Ukrainos slaptosios tarnybos suima įtariamąjį
Kyjivas, kovo 7 d. (ELTA). Ukrainos saugumo tarnyba (UST) perspėja, kad Rusijos specialiosios tarnybos vis dažniau renka žvalgybos duomenis, dėdamosi užsienio žiniasklaidos priemonėmis, praneša „Interfax-Ukraina“.
„Slaptai informacijai rinkti priešas naudoja specializuotas interneto platformas ir profesionalius Ukrainos žurnalistų interneto forumus. Šiuose šaltiniuose okupantai skelbia neva žinomų užsienio žiniasklaidos priemonių darbuotojų prašymus pateikti informacijos“, – antradienį „Telegram“ kanale parašė UST atstovai.
Rusai prašo žiniasklaidos darbuotojus ir kitus profilinių grupių narius pateikti medžiagos neva rengiamam „siužetui“ ar „dokumentiniam filmui“ apie karą Ukrainoje. Priešą pirmiausia domina informacija apie Rusijos raketų smūgių Ukrainos miestams padarinius, sprogimų vietas. Už atitinkamą informaciją „užsienio žurnalistai“ žada „honorarą“. Ukrainos slaptosios tarnybos darbuotojai
„Tokiu būdu gauta informacija agresoriui reikalinga koreguojant pakartotines oro atakas prieš Ukrainos objektus“, – paaiškino UST. UST įspėja visuomenę apie tokius priešo žvalgybinės ir ardomosios veiklos atvejus ir imasi visapusiškų priemonių, kad kaltininkai būtų patraukti atsakomybėn.
Be to, UST kreipiasi į piliečius, prašydama juos būti budrius ir nedelsiant informuoti teisėsaugos institucijas apie įtartinus nenustatytų abonentų „prašymus“.
Liz Truss. EPA – ELTA foto
Londonas, spalio 30 d. (ELTA). Rusijos specialiųjų tarnybų agentai buvo įsilaužę į buvusios Didžiosios Britanijos premjerės Liz Truss telefoną, kai ji dar vadovavo šalies Užsienio reikalų ministerijai.
Tai šeštadienį pranešė laikraštis „The Daily Mail“.
Telefonas mobilusis. Slaptai.lt nuotr.
Pasak leidinio, Rusijos agentai gavo prieigą prie L. Truss pokalbių su tarptautiniais sąjungininkais „visiškai slaptų detalių“ ir asmeninių pranešimų, kuriais ekspremjerė keitėsi su artimu savo draugu Kwasiu Kwartengu.
Šiuose pokalbiuose su užsienio reikalų ministrais buvo aptariamas karas Ukrainoje, svarstomos ginklų tiekimo šiai šaliai detalės. Manoma, kad programišiai galėjo pagrobti vienų metų informaciją.
Kaip rašo „The Guardian“, opozicinės partijos reikalauja kruopščiai ištirti šio incidento aplinkybes.
Vokietijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.
Berlynas, spalio 10 d. (ELTA). Vokietijos vidaus reikalų ministrė Nancy Faeser ieško, kuo pakeisti Federalinės informacinių technologijų saugumo žinybos (BSI) vadovą Arne Schönbohmą, įtariamą ryšiais su Rusijos specialiosiomis tarnybomis, praneša „Bild“.
Įtarimų kilo, paskelbus Vokietijos televizijos kanalo ZDF laidos „Magazin Royale“ tyrimą, kuriame buvo teigiama, kad A. Schönbohmas tikriausiai palaikė aktyvius ryšius su asociacija „Cyber-Sicherheitsrat Deutschland“. Pasak žurnalistų, ši organizacija glaudžiai susijusi su Rusijos specialiosiomis tarnybomis.
Bet dėl Vokietijos įstatymų niuansų A. Schönbohmo negalima tiesiog atleisti iš pareigų, todėl jis tikriausiai bus perkeltas į kitą žinybą.
Anksčiau kai kurie Bundestago deputatai atkreipė dėmesį į tai, kad, Rusijai įsiveržus į Ukrainą, prieš Vokietiją vis dažniau rengiamos kibernetinės atakos. Informacinių technologijų saugumo situaciją Vokietijoje parlamentarai apibūdino kaip „labai įtemptą“.
Varšuva, kovo 23 d. (AFP-ELTA). Lenkijos vidaus reikalų ministras Mariuszas Kaminskis trečiadienį pranešė, kad jo šalis „išsiuntė 45 Rusijos šnipus, apsimetinėjusius diplomatais“.
„Ardome Rusijos specialiųjų tarnybų tinklą mūsų šalyje“, – tviteryje parašė M. Kaminskis.
Praeitą kartą baigiau klausimu – kokio lygmens bestija yra tas pats G. Gochinas, ar jis yra Rusijos specialiųjų tarnybų emisaras, priskirtas Lietuvai, ar žydų bendruomenės pasaulyje ir Lietuvoje teisėtas atstovas, įgaliotinis, pasiuntinys?.. Jeigu vis tik labiau teisingas yra antrasis variantas (gali būti ir taip, kad teisingi yra abu priskyrimai), tai antisemitizmas yra mūsų sveika gynybinė reakcija ar net būtinoji sąmonės parengtis. Primenu, kad tas pats G. Gochinas tvirtina, kad Lietuva neturi teisės rašyti savo istorijos, tai esą gali daryti tik parinkti tam reikalui užsieniečiai.
Žinoma, antisemitizmas antisemitizmui – nelygus. GinkDie, nekurstau keršyti, atsilyginti tuo pačiu, nežiūrint to, jog žydų bendruomenė nuožmiai ir metodiškai, pasitaikius menkiausiai progai ir be progos, rodo savo nepalankumą Lietuvai.
Mūsų antisemitizmas turėtų būti humanistinio pobūdžio, pasireiškiantis fakto įsisąmoninimu, kad tokioje nešvankioje terpėje dialogo užmegzti nepavyks, taigi nereikia tuščiai puoselėti iliuzijų. Tuo pačiu mums užvis labiausiai reikėtu vengti tyčiomis ar netyčia pastumti bendrapilietį žydą, geriausias pasirinkimas čia būtų praeiti pro žvėriškai nedraugiškos bendruomenės narį kaip pro tuščią vietą.
Slaptieji agentai
Kaip žinoma, patys žydai skiria antisemitizmo porūšius, kalbėdami apie pasireiškiančius zoologinio antisemitizmo atvejus. Savo ruožtu aš galiu užtikrinti, kad neturime gamtos mokslo kompetencijų, esame tik paprasti humanitarai. Humanistinis antisemitizmas, be visa ko kito, įpareigoja tvirtai laikytis įsitikinimo, kad Holokausto nusikaltimai yra vaizduotę pranokstanti bjaurastis, niekam neprilygstanti niekšybė, pasaulio katastrofa.
Tačiau šiandien ir patys žydai galėtų pamintyti bent tylomis apie tai, kodėl bėgant amžiams jie nepraranda labiausiai nemėgstamos populiacijos pasaulyje garbės vardo. Kai aš savo ruožtu prieš akis turiu dušanskių, zimanų, zingerių, čmilyčių, erenburgų veiklos rezultatus, po truputėlį pradedu tai suprasti.
Kaliningrado simbolis – tankas
Taip pat ir Iljos Erenburgo biografijoje galima atsekti lietuvišką pėdsaką. Na, visų pirma anas buvo mūsų Seimo pirmininkės senelio, tankisto Ivano Čmylio bičiulis, sielos dvynys. Ne didelė mums garbė yra ir tai, kad būtent iš Vilniaus šis pasaulinio lygio išgama per radiją ir rašomus atsišaukimus kvietė sovietinės armijos kareivius prievartauti Vokietijos moteris, traktuojant jas kaip teisėtą karo grobį. Kaip žinome, sovietinių dalinių kariai šioje veiklos sferoje pasidarbavo iš peties, prievartaudami ne tik moteris, bet ir vaikus, mažametes mergaites, žalodami, žudydami ir prievartaudami taip pat ir beginklius žmones. Vadinamoji tarybinė armija išvaduotoja buvo tokios sugyvulėjusios barbarų ordos, kokių pasaulis nebuvo matęs. Gegužės 9-osios parade Raudonojoje aikštėje galėtų teisėtai puikuotis plakatas „Ačiū seneliui už išprievartautą batalioną nekaltų mergelių“.
Ilja Erenburdas buvo didesnis išsigimėlis net už Hitlerį. Jam prilygti galėtų nebent tik Nachamas Dušanskis, turėjęs polinkį kastruoti ideologinius priešininkus, patekusius į sovietinio saugumo rankas.
Dar atrodytų naujai paskirtas Genocido centro direktorius dorai net ir neperėmė posto, o iš ten jau girdisi balsai, kad galimai bus peržiūrėtas požiūris į Joną Noreiką. Tačiau norėčiau perspėti nedraugus, kad J. Noreikos atminimo lenta ant Bibliotekos sienos yra paskutinioji Tėvynės riba, kai toliau trauktis jau neturime teisės, taigi, jeigu reikės – sieną užstosime savo kūnais. Jeigu kažkam niežti nagai ir norisi pralieti kraują, tebūnie…
Jonas Noreika ir Antanina Krapavičiūtė-Noreikienė
Kažkada labai jauna ir talentinga žurnalistė rašė: „Kas man iš tos lietuvybės, jeigu tai yra tik mėšlinos klumpės“. Bėgant metams ši žurnalistė įgijo daugiau proto ir tokių nesąmonių nekartoja. Tačiau štai garbingas žurnalistas, kurį citavau aną kartą, kaip atrodo, savo protą jau baigia pamesti, bandydamas mums įpiršti išvadą, kad šiandien būti lietuviu yra labai neskoningas reikalas. Tokia šio žurnalisto estetika ir literatūrinis skonis.
Rimvydas Valatka yra žurnalistikos liūtas, legenda, niekados nepataikavęs jokiai valdžiukei pilietiškumo pavyzdys, nuožmus ir kritiškas mūsų dienų metraštininkas. Kai jo kolegos, ištobulinę subinlaižystės meną, kasmet užsikabina naujus ordinus ir medalius, tapdami mažaisiais brežnevais, R. Valatka tikriausiai nėra gavęs net nupiepusio garbės rašto už ištikimą tarnybą laisvo žodžio sargyboje. Tačiau postmodernistiniais laikais išsigimsta net ir dorybės, o garbingas žurnalistas, puoselėdamas Lietuvos be lietuvių viziją, staiga tampa panašus į Suslovo anūką.
Kapitolijaus šturmas Vašingtone sausio 6-ąją – per daug rimtas įvykis, kad jį būtų galima pamiršti deramai neišanalizavus. Slaptai.lt nusprendė remtis dviem autoriais – buvusiu KGB darbuotoju Jurijumi Švecu ir buvusiu Rusijos prezidento Vladimiro Putino patarėju ekonomikos klausimais Andrejumi Ilarionovu.
Beje, šie analitikai laikosi kardinaliai priešingos nuomonės. Dėl savo pozicijos A.Ilarionovas net buvo atleistas iš JAV Katono instituto, kur dirbo vyriausiuoju analitiku.
Pirmiausia persispausdinome iš echomoskvy.ru portalo A.Ilarionovo komentarą „Reichstago padegimas“ – 2021″. Dabar jūsų dėmesiui – gordonua.com paskelbtas J.Šveco interviu. Slaptai.lt skaitytojai tegul patys sprendžia, kurioj pusėj – tiesa.
Jurijus Švecas. D.Trumpas įvarė save į tą patį kampą kaip ir V.Putinas
Jelena POSKANNAJA
V. Putino bendrakursis, KGB eksžvalgybininkas J. Švecas: D. Trumpas įvarė save į tą patį kampą kaip ir V. Putinas
Jurijus Švecas. Aleksandro Chomenkos (gordonua.com) nuotr.
