Birželio sukilimo visuomeninio minėjimo prie LR Seimo organizatoriai ir dalyviai 2017 m. birželio 23 d. kreipėsi į Prezidentę, Seimo Pirmininką ministrą Pirmininką ir Seimo narius, ragindami 1941 m birželio 23 d. dokumentą „NEPRIKLAUSOMYBĖS ATSTATYMO DEKLARAVIMAS“ pripažinti teisės aktu.

Kreipimosi tekstą pateikiame ištisai:

„Kiekvieno žmogaus gyvenime būna valandų, o kartais tik akimirkų, kuomet tenka priimti svarbius ir lemiamus sprendimus, nuo kurių priklauso ne tik jo, bet ir daugelio kitų žmonių ar net valstybių likimai. Sprendimus, kurie įtakoja kiekvieno iš mūsų tolimesnį gyvenimą, jo kokybę, vertę ir sąžinę. Sprendimus, nuo kurių priklauso mūsų ir vėlesnių kartų galimybė gyventi laisviems.

Amžių tėkmėje Lietuva eidama per okupacijų, priespaudos, karų ir sukilimų ugnį, išmoko vertinti Laisvę ir suprato, kokia brangia kaina ji perkama… Todėl kiekvienas bandymas ją atsikovoti iš okupanto ir pavergėjo, privalo būti gerbtinas.

Šiemet birželio 23 d. Lietuva minės 76-ąsias 1941 m. Birželio sukilimo metines. Sukilimo, tapusio paskata antrosios bolševikinės okupacijos metais įsižiebti ir suliepsnoti eilei išsivadavimo kovų bei akcijų, kurios tęsėsi iki pat 1991 m. sausio tryliktosios nakties. Nakties, po kurios pradėjo aušti ilgai lauktas Laisvės rytas…                   

Tokio ryto, gal būt Aukščiausiojo valia, tuomet simboliškai sutapusiu su brėkštančia ilgiausia metų diena, Lietuva laukė nuo pat 1940 m. vasaros. Tos vasaros, kuomet išduota savo politikų, valdžios ir aukščiausių kariuomenės vadų, buvo išniekinta ir brutaliai išprievartauta iš Rytų plūstančių, kraupiai raudonų, sulaukėjusių ordų bei jiems parsidavusių mūsų tautiečių.

Tos, 1941 m. birželio 22–28 sukilimo dienos, veržliu vasaros audros viesulu nuvilnijusiu per visą Lietuvą, tapo vienu iš svarbiausių mūsų tautos dvidešimtojo amžiaus Laisvės kovų proveržiu, įvariusiu siaubą paniškai bėgančiai bolševikinio okupanto kariuomenei bei okupacinės valdžios pakalikams ir tuo pačiu išsaugojusiai nuo beatodairiško plėšimo bei sugriovimo Kauno, Vilniaus, taip pat kitus Lietuvos miestus su jų istoriniu bei kultūriniu paveldu. Išsaugojusiu, dviejų tūkstančių Lietuvos vaikinų ir merginų gyvybės kaina… Mūsų pareiga tai prisiminti ir gerbti!

1941 m. Birželio sukilimas išskirtinis tuo, jog pati jo esmė, o kartu ir visi, tiek gyvi, tiek kritę jo didvyriai ištisus dešimtmečius buvo šmeižiami ir menkinami antrąja raudono potvynio banga į Lietuvą sugrįžusių okupantų bei jų propaganda įtikėjusiųjų. Nors šis sukilimas tęsėsi tik septynias birželio dienas su vieninteliu tikslu – atstatyti Lietuvos nepriklausomybę, jo dalyviams buvo ir, deja, tebėra raudonojo šleifo įtakota propaganda, melu bei pastangomis klijuojamos žydšaudžių, teroristų ir panašios etiketės.

Tarpukario Lietuvos žmonės ištisus dvidešimt du metus (1918–1940) savitarpio pagarboje gyveno, dirbo ir puikiai sutarė su šalia gyvenančiais kitataučiais jos piliečiais.  1941 m. Birželio sukilimas nebuvo karas prieš juos!

Pasibaigus sukilimui ir birželio 28-ąją sukilėliams padėjus (Ne sudėjus! Jų dar prireiks pokario partizaninėje Laisvės kovoje!..) ginklus, sukilimas, kaip karinis struktūrinis vienetas, nėra ir negali būti atsakingas už pavienius jo dalyvius, nuėjusius tarnauti naujajam okupantui ar sukilimo metu atliktus keršto aktus už raudonojo sadisto ir jo pakalikų nukankintus savo artimuosius. Prisiminkime per vienerius bolševikmečio metus į Sibirą ir Šiaurę ištremtus bei įkalintus daugiau nei 18 000 mūsų tautiečių… Prisiminkime bolševikinių išgamų masiškai išžudytus politinius kalinius Pravieniškėse, Rainiuose, nukankintus Panevėžio gydytojus, tarp kurių buvo ir rusų tautybės asmenų… Besitraukiančių NKVD‘istų nukapotomis galūnėmis kankinančiai mirčiai pasmerktą žemaičių ūkininko šeimą, nepagailint net mažamečių vaikų, Kvėdarnos apylinkėje už tai, jog tą lemtingą rytą išskalbusi, lauke padžiaustė baltą patalynę… Bukaprotis NKVD‘istų vadas tai palaikė pasidavimo vokiečiams ženklu… Bent trumpam save įsivaizduokime tos šeimos tėvo, brolio ar sūnaus vietoje… O tokių budelių NKVD tardytojų sąrašuose netrūko nei lietuviškų, nei rusiškų, nei žydiškų, nei lenkiškų pavardžių. Išgamos ir niekšai tautybės neturi! O sukilimai nevyksta be priežasties… Tai įvertinkime ir supraskime!

Tik mums patiems lemta apsispręsti, kas brangu ir ar turime gerbti tas vertybes, už kurias kovojo ir padėjo galvas mūsų tėvai bei protėviai.

Vertybes, kurių visuma yra mūsų Laisvė, mūsų teisė kalbėti gimtąja kalba, pasaulio žemėlapyje surasti laisvą ir nepriklausomą šalį, mūsų Tėvynę Lietuvą ir savo vardus rašyti lietuviškai!

