Jau keletą metų gyvenome vienkiemyje, atitolę nuo žmonių susibūrimo vietų ir pagrindinių šalies magistralių, o naujos gyvenimo sąlygas didesniu ar mažesniu laipsniu keitė ir mūsų gyvenimo būdą. Nenustebdavau, jeigu naktį prabudęs retkarčiais neberasdavau šalia šnopuojančios savo žmonos, be didelio vargo įsivaizduodamas, kad ji, pasižadinusi, dabar kitame kambaryje skaito užmestą kadaise knygą arba varto nebaigtus peržiūrėti dieną senų madų žurnalus, arba, dar geriau – verandoje gurkšnoja arbatą ir gėrisi neaprėpiamu vasaros dangumi. Ryte, kaip taisyklė, pamiršdavau paklausti – kaip prabėgo ši naktis, nes naujai atrastuose tyruose mums užteko vietos kiekvienam kuistis savo kampe, daug rečiau nei anksčiau prisimenant šalia gyvenantį žmogų, daug mažiau dirginant vienas kitą. Galiausiai nebuvo jokio vyriško pagrindo nerimauti dėl truputėlį komiško žmonos pradingimo naktimis, nes kiti vyrai gyveno kažkur už horizonto, nerealiai nutolusiame pasaulyje.
Tąkart, prabudęs ir neradęs žmonos, užsimaniau ir pats išeiti į kiemą, ta proga suplanavęs dar ir nusičiurkšti už namo kampo. Kiek atokiau paslaptingai dunksojo tvirtai kaip saugi užuovėja permainingame pasaulyje suręstas lauko tualetas, tačiau tokią gražią naktį šlapinti užsidarius kažkokiame bunkeryje nekilo ranka.
O vis dėlto kažkas yra panašaus tarp žmogaus, besišlapinančio žvaigždėtą vasaros naktį, netoli už kampo su vienomis trumpikėmis ir anų laikų alchemiko su toga, kai viskas aplinkui žybsi ir mirguliuoja, belaukiant aukso substancijos pirmųjų karštų lašų pasirodymo… Tačiau staiga tūptelėjau su netipišku man treniruoto gimnasto vikrumu ir neišsilaikęs klestelėjau ant žemės visa sėdyne, nes virš galvos neįtikėtinu greičiu praskriejo sunkus, kaip buvo galima nutuokti iš oro srovių tampraus suvasnojimo ir tolimos padangės sukibirkščiavimo, kūnas, – tikrai kažkas nepalyginamai gremėzdiškesnio nei praskrendantis šikšnosparnis ir greičiau kalibruojantis ore nei pasiklydusi naktyje pelėda.
Ir dar anksčiau nei suspėjau apie tai pagalvoti nustebęs („kas čia darosi?“), iškart supratau, kad pro mano galvą prašvilpė ir į raganiškai gražų begalinės visatos dangų nuskriejo mano paties visą gyvenimą puoselėta, skrupulingai prižiūrima ir mylima žmona. Nebuvo nė mažiausios galimybės suabejoti dėl tokio fantasmagoriško spėjimo, nes ore nuo šviesos greičiu praskriejusio kūno tyvuliavo užsilikęs, su niekuo nesumaišomas, labai specifinis besilydančio vaško, pramaišiui su lengvu, beveik tik numanomu gėlių dvelksmu pakraščiuose mano žmonos kvapas. Ta proga pastebėsiu, kad gėlių kvapų priemaišos bėgant laikui kito, įvairavo, tačiau substancinis mano žmonos kvapas visados išliko tas pats – tai buvo unikalus besilydančio vaško aromatas, prasiskverbiantis iki mano sielos gelmių. Anoji man sakydavo, kad ir mane ji neretai atpažįsta iš kvapo: anksčiau esą tai buvo kelių šimtmečių senumo vyno butelio ąžuolinio kamščio pelėsio subtilus aromatinis dvelksmas, dabar neva vis dažniau atsiduodu išbyrėjusiais spaliais, štai taip!
