Slaptai.lt portalas savo skaitytojams siūlo susipažinti su nepaprastai įdomiu parlamentaro Arvydo Anušausko (dirbančio Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komitete) straipsniu „Vingiuoti pėdsakai Dauguose: tarp Rusijos valstybės dūmos deputatų, oligarchų, diplomatų, saugumiečių ir kariškių“.
Minėta analitinė publikacija buvo paskelbta 2016-ųjų metų antrojoje pusėje asmeniniame Seimo nario internetiniame puslapyje www.arvydasanusauskas.lt).
Tačiau ji nepraradusi aktualumo ir šiandien. Joje keliami gyvybiškai svarbūs klausimai – kaip Rusija siekia įsitvirtinti mūsų šalyje galbūt prisidengdama sportu, ekonominėmis investicijomis ar išeiviais iš Armėnijos.
Įdomu, kad šis analitinis straipsnis Lietuvoje iki šiol nei rimčiau aptartas, nei analizuotas.
XXX
Arvydas Anušauskas
Vingiuoti pėdsakai Dauguose: tarp Rusijos valstybės dūmos deputatų, oligarchų, diplomatų, saugumiečių ir kariškių
Nauja „tradicija“ Dauguose. Kaip žinoma, 15 hektarų žemės plotas su statiniais prie Didžiulio ežero Dauguose iki 2013 metų sausio priklausė privačiam vietos verslui.
Tačiau 2013 m. sausį šio verslo akcijos parduotos Alytuje registruotai bendrovei „Daugų sala“. Registrų centro duomenimis, įmonė įsteigta tik 2012 m. vasarą. Spaudoje po kurio laiko pasirodė žinių, kad formaliai įmonę pirko Lietuvoje registruotas verslas, o tikrieji jo savininkai – maskviečiai, besiverčiantys statybomis, „prekyba auksu“ ir daugybe kitų verslų. Jie Dauguose sumojo investuoti į labai specifinį sektorių – žolės riedulį. Žurnalistams buvo pasakojama, kad planuojama pastatyti keletą viešbučių, keletą žolės riedulio stadionų. Tačiau apžvelgus kai kuriuos viešai prieinamus dokumentus, kyla natūralūs klausimai. Kodėl 2013 metų pirmosiomis dienomis grupės maskviečių įmonė nusipirko tokį vietinį biznį ir ar pirkėjai turėjo tam lėšų savo įmonėse?
Antras klausimas, jeigu perkantieji neturėjo pinigų – kas ir kodėl jų parūpino?
Paskutinis klausimas kiek sudėtingesnis: kas sieja pirkėjus ir Rusijos užsienio reikalų komiteto nario fondą?
Įdomu tai, kad nuosavybę įsigijusi Maskvoje registruotai ribotos atsakomybės bendrovė „Tradicija-L“, buvo įregistruota tik 2012 m. spalio 22 ir jau lapkričio 27 d. ji pirko 90 proc. įmonės „Daugų sala“ akcijų iš vieno alytiškio. O po pusantro mėnesio – 2013 m. sausio 11 d. šį įmonė perka – Dauguose minėtą nekilnojamąjį turtą valdžiusią įmonę, kuri galimai buvo susijusi su vieno aktyvaus socialdemokrato šeima.
Bet ne apie tai kalba, nors visa pirkimo operacija atlikta žaibiškai – nuo įmonės įsisteigimo Maskvoje praėjo vos 80 dienų.
Didžiausias pirkėjų arba „Tradicija-L“ akcininkas – verslininkas Ara Ginosjanas, valdantis trečdalį bendrovės akcijų. Kiti verslo partneriai valdė smulkesnius akcijų paketus – po 6,67 proc. Neapsigaukime – įmonės įstatinis kapitalas tik 30 tūkst. rublių, tad didžiausias akcininkas valdė tuo metu 1000 litų vertės akcijas. Kitaip ir negalėjo būti – įmonė buvo radusi patalpas tik tolimame Maskvos priemiestyje, tarp logistikos centrų įsikūrusiame, komercines patalpas („ofisus“ arba tiesiog kabinetus) nedideliam verslui nuomuojančiame name.