2015 ir 2016 metais Lietuvos Baikerių Kongreso, 2016-tais, dar ir Krikščionių motociklininkų sąjungos atstovai iš Kauno vežė bendrai su Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga pasirašytą Kreipimąsi, reikalaujantį Lietuvos laikinosios Vyriausybės paskelbtą 1941-06-23 dokumentą „Nepriklausomybės atstatymo deklaravimas“ pripažinti Lietuvos Respublikos teisės aktu ir jį įteikė LR Prezidentei bei Seimo Pirmininkei. Deja, keliems susireikšminusiems Seimo nariams, kurių tarpe yra įmetėjusių, tačiau iki šiol daktarinės disertacijos taip ir nesugebėjusių apginti „Taikomosios istorijos“ propaguotojų, pasiūlius eilę įvairiausių absurdiškų pataisų, dokumento svarstymas LR Seime įstrigęs iki šiol. Verta paminėti, jog tokie, dargi svarbiems Seimo komitetams priklausantys istorikai siūlė teikti rezoliuciją, kurioje turėjo būti įrašytas kaltinimas sukilėliams, jog šie, esą, nesugebėjo sustabdyti Lietuvoje vokiečių vykdyto holokausto! Nebūtų nuostabu, jog ateityje iš tų pačių Seimo narių – istorikų išgirstume naują kaltinimą 1941 m. Birželio sukilėliams, kad jie neužkirto kelio Antrajam Pasauliniam karui! Apie kokią, taip mąstančio Seimo nario, kompetenciją ir intelektą, apskritai, dar galima kalbėti?!..

Tikime ir laukiame, jog  šis, naujai išrinktas Seimas, pagaliau ryžtingai padarys, tai ką, vardan pagarbos kritusiems už Laisvę, turėjo padaryti ankstesnis!

Neabejotina, jog anksčiau ar vėliau šis dokumentas taps teisės aktu. Sveikintume, jeigu tai atliktų kilnaus tikslo vedamas šis Seimas“.

Deja, nei 2015 m. gegužės 22 d. LR Seimo Kovo 11-osios Akto salėje įvykusi konferencija, kurioje dalyvavo ir už DRKLARACIJOS įteisinimą Valstybės aktu balsavo Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos valstybės gynybinius pajėgumus, asociacijos (26 organizacijos), Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga bei sovietiniuose gulaguose kentėjusiųjų organizacijų atstovai, nei šis kreipimasis jokio atgarsio nesulaukė.

Birželio sukilimas yra įtrauktas į Valstybės minėtinų dienų sąrašą, visuomenė ją iškilmingai mini, valdžios – ne. Ir šiemet Birželio 23-oji Seime nebuvo minima, ją minėjo visuomenė prie Seimo Nepriklausomybės ir Lukiškių aikštėse. Į organizatorių kvietimą išeiti į aikštę ir paminėti sukilimą atsiliepė tik penki Seimo nariai, neprikėlė jų iš šiltų kėdžių net 60-ties užvestų motociklų motorų priminimas.

Belieka konstatuoti, kad aukščiausios Valstybės valdžios, nepaisydamos visuomenės nuomonės dirba sau, kaip patiriame iš žiniasklaidos,  sprendžia savo kišenių bei kosmetikos lygio reikaliukus, o valstybei dirba visuomenė. Antai šimtai milijonų litų ir eurų iššvaistyti konkursams Lukiškių aikštei, o memorialą per amžius kovojusiems ir žuvusiems, nepaisant valdžių trikdžių, kuria ir įgyvendina visuomenė. Daugiausia paminklų nepriklausomybės kovų vietose pastatė ne Valstybė, o patriotiškai nusiteikusi Lietuvos pilietinė visuomenė.

Lietuvos laisvės kovotojai linki Seimui atsikvošėti, paskelbti DEKLARACIJĄ valstybės teisės aktu, Sukilimą 2019 metais minėti drauge su visuomene.

2018.06.27; 15:36

Prieš gerą dešimtmetį buvau pradėjusi skelbti, kaip Lietuva šmeižiama panaudojant su Lietuva nesusijusias nuotraukas ar net klastotes. Paskui numojau ranka, nes tas šmeižimas (tyčia ar netyčia) vyksta nuolat,  permanentiškai. Kaip matysite iš straipsnio, nelabai kas reagavo.
Bet kai pamačiau, kiek filme „Pasaulio tautų teisuoliai“ prifarširuota šiurpių su Lietuva nesusijusių vaizdų, nebegalėjau tylėti.

Kad Lietuvos televizijų kanalų laidose, ypač kalbant apie įvykius nacionalsocialistinės Vokietijos okupuotoje Lietuvoje, ekranus „puošia“ nieko bendro su Lietuva neturinčios nuotraukos, jau yra įprastas dalykas. Panaši padėtis ir kai kuriose interneto svetainėse.

Prieš 10 metų „Lietuvos Aide“ šių eilučių autorė paskelbė, kaip vienoje LRT „Amžininkų“ laidoje su Latvija susijusios nuotraukos  šmėžuoja kalbant apie Lietuvos žydų žudynes, o  dvi iš tų nuotraukų – (šiandien jau žinoma, jog jos abi buvo fotomontažas. – I.T.) buvęs Yad Vashemo direktorius Y. Aradas knygoje „The Partisan“ siejo su Švenčionimis. Autorė pelnė ypatingą defending history „garbę“ – straipsnis, be iliustracijų, buvo paskelbtas anglų kalba, o Algirdo Pilvelio redaguojamas laikraštis buvo išvadintas antisemitiniu (autoriai nežinojo, kad Algirdo Pilvelio mama buvo žydė – I.T .).  Vis dėlto paskelbtos iliustracijos davė  teigiamų rezultatų – į rusų kalbą išverstoje minėtoje knygoje, kurios vienas skyrius skirtas autoriaus siautėjimui Lietuvą okupavusių enkavedistų gretose, tų iliustracijų neliko.

Labai laukiau filmo apie Pasaulio tautų teisuolius iš Lietuvos, kuris pradėtas rodyti kovo 6 d.,  nes dviejose gausios mano giminės šeimose taip pat buvo gelbėjami žydai. Beje, visi gelbėtojai skaudžiai nukentėjo per antrąją sovietinę okupaciją.

Nemaloniai nustebino Dominyko Kubiliaus pasakojimo fone šmėkščiojantys kadrai, nieko bendro neturintys su Lietuva. Vien trumpame filmo anonse ir kiek ilgesniame filmo pristatyme „Labo ryto“ laidoje buvo net keliolika holokaustu besidomintiems pažįstamų nuotraukų, tarp jų –  jau kelinti metai žiniasklaidoje prieinamų video filmų kadrai apie 1941 metų įvykius Latvijoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje. Nekalbant apie kitas filme pasitelktas „nuotraukas“.

