Valdemaras Rupšys. Mjr. Tomo Balkaus nuotr.
Baltijos kelio 34-ųjų metinių dieną Lietuvoje ir regione jaučiant įtampą dėl į Baltarusiją persikėlusios „Wagner“ grupuotės, Lietuvos kariuomenės vadas Valdemaras Rupšys ramina, kad šiuo metu prie Lietuvos ir Baltarusijos sienos neįprastų veiksmų nėra, o šalies kariuomenė yra pasirengusi bet kokioms provokacijoms.
„(…) Šiandien, šią minutę, tiesioginio sienos perėjimo, kažkokios operacijos tikrai nesimato. (…) Yra raminimas, kad mes tikrai stebime, žiūrime, situacija dabar kontroliuojama, kas susiję su sienos kontrole ir parama sienos apsaugos tarnybai. Reakcija yra adekvati į šiandien esamą grėsmę“, – trečiadienį LRT teigė V. Rupšys.
Nepaisant to, generolas pažymėjo, kad Rusiją ir jai paklūstančią Baltarusiją reikėtų vertinti rimtai, o Jevgenijaus Prigožino vadovaujamą „Wagner“ grupuotę jis laiko nuolatine grėsme.
„Šita grėsmė („Wagner“ – ELTA) yra nuolatinė, apskritai, tiek Rusija, tiek, sakyčiau, sąjunga, karinė Baltarusijos ir Rusijos integracija į karines struktūras (…) kelia mums grėsmę. (…) Taip, kaip režimas yra nenuspėjamas, taip ir pati organizacija yra nenuspėjama dėl savo valdymo struktūros, dėl savo vadų ir, sakyčiau, Kremliaus užduočių jai“, – teigė kariuomenės vadas, pridurdamas, kad Lietuvos saugumo struktūros visada turi būti pasiruošusios bet kokiems iššūkiams.
ELTA primena, kad pastaruoju metu stebimas Rusijos karinės bendrovės „Wagner“ samdinių persikėlimas į Baltarusiją. Lenkijos ir Lietuvos duomenimis, šiuo metu į šalį perkelta apie 4 tūkst. samdinių.
Į kaimyninę šalį atvykę „Wagner“ samdiniai kartu su Baltarusijos armija vykdo pratybas Bresto poligone, esančiame už 40 km nuo Ukrainos ir 30 km nuo Lenkijos sienų. Lenkijos vadovybė prieš keletą savaičių nutarė perkelti karines formuotes iš šalies vakarų į rytus.
Todėl, reaguojant ne tik į pasikeitusią geopolitinę situaciją regione, bet ir į Lietuvą gabenamų prekių kontrabandą, praėjusį penktadienį Vyriausybės sprendimu uždaryti Šumsko ir Tverečiaus pasienio kontrolės punktai (PKP) su Baltarusija. Baltijos kelias. Albumas. Mintis, Vilnius, 2000 metai. Sudarytojas – Vytautas Visockas
Prezidentas Gitanas Nausėda sako, kad Lietuvai bei kaimyninėms Latvijai ir Lenkijai gali tekti uždaryti sieną su Baltarusija, jeigu saugumo situacija dėl į šalį atvykusios karinės samdinių grupuotės „Wagner“ taptų itin komplikuota. Visgi, G. Nausėda pažymėjo, kad tai būtų kraštutinė priemonė.
Tuo metu premjerė Ingrida Šimonytė atsargiai vertino galimybę uždaryti daugiau nei du pasienio kontrolės punktus su Baltarusija. Vyriausybės vadovė atkreipė dėmesį, kad tokie vienašališki sprendimai galėtų neigiamai atsiliepti kitoms kaimyninėms valstybėms. Todėl, pasak jos, atsiradus tokių sprendimų poreikiui, Lietuva, Lenkija ir Latvija sutarė veiksmus koordinuoti.
Valdemaras Rupšys – generolas leitenantas, Lietuvos kariuomenės vadas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Kariuomenės vadas Valdemaras Rupšys sako, kad šiuo metu Lietuvai tiesioginės grėsmės iš Rusijos nekyla, nes, pasak jo, praktiškai visos Rusijos karinės pajėgos yra sutelktos prie Ukrainos. Vis dėlto kariuomenės vadas atkreipia dėmesį, kad susiklosčiusi situacija Ukrainoje paveiks ir Lietuvos saugumo situaciją.
„Žiūrint į Rusijos pajėgų dislokavimą, tikrai yra sutelktos pajėgos grasinti ir turbūt įvykdyti invaziją į Ukrainą. (…) Tikrai matosi puolimo jų kryptys, kur gali būti, ir dislokuoti Rusijos ir pačios Baltarusijos vienetai irgi praktiškai visi nukreipti į Ukrainą“, – „Žinių radijui“ teigė V. Rupšys.
„Tai tikrai tiesiogiai mes šią minutę neturime tos grėsmės, kad galime būti atakuoti, bet baigsis Ukraina, turbūt prasidės grasinimai ir kitiems“, – pažymėjo jis.
V. Rupšys akcentuoja, kad apie įtemptą situaciją regione visuomenę reikia informuoti. Visgi, pasak jo, norėtųsi mažiau nepasvertų pareiškimų.
„Norėtųsi mažiau tokių nepasvertų pareiškimų, kad vieni eis ir gins, treti, kad reikia karius ten (į Ukrainą – ELTA) siųsti. Tikrai tokie pareiškimai kai kurių asmenų yra nepasverti. Bet šiaip tai reikia remtis faktais ir žiūrėti ramiai“, – sakė jis.
Tačiau kariuomenės vadas atkreipia dėmesį, kad Ukraina geografiškai nėra toli nuo Lietuvos, todėl, pasak jo, šis konfliktas, tikėtina, turės įtakos ir Lietuvos saugumo situacijai.
„Aš dar kartą sakau, kad tai, kas vyksta, ir ta įtampa Europoje, kuri yra susiklosčiusi, tikrai yra susijusi su situacija Ukrainoje ir aplink Ukrainą. Tai nėra tiesioginės karinės grėsmės mums, bet Ukraina nėra tiek toli nuo mūsų nutolusi, kad neatsilieptų mums. Ir greičiausiai tie atgarsiai bus visokiais įmanomais aspektais, kurie atbanguos į Europą. Tikėkimės, kad karas plačiau nepasklis arba nebus didesnio karo negu Ukrainoje“, – pabrėžė V. Rupšys.
ELTA primena, kad, Rusijai prie Ukrainos sienų sutelkus daugiatūkstantines ginkluotąsias pajėgas, nerimaujama, jog Europoje gali kilti didelis karinis konfliktas.
Valdemaras Rupšys – generolas leitenantas, Lietuvos kariuomenės vadas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr. Aliaksandrui Lukašenkai pareiškus, kad pasienyje su Lietuva reikia stiprinti karinius pajėgumus, Lietuvos kariuomenės vadas generolas leitenantas Valdemaras Rupšys teigia, kad tokie žodžiai skamba neįtikinamai, nes Lietuva laikosi gynybinės politikos. Tiesa, V. Rupšys neslepia manąs, kad A. Lukašenka turi sumanymą.
