baigę magistrantūros studijas anglų kalba studentai iš kitų šalių pasiliktų gyventi Lietuvoje (į Lietuvą persikeltų pusė Afrikos – mano pastaba).

Kai kuriuose Lietuvos universitetuose jau puoselėjama mintis atskiras disciplinas pradėti dėstyti anglų kalba lietuvaičiams arba apskritai organizuoti paralelinį mokymą anglų kalba lietuvių tautybės studentams, nedaug pergyvenant dėl to, kad tokie ketinimai yra nukreipti prieš Konstituciją, įteisinančią lietuvių kalbos valstybinį statusą.

Palaikykime Vytautą Radžvilą!

2018.08.18; 18:30

Gintaras Visockas, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Birželio 3-iosios popietė. Vilnius. Mokslų Akademijos salė. Iškilmingas minėjimas „Sąjūdžio kova tęsiasi“ baigiamas. Paskutinysis žodį taria filosofas Vytautas Radžvilas. Salė – sausakimša. Salėje – daug žymių žmonių. Visų oratorių kalbos įsidėmėtinos – kalbėta apie mirtiną pavojų keliančius nutautėjimo, asimiliacijos, degradacijos pavojus.

Nė nepajusime, kaip ištirpsime

Filosofo V. Radžvilo žodžiai įsiminė tuo, kad jis pranašavo mums prūsų likimą. O ar ne taip? Emigracijos upė patvinusi tarsi per didžiausią pavasario atodrėkį, į savąją istoriją mus verčia žiūrėti taip, kaip patogiau kitataučiams, Lietuvoje, tarsi būtume okupuoti, skriaudžiama lietuvių kalba, lietuvių studentams demonstratyviai brukama teisė ignoruoti lietuvių kalbą, literatūrą, lietuviai vis mažiau augina vaikų, mūsų valstybė skęsta korupciniuose skandaluose, kuriuose nebeįmanoma susigaudyti net specialiai ir kantriai juos studijuojant… Apibendrinimas negali būti optimistinis: mes verčiami tapti globaliais pasaulio žaidėjais, nors globalizacija vos tris milijonus teturinčiai, į nutautėjimą polinkį turinčiai tautai – mirtinai pavojinga. Nė nepajusime, kaip ištirpsime.

Taigi birželio 3-osios popietę jaučiausi esąs tarp bendraminčių: sutinku, kad padėtis – kebli, paini, sutinku, kad ją reikėtų keisti. Bet prisipažįstu, jog su lyg kiekvienu išklausytu pranešimu augo ir nusivylimas tiek organizatoriais, tiek oratoriais. Kokia nauda iš mūsų verkšlenimų? Nejaugi neprisimename, kad labai panašiai kalbėjome ir prieš penkerius metus? Pastebėjimai, kas taisytina mūsų valstybėje, – pradeda erzinti. Tikėjausi, kad filosofas Vytautas Radžvilas bent šį sykį pasakys, ką privalu daryti, kad Europos Sąjungos platybėse neišnyktume taip greitai kaip vaivorykštė po lietaus nušvitus saulei. Bet filosofas ir vėl tevardino, kas yra ne taip, o kaip konkrečiai remontuoti valstybę – neužsiminė nė žodeliu. Patį svarbiausią, patį aktualiausią klausimą „Ką daryti“ jis viešai nurašė „techniniams klausimams“. Suprask – smulkmena.

„Techninis klausimas“

Bet juk tai – ne smulkmena. Dažni ir garsūs bei iškilmingi užkeikimai „Seimas – privalo“, „Vyriausybės pareiga“, „Prezidentūra neturi teisės ignoruoti“ – neverti nė cento, jei mes nežinome, kaip valdžią priverst ginti būtent Lietuvos valstybės, lietuvių tautos interesus. Ką darome, jei Seimas, Vyriausybė ir Prezidentūra elgiasi priešingai, nei mes reikalaujame? Rengsime protesto mitingus, organizuosime referendumus, patys dalyvausime rinkimuose? Ar ir vėl pasitenkinsime šnekomis siaurame bendraminčių būrelyje?

Drįstu manyti, kad nei filosofas V. Radžvilas, nei kiti Tautos Forumo atstovai nežino, ką daryti. Todėl ir vengia „techninių klausimų“, todėl ir kartoja tas pačias mintis, jau ne sykį išguldytas tiek Mokslų Akademijos, tiek Tarptautinių santykių ir politikos mokslų, tiek Vilniaus Karininkų ramovės salėse. Kiek dar kartų susirinksime diskutuoti, ko lietuviškoji valdžia nedaro, ir kada galų gale prabilsime, ko mes patys nenuveikiame, nors turėtume nuveikti?

Vytautas Sinica ir Vytautas Radžvilas. Slaptai.lt nuotr.

Minėjimo organizatoriai išsiųstuose pakvietimuose tvirtino, kad „visapusiškos ir didžiulės Lietuvos vidaus krizės ir augančių geopolitinių grėsmių sąlygomis minėjimas negali tapti grynai memorialiniu renginiu“. Bet juk jis būtent tokiu tapo.

Vilniečiai pavydi kauniečiams

Pateiksiu tik vieną, ne patį svarbiausią, ir vis dėlto į akis labiausiai krentantį pavyzdį. Kiek rengėme protestų, mitingų, kiek rašėme deklaracijų, kiek surinkome parašų, į pagalbą pakvietėme net parlamentarus, o Laisvės kario paminklo Lukiškių aikštėje Vilniuje nepastatėme. Jį be didelio triukšmo sėkmingai stato Kauno meras Visvaldas Matijošaitis, kurį žurnalo „Valstybė“ redaktorius ne sykį kritikavo dėl verslo su Rusija reikalų. Todėl ir klausiu: ar mums, vilniečiams, nėra gėda? 

Įsidėmėjau, kad organizatorių pakvietimuose buvo brėžiama nuostata: „numatyta įsteigti besikuriančių forumų atstovų arba įgaliotinių sueigą, turinčią paspartinti forumų tinklo atsiradimą visoje šalyje ir paruošti sąlygas steigiamajai nacionaliniam Tautos Forumo suvažiavimui“.

Bet juk suvažiavimui reikalingi veiklūs, protingi, pareigingi žmonės. Kur jie, jei labai daug mūsiškių išvažiavę dirbti svetur, jei jau užaugusi naujoji – pinigų – karta, kuriai į Sąjūdžio idealus – nusispjauti, kuriai neįdomios nei filosofo Vytauto Radžvilo, nei politikos žinovo Vytauto Sinicos įžvalgos, jei net ir tie, kurie tądien sugužėjo į Mokslų Akademijos salę – per daug skirtingi, kad susivienytų?

Atidžiai perskaičiau Tautos Forumo sostinės, Kauno, Klaipėdos padalinių deklaracijas. Graudu, liūdna. Valdžiai pareikšti priekaištai – teisingi. Tik nėra paaiškinimo, kaip jie, forumiečiai, žada tobulintinti susiklosčiusią politinę, visuomeninę, kultūrinę Lietuvos santvarką neturėdami nei valdžios, nei tribūnos, nei resursų?

Kada atsikvošės lietuviška dvasia? Slaptai.lt nuotr.

Beje, tose trijose deklaracijose pastebėjau keistoką tendenciją. Visi priekaištai adresuojami tik Europos Sąjungai. Ji – didžiausia blogybių ir pavojų nešėja. Apie Rusijos tebekeliamus pavojus – beveik neužsiminta. Deklaracijose rašyta, jog pasikliovimas vien Vakarais – neišmintinga politika. Bet kur tvirtinimas, jog ne tik kultūrai, bet ir karinėms reikmėms Lietuva privalo skirti užtektinai daug lėšų – ne mažiau kaip 2 proc. nuo BVP? Ar Lietuvos kariuomenės reikalai forumiečiams neįdomūs?

Žodžiu, birželio 3-osios popietė, praleista tvankioje, sausakimšoje Mokslų Akademijos salėje, sukėlė dvejopus jausmus. 

