Apie Romą Laurinavičių
Šviesus, talentingas
Romas prisijungė prie mūsų kurso, rodos, tik nuo antrų metų. „Tauro“ bendrabutyje gyveno vienam kambary su mano klasioku ekonomistu Algiu. Gal dėl to neilgai trukus su juo ir aš artimiau susipažinau. Šiaip žinojom, kad Romas kilęs iš Baltarusijos lietuviškų kaimų, dėl ko jį gal kiek globojo ir mūsų dėstytojai, prof. Balčikonis tai tikrai.
Dauguma mūsų, pokario karta, neturėjom nei prašmatnių rūbų, o ir valgio prieš stipendiją pritrūkdavom, bet Romas buvo tikras vargo vaikas. Žinojom, kad kažkokios gyvenimo aplinkybės buvo jį nubloškusios į vaikų namus, taigi ir paramos iš tėviškės negalėjo tikėtis. Kad išgyventų, buvo susiradęs darbą. Nors teko studijas derinti su įsipareigojimais, buvo apsiskaitęs, sakyčiau, intelektualus, o iš prigimties – labai švelnios ir šviesios sielos. Dažnai pastebėdavo ir pasakydavo ką nors tokio, kas įstrigdavo ir priversdavo susimąstyti. Pavyzdžiui, jis atkreipė dėmesį į tai, kokią pastabą Čiurlioniui davė jo profesorius vokietis: „Warum so traurig?“ – klausdavo jis dzūko Čiurlionio.