Pasak generolo leitenanto, Lietuvos kariuomenė kartu su sąjungininkais nuolat stebi ne tik įvykius kitose valstybėse, tačiau ir kibernetinę erdvę. V. Rupšio teigimu, informacinis karas yra šių dienų realybė ir, tikina kariuomenės vadas, „praloš tie, kurie jį ignoruoja“.
Kalbėdamas apie naujausius įvykius Baltarusijoje, V. Rupšys naujienų agentūrai ELTA taip pat papasakojo, ko ėmėsi šalies karinės pajėgos, įvertino Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono idėją dėl Europos autonomiškumo didinimo ir įvardijo, kam reikalingas Vakarų Lietuvoje planuojamas statyti naujasis karinis poligonas.
– Vertinant įvykius Baltarusijoje, Aliaksandras Lukašenka net porą kartų sakė, kad pasienyje su Lietuva yra arba reikia sustiprinti karių pajėgumus. Ar yra realios karinės grėsmės Lietuvai?
– Pradedant nuo A. Lukašenkos sprendimų, kuriuos jūs minite, – kad reikia perkelti karinius vienetus į Vakarų pasienį, pasienį su Lietuva ir Lenkija, tai jis turi kažkokį sumanymą. Turi sumanymą tikriausiai ir tie, kurie patarė jam tai daryti. Neatmetu ir jų kariuomenės generalinio štabo ar karinių vadovų. Aišku, turbūt neteisinga būtų viešai spėlioti jo sumanymų. Neatmetu, kad tas sumanymas yra nevienareikšmis ir tikrai nėra tiesiogiai siejamas su kažkokia grėsme iš NATO valstybių, tarp jų – ir iš Lietuvos bei Lenkijos. Mūsų aktyvumas čia, mūsų karinė strategija ir viešai deklaruojama mūsų saugumo politika yra gynybinė. Taip pat ir sąjungine prasme – mes esame NATO karinio, politinio aljanso valstybė. Jam turėtų būti akivaizdžiai matoma, kad iš čia jokios grėsmės nėra. Ir jeigu yra čia kažkokie mūsų sąjungininkų vienetai dislokuoti, tai yra su tikslu atgrasyti, sustiprinti mus, kad kažkam nekiltų noras čia ateiti. Kitas tikslas – kad turėtume čia bendrus mokymus ir kiltų mūsų profesionalumas, karinis pajėgumas. Bet tai tikrai niekaip nėra nukreipta prieš Baltarusiją tiesiogiai.
Todėl tas jo pareiškimas, kad perdislokuos pajėgumus ir kad yra kažkokia grėsmė, skamba tiesiog neįtikinamai. Aš galiu asmeniškai daryti tokią prielaidą, kad jis turi kažkokių kitokių sumanymų, – ar vidinei auditorijai, patiems baltarusiams nukreipta, ar kažkas kito. Jeigu jam taip tikrai atrodo, tai mažų mažiausiai man keista.
– „Laisvės kelio“ metu į Lietuvos oro erdvę buvo įskridęs Baltarusijos orlaivis. Ar po tokių A. Lukašenkos pareiškimų nepadažnėjo provokacijų? Pavyzdžiui, šalies oro erdvės pažeidimų?
– Kalbant apie Baltarusijos karinius ar civilinius orlaivius, tai oro erdvės pažeidimų praktiškai išvis nebuvo. Čia buvo toks labai išimtinis atvejis, kai Baltarusijos karinių oro pajėgų orlaivis kirto sieną, ir tai buvo fiksuota mūsų oro stebėjimo sistemomis. Pasakyčiau, kad tai praktiškai vienetinis atvejis.
Mūsų NATO oro policijos vienetas tikrai dažnai kyla, bet kyla dėl įvairiausių priežasčių – artėjimo, neatsakymo į mūsų užklausas.
Automatiškai, pagal standartines procedūras, mūsų NATO orlaiviai kyla iškart, kad nebūtų pažeidimų. Bet dažniausiai tokie įvykiai būna susiję su Rusijos orlaiviais.
– Kokie žingsniai buvo atlikti, kalbant apie Lietuvos kariuomenę, po įvykių Baltarusijoje?
– Jeigu įvyksta tokie veiksmai mūsų kaimyninėje valstybėje arba pamatome, jog pakilo kovinė parengtis kitoje valstybėje, mes turime aiškiai nusimatę planus, kaip reaguojame pagal esamą situaciją ten. Ir mes reagavome taip, kaip dera buvo reaguoti tada, kada jie perkėlė vienetus arčiau Lietuvos sienos ir pradėjo mokymus. Aš nenoriu dabar detalizuoti, ką mes darėme, yra planai, ir mes tuos planus įgyvendinome. Galiu pasakyti, – jeigu įvyksta kažkoks situacijos eskalavimas, tarrp jų ir karinis, mes tikrai esame pasiruošę labai greitai reaguoti. Ir atitinkamai bei adekvačiai reagavome. Iš šiandienos perspektyvos pasakyčiau, kad reagavome labai teisingai. Tikrai nebuvo jokio pagrindo jiems sakyti, kad mes „žvanginame ginklais“, – to tikrai nebuvo. Mes situaciją labai gerai ir atidžiai stebėjome, manyčiau, kad ją puikiai įvertinome, ir stebime, kas ten vyksta, toliau.
Baltarusijos kariškiai ruošiasi kariniam paradui. EPA – ELTA nuotr.
Ir NATO reaguoja, ypač politiniu lygmeniu. Jie sako, kad NATO yra susirūpinusi dėl situacijos. NATO, kaip gynybinė karinė ir politinė organizacija, sako, kad klausimai turi būti sprendžiami taikiais metodais, ir tai turi būti išspręsta pačios Baltarusijos viduje, nesikišant kitoms valstybėms. Ir NATO aiškiai sako, kad kažkokių karinių priemonių ar kažkokio karinio spaudimo tikrai negali būti. Karinio veiksmo iš NATO tikrai nėra, tik politinis. Jeigu jūs pastebėjote, dažniausiai yra pasisakoma, daromi pareiškimai ir vertinimai NATO generalinio sekretoriaus (Jenso Stoltenbergo – ELTA) arba jo štabo.
– Jau kalbėjome apie oro gynybą. Lietuva įsigijo oro gynybos sistemą NASAMS. Kiek, vertinant pastarųjų 5 metų perspektyvą, patobulėjo Lietuvos oro gynyba?
– Po įvykių Ukrainoje pradžios, Krymo okupacijos mes privalėjome padaryti tinkamas išvadas, ypač, kokių karinių arba kovinių pajėgumų pas mus trūksta. Vieni iš jų ir buvo visų lygių oro gynybos pajėgumai – artimo trumpo, vidutinio ir tolimo ilgo nuotolio sistemos. Atitinkamai buvo suplanuoti resursai ir lėšos technikos įsigijimui bei pajėgumų plėtojimui.