Tekstas buvo paskelbtas JAV lietuvių laikraštyje „Draugas“

2018.06.05; 09:00

Filosofas Vytautas Radžvilas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio (LPS) iniciatyvinės grupės LPS Seimo tarybos narys profesorius Vytautas Radžvilas sako, kad atotrūkis tarp Sąjūdžio programos ir šiandieninės Lietuvos tikrovės yra labai didelis.

„Tačiau didžiausia bėda ne tai. Šiandien pasakytų kalbų pagrindinė mintis vis dėlto yra ta, kurią pačiais gūdžiausiais okupacijos metais mums primindavo Justino Marcinkevičiaus Mindaugas: valstybę reikia kurti be paliovos. Jeigu šitų darbų išsižadame, tai kaip tauta mirsime dvasiškai, o galiausiai šitą valstybę ir prarasime todėl, kad tikra valstybė tuo ir skiriasi nuo plėšikų gaujos, kad yra būtina priemonė įgyvendinti teisingumą, gėrį, grožį, meilę. Jeigu tu šito nedarei, jeigu užsidarai tik savo siaurame privataus gyvenimo lauke, jeigu tau rūpi tik buitiniai reikalai, tu pats to nejausdamas, atsisakydamas būti pilietišku ir politiniu žmogumi, nusižemini beveik iki žmogaus pavidalą turinčio gyvūno lygio“, – pirmadienį po Seime vykusio iškilmingo Sąjūdžio trisdešimtmečio minėjimo žurnalistams sakė filosofas profesorius V. Radžvilas.

Pasak jo, tą labai gerai suprato ir graikai, kurie sakė, kad jeigu žmogui nereikia savo valstybės, tai jis yra arba Dievas, arba gyvulys.

Prof. V. Radžvilo nuomone, mūsų nelaimė yra ta, kad įstoję į ES ir NATO nutarėme, kad vienintelis dalykas, ko mums dar trūksta, tai yra tik saugumas ir gerovė, apie nieką daugiau negalvojame.

„Kai šiandieninis pasaulis, arba saugus uostas, į kurį manėme įplaukę, tiesiog žlunga mūsų akyse, mes esame tikrai grandiozinių ir pavojingų sukrėtimų akivaizdoje. Reikia prabusti ir sau pasakyti: mes esame tauta ir valstybė kad ir kas mūsų lauktų, kad ir kokie iššūkiai bus, mes gyvensime Sąjūdžio dvasia ir laimingai praplauksime pro visas mūsų laukiančias audras“, – žurnalistams sakė V. Radžvilas.

Pirmadienį Seimas istorinėje Kovo 11-osios Akto salėje iškilmingai paminėjo Sąjūdžio trisdešimtmetį.

Šiemet sukanka 30 metų, kai buvo išrinkta Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinė grupė, įsteigtos Sąjūdžio rėmimo grupės miestuose ir rajonuose, įvyko Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas, kuriame buvo patvirtintas Sąjūdžio Seimas ir išrinkta Sąjūdžio Seimo taryba.

Seimas 2018-uosius yra paskelbęs Sąjūdžio metais, o 1988-1990 metus išskyręs kaip ypač svarbų Lietuvos istorijos laikotarpį.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.06.04; 13:01

Filosofas Vytautas Radžvilas. Slaptai.lt portalo nuotr.

Lietuvos žmogaus teisių organizacijoms tapo žinoma, kad 2018 m. gegužės 16 d. du šimtai Vilniaus universiteto (VU) studentų kreipėsi į VU Rektorių, Senatą ir Tarybą, prašydami nenaikinti VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute (TSPMI)  politinės filosofijos profesoriaus etato. Taip studentai sureagavo į TSPMI administracijos sprendimą panaikinti politinės filosofijos profesoriaus etatą, o V. Radžvilui pasiūlius dalyvauti konkurse kitos srities profesoriaus pareigoms užimti.

Kreipimosi autorių nuomone, TSPMI administracijos siūlymas V.Radžviliui kandidatuoti į sociologijos  ar kitos srities profesoriaus vietą prilygsta jo pašalinimui iš Universiteto. „Tai didžiulė klaida, dėl kurios labiausiai nukentės studentai. Prof. V.Radžvilas dėsto argumentuotai, išsamiai ir įžvalgiai, praturtindamas net ir tuos studentus, kurie nepritaria jo dėstymo būdams ar išsakomiems teiginiams, jo dėstomi kursai vertingi tiek savo turiniu, tiek dėl išskirtinio, dėmesį pritraukiančio dėstymo“,- rašoma kreipimesi.

Sumanymas panaikinti TSPMI prof. Radžvilo užimamą etatą yra įgijęs politinį atspalvį. 2017-05-15 devyni Instituto studentai  laišku paprašė TSPMI administraciją  prof.V.Radžvilo dėstomą kursą „Europos idėja: tapatumai ir reprezentacijos“ iš privalomojo pakeisti į pasirenkamąjį dėl profesoriaus pažiūrų ir įsitikinimų. TSPMI administracija prašymą be įtikinamų motyvų nedelsdama patenkino, neatsižvelgusi į netrukus pateiktą alternatyvų 22 studentų bei alumnų prašymą palikti kursą privalomą. TSPMI administracija, apribodama profesoriaus V.Radžvilo teisę laisvai dėstyti parengtą kursą, akivaizdžiai palaikė diskriminacinę nuostatą alternatyvų prašymą pateikusiųjų akademinės bendruomenės narių (22 studentų bei alumnų) atžvilgiu, tuo šiurkščiai pažeisdama VU Statutą.

TSPMI administracija nepaisė Lietuvos mokslininkų sąjungos, Lietuvos aukštųjų mokyklų profesinių sąjungų susivienijimo, kitų  akademinės bendruomenės narius vienijančių organizacijų perspėjimų nepersekioti profesoriaus už pažiūras ir įsitikinimus.  

VU Rektorius, tiesiogiai atsakingas už  VU Statuto nuostatų laikymąsi (VU Statuto 42 ir 43 str.), nesikišdamas į TSPMI konfliktą pats pažeidė esmines VU Statuto nuostatas, t.y. prievolę vykdant Universiteto misiją užtikrinti minties laisvę ir nuomonių įvairovę jame (4 str.2 dalis 2 p.).

VU Rektoriaus laikysena nepakito ir po grupės TSPMI akademinės bendruomenės narių kreipimosi į VU Centrinę akademinės etikos komisiją dėl tariamo V.Radžvilo akademinės etikos normų laužymo. Centrinė akademinės etikos komisija, paneigusi profesoriui mestus kaltinimus, iš esmės patvirtino VU TSPMI etikos komisijos išvadas, jog prof. V. Radžvilo persekiojimas yra politinio pobūdžio. Todėl, įvertinus VU Rektoriaus atsakomybę už  VU misijos įgyvendinimą ir nenukrypstamą VU Statuto laikymąsi, darytina išvada, jog VU Rektorius palaiko minėtą politinį persekiojimą.

Stiprėjančias autoritarinio valdymo ir studijų ideologizavimo tendencijas Universitete patvirtina ir kiti faktai. Tai VU administracijos siekis naikinti  universitete humanitarinius fakultetus bei lituanistines studijas, kitaminčių profesorių teisių suvaržymai (išeiti iš darbo dėl patirto mobingo priversta R. Čepaitienė, draudimas P. Gyliui dirbti VU komunikacijų fakultete) ir kai kurios moksliniu požiūriu abejotinos Rektoriaus iniciatyvos (steigti VU LGBT padalinį). Visa tai verčia abejoti Rektoriaus administravimo gebėjimais toliau vykdyti VU misiją.

Lietuvos žmogaus teisių organizacijos konstatuoja:

Teisės apribojimas profesoriui V.Radžvilui laisvai dėstyti teorinį kursą VU TSPMI ir šio instituto administracijos siekis jį pašalinti iš VU TSPMI turi politinio parsekiojimo požymių.

Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas. Slaptai.lt nuotr.