Interviu leidiniui „Gordon“ buvęs TSRS KGB žvalgybininkas, Rusijos prezidento Vladimiro Putino KGB instituto bendrakursis Jurijus Švecas, gyvenantis Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), papasakojo, kaip pasikeitė politinių jėgų pasiskirstymas po to, kai prezidento Donaldo Trumpo šalininkai šturmavo Kapitolijų, kaip su šiais įvykiais gali būti susijusios Rusijos specialiosios tarnybos, per kokias organizacijas Rusijos federalinė saugumo tarnyba (Федеральная служба безопасности (FSB)) veikia Amerikos rusakalbę diasporą ir kaip Rusijos Federacija (RF) bandė įtraukti Ukrainą į 2020 metų prezidento kampaniją.
J. Švecas: „Stipriai triukšmauja tik viena potrampinė socialinė grupė – rusakalbiai Amerikos emigrantai“.
Niekada prieš tai JAV istorijoje svarbiausia nacionalinio saugumo grėsme nebuvo vidinis terorizmas, kurio kurstytojas yra kol kas dar pareigas einantis JAV prezidentas.
– Kokia dabar situacija JAV po sausio 6 d. įvykių Vašingtone?
– Tai, kas įvyko, turiu omenyje Kapitolijaus šturmą, buvo bandymas įvykdyti valstybinį perversmą. Jo tikslas buvo neleisti ateiti į valdžią teisėtai išrinktam prezidentui Joe Bidenui ir palikti valdžią apsišaukėliui, žmogui, kuris pralaimėjo, bet vis dar skelbia, kad jis laimėjo, – D. Trumpui.
Federalinis tyrimų biuras (FTB) tiria šį įvykį kaip vidinio terorizmo apraišką ir mano, kad tai didžiausia JAV saugumo grėsmė. Suimta daugiau nei 100 žmonių, bet tai tik pradžia. Kol kas suimami tik tie, kas išsidavė Kapitolijaus vestibiulyje. Įdomūs aukštesni pareigūnai, dėl kurių šis šturmas tapo įmanomas. Juos irgi anksčiau ar vėliau suras.
Trims žmonėms, kurie įsiveržė į Kapitolijų, pateikti kaltinimai. EPA-ELTA nuotr.
To, kas įvyko, išsigando net respublikonai. Daugelis iš jų laikosi distancijos nuo D. Trumpo. Bendrovės, susijusios su socialiniais tinklais ir platformomis, blokuoja jam priėjimą. Nuo jo ir nuo Respublikonų partijos laikosi distancijos ir didžiausi finansiniai donorai. Vakar gautas pranešimas, kad Vokietijos bankas „Deutsche Bank“ pasirengęs dovanoti D. Trumpui 300 mln. JAV dolerių skolos, kad tuojau pat nutrauktų su juo ryšius. Ir „Signature Bank“, kuris aptarnavo D. Trumpą ir jo šeimą, taip pat nutraukia su juo ryšius.
– Kaip jūs galvojate, ko būtent D. Trumpas norėjo pasiekti, ko tikėjosi?
– D.Trumpas ilgai kaitino žmones pasakėčiomis apie tai, kad rinkimai buvo falsifikuoti, ir faktiškai nukreipė juos į Kongresą. Visa tai dokumentuota. Kiekvienas, kas supranta anglų kalbą ir matė per televiziją nufilmuotą vaizdo įrašą, negali neigti šio fakto.
Sprendžiant iš visko, gana aukštame, kariuomenės vadovybės, Nacionalinės gvardijos vadovo lygmenyje, o taip pat slaptųjų tarnybų (tarnybų, užtikrinančių prezidento, administracijos, vyriausybinių įstaigų apsaugą) vadovybėje buvo tam tikro pobūdžio sąmokslas, dėl kurio susiklostė situacija, kai sukilėliai prasiveržė į Kongresą. Kadangi juos turėjo sustabdyti gatvėje dar gerokai iki prieinant Kapitolijų, bet kelias buvo atviras. FTB vertinimu, Kapitolijų šturmavo apie 8 tūkst. maištininkų, o jiems priešinosi apie 1,4 tūkst. policininkų, kurie, iš esmės, neturėjo šansų.
Kalbomis, kad rinkimai sufalsifikuoti, tiki tik apkvailinti D. Trumpo šalininkai. Daugiau nei 60 teismų išmetė D. Trumpo komandos ieškinius dėl falsifikacijos į šiukšliadėžes. Čia tai vadinama „frivoliškais teismo ieškiniais“. Tai yra tokie ieškiniai, kurie pateikiami be jokio „faktažo“ ir įrodymų.
Priminsiu, kad per ketverius vadovavimo metus D. Trumpas paskyrė 25 proc. teisėjų. Jo šalininkai gyrėsi, kad jis faktiškai pradėjo kontroliuoti šalies teismų sistemą. JAV Aukščiausiajame Teisme iš devynių teisėjų dauguma – konservatoriai, tai yra respublikonai, o tris iš jų paskyrė būtent D. Trumpas, beje, jam tai kainavo daug pastangų. Ir vis dėlto visi teismai kaip niekam nereikalingus popierius išmetė D. Trumpo komandos ieškinius, nes jokių rinkimų masinės falsifikacijos įrodymų nebuvo.
Sąmokslininkai turėjo tokį planą: 8 tūkst. šturmuoja Kongresą, grobia senatorius ir kongresmenus, kurie tuo metu formaliai skaičiavo balsus. Pagal įstatymą Kongresas privalo tik užfiksuoti (kaip sąskaitininkas) savo dokumentuose skaičių rinkėjų, atidavusių savo balsus valstijų lygmenyje. Nei aptarinėti, nei kelti abejonių, nei imtis kokių nors kitų diskretiškų veiksmų už arba prieš šiuos balsus nei Senatas, nei Atstovų Rūmai neturi teisės.
Trims žmonėms, įsiveržusiems į JAV Kapitolijų, pateikti kaltinimai. EPA-ELTA nuotr.
D. Trumpo šalininkų apskaičiavimu, du senatoriai respublikonai – vienas iš Teksaso, kitas – iš Misūrio – sugalvojo, jų nuomone, genialų planą ir pasiūlė: „Mes nesakome, kad buvo masinės falsifikacijos, bet jūs juk matote, žmonės suskilę, todėl įkurkime laikiną taikinamąją komisiją, kuri išnagrinės šiuos klausimus ir taip mes sutaikysim šalį“.
Tai buvo Nikolo Makiavelio stiliaus planas, nes nėra nieko pastovesnio nei laikina komisija, kaip rodo daugelio šalių istorija. Komisija būtų dirbusi 10 dienų, dvi savaites, o D. Trumpas visą tą laiką sėdėtų. Artėja naujo prezidento inauguracijos laikas, o komisija dirba ir D. Trumpas sėdi Baltuosiuose rūmuose. Paskui jie atneša D. Trumpui išnagrinėti bet kokį rezultatą, o jis teigia, kad nesutinka su išvadomis, ir komisija vėl tęsia darbą. Ir taip visus artėjančius ketverius metus. Tai yra sistema lūžta. Štai kam visa tai buvo numatyta.
Žlugo planas tik dėl vienos priežasties: kol šturmuotojai užiminėjo Kapitolijų, slaptosios tarnybos spėjo išvesti kongresmenus ir senatorius požeminėmis perėjomis į saugią vietą. Šturmuotojams nieko nepavyko užimti.
D. Trumpas, matyt, kurį laiką pats išsigando. Po šio įvykio kilo rimtas įtarimas dėl jo psichinės būklės. Jis save beveik įvarė į tą patį kampą kaip ir V. Putinas. Ir vienas, ir kitas supranta, kad vienintelis jų saugumo šaltinis – turėti valdžią. Nuėjai į šoną, ir viskas. Ir tai veikia jo psichiką.
Kitą dieną po Kapitolijaus šturmo JAV psichiatrų asociacija nusiuntė laišką į Kongresą prašydama nušalinti D. Trumpą nuo valdžios, nes jis prarado nuovoką. Nepakaltinamas žmogus, galintis prieiti prie raudonojo mygtuko, atominio ginklo, tampa pavojingas ne tik savo šaliai, bet beveik visam pasauliui.
D. Trumpas iš pradžių prigulė po kerplėša, pritilo ir net apkaltino savo šalininkus, kuriuos dar neseniai kvietė eiti šturmuoti Kapitolijų, ir pažadėjo jiems priklausančią bausmę. Kitą dieną dezavavo šį pareiškimą. Trumpai tariant, žmogus kaip nesavas.
Tuomet FTB ir teisėsaugos organai kartkartėmis paskelbia pareiškimus. Jie neatmeta tikimybės, kad iki sausio 20 d. D. Trumpo šalininkai gali suorganizuoti panašių, o gal ir pavojingesnių akcijų. Vienas iš scenarijų, kuris būtent vakar buvo įgarsintas teisėsaugos organų: apsupti Kapitolijų, JAV Aukščiausiąjį Teismą, kitas įstaigas ir suteikti respublikonams galimybę užimti valdžią organizavus valstybinį perversmą. Manau, tai nepavyks. Vašingtonas bus visiškai izoliuotas, apsaugotas, ir saugumas bus užtikrintas.
Tačiau lieka grėsmė, kad panašūs prasiveržimai gali įvykti 50 JAV valstijų. Tuomet teisėsaugos sistema bus perkrauta. Ji tiesiog neturės jėgų, kad užtikrintų saugumą.
Svarbiausia šioje situacijoje štai kas: niekuomet prieš tai JAV istorijoje svarbiausia nacionalinio saugumo grėsme nebuvo vidinis terorizmas, kurio kurstytojas yra kol kas dar pareigas einantis prezidentas. Tai precedento neturintis atvejis.
– Jūsų nuomone, ar įsivėlė į šią situaciją Rusijos specialiosios tarnybos?
– Tai, kas įvyko, sukrėtė Ameriką. Rinkimai įvyko. Visuose lygmenyse net respublikonai pripažino J. Bideno pergalę. Liaudis iš esmės aprimo. Yra tik viena gyventojų socialinė grupė šioje šalyje, mano pastebėjimais, kuri yra egzaltuotos, įsiaudrinusios būsenos ir baisiai triukšmauja. Tai Amerikos rusakalbių emigrantų grupė.
Rusijos slaptoji tarnyba FST (FSB). Slaptai.lt foto
Normalų išsilavinimą turintys žmonės, kurie sugebėjo įsikurti ir realizuoti save šioje šalyje, yra ramūs. Tačiau, kuo žemesnis išsilavinimas, kuo prasčiau įsikūrę, tuo jie agresyvesni ir protrampiškai nusiteikę. Vietiniai ekspertai aiškina, kad didžioji dalis rusų emigracijos – tai vadinamoji dešrinė emigracija, kuri dėl savo mentaliteto, prichotipo pavaldi išorinėms manipuliacijoms.
Tačiau aš manau, kad problema ne tik ši, bet dar ir tai, kas vadinama „Maskvos ranka“. JAV, be ambasados, Rusijos valstybę pristato organizacija, kuri vadinasi Rusijos mokslo ir kultūros centras. Jis pavaldus agentūrai „Rossotrudnichestvo“. O „Rossotrudnichestvo“ tęsia Tarybinių draugystės su užsienio šalimis draugijų sąjungos (Союз советских обществ дружбы с зарубежными странами (ССОД)) tradicijas ir yra jų paveldėtojas. Ši organizacija buvo kuriama TSRS kaip KGB išorinės žvalgybos stogas, priedanga. Aš tai žinau kaip faktą.