Kalbant apie artimo trumpojo nuotolio oro gynybą, tai ji yra skirta savų vienetų apsaugai. Vidutinio nuotolio – dešimtimis kilometrų – skirta ginamo objekto apsaugai. Tai mes dabar jau esame pajėgūs tą daryti. Noriu pasakyti, kad tai nereiškia, jog anksčiau negalėjome to padaryti, bet turėjome tai daryti su sąjungininkų pagalba. Turime dabar trumpojo nuotolio oro gynybos priemones, tokie ginklai priskiriami sausumos manevro vienetams, ir turime vidutinio nuotolio priemones. Ir tai nėra pabaiga, toliau plėtosime oro gynybos pajėgumus, bet ilgojo nuotolio oro erdvės gynyba dabar yra NATO uždavinys. NATO planuose yra numatyta, kad jie mus „dengs“ su tomis oro gynybos sistemomis.
– Paminėjote, kad toliau bus plėtojami pajėgumai. Kur būtų svarbu nukreipti investicijas ir kokie įsigijimai paramai iš oro turėtų būti įgyvendinti, kad galėtume pasakyti, jog esme visiškai pasirūpinę savo apsauga?
– Reikia žiūrėti mūsų gynybos strategiją. Mes 2004 metais įstojome į NATO dėl to, kad mokesčių mokėtojų pinigų tiek neišleistume gynybai ir neskirtume tiek savo biudžeto kažkokio pajėgumo priemonių įsigijimui. Susumavus sąjungininkų ir mūsų pajėgas mes atliksime tą uždavinį. Būtų sunkiai įgyvendinama, kad galėtume viską pasiekti vieni, todėl esame NATO valstybė narė – kartu su sąjungininkais galime užtikrinti sausumos, jūros ir oro gynybą. To, ko mums trūksta, tai padengia mūsų sąjungininkai. Ko jiems trūksta ir mes turime, tą mes duodame sąjungininkams. Nėra tikslo, kad mes vieni 100 proc. savarankiškai galėtume tai padaryti, todėl, kad tai turbūt būtų mums sudėtinga įgyvendinti ir tikriausiai visuomenei irgi tai būtų nepriimtina.
Dabartinis etapas, kai mes įsigijome NASAMS, turi baigtis ne įsigijimu, o tų sistemų sujungimu į vieną visumą, vieną sistemą. Kad radarai, kurie stebi, fiksuoja taikinius ir perduoda informaciją per valdymo sistemas ir valdymo centrus, veiktų kartu su NASAMS vidutinio nuotolio oro gynybos sistemomis. Šios mūsų sistemos integruotos į NATO tokias pat sistemas, ir tai būtų vienas bendras „skėtis“. Oro gynyba veikia taip: jei taikinį galima sunaikinti su mūsų trumpojo ar vidutinio nuotolio sistema, tai ji ir bus naudojama, bendras centras žiūri, su kokia priemone galima naikinti. Jei oro erdvės stebėjimo centras mato, kad su mūsų sistemomis to nepavyks padaryti, tada duodamas uždavinys NATO kažkurioms pajėgoms, ilgo nuotolio priemonių paleidėjui, ir taikinys sunaikinamas jomis.
Per „Tobruko palikimo“ (angl. „Tobruq Legacy 20“) pratybas tą sistemą mes jau išbandėme – mūsų valdymo, vadovavimo sistema yra integruota ir gerai veikia mūsų visoje bendroje NATO oro gynybos sistemoje.
– Klaipėdos jūrų uostas yra strateginės svarbos objektas. Jis buvo minimas ir įvykių Baltarusijoje kontekste. Ar skiriamas dėmesys jo apsaugai yra pakankamas?
– Apie uostą paskutiniu metu buvo diskutuota prekybine, ekonomine prasme, apie galinčias kilti problemas. Apie saugumą diskutuota mažiau, bet bendrai tai rodo, kad grėsmės, deja, tik didėja ir auga. Karine prasme aš sakyčiau, kad įvykiai Baltarusijoje – jos bendradarbiavimas su Rusija ir šitų karinio bendradarbiavimo ir integracijos santykių gilinimas – yra mums rūpestis. Tai siejasi su visais objektais, tarp jų ir jūrų uostu, nors yra ir kitų strateginių objektų, kurie karine prasme yra mūsų prioritetiniai. Rusijos generalinis konsulatas Klaipėdoje. Slaptai.lt nuotr.
Reikia suprasti, kad taikos metu jie yra saugomi, jų saugumas yra užtikrinamas ne kariuomenės pajėgumais, o kitų institucijų – Valstybės sienos apsaugos tarnybos, Viešojo saugumo tarnybos, Policijos departamento, administracijų samdomų apsaugos tarnybų ir taip toliau. Bet jeigu žiūrime išorės grėsmių prasme, tai mes turime planą, esame numatę, kurios pajėgos ir kokie vienetai bus atsakingi už šito objekto saugumą bei gynybą, jeigu reikėtų. Tai yra taip pat ir mūsų sąjungininkų, NATO planuose, dvišalių santykių su kitomis valstybėmis planuose irgi yra numatytas jūrų uosto saugumo užtikrinimas bei gynyba. Yra aiškiai numatyti veiksmai, pajėgos, eiliškumas laike ir erdvėje.
– Kaip pasikeitė Suvalkų koridoriaus situacija po Baltarusijos įvykių. Kaip keistųsi, jei Baltarusijoje realiai atsirastų Rusijos kariai?
– Tai susideda ir iš karinio, ir iš politinio vertinimo. Mes turime karinį vertinimą – karinės grėsmės prasme tai keistų daug ką, bet mes tai buvome ir anksčiau numatę. Iš esmės Rusijos pajėgų atsiradimas prie mūsų sienos, nepaisant įvykių Baltarusijoje, tikrai buvo neatmestinas ir anksčiau. Šios dvi valstybės kartu su kitomis valstybėmis turi karinę sąjungą (Kolektyvinio saugumo sutarties organizaciją (CSTO) – karinis aljansas, kuriam priklauso 6 posovietinės šalys: Armėnija, Rusija, Kazachstanas, Uzbekistanas, Tadžikistanas, Kirgizija – ELTA), NVS, yra pasirašiusios sutartis dėl išorinės šių valstybių gynybos ir gali sudaryti prielaidas bei situacijas, kad bet kada galėtų atsirasti, kur tik reikia. Aišku, jų fizinis atsiradimas ar bazių steigimas sutrumpintų laiką ir galbūt sprendimus palengvintų, bet praktiškai ta grėsmė – Rusijos karinių pajėgų dislokavimas Baltarusijoje – ir anksčiau buvo neatmestina.
