Rusijos ambasada Vilniuje. Vytauto Visocko foto
Rusijos ambasada Lietuvoje teigia reiškianti gilų susirūpinimą dėl Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžio „politizuotoje“ Sausio 13-osios byloje. Rusijos ambasados teigimu, teismas priėmė „sąmoningai neteisėtą“ sprendimą, į kurį bus atsakyta.
„Reiškiame gilų susirūpinimą dėl kovo 31 d. paskelbto Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžio Rusijos Federacijos piliečiams politizuotoje Sausio 13-osios byloje dėl 1991 m. įvykių prie Vilniaus televizijos bokšto. Tarp jų – teismo posėdyje dalyvavusiems J. Meliui ir G. Ivanovui, kuriems bausmės sugriežtintos“, – rašoma Rusijos ambasados pranešime.
„Ypač ciniškas yra sprendimas pratęsti suėmimą trejais metais Rusijos kariuomenės atsargos karininkui J. Meliui, Lietuvoje kalėjusiam jau septynerius metus. Šį vietinės „temidės“ žingsnį vertiname kaip atvirą pasityčiojimą iš niekuo dėto žmogaus“, – taip pat akcentuojama pranešime.
Rusijos ambasada pažymi, kad Lietuvos apeliacinis teismas priėmė, jos vertinimu, neteisėtą sprendimą. Taip pat teigiama, kad Sausio 13-osios bylos kaltinamieji buvo teisiami ne pagal tuo metu galiojusius įstatymus.
„Priimdamas tokį sąmoningai neteisėtą sprendimą, Lietuvos teismas akivaizdžiai veikė rusofobijos apimtų valdžios struktūrų naudai, ignoruodamas teisminio proceso metu padarytus akivaizdžius tiek tarptautinės, tiek ir Lietuvos teisės pažeidimus. Visų pirma, šios „bylos“ kaltinamieji buvo teisiami ne pagal tuo metu galiojusius įstatymus, o tai prieštarauja pagrindiniam baudžiamosios teisės įstatymo negaliojimo atgaline tvarka principui“, – rašo Rusijos ambasada. Sausio 13-osios barikadų fragmentas prie Lietuvos Seimo. Slaptai.lt nuotr.
Pranešime taip pat akcentuojama, kad Rusija atsakys į Lietuvos apeliacinio teismo sprendimą Sausio 13-osios byloje.
„Neteisėti veiksmai prieš Rusijos piliečius tikrai neliks neatsakyti iš mūsų pusės. Mes ir toliau ginsime jų teises ir teisėtus jų interesus“, – pranešime pabrėžia Rusijos ambasada.
Sausio 13-osios minėjimas prie Lietuvos Seimo. 2016-ieji. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
ELTA primena, kad trečiadienį Lietuvos apeliacinis teismas paskelbė nuosprendį Sausio 13-osios byloje. Teismas konstatavo, kad Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo mėnesį nuteisti 67 asmenys buvo pagrįstai nuteisti dėl sausio mėnesio įvykių Vilniuje. Teismas nusprendė taip pat sugriežtinti laisvės atėmimo bausmes 14 nuteistųjų, tarp jų Rusijos piliečiui Jurijui Meliui ir nuteistajam buvusiam sovietų karininkui Genadijui Ivanovui, 2 nuteistiesiems laisvės atėmimo bausmės buvo sušvelnintos.
Sausio 13-osios minėjimas 2017-aisiais metais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuvos apeliacinis teismas taip pat nusprendė neturtinės žalos Lietuvai atlyginimui iš visų nuteistųjų priteisti 10,8 mln. eurų.
Bylą nagrinėjo teisėjų kolegija, susidedanti iš Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų Ernesto Rimšelio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Ernestos Montvidienės ir Egidijos Tamošiūnienės. Byla savo apimtimi, nukentėjusiųjų ir kaltinamųjų skaičiumi yra viena didžiausių baudžiamųjų bylų, nagrinėtų šalies teismuose. Šioje byloje nukentėjusiaisiais pripažinta daugiau kaip 700 asmenų.
Sausio 13-osios byloje baudžiamojon atsakomybėn patraukti asmenys yra kaltinami dėl tarptautinės teisės draudžiamo elgesio su žmonėmis, tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žudymo, tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žalojimo, kankinimo ar kitokio nežmoniško elgesio su jais ar jų turto apsaugos pažeidimo, draudžiamos karo atakos, uždraustų karo priemonių naudojimo.
1991 m. sovietų kariniams daliniams mėginant užimti Televizijos bokštą, Spaudos rūmus ir Lietuvos radijo bei televizijos pastatą iš viso žuvo 14 žmonių.
Gabrielius Landsbergis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) pirmininkas Gabrielius Landsbergis pareiškė, kad pirmadienį Strasbūre vykstantis Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos (ETPA) plenarinės sesijos balsavimas dėl rezoliucijos, kuri atvertų kelią vienašališkam Rusijos delegacijos grįžimui į ETPA su visomis balsavimo teisėmis, prilygsta 2008 m. tarptautinei reakcijai po Rusijos įsiveržimo į Sakartvelą.
G. Landsbergio teigimu, ir tuomet tarptautinė bendruomenė po kelių mėnesių debatų Rusijai atleido visas kaltes, nors Lietuvos atstovai ir įspėjo apie pasekmes – Rusija bus paskatinta vykdyti tolesnes okupacijas.
„Šiandien puikiai matome 2008 m. nuolaidžiavimo Rusijai pasekmes – Sakartvelas ir toliau okupuotas, įvykdyta dalies teritorijų aneksija, o Rusijos pajėgos pagal N. Sarkozy planą ne tik neatitrauktos, bet jau šiuo metu yra okupuotame Kryme ir kitose Ukrainos teritorijose. Rusija nėra įvykdžiusi nė vienos ETPA rezoliucijos dėl situacijos Ukrainoje, demonstratyviai nesilaiko Minsko susitarimų, toliau tęsia agresiją Ukrainos atžvilgiu – praėjusių metų lapkričio mėnesį Kerčės sąsiauryje pagrobti Ukrainos jūrininkai vis dar įkalinti, Donecke ir Luhanske vykdoma neteisėta „pasportizacija“, kuriama įtampa ne tik kaimyninėse Rusijos šalyse, bet ir kišamasi į rinkimus, bandoma daryti įtaką politiniams procesams įvairiose NATO ir ES šalyse, šios organizacijos yra silpninamos ir skaldomos”, – pabrėžia G. Landsbergis.
G. Landsbergio teigimu, akivaizdu, kad ETPA sprendimas paskatins tolesnę Rusijos agresiją ir okupacijas, klausimas belieka – kas bus kitas ir kokią kainą už šį naują XXI amžiaus Miuncheno suokalbį užmokėsime mes visi.
Birželio 24-28 dienomis vyksiančioje Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos (ETPA) sesijoje Strasbūre bus sprendžiama dėl Rusijos Federacijos grįžimo į ETPA bei renkamas Europos Tarybos (ET) generalinis sekretorius, primena ELTA.
Pirmadienį numatytas balsavimas dėl rezoliucijos „Stiprinant Parlamentinės Asamblėjos sprendimų dėl įgaliojimų ir balsavimo priėmimo procesą”, kurią parengė pranešėja iš Belgijos Petra de Sutter. Jei bus pritarta šiai rezoliucijai, bus sudarytos procedūrinės sąlygos Rusijos Federacijos delegacijai įteikti savo įgaliojimus šioje ETPA sesijoje. Šia rezoliucija taip pat siekiama keisti ETPA procedūrų taisykles, siaurinant sankcijų dėl ET Statuto pažeidimų taikymą. Jei rezoliucija bus priimta, antradienį būtų tvirtinami Rusijos Federacijos delegacijos įgaliojimai, o pagal priimtus procedūrų pakeitimus nebebūtų galima suspenduoti delegacijos teisės balsuoti, pasisakyti ir būti atstovaujamai ETPA.
Seimo delegacija, kurioje – Algirdas Butkevičius, Kęstutis Masiulis, Rita Tamašunienė, Egidijus Vareikis ir Emanuelis Zingeris, yra įpareigota Seimo rezoliucijos ir Seimo Užsienio reikalų komiteto nebalsuoti už ET Statuto pakeitimus ir kitus ETPA sprendimus, kurie leistų organizacijos normas pažeidusiai valstybei narei dalyvauti organizacijos veikloje visomis teisėmis net ir neįvykdžius ETPA sprendimų.
Rusijos delegacijos dalyvavimo ir atstovavimo teisės ETPA buvo suspenduotos 2014 m. ir 2015 m., reaguojant į Rusijos įvykdytą Krymo okupaciją ir aneksiją, ir agresiją prieš Ukrainą.
Ukrainos prezidentas Petro Porošenka paskelbė, kad atšaukiama karinė padėtis 10-yje šalies sričių, praneša „Interfax“.
„Dabar, 14 valandą, baigiasi karinės padėties galiojimas. Tai mano principinis sprendimas“, – pareiškė jis per Ukrainos nacionalinio saugumo ir gynybos tarybos posėdį Kijeve.
„Norėčiau pabrėžti, kad Rusijos keliama grėsmė niekur nedingo. Būsiu jums atviras: jeigu ne rinkimai, mes prašytume Aukščiausiąją Radą pratęsti karinę padėtį“, – sakė P. Porošenka.
Jis pabrėžė, jog ir per karinės padėties galiojimo mėnesį šalis daug padarė, stiprindama savo gynybinį pajėgumą, taip pat ir tarptautinėje arenoje.
Karinė padėtis 10-yje Ukrainos sričių buvo įvesta lapkričio 26-ąją, kitą diena po to, kai Rusijos pasieniečiai Kerčės sąsiauryje apšaudė ir užgrobė tris Ukrainos laivus. Per incidentą trys Ukrainos jūreiviai buvo sužeisti. Iš viso Rusija sulaikė 24 Ukrainos jūreivius.