„Rossotrudnichestvo“ visose išsivysčiusiose šalyse, palaikančiose diplomatinius santykius su RF, laiko vadinamuosius Mokslo ir kultūros centrus. Tai FSB stogas arba priedanga. Organizacija užsienio šalyse kuria ir valdo penktąją koloną.
FSB agentūra įsiskverbė į rusų emigraciją. Čia sukasi labai dideli pinigai. Rusų emigracijoje yra visas tarpsluoksnis žmonių, kurie gyvena išskirtinai iš kešo, gaunamo iš šių centrų. Situacija tiesiog idiotiška iš JAV pusės. Tai prasidėjo dar Billo Clintono laikais ir tęsiasi iki šių dienų, nors Rusijos valdžia išvarė iš šalies visas užsienio organizacijas, susijusias su vyriausybėmis. Tarp jų British Council, ISAID ir t. t. Tačiau JAV iki šiol veikia rusų centras.
Vladimir Putin and Donald Trump. EPA – ELTA foto
Žinoma, ne visa rusų emigracija yra potrampinės būsenos. Tačiau socialiniuose tinkluose, kad visi pradėtų spiegti, daug nereikia. Pakanka kelių žmonių, kurie gražbyliaus (tuščiažodžiaus), ir kelių trolių, kurie visa tai palaikys, kuo, tiesą sakant, jie ir užsiima.
Beje, jeigu atkreipėte dėmesį, prieš kelias dienas kelis Ukrainos atstovus įtraukė į juoduosius sąrašus už jų dalyvavimą prezidento rinkimuose JAV-2020 Rusijos specialiųjų tarnybų pusėje. Įdomus momentas. Įtariu, kad ne visi supranta, todėl paaiškinsiu.
Svarbiausia Rusijos įsikišimo į 2016 m. Amerikos rinkimus kryptis buvo tokia: programišiai įsilaužė į JAV serverius ir per „WikiLeaks“, kurią per Julianą Assangą kontroliavo Rusijos specialiosios tarnybos, nutekino pavogtą informaciją. 2020 m. rinkimuose buvo planuota, kad „WikiLeaks“ vaidmenį atliks grupė „draugų“ iš Ukrainos, per kuriuos Rusijos specialiosios tarnybos nutekins informaciją. Šį kartą amerikiečiai padarė tai, ką derėjo padaryti anksčiau. O derėjo iš karto pasakyti: „Bičiuliai, tai, ką nutekina „WikiLeaks“, – tai Rusijos specialiųjų tarnybų darbo rezultatas“.
Tačiau 2016 m. tas nebuvo padaryta. Todėl gavo tai, ką gavo. Bet šį kartą, kai tik Kijeve pradėjo veikti aktyvistų grupė, kuriems vadovavo draugas A. Derkačius, JAV į tai iš karto atkreipė dėmesį, iš karto visi suprato ir bandymą neutralizavo gemalo stadijoje. Tai vienintelė priežastis, kodėl Ukraina nebuvo įtraukta į 2020 m. rinkimus pagal visą programą su visais negatyviais padariniais, kurių pasitaikytų, jeigu „draugų“ planą pavyktų įgyvendinti.
– Tai reiškia, kad Kremliaus ranka, nors ir po priedanga, bet visgi pasiekė JAV prezidento rinkimus?
Julianas Assange. EPA – ELTA nuotr.
– Be abejo. Ši JAV rusų diasporos egzaltacija ir bandymas naudoti Ukrainą „WikiLeaks“ vaidmenyje tik patvirtina šį faktą.
– Ir kaip, jūsų nuomone, susidariusi situacija gali išsispręsti?
– JAV teisėsauga ir FTB labai sunerimę dėl šalyje susidariusios situacijos. Manau, kad tyrimo mastai bus neregėti. Ir pagaliau bus imtasi priemonių, kurių seniai reikėjo imtis.
Amerikiečiai visgi vykdo įstatymus. Bepročių nėra daug. Branduolį ekstremistų, kurie dabar daro betvarkę, aš palyginčiau su sektantais. Su jais neįmanoma diskutuoti. Jie tiki, ir viskas. Jie bus sugniuždyti. Man susidarė įspūdis, kad daugelis jų jau patys suprato, kad D. Trumpas pasirodė esąs netikras pranašas, kuris gali nuvesti dievai žino kur.
Didžiausia auka bus Respublikonų partija. Jeigu pažiūrėtume į praėjusių rinkimų žemėlapį, pamatysime, kad Respublikonų partija atstovavo daugiausiai depresyvios ekonomikos valstijoms ir žmonėms, kurie gyveno Amerikos žemės ūkio regionuose. Miestai ir valstijos, kurių ekonomika yra pažengusi ir šiuolaikinė, palaikė demokratus. Ir pastarieji Kapitolijaus įvykiai paaštrins Respublikonų partijos padėtį.
Kaip jau sakiau, dabar nuo jų bėga finansiniai donorai – didžiausios Amerikos korporacijos ir bankai. T. y. D. Trumpo dėka Respublikonų partija gali virsti marginaline organizacija ir atsidurti Amerikos politinio gyvenimo pakraštyje.
Analitikai, kuriuos aš pažįstu kelis dešimtmečius ir stipriai gerbiu, tikiu jų išmintimi, sako, kad demokratai atėjo į valdžią mažiausiai 10-iai metų. Demokratai gavo vietą Baltuosiuose rūmuose ir abiejuose Parlamento rūmuose. Jie sukurs dvi naujas valstijas – Kolumbijos apygardą ir Puerto Riką – ir gaus dar keturis senatorius demokratus. Jie praplės Aukščiausiojo Teismo sudėtį iki 15 žmonių ir dar paskirs ten savo demokratų.
– O kaip ši istorija gali baigtis Maskvai?
– Čia nebus nieko gero. Rusijos centro aktyvumo pliūpsniai Amerikoje vis dar išsiveržia, tačiau aš manau, kad jie bus užgesinti. Jungtinėse Amerikos Valstijose aiškiai, iš esmės suvokia ir specialiosios tarnybos, ir su užsienio politika susijusios valstybinės agentūros, kad štai už tokią „dovaną“ kaip D. Trumpas, kurią gavo Amerika pastariesiems ketveriems metams, ji turi būti dėkinga Kremliui. Taigi niekas nebus pamiršta.
Centre – Rusijos opozicijos lyderis Aleksejus Navalnas. EPA – ELTA nuotr.
Paaiškėjo, kad Rusijos saugumo tarnybos sekė Kremliaus kritiką Aleksejų Navalną prieš tai, kai jis, manoma, buvo apnuodytas, praneša naujienų agentūra dpa.
„Sekimo mastas manęs visiškai nestebina – mes tai puikiai žinojome ir anksčiau. Tačiau netikėta, kad jie nepasigėdijo visiems apie tai papasakoti“, – socialiniame tinkle „Twitter“ rašė A. Navalno atstovė Kira Jarmyš.
Tokias mintis ji išdėstė po to, kai Rusijos laikraštis „Moskovskij komsomolec“ paskelbė straipsnį, kuriame išsamiai aprašoma politiko dienotvarkė iki tada, kai šį ketvirtadienį jis blogai pasijuto ir paniro į komą.
Straipsnyje cituojami neįvardinti saugumo tarnybų pareigūnai, kurie pripažino sekę A. Navalną. Publikacijoje nurodoma, kur jis ir jo komanda lankėsi, su kuo bendravo ir netgi ką valgė kelionės Sibire metu.
Ketvirtadienį, skrydžio iš Tomsko į Maskvą metu, A. Navalnui pasidarė bloga. Lėktuvas nusileido Omske, o iš ten opozicijos politikas buvo nugabentas į Maskvą. Šeštadienį jis buvo nuskraidintas iš Maskvos į Berlyną, kur jam teikiama pagalba.
A. Navalno komandos nariai įtaria, kad jis buvo apnuodytas vizito Sibire metu. Tačiau Rusijos gydytojai aiškina, kad jam galėjo pasireikšti metabolizmo sutrikimai.
Straipsnyje rašoma, kad, turint omenyje kaip A. Navalnas buvo sekamas, jis galėjo būti apnuodytas tik oro uoste arba lėktuve.
Vokietijos ligoninė atlieka išsamius tyrimus, kurių rezultatai turėtų būti paskelbti pirmadienį.
Vokietijos parlamento narys, atsakingas už bendradarbiavimą su Rusija, Dirkas Wiese paragino šios šalies atstovus pateikti įtikinamą ir skaidrų paaiškinimą, kaip A. Navalno sveikatos būklė galėjo taip greitai pablogėti, ypač turint omenyje įtarimus dėl apnuodijimo.
Ar galima taip, t. y dora pavadinti knygą, kai doru ar nedoru paprastai yra vadinamas žmogaus poelgis arba tokiu įvardijimu yra tituluojamas pats žmogus, kai jo elgesys įgyja pagal vertybinį kriterijų atpažįstamą pastovumą?
Galiausiai, kokia knyga gali būti pavadinta dora, jeigu linkstame į tokį įvardijimą, gal tai visų pirma yra etikos vadovėliai ar etiketo aprašai, mokantys mus gražaus elgesio.
Tačiau dabar, pagautas stipraus įspūdžio, tvirtinu, kad viena iš doriausių lietuvių raštijoje yra ką tik pasirodžiusi Daliaus Stanciko istorinių aktualijų knyga „Kūju per Lietuvos istoriją“ (Valstybingumo studijų centras, 2020-ieji). Tai išties yra dora knyga savo esme ir kitaip jos pavadinti neįmanoma!
Kartais skaitytojas, užvaldytas meninės tiesos sugestijos, sako, kad tas ar kitas autorius rašo labai teisingai, tokiu būdu suponuodamos išvados, kad knygos gali būti teisingos ir nelabai teisingos, galimybę. Tačiau nuoroda į dorą knygą, kaip atrodo, turi daugiau komponentų nei dažniau pasitaikantis kalbėjimas apie teisingą rašymą ir teisingos knygos pavyzdį.
Kūju per Lietuvos istoriją. Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.
Doru visų pirma galime pavadinti tik tokį istorinį veikalą ar apybraižą, kurioje istorinių tyrinėjimų pamatu tampa empirinė bazė, faktiniai duomenys, šaltinių įvairovė. Kitaip tariant, doru būtu galima vadinti tik tokį istorinį tyrinėjimą, kai kurpiamos išvados yra dengiamos faktų visuma, panašiai kaip piniginiai ženklai yra atsparūs nuvertėjimui tik tada, kai yra dengiami auksu. Filosofinė spekuliacija, deranti filosofijoje, istorinių tyrinėjimų publikacijoje nebūtų didelis gėris. Savo ruožtu minėtasis D.Stanciko tyrinėjimas maloniai nustebins skaitytoją neįtikėtina šaltinių ir nuorodų įvairove, beveik maniakiniu kruopštumu, fokusuotu dėmesingumu aptariamų dalykų faktinėms aplinkybėms, taip pat sąžiningumu išryškinant nepatogiais vadinamus faktus.
Didelis dėmesingumas faktams leido D.Stancikui tapti tikru atradėju, pateikiant sensacijoms prilygstančius faktus, kaip, pavyzdžiui, fakto, jog Jonas Noreika-generolas Vėtra dalyvavo antinacinio pasipriešinimo pogrindyje, nustatymas su visa jo metrika. Skamba labai paradoksaliai, bet istorikui didžiausią šlovę atneša faktų „atradimas“, kai darbas su šaltiniais leidžia pagrįstai nurodyti į anksčiau nežinomas įvykių faktines aplinkybes, dėl ko iš esmės gali pasikeisti buvę vertinimai ir įsišakniję prietarai.