Reikia prisiminti paskutinių pratybų „Zapad 2017“ scenarijų – ten buvo naudotasi baltarusių infrastruktūra, teritorija ir buvo bendri Rusijos ir Baltarusijos labai gerai suderinti veiksmai. Tai buvo pratybos, kurios skirtos praktikuoti kažkokį veiksmą, kurį, prireikus, būtų galima kažkada įgyvendinti. Dėl to aš sakau, kad čia nieko naujo dabar šiame kontekste nėra. Tik, jei Rusija dislokuotų savo pajėgumus ten, situaciją jiems palengvintų. Turbūt Rusija to ir siekia, jie tai – glaudesnį bendradarbiavimą su Baltarusija – ir deklaruoja.
– Kaip suprantu, kariuomenė jau buvo pasirengusi ir yra nusimačiusi planus įvairiausioms situacijoms. Ar būtų teisinga sakyti, kad mes esame pasirengę ir hibridinėms grėsmėms?
– Mes pamatėme, kad tokios gali būti tada, kai buvo įvykiai Kryme, kai Rusija panaudojo hibridinę strategiją ir taktiką, užimant, okupuojant šitą Ukrainos dalį. Mes turime vertinti tai, kas buvo, ir numatyti, kas gali būti. Yra visokių hibrido variantų, ir tai nereiškia, kad kitą kartą potencialus priešininkas panaudos tokį pat veiksmą arba tokią pat taktiką, kokia buvo. Mes tikrai nuolat stebime, žiūrime, vertiname ir planuojame, kaip mes veiktume prieš kažkokį hibridą. Tai yra įvairių priemonių suderinamumas, tarp jų – ir nuslepiant tiesioginę karinę agresiją. Tai jie gali panaudoti dar ir kitokių variantų, mes esame pasiruošę.
Reikia paminėti, kad ir teisės aktai pas mus buvo patobulinti, mes sudarėme atitinkamas pajėgas – greitojo reagavimo pajėgas, jeigu civilinės institucijos – Lietuvos policija, Viešojo saugumo tarnyba ar kitos – jau nebegalėtų likviduoti grėsmės ir toje teritorijoje reikėtų įvesti karinę padėtį, kur mes galėtume veikti su savo karinių vienetų pajėgomis. Tai esame numatę ir pasiruošę, bet taip jau yra karybos istorijoje, kad dažnai tas, kuriam reikia reaguoti, kartais nebūna kažkam pasiruošęs. Mes negalime niekada sakyti, kad mes 100 proc. esame pasiruošę kažkam, nes visą laiką priešininkas kažką naujo gali sugalvoti. Dėl to visada turime stebėti, analizuoti ir numatyti, kaip gali būti kitaip. Mes tai darome ir hibridinės grėsmės atsakui nesame vieniši – turime labai gerai koordinuoti veiksmus su kitomis valstybinėmis institucijomis. Hibridinių grėsmių užkardymas ir likvidavimas nėra vien kariuomenės atsakomybė. Tai yra kompleksinis dalykas.
– Jau kone 10 metų kalbama apie tai, kad Lietuvai pagrindinės grėsmės kyla kibernetinėje, informacinėje erdvėje. Kaip tai pakeitė kariuomenės darbą?
– Tai tikrai dabar jau yra realybė ir su šitomis kibernetinėmis grėsmėmis bei kariniais veiksmais kibernetinėje erdvėje nieko unikalaus Lietuvai nėra. Tai yra viso pasaulio problema, visi – visas pasaulis ir mūsų sąjungininkai – tai supranta. Tik gal sprendimai nėra mūsų visų sąjunginėse valstybėse vienodi. Yra trys pagrindinės strategijos priimtos: yra tokios valstybės, kur kibernetinį saugumą ir kovą kibernetinėje erdvėje užtikrina ne kariuomenės, yra, kur tai yra grynai vien kariuomenės atsakomybė, ir yra mišrus modelis. Žiūrint efektyvumo prasme, efektyviausia atrodo, kai tai (kibernetinio saugumo klausimas – ELTA) atiduodamas karinei struktūrai su išorės agresijos dimensija. Vilniaus gatvėmis žygiuoja Lietuvos kariuomenė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Dažniausiai kibernetinės grėsmės ateina iš išorės todėl, kad, taikos metu užtikrinant saugumą kibernetinėje erdvėje, karo metu pobūdis niekaip nesikeis. Karo metu mes savo karinius, ryšio tinklus visada turėsime užtikrinti, todėl tikslinga ir taikos metu turėti tas priemones, dirbti realiu laiku ir su realiu priešu ir taikos metu. Čia nėra karo paskelbimas. Tai yra kasdienė veikla, nes kasdienis įsiskverbimas į mūsų kibernetinę erdvę jau vyksta.
Todėl mes turime turėti praktikos. Praėjusią savaitę turėjau svečią – NATO karinio komiteto pirmininką (Jungtinės Karalystės karinių oro pajėgų maršalą serą Stuartą Williamą Peachą – ELTA), ir mes aptarėme šią problemą. Sakome, kad NATO turi aiškiai suprasti, jog tai – kovoti su kibernetinėmis grėsmėmis – yra didžiulis ir kariuomenės reikalas bei atsakomybė. Mes tam tikrai skiriame dėmesį, pagrindinis uždavinys šioje plotmėje yra skiriamas krašto apsaugos sistemai. Ir dabartinės Vyriausybės programos įgyvendinimo plane tai yra numatyta, yra numatomas ir finansavimas priemonių įsigijimui, personalo ruošimui, visos sistemos plėtojimui.
– Kaip suprantu, negalime nuvertinti kibernetinių ir informacinių grėsmių.
– Čia yra šiuolaikinė, šiandienos problema. Kibernetinio mūšio lauke kova jau yra, kaip ir informaciniame lauke, – informacinis karas vyksta, tiesiog ignoruoti tai būtų kvailystė. Praloš tie, kurie ignoruoja arba nemato jo. Dėl to mes, kariuomenė, į tai žiūrime pakankamai rimtai, mes turime įsteigę Strateginės komunikacijos departamentą, kur žiūrime, kas ir kaip vyksta informacinėje erdvėje. Ar tas pajėgumas mūsų yra pakankamas, tai, pasakyčiau, dar yra klaustukas. Man atrodo, kad mes dar turėtume tobulėti. Kibernetines grėsmes mokosi užkardyti kariuomenės specialistai per pratybas „Gintarinė migla“, kurių metu tobulinamas tarpinstitucinis ir tarptautinis karinis bendradarbiavimas, saugant nuo kibernetinių grėsmių ypatingos svarbos informacinę infrastruktūrą.
– Galima susidaryti įspūdį, kad Lietuvos prioritetas teikiamas bendradarbiavimui su didžiosiomis valstybėmis, bet ne su Baltijos valstybėmis. Kaip vertinate karinį Lietuvos ir Baltijos valstybių bendradarbiavimą? Ar turėtų Baltijos šalių bendradarbiavimas šioje srityje būti gilesnis?
