Daug kas pasipiktino visuomeninio transliuotojo žurnalistu Edmundu Jakilaičiu, vedančiu laidas „Dėmesio centre“ ir „Forumas“.
Ypač kritikuotinas jo interviu su naujuoju Seimo pirmininku. Man atrodo, žurnalistas peržengė žurnalistų etikos ribas, ir todėl turėtų būti atitinkamai įvertintas.
Skaitytojų laiškai. Slaptai.lt nuotr.
Šis vaikinas pasijuto visagalis, labai reikšmingas. Pastoviai jį matome trukdantį pašnekovui atsakyti į jo paties pateiktus klausimus. Susidaro įspūdis, kad žiūrovui būtent žurnalistas, skeryčiodamas rankomis, dėsto savo nuomonę vienu ar kitu klausimus, pašnekovas jam tarsi visai nereikalingas. Pats klausia, pats ir atsako. Koks aš protingas! Visais klausimais esu kompetetingesnis už pašnekovą. Bet žiūrovui svarbi ne žurnalisto, o jo pašnekovo nuomonė.
Stebiuosi, kad iki šiol jis vis dar nepastatytas į jam prideramą vietą, nesustabdomas. Juk jeigu jis labai nori reikštis kaip politologas, komentatorius, lai rašo straipsnius. Bet abejoju, kad šis televizijos žurnalistas yra parašęs bent vieną viešą sakinį. Nerišliai paplepėti, kalbinant už save protingesnius, yra viena, visai kas kita savo išmintį išguldyti popieriuje.
Tuo nenoriu pasakyti, kad nevertinu žmonių, mokančių argumentuotai, rišliai, įtaigiai, išmintingai pakalbėti. Deja, Jakilaitis ne iš tokių. Šis žurnalistas turėtų pasimokyti iš Rimgaudo Geleževičiaus, o ne iš Rūtos Janutienės, kuri dažnai daro gėdą Lietuvos ryto televizijai. Tačiau čia jau Gedvydo Vainausko reikalas.
O visuomeninio transliuotojo, išlaikomo mūsų – klausytojų ir žiūrovų – pinigais, Taryba turėtų užtikrinti, kad jakilaičiai neįžeidinėtų nei Seimo pirmininko, nei kitų pašnekovų.
Beje, atrodo, kad nekuklusis Jakilaitis už pokalbį su Seimo pirmininku vis dėlto buvo pabartas, nes lapkričio 16 d. „Dėmesio centre“ laidoje jis jau kitaip, tarsi atiprašinėdamas, kalbėjo apie Seimo pirmininką – pakantų, kantrų, kultūringą žmogų. Juk nei Jakilaitis, nei Rimvydas Valatka ir kiti Seimo daugumos kritikai dar nežino, kaip seksis naujiesiems politikams.
Šį žurnalistą pastatyti į vietą turėtų ir jo aukos, t.y. „Dėmesio centre“ arba „Forume“ dalyvaujantys politikai, visuomenės veikėjai. Bet jie kantriai kenčia, kai šis žarsto savo išmintį, nes juk atsidurti Jakilaičio dėmesio centre ne taip paprasta: kitą kartą visagalis Jakilaitis gali ir nepakviesti. Žinoma, tas negresia etatiniam kalbėtojui, Jakilaičio įžūlumo mokytojui R.Valatkai.
Tikriausiai visi politika besidomintys lietuviai įsiminė Lenkijos užsienio reikalų ministro politinio kabineto direktoriaus, buvusio gynybos ministro Jano Pario pavardę.
Šis aukšto rango Lenkijos politikas visai neseniai įžeidė Lietuvą. Įžeidė pačiu įžūliausiu būdu – svečiuodamasis Lietuvoje.
Gintaras Visockas, Slaptai.lt redaktorius, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Vytauto Didžiojo universitete Kaune organizuotoje diskusijoje J.Parys tėškė štai tokį palyginimą: „dabar lenkų mažumos situacija Baltarusijoje yra geresnė nei Lietuvoje“. Ir tada dar keisčiau pridūrė: „Turime aiškinti Lenkijos kariams, kodėl jie turi ginti Baltijos šalis. Tai sudėtinga, nes turime problemų su lenkų mažuma Lietuvoje“.