VU akademinės bendruomenės nario persekiojimas už pažiūras ir įsitikinimus Vilniaus universitete yra prilygintinas mokslininkų ir dėstytojų politiniam persekiojimui universitete sovietmečiu (V. Biržiška, B. Sruoga, V. Jurgutis, P. Šalčius, A. Žvironas, V. Sezemanas, M. Lukšienė, V. Zaborskaitė, I. Kostkevičiūtė, J. Trinkūnas ir kt.) ir kelią susirūpinimą dėl stiprėjančio universiteto autoritarinio valdymo: administracijos santykiai su dėstytojais ir kitais akademinės bendruomenės nariais prieštarauja pamatiniams piliečių laisvių principams, įtvirtintiems Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, kuri laiduoja asmens teisę turėti įsitikinimus ir juos laisvai reikšti (25 str.) bei  garantuoja, kad „kultūra, mokslas ir tyrinėjimai bei dėstymas yra laisvi“ (42 str.), ir VU Statutui, kuris „puoselėja minties laisvę ir nuomonių įvairovę, atvirumą pasaulio idėjoms ir inovacijoms, kolegialumo, tarpusavio pagarbos, pasitikėjimo ir akademinės etikos vertybes“ (4 str.2 d. 2 p.).

Būdamas ir asmeniškai atsakingas už prof. V.Radžvilo nušalinimą, VU Rektorius ne tik atima iš studentų jų savarankiško mąstymo ugdymui reikalingą prof. V.Radžvilo dėstomą kursą, varžo Universiteto pedagogų aktyvumą bei kūrybinių ieškojimų norą, bet ir slopina  universiteto debatų kultūros tradiciją. Įtvirtindamas politinės valdžios platinamą vieningą politinio korektiškumo doktriną, VU Rektorius savo konformizmu siekia jai suteikti statusą, analogišką sovietinei ideologijai, kuri dėl politinės prievartos ir saugojimo nuo kritikos, virto dogmatiniu tikėjimu.

Atsižvelgdami į tai prašome VU senatą įpareigoti VU Rektorių: 

Patenkinti minėtų 200 studentų prašymą palikti prof. Vytautą Radžvilą dėstyti jo iki šiol skaitytą kursą Vilniaus universiteto TSPMI ir sudaryti kuo palankesnes sąlygas ne tik akademiniams, bet ir viešiems debatams aktualiausiais politikos bei politinės kultūros klausimais, taip pat ir nedelsiant nutraukti jo persekiojimą už pažiūras ir įsitikinimus.

Be išlygų vykdyti Lietuvos Respublikos įstatymų ir VU Statuto reikalavimus, t.y. užtikrinti Universitete ir jo  padaliniuose dėstytojų bei kitų akademinės bendruomenės narių konstitucines įsitikinimų ir pažiūrų reiškimo laisves.

Prašome VU Senatą ir Tarybą:

Ištirti ideologinio ir politinio persekiojimo bei susidorojimo su mokslininkais, dėstytojais už pažiūras faktus, atvejus, etc. ir supažindinti VU akademinę bendruomenę bei visuomenę su atliktų tyrimų išvadomis.

VU Senatui, Tarybai ir Rektoriui atsisakius tenkinti šiuos prašymus, kviečiame:

Lietuvos mokslininkų sąjungą ir Lietuvos aukštųjų mokyklų profesinių sąjungų susivienijimą viešumo tikslais informuoti Europos universitetų akademines bendruomenes apie akademinės bendruomenės narių laisvių suvaržymus Vilniaus universitete.

Lietuvos mokslininkų sąjungą ir Lietuvos aukštųjų mokyklų profesinių sąjungų susivienijimą, suderinus su VU profesinėmis sąjungomis, kreiptis paramos į Tarptautinį akademijų ir akademinių draugijų žmogaus teisių tinklą, kuris rūpinasi ir atstovauja mokslininkų, inžinierių, sveikatos priežiūros ir kitų aukštojo mokslo darbuotojų teisėms jiems vykdant savo tiesiogines pareigas.

Raginame:

Kiekvieną Universiteto dėstytoją ar akademinės bendruomenės narį nesitaikstyti su akademinės laisvės suvaržymais, ginti ne tik savo bendraminčių bet  ir oponentų konstitucinę teisę į pažiūrų ir įsitikinimų reiškimo laisvę, neleisti, kad būtų ribojama bet kurio bendruomenės nario mokslinių tyrinėjimų, dėstymo ir pažiūrų bei įsitikinimų laisvė. Šias LR Konstitucijoje, įstatymuose ir VU Statute  įvirtintas pamatines vertybes raginame atsakingai ir nuosekliai perduoti jaunajai kartai.

Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centras

Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija                Romualdas Povilaitis                   

Lietuvos žmogaus teisių asociacija                               Vytautas Budnikas         

Piliečių gynybos paramos fondas                                  Stasys Kaušinis             

Lietuvos Helsinkio grupė                                                Stasys Stungurys   

Šis pareiškimas išsiųstas Vilniaus universiteto Rektoriui prof. Artūrui Žukauskui, Vilniaus universiteto Tarybai, Vilniaus universiteto Senatui, Lietuvos aukštųjų mokyklų profesinių sąjungų susivienijimui, Vilniaus universiteto ir Lietuvos akademinei bendruomenei.

2018.05.23; 02:00

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Filosofas Alvydas Jokubaitis neseniai pasidalino prasta žinia: per pastaruosius 28 metus lietuviai pasirodė kaip mažiausiai mąstantys visoje Europoje.

Numanau, kad daug kam ši žinia nepatiks, bet faktai – iškalbingi. Emocijomis kurstomas neišmanymas, atviras nenoras įsiklausyti į žinių ir proto kalbą vis dažniau ima viršų nelygioje kovoje su logiškais argumentais, pagaliau, su teise ir įstatymais.

Ryškus to pavyzdys – neseniai per LRT nuaidėjęs Edmundo Jakilaičio „Forumas“, skirtas referendumui dėl dvigubos pilietybės.

Pristatydamas savo laidą visuomenei, kažkada E.Jakilaitis rašė: „LRT forumas – vieta, kur diskutuojami būsimi svarbiausi krašto ekonomikai sprendimai, ieškomos jų alternatyvos, o galbūt ir priimami krašto ateitį lemsiantys sprendimai./…/ Auditorija studijoje – įvairių aukštųjų mokyklų studentai bei profesūra, interesų grupių atstovai, kurie taip pat gali užduoti klausimus“.

Tačiau aptariamas forumas su žadamuoju bendra turėjo mažai: tema išties buvo aktuali, tačiau dalyvių sąstatas parinktas itin tendencingai, todėl apie pilnavertę diskusiją galima buvo tik pasvajoti. Iš šešių dalyvių penki vienareikšmiškai pasisakė „už“ dvigubą pilietybę, ir jų nuomonė įvairavo tik dėl kai kurių procedūrinių niuansų.

Nebuvo pakviestas nė vienas atstovas tos „interesų grupės“, kuri aiškiai ir nuosekliai pasisako „prieš“ dvigubos pilietybės statuso išplėtimą visiems, emigravusiems iš Lietuvos po 1991-jų metų ir priėmusiems kitos šalies pilietybę.

Ir buvo tik vienas juristas, Konstitucinės teisės žinovas, profesorius Vytautas Sinkevičius, kuris mėgino stabdyti į referendumą šuoliuojančius raitelius, primindamas būtinybę atsižvelgti į valstybės saugumo poreikius ir į galimas pasekmes, kurios gali ištikti mūsų valstybę po neapgalvotų sprendimų… ir kurio tačiau nė vienas nesiklausė ir neišgirdo. 

Vilniaus Arkikatedros aikštėje. Slaptai.lt nuotr.

O ką pamatė, ką išgirdome žiūrovai, klausytojai? Ogi tą, kad nė vienam iš penkių referendumo entuziastų taip ir neparūpo, kas bus su Lietuva, jei referendumas pritars stumiamai plačiai daugiapilietystei? Kaip gyvens tie Lietuvos piliečiai, kurie niekur neišvažiavo iš Lietuvos, išvažiavę pilietybės neatsisakė ar, pasiblaškę po pasaulį, visgi grįžo į gimtinę, į tą „prigimtinės“ pilietybės šalį. Gal, atvėrus pilietybės vartus to reikalaujantiems, „ištikimieji“ savo šalyje gali pasijusti dar nesaugesni?