– Aš asmeniškai, kaip kariuomenės vadas, ir kariuomenė, kaip institucija, turi labai glaudų bendradarbiavimą su Latvija ir Estija. Sakyčiau, kad patys geriausi sąjunginiai ryšiai išlaikyti tarp Baltijos valstybių. Tikrai. Mes dalinamės ir apsikeičiame ta informacija, kokia nesidaliname su kitomis valstybėmis, žiūrime, kaip kartu galime treniruotis, kaip galime turėti viena kitą papildančias struktūras, remiame vienas kitą.
Galiu iliustruoti – toks projektas kaip Baltijos gynybos koledžas – karininkų karinis rengimas yra vykdomas kartu su latviais ir estais. Tai yra puikiai veikiantis mūsų bendras projektas. Taip pat yra atskiri karinių oro pajėgų kursai čia, Lietuvoje, jūrų pajėgų kursai – Latvijoje. Net įsigijimų prasme mes deriname savo veiksmus. Apsitariame dažniau nei per ketvirtį tarp kariuomenės vadų, ką galėtume kartu nuveikti, kad įgautume vienokį ar kitokį pajėgumą. Taigi mūsų bendradarbiavimas yra labai geras.
Pirmas iš dešinės – NATO kovinės grupės vadas plk. ltn. Ch. Huber
Gali susidaryti įspūdis, kad mes labai daug dėmesio skiriame kitiems sąjungininkams, nes, nors ir turime vienokius ar kitokius pajėgumus, bet esame limituoti resursais. Didieji NATO sąjungininkai tai kompensuoja bei į tą bendrą katilą „sumeta“ tuos pajėgumus, kurių mes neturime. Baltijos šalių pajėgumai yra labai panašūs ir galimybės yra vienodos, todėl mes visada akcentuojame JAV, Vokietijos kariuomenės, Didžiosios Britanijos karių buvimą čia ir pajėgų, kurių mes negalime patys skirti, skyrimą mūsų regionui. Dėl to gali susidaryti įspūdis, kad bendradarbiavimas daugiau nukreiptas į didžiąsias valstybes.
Beje, dažniausiai bendraujant ir formatas yra: trys Baltijos valstybės ir didžioji valstybė. Pavyzdžiui, sausumos pajėgų lygmeniu pokalbiai su JAV sausumos kariuomene visą laiką vyksta ne dvišaliu formatu, bet kalbasi trys Baltijos valstybės, plius Amerika. Taip pat ir su Didžiąja Britanija. Aišku, yra ir dvišaliai santykiai, bet šiaip mes visada einame kartu.
– Buvo pranešta, kad Vakarų Lietuvoje bus kuriamas naujas karinis poligonas. Kam reikalingas dar vienas poligonas? Kokia bus jo paskirtis?
– Kalbant apie valstybės gynybą, tai reikia visiems labai gerai suprasti, kad, nepaisant situacijų, pasirengimo tai dienai arba turėjimo/neturėjimo kažkokios priemonės, mūsų Lietuvos kariuomenė gins valstybę ginklu. Tikrai. Aš tą garantuoju. Nebus jokių pasiaiškinimų, jokių išimčių. Antras dalykas, kad to nereikėtų daryti, reikia atgrasyti ir parodyti potencialiam priešininkui, kad jiems neverta čia eiti, kad jie nepadarys, ko nori, arba to kaina bus baisi. Kad tai parodytume, mes turime turėti sąjungininkus – vieniems atgrasyti, žinant kaimynus iš Rytų, būtų labai sudėtinga. Matėm, kas vyksta Ukrainoje, Sakartvele ir kaip vyksta kitur. Taigi būkime realistais.
Lietuvos kariuomenės dieną – iškilmingas paradas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Bet mes esame NATO nariai, turime sąjungininkus, su kuriais kartu galime atgrasyti, o tam reikia turėti sąjungininkus ir čia, Lietuvoje, – sudaryti sąlygas tiek mūsų kariuomenei, tiek sąjungininkams treniruotis. Reikalinga infrastruktūra treniruotėms, apgyvendinimui, taip pat reikia užtikrinti tinkamą logistinį paketą, mokymo laukus, vietoves. Plėtojant mūsų kariuomenę tiek kokybiškai, tiek kiekybiškai, reikalingas atitinkamas karinių vienetų skaičius ir pakankamai teritorijos mokymams. (…) Norint užtikrinti mokymų kokybę ir pasiekti rezultatus, turime turėti atitinkamą infrastruktūrą. Todėl šiuo metu svarbu visada turėti sąjungininkus čia.
Po Velso sprendimo, ačiū Dievui, mes turime čia priešakinį NATO batalioną, vadovaujamą Vokietijos, mes turime dvišalius susitarimus su JAV, turime kitus tarptautinio bendradarbiavimo planus su Didžiąja Britanija bei atskiras pratybas. Mes labai daug skiriame teritorijų sąjunginių valstybių pajėgų dislokavimui ir mums jau trūksta patiems. Taigi neišvengiamai turime turėti papildomą teritoriją, kurioje galėtume patys treniruotis ir pasiekti kažkokį lygį ir atgrasyti potencialų priešininką.
– Kurioje vietoje bus naujasis poligonas?
– Mes dabar žvalgomės Vakarų Lietuvoje. Yra padaryta studija, kurią atliko VGTU, užsakius Krašto apsaugos ministerijai. Dabar politiniu lygmeniu vyksta pokalbiai su Šiaulių rajono, Akmenės, Mažeikių, Telšių ir Kelmės rajono savivaldybėmis, kur galėtų būti šis poligonas. Jeigu visiems sąlygos ir idėja bus tinkama, nuspręsta vieta, mes tai įgyvendinsime. Jeigu ne, žiūrėsime kitas teritorijas, nesame prisirišę, nors prioritetas būtų ten. Tai priklausys nuo savivaldos, gyventojų, nes jiems būtų ten ūkinės veiklos veiksmai apriboti, – ten vis tiek bus karinė technika, kuri važinės, šaudys ir taip toliau. Dabar vyksta žvalgyba prieš priimant galutinius sprendimus.
– Ar vienas naujas poligonas – riba? Ar būtų prasmės, žvelgiant į ateitį, steigti daugiau?
– Jeigu aš būčiau tik kariuomenės vadas, nešiočiau tik kamufliažinę ar kitokią karinę uniformą, o nebūčiau Lietuvos pilietis, tai pasakyčiau taip. Bet aš esu toks pat, kaip ir visi Lietuvos piliečiai, ir žinau, kad gerovės valstybė susideda ne tik iš saugumo nuo išorės priešų, bet ir iš daugelio socialinės gerovės, ūkio plėtojimo bei kitų komponentų. Tad aš kaip pilietis sakau – reikia turėti tiek, kiek reikia, ir neturėti iliuzijų, kad būsime kažkokia militaristinė valstybė ir mūsų teritorija bus sukarinta. Tikrai to nereikia ir nebus. Tai yra tik dėl to, kad mes atgrasytume, kad nereikėtų Lietuvai kariauti, kad mes gyventume saugiai ir galėtume vystytis kaip valstybė.