Vienintelė paguoda, kad šis lenkiškas akibrokštas neliko nepastebėtas. Jį vertino ir Lietuvoje, ir Lenkijoje. Pavyzdžiui, renginyje dalyvavęs Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos politikos direktorius Rolandas Kačinskas nedelsdamas atkirto: „tokie pareiškimai – įžeidžiantys“. Džiugu ir pagirtina, kad Lietuvos diplomatui užteko drąsos bei principingumo viešai pabrėžti, jog tokios kalbos „įžeidžia visus čia sėdinčius lietuvius“.
Negali neįžeisti. Sveiku protu nesuvokiamas jau vien lenkiškas palyginimas, „kad žmogaus teisių situacija autoritariniame režime, vadinamame paskutine diktatūra Europoje, yra geresnė nei stiprioje demokratijoje, kokia yra Lietuva“.
Šį sykį maloniai nustebino dienraštis „Gazeta Wyborcza“. Šio populiaraus leidinio žurnalistas Bartošas T. Vielinski (Bartoszas T. Wielinski) rašė, kad po tokių svarstymų Lenkijos užsienio reikalų ministro politinio kabineto direktorius, buvęs gynybos ministras Jan Parys „turi viešai atgailauti ir atsiprašyti lietuvių, arba su trenksmu lėkti iš ministro Witoldo Waszczykowskio kabineto“.
Minėtas žurnalistas lenkų politiką J.Parį palygino net su JAV prezidento posto siekiančiu Donaldu Trampu. Esą ir vienas, ir kitas viešai abejoja, ar verta ginti Baltijos valstybes nuo galimos Rusijos agresijos, todėl abu šie politikai Rusijos propagandai suteikia progų šaipytis iš NATO vienybės, o pažeidžiamiausioms NATO narėms – nuogastauti bei baimintis.
Žurnalistas B.Vielinskis dar prisiminė, kad Lietuvos „lenkų mažumos lyderiai užmezga įtartinai artimus santykius su Kremliaus žmonėmis“. Ir vis dėlto Lietuvoje, pasak žurnalisto, nebuvo prieš lenkus nukreiptų represijų, Lietuvos valstybė nepersekiojo lenkiškų organizacijų…
Palaukime, kada šis lenkų politikas viešai atsiprašys „visų lietuvių“ arba lėks iš „ministrų kabineto“. Tiesa, nesu tikras, kad Lietuva kada nors sulauks atsistatydinimo arba bent jau menkučio atsiprašymo. Mes neturime svertų, kurių pagalba būtų įmanoma atstatydinti lietuvius įžeidusį lenkų politiką. Ir vis dėlto šio akibrokšti negalima užmiršti.
Bet svarbiausia atlikime tai, ką galime nuveikti, – tramdykime lietuviškuosius įžūlumus. LRT aktualijų studijoje šių metų rugsėjo 2-ąją žurnalistas Rimgaudas Geleževičius bandė išsiaiškinti, kur įstrigo Lietuvos ir Lenkijos strateginė partnerystė. Kas drįstų pasakyti, jog tema neaktuali? Be abejo, svarbu žinoti, kam ko labiau reikia: Lenkijai – Lietuvos ar Lietuvai – Lenkijos. Sutinku, kad verta aiškintis, ar Lenkija, net jei įgyvendinsime visus jos reikalavimus dėl neva „skriaudžiamų Šalčininkų lenkų“, ims mus laikyti „strategine partnere“? Juk jei Lenkija laiko JAV savo strategine partnere, dar nereiškia, kad Vašingtonas traktuoja Varšuvą kaip strateginę partnerę. Abiem atvejais – labai skirtingos svorio kategorijos. Dera numatyti ir tikruosius Lenkijos siekius Europos Sąjungoje: su kuo ji galynėsis dėl įtakos? Su Prancūzija, Vokietija, Čekija, Slovakija?
Bet toji įdomia ir reikalinga galėjusi tapti visuomeninio transliuotojo laida buvo įžūliai tendencinga, įžūliai vienpusiška. Joje kalbėjo tik tie, kurie ragino lietuvius nusileisti lenkiškiems ultimatumams – ir dėl lenkiškų pavardžių rašybos oficialiuose dokumentuose, ir dėl lenkiškų gatvių užrašų. Į autorinę laidą R.Geleževičius pakvietė tik Lenkijos simpatikus. Lietuvos mokslininkų, kalbininkų, politologų, kurie turi bent kiek kitokią nuomonę, – nebuvo nė vieno. Laidoje buvo išsamiai aptariama Lietuvos lenkų padėtis, tačiau nebuvo net svarstoma, o ką apie Lietuvos lenkų padėtį mano Lenkijoje gyvenantys lietuviai. Žodžiu, pikta ir skaudu, kai Lietuvoje kalbant lenkiška tema į visuomeninio transliuotojo laidą nepakviečiami su aršia polonizacija susiduriantys Punsko ar Seinų lietuviai. Jų nepakviečia būtent savas – lietuvis.