Ukrainos prezidentas Petro Porošenka teigia, kad Rusija ir toliau pasienyje su jo šalimi yra sutelkusi gausias karines pajėgas. Nuo įtampos kulminacijos tarp abiejų šalių lapkričio pabaigoje Rusija atitraukė tik „mažiau nei 10 proc.“ savo dalinių, sakė jis sekmadienį. Rusijos ginkluotųjų pajėgų invazijos grėsmė esą ir toliau egzistuoja. „Neabejotinai mes turime būti tam pasirengę“, – pabrėžė P. Porošenka.
Rusijos pakrančių apsauga lapkričio pabaigoje Kerčės sąsiauryje apšaudė tris Ukrainos karinius laivus ir juos užgrobė. 24 jūrininkai buvo sulaikyti.
Reaguodama į incidentą, Ukraina kaliuose regionuose paskelbė 30 dienų karo padėtį. P. Porošenka tada kaltino Rusiją padidinus pajėgas pasienyje su Ukraina.
Ukrainos prezidentas Petro Porošenka pasirašė įstatymą dėl Ukrainos draugystės sutarties su Rusija nutraukimo.
Petro Porošenko. EPA-ELTA nuotr.
Gruodžio 6 d. Ukrainos parlamentarai balsavo, kad sutartis su Rusija nebūtų pratęsta. Ji nustos galioti kitų metų kovo 31 d.
1997 metais pasirašyta sutartis įpareigoja Rusiją ir Ukrainą „gerbti viena kitos teritorinį vientisumą ir patvirtina esamų bendrų sienų neliečiamumą“.
Sprendimą nepratęsti draugystės sutarties paskatino Kerčės sąsiauryje įvykusi Rusijos ir Ukrainos laivų konfrontacija.
Lapkričio pabaigoje jūroje netoli aneksuoto Krymo pusiasalio Rusija apšaudė ir užėmė tris Ukrainos karinio jūrų laivyno laivus bei sulaikė jų įgulos narius. Incidentas įvyko trims Ukrainos laivams plaukiant į Mariupolio uostą Azovo jūroje. Rusija apkaltino Kijevą neteisėtai įplaukus į jos vandenis ir tyčia mėginus išprovokuoti konfliktą. Reaguojant į šį incidentą, Ukrainos pasienio regionuose buvo įvesta karo padėtis.
Rusija Krymą aneksavo 2014 metais, ir nuo to laiko Rusija reiškia teises į Krymo priekrančių vandenis. Netrukus po Rusijos įvykdytos aneksijos Rytų Ukrainoje kilo karinis konfliktas. Ukrainos vyriausybės pajėgos nuo 2014 metų balandžio kovoja su Rusijos remiamais separatistais.
Nors Maskva neigia, kad kišasi į Ukrainos vidaus reikalus, Tarptautinis Baudžiamasis Teismas (TBT) 2016 metų lapkritį nustatė, kad konfliktas Rytų Ukrainoje yra „tarptautinis ginkluotas konfliktas tarp Ukrainos ir Rusijos Federacijos“.
Akivaizdus Rusijos tarptautinės teisės pažeidimas reikalauja stipraus ES atsako, ne vien pasmerkimo. Jei to nepadarysime – netiesiogiai prisidėsime prie situacijos eskalavimo, pažymėjo užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius pirmadienį Užsienio reikalų tarybos (URT) posėdyje Briuselyje, kur didžiausias ES valstybių narių užsienio reikalų ministrų dėmesys buvo skirtas Rusijos agresijai prieš Ukrainą.
Poreikis skubiai aptarti padėtį ir atsakomuosius ES veiksmus kilo lapkričio 25 dieną Rusijai neteisėtai užpuolus ir užgrobus tris Ukrainos laivus su įgulomis Kerčės sąsiauryje prie aneksuoto Krymo krantų.
Pasak L. Linkevičiaus, „Rusijos veiksmai yra nuosekli agresijos Ukrainoje tąsa, kuomet atvirai panaudojama karinė jėga“.
Pagal pranešimą, ES užsienio reikalų ministrai sutiko, kad, Rusijai dirbtinai blokuojant ar ribojant laivybą Azovo jūroje, Ukraina patiria tiesioginių ekonominių nuostolių, todėl svarbu mobilizuoti visas įmanomas papildomos paramos priemones Ukrainai. Ministrai taip pat aptarė galimus veiksmus, jeigu Azovo jūros blokada tęsis.
Vyriausioji įgaliotinė užsienio ir saugumo politikai Federica Mogherini prisijungti prie diskusijos pakvietė ir Ukrainos užsienio reikalų ministrą Pavlo Klimkiną. ES valstybių narių atstovai pareiškė tvirtą paramą Ukrainai ir diskutavo apie tolimesnį bendradarbiavimą padedant spręsti krizinę situaciją, susidariusią Rusijai pademonstravus atvirą karinę agresiją.
Lietuvos atsakas į Rusijos agresiją Kerčės sąsiauryje yra reakcija į šliaužiančią Kremliaus vykdomą Ukrainos okupaciją, sako prezidentės Dalios Grybauskaitės patarėjas Nerijus Aleksiejūnas. Pasak jo, nors Rusijos pareigūnai Lietuvos paskelbtas sankcijas Kremliui dėl agresijos Kerčės sąsiauryje pavadino „uodo įkandimu“, prezidentės patarėjas pabrėžė, kad skausmą sukelti gali ir toks įkandimas, ypač, akcentavo jis, jei tas uodas yra maliarinis.
Dalia Grybauskaitė ir Petro Porošenko. Roberto Dačkaus (LR Prezidento kanceliarija) nuotr.
N. Aleksiejūnas teigė, kad Lietuvos vadovė pirmoji iš Europos Sąjungos lyderių nuvyko į Ukrainą po Rusijos agresijos Kerčės sąsiauryje. Pasak jo, negalima tarptautinei bendruomenei apsimesti, kad Azovo jūroje nieko neįvyko.
„Būtina ir stipri reakcija, ir konkretūs veiksmai, kurie leistų suprasti agresoriui, kad tai yra nepriimtina ir toleruotina“, – „Žinių radijui“ kalbėjo patarėjas. Jo teigimu, Rusijos veiksmai Azovo jūroje iš esmės yra 2014 m. pradėtos Ukrainos okupacijos tąsa.
„Situacija yra tokia, sakyčiau, įtempta ir dramatiška, nes tai parodo šliaužiančią Ukrainos okupaciją. Po Krymo, po Donbaso matome, kad kita vieta yra Azovo jūra, norima ją padaryti Rusijos jūra, kas iš principo nei tarptautinės teisės požiūriu, nei pagal dvišalius Ukrainos ir Rusijos susitarimus (yra neteisėta, – ELTA)“, – kalbėjo N. Aleksiejūnas. Dėl to, akcentavo prezidentės patarėjas, D. Grybauskaitė ėmėsi iniciatyvos padėti Ukrainai.
„Buvo priimtas sprendimas dėl nacionalinių sankcijų įvedimo tiems, kurie atsakingi už šią agresiją prieš Ukrainą. Lietuva buvo pirmoji tarptautinėje bendruomenėje, kuri žengė šį žingsnį, siekdama nubausti tuos atsakingus asmenis. Taip pat buvo priimtas sprendimas dėl karinės paramos didinimo“, – teigė N. Aleksiejūnas. Taip pat jis pabrėžė, kad artėjant Ukrainoje vyksiantiems rinkimams Lietuva siųs kibernetinio saugumo specialistus, nes, aiškino jis, Rusija kibernetinėmis atakomis sieks paveikti Ukrainos vidaus procesus bei rinkimų rezultatus.
Galiausiai, vertindamas Rusijos Valstybės Dūmos užsienio reikalų komiteto pirmininko Leonido Sluckio teiginį, kad Lietuvos paskelbtos sankcijos Rusijai yra tik uodo įkandimas, N. Aleksiejūnas pabrėžė, kad Lietuvos veiksmai taps įkvėpimu kitoms valstybėms. Tad, aiškino jis, Rusijai, nepaisant visko, turėtų skaudėti.
„Rusija suragavo į mūsų veiksmus į kaip tam tikro uodo įkandimą, bet, kaip žinome, uodas kai kanda, vis tiek skaudu. O jei dar maliarinis uodas – tai visai rimtos problemos sveikatai. Tai nereikia nuvertinti to, ką padarėme. Tai tam tikras įkvėpimas kitoms šalims“, – apibendrino N. Aleksiejūnas.
Gruodžio 7 d. D. Grybauskaitė susitiko su Ukrainos prezidentu Petro Porošenka. Šalies vadovės apsilankymo Kijeve tikslas – palaikyti Ukrainą. Tai buvo pirmasis valstybės vadovo vizitas į Ukrainą, kai Rusija neteisėtai užgrobė šios valstybės laivus Kerčės sąsiauryje.
Vizito metu šalies vadovė pabrėžė, jog neteisėtas Ukrainos laivų užgrobimas Kerčės sąsiauryje, jų įgulų įkalinimas, Mariupolio ir Berdiansko uostų blokada aiškiai demonstruoja, kad Rusija siekia legitimizuoti Krymo aneksiją, Azovo jūrą paversti savo vidaus jūra ir galimų karinių veiksmų, nukreiptų prieš Ukrainą, placdarmu bei diskredituoti artėjančius prezidento rinkimus.
Lietuva taip pat įvedė nacionalines sankcijas už agresiją Kerčės sąsiauryje bei Juodojoje jūroje atsakingiems asmenims.
Pirmadienį Seimas priėmė rezoliuciją, kurioje griežtai pasmerkė Rusijos vykdomą karinę agresiją prieš Ukrainą ir agresyvius vienašališkus veiksmus, kurie grubiai pažeidžia dvišalius ir daugiašalius susitarimus bei tarptautinės teisės normas, kelia grėsmę platesniam regionui bei Europos saugumui, ir reikalauja nedelsiant šiuos veiksmus nutraukti.