– Kiek nuo šaukimo į kariuomenę sugrąžinimo 2015 metais tarnybą kariuomenėje atliko šauktinių ir savanorių karių? Ar šiuo metu yra pakankamas Lietuvos kariuomenės mobilizacinis rezervas?
– Mes turime nuolatinę privalomąją karo tarnybą, turime terminą, kuris nėra oficialus, bet yra faktas – kasmet pusė šaukiamųjų pareiškia norą savarankiškai atlikti tą privalomąją tarnybą. Juos vadiname savanoriais-šauktiniais. Lietuvos Seimas yra nustatęs, kad kasmet turime pašaukti apie 3 800 karių, iš kurių praktiškai pusę kasmet turime tų tikrų savanorių. Kita dalis, kurie pakliūva atsitiktinai, yra atrenkami į šaukiamųjų sąrašus, kai būna ta neteisingai viešumoje pavadinta „loterija“ po naujų metų, iš jų arti 45 proc. yra pareiškę pirmumo teisę.
Bendroje sumoje praktiškai turime apie 90–95 proc. tų tikrųjų ir pirmumo teisę pareiškusiųjų, ir tie likę 5 proc. yra tie, kurie nenori eiti, bet Tėvynė liepia, Lietuvos Konstitucija ar kiti teisės aktai įpareigoja atlikti privalomą karo tarnybą, ir jie ateina. Taigi lieka iki 10 proc., priklausomai nuo metų, tų, kurie būna pašaukti privaloma tvarka. Lietuvos kariuomenės dieną – iškilmingas karių paradas Vilniaus Katedros aikštėje
Dėl rezervo tai parengto personalo skaičius po pasiteisinusio, teisingo mūsų mažai valstybei sprendimo, atkuriant privalomą šauktinių tarnybą, auga. Mes dabar turime apie 20 tūkst. parengto aktyviojo personalo rezervo, kurio nereikėtų permokinti. Jeigu kiltų dabar grėsmė ir reikėtų paskelbti mobilizaciją, jie galėtų atlikti pareigą be papildomo parengimo ir būti integruoti į karinius vienetus. Likusioji dalis yra parengtasis personalo rezervas – jis siekia apie 70 tūkst. Jie galėtų būti skirti paprastesnėms užduotims vykdyti, atkurti kariuomenės patirtus personalo nuostolius ir panašiai, bet jiems reikėtų atnaujinti žinias ir įgūdžius.
– Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, kuris lankėsi ir Lietuvoje, buvo ne kartą pareiškęs, kad europiečiai turi patys gamintis ginklus. Galbūt tai buvo žinutė dėl ginklų įsigijimo iš Prancūzijos? Tai galėtų būti ir partnerystės stiprinimas.
– Kariniams įsigijimams, jeigu tai nėra išimtis, taikomos viešųjų pirkimų procedūros. Tai yra atviri, tarptautiniai konkursai, juose dalyvauja ir Prancūzijos įmonės arba karinio sektoriaus įmonės. Žiūrint į visus iki šiol vykdytus įsigijimus, tikrai prancūzai nebuvo tie, kurie nedalyvautų konkurse. Turbūt žinomas dabar yra didžiausias mūsų pirkimas – pėstininkų kovos mašinų įsigijimas, kur buvo vertinamos bei dalyvavo ir Prancūzijos analogiškos pėstininkų kovos mašinos. Paprasčiausiai, pagal mūsų reikalavimus, jos nenugalėjo. Nugalėjo kitos įmonės todėl, kad labiau atitiko mūsų poreikį. Čia elementarus dalykas. Bet mes jau šiandien naudojame „Airbus Helicopters“ sraigtasparnius, karinėse oro pajėgose turime tris sraigtasparnius AS365N3+ „Dauphin“ – jie yra prancūziški. Prancūzijos įmonės dabar teikia techninę paramą ir atlieka remontus. Ir ateityje, jeigu pagal nustatytus standartus Prancūzijos gamintojų produkcija arba karinė įranga, ginkluotė, atitiks reikalavimus ir bus geresni už kitus, jie ir laimės. Tarp kitko, aš dabar aviu prancūzišką karišką avalynę, taigi ne viskas remiasi į techniką. Lietuvos kariuomenės diena. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tas prezidento Macrono pareiškimas – tai, kad kiekvienas proteguoja savo ekonomiką ir karinę pramonę. Jis taip pat kalbėjo apie Europos valstybių karinio potencialo didinimą, autonomiškumą. Mes sakome, kad ES valstybių karinis pajėgumas turi kilti, turime tam skirti daugiau dėmesio, bet tai neturi būti kažkokia atsvara NATO – tai turi būti papildymas NATO. Kuo daugiau bus to pajėgumo, ypač tarp didžiųjų ES valstybių, tai tuo stipresnė bus NATO ir tuo bus didesnis saugumas.
– Lietuva šiuo metu neturi šalies ambasadoriaus JAV. Ar gynybos atašė visiškai atstovauja mūsų gynybos interesams ir politikai mūsų pagrindinės sąjungininkės valstybėje?
– Gynybos klausimai yra plati sąvoka. Kariniais-gynybiniais klausimais tikrai atstovauja gynybos atašė, tai yra karinis mūsų atstovas, jis turi nuolatinį ryšį su Pentagonu ir su kitomis karinėmis institucijomis Amerikoje. Taigi šiuo klausimu visiškai atstovaujama. Aišku, kur reikia politinio-diplomatinio lygmens, tada atstovauja ambasadorius. Dažniausiai būna, kad gynybos atašė dirba karinio bendradarbiavimo plotmėje ir toliau susitarimai vyksta tarp valstybių.
AOTD direktorius pulkininkas Remigijus Baltrėnas ir VSD direktorius Darius Jauniškis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Prezidentas Gitanas Nausėda trečiadienį susitiks su Valstybės saugumo departamento vadovu Dariumi Jauniškiu ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos vadovu Remigijumi Baltrėnu. Susitikimo metu bus aptartos koronaviruso plitimo metu kylančios grėsmės nacionaliniam saugumui.
„Prezidentas su žvalgybos tarnybų vadovais aptars potencialias koronaviruso plitimo metu kylančias grėsmes nacionaliniam saugumui“, – Eltai sakė prezidento atstovas spaudai Antanas Bubnelis.
G. Nausėda antradienį susitiko su krašto apsaugos ministru Raimundu Karobliu ir kariuomenės vadu generolu leitenantu Valdemaru Rupšiu, primena ELTA. Susitikime prezidentui buvo pristatytas ir aptartas dėl koronaviruso plitimo Lietuvoje kylančių rizikų vertinimas, galimi scenarijai bei situacijos valdymo modelis.
Prezidentas susitiko su krašto apsaugos ministru ir kariuomenės vadu. Roberto Dačkaus nuotr. (Prezidento kanceliarija).