R.Geleževičius neleido tarti žodžio net į laidą paskambinusiam klausytojui, ketinusiam priekaištauti „Lietuvą nuolat kritikuojančiam Valdemarui Tomaševskiui“. Laidos vedėjas paaiškino, kad Lietuva – demokratinė šalis, todėl V.Tomaševskis galįs turėti savo nuomonę. Bet toje demokratinėje Lietuvoje, pasirodo, negalima turėti viešos kritiškos nuomonės apie V.Tomaševskį.
O kaip derėtų vertinti laidoje nuskambėjusius Vytauto Plečkaičio pareiškimus, esą visi lietuviai, kuriems nepriimtini lenkiški ultimatumai, tėra rėksniai, kurie, suprask, dar ne visa Lietuva? Aš gi rėksniais laikau tuos, kurie, kaip ir V.Plečkaitis, ragina kuo greičiau nusileisti nepagrįstiems, įžeidžiantiems Lenkijos reikalavimams. Juolab kad diskusijos metu pripažinta: oficialioji Varšuva nemato Lietuvos, Latvijos ar Estijos, ji mato tik visumą – trijų Baltijos valstybių regioną. Tad kam, pone V.Plečkaiti, nusižeminus pataikauti tiems, kurie mūsų nemato? Karinio konflikto atveju mūsų atžvilgiu Lenkija elgtųsi panašiai, kaip elgėsi Stalinas, kai vokiečiai daužė Varšuvą. Neskubėtų ginti, leistų kuo labiau nukraujuoti. Jeigu būtų pono J.Pario valia.
Prie įžūliai antilietuviškai besielgiančiųjų priskirčiau ir Vilniaus merą Remigijų Šimašių, visai neseniai Vilniaus gatvėse prikabinusį „dekoratyvinių“ gatvių pavadinimų ne lietuviškais rašmenimis. Tik pamanyk, sostinės gatvėse atsiradusios lentelės rusų ir lenkų kalbomis tėra miesto … puošmena.
Gal ir galima taip teigti, jei nežinotume šiandieninio politinio konteksto. Tačiau geopolitinė padėtis – sudėtinga. Mus kamuoja ir vidinės, ir išorinės bėdos. Negi nematome, nesuvokiame, kad lietuviškai kalbančiųjų mažėja, kad lietuvių kalba sparčiai nyksta, vejama iš viešojo gyvenimo, iš oficialių dokumentų? Taip pat turėtų būti akivaizdu, kad iš Vakarų pusės Lietuvą spaudžia dešimt sykių galingesnė Lenkija, reikalaudama dvikalbystės Rytų Lietuvoje, o iš Rytų mus pačiomis įmantriausiomis priemonėmis atakuoja šimtus kartų galingesnė Rusija, kuri irgi norėtų išskirtinių teisių Lietuvos rusų bendruomenei. Tad lenkų ir rusų raidmėmis užrašytos neva dekoratyvinės gatvių lentelės panašios ne į nekaltą žaidimą, bet į … Trojos arklį, kuris ilgainiui sukurs kalbinį chaosą, dar labiau silpninantį lietuvių kalbos padėtį ne kur nors užsieniuose, bet būtent Lietuvos teritorijoje.
Net ir tie dabar Vilniaus viešojo transporto autobusuose bei troleibusuose anglų kalba įkyriai skaitomi pranešimai, kaip turistams patogiau pasiekti aerouostą arba geležinkelio stotį, – pertekliniai. Mūsų sostinėje pilna stendų, nuorodų, ženklų, bylojančių, kurioje pusėje leidžiasi lėktuvai, kurioje vietoje sustoja tarptautiniai traukiniai. Turistai nėra kvaili. Jie puikiai suvokia, ką reiškia nupieštas lėktuvas arba dūmus į viršų leidžiantis garvežys. Be to, vykdami į aerouostą ar geležinkelio stotį turistai labai retai naudojasi viešuoju transportu.