Pagaliau, kaip jie, Lietuvos neišsižadantys piliečiai jausis, jei jų ištikimybė tautai, tėvų žemei ir pareigai bus nuvertinta iki paprasto popierėlio, kaišiojamo kiekvienam, kas jo užsimano daiktams kelionės krepšyje pridengti, kad nesudulkėtų?

Gal aš perdedu? Bet taip jau atsitiko, kad tik profesorius Sinkevičius argumentais galėjo pagrįsti poziciją, KODĖL pavojinga nuvertinti teisę ir garbę būti ir likti Lietuvos piliečiu. O likusieji penki laidos dalyviai net ir laidos vedėjo klausiami, taip ir nepajėgė suformuluoti, kodėl priimantiems kitos šalies pilietybę reikalinga dar ir Lietuvos pilietybė. Tik kartojo kaip užkeikimą, kad pilietybė – „prigimtinė“, ir kad niekas (? – J.L.) neturįs teisės jos atimti.

Lyg pilietybė būtų kažkas panašaus į uodegos rudimentą, su kuriuo gimstama, kuris šiaip lyg ir nereikalingas, ypač jau išlipus iš medžio, bet-o-vis dėlto-tačiau netekti gaila: o gal dar prireiks?

Deja, nebuvo suteikta galimybė pasisakyti antrai pusei, tiems, kuriems pilietybė anaiptol ne mistinė prigimtinė duotybė, o Konstitucijoje užtvirtintas susitarimas ir abipusis įsipareigojimas tarp valstybės ir jos piliečio, apibrėžiant pareigas ir teises, ir kuris netenka prasmės, turinio, jei valstybės nėra. Ar todėl, kad valstybė dar nesukurta, ar todėl, kad ją okupavo kita galybė, kita valstybė…

Niekais nuėjo ir laidos vedėjo pastangos ištraukti iš dvigubos pilietybės entuziastų atsakymą į klausimą, kaip jie įsivaizduoja dvigubas „dvigubo piliečio“ pareigas.

Susidarė įspūdis, kad laidos dalyviai nebesupranta žodžio „pareiga“ reikšmės, nes arba dangstėsi begaline emigrantų meile Lietuvai, kuri, netekus pilietybės, kažkodėl subliūkšta ir nuvysta, arba vapėjo kažką nerišliai apie galimą karinę tarnybą, arba kalbą nusukdavo į šalį ir skubindavosi išskaičiuoti teises, kuriomis praturtėtų dvigubos pilietybės turėtojai.

Ypač lengvabūdiškai, aplenkdama pareigas, tiesiai prie teisių šokinėjo Seimo narė liberalė A. Armonaitė, patvirtindama įtarimus, kad jos supratimo laukas apie piliečių teises ir įsipareigojimus yra smarkiai susiaurėjęs iki užkeikimų apie visų teisę į visas teises, be jokių pareigų.

Dar vienas šokis Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Beje, apie liepsningą meilę, kuri užgesta, netekus pilietybės… Kuo skiriasi šiandieniniai emigrantai nuo anų, taip vadinamųjų dipukų ar nuo tūkstančių tremtinių, nuo politinių kalinių, partizanų, kuriems pilietybės problema, pilietybės ir net pačios valstybės praradimas netrukdė mylėti Lietuvą ir realiai aukotis vardan jos, ne vien kalbėti apie meilę?

Atsakysiu: skiriasi supratimo, akiračio, kultūros skurdumu.

Šiandieniniams emigrantams Lietuva, sprendžiant iš jų pagieža persunktų atsiliepimų, – tai jos valdžia, ne visada protinga, ne visada dora, betgi kurią išrinko arba tie patys emigruojantieji, arba jų tėvai, giminės, kaimynai… O ne Lietuvos upės ir ežerai, pievos, miškai ir piliakalniai, ne nuostabi, tūkstantmečius savyje išsaugojusi kalba, sudėtinga, dramatiška istorija ir tai nykstanti, tai vėl atgyjanti tauta… Todėl, reikalaudami palikti jiems pilietybę, emigrantai sąmoningai ar nesąmoningai suveda sąskaitas su valdžia, kuri „nesukūrė“ jiems Lietuvoje pakenčiamo gyvenimo.

Apakinti savojo egoizmo ir ne mažiau egoistiškų liberalų ir visokio plauko liberaliuojančių politikų paskatų iš emigrantų problemų užsidirbti politinį kapitalą būsimiems rinkimams, šitie mūsų tautiečiai net nemėgina atsakyti į klausimą: o kas pasikeitė Lietuvoje ir ją supančiame pasaulyje, kad reikėtų ar vertėtų radikaliai keisti pilietybės įstatymą? Juk visi žinome (o laidoje tai kukliai mėgino priminti profesorius V. Sinkevičius), kad šitoks griežtas (beje, ne griežtesnis, nei JAV) pilietybės įstatymas buvo priimtas atsižvelgiant į jaunai valstybei labai nepalankias geopolitines ir ekonomines sąlygas, o paprasčiau kalbant – į artimesnių ir tolimesnių kaimynų agresyvumą ir gobšumą.

Tie kaimynai kur nors dingo? O gal rusai nebesvajoja atstatyti imperijos? Gal lenkai atsiprašė už visais atžvilgiais amoralią Želigovskio akciją? Gal radikalieji žydai nebevadina lietuvių žydšaudžių tauta, gal apsižiūrėjo, jog pirmieji kruvinąją sąskaitą, įsiteikdami okupantui ir išduodami mirčiai savo kaimynus (prisiminkime Rainius…), atidarė būtent žydai, o ne lietuviai? 

Šokis aukštyn galva. Slaptai.lt nuotr.

Deja. Pasikeitė tik pačių lietuvių statistika: jų vis mažėja Lietuvoje ir vis daugėja kituose kraštuose. Ir dėl to reikia keisti Konstituciją? Reikia dar labiau komplikuoti ir taip jau komplikuotą lietuvių gyvenimą Lietuvoje?

Atsiprašau emigrantų, kad aš nelieju ašarų dėl jūsų problemų, kurių tikriausiai irgi netrūksta. Bet juk ne aš, o jūs patys renkatės savo kelią su visomis jo problemomis.

O aš galvoju apie Lietuvos lietuvius ir jų lūkesčius todėl, kad turime valdžią, kuri mūsų, Lietuvos lietuvių, lūkesčius nuolat išduoda. Tai – vardan draugystės su lenkais ir Lenkija, tai dėl, matyt, realiai prigimtinio vasališko instinkto, verčiančio žūt būt įtikti ponams iš Briuselio, tai, pagaliau, vardan parodomosios, dirbtinės  piliečių skaičiaus statistikos, kad aplinkinės šalys nesijuoktų iš valdžios, nuo kurios svetur masiškai neša muilą jos piliečiai… Ir vis – mūsų, Lietuvos lietuvių sąskaita.

Filosofas nerimastauja dėl to, kad, jo nuomone, „laisvo mąstymo laikas Lietuvoje baigėsi“ (A. Jokubaitis). O mane, kaip ir kiekvieną Eurovizijos dar neužtrankytais smegenimis lietuvį, kankina nuojauta, kad Lietuvoje baigiasi mąstymas kaip reiškinys.

Tai, deja, neišvengiama, nes sovietinė biurokratų, tarnautojų, specialistų ir specialistėlių karta į laisvą Lietuvą įžengė įtikinta, jog savarankiškai mąstyti pavojinga, o reformuota dabartinė mokykla jau išleido ne vieną kartą abiturientų, išdresiruotų vien  spėlioti atsakymus į  testų klausimus. Savarankiškas, kritiškas mąstymas, sprendžiant iš to, kaip ujamas profesorius Vytautas Radžvilas, laikomas nebe siektina dorybe, o trukdžiu globalios Lietuvos statybai. Todėl turim tai, ką matom, susidūrę su emigrantų siekiu atsisakant Lietuvos, neprarasti jos pilietybės: ant instinktų išvešėjęs emocijų okeanas ir vos apčiuopiami sveiko proto rudimentai.

