Bėgioti nuo ko nors sveika. Galima šiaip. Bet už taiką geriau. Labai sveika ir už blaivybę, ir už Zambijos vaikus. Kovai su vėžiu palaikyti. Taip, teisingai – už laisvę ir nepriklausomybę. Už gyvybę žemėje. Lengviau pasakyt už ką nebėgioja. Netikit – paklauskit dėdės Googl‘o.

Aš irgi koja kojon su laikmečiu. Pusryčiams žmona iškepė pyragą. Ir lovoj su kava sučiaumojom. Už šeimą be smurto. Kiek pavirškinę drošim šiaurietiškai pažygiuoti. Nesutariam, už ką – ar už Ekselenciją, ar už toleranciją. Jei ką, visada lieka senas geras kompromisas – pasivaikščiosim už demokratiją.

Continue reading „Už Lietuvą, vyrai !“

tamkevicius_sigitas

1983 m. lapkritį kasdien mane kviesdavo į tardytojo kabinetą, kur skaičiau savo baudžiamosios bylos tomus. Priešais mane sėdėjęs KGB kapitonas R. Rainys įrišinėjo šios bylos tomus ir retkarčiais persimesdavome vienu kitu žodžiu.

Kartą jis mane pavadino laimingu avantiūristu. Į mano klausimą, kodėl vadina avantiūristu, atsakė, kad aš geriau žinąs, ką veikiau iki suėmimo; į antrąjį klausimą atsakė, kad buvau laimingas, nes turėjau labai ištikimų pagalbininkų – jeigu ne jie, seniai būtų nuteisę.

Šis KGB kapitonas pasakė daug tiesos, apie kurią ir noriu pakalbėti. Žvelgiant iš KGB varpinės, LKB kronikos leidimas buvo nusikalstama avantiūra. Nusikalstama, nes netilpo į sovietinių įstatymų rėmus – juose tilpo tik komunistų partijos tiesa, kokiu keliu reikia vesti žmones į laimingą rytojų. Bažnyčia visais laikais buvo didžiulis kliuvinys žmogaus teises trypusiems režimams. Bažnyčia buvo kompartijai nepavaldi didelė institucija, turėjusi kitą – Evangelijos tiesą ir vedusi žmones į kitokią ateitį.

Continue reading „Laimingas avantiūristas“