Bet įdomu, kad „Tradicija-L“ negalėjo pasigirti Maskvoje itin žinoma veikla, o pagal prekybos-nuomos rodiklius tarp tokio profilio įmonių buvo apie 2750-oji. Iš kur įmonės balanse galėjo atsirasti pirkiniams apie 2 mln. litų (dienraštis „Verslo žinios“ yra skelbęs, kad armėnai „Tradicija-L“ akcininkai už savo investiciją paklojo apie 600 tūkst. eurų arba maždaug 2,07 mln. Lt)? Gal įdomu ir tai, kad kelių šimtų litų vertės akcijas turintis vienas „Tradicija-L“ akcininkų Hrač Petrosian, iš karto imasi tvarkyti šio pirkinio reikalus? Nors įmonės akcininkai rodo galintys užsiimti daugybe veiklų, tačiau be butų nuomos atvykusiems iš Armėnijos darbininkams (ir turimų kepyklos akcijų), niekas negalėjo pasigirti dideliais uždarbiais. H. Petrosiano vadovaujama įmonė „Urartu“, su 10 tūkst rublių (tuo metu 1000 litų vertės) įstatiniu kapitalu tariamai galėjo užsiimti ir „didmenine prekyba auksu ir kitais tauriaisiais metalais“, „didmenine prekyba brangakmeniais“, tačiau jos tikra deklaruota veikla panašu buvo tik statybos. Tiesa, ir jų nepavyko aptikti, nes ir pati įmonė 2013 m. vasarą buvo likviduota.
Kitaip ir negalėjo būti – Maskvos srities Dmitrovo mieste įmonė patalpas taip pat buvo radusi priemiestyje, tarp vienaukščių namukų buvusiame nedideles komercines patalpas (kabinetus) nuomavusiame name. Jame dar tuo pačiu metu veikė dar daugybė kitų įmonių.
Tačiau būtent Hrač Petrosian tampa pagrindiniu „žaidėju“ Dauguose. Įkuria Daugų žolės riedulio „Nanseno klubą“ ir tampa jo prezidentu. Klubas iš karto įstoja Maskvoje į lietuvių verslo klubą (šalia „Vičiūnų“, „Rūtos“ ir kitų tikrai stambių gamintojų), nors realiai jokio verslo nepavyko aptikti. 2013 m. įsteigtas jo vadovaujamas „Nanseno klubas“ buvo įvardijamas kaip „unikalus sportinis centras“ kuriant tarptautinius „gelbėjimo būrius“.
Iš pradžių, 2013 m. spalio mėn. buvo įvardinta, kad nagrinėjama idėja steigti tarptautinę gelbėtojų mokyklą, kuri rengtų ir narus, ir sausumos gelbėtojus. Planuota pastatyti jiems ar žolės riedulininkams poilsio bazėje tris namukus po 20 vietų. Apie klubo tikslus pats H.Petrosian 2015 rugpjūčio 1 d. sakė, jog klubas ruoš „lyderius“, rinks NVS šalių jaunimą. H.Petrosyan žodžiais: „klube neįprasti žaidimai skirti vienam tikslui – parengti įvairiapusį jauną žmogų, kuris „nebijo prisiimti atsakomybės ir gali tapti tikru gelbėtoju“. Klubo prioritetai – supažindinti talentingus jaunuolius iš skirtingų šalių, kad ateityje jie galėtų sudaryti „tarptautinį gelbėjimo būrį“. H.Petrosian 2015 m. paskelbė, kad organizuos dar vieną mokamąją bazę darbui ekstremaliose situacijose. Dalis mokymų susijusi su medicina: jaunuoliai du-tris kartus per mėnesį važinės į medicinos institutą, morgą, mokysis užsiūti žaizdas, apdoroti sulaužytas ar nutrauktas kūno dalis (tuo metu surinkta mėgėjų komanda žaidžia žolės riedulį, Lietuvos čempionato B divizione užėmė trečią vietą).
Ir vėl įdomu tai, kad ne H.Petrosian, o jo brolis dvynys Grant Petrosian yra tikrasis žolės riedulio specialistas, Armėnijos nusipelnęs žolės riedulio treneris, buvęs Armėnijos moterų žolės riedulio komandos ir rinktinės treneris, apie 1994 m. įsikūręs Novosibirske. Novosibirske jis turėjo nedidelį verslą ir iš tikrųjų rūpinosi ne žolės riedulio perspektyva Dauguose, o jo atgaivinimu savo gimtajame mieste Giumri (anksčiau –Leninakano miestas, kuris buvo sugriautas 1988 m. žemės drebėjimo). Būtent Giumri mieste nuo 2010 m. jis rėmė žolės riedulio jaunimo komandą ir nuo 2007 metų puoselėjo idėją mieste atidaryti „Sport-Siti“ kompleksą su 35 sporto objektais. Tačiau 2007- 2012 metais jo idėja nieko nedomino. Viskas staiga pasikeitė 2012-2013 m. sandūroje, kuomet Rusijai parūpo įtakos galimybės Armėnijoje ir Lietuvoje.