Kita vertus, D.Stanciko studija „Kūju per Lietuvos istoriją“ nėra sausų faktų suvestinė. Čia kalbama apie dalykus, kurie emociškai užgauna mus visus. Kaip tikriausiai daugumai skaitytojų yra žinoma iš publikacijų slaptai.lt, D.Stancikas aptaria šmeižikiškų išpuolių prieš lietuvių tautą ir jos puoselėtus idealus istoriją, prasidėjusią su bolševikine okupacija ir tebesitęsiančią bangomis iki mūsų dienų, Lietuvai atkovojus nepriklausomybę.
Tas bandymas apdergti Lietuvą, jos laisvės ir nepriklausomybės siekius viso pasaulio akyse, serijiniu būdu gaminant klastotes, yra savotiškas istorinis fenomenas. Jo gyvybingumą šiandien palaiko tie patys užsakovai, pakeitę arba net nesiteikę pakeisti iškabų.
Dažniausiai tiražuojamas Lietuvos neprietelių melas yra kurpiami teiginiai apie lietuvių tautos masinį dalyvavimą žydų žudynėse, poringės apie tai, kad neva Lietuva pradėjo pasaulinį Holokaustą, o gal net sukėlė antrąjį pasaulinį karą. Tačiau knyga „Kūju per Lietuvos istoriją” (portale slaptai.lt straipsniai buvo skelbiami šiuo pavadinimu – „Su kūju – per istoriją ir Lietuvą“) nėra tik paprastas ideologinių klišių ar atvirai melagingų klastočių užginčijimas, buvusį ženklą pakeičiant į priešingą, dėl nuodugnumo ir dėmesingumo faktinėms aplinkybėms minėtą D.Stanciko studiją būtų galima pavadinti istorine – fenomenologine Lietuvos šmeižto dekonstrukcija.
Kaip jau minėjau, D.Stanciko studija, liečianti jautriausias naujausiųjų laikų Lietuvos istorijos temas, įdarbina visas skaitytojo emocijas, o kartais įkaitina kraują iki virimo temperatūros. Todėl negaliu atsistebėti dėl to, kaip pačiam autoriui pavyksta išsaugoti blaivų kalbėjimo toną, išvengiant sutirštinimų ar nepagarbių epitetų oponentų atžvilgiu, net kai yra kalbama apie piktybiškai apsimelavusias ir stipriai papuvusias būtybes. Savo ruožtu dvaro istorikai, negalėdami nuneigti naujų interpretacijų atsiradimo Lietuvos padangėje faktą dar D.Stancikui publikuojant būsimos knygos medžiagą slaptai.lt internetiniame dienraštyje, pabandė forsuotai nutylėti paties autoriaus pavardę, maždaug tokia intonacija, kad neva kažkokie įtartini tipai drumsčia vandenį su neaiškiomis hipotezėmis. Tai, žinoma, rodo pačių dvaro istorikų apgailėtiną lygį.
Be visa ko kito, studijos autorius labai jautriai kalbą apie Holokaustą ir jo aukų atminimą. Tačiau šiandien mus skaudina ir tai, kad Holokausto atminties tema neretai jau įgyja kraupiai iškreiptus pavidalus, tampa Holokausto industrijos intoksikacijų prasiveržimo, pinigų darymo, valdžios kaupimo, lipimo per kitų galvas, siekiant tarptautinės karjeros, spaudimo, žmonių niekinimo, tautų šantažo, kartais net visiškos begėdystės apsireiškimo įtikrovinimo tema.
Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Slaptai.lt nuotr.Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.
Holokausto atminties tema kartas nuo karto tampa ta uždanga, po kuria tvarkomi nešvarūs reikaliukai, o ta proga galima būtų pasakyti dar ir taip, kad šiandien Holokausto temos begėdiško eksploatavimo savanaudiškais tikslais sferoje pirmaisiais smuikais groja Rusijos specialiosios tarnybos, ne patys geriausi žydų tautos atstovai, o Lietuvoje taip pat ir lietuvių kilmės piliečiai dėl konjunktūrinių sumetimų ir polinkio į prostituciją, tokiu būdu planuodami padaryti karjerą ar užsitikrinti bent žinomumą ir įtakingų žmonių palaikymą.
Savo ruožtu D.Stanciko istorinių apybraižų studija „Kūju per Lietuvos istoriją“ yra dora knyga visų pirma dėl istorinio tyrimo ir išvadų antikonjunktūrinio pobūdžio. Tai ne toks jau dažnas dalykas šalyje, kur naujosios konjunktūros nuodingi debesys kyburiuoja neišsisklaidę ir temdo tikrovės vaizdinius.
O vis dėlto, apie ką šį knyga, – kažkas dar paklaus. Tai dora knyga apie tiesą ir melą.
Tai išties dora knyga apie tiesą ir melą, apie melą ir tiesą.
2017 – tai metai, kai galutinai išaiškėjo, kad senoms, 2000-aisiais metais suformuotoms Vladimiro Putino specialiųjų tarnybų taisyklėms atėjo galas. Nekontroliuojamų jėgos struktūrų, savo vadovų paverstų feodaliniais dvarais, rungtyniavimas ir tokia pat viduramžiška „naujos dvarininkijos“ kaip Rusijos elitas idėja – visa tai nebeaktualu. 2017 metais Putinas galutinai liovėsi žaisti su tuo postmodernistiniu projektu (o ir pats žodžių junginys „naujoji dvarininkija“ nebevartojamas) ir nusprendė grįžti prie schemos, kurią jis gerai atmena iš savo jaunystės laikų, kai vėlyvajame sovietmetyje dirbo KGB.
Ir tai pirmiausia reiškia, kad pasikeitė valstybės kontrolės metodai. Baigėsi epocha, kai prikomandiruoti prie valstybinių ir komercinių struktūrų – pradedant teatrais ir baigiant sporto žinybomis – FSB bendradarbiai privalėjo vaidinti svarbų vaidmenį jų valdyme. Ją pakeitė nauja epocha, ir dabar Kremlius kontroliuoja per renkamas represijas, kurių aukomis tapo gubernatoriai, valdininkai, ministrai ir teatro veikėjai. Šiuo atveju nebeturi didelės reikšmės tai, kokią poziciją užima prikomandiruotas FSB karininkas.
2017 metais pastebima, kad pasikeitė specialiųjų tarnybų kalba ir jų metodai.
Režisieriaus Kirilo Serebrianikovo byla – vos ne ryškiausias naujo požiūrio pavyzdys. Kaip žinoma, FSB bendradarbiai joje gyvai dalyvauja, ir, beje, kas įdomu, kad tai konstitucinės santvarkos apsaugos padalinio (buvusios Penktosios kovos su disidentais valdybos) karininkai – ir jie pasirodė ten, nes jiems „įprasta kuruoti inteligentiją“.
Akivaizdu, kad mes regime kaip grįžta sovietinis supratimas į specialiųjų tarnybų darbą. Kuravimas buvo praktikuojamas ir dešimtajame dešimtmetyje, ir šio šimtmečio pirmajame, bet tada tai faktiškai buvo priedanga specialiųjų tarnybų karininkų papildomam samdymui verslo konfliktams spręsti. Daugelį metų tai buvo labai patogu – turėti valstybinėje kompanijoje antroje-trečioje pozicijoje aukštą FSB karininką, mokant jam labai didelį atlyginimą, kuris motyvuotų jį padėti kompanijai, o ne specialiosioms tarnyboms. Neretai bankai ir kompanijos pačios kreipdavosi į Lubianką ir prašydavo komandiruoti jiems kuratorių. 2017 metais termino „kuravimas“ prasmė pasikeitė. FSB grąžino jam sovietinę prasmę – ir dabar kuratoriai faktiškai ieško tikslų pasirinktinėms represijoms.
Grąžintų į apyvartą sovietinių metodų sąrašas tuo nesibaigia. Įkalti į galvą kiekvienam, kad naujoje realybėje niekas, net ir pačios represinės struktūros, negarantuotas, jog išvengs represijų – tai visiškai atitinka sovietinių vadovų dvasią. 2017 metais vyko „valymai“ tiek Tyrimo komitete (Rusijos Tyrimų komiteto Savo saugumo valdybos viršininko Michailo Maksimenkos byla), tiek ir pačiame FSB. Beje, represijos vykdomos labai sovietiškai – iš pradžių vadovybė apibrėžia „probleminį barą“, o tada pradeda tą barą „valyti“. Pavyzdžiui, tęsiasi skandalas aplink Rusijos kišimąsi į Amerikos rinkimus, ir jo fone „valomas“ FSB pagrindinis kibernetinis komitetas – Informacinio saugumo centras (CIB). Pagal 2017 metų rezultatus jo vadovas Andrejus Gerasimovas atleistas, vienas pavaduotojas pasiųstas į atsargą (nuteistas liktinai trejiems metams už piktnaudžiavimą), antras pavaduotojas Sergejus Michailovas, tuo pačiu dirbęs ir paties didžiausio CIB padalinio – Operacijų valdybos – šefu, jau metus sėdi Lafortovo kalėjime dėl visai kito kaltinimo.
Slaptasis agentas. Slaptai.lt nuotr.
Tuo areštai FSB neapsiribojo – vasarą suimti iškart penki Maskvos valdybos bendradarbiai – už kyšio prievartavimą iš karinės pramonės komplekso Pamaskvio įmonės vadovo. Lapkritį suimtas karininkas, kuruojantis Rubliovką. Visa tai nepaprastai neįprasta ir visiškai nepanašu į tai, kaip būdavo tiriamos specialiųjų tarnybų darbuotojams 2000-aisiais metais iškeltos bylos.
Tada schema atrodė paprastai – jeigu jau darbuotojas įkliūdavo už nusikaltimą, į vietą išvažiuodavo savo saugumo žinybos tarnyba, greitai įtikindavo kaltininką pasirašyti vakarykščia data prašymą atleisti iš darbo, kad negadintų žinybos įvaizdžio ir išsaugotų slaptumą (tiesą sakant, kaip tik tam tikslui ir buvo steigiamos savo saugumo tarnybos – kad niekas neišplauktų už žinybos ribų). Atrodo, kad šiandien tas principas panaikintas.
Stulbinantis FSB direktoriaus Aleksandro Bortnikovo interviu VČK (Rusijos Ypatingoji komisija) šimtmečio proga ir nuoširdžiausi žodžiai apie Lavrentijų Beriją geriausiai patvirtina, kad FSB gerai suprato savo naują, iš tiesų tik užmirštą seną vaidmenį naujoje realybėje: pagrindinio instrumento vaidmenį sistemoje, kurioje valstybės valdymą užtikrina baimė.
Išspausdinta leidinyje „Ježednevnyj žurnal“, 2018 metų sausio 4 d.
„Tai vadinama „rusų šnipės stiliumi“: ilgi rudi plaukai (natūralios spalvos arba dažyti), blyški oda, aukšti skruostikauliai ir gal kažkas ypatingo, neapčiuopiamo žvilgsnyje. Gal tai tik sutapimas, bet trys ambicingos rusės, kurios stengėsi padaryti karjerą Vakaruose ir, kaip dera tam apibūdinimui, buvo apkaltintos, kad buvo agentės, veikusios Rusijos prezidento (ir šnipų tinklo viršininko) Vladimiro Putino interesais“, – leidinyje The Daily Beast rašo žurnalistė Ana Nemcova.
„Ana Čapman ir Marija Butina JAV, o Elen Knor – Vokietijoje“, – vardija autorė. Jomis užsiiminėjo Europos ir Amerikos bulvarinė spauda, leidinio nuomone, jos buvo žvaigždės. „Bet kai jų šlovės momentas praėjo, tas moteris paliko likimo valiai“, – sakoma straipsnyje.