Vokietijos kanclerė Angela Merkel – už sankcijas Rusijai, kol ji okupuoja dalį Ukrainos teritorijos. Vokietijos užsienio reikalų ministras Frankas Valteris Steinmejeris – už bendradarbiavimą su Rusija, nepaisant Krymo okupacijos, ginklų žvanginimo Baltijos valstybių ir Ukrainos pasieniuose. Reikia pasiekti, kad Rusija užsienio politikoje sugrįžtų į pozicijas iki Gruzijos, Ukrainos karų, sako kanclerė.
Kitas – pamirškime tai ir derėkimės iš naujo kaip niekur nieko, neginkluokime Baltijos valstybių, nes taip tik skatiname Rusiją elgtis agresyviai. Ne Rusija, o NATO žvangina ginklais ir erzina Rusiją.
Vokietijoje galima turėti diametraliai priešingas nuomones, Čekijoj, Vengrijoj, Graikijoj galima ir pataikauti Rusijai, ir reikalauti sankcijų pratęsimo (kolei kas laimi pastarieji). Lenkijai galima neįsileisti pabėgėlių, konfrontuoti su Europos Sąjungos nuostatomis…
Visoje ES vyksta nuomonių kova esminiais, šalių užsienio ir vidaus politiką lemiančiais klausimais.
Panašiai ir pas mus. Panašiai, bet…
Pas mus, pavyzdžiui, netoleruojama nuomonė, kad su kaimyne Lenkija gali būti lygiaverčiai, paritetiniais pagrindais grindžiami santykiai. Pas mus primygtinai reikalaujama jos atžvilgiu nusižeminimo, pataikavimo, lietuvių tautos interesų nepaisymo. Strateginė partnerystė – aukščiau visko. Nes lenkai gali supykti ir lemiamu momentu mūsų neginti, jeigu Rusija išsikraustytų iš proto.
Man patinka radijo laidos vedėjas Rimvydas Geleževičius, kažkada nurungęs Darių Kuolį. Pastarasis žurnalisto vaidmeny pašnekovus stelbdavo savo gražbylystėmis: pats klausia, pats ir atsako, pašnekovas jam būdavo beveik nereikalingas.
Geleževičius gerbia ir kitą nuomonę, tiesa, yra labai atsargus. Į radiją paskambinusiems klausytojams leidžia kalbėti tik tada, kai jų mintys atitinka generalinę LRT liniją.
O ta linija: apie Lenkiją – tik gerai, apie Lenkijos lietuvių vargus – nieko; galima reikalauti, kad Lietuvos lenkams būtų sudarytos dar palankesnės šiltnamio sąlygos, bet negalima manyti, kad Lietuvos lenkai privalo būti lojalūs valstybei, kurioje gyvena, paisyti jos įstatymų…
Daug ko negalima vieniems, daug kas leidžiama kitiems.
Nei į LRT televiziją, nei į radiją negali patekti tie Lietuvos piliečiai, kurie mano, kad pavojinga lietuvių kalbos raidyną papildyti naujomis raidėmis, kad Šalčininkų rajone negalima lenkinti lietuviškų vietovardžių, kad su Lenkija reikia bendrauti oriai, taip, kaip pastaruoju metu elgiasi mūsų prezidentė.
Gaila, R.Geleževičius neišdrįso į paskutinę laidą, kurioje buvo kalbama apie Lietuvos-Lenkijos santykius, pakviesti šiuo klausimu bent kiek kitokią nuomonę (nei Vytauto Petro Plečkaičio) išsakantį pašnekovą.
Lietuvos didžiojoje žiniasklaidoje balsą turi tik plečkaitininkai, t.y. Valatka, Savukynas, Bumblauskas, Smetona ir kt. Plečkaitininkais aš juos vadinu todėl, kad kitaminčius jie pravardžiuoja rėksniais. Šis epitetas – pats padoriausias, jo autorius – Plečkaitis.
Plečkaitininkai jau ne vienerius metus gieda tą pačią giesmelę: nereikia paisyti plačiosios visuomenės nuomonės Lenkijos ir Lietuvos santykių klausimais, Lietuvos lenkams reikia duoti tiek, kiek jie reikalauja.
Plečkaitininkai žino: tokia politika atitinka Lietuvos interesus. Negalima Lietuvos lenkų integruoti į gyvenimą šalies, kurios duoną jie valgo. Štai pabėgėlius integruoti reikia, bet tik ne lenkus. Lietuvos lenkų tėvynė – Lenkija. Geriausia būtų, jeigu Lietuvos lenkams suteiktumėm autonomiją. Dar geriau – jeigu visa Lietuva prisijungtų prie Lenkijos, kaip Jogailos laikais. Gyventumėm kaip meškos ausy.
