Apie Antrąjį pasaulinį ir Didįjį Tėvynės karus rašyta, prirašyta. Vienas prasidėjo nacistinės Vokietijos įsiveržimu į Lenkiją. Beje, jį išprovokavo Rytprūsiuose gimęs suvokietėjęs lietuvių kilmės SS šturmbanfiureris, 28-erių metų Alfredas Helmutas Naujokas (Alfred Helmut Naujocks arba Naujokaitis), vadovavęs operacijai Gleivico radijo stotyje, paskui liudijęs Niurnberge ir po karo parašęs prisiminimų knygą „Žmogus, kuris pradėjo karą“ („The Man who Started the War“).
Kitas, kurį geriau vadinti Vokietijos ir SSRS karu, įsiliepsnojo beveik po dviejų metų, kai A. Hitlerio kariauna netruko ir pusmečio pasiekti Maskvos prieigas. Lietuvą, kuri birželio 22-ąją jau buvo sovietų okupuota ir joje buvo dislokuota apie 130 tūkstančių sovietinių kareivių, naujieji okupantai pražygiavo per keletą dienų.
10 CENTIMETRŲ NUO MIRTIES
Čia atgyja tėvų prisiminimai. Nedideliame Panemunės miestelyje gyvenę tėvai pasakodavo, kad karas jiems truko vos dvi savaites: vieną savaitę frontas ėjo į Rytus, o dar vieną savaitę, jau 1944-aisiais, – į Vakarus. Tas kelias savaites šeima praleido sode po sena obelimi išsikastame bunkeryje, bet į jį sulįsdavo tik tuomet, kai imdavo pilti artilerija. Tik ką buvo gimęs vyriausiasis brolis, tad slėptis nuo šliaužiančio fronto su kūdikiu buvo sunkus išmėginimas. O pavojingiausias momentas buvo, kai sprogimams nuščiuvus, motina pripuolė prie krosnies gaminti valgio, ir į krosnies „kaktą“ per sprindį nuo pakaušio caktelėjo pasiklydusi kulka. „10 cm nuo mirties“, – linguodavo galva mama…
Paprastam žmogeliui nei rusai, nei vokiečiai nebuvo blogi. Vienas rusų karininkas vyresniajam broliui davė rublį (červoncą) ir pasodinęs ant kėdės nufotografavo, o vokiečiai miestelio vyrus vaišindavo papirosais ir girdavo, esą šie – geri ūkininkai. Bet vieną juokingą skirtumą tėvai pastebėjo: į miestelį atsibeldęs rusų dalinys apdergė visus pakraščius, o atėję vokiečiai iškart suskato statyti tualetus. Tėvas – nagingas stalius – dar parūpino lentų.
Tai, žinoma, detalės, bet iš jų bent jau Lietuvos kaime klostėsi nuomonė apie A. Hitlerį ir J. Staliną, Vokietiją ir Sovietų Sąjungą, jų 50-čiai milijonų žmonių pragaištingą konfliktą, kuris įtraukė keliasdešimt valstybių. Lietuva, kuri buvo paskelbusi menkavertį neutralumą, buvo viena iš jų, tačiau jos tragedija buvo ta, kad metai prieš nacių įsiveržimą į SSRS ji buvo okupuota ir inkorporuota į sovietų imperijos sudėtį.
Tragedija buvo ne pats karas, o tai, ką jam artėjant ir po jo padarė stalininis režimas. 1941-ųjų birželio 14-ąją buvo pradėtas pirmas masinis Lietuvos žmonių trėmimas. Manoma, kad birželio 14–18 d. iš Lietuvos buvo deportuota apie 17 500 Lietuvos gyventojų, o iš viso nuo pirmosios sovietinės okupacijos pradžios 1940 m. birželio 15 d. iki karo Lietuvoje pradžios įkalinta, išžudyta ir ištremta apie 23 tūkst. Lietuvos piliečių. Dar maždaug 700 žuvo per birželio 23-iosios sukilimą, kai iki birželio 27 d. besitraukianti SSRS kariuomenė ir jos parankiniai paliko kruvinus pėdsakus Rainiuose, Pravieniškėse, Panevėžyje ir kitose Lietuvos vietose.
APGAUTIEJI LIETUVOS REKRŪTAI
Terminas „Didysis Tėvynės karas“ buvo sukurtas iškart po jo pradžios ir jis turėjo padidinti SSRS gyventojų pasiryžimą kovoti su Vokietija, sutelkti „tarybinę liaudį“ aplink J. Staliną. Iki tol „Tėvynės karas“ naudotas vadinti 1812 m. Napoleono karui prieš carinę Rusiją. Naują sąvoką pirmąkart panaudojo J. Stalinas savo 1941 m. liepos 3 d. paskelbtame mobilizuojančiame kreipimesi, kurį kitą dieną išspausdino (ir tuomet terminas tapo oficialus) „Pravda“.