Nuo Novosibirsko FSB link Karelino
2012 metų pabaigoje Lietuva po rinkimų ruošėsi pirmininkavimui ES (nuo 2013 m. vidurio) ir jau nuo sausio turėjo būti svarbi ES vadovavimo dalyvė (pirmininkaujančio šalių trejeto nare). Armėnijos 2013 m. vasario mėn. laukė prezidento rinkimai ir pasirinkimas tarp Rusijos siūlomos Muitų sąjungos bei ES siūlomos asociacijos sutarties. Akivaizdu, kad pagal seną tradiciją Rusijos saugumo tarnybos turėjo talkinti įgyvendinant šiuos užsienio politikos tikslus. Viena stipriausių Rusijos FSB valdybų visą laiką buvo Novosibirske, kuriame buvo itin daug jų prižiūrimų mokslo centrų ir FSB mokykla. Pačiame mieste buvo iki 40 tūkst. narių priskaičiuojanti armėnų bendruomenė.
Tad dalis FSB operacijų buvo nukreipiamos ir per ją, siekiant išlaikyti Armėniją savo įtakos orbitoje. Darbas šioje FSB valdyboje padėjo daugelio vadovų karjerai, nes tai buvo mazgas tarp Europos ir Azijos, tad aktyvios veiklos netrūko. Ir čekistai iš Novosibirsko kaip taisyklė buvo kviečiami į darbą Maskvoje: FSB generolas-pulkininkas Jevgenijus Sysojevas, 2009-2011 m. vadovavęs FSB valdybai, buvo paimtas į vidaus tyrimų valdybą Maskvoje, o 2013 m. paskirtas FSB direktoriaus pavaduotoju ir antiteroristinio komiteto vadovu, o dar vėliau – Šanchajaus organizacijos regioninio antiteroristinio centro direktoriumi; po jo Novosibirsko FSB valdybai vadovavęs generolas-leitenantas Viktor Ivanovič Bakutkin irgi buvo pakviestas į Maskvą, kai tik nuo 2013 m. balandžio 15 d. jį pakeitė Sergej Bojko.
Galima spėti, kad Novosibirsko FSB valdybai nebuvo paslaptis, kad dvyniai Petrosianai Maskvoje ir Novosibirske turi savo verslus ir vienas jų senokai siekia realizuoti projektus Armėnijoje, savo mieste, kur yra Rusijos karinė bazė. Tačiau ar norint nukreipti juos norima linkme ir buvo prisimintas G.Petrosiano nuo 2007 m. puoselėjamas Giumri „Sport-Siti“ statybos projektas bei pažadėta atverti finansavimo galimybes ir Rusijos valdžios palaikymą? Ar mainais buvo paprašyta paslaugos – įsigyti iš esmės nereikalingo nekilnojamo turto ir Lietuvoje? Ar vienas brolių turėjo įsteigti Nanseno klubą su „gelbėtojų“ rengimu (kuris ateityje agituotų už dalinimą pabėgėliams ar ne piliečiams taip vadinamųjų „Naseno pasų“) ir įsilietų į lietuvių verslo klubą Maskvoje? Ar kitas brolis turėjo prisidėti prie naudingos įtakos darymo armėnų diasporoje Novosibirske ir Rusijos karinės bazės aplinkoje Giumri mieste? Gal tai tik neatsakyti retoriniai klausimai iš sąmokslo teorijų srities, ar jų neturėtume kelti?
Matyt sutapimas, kad vos tik buvo sudarytas sandoris Lietuvoje, 2013 m. vasario mėn. 12 d. įvyko Rusijos aukščiausios valdžios proteguojamo politiko ir sportininko, Valstybės Dūmos užsienio reikalų komiteto nario Aleksandro Karelino fondo „Karelin-Fond“ atstovų susitikimas su projekto iniciatyvinės grupės nariais Grantu Petrosianu (Hrač Petrosiano broliu) ir Novosibirsko verslininku Artūru Movsesianu.