Prezidentas Gitanas Nausėda antradienį susitiko su krašto apsaugos ministru Raimundu Karobliu ir kariuomenės vadu generolu leitenantu Valdemaru Rupšiu. Susitikime prezidentui buvo pristatytas ir aptartas dėl koronaviruso plitimo Lietuvoje kylančių rizikų vertinimas, galimi scenarijai bei situacijos valdymo modelis.
Prezidento iniciatyva rizikų vertinimą bei situacijos valdymo modelį parengė specialiai tam kariuomenės vado suburta grupė, kurią sudaro kariuomenės ir specialiųjų tarnybų atstovai, medicinos ekspertai.
Šalies vadovui pristatytas situacijos valdymo modelis numato būtinus veiksmus siekiant adekvataus ekstremalios situacijos valdymo, kritinių šalies institucijų pajėgumų, galimybių ir pažeidžiamumų identifikavimo. Planas numato stipraus ir nuolat veikiančio susidariusios situacijos valdymo ir sprendimų priėmimo centro būtinybę, taip pat jis apima optimalų valstybės ir savivaldybių veiksmų koordinavimą, valstybės rezervo bei kitų turimų išteklių valdymą.
Reaguodama į šalyje besitęsiančią kovos su koronaviruso plitimu situaciją, kariuomenės vadovybė ketina atnaujinti ir toliau prezidentui pristatyti rizikų vertinimą bei tobulinti siūlomus valdymo scenarijus. Taip pat bus tariamasi dėl galimo jame numatytų priemonių įtraukimo į Valstybės ekstremaliųjų situacijų operacijų centro veiksmus.
Susitikime buvo aptartas ir šiuo metu jau vykstantis bei ateityje galimas glaudus įvairių valstybės tarnybų bendradarbiavimas su kariuomene, jų turimų žmogiškųjų bei materialinių išteklių pasitelkimas.
„Įvairios šalies institucijos šiuo metu kreipiasi pagalbos į kariuomenę, tačiau tai vyksta nekoordinuotai. Kariuomenė jau įsitraukia ir turi galimybę plačiau prisidėti prie pastangų stabdyti viruso plitimą, tačiau jos turimi ištekliai turi būti pasitelkiami ir koordinuojami centralizuotai“, – teigė prezidentas.
Šalies vadovas taip pat paragino imtis visų būtinų priemonių šiuo metu šalyje esančių Lietuvos bei užsienio pajėgų sveikatai ir saugumui užtikrinti.
Antradienį prezidentas Gitanas Nausėda susitinka su krašto apsaugos ministru Raimundu Karobliu ir kariuomenės vadu Valdemaru Rupšiu.
Kaip Eltą informavo šalies vadovo atstovas spaudai Antanas Bubnelis, susitikimo metu bus aptarti koronaviruso valdymo scenarijai.
„Susitikimo metu bus aptartas dėl koronaviruso plitimo Lietuvoje kylančių rizikų vertinimas bei galimi situacijos valdymo scenarijai“, – sakė A. Bubnelis.
Lietuvos kariuomenės vadu generolas majoras Valdemaras Rupšys. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Lietuvos kariuomenės vadas generolas leitenantas Valdemaras Rupšys trečiadienį Danijos sostinėje Kopenhagoje dalyvaus kasmetiniame Šiaurės ir Baltijos šalių kariuomenių vadų susitikime.
Lietuvos, Danijos, Estijos, Latvijos, Norvegijos, Suomijos, Švedijos kariuomenių vadai ir Islandijos Užsienių reikalų ministerijos Gynybos direktorato generalinis direktorius aptars aktualius regiono saugumo klausimus ir bendrus karinio bendradarbiavimo projektus.
Susitikime bus įvertinti praėjusių metų Šiaurės ir Baltijos šalių praktinio karinio bendradarbiavimo rezultatai bei aptarti šių metų prioritetai. Be to, kariuomenių vadai aptars regiono saugumo situaciją, kariuomenių aktualijas bei bendradarbiavimo Baltijos jūros regione vystymo perspektyvas.
Šiaurės ir Baltijos šalių kariuomenių vadų susitikimai vyksta kartą per metus vis kitoje šio formato šalyje. Pernai Šiaurės šalių kariniam bendradarbiavimui pirmininkavo Švedija, šiemet pirmininkaus Danija.
Lietuvoje toks susitikimas buvo organizuotas 2007 ir 2013 metais. Planuojama, kad 2021 metais jis vėl galėtų vykti Lietuvoje.
Konstruktyvus bendradarbiavimas gynybos srityje Šiaurės ir Baltijos šalių formate vyksta nuo Paramos Baltijos šalių saugumui forumo įkūrimo 1997-aisiais.
Valdemaras Rupšys. Vyr. eil. Michailo Lysenko nuotr.
Lietuvos kariuomenės vadas generolas leitenantas Valdemaras Rupšys pirmadienį vyksta oficialaus vizito į Estiją. Dviejų dienų vizitu, kaip nurodoma Lietuvos kariuomenės pranešime, siekiama toliau vystyti bendrus projektus, stiprinti karinį bendradarbiavimą bei regiono saugumą.
Estijos gynybos štabe Taline Lietuvos kariuomenės vadas susitiks su Estijos kariuomenės vadu generolu majoru Martinu Heremu, lankysis Estijos gynybos lygoje (Kaitseliit), Sausumos pajėgų 1-osios pėstininkų brigados ir NATO priešakinių pajėgų bataliono kovinės grupės dislokacijos vietose Tapos kariniame poligone, padės gėlių prie Estijos Nepriklausomybės kovų memorialo.
Lietuva ir Estija gynybos srityje bendradarbiauja tiek trišaliame – Baltijos šalių, tiek daugiašaliuose – NATO, ES, NB8 ir NORDEFCO formatuose. Trišaliame formate aktyviausiai bendradarbiaujama oro policijos, karinių jūrų pajėgų, bendro regioninio jūrinio stebėjimo kūrime, Baltijos gynybos koledžo veiklos, karinio rengimo, pajėgumų vystymo ir gynybos planavimo srityse.
Už ypatingą drąsą būsimam karininkui įteiktas „Lietuvos karžygio” apdovanojimas. Srž. spec. Ievos Budzeikaitės nuotr.
Artėjant Lietuvos kariuomenės dienai, kariuomenės vado iniciatyva 12-ą kartą už kilnius, drąsius ar nesavanaudiškus poelgius pagerbti pasižymėję kariai. Šiais metais generolas majoras Valdemaras Rupšys pagrindinį „Lietuvos karžygio“ apdovanojimą įteikė Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos III kurso kariūnui Žygimantui Kaminskui už drąsą gelbstint skęstančiuosius – būsimasis karininkas per vieną dieną išgelbėjo penkis žmones.
„Kario duota priesaika – „Negailint jėgų ir gyvybės ginti Lietuvos valstybę“ – nereiškia, kad ta gyvybė bus paaukota beprasmiškai. Kariai mokomi gelbėti vieni kitus, suteikti pirmąją medicininę pagalbą, saugoti tarnybos draugus, jų sveikatą ir gyvybes bei kuo ilgiau išlikti mūšio lauke. Šie įgūdžiai ir žinios kariui ir jo aplinkai pasitarnauja kasdieniame gyvenime. Karių greita reakcija ir ryžtingi veiksmai neretai gelbsti žmonių sveikatą ir gyvybes“, – sakė Lietuvos kariuomenės vadas gen. mjr. V. Rupšys.