„Buvęs Butinos padėjėjas organizacijoje „Teisė turėti ginklą“ Viačeslavas Vanejevas norėtų mus įtikinti, kad tos moterys – išankstinio nusistatymo, vakarietiško, mažiausiai nuo pirmųjų filmų apie Džeimsą Bondą laikų susiformavusio polinkio romantizuoti gražias, daugiausia rudaplaukes rusų šnipes, aukos“, – rašo autorė.
„Rusofilija ar rusofobija? Kremlius išnaudoja tuos dalykus abiem tikslams. Viešoje kampanijoje, remiančioje tris ugninių plaukų moteris, jos vadinamos „Putino trio“, – sakoma straipsnyje. „Jos buvo apkaltintos šnipinėjimu dėl savo plaukų spalvos, dėl savo lyties ir pilietybės, – tikinama jas remiančioje vaizdajuostėje. – Butinos rusiškos šaknys – jos apkaltinimo šnipinėjimu pagrindas“.
Nemcova komentuoja: „Ta eilutė paimta tiesiog iš Kremliaus metodikos vadovėlio“.
„Bet Kremlius taip pat suvokia ir susižavėjimo veiksnį“, – sako autorė.
Nemcovos nuomone, tie numanomi Rusijos specialiųjų tarnybų darbuotojai, kurie neseniai atsidūrė dėmesio centre Anglijoje ir Nyderlanduose, niekada nebus įžymybės. „Šnipinėjimo superžvaigždžių vaidmuo tausojamas moterims, nors tai yra atviros seksualinės objektyvacijos, o ne žvalgybos triumfų rezultatas, o moterims tas vaidmuo nedaug ką duoda ilgalaikėje perspektyvoje“, – sakoma straipsnyje.
Nuotraukoje: seksualioji Ana Čapman, demaskuota Niujorke rusų šnipė
Ana Čapman. „Kurį laiką Rusijos žiniasklaida užsiiminėjo Čapman taip pat aktyviai, kaip ir Vakarų bulvarinė spauda, o neseniai ji vėl patraukė dėmesį, pavadinusi Skripalį išdaviku. Bet šiandien, būdama 36-erių, ji dirba žemo reitingo televizijos kanale ir palaipsniui blėsta nežinomybėje, skelbdama komentarus, kurie gimtojoje šalyje nereikšmingi“, – sakoma straipsnyje.
„Iš tikrųjų įžymioji šnipė, matyt, šnipinėjimo sferoje nedaug tepasiekė, nebent tik prarado priedangą, bet, bent jau pasikeitus kaliniais (atlikinėjusiais Rusijoje bausmę už šnipinėjimą, – red. past.) išaiškėjo, kad ji buvo dalis to tinklo, kuriam vadovavo Rusijos užsienio žvalgybos tarnyba (SVR)“, – rašo Nemcova.
Marija Butina. Autorė tęsia: „29-rių Marijos Butinos atvejis dar labiau miglotas. Vasarą jai iškelti kaltinimai, kad ji buvo rusų įtakos agentė, veikė per Nacionalinę šaulių asociaciją (NRA) kaip gražaus stoto, žaidžianti pistoletais, „Teisės nešioti ginklą“ (Rusijos organizacijos, kuri svajojo tapti tos asociacijos analogu) atstovė“.
Marija Butina
„Tačiau Rusijoje bandymai šūkalioti apie liaudies paramą Butinai ir surinkti pinigų jai ginti teisme nelabai sėkmingi“, – rašo autorė. Leidinio duomenimis, į Butinos sesers rugsėjį įsteigtą fondą kol kas įplaukė tik keli šimtai dolerių.
„O Butinos „judėjimas“ „Teisė turėti ginklą“, kurio gretose kadaise buvo keli šimtai vyrų, neabejotinai, įkvėptų dvidešimtmetės su trupučiu mėlynakės merginos ir su šautuvu rankose, beveik dingo. Vienas iš Butinai pateiktų JAV kaltinimų tas, kad ji neužsiregistravo kaip agentė tuo metu, kai faktiškai dirbo oficialiam Rusijos vyriausybės asmeniui. Tas žmogus, Aleksandras Toršinas, praktiškai išnyko iš viešosios erdvės nuo tada, kai suėmė Butiną“, – sakoma straipsnyje.
„Niekas nenori mokėti, kad jai padėtų, mums pavyko surinkti Marijai menkutę sumą, toks painių mūsų valdžios signalų rezultatas“, – sakė interviu leidiniui The Daily Beast dabartinis „Teisės turėti ginklą“ vadovas Vanejevas. „Jie vertina tavo dvasią, aktyvumą, lyderio bruožus, išnaudoja tave, o paskui nuo tavęs atsižegnoja“, – sakė jis.
Trečioji straipsnio herojė – 35-rių Elen Knor. „Ji pastaruosius trejus metus organizuodavo proputiniškus mitingus Vokietijoje ir sako, kad buvo savo buvusio darbdavio, vokiečių politiko, partijos „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) nario Matiaso Biutnerio „persekiojama ir kaltinama šnipinėjimu“, – rašo autorė.
Biutneris leidiniui pareiškė: „Deja, aš negaliu komentuoti einamųjų procesinių veiksmų“. Leidinys rašo: „Bet kam jis atsiuntė mums rasistinį Knor įrašą „Baltoji jėga“ Twitter‘yje, ir pridūrė: „Aš esu prieš visas ekstremizmo formas“.
„Knor atsisakė duoti Daily Beast interviu įrašą, matyt, tikėdamasi kada nors savo gyvenimo istoriją parduoti. Bet ji patvirtino, kad tapo tyrimų objektu, suteikusi Daily Beast dokumento, kurį, pasak jos, ji gavo iš Vokietijos prokuratūros, kopiją. Dokumente sakoma: „Yra pradinis įtarimas, liečiantis agento veiklą arba žvalgybinės grupės veiklą. Pagal Baudžiamojo kodekso 98 ir 99 straipsnius tai privalu užregistruoti ir tirti“, – sakoma straipsnyje.
Vladimiras Putinas – pirmas iš kairės. EPA – ELTA nuotr.
Alan Cullison / The Wall Street Journal
Šių metų kovo pabaigoje rusas emigrantas Nikolajus Gluškovas, buvęs Aeroflot‘o finansų direktorius, ruošėsi teismo posėdžiui Londone, pasakoja The Wall Street Journal žurnalistas Alanas Kiulisonas.
„Jis sakė draugams, jog posėdyje bus įrodyta, kad jis nekaltas ir nepadarė nusikaltimų, kuriais jį ilgą laiką kaltino Rusijos valdžia, o taip pat, kad bus demaskuotos oro linijos Aeroflot Russian Airlines kaip Rusijos specialiųjų tarnybų priedanga. Toji byla taip pat galėjo pastatyti prezidentą Vladimirą Putiną į nemalonią padėtį, nušviesdama posovietinės istorijos epizodą, kurį Rusijos vyriausybė mėgino ištrinti“, – sakoma straipsnyje.
„Teismo preliminarinio posėdžio išvakarėse Gluškovas liovėsi atsakinėti į telefono skambučius. Jo duktė nuvažiavo pas jį į namus, kad išsiaiškintų, kas atsitiko, ir rado namie jo lavoną, jis buvo pasmaugtas šuns pavadėliu. Tą naktį dešimtys kontrteroristinio padalinio policininkų apsupo jo namą ir pradėjo kasinėti duobes jo kieme“, – rašo autorius pranešdamas, jog britų policija tiria versiją, kad tai buvo žmogžudystė.
Gluškovas buvo vienas iš kadaise galingiausių rusų trejeto, kurie, susikrovę turtus per privatizaciją Rusijoje, prisidėjo kuriant politinę sistemą, kuri nuvedė Putiną į prezidento postą. Patekę į jo nemalonę, šis trejetas pabėgo į Angliją ir bandė organizuoti pasipriešinimą savo buvusiam protežė, bet jų pastangoms sutrukdė netikėtos mirtys ir brangūs teisminiai bylinėjimaisi“, sakoma straipsnyje. Leidinys primena Boriso Berezovskio mirtį („iš pradžių ji buvo pavadinta savižudybe, bet dabar policija pradėjo tyrimą iš naujo“, – sakoma straipsnyje), Aleksandro Litvinenkos ir Badrio Patarkacišvilio, o taip pat nurodo, kad savaitę prieš Gluškovo mirtį buvo apnuodyti Sergejus ir Julija Skripaliai.
Laikraštis rašo: „Pagrindinis klausimas Gluškovo byloje buvo Aeroflot‘o tvirtinimai, kad tas rusas ir jo partneriai per privatizaciją išsikovojo sau placdarmą Aeroflot‘o vadovybėje, pagrobė iš kompanijos 120 mln. dolerių“.
Rusijos kompanijos Aeroflot lėktuvas. EPA – ELTA nuotr.
„Raštiškuose pareiškimuose Aeroflot‘o oficialus atstovas Andrejus Sogrinas rašė, kad Aeroflot‘as „šiandien nėra ir niekada nebuvo Rusijos specialiųjų tarnybų kasininkas“. Jis pavadino Gluškovą „sukčiumi“, kuris Rusijoje buvo pripažintas kaltu sukūręs „įmantrią schemą, kaip išvesti milžiniškas Aeroflot‘o lėšas užsienio valiuta į Šveicarijos kompanijų, kurias jis kontroliavo, bankų sąskaitas“. Sogrinas sakė, kad Aeroflot‘as visai nesusijęs su jo mirtimi, ir pridūrė, kad Gluškovas, „jeigu būtų likęs gyvas, būtų susidūręs su esminiu civilinio teismo nuosprendžiu ir Anglijoje“, – praneša leidinys.
Autorius pabrėžia: „Gluškovas įtikinėjo, kad Aeroflot‘o ieškinys jam buvo absurdiškas, o apskritai byla, kuri daugelį metų buvo nagrinėjama Londono Aukštojo teismo Kanclerio skyriuje, Rusijos valdžiai buvo dingstis jam persekioti. Iki nagrinėjimo teisme paduoti teismui dokumentai, įskaitant 51 psl. liudytojų parodymų, su kuriais susipažino Wall Street Journal, demonstruoja, kad atsakydamas jis ketino vėl praskleisti 20 metų senumo Rusijos istorijos puslapius, kurie Kremliui ir Rusijos specialiosioms tarnyboms yra keblūs“.
Leidinio nuomone, „Maskva iš pagrindų ištrynė užuominas, kad Putinui ateiti į valdžią padėjo kažkas galingesnis – toks žmogus, kaip Berezovskis“.
„Putinas atšalo oligarchams, kai surentė vertikalią politinę sistemą, kurioje šiandien viešpatauja, kai susivienijo su sąjungininkais iš specialiųjų tarnybų tam, kad prarytų pagrindines kompanijas. Nunuodyto Litvinenkos našlė Marina (originale klaidingai Maria – red. past.) Litvinenko interviu sakė, kad jos vyras manė, jog tai, kad Berezovskis perėmė Aeroflot‘ą, galiausiai pražudė jį ir jo sąjungininkus, nes taip jis įsigijo daug priešų saugumo isteblišmente. Ponia Litvinenko, pasiremdama tuo, ką jai buvo sakęs vyras, sakė, kad aviacijos kompanija buvo vienas iš centrinių Rusijos žvalgybos tarnybų elementų. Tos tarnybos nuo sovietinių laikų naudojo savo globalinį biurų ir skrydžių maršrutų tinklą, kad atliktų mokėjimus savo agentams visame pasaulyje, o taip pat, kad gabentų slaptus krovinius. Aeroflot‘as buvo viso to centras“, – rašoma leidinyje.
Marina Litvinenko, Aleksandro Litvinenkos našlė
Laikraštis praneša, kad susipažino su Gluškovo liudijimais ir kitais dokumentais, susijusiais su teismo byla.