Auštant sulaukiau žmonos, atbrendančios į namus nuo miško pusės pro rasotą žolę, su svetimu man tolimų ūkų kvapo ingredientu, kurio dabar ji jau ir nebandė nuslėpti sutrintais tarp pirštų laukinių gėlių kvapais. Nesunku bus įsivaizduoti ir pašaliečiui, kad visa taip nelengvai išaušusi diena prabėgo mums tarpusavyje diskutuojant, besiginčijant, ieškant teisingo atsakymo, nors, iš kitos pusės, tokio nuomonių apsikeitimo nebuvo galima pavadinti piktu barniu. Greičiau būtų galima pasakyti taip, kad jau senokai užsistovėjusią namų tylą dabar nutraukė bandymas prisikasti iki esmės suinteresuoto iš abiejų pusių dialogo būdu. Troboje ir vėl atgijo karštos kalbos. Aš savo ruožtu stengiausi įsiklausyti ir suprasti. Žmona mane bandė įtikinti, kad jos paskraidymai vasaros naktimis po visatos gelmes yra tik nekaltas hedonistinis įprotis, nekeliantis jokio pavojaus kitiems žmonių populiacijos individams. Tokį polinkį esą būtų galima prilyginti žmonių užsidegimui lipti į kalnus, plaukioti jachtomis vandenyne, klampoti į Šiaurės ašigalį, ir, jos žodžiais tariant, dar nežinia ar pasiskraidymai vasaros naktimis kinetiniu būdu yra didesnė nuodėmė nei rudeninio klaidžiojimo po miškus, prisidengus grybų rinkimo pretekstu, pasija.
Žmona guodėsi, kad ji daug dirba su savimi, bandydama sutramdyti savo prigimtį, įstatyti ją į askezės rėmus, tačiau vasaros naktimis kartas nuo karto ima ir nevalingai pratrūksta, nuodėmingai atkrinta, nesuvaldžiusi savo polinkio paskraidyti, drauge gerai žinodama atgalinį adresą, kur visados norėsis parskristi, nežiūrint to, kas nutiktų. Ji tvirtino, kad žmonėms menkiau žinoma nei grybavimo aistra skraidymo nuo stogo minties pastangomis pasija nedaro jokios žalos aplinkai, neprisideda prie klimato kaitos, neeikvoja prigimtinių žemės resursų. Taigi – ar buvo galima ją kaltinti dėl tokios silpnybės kaip kelionės oru ypatinguoju būdu žvaigždėtomis vasaros naktimis? O gal šitoks atkrytis net nebuvo silpnybė arba neužkardytas nuodėmingumo poslinkis, bet savotiškas talentas, a? Kad ir kaip ten būtu, supratau, kad vienkiemio prie visatos slenksčio aplinkoje netinka pigus miesčioniškas moralizavimas, kad čia nedera įprastomis sąlygomis toleruotinas pižono (švepluoju būdu rašant ir tariant – pizono) pasinešimas neigti tai, ko gerai nebesupranti. O mūsų pasaulėžiūrinio požiūrio diskusijos tąkart baigėsi tarpiniu sutarimu, kad ji ir mane išmokys skraidyti nuo stogo jau kitą naktį, padalindama paslapties naštą per pusę.
Kitą naktį ji sėdėjo ant stogo kraigo lengvabūdiškai mosikuodama kojas, pasipiktinusio, kai dedasi tokie dalykai, mėnulio mimikos fone. Aukštai virš kamino kybantis mėnulio pjautuvas iš profilio dabar priminė pikto kardinolo veidą, kuriam nuo ilgo pasninkavimo vėl išsitrynė kumpa nosis. Ką ir sakyti, kompoziciniu požiūriu tai buvo ganėtinai erotiškas vaizdelis! Kaip ir buvome sutarę, ant stogo užsiropščiau pro mansardos langą ir pabandžiau pritūpti šalia. Nuo kvapą užgniaužusio jaudulio drebėjo mano rankos ir kojos, pagreitintu tempu sukosi sąnariai, per namo gegnes nuo drugio krečiamo kūno į pamatus persidavęs drebulys vertė kilnotis visą namą, kaip būna žemės drebėjimų pradžioje.
Nebijok, – pasakė žmona. – dabar svarbiausia yra patikėti, kad gali.
Ji man priminė dar ir tai, kad tikintysis gali peržengti net kiaurai per sieną.
„Ar tai yra savotiškas tikėjimo testas?“ – paklausiau pats savęs.