Kas nusvers? Egoizmas – instinktas. Kaip, beje, ir savisauga. Kartais – netgi stipresni už protą…

Rinksis tauta: išlikti Lietuvoje ar ištirpti globaliame pasaulyje.

2018.05.21; 02:30

Filosofas Vytautas Radžvilas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Atsisakiau dalyvauti fiktyviame VU TSPMI konkurse profesoriaus vietai užimti. Tai yra sąmoningas ir atsakingas apsisprendimas, kurį nulėmė šios priežastys.

Ramūnas Vilpišauskas. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Daugelį metų institute sėkmingai dėsčiau studentų teorinio pasirengimo pagrindą sudarančius Filosofijos įvado ir Klasikinės politinės teorijos kursus. TSPMI studijų programa nėra pakeista. Šie kursai iš principo negali būti panaikinti nenusmukdant instituto bendrojo akademinio ir studentų intelektualinio bei profesinio parengimo lygio. Tai reiškia, kad yra numatyta, mane pašalinus iš instituto, patikėti juos be jokio konkurso skaityti kitam asmeniui. Todėl nebuvo paskelbtas konkursas į politinės teorijos profesoriaus vietą.

Ne vienerius metus skaičiau fundamentalų teorinį kursą „Europos idėja: tapatumai ir reprezentacijos“ Europos studijų programos studentams. Mano žiniomis, tai yra vienintelis toks ne tik institute, bet ir Lietuvoje skaitomas kursas apie filosofinius-idėjinius Europos civilizacijos ir ES integracijos pagrindus. Kursas darosi vis aktualesnis, nes leidžia teoriškai suprasti ES vykstančius procesus ir adekvačiai suvokti bei įvertinti gilėjančios Sąjungos krizės priežastis, mastą ir numatyti jos tolesnės raidos iššūkius bei ateities perspektyvas. Tačiau praėjusiais metais Europos Komisijos atstovybėje dirbančios ir, tikėtina, Atstovybės vadovų paskatintos ir remiamos TSPMI studentės suburta studentų grupė pareikalavo panaikinti šį privalomą kursą motyvuodama tuo, kad „dėstytojo euroskeptiškos pažiūros iškraipo supratimą apie Europos Sąjungą“.

Kadangi skundo motyvas buvo atvirai ideologinis ir politinis, studentų prašymas TSPMI administracijos iniciatyva buvo skubiai patenkintas sąmoningai nuslėpus tikrąjį –  ideologinį ir politinį – kurso panaikinimo pagrindą, kurio paviešinimas būtų prilygęs atviram prisipažinimui, jog TSPMI grįžta į slogiausius sovietmetį primenančius kitaminčių persekiojimo laikus. Todėl Europos studijų komiteto sprendime pateikiama negrabi formuluotė, kodėl naikinamas kursas: esą jis „pernelyg sudėtingas“ ir jo negalima skaityti dėl „nevienodo studentų pasirengimo lygio“. Tokia formuluote atvirai pripažįstama, kad į TSPMI ir ypač į Europos studijų programą jau priiminėjami net visavertėms studijoms nepasirengę asmenys, nepajėgiantys įsisavinti iki tol buvusio įprasto ir jų pirmtakams lengvai suprantamo kurso.

Mano skaitytas kursas buvo pakeistas nauju privalomu kursu „Modernios Europos civilizacijos sampratos“, kurį formaliai dėsto doc. V. Sirutavičius ir doktorantas G. Karalius. Iš tiesų jį skaito Europos studijų srityje apskritai nesispecializuojantis doktorantas, nes, įkalbėtas žinomo dėstytojo „priedangos“ šiam sumanymui siekusios ir mėginusios įteisinti tokį kursą TSPMI administracijos (skaityti paskaitas magistrams neturintys mokslinio laipsnio asmenys gali tik ypatingais atvejais, nesant alternatyvos), doc. V. Sirutavičius sutiko perskaityti tik dvi grynai istorines paskaitas apie XIX a. Europos įvykius, tiesiogiai nesusijusias su kurso tematika. Suvokdamas, kaip svarbu suteikti Europos studijų programos studentams kuo gilesnį teorinį supratimą apie ES vykstančius sudėtingus ir pavojingus krizinius procesus, kreipiausi į TSPMI direktorių R. Vilpišauską ir instituto Tarybos pirmininką bei Europos studijų katedros vedėją G. Vitkų, siūlydamas ištaisyti padarytą klaidą ir grąžinti mano skaitytą privalomą Europos idėjos kursą. G. Vitkus atsakė, kad tai daryti nesą reikalo, o kolegos doktoranto faktiškai skaityto kurso lygį ir kokybę įvertins jį išklausę studentai, neturėję jokių galimybių palyginti ir įvertinti abiejų kursų lygio ir kokybės.

TSPMI direktoriaus ir katedros vedėjo nuostata ir ketinimai tapo akivaizdūs: naujas kursas jiems atrodo priimtinesnis ir apsispręsta jį išsaugoti net tolesnio Europos studijų lygio smukdymo kaina. Šitaip elgiamasi dėl dviejų priežasčių. Ideologinė šitokio apsisprendimo priežastis – desperatiškas siekis sutrukdyti Europos studijų programos klausytojams suprasti, kad ES vyksta gelminiai dezintegracijos procesai ir, tęsiant sovietmečio „mokslinio komunizmo“ tradicijas, palaikyti iliuziją, jog integracija susiduria su laikinais sunkumais ir trukdžiais.

Blaivus ir kritiškas mokslinis požiūris į ES yra nuosekliai gniaužiamas, kaip kad sovietmečiu buvo draudžiama nagrinėti esmines tada vykdyto „komunizmo statybos“ projekto problemas ir aptarinėti net didžiausias teorines ir praktines jo ydas. Kategoriškai atsisakiusio net svarstyti galimybę grąžinti privalomą „Europos idėjos“ kursą G. Vitkaus griežtos nuostatos priežastis neabejotinai yra ir asmeninis motyvas: skaitantis grynai technines ES integracijos problemas liečiančius kursus, katedros vedėjas jau nuo praėjusios vasaros nuosekliai ir kryptingai siekė iš anksto susikurti kuo palankesnes jam asmeniškai konkurso sąlygas. 

tarptautiniu_santykiu-institutas
Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas. Slaptai.lt nuotr.

Neatsitiktinai tarp šių sąlygų neįvardytas reikalavimas išmanyti ir tyrinėti bei dėstyti idėjinius integracijos aspektus, kurie visada buvo mano specializacijos Europos studijų srityje pagrindinė kryptis. Idėjiniai integracijos aspektai sąmoningai neįvardyti, kad būtų formalus pretekstas teigti, jog G. Vitkaus kvalifikacijos „reikalingesnės“ institutui negu mano teorinės ir istorinės žinios apie Europos civilizacijos idėjinius pamatus ir dabar vykstančius gelminius ES raidos procesus. Kadangi idėjinio matmens Europos studijų programoje formaliai atsisakyti būtų keblu, pasirūpinta, iš anksto panaikinus mano skaitytą Europos idėjos kursą, sukurti formalaus tokio kurso buvimo regimybę įtraukus  į studijų programą jau minėtą naują kursą.

Tokiomis sąlygomis dalyvauti iš anksto surežisuotame konkurso spektaklyje nematau galimybės ir prasmės. Sutikdamas jame dalyvauti ne tik pripažinčiau šio spektaklio teisėtumą ir suteikčiau jo pagrindiniams organizatoriams – TSPMI direktoriui R. Vilpišauskui, Tarybos pirmininkui G. Vitkui, direktoriaus pavaduotojoms M. Šešelgytei ir I. Vinogradnaitei – formalų pagrindą melagingai tvirtinti, jog pralaimėjau sąžiningame konkurse dėl akademinių kvalifikacijų stokos. Dalyvaudamas klaidinčiau ir visuomenę, nes kurčiau ir palaikyčiau iliuziją, kad VU TSPMI – šalies nacionaliniam saugumui be galo svarbi mokslo ir studijų įstaiga – vis dar yra ta pati aukšto lygio akademinė institucija, kadaise turėjusi pelnytai užtarnautą autoritetą visuomenės ir akademiniuose sluoksniuose.