Šių metų rugpjūčio 7 dieną Šventosios paplūdimyje laisvalaikį leidęs Ž. Kaminskas, išgirdęs poilsiautojų šūksnius, nedelsdamas metėsi į įvykių sūkurį banguojančioje Baltijoje. Sėdęs ant vandens motociklo, jis pasiekė nelaimės vietą ir išgelbėjo 10 metų vaiką, vėliau – dar 4 suaugusius.
Pagrindiniam „Lietuvos karžygio” nominantui įteikta iš bronzos išlieta 30 cm aukščio kario su Gediminaičių stulpais statulėlė. Ją pagal istorikų ir karybos entuziastų atkurtą Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo epochos kario atvaizdą, ekipuotę ir ginklus sukūrė skulptorius Romas Kvintas. Pagrindinį nominantą kasmet renka kariuomenės ir visuomenės atstovų komisija.
Pagal pranešimą, renginio metu taip pat pagerbti pastaruoju metu prasminga veikla ar drąsiais poelgiais išsiskyrę kariai.
Brigados „Geležinis vilkas“ Kunigaikščio Vaidoto mechanizuoto pėstininkų bataliono gr. Edgaras Vilčinskis pagerbtas už pagalbą sąjungininkų kariams. Prieš metus vykusių pratybų „Geležinis vilkas“ metu prancūzų visureigis pateko į autoįvykį – apsivertusiame automobilyje buvo du rimtai sužeisti kariai. Pro šalį važiavę Vaidoto bataliono kariai sustojo ir pradėjo gelbėjimo operaciją, kuriai vadovavo puikias paramediko žinias turintis gr. E. Vilčinskis.
Už ypatingą drąsą būsimam karininkui įteiktas „Lietuvos karžygio” apdovanojimas. Srž. spec. Ievos Budzeikaitės nuotr.
Mjr. Danutė Lapėnaitė ir kpt. Daiva Morozovienė iš Karo medicinos tarnybos pagerbtos už ilgametę savanorišką veiklą. Jau aštuonerius metus Vilniaus šv. Ignoto bažnyčioje jos suburia netektis patyrusius žmones ir padeda jiems susitaikyti su netektimis bei ieškoti vilties.
Brigados „Žemaitija“ Lietuvos didžiojo kunigaikščio Butigeidžio dragūnų bataliono karininkas kpt. Mindaugas Albrechtas buvo vienas iš gausaus klaipėdiečių būrio žmonių, kurie žiemą sudarė gyvą grandinę ir įbridę į Baltijos jūrą išgelbėjo ant lyties atsidūrusias moteris.
Karo policininkai vyr. srž. Mindaugas Abramavičius, srž. Darius Sirvydis bei vrš. Vytautas Venckus pasižymėjo būdami mokymo misijoje Ukrainoje. Dalyvaudami kanadiečių organizuotame pusmaratonyje, kariai pastebėjo svirduliuojantį bėgimo dalyvį ir nedelsdami visą dėmesį skyrė silpnai pasijutusiam žmogui.
Taip pat renginio metu įteiktas krašto apsaugos sistemos Generolo Jono Žemaičio medalis, kuris skiriamas pasižymėjusiam jaunesniajam karininkui. Šiais metais krašto apsaugos ministras Raimondas Karoblis šiuo medaliu už išskirtinę motyvaciją ir reikšmingą asmeninį indėlį, integruojant naujo tipo ginkluotę, apdovanojo kpt. Tadą Belopetravičių. Generolo Romualdo Giedraičio Artilerijos batalione tarnaujantis karininkas vadovauja 155 mm haubicų ugnies baterijai.
„Lietuvos karžygio“ apdovanojimai pirmą kartą vyko netradicinėje erdvėje – šimtmetį mininčių Karinių oro pajėgų Aviacijos bazės orlaivių angare. Renginio metu grojo kapelmeistrio kpt. Ričardo Čiupkovo vadovaujamas Krašto apsaugos savanorių pajėgų bigbendas, dainavo Jovita Vaicekauskaitė, Deivis, Dainotas Varnas ir Jurgis Bruzga.
Sekmadienį Krašto apsaugos ministerijoje bus pasirašomas Lietuvos kariuomenės ir Vokietijos kariuomenės Sausumos pajėgų vadų susitarimas dėl Lietuvos mechanizuotos brigados „Geležinis Vilkas“ priskyrimo (afiliacijos) Vokietijos divizijai.
Susitarimą pasirašys brigados generolas Valdemaras Rupšys ir generolas leitenantas Jorgas Vollmeris.
„Pasirašysime susitarimą, kuris atvers galimybes per mokymus ir pratybas užtikrinti tinkamą mūsų brigados pasirengimą veikti divizijos sudėtyje. Tai padės užtikrinti ir geresnį sąveikumą su Vokietijos vadovaujamu NATO priešakiniu batalionu“, – sako Sausumos pajėgų vadas brigados generolas V. Rupšys.
Nuo šių metų Mechanizuotoji pėstininkų brigada „Geležinis Vilkas“ pradėjo vykdyti bendrą karinį rengimą su Vokietijos sausumos pajėgų vienetais. Priskyrus Lietuvos brigadą Vokietijos divizijai, mokymų ir pratybų programa intensyvės. Be štabo lygmens mokymų, taip pat bus organizuojami specialistų kursai, patirties pasidalinimo seminarai. Taip pat planuojamas Lietuvos karininkų skyrimas tarnauti į Vokietijos divizijos štabą.
Vienetų afiliacija leis užtikrinti Mechanizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas“ štabo pasirengimą veikti aukštesniojo vieneto sudėtyje.
Vokietijos vadovaujama NATO priešakinių pajėgų bataliono kovinė grupė Lietuvoje yra integruota į Mechanizuotąją pėstininkų brigadą „Geležinis Vilkas“, tačiau mokymų ir pratybų metu įgytos žinios padės brigados štabui užtikrinti dar geresnę brigados sąveiką su Vokietijos vadovaujamu NATO batalionu Lietuvoje.
Susitarimas įgyvendina Ketinimo protokolą dėl Lietuvos ir Vokietijos kariuomenių vienetų afiliacijos, kurį Lietuvos ir Vokietijos gynybos ministrai pasirašė š. m. vasarį Briuselyje vykusiame NATO gynybos ministrų susitikime.
Mechanizuotoji pėstininkų brigada „Geležinis Vilkas“ iki šių metų mokymo tikslais buvo daugiau nei dešimtmetį priskirta Danijos divizijai, o nuo šių metų ilgametį bendradarbiavimą su danais perėmė Motorizuotoji pėstininkų brigada „Žemaitija“.