ELTA primena, kad lapkričio 25 d. jūroje netoli aneksuoto Krymo pusiasalio Rusija apšaudė ir užėmė tris Ukrainos karinio jūrų laivyno laivus bei sulaikė jų įgulos narius.
Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Kas ją pakeis 2019-aisiais metais? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė, pirmadienį susitikusi su Lenkijos vadovu Andrzejumi Duda, aptars Ukrainos saugumo situaciją. Pasak D. Grybauskaitės, dvišaliame šalies vadovų pokalbyje ketinama svarstyti ir griežtesnio ES bei NATO atsako Rusijai, kuri prieš savaitę Kerčės sąsiauryje užpuolė Ukrainai priklausančius laivus, galimybes.
„Lenkija ir Lietuva yra vienos didžiausių Ukrainos rėmėjų, o saugumo iššūkius suprantame labai panašiai. Tad tikrai bus apie ką pakalbėti. Pirmiausia bus aptariamos temos, kaip dar labiau būtų galima padėti Ukrainai“, – apie būsimą dvišalį susitikimą kalbėjo D. Grybauskaitė. Šalies vadovė pabrėžė, kad Lietuva šiuo metu rūpinasi Ukrainos saugumu, tiekiant ginkluotę bei vedant karinius mokymus.
Tačiau, akcentavo prezidentė, būtina inicijuoti stipresnį ES ir NATO atsaką Rusijai, kuri, pamynusi tarptautinę teisę, netoli aneksuoto Krymo pusiasalio apšaudė ir užėmė tris Ukrainos karinio jūrų laivyno laivus.
„Taip pat kaip būtų galima kartu su Lenkija inicijuoti rimtesnį atsaką (Rusijai. – ELTA) iš Europos Sąjungos ir NATO“, – pabrėžė D. Grybauskaitė.
D. Grybauskaitė pirmadienį taip pat dalyvaus Katovicuose vyksiančiuose Jungtinių Tautų Klimato kaitos konferencijos renginiuose. Šios pasaulinės konferencijos tikslas – patvirtinti 2015 m. Paryžiuje prisiimtų įsipareigojimų įgyvendinimo planą, skatinti pasaulio valstybes atsakingai ir motyvuotai juos taikyti visuose ūkio sektoriuose.
ELTA primena, kad lapkričio 25 d. jūroje netoli aneksuoto Krymo pusiasalio Rusija apšaudė ir užėmė tris Ukrainos karinio jūrų laivyno laivus bei sulaikė jų įgulos narius.
Europos Sąjunga, JAV ir NATO iš karto paragino Rusiją nedelsiant paleisti jūrininkus ir grąžinti Kijevui laivus.
Reaguojant į Rusijos agresiją, Ukraina įvedė karo padėtį, kuri galioja dešimtyje Ukrainos pasienio regionų. Kol Ukrainoje galios karo padėtis, šalis į savo teritoriją neįleis 16-60 metų amžiaus Rusijos piliečių vyrų, pranešė Ukrainos pasienio apsaugos tarnybos vadovas.
Štai ir ne tik kalendorinės, bet ir tikrosios žiemos pranašas – lengvas sniegutis. Jis nubalina stogus ir žemę, po baltu nuometu paslepia purvą ir šiukšles, atšviežina jausmus ir atgaivina viltis, kad apsivalysime, vėl viskas bus gerai, kad judėsime į priekį. Juk netrukus ir diena pradės ilgėti…
Dar prieš kelis dešimtmečius į Lietuvą atkeliaudavo štai tokios žiemos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
O vis tik – keletas miestiečio lapkritinių pabambėjimų. Šįkart jų tik du.
I pabambėjimas
Lapkritis baigėsi mokytojų sukilimu. Dešimtys jų okupavo ŠMM rūmus, protestuodami prieš netikusią švietimo reformą ir „trijų krepšelių“ idėją, kuri netenkina pedagogų.
Miegmaišiai, picos, uždaryti tualetai, grasinimai policija, nuovargis ir kantrybė. Atėjo savaitgalis. Būrelis mokytojų nesitraukia. Ministrė ir ministerijos klerkai poilsiauja ir ramiai geria rytinę kavą: juk savaitgalis…
Taigi, jėgos nelygios. Šalyje streikuoja 73 ugdymo įstaigos – apie 3 proc. visų bendrojo lavinimo mokyklų, iš viso apie 1600 pedagogų iš visų 45 tūkst. dirbančių. Trys savaitės nemokomi mokiniai, o jų maždaug 16 tūkstančių. Netrukus kalėdinės atostogos. Nuo gruodžio 22 iki sausio 2-os, o gal dar ilgiau, valstybės įstaigų klerkai ir mokiniai išeis šventinių atostogų. Darbas apmirs ne tik ŠMM, bet ir Seime bei Vyriausybėje. Protesto ateitis miglota.
Abiejų šalių derybininkai kaltina vieni kitus nepagrįstomis ambicijomis ir reikalavimais. Vieniems netinka rugsėjį įvestas etatinis mokytojų apmokėjimo modelis, kiti gi tvirtina, kad protestuotojų reikalavimai pernelyg išpūsti ir nerealūs. Lietuvos švietimo darbuotojų profsąjungos vadovas Andrius Navickas reikalauja padidinti mokytojų atlyginimus penktadaliu, ministrė Jurgita Petrauskienė atkerta, kad iš karto daugiau kaip 200 mln. eurų sumos biudžete neįmanoma rasti, ją galima numatyti tik kitų metų biudžete, kuris bus tvirtinamas Seime tik prieš šv. Kalėdas. Vadinasi, teigia ŠMM vadovai, mokytojų atlyginimų pakėlimas nukeliamas iki 2020 m.
Prie Seimo – mokytojų protesto akcija. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Tai netenkina mokytojų. Nesusikalbėjimas tęsiasi. Visa bėda, kad streikuojantys mokytojai neturi didelės paramos visuomenėje. Daugeliui žmonių apskritai neaiški reformos esmė ir kodėl ji suvedama į mokytojų atlyginimų didinimą. Nedirbantiems šioje srityje nesuprantama mokytojų apmokėjimo („trijų krepšelių“) esmė. Kai veidaknygėje to paklausiau žinomo filosofo, rašytojo ir edukologo Liutauro Degėsio, jis pasiūlė atskirti reformą ir apmokėjimą. „Su „reforma” etatinis atlyginimas neturi nieko bendro. Tai buvo nevykęs, techniškai neapskaičiuotas bandymas imituoti mokytojų atlyginimų kėlimą… manau, kad daug efektyviau būtų buvę – nesupriešinant mokytojų, kai vieniems prideda, kitiems atima – visiems įvesti etato normą, standartą – pavyzdžiui, 18 pamokų – etatas, ir sumažinti mokinių skaičių klasėje – automatiškai atsirastų daugiau klasių, daugiau darbo vietų, daugiau etatų, ir mokytojai galėtų uždirbti daugiau. Ir problema paprasta – pinigų net nereikėtų daugiau, reikėtų tik nebandyti taupyti švietimo sąskaita, nes tikrai neaišku, kur švietimo pinigai. Nes: jeigu švietimui skiriama 2 procentai nuo BVP, o BVP padidėjo, o mokyklų skaičius sumažėjo, tai likusioms mokykloms turėjo likti daugiau. Klausimas: kur pinigai?“, – svarstė garsus edukologas (atsiprašau, kad šį jo pasažą be leidimo kopijuoju iš viešosios žiniasklaidos).
Tad iš tiesų: kur pinigai?
Tarp pedagogų irgi nėra visiško sutarimo. Pagaliau įsikišo ir Prezidentė. Penktadienį ji pareiškė: „Kaktomuša tarp Vyriausybės ir švietimo profesinių sąjungų užsitęsė per ilgai, o padėtis tampa nekontroliuojama. Vyriausybė kartu su profesinėmis sąjungomis turi užtikrini, kad moksleiviai kuo greičiau galėtų grįžti į klases, – sakė šalies vadovė. – Tokiomis aplinkybėmis tolesnis ministrės darbas kelia abejonių“, – pridūrė ji.
Iš tiesų, pertvarkos švietimo sistemoje, atrodo, ne pagal liaunus ministrės pečius. Tačiau ji nuduoda nesuprantanti Prezidentės užuominos ir nemano, kad reikia trauktis. O čia – savaitgaliai, šventės, atostogos… Laikymasis įsikibus ministrės kėdės, nesuprantama baimė bendrauti su streikuojančiais, nenoras įtikinti Premjerą, kad tam tikras nuolaidas daryti būtina, – štai tos asmeninės politikės ir „profesionalės“ ambicijos, kurios trukdo „minkštųjų“ derybų su protestuotojais eigai.
Beje, ar S. Skvernelis ir Seimo švietimo ir mokslo komiteto nariai, ypač jos pirmininkas E. Jovaiša, o gal ir pats parlamento vadovas gali užsukti į apgultą ministeriją? Klausimas daugiau negu retorinis.
II pabumbėjimas
Ar jūsų niekada neaplankė toks palyginimas: kaip siejasi Adolfo Ramanausko – Vanago tragedija su lapkričio 25 d. įvykdyta nauja Rusijos agresija Kerčės sąsiauryje? Lyg ir jokio ryšio…
A. Ramanauskas-Vanagas pripažintas Lietuvos valstybės vadovu. Eltos nuotr.
Kai perskaičiau mėnesio pabaigoje plačiai pristatytą istoriko Arvydo Anušausko knygą „Aš esu Vanagas“, pirmas buvo ne gedėjimo, gailesčio ir užuojautos aukai ir artimiesiems jausmas, bet įkyri mintis, kad sovietiniai paniekos, prievartos ir kitos tautos pavergimo metodai gajūs ir šiandien.