Mintį buvo galima tęsti ir toliau, tačiau ir be didesnių postringavimų tylomis ar garsiai buvo aišku, kad eksperimentas eksperimentui – nelygus, nes užsimojęs žengti kiaurai per sieną mažatikis blogiausiu atveju įsitaisys gumbą kaktoje, o raginamas imti ir pradėti skristi, bet neįtikėjęs be išlygų savo žmona, nenugalėjęs visų abejonių, užslėpęs bent vieną menkiausiąjį įtarimą žmogelis lengvai gali nukristi nuo stogo ir užsimušti. Dar kitaip tariant, įtarumo metodologija čia nebeveikia, drauge neteikia jokios pridėtinės vertės!
Kai bandydamas išlaikyti pusiausvyrą sumosikavau galūnėmis, žmona perspėjo, kad gestikuliacija čia nepadeda, mūsų atveju, girdi, visai nereikia, pamėgdžiojant paukščius, taškytis plunksnomis, kapoti orą rankomis tarsi pridėtiniais sparnų protezais, kai daug svarbiau yra susitelkti į mintį. O po to, matydama, kad, net išganingi žodžiai savaime neveikia, ji, stuktelėjusi lengvai man į nugarą ir prisidėjusi pirštą kaip tylėjimo ženklą sau prie lūpų, kitos rankos švelniais pirštais dalykiškai, tarsi klausytųsi pulso, apglėbusi mano riešą, nusitempė tokį savo bendrakeleivį per visą dangų, rodydama žvaigždėtos nakties paslaptis ir neregėto grožio užkaborius taip paprastai nelyg būtų užsimojusi atidaryti visas rūmų menes.
Dar nesu užsitarnavęs teisės papasakoti apie tokių pasiskraidymų turinį reportažo maniera, tačiau nėra reikalo slėpti to, kad jau nuo pirmojo skrydžio į dangų įgijau didžiojo palengvėjimo patirtį ir sielos ramybę. Tiesa, dar būtų galimas diskutuoti, ar radikalus palengvėjimas čia yra skrydžio pasekmė ar greičiau – būtinoji parengties sąlyga, tačiau kartą paragavus, sustoti – neįmanoma. Kita vertus, nesu apribotas jokių įsipareigojimų dabar pareikšti, kad atverti vartai į dangų, tarpininkaujant mieliausiajai pasaulyje raganai, man leidžia paliudyti vieną labai svarbią, dar nuo ankstyvosios jaunystės laikų puoselėtą hipotezę apie perteklinį Kūrėjo dosnumą.
Jeigu bent trumpai įsileidžiame kreacionizmo idėją į savo sąmonę, mums neišvengiamai kyla klausimas – kodėl žmogus kaip baigtinė būtybė buvo patalpintas begalinėje aplinkoje, t. y. neišmatuojamų net šviesmečiais atstumų visatoje, ar fizinė begalybė nėra pernelyg prabangus butas tokiai ribotai būtybei kaip žmogus?
Iš tiesų, tik žmogus iš mums žinomų gyvų būtybių gali suvokti savo baigtinumą, nes jam prigimtiniu būdu yra duota begalybės idėja. Idealiu savo turiniu begalybės idėja veda dievop, o fiziniu pavidalu begalybė yra butaforija ta savita prasme, kad begalinės visatos duotybė nėra švaistūniškas kūrybos perteklius ar Dievo visagalybės įrodymas didesniu laipsniu nei, tarkime, kaspinuočio atsiradimas nuo neplautų rankų tavo žarnyne, – čia negalioja tas principas, kad šuns būdai sukalti nereikia įdėti tiek daug pastangų ir išeikvoti tokios begalybės vinių kaip statant didžiulį namą. Taigi – ar savo baigtinumą suvokiant būtybė tiesiog yra pasmerkta gyventi begalinėje aplinkoje tiek didėjimo, tiek mažėjimo linkme vien dėl savo baigtinumo suvokimo? Dabar jau žinau bent tiek, kad skrydžio nuo vienkiemio stogo visatos priešangyje sėkmės užtikrinimui yra reikalinga teologiškai įteisinta garantija, kad visata nėra ankštesnė už žmogaus mintis ir žmonos pedagoginį talentą.
O ši istorija iš esmės yra apie tai – kaip ir aš galop išmokau įveikti aukščio baimę.
2021.03.08; 07:00