Reaguoti į tokius kadrus pirmiausia padrąsino Audriaus Matulaičio paskelbti pastebėjimai dėl to, kaip LRT žurnalistas Virginijus Savukynas aplaidžiai naudojasi archyvais. Paveldosaugos specialistui A. Matulaičiui ne vis tiek pat, kokie vizualūs epizodai prikergiami Lietuvai (https://www.alfa.lt/straipsnis/50261218/kaip-zydu-zudynes-latvijoje-per-neapdairuma-perkeltos-i-lietuva). Džiugu, kad į jo pastebėjimą ir Ronaldo Galinio komentarą buvo rimtai sureaguota.

Antra priežastis, dėl kurios reikia viešinti tokių nuotraukų ar net klastočių skelbimą, buvo tai, jog  iki šiol rodytose filmo dalyse ukrainiečių skausmas dėl artimųjų, kuriuos Lvove 1941 m. birželio pabaigoje žiauriai nužudė enkavedistai, taip pat aukų kūnai ryškiais kadrais rodomi kalbant apie žydų žudynes Lietuvoje.

Pradėsime nuo trumpučio vos 25 sekundžių filmo anonso. Jį vis dar galima pamatyti adresu:

http://www.lrt.lt/naujienos/tavo-lrt/37/204540/dokumentikos-cikle-pasaulio-teisuoliai-pribloskiancios-istorijos-apie-lietuviu-drasa-holokausto-metais

Trečiąją sekundę, skambant tekstui „Vienos tautos totalinis naikinimas“ matome šį kadrą:

Internete yra adresų daugeliu kalbų, kuriais galima pamatyti siužetų su šia nuotrauka bei filmų kadrų, iliustruojančių nacistinės Vokietijos ypatingųjų būrių – Einsatzkomandų – veiklą. Komentaruose veiksmas vyksta tai Ukrainoje, tai Baltarusijoje, tai Sovietų Sąjungoje. Bet  dažniausiai ši scena priskiriama žydų žudynėms Liepojoje.

Galima pažiūrėti ir pilną video įrašą (1:21) adresu:

https://www.youtube.com/watch?v=mroRsZ5ygUY&t=7s

Greta nurodytas filmo pavadinimas, jo autorius ir saugojimo vieta: „Documentary of mass murder of the Jews from Liepaja. Yad Vashem.  A German photographer Reinhard Wiener.“

Kad įsitikintume R. Wienerio autoryste, galime pažiūrėti ir pasiklausyti, kokiu dramatišku balsu šis buvęs Vokietijos karo laivyno fotografas pasakojo, kaip jis filmavo sušaudymą Liepojoje:

https://www.youtube.com/watch?v=npypqxdFY1c – pirma pasakojimo dalis, 4:54

https://www.youtube.com/watch?v=-uOlNSCPs40 – antra pasakojimo dalis, 2:10

R. Wieneris kalba vokiškai, ekrane yra angliški subtitrai. Trumpas pasakojimo turinys, ką fotografas matė filmuodamas:

„Į Liepoją jis atvažiavo automobiliu iš Klaipėdos. Buvo liepos pabaiga ar rugpjūčio pradžia. Sustojo netoli nedidelio pajūrio miškeio, juos (bendrakeleivių neįvardija – I.T.) pasitiko kareiviai. Tada visi  nuėjo prie egzekucijos vietos. Filmavo stovėdamas maždaug 50 metrų atstumu nuo didžiulio iškasto griovio. Abipus griovio stovėjo vokiečių kariškiai kaip žiūrovai. Netrukus atvažiavo sunkvežimis su žmonėmis. Pirmieji iššoko ginkluoti civiliai su geltonais raiščiais, o paskui atvežtieji su geltonais lopais ant krūtinių ir nugarų. Žydai turėjo lipti nuo kėbulo. Buvo šlubų ir invalidų. Vieni kitiems padėjo išlipti. Visi turėjo sustoti į eilę. Po to esesininkai ir latvių savisaugininkai juos ėmė varyti prie griovio. Atvarytieji turėjo šokti į griovį ir bėgti juo iki galo. Paskui jie sustojo nugara į egzekucijos būrį ir suprato, kas jų laukia. Buvo duotas įsakymas šauti. Baigus šaudyti, du vyrai su pistoletais rankose ėjo palei griovį, šaudami ten, kur dar buvo gyvybės ženklų“.                                                     

Minėtojo R. Wienerio filmo kadrai yra puikus pavyzdys, kaip atskiri jo vaizdai pasitelkiami iliustruojant  nacionalsocialistinės Vokietijos nusikaltimus skirtingose vietose.

Antai prieš nepilnus metus per Maskvos žinių programą „Vesti“ buvo paskelbta „sensacinga“ naujiena (2017 05 05):

https://www.youtube.com/watch?v=e5_1g2D8bi8

„2017 m. Rusijos gynybos ministerija išslaptino „trofėjinius“ dokumentus apie nacių piktadarybes Chersone. Nuotraukas raudonarmiečiai (sic!) aptiko žuvusių vermachto kareivių kišenėse ar pas belaisvius. Unikalūs dokumentai – sovietinių karo belaisvių ir civilių gyventojų žudynės, vermachto įsakymai, kuriais nurodoma  visa tai laikyti paslaptyje. Po 1945 metų tuos dokumentus štai dabar  parodys pirmą kartą (sic!). Atėjus vokiečiams, Chersono psichiatrinėje ligoninėje buvo 1200 pacientų, visi jie buvo sušaudyti“ (19:26-19:28) – tariant tuos žodžius, rodomi iš sunkvežimio bėgantys R. Wienerio nufilmuoti Liepojos žydai, Dominyko Kubiliaus filme rodoma minėtoji scena prie duobės Latvijoje – tuo tarpu rusų diktoriaus balsas tęsia „o kūnai buvo sumesti į karjerą“.

Pasak šio diktoriaus, Chersono archyvo darbuotojai  teigia, jog, turint galvoje visus tuos nusikaltimus, jiems sunku suprasti tai, kas šiandien vyksta Ukrainoje, kur įžeidinėjami karo veteranai, atgimsta nacizmas, rengiamasi neleisti švęsti Pergalės dienos,  tuo tarpu (21:35 – 21:38,  be komentarų) rodomos dvi nuotraukos iš serijos, kaip 1941 m. spalio mėn. Minske buvo nubausta mirties bausme pakariant Maša Bruskina.