Koks nepaprastai platus buvo pokarinio meto sovietinių struktūrų parengtas kiekvieno Lietuvos žmogaus sekimo ir žeminimo tinklas! NKVD ir KGB nesitaikstė su priemonėmis, ištekliais ir būdais. Nei sekamojo amžius, nei lytis, nei padėtis visuomenėje A. Sniečkaus bendrams nebuvo kliūtis. Net partizanų vado dukrelei, kelerių metų Auksutei („дочь бандглаваря Раманаускаса Ауксуте“ – užrašas po mažametės nuotrauka) buvo sudaryta byla.
Sučiupti A. Ramanauską – Vanagą N. Dušanskio vadovaujami smogikai parengė begalę planų, sukūrė neįtikėtinai platų agentų tinklą, ir partizanas vienoj vietoj suklupo: artimiausias jo bičiulis, klasės draugas nuo 1941 m., užsimaskavęs KGB agentas A. Urbonas jį išdavė, ir atsargumą praradęs kovotojas 1956 m. spalio 12 d. buvo suimtas bei išvežtas į KGB įgaliotinio Kaune P. Raslano kabinetą…
Pastebėjote: A. Ramanauskas – Vanagas buvo sekamas ir sučiuptas beveik vien lietuvių ir jų pagalbininkų pastangomis. Rusiškų pavardžių A. Anušausko tyrime kur kas mažiau. Tad ar verta stebėtis, kad nemažam būriui tautiečių iki šiol kabinamos žydšaudžių etiketės…
Rusija įkalino devynis Ukrainos jūreivius. EPA-ELTA nuotr.
Taigi, pokario atėjūnų panieka tautos vertybėms, laisvei ir kovai prieš okupantus atsispindi ir šiandienos įvykiuose. Pagal 2003 m. gruodį pasirašytą Ukrainos ir Rusijos sutartį „Dėl bendradarbiavimo naudojantis Azovo jūra ir Kerčės sąsiauriu“ bet kokie Ukrainos laivai – ir prekybiniai, ir kariniai – turi teisę plaukioti numatytose zonose. Po Krymo aneksijos niekas sutarties neanuliavo. Tai kodėl po 15 metų Rusijos karinė armada staiga apšaudo Ukrainos laivus, užblokuoja sąsiaurį ir sulaiko 21 ukrainiečių jūreivį? Dabar jie tardomi garsiojoje Lubiankoje ir „Matroskaja tyšina“, kur anais laikais NKVD kankinimų mašiną yra išgyvenęs ne vienas ukrainietis, rusas, lietuvis…
Klasta, panieka kitai tautai, laisvės ir apsisprendimo paniekinimas gyvas ir šiandien. Argi lietuvių tautos genocidas, ar tremtys ir kalėjimai, ar šiuolaikinė įžūli agresija prieš Ukrainą – ne to paties „kagėbistinio“ krūmo raudonos uogos? Mes niekur toli nenužengėm. Teroristinė valstybė peri savo vaikus ir jiems iškart į rankas įbruka peilį.
Ukrainos prezidentas pasirašė dekretą dėl karo padėties įvedimo. EPA-ELTA nuotr.
Ukrainos prezidentas Petro Porošenka trečiadienį pasirašė dekretą, kuriuo šalies pasienio regionuose įvesta karo padėtis. Tokį žingsnį prezidentas žengė po to, kai savaitgalį Rusijai užėmus tris Kijevo laivus, tarp šalių kilo didžiausia krizė per kelerius pastaruosius metus.
„Prezidentas Porošenka pasirašė įstatymą (dėl karo padėties įvedimo)“, – feisbuke informavo jo atstovas Sviatoslavas Cegolka.
Ukrainos parlamentas pirmadienį pritarė prezidento prašymui dešimtyje šalies pasienio regionų įvesti karo padėtį. Ji turėtų galioti 30 dienų.
Tiesa, buvo iškilę painiavos dėl to, kada tiksliai karo padėtis įsigaliojo. Kai kurie šalies pareigūnai tvirtino, kad ji pradėjo galioti jau pirmadienį. Prezidento atstovo komentaro šiuo klausimu gauti kol kas nepavyko.
P. Porošenka paprašė įvesti karinę padėtį po to, kai Rusijos pajėgos sekmadienį netoli aneksuoto Krymo krantų apšaudė ir užėmė tris Ukrainos laivus, o jų įgulas sulaikė.
Rusija užgrobė šiuos Ukrainos laivus Kerčės uoste. EPA-ELTA nuotr.
Antradienį Ukrainos prezidentas įspėjo, kad šaliai gresia karas su Rusija. Jis pridūrė, kad Kijevo pajėgos yra visiškos kovinės parengties.
Savo ruožtu premjeras Volodymyras Groismanas trečiadienį parlamente sakė: „Privalome visuomet būti pasirengę pasipriešinti mūsų priešės, dar neseniai buvusios mūsų kaimyne, agresijai.“
Pranešama, kad dekretas dėl karo padėties suformuluotas gana neapibrėžtai. Vis dėlto jis numato Ukrainos karinės gynybos stiprinimą, į kurį, be kita ko, gali įeiti oro gynybos ir pasienio postų stiprinimą. Taip pat bus saugomi infrastruktūros objektai ir imamasi informacijos saugumo priemonių. Kokios jos bus, neaišku. Dar vienas dekreto punktas laikomas griežtoje paslaptyje.
Po Rusijos agresijos Kerčės sąsiauryje Lietuvos vadovai prakalbo apie karinės paramos Ukrainai didinimą ir būtinybę visais įmanomais tarptautiniais kanalais ginti Ukrainos siekį į nepriklausomybę bei teritorinį vientisumą.
Tačiau iš didžiųjų Vakarų valstybių lyderių panašių kalbų iki šiol negirdėti. Nėra ir užuominų apie konkrečius įrankius, kuriais būtų tramdoma geopolitinę sumaištį regione ir pasaulyje nešanti Kremliaus politika.
Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiasis analitikas Marius Laurinavičius sako nesitikįs, kad artimiausiu metu išgirsime apie tokias priemones. Jo teigimu, nors tokių priemonių padėti Ukrainai ir atgrasyti Rusiją yra daugybė, vargu ar artimiausiu metu sulauksime naujų sankcijų dėl tarptautinę teisę paminančių Maskvos veiksmų.
Analitiko manymu, toks pasyvumas rodo, kad Vakarai, nepaisant Rusijos vykdomos agresijos Gruzijoje, Ukrainoje ir cheminių atakų NATO priklausančioje Didžiojoje Britanijoje, tiesiog vengia veltis į aštresnę konfrontaciją su demokratines vertybes ir tarptautinę teisę paminančiu režimu.
„Vakarai nebėra pasiryžę konfrontacijai. Nepaisant to, kad jie yra nuolat Rusijos puolami įvairiausiomis formomis, Vakarai tam tiesiog nėra pasiryžę. Tuo tarpu Rusija demonstruoja, kad yra pasiryžusi ir tokiu būdu šantažuoja Vakarus“, – pabrėžė M. Laurinavičius.
Anot jo, ne tik Rusijos turima karinė galia bei branduolinių ginklų arsenalas, tačiau ir Vakarų politinio ryžto stoka Kremliui atriša rankas destruktyviai elgsenai.
„Daugelis klausimų yra ne apie juos, o apie mus. Mūsų bankininkai padeda jiems plauti pinigus, mūsų nekilnojamojo turto atstovai padeda jiems pirktis namus mūsų sostinėse, mūsų teisininkai padeda jiems įregistruoti bendroves ir pirkti pilietybes. Visa tai yra didelė egzistuojančios problemos dalis“, – Eltai kalbėjo M. Laurinavičius.
Rusija užgrobė šiuos Ukrainos laivus Kerčės uoste. EPA-ELTA nuotr.
Eksperto teigimu, pradžiai pakaktų, kad Vakarai, reaguojant į Rusijos agresiją, bent užsimintų apie galimas sankcijas ar kitokio pobūdžio veiksmus.
„Atsakas galėtų būti vien pasakymas, kad dėl šios agresijos Vakarai svarsto naujas sankcijas ar kitokio pobūdžio reakcijos priemones. Tačiau to nėra ir nė iš vienos valstybės to negirdėjome. Vien pasakymas, kad yra svarstoma konkreti galimybė, skirtingai nuo dabartinių pabarimų, gali turėti bent jau kažkokios reikšmės“, – kalbėjo M. Laurinavičius. Visgi jis neatmetė galimybės, kad ilgainiui JAV subręs naujoms sankcijoms, tačiau, pasak analitiko, tam tikriausiai bus visas kompleksas priežasčių.
Nepaisant to, kad Ukrainos lyderiai kalba apie Rusijoje brandinamus planus organizuoti dar vieną intervenciją, M. Laurinavičiaus manymu, tai yra mažai tikėtina. Analitiko manymu, Kremliaus agresija Kerčėje neturėtų išvirsti į atvirą Rusijos ir Ukrainos konfliktą. L. Laurinavičius aiškino, kad Rusija greičiausiai ir toliau sieks tiesiog destabilizuoti padėtį šalies viduje.
„Pagrindinės pajėgos bus mestos būtent į nematomą destabilizacijos karą ir provokacijų organizavimą. Kitaip tariant, jiems dabar svarbiausia ne tai, kas vyksta Donbase, o pirmiausia, kaip klostysis prezidento ir Rados rinkimai. Reikia suprasti, kad Rusija, priešingai nei kitos valstybės, nedaro skirtumo tarp taikos ir karo. Jiems viskas yra karas. Tad, aš manau, kad Rusija ir toliau naudos hibridines priemones“, – kalbėjo ekspertas.
Kita priežastis, kodėl, M. Laurinavičiaus manymu, Maskva nesiryš veltis į platesnio masto konfliktą, kariniu lygmeniu Ukraina yra sustiprėjusi.