Šitaip pasielgęs padėčiau nuslėpti tai, kad ji išgyvena didelį akademinį nuosmukį ir tapo ideologinės ir politinės vienmintystės, akademinės laisvės ir „neteisingų pažiūrų“ slopinimo židiniu. Dėl šių priežasčių atsisakęs dalyvauti konkurse toliau visomis teisėtomis priemonėmis ginsiu savo  kaip dėstytojo akademinę laisvę ir teisę reikšti savo pažiūras ir įsitikinimus, taip pat šiurkščiai pažeidinėjamas savo pilietines ir profesines teises.

2018.05.02; 09:00

Edvardas Čiuldė, šio komentarto autorius.

Man ši liūdna Vytauto Radžvilo išvarymo iš TSPMI istorija yra labiausiai akivaizdi iliustracija to jau anksčiau pastebėto fakto, kad dykuma visokeriopa to žodžio reikšme plečiasi arba, kitaip tariant,  žmogaus proto ir sielos užuovėjos dykumėja. Viskas, kaip atrodo, tarsi ir liko savo vietoje arba net žymiai pagerėjo, kranai, kaip sakė vienas išgarsėjęs personažas, dainuoja, tikrovė nušvito naujomis neoninėmis šviesomis, tačiau drauge vadybinis fundamentalizmas įsisiautėjo taip, kad nuo jo primityvizmo neliko galimybės pasislėpti net tokioje dvasios tvirtovėje kaip universitetas.

Jeigu kažkam pasirodys, kad pasakiau per stipriai, pabandykite įsivaizduoti, kad naujojo vadybizmo šauklys, dabartinis VU rektorius  Žukauskas pagal savo nuopelnus universiteto idėjos plėtrai gali būti lygintinas nebent tik su Muravjovu Koriku. Kaip atrodo, šis atvejis net liūdnesnis, anksčiau šiaip ar taip visados ruseno pasipriešinimo tautos savigarbos naikinimui židiniai, dabar VU tituluoti profesoriai vardan šventos ramybės yra linkę patylėti, sukdami kaltai (nekaltai) akis nuo lituanistikos katedrų naikinimo vajaus vadybinio chunveibinizmo pagrindu savo universitete. Andai Marcelijus Martinaitis tokį savimonės trūkumą yra pavadinęs šaukštaprotyste.

Ne visados esu linkęs sutikti su V.Radžvilo išsakytais teiginiais, tačiau net ir tokiu atveju raginu jaunimą perskaityti žadinančius mintį, kviečiančius įsigilinti į pačias skaudžiausias problemas, nepaliekančių abejingais profesoriaus straipsnius. Apskritai, kaip atrodo bent man, tautininkų pasija, jų šventas tikėjimas taip pat yra paliestas viską ryjančios dykumos kraštutinės ideologizacijos pavidalu. Kad ir kaip būtų gaila, pavojaus varpo mušimas, skelbiant apie institucijų išvalstybinimo ir ištautinimo pavojų, gražūs užkeikimai apie žemės lopinėlį prie Baltijos, kur lietuvių tauta turi teisę netrukdomai plėtoti savo tapatybę, nesulaukia tokio rezonanso, kokio būtų galima tikėtis, neužburia kaip anksčiau žmonių, neleidžia tikėtis, kad tautiečiai masiškai išeis į gatves, ginant lietuvybės teisę laisvai skleistis.

Baisu net pagalvoti, tačiau, kaip atrodo, tokie gražūs lozungai styro vis labiau dykumėjančiame pasaulyje. Taigi, kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, čia kažkas yra pražiopsota dar anksčiau nei į paviršių iškyla politologinis trūkumo įsisąmoninimas arba, kitaip tariant, tautinės tapatybės puoselėjimo užduoties įsisąmoninimui neužtenka tik politologinio problemos išpakavimo, nes tokios tapatybės puoselėjimo klausimas visų pirma yra įsišaknijimo būtyje klausimas.

Parmenido skambiai išsakyta mąstymo ir būties tapatumo tezė skelbia, kad mintis ir būtis sutampa tame pačiame (gr. to auto, tauto). Laisvai interpretuojant šią etimologinę nuorodą būtų galima sakyti, kad mintis ir būtis sutampa tik tautoje. Dar kitaip tariant, susišūkauti, pasidalinti informacija, praplėsti akiratį mums gali padėti ir geras svetimų kalbų mokėjimas, tačiau mąstyti pilnaverte to žodžio reikšme, mąstyti suvokiant visą tau tekusios atsakomybės naštą, yra įmanoma tik gimtąja kalba.

Kažkas viešai yra pastebėjęs, kad užsimojęs panaikinti V.Radžvilo darbo vietą TSPMI direktorius Vilpišauskas yra paskelbęs daugiau publikacijų tarptautiniuose mokslo žurnaluose nei užsitraukęs nemalonę dėl savo pažiūrų metamas iš darbo profesorius. Na, visų pirma būtina pastebėti, kad humanitarinių ir socialinių mokslų plėtotėje tarptautinės publikacijos nėra toks svarbus rodiklis kaip gamtos moksluose, Lietuvoje apskritai suklestėjo tokių tarptautinių humanitarijos sferos publikacijų gaminimo subkultūra ir konjunktūra, kuri neturi nieko bendro nei su mokslu, nei juolab su prasmės padauginimu kokiu nors kitu požiūriu. Kita vertus, to paties Vilpišausko publikacijos lietuviškoje erdvėje, kurpiant sterilius, savotiškai tobulos bemintystės tekstus, leidžia instituto direktoriui pelnyti lėkštumo čempiono titulą.

Aistros dėl TSPMI: mitinguotojų pusė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Specialiai kalbu, nutoldamas ir priartėdamas ratais, tarsi apie visiškai aplinkinius dalykus, vis dar nepaminėdamas fakto, kad žmogus buvo atleistas dėl savo pažiūrų, nusikaltęs galbūt tik tiek, kad šventai nesilaikė šaukštaprotystės principų. Gerai įsivaizduoju, kad oponuojančiai pusei labai malonu būtų matyti už V.Radžvilą stojančio žmogaus dirglumą, užplūdusį beviltiškumą, skausmą dėl didelės neteisybės, erzinant mechaniškai kartojamu beprasmiu užkeikimu, kad pažiūros čia nė prie ko. Vis tik atkreipsiu dėmesį, kad tyčiojimasis iš Lietuvos universitetų bendruomenių, neigiant akivaizdžius faktus, gali sulaukti priešingos reakcijos, nes niekam nepatinka, kai tave laiko už kvailį, neva nesuprantantį elementariausių dalykų.

Kita vertus, paradoksaliai tariant, pažiūros čia išties nė prie ko, nes stoti už V.Radžvilą mums visiems privalu ne dėl to, kad jis laikosi (ar nesilaiko) tokių ar kitokių pažiūrų, o dėl to, kad kalbantis savo balsu, nepataikantis į įsigalėjusios konjunktūros ritmą žmogus  buvo užpultas dideliu padorumu netviskančios gaujos.   

                                                          XXX

                                               Nepasitenkinimas

                                               Tada galėjo užtvindyti

                                               Gatves, išplisti į

                                               Užmiesčio atidalytas

                                               Teritorijas.

                                               Daiktams toksai pavojus

                                               Grėsė: –

                                               Ištuštėsite, paliksite

                                               Kaip kevalai kiuri! –

                                                Ir ką žinai…

                                                Tiktai atitarnavęs

                                                 Radžvilas

                                                 Dar vis mėgino

                                                 Suklijuoti

                                                 Daugiasluoksnę erdvę,

                                                 Dažydamas

                                                 Iš uždarų sėklidžių.

