Kaip skelbia viena garsi ponia Lietuvoje, kompromisas yra pasiekiamas tada, kai visi vienodai laimi ir pralaimi, yra tarsi laimingi ir drauge nelaimingi.
O dabar, nieko nelaukę, pabandykime įsivaizduoti – kaip pagal pateiktą formulę galėtų būti rastas kompromisas tarp Vyčio paminklo Lukiškių aikštėje statybos šalininkų ir griežčiausios atmainos jų antagonistų, kuriems pradeda dribti įsiūčio putos vien tik išgirdus Vyčio vardą?
Ilgai netemdamas gumos pasakysiu, kad toks postmodernistinio pavidalo kvazikompromisas tarp kraštutinių stovyklų šiuo klausimu galėtų būti paminklas arkliui svarbiausioje šalies reprezentacinėje aikštėje.
Kad ir kaip žiūrėtume, skulptūrinė arklio kompozicija didžiajai visuomenė daliai nebūtų tokia atgrasi kaip neaiškaus pavidalo sienelė (?), be to, pabandykime įtikinti save, kad archainės pasaulėžiūros Lietuvos piliečiams arklio vaizdinys yra priimtinas savaime, nekeliant klausimo dėl labiau išplėtotos tokio pasirinkimo argumentacijos.
Jeigu Marijampolėje dar taip neseniai buvo puoselėjama užduotis pastatyti paminklą cukriniam runkeliui, t. y. daržovei, kuri, kaip manoma, savo derlingumu užtikrino krašto suklestėjimą, kodėl savo ruožtu šalies sostinės centrinėje aikštėje nebūtų galima pastatyti paminklo sudvasintam arkliui, kurio vaizdinys paliečia giluminius lietuvio pasąmonės klodus ir žadina pastoviosios laimės lūkesčius?
Kai būties našta postmoderniaisiais laikais tampa nepakeliamai lengva, žmogus, poeto žodžiais tariant, paprasčiausiai pasiilgsta arklio, jam norisi kažką sunkaus pavalkioti arba šiaip pasiganyt kartu.
Dabar Lietuvoje arklių liko tiek mažai ir jų reikšmė traktorių epochoje sumenko iki tokio lygio, kad, keliaujant po Lietuvą, kiekvieną pakelėse pamatytą arkliuką su liūdnai nuleista galva būtų galima laikyti už Lietuvos heraldinį simbolį.
Profesorius Bumblauskas yra pastebėjęs, kad Vyčio paminklo statybos Lukiškių aikštėje užmanymas yra pernelyg utopiškas jau vien dėl to, jog lietuviai skulptoriai paprasčiausiai nemoka nulipdyti arklio (sic), vis tik niekam nekyla jokių abejonių, kad Vyčio paminklo priešininkus telkia į krūvą ne galimi arklio skulptūrinės plastikos keblumai, o pati raitelio idėjos monumentalaus įkūnijimo galimybė. Kaip atrodo, Vyčio paminklo priešininkų minią tenkintų jau raitelio be galvos vaizdinys, tačiau jų įnorius, ko gero, dar labiau galėtų užganėdinti skulptūrinė arklio be raitelio kompozicija.
Arklio be raitelio skulptūrinė kompozicija leistųsi interpretuojama liberalizmo dvasioje kaip simbolinis arklio išlaisvinimo nuo sunkios naštos pavaizdavimas, o lietuviško kirpimo liberalai pagarsėtų kaip pradėję pasaulinį judėjimą už tai, kad būtų nugriauti visi paminklai, vaizduojantys žmogų, sėdintį ant arklio.
X
Kur dėtųsi Vyčio raitelis, nusodintas nuo žirgo ir išvytas iš Lukiškių aikštės?
Poetas Tomas Venclova savo posmuose kalba apie žmogų, keliaujantį per dykumą su irklu ant peties. Kaip atrodo, tai ir yra tas benamio, išvyto iš Lukiškių aikštės Vyčio kompozicijos raitelio įvaizdis.
X
GinkDie, nesu joks rasistas, tačiau pastaruoju metu kaupiasi įtarimai, kad visi Lietuvoje gyvenantys žmonės yra kilę arba iš raitelio, arba iš arklio. Kad ir kaip ten būtų, šalies kultūros ministerijoje pastaruoju metu darbuojasi tikri arkliagalviai, o vertintojai iš vadinamojo Vilniaus šiuolaikinio meno centro balsuoja už Lukiškių aikštės memorialinio įprasminimo projektus, labai panašu, kanopomis.
X
Ką šiuo klausimu galėtų pasakyti maestro Ivaškevičius?
Nebuvo progos paklausti, sakė, kad dar negrįžo iš klajonių mintimis po Izraelio tyrus.
(Bus daugiau)
2020.07.31; 14:00