Berezovskis įkalbėjo SSSR užsienio prekybos ministerijoje dirbusį Gluškovą eiti dirbti į Logovaz‘ą.
1991 metais Gluškovas buvo paskirtas AvtoVaz‘o generalinio direktoriaus pavaduotoju. “Kompanija, kaip jis tvirtino, pigiai pardavinėjo automobilius užsienio kompanijoms, kontroliuojamoms buvusių sovietinių valdininkų, kuriems buvo leista perpardavinėti mašinas ir pasisavinti pelną. Po daugelio metų Rusijos prokuratūra tvirtino, kad tai Berezovskis neteisėtai pasisavindavo lėšas firmoje. Gluškovas nutraukė tą praktiką, kaip jis tvirtino liudydamas teisme, tada jis pradėjo gauti grasinimų, kad jį privers „dingti“ arba kad jo šeimai gali būti blogai. Jis išsiuntė žmoną ir vaikus gyventi į Šveicariją, o po dvejų metų, sulaukęs „labai rimtų“ grasinimų iš vieno FSB pulkininko Toljatyje, atsistatydino iš kompanijos ir kitą dieną išvažiavo į Maskvą“, – sakoma straipsnyje.
Gluškovas buvo paskirtas Aeroflot‘o direktoriaus pavaduotoju.
Rusijos žvalgybininkas Aleksandras Litvinenka, apkaltinęs Vladimirą Putiną gyvenamųjų namų sprogdinimais Rusijoje, kad turėtų pretekstą pradėti karą prieš Čečėniją. A.Litvinenka buvo nunuodytas radioaktyviuoju poloniu.
„Gluškovas ėmėsi tikrinti kompanijos finansus ir aptiko, kad, kaip ir AvtoVaz‘e, pagrindinis biuras nelabai kontroliavo pajamas. Pinigai už parduotus bilietus plaukė į šimtus bankų sąskaitų, kurias kontroliavo maždaug 150 regioninių biurų, tvirtino Gluškovas savo parodymuose. Maždaug 3500 iš 15 tūkst. kompanijos darbuotojų dirbo priedangoje vienai iš Rusijos žvalgybos tarnybų šakai, tvirtino jis“, – sakoma straipsnyje.
„1996 metų pradžioje jis sušaukė Aeroflot‘o atstovų iš viso pasaulio pasitarimą, ketindamas nukreipti pelną į kompanijas Šveicarijoje. Specialiosios tarnybos sureagavo nedelsdamos, tvirtino jis liudydamas. Pasak jo, jam kasdien skambindavo į biurą, į specialų telefoną, įvestą pokalbiams su specialiųjų tarnybų vadovais. Vienas iš jų, Aleksandras Koržakovas, buvęs KGB generolas ir Jelcino asmens sargybinis, sakė, kad „nukirs man galvą“ ir „pasodins į kalėjimą“ (…), jeigu aš ir toliau pažeidinėsiu FSB teises“, liudydamas tvirtino Gluškovas“, – sakoma straipsnyje.
Leidinys praneša: „Koržakovas, su kuriuo susiskambinome telefonu Rusijoje, neigė, kad grasino Gluškovui, bet buvusį Aeroflot‘o direktorių pavadino vagim, kuris pavogė iš kompanijos „dešimtis milijonų Berezovskio interesais“.
Leidinys primena tolesnę įvykių kroniką: 1997 metais Rusijos prokuratūra pradėjo numanomų finansinių pažeidimų tyrimą Aeroflot‘e. 2000 metais Berezovskis pabėgo į užsienį, o prokuratūra įvardijo jį kaip vieną iš įtariamųjų Aeroflot‘o byloje. Gluškovas buvo suimtas, apkaltinus pinigų plovimų ir neteisėta komercine veikla. 2004 metais teismas pripažino jį kaltu, bet paleido į laisvę, užskaičius tardymo izoliatoriuje išbūtą laiką. Gluškovas persikėlė į Londoną.
Grįžęs Rusijos vyriausybės kontrolėn, Aeroflot‘as padavė Londone į teismą Gluškovą ir Berezovskį. Patarkacišvilis ir Berezovskis nebegyvi.
Borisas Berezovskis
„Gluškovas ir dar vienas atsakovas šioje byloje surinko finansinius dokumentus, kurie, pasak jų, įrodo, kad kai jis vadovavo, Aeroflot‘e tarnybinių nusikaltimų nebuvo“, rašo autorius.
Gluškovas tikėjosi, kad Koržakovui ir „kitiems Aeroflot‘e dirbusiems specialiųjų tarnybų darbuotojams“ bus surengta kryžminė apklausa, rašo autorius.
Leidinio nuomone, „Po mirties Gluškovas buvo dalinai reabilituotas. Po to, kai balandį aviacijos kompanija nepaaiškinusi atsiėmė savo ieškinį, teisėja įpareigojo Aeroflot‘ą išmokėti Gluškovo paveldėtojams ir kitiems atsakovams daugiau kaip 3 mln. svarų kaip teismo išlaidų kompensaciją. Teisėja pareiškė, kad po 5 metų nagrinėjimo aviacijos kompanija nutraukė savo žaidimus, matyt, todėl, jog Aeroflot‘as ir jo patarėjai suprato, kad jų ieškinys neturi jokių perspektyvų“.
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius Povilas Poderskis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Valstybės saugumo departamentas (VSD) Vilniaus merui skirtame rašte rekomenduoja nesinaudoti „Yandex. Taxi“ programėle tiems asmenims, kurie potencialiai galėtų dominti Rusijos specialiąsias tarnybas, sako Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius Povilas Poderskis.
„Rašto turinys yra riboto naudojimo, viso turinio atskleisti negaliu, bet galiu pasakyti, kad VSD rekomenduoja nesinaudoti „Yandex. Taxi“ programėle asmenims, kurie potencialiai gali dominti Rusijos specialiąsias tarnybas. Ši rekomendacija galioja kariams, žurnalistams, valstybės tarnautojams, teisėsaugos pareigūnams, taip pat asmenims, kurie dažnai vyksta į Rusiją ar Baltarusiją“, – penktadienį žurnalistams sakė P. Poderskis.
Jo teigimu, savivaldybė taip pat išsiuntė savo darbuotojams rekomendaciją nesinaudoti šia programėle, o tai padariusiems nurodė, kaip apriboti prieigos teises arba pašalinti, jei jos nepageidauja.
P. Poderskis taip pat pridūrė, kad savivaldybė dar laukia Konkurencijos tarybos išvadų, ar įmonė neklaidina vartotojų teigdama, kad teikia pavėžėjimo paslaugas, nors reklamoje vadina save informacinės bendruomenės servisu.
„Mes matome, kad tai tam tikra pilkoji zona, ir dėl jos kviečiame pasisakyti Seimą arba Susisiekimo ministeriją, nes savivaldybė tik išduoda licencijas taksi paslaugų bendrovėms, o „Yandex. Taxi“ neskelbia savęs taksi bendrove, todėl turime tartis su valstybės institucijomis, ką aktyviai ir darome“, – kalbėjo jis. Anot P. Poderskio, Seimo nariai gali inicijuoti įstatymo pataisas dėl tokių subjektų veiklos.
Paklaustas, ar VSD įvardijo „Yandex. Taxi“ kaip grėsmę nacionaliniam saugumui, savivaldybės administracijos direktorius sakė, kad tokios formuluotės rašte nebuvo.
ELTA primena, kad rusiško kapitalo pervežimo paslaugas teikianti bendrovė „Yandex.Taxi“ veikti Lietuvoje pradėjo nuo liepos 26-osios.
Viešojoje erdvėje pasklido informacija, kad „Yandex. Taxi“ įkūrėjas Arkadijus Volažas galimai turi artimų ryšių su įtakingais Kremliaus asmenimis.
Dėl to Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys Audronius Ažubalis liepos 26 dieną kreipėsi į VSD su prašymu atsakyti, ar VSD iš anksto žinojo apie „Yandex. Taxi“ atėjimą į Lietuvos rinką ir ar įvertino „potencialias grėsmes valstybės ir jos piliečių saugumui“ bei kaip ketinama jų išvengti.
Lietuvoje veiklą pradeda Rusijos pavėžėjimo paslaugas teikianti įmonė „Yandex Taxi“. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius taip pat kreipėsi į VSD, prašydamas informuoti, ar bendrovės „Yandex.Taxi“ veikla Lietuvoje nekelia grėsmės nacionaliniam saugumui.
Be to, pirmadienį R. Šimašius kreipėsi į Konkurencijos tarybą dėl įstatymų reikalavimų galimai neatitinkančios „Yandex. Taxi“ reklamos. Anot kreipimosi, įmonė net nesikreipė į savivaldybę dėl leidimų vežti keleivius.
Eltai atsiųstame komentare „Yandex. Taxi“ tarptautinės plėtros vadovas Aramas Sargsianas sako, kad „Yandex. Taxi“ nėra vežėjas ir nevykdo pervežimo ar taksi paslaugų Lietuvoje bei kitose šalyse.
Jo teigimu, mobilioji programėlė vykdo veiklą su vietinėmis taksi įmonėmis ar su oficialiais vežėjais, kurie turi visus reikiamus leidimus, išduotus valstybinių institucijų.
Tuo metu Nacionalinis kibernetinio saugumo centras (NKSC) ir toliau rekomenduoja „Yandex. Taxi“ paslaugomis nesinaudoti. Ūkio ministras Virginijus Sinkevičius taip pat yra sakęs, kad tokie investuotojai, kaip „Yandex. Taxi“, gali kenkti Lietuvos investicinei aplinkai.
Lenkijos delegacijos NATO Parlamentinėje Asamblėjoje vadovas Marekas Opiola pareiškė, kad jos pavasario sesiją Varšuvoje buvo mėginama sužlugdyti melagingais pranešimais apie užminuotus keltus šalies šiaurės vakaruose.
„Penktadienį buvau informuotas, jog mūsų tarnybos gavo duomenų, kad užminuoti du keltai, vienas paskui kitą plaukiantys į Svinoujscės uostą“, – sakė jis pirmadienį televizijos kanalui TVN 24. Analogiškas pranešimas buvo gautas ir apie keltą, išplaukiantį į Švediją.
Pasak jo, Lenkijos pareigūnai turėjo sustabdyti keltus ir juos patikrinti. „Informacija buvo melaginga“, – pareiškė M. Opiola. Anot politiko, šis incidentas nėra atsitiktinis, jį reikėtų priskirti „dezinformacijos, hibridinių veiksmų sričiai“.
Paklaustas, ar su pranešimais apie užminuotus keltus gali būti susijusios Rusijos specialiosios tarnybos, M. Opiola atsakė: „Tai, žinoma, žaidimas. Sunku pasakyti, kas jį žaidžia. Kažkas tikrai norėjo sutrikdyti mūsų sesiją“.
NATO Parlamentinės Asamblėjos pavasario sesija Varšuvoje prasidėjo penktadienį. Pirmadienį įvyks baigiamasis plenarinis posėdis, kuriame dalyvaus NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas.
Velioniui Borisui Berezovskiui adresuoto anoniminio laiško analizė parodė pastebimą panašumą į laiškus, kuriuos gaudavo Olegas Kaluginas, rašo Sunday Express žurnalistas Markas Džianandželis. Jis tvirtina, kad abu laiškai buvo parašyti 2002 metais po Aleksandro Litvinenkos ir Jurijaus Felštinskio knygos pagrindu sukurto filmo „Sprogdinant Rusiją“ premjeros.
„Laiškas Berezovskiui parašytas rusiškai, jame cituojamas mažai žinomas šalyje prancūzų filosofas Mišelis Montenis, ir ten minima mirtis. Laiškas Kaluginui, prasidedantis ta pačia citata, buvo išsiųstas po 7 mėnesių, 2002 metų gruodį“, – rašoma leidinyje.