Laidoje minimame archyve (dėl klastotojų neapsižiūrėjimo? – I.T) pateikiamos dvi „tikros” Minsko egzekucijos nuotraukos – ši ir ta pati  nuotrauka iš apversto negatyvo.

Šito kadro nebūčiau priminusi, jei mūsų aptariamame 25 sekundžių anonse po Danutės Čiurlionytės žodžių „aš negaliu suprasti“, aštuntąją sekundę, nebūtume išvydę minėtosios serijos nuotraukos, kuri dažniausiai interpretuojama kaip Minsko pogrindininkų Mašos Bruskinos ir Kirilo Truso egzekucijos scena:

 

 

 

 

 

Nesunku suprasti, kodėl minėtieji filmo kadrai ir nuotraukos  buvo pasitelktos Rusijos televizijos laidoje – priminti nacių nusikaltimus (su išpūstais skaičiais) ir eilinį kartą apšmeižti Ukrainą. Bet ką bendro su Lietuva turi tie kadrai?

Tikrai apgailėtina, kad „Pasaulio teisuolių“ kūrėjai šiuos minskiečius ir nacių kariškius rodo lietuviškame kontekste. Kas galėtų paneigti, jog jie leidosi suklaidinami Vilniaus Gaono valstybinio žydų muziejaus fondų darbuotojų, kurių neišprusimo (ar tik?) auka tapo net Alfonsas Eidintas? Dvi šios serijos nuotraukos publikuotos jo knygoje „Žydai, lietuviai ir holokaustas“, Vilnius, 2002, tarp 336 ir 337 teksto puslapių,  bei jos angliškame vertime. Nuotraukų komentaras „Dvi A. Impulevičiaus vadovaujamo bataliono nuotraukos iš Baltarusijos. Akcija Minske, kariant sovietų partizanus“. Skirtumas tarp Alfonso Eidinto ir lietuviško filmo kūrėjų panaudotų nuotraukų yra tik tas, kad viena iš jų spausdinta iš apversto negatyvo.

Šią nuotrauką priminiau dar ir dėl to, kad ji kartojasi ir kitose Dominyko Kubiliaus filmo serijose – kad mūsų žiūrovės ir žiūrovai bent mintyse nesileistų klaidinami.

Užtektų priminti, jog 1998 metais buvo paskelbtas viešas vokiečių žurnalistės Annegrit Eichhorn pareiškimas, kaip ji buvo pasibaisėjusi, kai šioje nuotraukoje atpažino savo tėvą (kuris vėliau žuvo). Pasak dukters, jos tėvas karo metais tapo „piktadariu“, nes „stebėjo“, kaip „jauni žmonės buvo kariami vien už tai, kad belaisviams padavė gabalėlį duonos.“ (Klaus Sojka: „Bilder, die fälschen“, München,1999,  111 p.)

Skaitytojams norėčiau priminti, jog dar prieš 10 metų  išsamų žurnalistinį tyrimą apie minėtosios egzekucijos Minske nuotraukas,  tai pat apie bandymus kaltę už baltarusių pogrindininkų sušaudymą suversti lietuviams bent trijuose laikraščiuose buvo paskelbusi šių eilučių autorė. Ir šiandien vienas šio straipsnio variantas prieinamas adresu: http://www.xxiamzius.lt/archyvas/priedai/slaptieji/20080213/2-1.html

Daugiau laiko „Pasaulio tautų teisuolių“ serijai buvo skirta filmo premjeros dieną, 2018 m. kovo 6-ąją, „Labo ryto“ laidoje: http://www.lrt.lt/naujienos/tavo-lrt/37/205342/antradienio-vakara-premjera-dokumentikos-ciklas-pasaulio-teisuoliai#wowzaplaystart=1711000&wowzaplayduration=335000

Studijoje svečiavosi šio ciklo idėjos autorius ir režisierius Dominykas Kubilius.

Tiktai filmo pradžioje buvo parodytos trys gerai pažįstamos nuotraukos iš Kauno geto gyvenimo. Daugiausia vaizdų buvo iš filmų apie didžiausių Europos getų – Varšuvos ir Lodzės – nykią kasdienybę ir tragišką žydų likimą. Gerbiamiesiems skaitytojams pateikiame tų filmų adresus, pagal nuorodas galima įsitikinti, kuris vaizdas pasitelktas kalbant apie didvyrius, gelbėjusius Lietuvos žydus.

(I) Lodzės getas, filmas vokiečių kalba „Nacių kolaborantai – Chaim Rumkowski“  https://www.youtube.com/watch?v=ILpqYpkS3U4

Tas pats filmas anglų kalba https://www.youtube.com/watch?v=ofGvSQs59rM1

(II) Filmas „912 Varšuvos geto dienų“  https://www.youtube.com/watch?v=OfbWsjeePKg

(III)  https://www.youtube.com/watch?v=iQzPy3Eo–8  – Dokumentinis filmas apie holokaustą Varšuvos gete Antrojo pasaulinio karo metais

(IV) 4:22 minučių filmas be teksto „Varšuvos geto vaikai“ https://www.youtube.com/watch?v=g7d0GTQ2ovE&t=202s

Toliau tik nurodysime filmo, iš kurio pasitelktas vaizdas kalbant apie Lietuvos žydų gelbėtojus, romėnišku skaičiumi pažymėtą numerį ir laiką, kai tas vaizdas rodomas ekrane.

Supažindindamas su pagrindiniais filmo herojais. D. Kubilius kalbėjo: „Pasaulio tautų teisuoliai yra tie žmonės, kurie oficialiai Jad Vašem moksliniame institute yra pripažinti kaip gelbėtojai. Teikti lietuvius pasaulio teisuolio vardui gali tik išgelbėtas žydas. Pasaulio teisuoliai yra tie žmonės, kurie rizikavo savo gyvybe ir, gelbėdami žydus, nesiekė jokio pasipelnymo. […]

Laidos vedėjas: „[Gelbėtojų] sąrašas ilgas, bet kažkaip reikėjo atsirinkti“.

Ir „atsirinko“– skambant šiems laidos vedėjo žodžiams, išvystame … su Lietuva visiškai nesusijusius vaizdus – dokumentinio filmo apie holokaustą Varšuvos gete (III) epizodus (penkių sekundžių siužetas – 1:16 iki 01:20).