Iniciatyvinėje grupėje dar buvo Sočio verslininkas Ruben Tatulian, kuris pastatė A.Karelino vardo sporto centrą ir jame treniravosi Rusijos rinktinės. Grantas Petrosianas tuo metu kalbėjo, kad statybos reikalingos ne tik socialinei situacijai gerinti, tačiau ir Rusijos kariškių šeimos nariams, kurie nori užsiiminėti sportu.
Svarbu akcentas, jog iš karto buvo pranešta, kad Rusijos Valstybės Dūmos deputatas nuo Novosibirsko Aleksandras Karelinas ruošiasi investuoti Armėnijos Giumri mieste į sporto kompleksą „Sortsiti“ (Sport-Siti“ buvo pristatomas, kaip miestas su 1500 žm. darbo vietomis.). Grant Petrosian prisistatinėjo A.Karelino artimu draugu (galima aptikti, kad jau 2008 metais jis dalyvavo „Karelin-Fondo“ jubiliejaus minėjime, tačiau paskui teigė, kad dėl „Sport-Siti“ susitikimą su Aleksandru Karelinu organizavo treneriu Novosibirske dirbantis 1992 m. olimpinis čempionas Mnac Iskandarian).
Kadangi Giumri buvo pagrindinė Rusijos 102-oji karinė bazė Armėnijoje, tad G.Petrosianas sakė, kad „tikimės, jog rusai čiuožyklą ir baseiną pastatys savo pinigais, nes Giumri dar gyvena rusai…“. Bet kodėl jam nekilo klausimas, jog jam ieškant finansuotojų Novosibirske, jo brolis apie 25 mln. rublių (tuometiniu santykiu) investuoja į „sporto kompleksą“ Lietuvoje? Tačiau viena informacija iš Granto Petrosiano lūpų liudija, kad jis apie tai puikiai žinojo ir derėdamasis dėl „Sport-Siti“ jis rengė susitikimus Novosibirske, Maskvoje, Jerevane ir Lietuvoje. Su kuo ir kaip nėra aišku, tačiau buvo susitarta: „Karelin-Fond“ statys plaukimo dengtą baseiną ir ledo čiuožyklą. Oficialiai paskelbta, kad A. Karelino apsisprendimui įtakos turėjo tai, kad Giumri Rusijos 102-ojoje karinėje bazėje tarnauja tūkstančiai rusų kariškių, o su šeimų nariais virš 10 proc. miesto gyventojų.
2013 m. kovo 6 d. Giumri buvo pristatytas projektas ir atidarytas fondo „Giumri-Siti“ ofisas, iš kurio turėjo toliau koordinuoti projektą. Pristatyme dalyvavo ir G.Petrosianas, ir Rusijos generalinis konsulas V.Korčmar. Niekam nekilo klausimų, kodėl 2007 metais parengtas statybos projektas penkis-šešis metus gulėjo stalčiuje? Tik Rusijos konsulas (beje, generaliniu konsulu Giumri dirbęs nuo 2010 metų) pasakė, kad ne kartą susitiko su G.Petrosianu ir aptarė tuos klausimus, kurie susiję su Rusijos pusės įsipareigojimais. Bendras projekto biudžetas numatytas apie 250 mln. dolerių. Fondo direktorė A.Abramian paskelbė, kad pasiekti susitarimai su Rusijos verslininkais ir žinomais sporto fondais. Facebook socialiniame tinkle tą pačią dieną pasirodė ir Sport-Siti puslapis ….
Rusijos parlamentaro šešėliai
„Karelin-Fondas“ labai tiko neaiškiam finansavimui, nes dažnai buvo Rusijos teisėsaugos ir FSB tyrimų akiratyje (vadinasi, buvo galima pasinaudoti paslaugomis mainais į kažką), turėjo fondo steigėjams priklausiusių įmonių grupę bei vieno iš steigėjų dalinai kontroliuojamą banką „Akcept“. Tai patvirtina ir viena istorija. Vladimir Gorochov (buvęs Karelino padėjėjas, 2005 m. tapęs regioninio parlamento deputatu) 2012 m. rugpjūčio mėn. kreipėsi į Rusijos finansinę mokesčių valdybą ir 2013 m. gruodžio mėn. – į Rusijos generalinį prokurorą dėl reiderinio „Maškomplekt“ užgrobimo (valdė logistinį kompleksą už 1 milijardą rublių), kurį vykdė „Karelin-Fondo“ steigėjai ir nariai. Tačiau mokesčių tikrintojai nuo 2013 m. vasario-liepos mėn. iš esmės atsisakė tikrinti reiderinio užgrobimo atvejį klastojant mokestinius dokumentus. Tuo tarpu reideriavimas Rusijoje įvardijamas kaip „ne tik vienas pelningiausių kriminalinių verslų, bet ir vienas korumpuočiausių. Jis negali egzistuoti be korupcijos, be valdžios ir jėgos struktūrų palaikymo.