Felštinskis pareiškė, kad Berezovskis, gavęs tris tokius laiškus, jam pasakė: „Visi žino, kad laiškus rašo FSB ir grasina užuominomis“. Felštinskis pridūrė: „Aš perskaičiau laiškus ir suvokiau, kad kai kurios frazės man žinomos. Aš jam parodžiau Kaluginui nusiųstą laišką. Borisas negalėjo patikėti savo akims“.
Išanalizavęs panašius momentus tekstuose, buvęs KGB majoras Jurijus Švecas „pasakė, kad laiškai parašyti profesionaliai ir pristatyti „riboto“ žmonių skaičiaus, beje, „visi jie susiję su KGB arba yra jo įpėdiniai“, rašo laikraštis.
Britanijos vyriausybė neigia, kad neužtikrino saugumo mokslininkui, kaip spėjama, nužudytam Kremliaus užsakymu
„Vedantysis mokslininkas – atomo srities specialistas, rastas negyvas nuo peiliu padarytų žaizdų po to, kai jis grįžo iš tiriamosios kelionės į Rusiją, buvo oficialiai informuotas prieš kelionę ir nemanyta, kad jam grėsė koks nors pavojus, pareiškė Britanijos vyriausybė“, – perduoda Amerikos leidinio BuzzFeed korespondentai Heidi Bleik ir Džimis Votersonas.
Kaip primena leidinys, „Metju Pančerio kūnas buvo rastas išmargintas durtinių žaizdų 2016 metais keletą savaičių po to, kai jo atominis tyrimas padėjo teisėjui nustatyti, kad perbėgėlis Aleksandras Litvinenka buvo nunuodytas Londone Rusijos specialiųjų tarnybų, – ir netrukus po to, kai Pančeris apsilankė Rusijoje su tuo nesusijusiais vyriausybiniais reikalais“.
„Policija ir koroneris paskelbė, kad Pančerio mirtis – tai savižudybė, padarę išvadą, kad jis sugebėjo sau suduoti daugybę smūgių ir susibadyti dviem skirtingais peiliais prieš numirdamas nuo žaizdų“, – sakoma straipsnyje. Tačiau pernai leidinys atskleidė, kad Amerikos žvalgybos agentūros perdavė MI-6 liudijimus, siejančius Pančerio – ir 13 kitų mirčių – su Rusijos valstybiniais ar mafijos žmogžudžiais. Ir vis dėlto, pažymi autoriai, policija visus atvejus kvalifikavo kaip nekeliančius įtarimų.
Atsakydama į Lordų rūmų nario leiboristo lordo Rukerio laišką, vyriausybė neigia, kad neįvykdė savo pareigos būti atsargi Pančerio atžvilgiu. Rukeris lapkritį parašė Terezai Mei, klausdamas, kodėl mokslininką siuntė į Rusiją valstybiniais reikalais vos tik paskelbus verdiktą Litvinenkos byloje.
Žurnalistai praneša, kad praeitą savaitę lordo Rukerio gautame atsakyme atsižvelgiama į jo nuogąstavimus, bet primygtinai tvirtinama, kad vyriausybė neturėjo pagrindo manyti, jog Panmčeriui gresia pavojus, kai jam pavedė apsilankyti branduoliniame objekte „Majak“, siekiant išsiaiškinti ilgalaikio radiacijos poveikio vietiniams gyventojams padarinių.
Ministro parlamentinis pavaduotojas sveikatos apsaugos klausimais Styvas Brainas rašė, kad Pančeris buvo „deramai informuotas“ prieš vizitą ir kad „nebuvo nagrinėjamos ar žinomos rizikos, kurios duotų pagrindo nuogąstavimams“, perduoda leidinys.
Lordas Rukeris leidiniui pasakojo, kad vyriausybė nesuteikė pakankamai informacijos savo laiške, kad galima būtų nustatyti, kaip dėmesingai buvo įvertintos vizito į „Majak“ rizikos. Bet, pasak jo, iš atsakymo aišku, kad dėmesys, parodytas Pančerio saugumui iškart po verdikto Litvinenkos byloje, buvo „labai labai paviršutiniškas“.
Autoriai priduria, jog Braino laiške taip pat sakoma, kad Pančeris nebuvo mokslininkų – atomo specialistų, vadovavusių ekstra priemonėms ryšium su Litvinenkos nunuodijimu poloniu, komandos dalis, bet pripažįstama, kad jis buvo įtrauktas išmatuoti perbėgėlio nunuodijimui panaudotos radioaktyvios medžiagos dozę.
Įrašai, kuriuos gruodžio 5 dieną pademonstravo Aukščiausiojoje Radoje generalinis prokuroras Jurijus Lucenka, sudavė smūgį ne tiek pačiam jų figūrantui – Michailui Saakašviliui, kiek jo bendražygiams ir sąjungininkams, kovojantiems su šaliai reikalingų reformų vilkinimais ir korupcija.
UNIAN leidinys pasidomėjo, kaip jie reagavo į tą situaciją. Kadangi ukrainiečiai jau velniškai pavargo nuo deklaracijų apie korupciją – neva tai paveldėtą iš anos valdžios, kurios ne tik įveikti, bet bent jau sumažinti dabartinė valdžia negali net savo kabinetuose, nenuostabu, kad mažai kas tiki šitos valdžios atstovais.
Alyvos į ugnį vis šliūkšteli ir nuolatiniai korupciniai skandalai, kuriuose dalyvauja aukšti pareigūnai. Juk jų rezultatas – ne realūs teismo nuosprendžiai, o jėgos žinybų tarpusavio rietenos, neleidžiančios surinkti adekvačios įrodymų bazės apie tokių bylų figūrantus, o tai kelia įtarimus, kad esama suokalbio tarp ankstesnio ir dabartinio politinio elito – bent jau dėl ankstesniais metais iš Ukrainos išvestų lėšų grąžinimo arba pabėgusių buvusių Ukrainos valdininkų bei politikų aktyvų išsaugojimo iki tol, kol jie ateityje, gal net triumfuodami, sugrįš į tėvynę…
Todėl į kaltinimus „Naujųjų jėgų judėjimo“ partijos lyderiui Michailui Saakašviliui, kad jis bendradarbiavo su Janukovičiaus laikų jaunuoju oligarchu Sergejumi Kurčenka, kuriuos gruodžio 5 dieną iš parlamento tribūnos pagarsino generalinis prokuroras, nepaisant įtikinamų vaizdo bei garso įrašų, ukrainiečiai reaguoja gana skeptiškai. Kai kas netiki, kad tokius dalykus galima aptarti telefonu, kažkas abejoja, kad kalbėjosi realūs Saakašvilis, Kurčenka ir jų atstovai, kažkas atkreipia dėmesį, kad, sprendžiant iš pašnekovų balsų skambesio kokybės, įrašinėjama buvo iš pabėgėlio verslininko – jaunojo oligarcho – pozicijų, ir, kadangi juos įsigijo Ukrainos specialiosios tarnybos, tai viskas galėjo atsitikti tik kai kuriems asmenims susitarus su FSB (kaip žinoma, Kurčenka slapstosi Rusijoje) ir t. t., ir t. t…
Ukranos slaptoji tarnyba SBU
Ir vis dėlto, kaip bežiūrėtum į GPU juostelių turinį (kai kurie Saakašvilio šalininkai linkę teisinti savo lyderį – girdi, imti pinigus iš Kurčenkos – ne nusikaltimas, o apie tai, kad kažkas ten ruošėsi kažką nudėti, Michailas galėjo ir nežinoti), bet, šiaip ar taip, jie sudavė rimtą smūgį ne tiek pačiam Saakašviliui (jo logika, iš principo, paprasta: jei kas pasirengęs duoti pinigų politikos įsukimui, kodėl gi jų nepaimti?..), kiek jo viešiems bendražygiams bei sąjungininkams, nuosekliai pasisakiusiems prieš Kurčenką ir apskritai prieš patį bendradarbiavimą su Janukovičiaus „šeima“ ir jo aplinkos žmonėmis. Tiems, kas dėl įvairių priežasčių ir skirtingu laiku vienaip ar kitaip rėmė Gruzijos eksprezidento organizuotą judėjimą arba atskirus lozungus ir reikalavimus, garsinamus per protestus.
Tiesą sakant, tai patvirtina laikinų Michailo Saakašvilio sąjungininkų, naujo parlamentinio „kraujo“ atstovų – Eurooptimistų – reakcija į vakarykščius įvykius. Antai, liaudies deputatė iš „Petro Porošenkos bloko“ frakcijos Svetlana Zališčiuk pažymėjo, kad „jeigu prokuratūros juostelės pasitvirtins, tai bus stiprus smūgis demokratinėms jėgoms ir žmonių pasitikėjimui taikiu protestu“. Jos nuomone, Saakašvilis turi duoti „išsamius atsakymus į visus klausimus“. „Konkrečiai, smulkiai papasakoti apie savo jėgų finansavimą… Kurčenkos pinigai reikštų ne šiaip išdavystę, o visišką antikorupcinės kovos perspektyvų sužlugdymą šioje šalyje, o tai labai svarbu prezidentui. Žmonės katastrofiškai nepasitiki politikais. Ir kai valdžia negali to pasitikėjimo savimi sustiprinti, situacija su Kurčenkos pinigais atitrauks dėmesį nuo esminių korupcinių reikalų šalyje: Rotterdam+, NAZK (Nacionalinė korupcijos užkardymo agentūra) priežiūra, NABU (Ukrainos nacionalinis antikorupcinis biuras) sunaikinimas, išeikvojimų tyrimai Gynybos ministerijoje, šliaužiantis schemų grąžinimas ir srautų paskirstymas, Nasirovo tyrimas, ministro kuprinės ir t. t.“, – vardija ji.
Savo ruožtu, jos bendrapartietis Mustafa Najemas pareiškė, kad „Michailui Saakašviliui ir jo komandai vertėtų duoti išsamius atsakymus į visus kylančius klausimus. Nutylėti į prokuratūros mestus kaltinimus – ne išeitis. Visiškai įmanoma, kad Jurijaus Lucenkos pagarsinta medžiaga sufabrikuota. Bet „Kurčenkos finansavimas“ – tai tas atvejis, kai nesinori spėlioti. Ar Dangadzė buvo Michailo patikėtinis? Ar jis ar jo aplinka turėjo kontaktų su Sergejumi Kurčenka? Ar Saakašvilio komanda gavo kokios nors paramos iš Rusijos Federacijos? Tylėjimas, lozungai ir išsisukinėjantys atsakymai nepriimtini. Karo su Rusija aplinkybėmis bet kokie klausimai be atsakymų, įtarimai ir faktai, kurių neįmanoma paaiškinti – būtų savižudybė“, – parašė jis savo puslapyje Facebook socialiniuose tinkluose.
Kijeve kilo susirėmimai tarp Michailo Saakašvilio šalininkų ir Ukrainos specialiųų tarnybų. EPA – ELTA nuotr.