(2)

D. Kubiliui tariant „Yra sąrašas – beveik tūkstantis lietuvių šiai minutei pripažintų Jad Vašem Izraelyje“, matome to paties filmo apie nykią kasdienybę Varšuvos gete tęsinį (01:21–01:24):

 

(3)

 

 

Kadangi net „Pasaulio tautų teisuolių“ kūrėjams šis filmas, matyt, nebuvo žinomas – priešingu atveju būtų paminėję rodomų vaizdų šaltinį. Todėl priminsime jo istoriją. Su ja šiame filme supažindina buvęs Varšuvos geto kalinys, filmo konsultantas ir diktorius Aleksandras Bernfesas: „Aukščiausiu nacių vadovybės lygmeniu buvo priimtas sprendimas padaryti vaizdo įrašą apie laipsnišką 600 000 Varšuvos  žydų (keturiskart daugiau negu Lietuvos žydų! – I.T.) naikinimą. Vokietijos armijos, SS ir gestapo operatoriai gavo užduotį trejus metus fotografuoti ir siaurajuoste kamera filmuoti geto gyvenimą. Aleksandras Bernfezas ištisus 20 metų rinko tas nuotraukas ir filmuotos medžiagos fragmentus. Į jo kolekciją pateko net nuotraukų iš asmeninio Himmlerio albumo. Iš šių nuotraukų ir filmuotos medžiagos buvo sukurtas BBC filmas. Ataskaita apie tai, kas vyko – žiauri ir siaubinga istorija. Ją pristatome kaip paminklą tūkstančiams vyrų, moterų ir vaikų, kurie mirė Varšuvos gete“: https://www.youtube.com/watch?v=iQzPy3Eo–8

Tik minėtajame filme apie Varšuvos getą (III) pirma matome prie dubens pasilenkusią mergytę (2, 22:36–22:37), o paskui vyras, pasiėmęs puodą (kitas vaizdas), pakyla ir nueina kairėn (22:43). Šios scenos, skambant liūdnai muzikai, iliustruoja napaprastai varganą vaikų kasdienybę Varšuvos gete –  jame iki 1942 m. vasaros nuo bado ir ligų mirė apie 10 000 vaikų.

Tokia pat tvarka abu šie  vaizdai išdėstyti ir filme „912 Varšuvos geto dienų“ (II, 7:16–7:17)

Slenkant šiems niūrios buities vaizdams, diktorius pasako, jog Varšuvos gete buvo patalpinta apie 100 000 žmonių. Iš jų buvo atimta nuosavybė, jie tapo benamiais,  badavo.

Trečioji nuotrauka (3) iš trijų sekundžių „Labo ryto“ įrašo (01:22 – 01:24) paimta iš šešių sekundžių minėtojo filmo atkarpos (II, 7:30 – 7:37), o už kadro skamba tekstas, jog niekinami nelaimingieji daug parų guli be miego, jie žvelgia pilnomis baimės karščiuojančiomis akimis. Tas siužetas kartojasi taip pat filme apie holokaustą Varšuvos gete (III, 23:01– 23:07). Ką bendro ši tikrai tragiška žmonių padėtis turi su Lietuvos žydų gelbėtojais?

Toliau – dar įdomiau. Režisierius sako: „Atsirinkome, pradžioje atsiremdami į garsias pavardes. Pradėjome tyrinėti tas istorijas, mane asmeniškai nustebino tai, kad sąraše yra labai daug garsių pavardžių“ (1:40 -1:42), o tuo metu išvystame, kaip iš vieno Lvovo kalėjimo 1941 m., užėmus miestą vermachtui, išnešami sovietinio NKVD žiauriai nužudytų ar sušaudytų politinių kalinių kūnai.

(4)

 

 

 

Iš tikrųjų reikia stebėtis, kad režisierius, regis, nematęs nė vieno filmo apie pirmąsias nacių okupacijos dienas Lvove, nes ukrainiečių, vokiečių, lenkų, rusų filmuose ši scena rodoma primenant NKVD aukas. Atėjus vokiečiams, nužudytųjų kūnai buvo išnešami  iš kalėjimų kiemų. Tie, kas atidžiai seka dokumentinius filmus apie nacių ir sovietų okupacijų žiaurumus, žino, jog mūsų žiniasklaida žiauriausioms ir pagal mastą neturinčioms precedento šioms NKVD žudynėms kažkodėl visai neskiria dėmesio. Google‘je jos paskutinį kartą trumpai paminėtos aptariant J. Hofmanno knygą „Naikinamasis Stalino karas 1941–1945“. Istorikai ir politikai mėgsta kalbėti apie kai kuriuos LDK palikuonis – o visiškai nesaugome Lvove žiaurai nužudytų LDK gyventojų palikuonių atminimo. Užtat net kiekvienas moksleivis žino apie Aušvico/Osvencimo koncentracijos stovyklos žiaurumus, net apie jame veikusį bordelį, nors ten daugiausia kalėjo ne buvusios LDK, o Lenkijos bei įvairių Vakarų Europos šalių žydai, romai, politiniai kaliniai, sovietiniai karo belaisviai.

Nuo 1941 m. birželio 22 iki birželio 28-osios trijuose Lvovo kalėjimuose buvo nužudyta 4150 politinių kalinių (iš Ukrainos VRLK Lvovo srities kalėjimų skyriaus viršininko Josifo Lermano ataskaitos). Tarp nužudytųjų buvo ukrainiečių, lenkų, žydų, net vokiečių karo belaisvių. Tai 55 kartus daugiau negu nukankintųjų Rainiuose. Rodyti tų kankinių kūnus kaip holokausto aukas Lietuvos teritorijoje yra, švelniai tariant, pasityčiojimas iš Raudonojo tvano aukų.

D. Kubiliui tariant: „Tai reiškia, jog tai nelietė eilinių lietuvių“ (01:44–01:45), ekrane matome sielvartaujančius Lvovo kalėjimuose enkavėdistų nužudytųjų gimines ir artimuosius.

(5)

 

 

 

 

 

Adresu https://www.youtube.com/watch?v=JYaUW_U9LQE galima pasižiūrėti 7 minučių dokumentinį siužetą apie įvykius Lvove, 1:47 – 1:51 nešami enkavedistų nužudytųjų kūnai (kaip 4 pav.), o 1:52 – 1:56 matome tyliai raudančias moteris (kaip 5 pav.), jų rauda lydi ir toliau išnešamus NKVD aukų kūnus.