Ko gero, geriausiai „Didįjį Tėvynės karą“ įvertino Nobelio premijos laureatas Aleksandras Solženycinas, pats buvęs frontininkas. Savo 1990 m. išleistoje knygoje „Kaip mums kurti Rusiją?“ jis rašė, kad rusai turi ne didžiuotis, o gėdytis tos pergalės, nes tai buvo masinis žmonių naikinimas, siunčiant į frontą šimtus tūkstančių ir milijonus neapmokytų rekrūtų. Juk vien per pirmąsias tris karo savaites SSRS neteko daugiau kaip milijono karių ir maždaug tiek pat pateko į nelaisvę, o iki gruodžio kariniai nuostoliai siekė net 3,5 mln. žmonių. Daugelis jų buvo iš vadinamų „broliškų“ respublikų.
Kad pavaizduotų, jog už J. Staliną kaunasi ištisi nacionaliniai pulkai, „tautų vadas“ leido sukurti 16-ąją lietuviškąją šaulių diviziją. Istorikas Gediminas Kulikauskas, pateikdamas vieno iš Antrojo pasaulinio karo veteranų Jakovo Šeino prisiminimus, pastebėjo, kad sovietinė Lietuvos vadovybė, pasitraukusi į Maskvą, demonstruodama norą kautis su naciais, ilgai prašė J. Stalino ir jo parankinio Lavrentijaus Berijos sukurti specialų lietuvišką sovietinės armijos dalinį.
Latviai jau buvo sudarę bent dvi divizijas (nuo revoliucijos laikų latvių komunistais Maskva labiau pasitikėjo), estai taip pat pririnko porą divizijų, skubiai buvo suburtos armėnų, gruzinų, uzbekų, baškirų, kalmukų formuotės. Tačiau lietuviais Kremlius labai nepasitikėjo. Mat, 1940 m. vasarą sovietams okupavus Lietuvą, „buržuazinė kariuomenė“ buvo pertvarkyta į sovietinį 29-ąjį teritorinį šaulių korpusą. Jau pirmosiomis karo dienomis šis dalinys, kurio paskirtis buvo pridengti besitraukiančią sovietinę kariuomenę, tiesiog išsiskirstė.
Daug įtakos jo kariams turėjo ir garsusis Birželio 23-osios sukilimas Kaune. Dar ryžtingiau pasielgė 179-osios divizijos kariai: jiems iš Pabradės poligono teko trauktis kitų Raudonosios armijos dalinių apsuptyje. Lietuvių pėstininkai sukilo, pasipriešino sovietams, daug jų žuvo, kiti, negalėdami atitrūkti nuo sovietų, nusišovė. Dalis karių mūšyje Pskovo srityje tiesiog perėjo vokiečių pusėn. Manoma, kad iš 18 tūkst. 29-ojo korpuso karių į SSRS gilumą tepasitraukė apie pusantro tūkstančio.
Yra manoma, kad iš viso į Sovietų Sąjungą iš Lietuvos pasitraukė apie 15 tūkst. žmonių (latvių evakavosi 50 tūkst., nors čia jau gyveno jų apie 150 tūkst.). Tik po ilgų Antano Sniečkaus, Justo Paleckio, Mečislovo Gedvilo prašymų 1941 m. gruodžio 18 d. SSRS gynybos komitetas nutarė 16-ąją diviziją suformuoti iš naujo kaip lietuvišką karinį vienetą. Tai buvo ir politinis manevras: J. Stalinas norėjo pademonstruoti, kad lietuviai palaiko sovietų valdžią, kita vertus, taip buvo renkami ir ugdomi kadrai pokarinei socialistinei Lietuvai. 1943 m. pradžioje divizijoje buvo 10 250 kareivių ir karininkų, iš kurių daugiau kaip 36 proc. sudarė lietuviai, 29 proc. rusai ir tiek pat – žydai. Kitaip sakant, tai buvo „žydiškiausia“ divizija visoje Raudonojoje armijoje.
Kai 1942 m. vasaros pabaigoje divizija pagaliau buvo suformuota, jos pavadinimas – „lietuviškoji“ daugeliui kėlė ironišką šypsnį. Patys žydai karo veteranai nevengia pajuokauti. Antrojo pasaulinio karo veteranas, raudonarmietis Avsejus G. Švarcbergas pasakojo, kad fronte buvo paplitęs toks anekdotas apie 16-ąją lietuviškąją diviziją:
– Kodėl divizija vadinasi 16-oji Lietuviškoji?
– Nes joje tėra 16 lietuvių, likusieji – žydai.