Nekvailai sugalvota: internetinėje žiniasklaidoje paskleista iniciatyva – Lietuvoje reikia ne tik lietuviškų gatvių lentelių, bet ir lenkiškų, rusiškų, angliškų, visokių, kokių tik įmanoma sugalvoti. Lietuva – atvira visiems. Lietuva lenkų nežudo, kaip Anglijoje, Lietuva rusiškų kapinių nenaikina, kaip Rusijoje naikinamos lietuviškos.
Na, visokių lentelių artimiausiu metu Lietuvoje dar nebus, bet lenkiškos, rusiškos, angliškos – neabejotinai. Akcijos tikslas: padėti apsnūdusiam Seimui, neryžtingai Algirdo Butkevičiaus vyrausybei įgyvendinti seną svajonę: nepagrįstomis nuolaidomis susigrąžinti strategijnę partnerystę su Lenkija. Visuomenė reikalauja tolerancijos, pakantumo, tai pirmiausia įteisinkime lenkiškas lenteles, lenkiškas raides.
Jeigu jau net R.Geleževičius neįsileidžia, pasak Plečkaičio, rėksnių, kitokios nuomonės Lietuvoje toleruojamos nebus.
Mūsų žiniasklaidoje paviešinta Briuselio laikraščio “European Voice” kritika Lietuvos ir Lietuvos užsienio reikalų ministro Audronio Ažubalio adresu. Esą ministras labai nusidėjęs, kai pasakęs, kad Lietuvai nereikia vyresniojo brolio, ir palygino Lenkijos spaudimą Lietuvai su Rusijos šantažu ir Sovietų Sąjunga.
“Draugiškų santykių atkūrimas pareikalaus ypatingo pasiaukojimo ir nuolankumo, kadangi, šaltinių teigimu, A.Ažubalis ir R.Sikorskis negali pakęsti vienas kito. Išties, vienam iš jų gali tekti pasitraukti, kad santykiai pagerėtų”, – rašoma straipsnyje.
Nė truputėlio nesuabejojama, kuri pusė dėl tarpusavio santykių atšalimo yra kalta. Savaime aišku – silpnesnioji. Ir taip drįstama kalbėti Europos Sąjungos sostinėje, sąjungos, kurios visi nariai “tarp lygių lygūs ir laisvi”! Nesivarginama bent apsimesti, kad čia gerbiamos ir mažų tautų teisės, ir pačiu ciniškiausiu būdu reikalaujama “ypatingo nuolankumo”.
Paskutinioji per LRT televiziją rodyta laida “Tarp Rytų ir Vakarų” – išskirtinai įdomi ir prasminga. Rimgaudo Geleževičiaus solidžiai vadovautoje diskusijų laidoje ginčytasi, ar lietuviškosios masinės informacijos priemonės gali elgtis būtent taip, kaip pasielgė parlamentaro Sauliaus Stomos atveju.
Beveik valandą televizijoje svarstyta, ar Lietuvos žurnalistai turi moralinę ir juridinę teisę slapta įrašinėti privačius mūsų politikų pokalbius. Samprotauta ir apie tai, kokių interesų vedini žurnalistai slapta filmavo privatų dviprasmiškų užuominų kupiną Seimo nario S.Stomos pokalbį su žaliaake gražuole Rūta vienoje iš Vilniaus kavinių.
Jei paklaustumėme lietuvių, ką jie mano apie tokią rusišką kampaniją kaip “Gazprom”, greičiausiai sulauktume nepalankių atsakymų. Girdi, “Gazpromas” – nedraugiškas, grobuoniškas, antilietuviškas darinys, bet kokia kaina siekiantis Lietuvos nepriklausomybę pažaboti naudodamasis savo išskirtine monopoline padėtimi ir įžūliai manipuliuodamas kainomis už dujas. Suprask, dujas pigiau parduoda tik tiems, kurie sutinka šokti pagal Kremliaus dūdelę. O tas valstybes, kurios nori išlikti nepriklausomos nuo Rusijos Federacijos spaudimo, baudžia tiekdamas dujas už milžiniškas kainas. Be abejo, dauguma lietuvių tikriausiai pritartų įsitikinimams, jog su “Gazpromu” gražiuoju susitarti niekad nepavyks.