„Nors Rusijos karinė galia ir yra didesnė, tačiau dabartinės Ukrainos ginkluotosios pajėgos jau tikrai nebėra tos būklės, kokios buvo 2014 metais. Todėl šiuo metu Rusijai būtų labai sudėtinga įsivelti į didelio masto konfliktą. Rusijos režimas prie viso savo nežmoniškumo ir agresyvumo yra pakankamai racionalus“, – apibendrino analitikas.
ELTA primena, kad sekmadienį jūroje netoli aneksuoto Krymo pusiasalio Rusija apšaudė ir užėmė tris Ukrainos karinio jūrų laivyno laivus bei sulaikė jų įgulos narius. Europos Sąjunga, JAV ir NATO iš karto paragino Rusiją nedelsiant paleisti jūrininkus ir grąžinti Kijevui laivus.
Ukrainos parlamentas pirmadienį pritarė prezidento Petro Porošenkos sprendimui nuo trečiadienio šalies pasienio teritorijose įvesti karo padėtį. Planuojama, kad ji turėtų galioti 30 dienų. Tačiau, jei situacija normalizuosis, ji gali būti atšaukta ir anksčiau, teigė Ukrainos Nacionalinio saugumo tarybos vadovas Oleksandras Turčynovas.
Prie Rusijos diplomatinių atstovybių Ukrainoje rengiamos smurtinės protesto akcijos. EPA-ELTA nuotr.
Incidentas tarp Rusijos ir Ukrainos paskatino smurtinius protestus prie Rusijos diplomatinių atstovybių Ukrainoje, skelbė Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO).
ESBO teigimu, prie Rusijos konsulato Charkove pirmadienį susirinko 70 protestuotojų, tarp kurių – daugiausia jauni vyrai. Jie svaidė į pastatą signalines raketas ir bandė deginti padangas.
Tuo tarpu į Maskvos konsulatą Odesoje apie 100 susirinkusių protestuotojų svaidė fejerverkus.
Protestus lėmė sekmadienį įvykęs incidentas. Kerčės pusiasalyje, prie Kremliaus aneksuoto Krymo pusiasalio krantų, Rusijos karinės jūrų pajėgos apšaudė ir užgrobė tris Ukrainos karinio jūrų laivyno laivus.
Ukrainos teigimu, incidentas įvyko trims šalies laivams, tarp kurių buvo du nedideli kariniai laivai, plaukiant į Mariupolio uostą Azovo jūroje. Rusija apkaltino Kijevą neteisėtai įplaukus į jos vandenis ir tyčia mėginus išprovokuoti konfliktą.
Prie Rusijos diplomatinės atstovybės Ukrainoje. EPA – ELTA nuotr.
Pirmadienį Ukrainos prezidentas Petro Porošenka pasirašė įsaką, kad šalyje 60 dienų trukmės laikotarpiui būtų paskelbta karo padėtis, tačiau kiek vėliau prezidentas sakė, kad karo padėtis būtų įvedama 30 dienų laikotarpiui. Pasak P. Porošenkos, jis nenori, kad karo padėtis turėtų įtakos prezidento rinkimams, kuriuos šalyje numatoma rengti 2019 m. kovo 31 d.
Karo padėties įvedimui dar turi pritarti šalies parlamentas. Jei parlamento nariai pritars, karo padėtis įsigalios trečiadienį, lapkričio 28 d., 9.00 val. ryto vietos laiku.
Ukrainos prezidentas Petro Porošenka pirmadienį patvirtino Nacionalinio saugumo ir gynybos tarybos (SNBO) sprendimą dėl karinės padėties įvedimo Ukrainoje. Ukrainos Aukščiausioji Rada pirmadienį vėlai vakare šiam sprendimui pritarė – už įsako įsigaliojimą balsavo 278 parlamentarai. Tam, kad šalyje būtų įvesta karinė padėtis reikėjo 226 Ukrainos parlamentarų pritarimo.
Karinė padėtis galios Vinycos, Luhansko, Mykolajivo, Odesos, Sumų, Charkovo, Černigovo, Chersono srityse ir Azovo-Kerčės akvatorijoje. Visoje šalyje karinė padėtis įsigaliotų Rusijos atviros karinės agresijos atveju.
Karinė padėtis turėtų įsigalioti lapkričio 28 dieną. Skirtingai nei skelbta anksčiau, ji galios ne 60, o 30 dienų. Paties P. Porošenko teigimu vietinei televizijai, karinės padėties terminas sutrumpintas siekiant išvengti spekuliacijų susijusių su artėjančiais Ukrainos prezidento rinkimais. Įsake apie karinę padėtį nurodyta, jog prezidento rinkimai bus surengti 2019 metų kovo 31-ąją.
Karo padėties Ukrainoje įstatymas numato dalinę mobilizaciją, šalies oro erdvės gynybos stiprinimą ir kt. šalies saugumą stiprinančias priemones. Būtinybė įvesti karinę padėtį Ukrainoje iškilo sekmadienį, kai Rusijos karinės jūrų pajėgos Kerčės pusiasalyje, prie Kremliaus aneksuoto Krymo pusiasalio krantų, apšaudė ir užgrobė tris Ukrainos karinio jūrų laivyno laivus.
Ukrainiečių teigimu, rusų atakos metu šeši Ukrainos jūreiviai buvo sužeisti, dviejų sužeistųjų būklė sunki. Užgrobti laivai prišvartuoti Kerčės sąsiauryje, laivuose buvę 24 Ukrainos karinio jūrų laivyno jūreiviai rusų kariškių buvo paimti į nelaisvę.
Rusija užgrobė šiuos Ukrainos laivus Kerčės uoste. EPA-ELTA nuotr.
NATO šalys paragino Rusiją konflikte su Ukraina elgtis santūriai. „Nėra jokio pateisinimo karinės jėgos naudojimui prieš Ukrainos laivus ir laivyno personalą“, – po specialiojo NATO ir Ukrainos komisijos posėdžio Briuselyje pareiškė Aljanso generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas. Rusija raginama nedelsiant paleisti sulaikytus Ukrainos jūrininkus ir grąžinti laivus.
„Visi sąjungininkai susitikime pareiškė visišką savo paramą Ukrainos suverenumui ir teritoriniam integralumui“, – kalbėjo J. Stoltenbergas. Rusija raginama garantuoti netrukdomą priėjimą prie Ukrainos uostų. Be to, Ukrainai turi būti leista laisva laivyba Azovo jūroje ir Kerčės sąsiauryje.
Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų Vilniaus sueiga ir Jaunųjų konservatorių lygos minėjime „Stop Rusijos agresijai!” prie Rusijos ambasados Lietuvos politikai ir diplomatai išreiškė palaikymą Sakartvelui bei nurodė gaires Vakarų pasauliui, kaip sustabdyti Rusijos agresiją.
Boriso Nemcovo skvere minint 10-ąsias Rusijos-Gruzijos karo metines, kai Rusija okupavo Gruzijai priklausiusius Pietų Osetijos ir Abchazijos regionus, šalies politikų kalbomis per garsiakalbį, plakatais „Stop Rusijos agresijai“, „Laisvas Sakartvelas“ mėginta atkreipti Rusijos ambasados dėmesį.
Pasak Lietuvos diplomato, buvusio užsienio reikalų ministro, ambasadoriaus JAV ir ES atstovo Rusijoje Vygaudo Ušacko, NATO savo pažadų Ukrainai ir Gruzijai taip ir neįvykdė.
„Didžiausia problema, kad Vakarai neturi atsakymo dėl tokių šalių kaip Gruzija ir Ukraina siekio tapti Vakarų dalimi. Jie yra vidury tarp NATO, ES ir Rusijos. Prieš dešimt metų NATO 2008 metų balandžio mėnesį pažadėjo, kad tos šalys taps NATO narėmis. Atsakomybė yra Vakarams, kurie neišpildė tų pažadų“, – Eltai sakė V. Ušackas.
V. Ušackas sako, kad NATO neis į karinį konfliktą su Rusija dėl okupuotų Sakartvelo zonų, bet diplomatas išeitį mato. Anot jo, NATO turi integruoti likusias Gruzijos teritorijas, kurios dar nėra okupuotos.
„Ar NATO eis į karą su Rusija dėl Pietų Osetijos ir Abchazijos? Tikrai nemanau. Reikia stiprinti tą teritoriją, kuri šiuo metu yra kontroliuojama Tbilisyje ir ją paversti modernia ekonomiškai, politiškai ir padėti jai integruotis į ES ir NATO, nepriklausomai nuo tų neišspręstų konfliktų“, – teigė konservatorius.
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narė Rasa Juknevičienė sako, kad Lietuvos užduotis yra įtikinti NATO, kad didžiausia provokacija Rusijai yra tuomet, kai nuolaidžiaujama dėl tokių įšaldytų konfliktų Pietų Osetijoje.
„Rusijai pavyko įtvirtinti tokį naratyvą, kad nereikia erzinti Rusijos, nes jeigu Gruziją pakviesim į NATO – išprovokuosime Rusiją. „Don’t provoke Russia“ – toks yra vyraujantis posakis, ypač tarp kairesnių pažiūrų politikų Vakaruose, ir jis, deja, veikia. O iš tikrųjų viskas yra atvirkščiai – tokių pilkų, nesaugių zonų palikimas aplink Rusiją labiausiai ir provokuoja Rusiją imtis veiksmų. Reikia įtikinti Vakarus, kad didžiausia provokacija Rusijai ir yra nuolaidžiavimas jai“, – Eltai sakė R. Juknevičienė.
TS-LKD nario Žygimanto Pavilionio nuomone, Vakarų institucijos rodo nepagarbą sau nevykdydamos pažadų Gruzijai.