Skambant sakinio „tai nelietė eilinių lietuvių“ pabaigai (1:46-1:47) ir D. Kubiliui pradedant tarti sakinį „Žydus gelbėjo nuo prezidento Griniaus iki operos solisto Kipro Petrausko šeimos …“, ekrane išvystame sceną iš Lodzės geto (I, 1:37 – 1:38). Šiame filme, einant didžiulei miniai (nors žmonės be Dovydo žvaigždžių), diktorius kalba apie tai, jog iš Lodzės geto viršininko Ch. Rumkovskio vėl ir vėl buvo reikalaujama, kad perduotų į koncentracijos stovyklas deportuotinų žydų (6). Tame pačiame filme toliau ši minia eina, skambant tekstui: „1942 m. iš Lodzės geto deportuota 50 000 žydų“ ( I, 33:40-33:42). (6)

Tas pats vaizdas filme apie Varšuvos getą (III) aiškinamas kaip žydų deportavimas iš Varšuvos (39:35 –39:37).

D. Kubilius (2:33-2:35): „Kiek mes pasakojome tų istorijų – jos tikrai labai unikalios, jos primena Džeimsą Bondą … [šnipų žaidimus], – o kadre – geto policininkai tempia  vaiką, ne itin švelniai laikydami jį už pakarpos (7):

(7)

Ši scena vėlgi paimta iš filmo „912 Varšuvos geto dienų“ (II, 9:16–9:18). Prieš pasirodant tiems geto policininkams, filme matome, kaip pro geto sienoje užmaskuotas skyles išlenda vaikai, kad mieste galėtų įsigyti maisto, toliau rodo, kaip geto policininkas varo vaikus nuo sienos. Šią sceną su dviem policininkais išvystame Lietuvos pasaulio tautų teisuolių kontekste, o minėtojo filmo diktorė sako: „Policininkai saugojo sieną ir dažnai  nušaudavo vaikus. Kai kūnai sustingdavo, jie grįždavo ir pasigardžiuodami pusryčiaudavo.“

Dokumentiniame  filme apie holokaustą Varšuvos gete (III, 44:29 – 44:32) išvystame tą pačią sceną su berniuku, prieš tai pasakoma, jog 1943 m. 330 000 žydų buvo išvežti į Treblinką, o per tas sekundes, kai geto policininkai tempia berniuką, diktorius sako: [Varšuvos] gete paliko tik 60 000 žydų.

Trumpame filme be teksto apie Varšuvos geto vaikus (IV, 0:46–0:48), kaip ir II filme, ši scena eina iš karto po to, kai pro skylę sienoje išlenda keli vaikai.

Filme apie Lodzės getą rodomas šis kadras (I, 1:11–1:13) ir kalbama apskritai apie okupaciją, kaip elgtųsi žmogus, atsakingas už kankinamų ir žudomų tautiečių likimus.

Po berniuką vedančių dviejų policininkų, D. Kubiliui baigiant sakyti sakinį „jos primena Džeimsą Bondą … šnipų žaidimus, (02:37 – 02:41)  išvystame skubiu žingsniu žengiančius … Lodzės geto policininkus. Filme apie Lodzės getą diktorius, žengiant tiems policininkams, sako: (I, 35:17–35:19) „1942 m. rugsėjo mėn. gautas nacių reikalavimas, dar baisesnis negu visi ankstesnieji – okupantai pareikalavo, kad kiekvienas žydų vaikas iki 10 metų ir kiekvienas suaugęs vyresnis negu 65 metų turi būti perduoti išvežimui.“ 

(8)

 

 

 

 

 

Toliau D. Kubilius kalba, kaip sudėtinga buvo pabėgti ar išnešti iš geto vaiką (02:47-2:53), tik neaišku kodėl tuo metu rodomi aukšti vokiečių pareigūnai ir Petras Kubiliūnas. O vietoj to galėjo parodyti žiauriausius nacius, kurie organizavo ir vykdė žydų žudynes Lietuvoje – Bruno Kitelį, Francą Murerį, Ypatingojo būrio vadą Martiną Vaisą, Helmutą Rauką, Karlą Jegerį, Fricą Jordaną.

Filmo autoriui tariant „net po kelis mėnesius buvo treniruojamasi pabėgimui“, ekrane rodoma nuotrauka (9), kuri, kalbant apie holokaustą Ukrainoje, dažniausiai priskiriama Lvovo pogromui, kuris vyko 1941 m. paskutinėmis birželio denomis (2:58–3:04):

 

(9)

 

 

 

 

Ir toliau D. Kubiliui kalbant apie žydų gelbėjimą, ekrane rodomos  nuotraukos, kurios priskiriamos Lvovo pogromui:

 

(10)

 

 

 

 

D. Kubilius: „pats asmeniškai kai kalbinau išgelbėtuosius žydus“ (03:05-03:07).

(11)

D. Kubilius: „kurie dar gyvi šiai dienai, tai jie patys sako „aš nežinau…“ (03:09 -03:11).

 

 

 

 

 

 

 

D. Kubilius: „[nežinau], ar aš taip pasielgčiau“ (03:11-13).

(12)

 

 

 

 

 

 

 

Nepavyko aptikti duomenų apie šių nuotraukų autorystę. Daugiausia nuotraukų, kuriose užfiksuoti nacių ir vietinių „nacionalistų“ nusikaltimai buvusios SSRS teritorijoje, priskiriama „atsitiktiniams praeiviams“ (naciams ar vietiniams gyventojams, nors žinoma, jog fotografuoti pogromus net vokiečiams buvo leidžiama tik su specialiais leidimais) arba vokiečių karo belaisviams – jos aptiktos neva tarp belaisvių dokumentų arba net jų kišenėse. Pabandykime įsivaizduoti, kaip į nelaisvę patekęs vokietis kišenėje saugojo, kad tik neprapultų nacistinės Vokietijos okupacijos žiaurumų paliudijimai.

Iš D. Kubiliaus pasirinktų Lvovo pogromui priskiriamų nuotraukų teko aptikti tik vienos (11) komentarą: „Moterį, galimai žydę, verčia nusirengti minios akivaizdoje“ (Предположительно еврейскую женщину заставляют раздеваться на глазах толпы. Фото: Livejournal/ https://www.nur.kz/1502139-lvovskiy-pogrom-uzhasy-velikoy-oteche.html ) – bent nurodytas nuotraukos šaltinis ir pridurta „galimai“.