Vytautas Sinica ir Vytautas Radžvilas. Slaptai.lt nuotr.

Radžviliada atsinaujina. Daug ką papiktino faktas, kad šiandien 14 valandą protestuojama prie VU TSPMI ir jis vadinamas vienos tiesos institutu. Reaguojant į tai rengiamas reakcingas kontraprotestas, kviečiantis ginti TSPMI nuo juodinimo. Keli TSPMI studentai viešai pakvietė „sunaikinti Pro Patrią“, kuri pasirodo esanti antivalstybinė organizacija. 

Galima suprasti TSPMI studentus, nepriklausomai nuo jų pažiūrų, pykstančius ir negalinčius įsileisti minties, kad jų mylima alma matter daro kažką absoliučiai neteisingo ir yra verta tokios kritikos. Pats kadaise buvau toks studentas. V. Radžvilo ir TSPMI konfliktas studentui yra panašus į tėvų skyrybas. Dar daugiau, iki vakar dienos net nebuvo paviešinta, kas išprovokavo tokią reakciją. Pasirodo negalint rasti formalaus preteksto pašalinti įkyrėjusio ir „nepažangaus“ V. Radžvilo iš jo užimamų pareigų, sugalvota panaikinti pačias pareigas. Citata iš naujienos:

„VU TSPMI administracija kovo 15 d. instituto tarybai pristatė siūlymą nebeskelbti konkurso į profesoriaus pareigas, kurių pareigybės numato politinės teorijos išmanymą ir kurias šiuo metu užima profesorius Vytautas Radžvilas. Instituto tarybai iš pradžių teiktas siūlymas skelbti konkursą į vienintelę politinės filosofijos profesoriaus vietą, tuo siekiant priversti dėl darbo kautis ir supriešinti prof. V. Radžvilą ir prof. Alvydą Jokubaitį. Paaiškėjus, kad pastarajam dėl pareigose praleisto laiko konkursas nebėra reikalingas, nutarta apskritai atsisakyti konkursinio profesoriaus etato, kurio pareigybės numatytų politinės filosofijos išmanymą.“

Ir rektorius siūlė, ir dar turbūt ne vienas gudročius pasiūlys ciniškiausią dalyką pasaulyje – tegu Radžvilas dalyvauja konkurse į kitos specializacijos profesoriaus vietą. Tegu žuvis lipa į medį. Reakcijoje į tokius siūlymus ir darbo vietos naikinimą, nei pilietinė, nei moralinė pareiga neleidžia tiesiog tylėti ir apsimesti, kad viskas gerai.

Šioje vietoje negalima nepriminti, kas vyko prieš beveik metus. Tada 9 studentai pasirašė skundą, kuriame piktinosi Radžvilo euroskeptiškomis pažiūromis, kurios iškreipia teisingą ES supratimą. Skundas buvo patenkintas, Radžvilo privalomas kursas paverstas pasirenkamu. Kadangi tai padaryta motyvuojant pažiūromis (juoda ant balto parašyta studentų prašyme), V. Radžvilas viešai ir tikrai ne gražiai pradėjo kalbėti apie susidorojimą ir cenzūrą jo atžvilgiu. Jis atkreipė dėmesį ir į prieš tai visą R. Vilpišausko vadovavimo laikotarpį vykusius ir administracijos toleruotus išpuolius ir bandymus karpyti jo kursus (arba karpyti pačią filosofiją, kaip pažiūrėsi). Plačiai visą Radžvilo ir TSPMI santykių istoriją galima rasti aprašytą LRT – niekada ne vėlu susipažinti. Administracija visas kalbas apie tai vadino melu, direktorius kartojo, kad akademinė laisvė gerbiama, o profesorius  Radžvilas institute toleruojamas. 

Įsižeidę ar pretekstą atleidimui įžvelgę kolegos dėl Radžvilo kreipėsi į akademinės etikos komisiją. Po gero pusmečio VU centrinė akademinės etikos komisija neskundžiamu sprendimu išaiškino, kad Radžvilas jokios etikos nepažeidė. Ar TSPMI administracija elgėsi etiškai, atsisakyta vertinti, nes administracija, tai ne fizinis asmuo. Po sprendimo niekas institute Radžvilo neatsiprašė ir nepagrįstų kaltinimų neatsiėmė.

Pats Radžvilas yra tik triukšminga ir nesusitaikanti uogelė ant TSPMI problemų torto. Jį pagrįstai galima vadinti vienos minties institutu. Neprogresyvias pažiūras jame šiandien kaip nors viešai reiškia viso labo trys dėstytojai – Vytautas Radžvilas, Alvyas Jokubaitis ir Algimantas Jankauskas. Jokubaitis atrodo nepajudinamas, nors ir jis susilaukia grasinimų ir užuominų, kurias atsisako viešinti. Radžvilas vejamas lauk jau šiandien. Pažiūrėsime, kas po šios dienos mitingo laukia Jankausko. Dar man studijuojant vienas administracijos atstovas drąsiai sakė, kad po Radžvilo ir Jokubaičio paskaitų pirmame kurse vėliau „stengiamės atsverti studentų pažiūras į kitą pusę“. Tačiau institutas tapo ne tik vienos minties.

Per Vilpišausko vadovavimo dešimtmetį jį paliko visa eilė pripažintų savo sričių ekspertų, politikos mokslų atstovų. Vietoje jų priimta visa eilė su politikos mokslai nieko bendra neturinčių darbuotojų. Pristeigta atvirai ideologinių feminizmo kursų, daugybė fundamentalių kursų tiesiog panaikinta arba, geriausiu atveju, tapo pasirenkami. Ekonomikos studijos virto laisvos rinkos instituto propaganda, pašiurpinusia net Raimondą Kuodį. Per dešimtmetį balas, su kuriuo praeinama į valstybės finansuojamą studijų vietą nukrito beveik dvigubai. 2009 m. tam reikėjo 19+ iš 20 galimų balų. Tuo metu pirmame kurse turėjome 10 studijų dalykų, arėme kaip jaučiai. Metinės TSPMI ataskaitos, žaisdamos statistika ir lygindamos su kitais fakultetais, o ne ankstesniais metais, vis apsimeta, kad šių tendencijų nėra. Šiandieniniai studentai net negali žinoti, ką prarado, yra patenkinti ir didžiuojasi. Gi vyresnieji, jeigu nemėgo Radžvilo ir jo pažiūrų, gali užsimerkti prieš kokybės pokyčius, kad tik apgintų vertybiškai artimesnę poziciją nuo nekenčiamų „radikalų“. Tiesa miela, bet draugas mielesnis. Natūralu, kitaip beveik negali būti.

Grįžtant prie radžviliados ir protestų, o ypač pasipiktinusios TSPMI bendruomenės, norisi pakartoti prieš metus dėstytojams ir studentams be jokio atsako kantriai kartotą klausimą:

Ar prašymas, motyvuojamas ES vaizdą esą iškreipiančiomis euroskeptiškomis Radžvilo pažiūromis, nėra skundas dėl dėstytojo pažiūrų ir įsitikinimų? Ar administracija gali patenkinti tokį skundą?

Atsakymas akivaizdus. Iki šiol į šį klausimą teko sulaukti tik whatabautizmų (atsakymų pagal formulę, „bet/o x darė/sakė tą ir tą“) ir nukreipimų į šalį, kritikos V. Radžvilui, neretai ir gana pagrįstos. Neapsimetinėkime, kad visa tai svarbu. Prieš dėstytoją veiksmai pradėti dėl jo pažiūrų ir nieko kito, tai raštiškai užfiksuota. Viskas, kas nuo 2017 m. vasaros vyko, vyksta ir vyks toliau tarp Radžvilo ir TSPMI, o gal ir tarp jį smerkiančios ir palaikančios visuomenės dalies, yra tiesioginės to pasekmės. Todėl viskas susiveda į šį vienintelį klausimą, į kurį būtinas atsakymas, ypač dabar, kai neradus jokios formalios priežasties V. Radžvilą atleisti (užtenka krūvio, publikacijų, nepažeista akademinė etika), nutarta tiesiog panaikinti darbo vietą su jo pareigybėmis. Atsakyti man į šį klausimą V. Radžvilo nekentėjams, žinoma, bus per sunku. Atsakykite į jį bent sau patiems.