„Vakarai negerbia patys savęs. Prancūzijos prezidento Nicolia Sarkozy pasiūlytas šešių punktų taikos planas, kurį pasirašė Rusija, nebuvo įgyvendintas. Tiek kariuomenės atsitraukimas, tiek tarptautinių stebėtojų įsileidimas iki šiol nėra įgyvendintas. Tai yra nepagarba tiek Prancūzijos prezidentui, tiek dabartinei ES. Gruzijos okupuotos teritorijos yra pasekmė Vakarų pasaulio to nuodėmingo būdo bandyti viską spręsti dialogu su V. Putinu“, – Eltai sakė Ž. Pavilionis.
Po diskusijos buvo pasirašytas simbolinis Sakartvelo nepriklausomybės patvirtinimo aktas.
Antradienį Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos nariai Ž. Pavilionis, Audronius Ažubalis ir Laurynas Kasčiūnas spaudos konferencijoje prašė diplomatijos vadovo Lino Linkevičiaus kreiptis į Europos Sąjungos institucijas ir kelti sankcijų klausimą Rusijai nevykdant tarptautinių susitarimų po Gruzijos-Rusijos karo, primena ELTA.
Pasak Ž. Pavilionio, tarptautinė bendruomenė nuolaidžiauja Rusijos politikai ir nepriima konkrečių veiksmų šalims neįgyvendinus tarptautinių susitarimų.
„Lygiai prieš dešimt metų Rusijos tankai įvažiavo į Gruzijos teritoriją. Nors ir įvyko didelis karas, daug žmonių žuvo, teritorijos Sakartvele yra okupuotos, iki šiol tarptautinė bendruomenė liko nesureagavusi. Nors po konflikto buvo tam tikrų politinių pareiškimų, buvo daromi susitikimai tiek ES ir NATO, bet panašiai po dviejų mėnesių visa tarptautinė bendruomenė, tik vienai Lietuvai protestuojant, iš esmės atleido Rusijai kaltes“, – teigė Ž. Pavilionis. Jo teigimu, tokia tarptautinės bendruomenės nuolaidžiavimo politika paskatino Rusiją imtis tolesnių veiksmų ir Kryme.
„Su A. Ažubaliu bei L. Kasčiūnu kreipiamės į diplomatijos vadovą, kad jis kreiptųsi į ES institucijas bei į Prancūzijos vadovybę prašydamas įvertinti, kaip konkrečiai per dešimt metų tas N. Sarkozy planas buvo įgyvendintas. Jeigu tarptautinė bendruomenė konstatuos, kad jis yra neįgyvendintas, siūloma kelti atitinkamų sankcijų klausimą Rusijai, nes nusikaltimai negali likti nenubausti“, – teigė Ž. Pavilionis.
Prieš dešimt metų Rusijos ginkluotosios pajėgos įžengė į Gruziją – taip prasidėjo penkias dienas trukęs šimtus karių ir civilių gyvybių nusinešęs karas.
Po 2003 metų įvykusios Rožių revoliucijos šalies prezidentu tapo provakarietiškas Michailas Saakašvilis, Rusijai nepatiko, kai jis Vakarų bendruomenei rodė iniciatyvą įstoti į NATO.
Karas kilo 2008-ųjų rugpjūčio 8-ąją, visam pasauliui stebint olimpinių žaidynių atidarymo Pekine ceremoniją. Išvakarėse Gruzija pamėgino ginklu susigrąžinti Pietų Osetijos kontrolę, į tai rusai sureagavo greitai: išsiuntė tankus, karius ir naikintuvus, kurie per kelias dienas sutriuškino gruzinų pajėgas. Tai buvo pirmoji Rusijos karinė intervencija į kaimyninę šalį po Sovietų Sąjungos žlugimo.
Pirmadienį Rusijos ministras pirmininkas Dmitrijus Medvedevas teigė, kad Sakartvelo priėmimas į NATO išprovokuotų didelį konfliktą. Du Rusijos kontroliuojamus Gruzijos regionus Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybę pripažino Nikaragva, Sirija, Venesuela, Vanuatu ir Nauru.
NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas paragino Rusiją prisiimti atsakomybę dėl MH17 reisu skridusio Malaizijos lėktuvo sudužimo. Numušus orlaivį, 2014 metų liepą Rytų Ukrainoje žuvo 298 žmonės. Lėktuvo sudužimas yra tiesioginis Rusijos agresijos prieš Ukrainą padarinys, pirmadienį Varšuvoje pabrėžė J. Stoltenbergas.
„Aš pritariu Olandijos vyriausybei, kuri ragina Rusiją prisiimti atsakomybę dėl sudužimo“, – kalbėjo NATO vadovas. Jis vienu didžiausių iššūkių saugumui NATO valstybėse pavadino „vis atkaklesnę“ Rusiją. Maskva esą kišasi į demokratinius procesus, yra atsakinga už kibernetines atakas ir įrodė esanti pasirengusi prieš kaimynę panaudoti karinę jėgą. NATO, pasak J. Stoltenbergo, į šį iššūkį reaguos atgrasymo ir politinio dialogo kombinacija.
J. Stoltenbergas pirmadienį Varšuvoje susitiko su Lenkijos prezidentu Andrzejumi Duda. Prieš tai jis sakė kalbą Varšuvoje posėdžiaujančiai NATO Parlamentinei Asamblėjai. Šalių narių delegatai čia, be kita ko, tarėsi, kaip reaguoti į hibridines grėsmes, apie Rusijos įtaką rinkimams ir referendumams Aljanso šalyse bei apie padėtį Afganistane.
NATO, pasak J. Stoltenbergo, ir toliau sieks, kad teroristinė organizacija „Islamo valstybė“ (IS) negrįžtų į teritorijas, kuriose buvo įveikta. Jis taip pat paskelbė apie tolesnę politinę paramą Ukrainai ir Gruzijai ir pavadino abi šalis artimomis NATO partnerėmis.
Šis meškinas, papuoštas Vokietijos ir Lietuvos vėliavomis, stovi prie Vokietijos ambasados būstinės Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Dujotiekis Nord Stream 2 yra politinis Putino projektas. Taip Vladimiras Putinas nori suskaldyti Europą. Mes negalime jam to leisti. Gazprom‘as yra ir liktų vienintelis Nord Stream 1 ir Nord Stream 2 tiekėjas, dominuojantis dujotiekio savininkas ir operatorius. Tai pažeidžia pagrindines ES energijos rinkos taisykles.
Gazprom‘as taip pat yra vienas pagrindinių Kremliaus pajamų šaltinių ir politinis instrumentas. Bendrovė remia ir netiesiogiai prisideda prie neteisėtos Krymo aneksijos, karo Rytų Ukrainoje, okupacinės politikos Moldovoje ir Gruzijoje, karo Sirijoje bei propagandinių bei kenkėjiškų išpuolių prieš Europos vienybę. Jei Europos Sąjunga nuspręstų uždegti žalią šviesą Nord Stream 2, tai prilygtų šizofreniškam Rusijos valdžios politikos palaikymui, kurios tikslas – susilpninti ES ir kovoti prieš ją. Tokiu būdu Europos dujotiekių tinklas ir ES teisės aktai būtų naudojami įgyvendinti politiniam tikslui – sugriauti Europos vienybę.
Todėl kartu su ELP frakcijos ir kitais kolegomis aš palaikau Europos Komisijos teisės akto pasiūlymą: visi dujotiekiai iš trečiųjų šalių turi atitikti ES energijos vidaus rinkos taisykles. Šios taisyklės reikalauja dekartelizacijos, tarifų reguliavimo, prieigos taisyklių kitiems rinkos dalyviams.
Apgailestauju dėl neutralios Vokietijos vyriausybės pozicijos, kurią politiniu spaudimu primeta Vokietijos socialdemokratai. Todėl dujotiekis Nord Stream 2 traktuojamas kaip įprastas ekonominis projektas. Kaip toks šis projektas buvo išnagrinėtas pagal galiojančius įstatymus ir kitus teisės aktus ir gavo visus leidimus iš Vokietijos valdžios institucijų.
Noriu pasakyti aiškiai ir tiksliai: žinoma, Vokietija yra suinteresuota sudaryti harmoningus ir sklandžius sandorius su mūsų pagrindiniu dujų tiekėju – Rusija. Tačiau didžioji Vokietijos visuomenės dalis atmeta Putino politiką, nes jis veikia ne demokratiškai, ne pagal įstatymus, nesąžiningai ir nepatikimai. Deja, visi šie punktai nėra įtraukti į Vokietijos įstatymus, kurie reguliuoja ir reglamentuoja jūros aplinkosaugą ir jūrininkystę, taip pat dujotiekių vamzdynų tiesimą sausumoje.
Nežinau, ar skaitytojai pastebėjo, kad visai neseniai Rusija pakeitė strategiją Baltijos šalių atžvilgiu. Anksčiau dominavo požiūris, esą mūsų šalys yra perdėm rusafobiškos, o kadangi Rusijos imperija, kuriai andai priklausė Baltijos šalys, jau (Putino dėka) „keliasi nuo kelių“, todėl tiesiog privalo ginti rusakalbius. Skriaudžiamus, diskriminuojamus. Panašiai, kaip „banderovcų“ Ukrainoje.
Ir šį klausimą, anot Kremliaus propagandistų, galima išspręsti bene vieninteliu – Krymo scenarijaus išbandytu keliu, susigrąžinant prarastąsias teritorijas. Atsirado užuominų į Klaipėdos kraštą, Stalino kilniaširdiškai litovcams grąžintą Vilnių.
Dabar
Ko tie „pribaltai“nori? B. Jelceno valdymo laikais besąlygiškai pripažinta trijų Baltijos valstybių okupacija naujaisiais Putino laikais įgavo visiškai priešingą diskursą. Jį, beje, sustiprino ir NATO parodytas trumputis filmas apie „Miško brolius“.
Kremlius galutinai „pasiuto“: kokie „miško broliai“? nacių pakalikai, žydšaudžiai (šį diskursą ypač sustiprino R. Vanagaitės „kūryba“, režisieriaus R. Tumino viešieji pasisakymai), ir pan.