Žinomas fotomenininkas, fotografijos istorijos tyrinėtojas Stanislovas Žvirgždas taip įvertino 9, 10 ir 11 nuotraukų autorystę: „Jos negali būti padarytos praeivių, nes fotografuojantieji būtų nukentėję. Be to, tikėtina versija, kad jos yra surežisuotos.“

Tai versijai galima pritarti ir dėl to, jog, stengiantis ištrinti iš ukrainiečių atminties žiauriausias NKVD įvykdytas žudynes Lvove, visaip šmeižiami ukrainiečiai, o daugybė „nuotraukų“, iliustruojančių neva Banderos šalininkų surengtą Lvovo pogromą, tarp jų ir minėtosios (9, 10, 11,12), nuolat skelbiamos įvairiuose portaluose. Panašiai tiražuojami ir fotomontažai, siejami su žudynėmis Kauno NKVD (prieš sovietų okupaciją – „Lietūkio“) garaže: https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/lietukio-garazas-klastociu-pinklese.d?id=12723652

Ir vėl kyla klausimas – ką bendro visos aptartos nuotraukos turi su Lietuvos žydų gelbėjimu?

Juk matėme, kaip, kalbant apie Pasaulio tautų teisuolius Lietuvoje, vos per pusketvirtos minutės ekrane be jokių papildomų komentarų šmėkščiojo vaizdai iš Lodzės, Varšuvos getų, Minsko, Lvovo, NKVD žudynių aukos.

Šių eilučių autorė negalėjo tylėti, nes daugelis šių vaizdų (nemažai dar ir  kitų, netgi žinomų klastočių) šmėkščioja ir beveik visose Dominyko Kubiliaus filmų serijose. Gal šis straipsnis paskatins ir kitus LRT laidų rengėjus nacionalsocialistinės Vokietijos okupacijos temomis jausti atsakomybę žiūrovams, netgi istorijai, ir dėmesingiau naudotis archyvais.

Taip pat pageidautina ir taisyklingesnė lietuvių kalba.

Autorė dėkoja Jonui Česnavičiui, Artiomui Napadiuk ir Juozui Valiušaičiui už filmų stop kadrų parūpinimą.

2018.05.09; 06:30

Pulkininkas Kazys Škirpa (LGGRTC nuotr.)

Slaptai.lt portalo svečias – istorijos tyrinėtojas, publicistas, žurnalistas, Adolfo Damušio demokratijos studijų centro (Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka) vadovas Vidmantas VALIUŠAITIS.

Pokalbio tema: sudėtingi Lietuvos istorijos etapai Antrojo pasaulinio karo metais.

Šiandien skelbiame 1-ąjį pokalbį (trukmė – 26 min.). Netrukus mūsų skaitytojai išvys 2-ąją dalį, kurios trukmė – 24 min.

2017.11.28; 06:30

Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas. LGGRTC nuotr.

Mokiausi Alytaus 2-ojoje vidurinėje mokykloje, kurioje tuo metu veikė ir Mokytojų seminarija. Dabar ta mokykla vadinama Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazija. Kodėl? Nes partizanų vadas šiame pastate dirbo mokytoju, iš čia išėjo į mišką.

Gerai prisimenu, kaip nelengvai šiai mokyklai buvo suteiktas Adolfo Ramanausko-Vanago vardas. Spaudoje teko skaityti straipsnių, kuriuose atkakliai priešintasi tokiam didvyrio pagerbimui. Bet pastangos apvalyti okupantų suklastotą Lietuvos istoriją laimėjo. Gimnazijos muziejėlyje yra daug nuotraukų, bylojančių apie Adolfo Ramanausko-Vanago, jo bendražygio, čia mokytojavusio poeto Konstantino Bajerčiaus-Garibaldžio, kitų patriotų gyvenimą ir veiklą.

Tačiau jėgos, nepatenkintos tiesos sakymu, negalinčios susitaikyti su pralaimėjimu, vėl pradeda klastoti prieškario ir pokario istoriją, juodinti mūsų laisvės kovotojus. 2016 metais pasirodo istoriko Henriko Šadžiaus 676 puslapių monografija „Tautos drama (1939-1953)“, išleista autoriaus ir rėmėjų lėšomis, labai primenanti sovietmečio istorikų to meto Lietuvos istorijos „tiesos sakymus“. Šis tomas taip ir pavadintas: „tiesos sakymas“.

Bandžiau atkreipti kai kurių mūsų istorikų, kai kurių visuomeninių organizacijų dėmesį, raginau reaguoti. Nuspręsta nutylėti. Nėra tokio leidinio. Tik Romualdas Grigas į savo knygą „Nutylėtų tiesų sakymas“ (Diemedžio leidykla, 2017) suspėjo įdėti recenziją „Žinomo istoriko įžūlios monografijos pristatymas“, kurioje recenzentas apstulbęs stebisi „visai kitokiu istorinės tiesos, jos spalvų aiškinimu“. 

Nemunaitis. Paminklinė lenta byloja: čia 1945-aisiais priesaiką davė Adolfo Ramanausko – Vanago partizanai. Slaptai.lt nuotr.

Be kita ko, R.Grigas rašo: „Baigdamas šią, sakyčiau, spontaniškai gimusią kritinę apžvalgėlę skaitytojo dėmesį atkreipsiu į porą detalių. Neslepiama, kad monografija išleista autoriaus ir rėmėjų lėšomis. Įvertinus tai, kokia gausi faktinė medžiaga, kiek daug dokumentų ir kiek įsivaizduojamų metų triūso įdėta, telieka stebėtis ir formuluoti gal ir nekorektišką, bet savaime „išlendantį“ klausimą: iš kur ir kokių rėmėjų būta?.. Kas autoriui padėjo rašyti?.. Ir dar: kokios laiko dvasios laukta apsisprendus skelbti šį leidinį ir kokių lietuvių mentaliteto bei valstybės elgsenos pokyčių autorius laukia? Kodėl intensyvėjanti mūsų šalies istorijos, istorinio sąmoningumo revizija vis aiškiau sutampa su nebesuvaldomu masiniu jaunimo emigravimu be graužaties Tėvynę paliekant nežinioje…“ 

R.Grigas stebisi, kodėl šios monografijos niekas iš valstybės institucijų ar visuomeninių organizacijų nepastebėjo? Į šį klausimą jau atsakiau. Galėčiau atsakyti ir į kitą akademiko emerito klausimą – iš kur ir kokių rėmėjų būta? – bet negalėčiau įrodyti, nes dama, atskleidusi šią paslaptį, tikriausiai spruktų į krūmus.