2016 m. sausio 31 d. buvo paskelbtas dar vienas straipsnis, kuriuo minėtas Novosibirsko verslininkas atskleidė Aleksandro Karelino biznio struktūrą. Kadangi A.Karelinas negalėjo kaip deputatas tiesiogiai užsiimti verslu, tai jis darė per tarpininkus: Jurijų Sereda ir Jurijų Tokarevą, kurie yra ir „Karelin-Fond“ steigėjai.
A.Karelinas dėl jo fondo steigėjų ir jo paties veiklos tyrimų nė kiek neprarado V.Putino pasitikėjimo. Nuo 2001 m. „Vieningoji Rusija“ («Единая Россия») partijos aukščiausios tarybos narys. 2013 m. apdovanotas Rusijos prezidento garbės raštu 2013-08-14 už sporto vystymą, nors pats oficialiai priklausė Dūmos užsienio reikalų komitetui. Įdomi jo biografijos detalė, kad 1999 m. Aleksandras Karelinas buvo ministro pirmininko Sergejaus Stepašino (1994-1995 m. FSB direktorius) patarėju sporto reikalams ir manoma, jog jo dėka Sporto ir turizmo ministru buvo paskirtas Boris Ivaniuženkov, kuris anksčiau buvo žinomas kaip Podolsko organizuotos nusikalstamos grupės narys „Rotan“.
Kad A.Karelinas išlaikė V.Putino pasitikėjimą, liudijo ir tai, kad po to, kai 2014 m. balandžio mėn. Karelino vaikų krikštatėvis ir jo fondo stebėtojų tarybos narys, sporto holdingo „Kristal“ prezidentas, sporto objektus Berdske ir Iskitime statęs Viktor Golubev, įkūręs nelegalią naftos perdirbimo gamyklėlę ir gavęs 270 mln. rub. pajamų, buvo apkaltintas, o vėliau suimtas (pagal FSB medžiagą jis grynino apie 100 mln. rublių per kito „Karelin-Fondo“ steigėjo „Akcept“ banką), A.Karelinas toliau naudojosi prezidento prielankumu. Jis ir 2015 m. gruodžio 28 d. pasveikino Rusijos kariškius Sirijoje atskridęs į karinę aviacijos bazę šalia Latakijos, kartu su Karo aviacijos ir kosmoso pajėgų vyriausiu vadu generolu pulkininku Viktoru Bondarevu.
Sport-siti prie Giumri karinės bazės
Galiausiai buvo pasiekta, kad Giumri mieste iš esmės nemokamai išskirtas 12,5 ha plotas. Nuo tada G.Petrosian tapo aktyviu Rusijos ir Armėnijos kontaktų puoselėtoju, vis pabrėždamas, kad tarp Rusijos ir Giumri yra glaudus bendradarbiavimas, nes mieste įsikūrusi 102-oji karinė bazė. O juk Rusijos karinėje bazėje Giumri veikia ir FSB skyrius, kuris kontroliuoja kariškius ir jų aplinką… Ir toje aplinkoje be jų palaikymo bei žinios mažai kas vyksta.
2013 m. gruodžio 2 d. Rusijos prezidentas V.Putinas lankydamasis Giumri karinėje bazėje pasidžiaugė galutine Armėnijos sėkme nutraukiant derybas su Europos Sąjunga bei didėjančiu dujų importu… Tuo tarpu Lietuvoje kilo paskutiniai žygiai prieš suskystintų dujų terminalo statybą ir energetinę nepriklausomybę… Sau atsakykite į klausimą kas buvo tų „žygių“ smaigalyje?
2016-09-14
Informacijos šaltinis – www.arvydasanusauskas.lt
2017.06.09; 10:39