Užuomina į „žaliuosius žmogelius“ buvo daugiau negu aiški.
Ši koncepcija ypač aktyviai buvo eskaluojama po 2014-ųjų įvykių Kryme ir Rytų Ukrainoje. Lietuvoje staiga išdygo mažai kam žinomų marginalų (seksekspertė, buvęs pedagogas, vieno iš trijų didžiausių Lietuvos miestų tarybos narys, etc.), kone atvirai deklaravusių besąlygišką meilę bei paramą Rusijai.
Gana triukšmingai nuskambėjo įtarimai, pareikšti šiems veikėjams.
Mūsų specialiosios tarnybos atliko kratas jų namuose.
Iki šiol – sąlygiškai sprangi tyla.
Tiesa, šiaulietis Žilvinas Razminas ir Šilutės rajone gyvenantis Olegas Titorenka, kaltinti kūrę antikonstitucines grupes bei viešai raginę smurtu pakeisti Lietuvos valstybės konstitucinę santvarką, kėsinantis į jos nepriklausomybę, šių metų pradžioje buvo nuteisti lygtinėmis bausmėmis – jiems skirta 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
Kaunietis Giedrius Grabauskas išteisintas.
Ar ne per švelnios bausmės?
Naivu būtų manyti, kad šie asmenys prieš Lietuvos valstybę veikė savarankiškai, be priešiškai mums nusiteikusių valstybių inspiracijos.
Veikiama tikslingai
Pastaruoju metu Kremlius kardinaliai pakeitė savo politinės koncepcijos gaires Baltijos šalių atžvilgiu. Propagandiniai Rusijos kanalai dabar nuolatos pabrėžia, esą šios mažos, „nykštukinės“ valstybės Rusijai visiškai neįdomios. Ar gi?
Tik aklas ir kurčias tuo galėtų patikėti.
Rusija turėjo ir visada turės interesų mūsų šalyse.
Grėsmes Lietuvos nacionaliniam – energetiniam, ekonominiam, socialiniam ir informaciniam – saugumui lemia mūsų šalies geografinė ir geopolitinė padėtis. Neprognozuojamos mūsų regiono kaimynės noras kontroliuoti ir daryti įtaką mūsų valstybės priimamiems sprendimams ir vykdomai politikai visada išliks.
Užsienio šalių interesų įgyvendinimui Lietuvoje pasitelkiami tiek valstybiniai, tiek nevyriausybiniai institutai, kurių finansavimas nuolat auga. Į prieš Lietuvą nukreiptas veiklas aktyviai įsitraukia priešiškos saugumo ir žvalgybos tarnybos, visapusiškai palaikomos savo šalių politinių institucijų.
Pastaruoju metu pagrindinę grėsmę kelia agresyvūs Rusijos veiksmai, pažeidžiantys taikios tarptautinės politikos principus: agresija prieš kaimynines valstybes, prie Lietuvos Respublikos sienų telkiama naujausia ginkluotė, puolamojo pobūdžio pratybos. Rusija savo politiniams tikslams pasiekti naudoja karines, ekonomines, energetines, informacines ir civilines priemones.
Tokias grėsmes šių metų savo ataskaitoje pabrėžia Lietuvos valstybės saugumo departamentas (jas jis rengia nuo 2015-ųjų metų).
Naujas šaltasis karas, perkrikštytas ledo karu
Ką šis naujas terminas reiškia, vienas Kremlius težino. Tačiau jis eskaluoja jį nuolat. Suprask, po ledinio karo tegali būti tik karštasis.
Baisiausia, ko dabar, ko gero, net nesusapnuotų a. a. Zbignevas Bžezinskis, – tai vis labiau pasaulyje nykstanti riba tarp karo ir taikos. Jei anksčiau egzistavo bent nujaučiamos ribos, jų dabar nebeliko. Hibridinis karas (modernusis) nebeturi takoskyros.
Jo grėsmė pastaraisiais metais auga progresine seka.
Kibernetinių atakų skaičius auga sulig kiekviena diena. Nelegaliais veiksmais kibernetinėje erdvėje siekiama sutrikdyti svarbių informacinių infrastruktūrų funkcionavimą, nacionaliniam saugumui svarbių sektorių veiklą ar išgauti valstybės paslaptį sudarančią informaciją.
Be suintensyvėjusios tradicinės ir moderniosios žvalgybos formų, Lietuvą vis labiau siekiama paveikti ir informaciniu karu, netikrų arba alternatyviųjų naujienų sklaida. Jas sunku, o neretai ir visiškai nebeįmanoma paneigti.
Štai prieš kelias dienas propagandinėje laidoje „Laikas parodys“ jos vedėjas, aktyvus Kremliaus propagandistas Šeininas citavo keletą viename iš populiariausių Lietuvos naujienų portalų paskelbtų komentarų Kemerove įvykusios tragedijos tema. Keleto bepročių (greičiausiai sąmoningų provokatorių) paskelbtos „nuomonės“ pateiktos kaip visiškai nužmogėjusių lietuvių reakcija į skriaudžiamos Rusijos tragediją.
Aišku, tai skirta vidinei auditorijai. Tačiau nuodas išpiltas.
Rusijos vykdomo psichologinio informacinio karo tikslas – begalinio cinizmo ideologijos sklaida, noras kiršinti žmones. Nuolat skleidžiama karo propaganda, bandoma kraipyti Lietuvos istorinę atmintį, silpninti tautinę tapatybę ir pilietiškumą bei piliečių norą ginti savo valstybę. Vienas svarbiausių propagandos tikslų – menkinti nacionalinio saugumo interesus, skleisti nepasitikėjimą valstybės institucijomis, krašto apsaugos sistema, diskredituoti ES ir NATO, griauti visuomenės pasitikėjimą šiomis organizacijomis.
Turime likti budrūs. Sąmoningi. Ir – patarimas: nustokime rašyti kvailus komentarus (nes ir iš kvailumo kartais nejučiomis tampame savo valstybės priešais) po abejotinos kilmės rašliava.
Ukrainos palaikymo akcija Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt nuotr.
Ukrainos prezidentas Petro Porošenka antradienį pasirašė įstatymą, leisiantį šaliai panaudoti karinę jėgą prieš Rusiją.
Šis įstatymas reikalingas tam, kad padėtų Ukrainai reintegruoti du labiausiai į rytus nutolusius savo regionus, tviteryje rašė P. Porošenka.
Dalį šių su Rusija besiribojančių regionų kontroliuoja prorusiški separatistai.
Naujasis įstatymas leis Ukrainos kariuomenei „panaudoti jėgą“ siekiant „atgrasyti Rusijos Federaciją nuo ginkluotos agresijos Donecko ir Luhansko regionuose“, rašoma parlamento interneto svetainėje skelbiamoje galutinėje įstatymo versijoje.
Rusijos užsienio reikalų ministerija praėjusį mėnesį šį įstatymą buvo pavadinusi „pasirengimu naujam karui“.
Ukrainos kariuomenės ir separatistų kovos tęsiasi jau bemaž ketverius metus. Per tą laiką žuvo jau daugiau kaip 10 tūkst. žmonių.
Tuo metu skelbiama, kad anksčiau antradienį Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir Petro Porošenka telefonu aptarė galimybę, kad konflikto alinamuose Ukrainos regionuose galėtų pradėti veikti Jungtinių Tautų (JT) taikos palaikymo misija.
Be to, jiedu diskutavo, kaip pasiekti ilgalaikių paliaubų, bei aptarė galimą kariaujančių pusių apsikeitimą belaisviais, teigė A. Merkel atstovas Steffenas Seibertas.
Turiu norų, kuriems išsipildžius, galėčiau džiūgauti: Naujieji metai – sėkmingas laikotarpis. Pavyzdžiui, būtų šaunu, jei 2018-aisiais nepasitvirtintų tyrimai dėl Donaldo Trumpo aplinkos žmonių slaptų sandėrių su Kremliumi. Tada galėtume dar labiau pasitikėti keistokai kalbančiu, bet kol kas Lietuvai palankiai besielgiančiu naujuoju JAV prezidentu.
Taip pat džiaugčiausi, jei Krymas sugrįžtų Ukrainai, jei iš Rytų Ukrainos būtų išstumta Rusijos kariauna. Linkiu ir kitoms Rusijos ir jos sąjungininkės Armėnijos skriaudžiamoms valstybėms susigrąžinti savo žemes: Moldovai – Padniestrę, Gruzijai – Pietų Osetiją, Azerbaidžanui – Kalnų Karabachą.
Kad šios svajonės išsipildytų, reikia ne itin daug – princpingai kietos Vašingtono laikysenos bendraujant su Kremliumi. Todėl nuolat savęs klausiu – kas tas Donaldas Trumpas? Lietuvoje vyrauja du akivaizdžiai skirtingi požiūriai į JAV prezidentą. Jei iš pradžių baimintasi, kad D.Trampas bus prorusiškas, tai dabar matome, kad jis – žymiai kietesnis Rusijos atžvilgiu nei Barakas Obama.
Taigi man priimtini politikos apžvalgininko Vytauto Sinicos argumentai: „per Trumpo prezidentavimo metus JAV išplėtė sankcijas su Rusija prekiaujančioms įmonėms (tuo gindama ir savo žaliavų verslo interesus), paskatino didesnes NATO šalių investicijas gynybai, dislokavo karius Pabaltyje, pradėjo prekybą ginklais su Ukraina ir t.t. Kur B.Obama brėžė vis naujas raudonas linijas, praradęs bet kokią V.Putino pagarbą, D.Trumpas vaikšto arkliu“. (15min.lt).