H.Šadžiaus monografija – tarsi signalas grįžti prie 50 metų girdėtų, mokyklose mūsų beveik mintinai išmoktų „tiesos sakymų“, juos gausinant ir dauginant; tai tarsi instrukcija, kaip reikia dar kartą perrašyti minėto laikotarpio Lietuvos istoriją.

Jonas Žemaitis – Vytautas. Lietuvos karininkas, rezistentas, partizanų vadas, dimisijos brigados generolas. Lietuvos partizanų ginkluotųjų pajėgų vadas, pasipriešinimo Lietuvos okupacijai koordinatorius. LGGRTC nuotr.

Ir ši „instrukcija“ klusniai vykdoma. Žurnalistas Virginijus Savukynas į Kazio Škirpos alėją atsiveda „specialistą“ ir jo klausia: ar reikėtų pakeisti šios alėjos pavadinimą, kaip siūlo tūlas Markas Adomas Haroldas iš Vilniaus savivaldybės? „Ekspertas“ sako: reikėtų. Bet pulkininkas Kazys Škirpa 1919 m. sausio 1 d. su būriu Lietuvos savanorių Gedimino pilies bokšte iškėlė trispalvę, yra ir kitaip nusipelnęs Lietuvai. Tačiau nenusipelnęs žydams, todėl alėjos pavadinimą reikia keisti. Turbūt būtų prasminga ją pavadinti Nachmano Dušanskio vardu? (ironiškas mano pasiūlymas). O prie Mokslų akademijos bibliotekos pritvirtintą Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai skirtą atminimo lentą reikėtų nukabinti? Be jokios abejonės, nes to reikalauja Lietuvos žydai.

Kazio Škirpos alėjos pavadinimas dar nepakeistas, atminimo lenta Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai dar nenukabinta. Bet tai tik laiko klausimas? Kai pareikalaus Amerikos arba Izraelio žydai – ir pakeisime, ir nukabinsime.

Šiomis dienomis iškilo kitas, žymiai reikšmingesnis klausimas: ar galima 2018-uosius skelbti partizanų vado generolo Adolfo Ramanausko-Vanago metais?

Varnabūdės miške 1952 metais žuvę Tauragės apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanai. LGGRTC nuotr.

Tūla Vanagaitė (ne jo dukra, ne sesuo) kategoriškai sako: negalima! Nes partizanas buvo užverbuotas KGB! Suimto jo niekas nekankino! Į Seimą Vanagaitė siunčia savo mylimąjį Efraimą Zurofą, kuris pakartoja tą patį: kad kiti metai nebūtų paskelbti Lietuvos partizano Adolfo Ramanausko-Vanago metais.

Valstybinės istorinės atminties komisijos pirmininkas Arūnas Gumuliauskas teisinasi: bet jis nepateikė jokių dokumentų! Palūkėkite, “dokumentus” jums pateiks Vanagaitė. Ką tada darysite? Be abejo – svarstysite: skelbti 2018-uosius Adolfo Ramanausko-Vanago metais ar neskelbti po tokio reikšmingo reikalavimo?

Pokalbyje su Rimvydu Valatka prof. Vytautas Landsbergis pasakė maždaug taip: jeigu mėšlą sumaišysi su sviestu, vis tiek bus mėšlas. Ar ne Vanagaitės pamėtėtą mėšlą, kurį mes maišome su sviestu, jis turėjo omeny? Profesorius dar ir taip pasakė: su melu nereikia leistis į diskusijas.

Lietuvos partizanė. Lietuviai pelnytai didžiuojasi savo partizanų žygdarbiais. LGGRTC nuotr.

O jeigu diskutuoti reikalauja pats Zurofas? O jeigu buvo skambutis iš Tel Avivo? Pritariu – diskutuoti nereikia, bet taip pat negalima leisti, kad, drabstomi net ne purvais, o mėšlu, nuolankiai kęstume tokį pažeminimą. Gerai, kad leidykla Alma Litera be diskusijų bando nusiplauti mėšlinas rankas, bet tą padaryti turėtų ir leidykla “Mintis”, išleidusi sovietinį mūsų istorijos variantą, kuris, pasak Romualdo Grigo, “negali nestebinti, netgi nestulbinti visai kitokiu istorinės tiesos, jos spalvų aiškinimu”. Omenyje turiu čia jau minėtą H.Šadžiaus knygą, kuri žymiai pavojingesnė nei Vanagaitės drabstymai mėšlu.

Taip ir norisi retoriškai savęs paklausti: tai Lietuva valstybė ar dar ne? Nelabai valstybė, jeigu Zurofas Seimo duris atidarinėja koja, o Vanagaitė šaukiasi pagalbos iš Rusijos ir drįsta pasakyti: rusai pinigus duoda žydams, o žydai – man. Ir vėl ji tik pajuokavo? Gal reikėtų jai pasiūlyti su savo mylimuoju persikelti į Rusiją, nes po tokio drabstymo mėšlu ne tik Alma Litera, bet ir, tikiuosi, “Mintis” neleis jos rašliavos, o Maskva ir leis, ir dosniai užmokės. Kompaniją jiems galėtų palaikyti Juozukas “drėgnas skuduras”.

Žiūrime ilgai lauktą lietuvišką filmą. Vienoje serijoje lietuviai šaudo žydus, kitoje serijoje lietuviai šaudo žydus. O kur Rainiai, Pravieniškės, Panevėžys? Kas 1940-aisiais buvo komunistai ir ką jie darė lietuviams KGB kalėjimuose? Kas trėmė į sibirus? Šituos epizodus “iškirpo” Zurofas?

Tai turime mes valstybę ar ne visai? Jeigu “Dušanskienė” pareikalaus Alytaus gimnazijos nevadinti Adolfo Ramanausko-Vanago vardu – kaip reaguos Alytaus savivaldybė ir šios mokyklos pedagogai? Išmes partizanų vado ir jo bendražygio Konstantino Bajerčiaus-Garibaldžio nuotraukas ir kitus eksponatus iš mokyklos muziejėlio?

2017.10.30; 03:30