Informacijos šaltinis – Propatria.lt

2018.04.26; 07:11

Aistros dėl TSPMI: mitinguotojų pusė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Trečiadienį prie Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto vienu metu vyko mitingas ir antimitingas, saugų atstumą tarp skirtingai mąstančiųjų palaikė policijos pareigūnai.

Reaguodami į trečiadienį judėjimo „Vilniaus forumas“ organizuojamus mitingus „Grąžinkite Vilniaus universitetą Tautai ir Lietuvos Valstybei!“ bei „VU TSPMI – ne vienos „partinės“ tiesos institutas!“ VU TSPMI ir kitų VU fakultetų studentai organizavo idėjinį antimitingą.

Kaip Eltai sakė vienas iš antimitingo organizatorių, TSPMI pirmo kurso studentas Vytenis Fuks, įtampa TSPMI prasidėjo dėl prof. Vytauto Radžvilo. „Bet mes atėjome ne ginti TSPMI direktoriaus Ramūno Vilpišausko, kurio atsistatydinimo reikalauja mitinguotojai, o dėl to, kad „Vilniaus forumo“ išsakytos mintys apie Vilniaus universitetą ir TSPMI – įžeidžios. Manome, buvo peržengta riba, tad nebegalėjome nekreipti dėmesio – susirinkome pademonstruoti nesutikimo ir solidarumo su universiteto bendruomene“, – sakė studentas.

Socialiniais tinklais prisijungti prie antimitingo kvietę studentai sulaukė ne tik šiuo metu studijuojančiųjų, bet ir TSPMI absolventų, dėstytojų palaikymo.

Mitinguotojų pusėje ELTA pakalbino filosofą, kultūrologą Vytautą Rubavičių.

Mitingą ir antmitingą V. Rubavičius prilygino ne tik ideologijų, bet ir esminės pasaulėžiūros bei žmogaus savipratos išsiskyrimui.

„Vieniems labai svarbi Lietuvos valstybė, Lietuvos tauta, Lietuvos visuomenė, kitiems pirmiausia svarbu tarptautiškumas, europietiškumas ir visi kiti pažangiais laikomi dalykai. Ta visuomenės ir tautos dalis, kuriai valstybė iki šiol svarbi, o kai kam net šventa, laikoma greitos pažangos trukdžiais“, – sakė V. Rubavičius.

Filosofo matymu, išsiskyrimas reiškiasi per akademinio jaunimo nuotaikas, tam tikrą santykį su dėstytojais, per institucijų santykius su savo dėstytojais taip pat.

„Šiuo atveju esmine figūra tapęs V. Radžvilas, kuriam Lietuvos valstybė iš tiesų yra svarbi, ir jis jaunimą auklėjo visų pirma meilės Lietuvai pagrindu, diegė plačias politinės filosofijos pažiūras. Jis šiuo metu nelabai reikalingas, nes auklėja per daug savarankišką ir plačiai mąstantį jaunimą“, – mano filosofas.

Filosofas, kultūrologas Vytautas Rubavičius. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

V. Rubavičiaus nuomone, skirtingų ideologijų susitikimas ir susikalbėjimas vis dėlto gali būti įmanomas, jeigu Lietuvos politikoje ir švietimo sistemoje rūpestis nacionaline valstybe, kultūra ir kalba būtų pagrindinis dalykas. Tada jaunimas tarsi savaime auklėtųsi meilės savam kraštui jausenoje.

Pasak filosofo, švietimo sistemoje, kaip ir aukštojoje politikoje, turėtų būti vadovaujamasi principu, kad lietuvių tautai šitas žemės lopinėlis yra Dievo dovanotas ir valstybė yra didelė dovana, leidžianti savarankiškai tvarkytis. „Jeigu mes patys tuo vadovautumės ir taip auklėtume jaunimą, susipriešinimo nebūtų, nes ir institucijose būtų tokia pat dvasia“, – pridūrė „Tautos forumo“ organizuotame mitinge prie TSPMI dalyvavęs V. Rubavičius.

Kaip skelbė ELTA, į „Tautos forumą” susivienijusios visuomeninės organizacijos trečiadienį Vilniuje rengė šventinę eiseną su Trispalvėmis ir mitingus prie Vilniaus universiteto (VU) bei šios aukštosios mokyklos Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI).

Mitingo dalyviai protestavo prieš VU rektoriaus įgyvendinamą neoliberalizmo ideologija ir pseudomoksline „naująja viešąja vadyba“ grindžiamas pertvarkas, dėl kurių, pasak visuomenininkų, VU vis labiau atsaistomas nuo įsipareigojimų bei atsakomybės visuomenei ir valstybei, o universitetas verčiamas „ištautinta ir išvalstybinta globalaus akademinio verslo įmone“.

Prie Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto vyko protesto akcija „VU TSPMI – ne vienos „partinės“ tiesos institutas!“ Mitinge reikalauta esminių VU TSPMI pertvarkų ir instituto direktoriaus Ramūno Vilpišausko atstatydinimo.

Vienas iš antimitingo organizatorių, TSPMI pirmo kurso studentas Vytenis Fuks. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Kaip komentare Eltai teigė VU Viešosios komunikacijos vadovas Ervinas Spūdys, akivaizdu, kad „Vilniaus forumo“ išplatintas pranešimas yra tiesiogiai susijęs su profesoriaus V. Radžvilo atveju, kuris šiuo metu nagrinėjamas Akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnybos.

„Vis dėlto neaiškūs išankstiniai reikalavimai ir jų motyvai verčia abejoti išsakomų problemų pagrįstumu, didelė dalis pateikiamos informacijos apskritai prasilenkia su realybe – išsakyti neaiškūs kaltinimai ir lozungai, gausu dogmatiškų, bet ne duomenimis ar įrodymais paremtų teiginių, kaip, pavyzdžiui, kaltinimai dėl menkinamos lituanistikos svarbos. Tiesa yra tokia, kad VU lituanistikos studijos užima itin svarbią vietą ir yra sudaromos visos sąlygos stiprinti šios srities mokslinius tyrimus bei studijų kokybę“, – pabrėžė E. Spūdys.

Aistros dėl TSPMI: atstumą tarp mitingo ir antimitingo dalyvių saugojo pareigūnai. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

VU komunikacijos vadovas dėl vieno dalyko tikrai pritaria mitingo organizatoriams – universitetas iš tiesų siekia būti tarptautinis, modernus, globalus ir konkuruojantis ne tik regione, bet ir pasaulyje. „Šiandien kalbėti apie modernų tautinį universitetą neturime jokių prielaidų, o aukščiausio lygio moksliniai pasiekimai apskritai yra įmanomi tik bendradarbiaujant globaliu mastu“, – pridūrė jis.

E. Spūdys pabrėžė, kad VU, įgyvendinantis itin daug struktūrinių pokyčių ir perimantis vis daugiau gerųjų pasaulinių praktikų, stabiliai gerina veiklos rezultatus visosejo veiklos srityse.

„VU TSPMI, kaip struktūrinis padalinys, universitete yra pavyzdinis. Jame sudaromos sąlygos pažinti visų krypčių politinę mintį, o pozityvius instituto rezultatus galima matyti vien pažvelgus į VU TSPMI studentų atsiliepimus apie studijas, absolventų įsidarbinamumo ir uždarbio rodiklius, puikiai vertinamą šalies diplomatinio korpuso veiklą, kurio didelę dalį sudaro VU TSPMI absolventai. Įvertinus šias ir kitas aplinkybes, nematome pagrindo svarstyti instituto valdymo pokyčių“, – Eltai komentavo VU komunikacijos vadovas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.04.25; 18:40