16-oji lietuviškoji šaulių divizija praėjo tikrą karo mėsmalę. Vien prie Aleksejevkos kaimo Oriolo srityje per bevaises atakas ji neteko 572 karių. Dar tiek prarado Kursko kautynėse. Paskui iš esmės ji buvo nušalinta nuo mūšių fronte. Po Kursko kautynių ji buvo perkelta į I Pabaltijo frontą. 1945 m. sausio 31 d. ji išvijo vokiečius iš Klaipėdos, už tai gavusi naują – Klaipėdos šaulių divizijos vardą. Nužygiavusi iki Kurliandijos (Kuržemės), divizija baigė savo kovų kelią. Jai nebuvo patikėta įžengti į Berlyną. Iš Kuršo dalis jos karių pėsčiomis nužygiavo į Vilnių ir įsikūrė Šiaurės miestelyje. Ji visiškai buvo išformuota 1956 m. gegužę.
Prieš šešerius metus rašiau, kad visa ši „lietuviškųjų“ karinių junginių istorija Sovietų Sąjungoje visiškai neperša minties, kad tie kariai, kurie aukojo savo sveikatą ir gyvybę vardan svetimų užmačių, neverti pagarbos. Atiduokime pagarbą tiems galbūt dar išlikusiems žilagalviams, kurie gali ir dar turi ką prisiminti – gera ir bloga iš tų neramių laikų. Kaip esame atidūs ir atlaidūs savo tėvams – nesvarbu, kaip jie tada suprato, už kokią Tėvynę kaunasi. To reikalauja paprasčiausias žmogiškumas.
SUŽLUGDYTOS NEPRIKLAUSOMYBĖS VILTYS
Jau užsiminiau, kad Maskva nepasitikėjo lietuviais kovotojais „už Tėvynę“, nes jau pati karo pradžia parodė, kad jie nekenčia sovietinių okupantų, surengę organizuotą pasipriešinimą, įvardijamą Birželio 23-osios sukilimu.
1940-ųjų spalio 9 d., nepraėjus nė keturiems mėnesiams nuo pirmosios okupacijos pradžios, Kaune įvyko slaptas pogrindininkų pasitarimas, kuriame buvo nutarta įkurti rezistencinę organizaciją, vėliau pavadintą Lietuvių aktyvistų frontu (LAF; dar ši santrumpa buvo rašoma LAF-30, tarsi nurodant, kad dauguma jo narių buvo jaunimas iki 30-ties). Taip ji pasivadino tik gruodžio 15-ąją – po to, kai 1940 m. lapkričio 17 d. Berlyne Lietuvos pasiuntinio Vokietijoje Kazio Škirpos iniciatyva buvo įkurta lietuvių politinių pabėgėlių organizacija, kurios steigiamąjį protokolą pasirašė 28 asmenys. LAF branduolį užsienyje sudarė įvairių pažiūrų žmonės, bet daugiausiai buvo tautininkų ir vadinamųjų „voldemarininkų“. Gal tai ir nulėmė aktyvų patriotinį šio judėjimo pobūdį. Be to rugpjūčio 10 d. JAV susikūrė Amerikos lietuvių taryba, o kiek vėliau Romoje vykusioje konferencijoje – Lietuvos tautinis komitetas. LAF tikslas buvo priešintis sovietinei okupacijai, jos kolaborantams ir, pasinaudojus artėjančiu Vokietijos karu su SSRS, atgauti Lietuvos nepriklausomybę.
Deja, šios viltys žlugo. Vokiečių tolerancija baigėsi, kai LAF aktyvistai padėjo išvyti Raudonąją armiją (jie net kontroliavo Kauną), sudoroti jos pagalbininkus, bet paskui ėmė skelbti Lietuvos nepriklausomybės atsišaukimus. Gi Laikinoji Lietuvos vyriausybė (LLV) jau liepos 17-ąją suspėjo priimti žemės denacionalizavimo įstatymą, ir jos savininkams turėjo būti grąžinta 60 ha žemės, o bežemiai ir mažažemiai ja turėjo būti aprūpinti iš Valstybės fondo. Tokios reformos vokiečių okupacinei valdžiai buvo neparankios, juo labiau, kad dalis jaunimo iš šios organizacijos ėmė priešintis ir naujiesiems okupantams.
Patikėjęs nacių palankumu, bet patyręs daug represijų LAF išsilaikė tik 6 savaites ir rugpjūčio 5-ąją įvyko paskutinis jo posėdis. Po savaitės, rugpjūčio 13 d., LLV buvo paleista, o dar po mėnesio, rugsėjo 15-ąją, LAF vadovybė pasirašė memorandumą, kuriuo paskelbė nutraukianti Fronto veiklą ir anuliuojanti nepriklausomybės paskelbimą. Dar po savaitės buvo likviduotas ir LAF, o jo vadovai išsiųsti į konclagerius. Aktyvistai išsibarstė, susibūrė į įvairias organizacijas, pavyzdžiui, ateitininkai pasirinko „Lietuvių frontą“, karininkai įstojo į slaptą karinę „Lietuvos laisvės armiją“ ir pan.
Straipsnis paskelbtas žurnale „Apžvalga“ 2018 m., nr. 5-6 (http://apzvalga.eu/images/apzvalga-103-104-5.pdf)
2019.06.18; 07:10