Priimtina ir „The Economist“ analitiko, britų apžvalgininko, Baltijos šalių bičiulio Edvardo Lukaso, iki šiol skeptiškai vertinusio Baltųjų rūmų vadovą, nuomonė: „net ir tie, kam nepatinka pono Trumpo asmeninė politika, yra patenkinti jo administracijos teikiama pagalba siekiant apsiginti nuo Kremliaus, o daugelyje sričių, tiesiogiai susijusių su mumis ir mūsų sąjungininkais, Trumpo administracija yra aiškiai geresnė negu jo pirmtako Obamos.“
Jau ne sykį įsitikinome, kad svarbiausia analizuoti, kokius sprendimus JAV prezidentas priima, o tuos dažnusyk dviprasmiškus jo įrašus socialiniuose tinkluose – pamiršti. Maždaug tokią nuomonę apie D.Trampą yra išdėsčiusi Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė. CNBC naujienų TV kanalui ji sakė, kad santykiai tarp Europos ir JAV yra geresni, nei galima būtų manyti pagal naujausią JAV Prezidento retoriką. Ji taip pat akcentavo: „Jei skaitote tik Trumpo pranešimus tviteryje, galite susidaryti vienokį vaizdą, bet jei pažvelgsite į jo administracijos veiklą ir konkrečius rezultatus, susidarysite kitokį vaizdą“.
Vladimiro Putino ir Donaldo Trampo susitikimas. EPA – ELTA nuotr.
Lietuvo vadovės įsitikinimu, (…) jei rimtai įvertintume vienerių prezidentavimo metų rezultatus, matytume, kad jo administracija yra labiau susisaisčiusi su Europa. Daugiau investuojama į mūsų gynybą, per metus surengti keturi vizitai į Europą, Europoje daugiau (JAV) gynybinių pajėgumų, tačiau, žinoma, retorika kartais yra labai prieštaringa“ (naujienų agentūra ELTA).
Tačiau turime ir keistą paradoksą: kuo Amerika griežtesnė Kremliui, vis daugiau atsiranda propaguojančiųjų versiją, esą Baltųjų Rūmų šeimininkas Rusiją tramdo ne nuoširdžiai, o priverstas. Šios nuomonės besilaikantys žurnalistai, parlamentarai, politikos ekspertai kalba maždaug taip: beveik viskas, kas Trumpo administracijos padaryta pažabojant Rusiją, atlikta siekiant nuslėpti savąjį prorusiškumą.
Perspėjimas toks: pėdas mėtantis JAV prezidentas yra griežtas Vladimirui Putinui, kad neišsiduotų esąs jo draugas. Tokia taktika D.Trumpui neva būtina, kol nenurimo specialusis tyrimas dėl galimų nusikalstamų jo aplinkos ryšių su Kremliumi.
Tokia nuomonė turi teisę egzistuoti. Juolab kad oficialūs JAV tyrimai dėl slapto suokalbio su Rusija dar nebaigti, taigi D.Trumpui nepalankios išvados gali būti suformuluotos paskutinėmis minutėmis. Kol kas – kaip kazino salėje: dar anksti pasakyti, kokį skaičių parodys rodyklė.
Tiesa, politiką profesionaliai analizuojantis V.Sinica kategoriškas: „Iš tiesų žinome, kad per pusę metų trunkantį tyrimą iki šiol nieko, siejančio Trumpą su Putinu, nepavyko surasti, o demokratus atvirai palaikanti žiniasklaida prisipažįsta, kad po „Rusijos korta“ nieko nėra“ (tas pats 15min.lt).
Bet ar mažiau įtikinami Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiojo analitiko Mariaus Laurinavičiaus argumentai? Jis laiko D.Trumpą rimtu iššūkiu Lietuvos politikai.
V. Putinas jaučiasi įžeistas dėl kaltinimų kišimusi į JAV prezidento rinkimus. EPA-ELTA nuotr.
Ir štai dėl ko: „Dabar jau žinome, kad D.Trumpas buvo pasirengęs atšaukti sankcijas Kremliaus režimui ir netgi toks įsakas parengtas gulėjo ant jo stalo. Žinome ir tai, kaip nenoriai JAV vadovas pritarė naujoms Kongreso įvestoms sankcijoms Maskvai. Juk, jeigu ne D.Trumpo noras atšaukti sankcijas ir šio noro iššauktas atoveiksmis Kongrese, jei ne vis labiau aiškėjantis Kremliaus kišimasis į JAV rinkimus, naujų sankcijų Rusijai galbūt Jungtinės Valstijos ir nebūtų įvedusios“ (15min.lt).
Dėmesio verti ir Lino Kojalos, Harvardo universiteto ir VU TSPMI tyrėjo, argumentai (delfi.lt): „Nors ir nenoromis, prezidentas pasirašė Kongrese priimtą sankcijų prieš Kremlių dėl agresijos Ukrainoje įstatymą – be to, jau vasario mėnesį paaiškės Putinui artimo Rusijos elito pavardės, kam dar vienas sankcijų paketas kirs per verslo ryšius ir įtaką Vakaruose; JAV sutiko žengti istorinį žingsnį bei apginkluoti Ukrainą letaline gynybinio pobūdžio ginkluote, padedant atremti agresiją Rytų Ukrainoje; lėšos, skiriamos stiprinti NATO narių Rusijos kaimynėse atgrasymo pajėgumus, išaugo dešimtimis procentų. Tikėtina, jog daugelį šių sprendimų inicijavo ne pats prezidentas, o jo aplinka – Gynybos sekretorius Jamesas Mattisas ir kiti“.
Ir vis dėlto kaip besvarstytume, D.Trumpas – šaunus prezidentas, nes tramdo nebaudžiamumo išpaikintą, agresyvumo neatsisakančią Rusiją. Drįstu manyti, kad nėra net labai svarbu, kodėl JAV lyderis taip elgiasi – nuoširdžiai ar priverstas? Juk svarbiausia, kad jo administracija Rusijai nenuolaidžiauja.
Vadinasi, Amerikoje – padėtis kontroliuojama. O kas dedasi Lietuvoje?
Šių eilučių autorių labiausiai nerimą kelia būtent lietuviški balsai, raginantys gerinti santykius su Kremliumi. Jų pastaruoju metu daugėja. Juos bent jau netiesiogiai įsiūbavo premjero Sauliaus Skvernelio pareiškimas, esą Lietuva turėtų pradėt draugauti su Rusija (Lietuvos ir Rusijos prekybiniai ryšiai šiuo metu geri, tad nesuprantama, kodėl kyla panika, jog mes prastai draugaujame bent jau ekonominėse srityse?).
EPA – ELTA nuotraukoje: JAV ir Rusijos vadovai D.Trampas ir V.Putinas.
Tokią ar maždaug tokią viziją – reikia su Rusija bičiuliautis – sau į galvas įsikalę lietuviai pamiršta, kad geri politiniai santykiai su Rusija neįmanomi tol, kol, pasak LRT redaktoriaus Vladimiro Laučiaus, „Rusijos užsienio politika – šovinistinė, militaristinė ir imperinė, už vadinamuosius gerus ryšius reikalaujanti iš kaimyninių šalių politinio, ekonominio ir moralinio nuolankumo ir paklusnumo“ (Lrt.lt).
Draugystės bet kokia kaina su Rusija šalininkams būtų galima pateikti dar ir VU TSPMI direktoriaus pavaduotojos Margaritos Šešelgytės argumentus: „santykių su Rusija kūrimas nepasikeitus Rusijos elgesiui neįmanomas iš principo“. Nejaugi taip sunku įsisąmoninti šią taisyklę?
Pasirodo, sunku. Sunku net buvusiam Europos Sąjungos ambasadoriui Rusijoje ponui Vygaudui Ušackui. Vienoje LRT laidoje „Dėmesio centre“ jis prabilo, esą S.Skvernelis teisus dėl būtinybės gerinti santykius su Rusija, tik šią mintį išdėstė nepriimtinu būdu – nepasitaręs su Lietuvos užsienio politiką formuojančiomis institucijomis – Prezidentūra ir užsienio reikalų ministerija. Maždaug taip rėžė (V.Sinicos pastebėjimas; 15min.lt).
Bet juk V.Ušackas puikiai žino, kad Prezidentė D.Grybauskaitė ir užsienio reikalų ministras L.Linkevičius laikosi itin kritiško požiūrio į šiandieninę Rusijos valdžią. Gal diplomatas V.Ušackas galėtų paaiškinti, kaip jis įsivaizduoja S.Skvernelio ir D.Grybauskaitės pozicijų derinimą?
Beje, kai kurie Lietuvos politikos apžvalgininkai (tas pats V.Sinica) yra pastebėję, kad V.Ušackas jau ir anksčiau ragino stiprinti santykius su Rusija. Sakykim, žaisdamas krepšinį su užsienio diplomatais.
Vladimiras Putinas – lietuviškoje karikatūroje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Drįstu manyti – V.Ušacko pozicija neteisinga net ir žinant jo užimamų pareigų specifiką (jam kaip buvusiam oficialiam ambasadoriui tikriausiai neetiška kritikuoti Rusiją, kurioje dirbta). Bet patylėti jis galėtų. Juk blogai ne tai, kad Lietuva turi skirtingų nuomonių dėl Rusijos. Pavojingi lietuviški nenuoseklumai. Lietuva labai ilgai ir kantriai aiškino Europai bei JAV, kokią grėsmę kelia draugystė su V.Putino valdoma Rusija. O dabar, kai Vakarai galų gale pradeda suvokti, jog lietuviai sako tiesą, mes viešai, demonstratyviai imame ginčyti savo pačių nuostatas stiprinant Europos partnerių suvokimą apie Rusijos keliamus pavojus.
Žodžiu, jei Amerika turi savų paslapčių – D.Trumpą, mus, lietuvius, taip pat kamuoja painūs galvosūkiai. Artėjant Lietuvos prezidento rinkimams, galvosūkių būtinai padaugės.
Teksas buvo paskelbtas Amerikos lietuvių laikraštyje „DRAUGAS”, kuris leidžiamas Čikagoje.