Analogiškų klausimų iškėlė ir Automaidano aktyvistas Aleksejus Gricenka: „Man svarbu išgirsti: ar būta kokio nors bendradarbiavimo su Kurčenka? Kokie „Naujųjų jėgų judėjimo“ veiklos finansavimo šaltiniai ir iš kokių lėšų dabar gyvena [partijos] lyderis?“ Daugelį iš jų jau spėjo paženklinti gėdos ženklu generalinis prokuroras, girdi, sulaikant Gruzijos eksprezidentą, jie trukdė „tesėtiems Ukrainos SBU (Ukrainos saugumo tarnybos) veiksmams ginant Ukrainos valstybę“. „Baudžiamąja veika mes laikome – ir dėl to jau užregistruota baudžiamoji procedūra – veiką visų asmenų, kurie trukdė teisėtiems veiksmams ginant Ukrainos valstybę, SBU teisėsaugos tarnybas. Tarp jų – veikiantieji liaudies deputatai: Igoris Lucenka, Jurijus Derevianka, Svetlana Zališčiuk, Mustafa Najema, Olegas Petrenka, Jurijus Levčenka, Sergejus Leščenka, Viktoras Čiumakas“, – kalbėjo Jurijus Lucenka iš parlamento tribūnos ir pridūrė, kad tyrimas būtinai iškvies juos ir įvertins jų veiksmus.
Proprezidentinė frakcija žengė dar toliau – „BPP“ (Petro Porošenkos blokas) taryba kreipėsi į Zališčiuk, Leščenką ir Najemą ir paragino juos prisipažinti nusikaltus. „Mes reikalaujame viešai paaiškinti visai Ukrainos visuomenei, rinkėjams, kurie už jus balsavo, paaiškinti savo poziciją ir motyvaciją kurstant Ukrainos piliečius prisidėti prie protesto akcijų… Savo kolegas mes raginame atgailauti ir pripažinti savo kaltę“, – sakoma frakcijos pareiškime.
Į tai Sergejus Leščenka ir Mustafa Najemas atsakė, jog tikisi, kad jie bus pašalinti iš frakcijos. Beje, jie savo frakcijos to prašo jau seniai, ir vargu ar BPP vadovybė pateiks jiems tokią „dovaną“ kaip „bausmę“ (Ukrainos teisinės realijos numato, kad deputatas, pats pasitraukiantis iš frakcijos, netenka savo deputato mandato. O jeigu frakcija iš savo gretų deputatą pašalina, jis išsaugo savo statusą, lieka nefrakcionuotas liaudies deputatas, ir jau lyg ir būna nebeatsakingas už politinės jėgos, pagal kurios sąrašus pateko į Aukščiausiąją Radą, veiklą).
Be to, Saakašvilio bendražygiai pažymi, kad valdžia, susitelkusi prieš jį, atkakliai nepastebi kitų veikėjų, žymiai labiau kenkiančių Ukrainai. „Man situacija su Saakašviliu nėra netikėta. Aš žinojau, kad taip atsitiks, klausimas – kada ir kokia forma. Kai dėl pokalbių su Kurčenka, man atrodo nekorektiška komentuoti jų iki oficialaus pareiškimo, kurį turi padaryti pats Saakašvilis. Ir vis dėlto, visa tai panašu į suplanuotą kovą su kitaminčiais, kurie daro atvirus pareiškimus prieš Porošenką. Užtat SBU aiškiai ignoruoja Truchanovo, oligarcho iš RF Novinskio, Putino draugo Medvedčiuko ir dar virtinės separatistų iš Donbaso rusišką pilietybę. Visi jie laisvėje, nors čia „Kremliaus pėdsakams“ įrodyti nereikia jokių juostelių“, – sakė UNIAN buvęs liaudies deputatas Jegoras Firsovas. „[Valdžia] turi suprasti, kad žmonės išeina ne už Saakašvilį, o prieš sistemą, prieš totalią korupciją. Ir aš įsitikinęs, kad mitingai tęsis, valdžia savo rankomis daro juos radikalesnius“, – įsitikinęs jis.
Tuo tarpu kai kurie Michailo Saakašvilio sąjungininkai sukruto atsižegnoti nuo ryšių su juo. Antai, pasak „Samopomošč“ liaudies deputato Jegoro Sobolevo, jis asmeniškai protesto akcijose atstovauja „Išsivadavimo judėjimui“, visai ne “Naujųjų jėgų judėjimui“. „Mes – atskira stovykla. Ir mes stengiamės jums paaiškinti tai nuo pirmos dienos, – pareiškė jis UNIAN. – Mes išėjome patys, mes buvome spalio 17-osios mitingo iniciatoriai“. Pasak jo, „Išsivadavimo judėjimo“ atstovai niekada nerėmė Saakašvilio. Užtat visada stojo prieš politines represijas. Todėl, nepriklausomai nuo to, prieš ką jie nukreipti – prieš žurnalistus, savanorius ar visuomenės aktyvistus, – „mes visada ateidavome ir ateisime žmonėms į pagalbą“, ir, jeigu represijos nukreiptos prieš Saakašvilį, „mes ateiname ir jam į pagalbą“. „Bet jūs suprantate skirtumą tarp paramos ir pagalbos?“ – gilinosi į semantines subtilybes parlamentaras.
Jis pažymėjo: kadangi „Išsivadavimo judėjimo“ reikalavimų valdžia taip ir neįvykdė – įstatymas dėl deputato neliečiamybės atšaukimo kol kas tebuvo pasiųstas į Konstitucinį teismą, rinkimų kodeksas priimtas praėjo tik pirmąjį skaitymą, apkaltos įstatymas nepateiktas sesijų salėje, o įstatymas dėl antikorupcinio teismo net nepateiktas Aukščiausiajai Radai, tai „apie jokį „išsiskirstome“ negali būti nė kalbos“. „Kas bus su Saakašvilio byla – laikas parodys. Man, plačiau žiūrint, nusispjauti į jį kaip politiką. Jeigu ėmė Kurčenkos pinigus – turi atsakyti. Ir politiškai, ir baudžiamąja prasme, – parašė savo paskyroje socialiniame tinkle Facebook nefrakcionuotas liaudies deputatas Olegas Petrenka. – Bet kaskart, kai mano akyse vyks liaudies ir specialiosios paskirties būrio priešprieša, nesvyruodamas nė minutės, aš visada prisidėsiu prie žmonių, o tik paskui galvosiu ir analizuosiu. Ir nusispjauti į galimus reputacijos nuostolius bei baudžiamąjį persekiojimą“.
Pats Michailas Saakašvilis tai ketina aiškintis su teisėsaugininkais, tai persigalvoja ir slepiasi palapinėse, nors logiškiausiai atrodo, kad politikas turi būti suinteresuotas nuodugniai pasisakyti apie įrašus. Teisėsaugininkai gi tai negali jo išlaikyti, tai nekreipia dėmesio į viešas kalbas šalia Rados, tai pradeda ieškoti palapinėse, provokuodami susirėmimus su mitinguojančiaisiais. Deputatai slapukauja, o protesto akcijų dalyviai neįstengia atsakyti, „už ką stovime“. Apskritai, visa tai labai panašu į vieno velionio ukrainiečių politiko „mes jų priveisėme, kaip kačiukų“ stiliaus spektaklį.
Bet net su to frik-šou kaukėmis, su visais vangiais protestais, yra akivaizdi reali problema. Reformos šalyje iš tikrųjų nejuda reikiamu tempu, valdininkų iš Janukovičiaus aplinkos liustracija įstrigo, o kova su korupcija, atrodo, kartais žengia atgal. Todėl iš valdžios galima kai ko pareikalauti. Bet reikalavimai turi būti apčiuopiami ir įvykdomi. Maža to, protestai privalo turėti kažkokį galutinį tikslą. O tai, ką dabar pagarsina Saakašvilis, deja, neturi nei tikslo (pašalinti „grobuonių valdžią“ – suprantama, o toliau?), nei tikslaus įvykdymo mechanizmo. Antai, apkaltos įstatymui reikia 300 balsų pritarimo, o prieš tai reikia kreiptis į Konstitucinį teismą išaiškinimų, o toliau deputatai gali ištisas savaites ginčytis apie realų tokios iniciatyvos realizacijos mechanizmą“.
Todėl, net jeigu tokiam reikalavimui paremti išeis keli šimtai tūkstančių žmonių, jie ten sėdės palapinėse iki kitų rinkimų. O politinė akcija, nesibaigianti pergale, pati savaime jau pralaimėjimas tiems, kas pelnytai kritikuoja valdžią, stengdamasis paskatinti ją dirbti geriau… Ir valdžia tai puikiai supranta.
Rusijos federalinė saugumo tarnyba (FST) išsiuntė iš šalies lenkų istoriką, Tautos atminties instituto (TAI) darbuotoją Henriką Glembockį (Henryk Glębocki), praneša „Interfax“.
Pasak TAI atstovų, Rusijos FST pareigūnai sulaikė mokslininką penktadienį. Jam buvo pranešta, kad jis turi išvykti iš šalies per 24 valandas. Tai taip pat reiškia, kad ateityje H. Glembockis negalės įvažiuoti į Rusiją.
H. Glembockis buvo Rusijoje nuo lapkričio 14 d. Mokslininkas Rusijos archyvuose tyrinėjo dokumentus apie Lenkijos ir Rusijos santykius XIX-XX amžiuose. Lenkijos instituto Sankt Peterburge kvietimu jis taip pat skaitė dvi viešas paskaitas apie lenkų likimą Sovietų Sąjungoje represijų laikotarpiu.
Spalio 11 d. Lenkijos vidaus saugumo agentūros teikimu iš šalies buvo išsiųstas Novosibirsko valstybinio technikos universiteto profesorius Dmitrijus Karnauchovas. Jis gyveno Lenkijoje nuo 2013 metų, dėstė šalies universitetuose, taip pat pagal sutartį bendradarbiavo su Rusijos strateginių tyrimų institutu. D. Karnauchovas buvo įtartas ryšiais su Rusijos specialiosiomis tarnybomis ir veikla, prieštaraujančia Lenkijos interesams. Tada Rusijos URM įspėjo, kad Maskva atsakys į šį Lenkijos valdžios sprendimą.
Čečėnas A. Osmajevas. EPA – ELTA nuotr.Čečėnė A. Okujeva. EPA – ELTA nuotr.
Tiriamos dvi pagrindinės Aminos Okujevos nužudymo versijos. Tai antradienį televizijos kanalui „112 Ukraina“ pareiškė Ukrainos vidaus reikalų ministro patarėjas, parlamento deputatas Antonas Heraščenka.
„Pagrindinės versijos dvi: Rusijos specialiųjų tarnybų veiksmai ir kerštas Adamui Osmajevui už Kadyrovą“, – sakė deputatas. Jis pridūrė, kad bus tiriamos ir „visos kitos versijos“.
Pasak ministro patarėjo, užpuolikai tikriausiai buvo du, o A. Osmajevas yra saugomas.
Pirmadienio vakarą čečėnas A. Osmajevas buvo sužeistas, o jo žmona A. Okujeva žuvo, kai prie Kijevo buvo apšaudytas jų automobilis.
Šių metų liepos mėnesį jau buvo kėsinamasi į A. Osmajevo gyvybę. Tada jis buvo sunkiai sužeistas Kijevo centre.
Maskva kaltina A. Osmajevą rengus pasikėsinimus į Rusijos prezidento Vladimiro Putino ir Čečėnijos vadovo Ramzano Kadyrovo gyvybę.
A.Osmajevas vadovavo Džocharo Dudajevo tarptautiniam batalionui, o jo žmona buvo šios formuotės atstovė. Abu sutuoktiniai dalyvavo operacijoje prieš prorusiškus separatistus Ukrainos rytuose.
Ukrainos saugumo tarnyba (UST) sulaikė nacionalinės gvardijos kariškę, kuri perdavė slaptą informaciją Rusijos specialiosioms tarnyboms. Tai trečiadienį pareiškė UST vadovas Vasilijus Hricakas, kuriuo remiasi „Interfax“.
„Šių metų spalio 5 d. buvo sulaikyta Ukrainos nacionalinės gvardijos kariškė. Jos pavardė – Rodionova“, – pranešė V. Hricakas per spaudos konferenciją Kijeve.
„Ji perdavė gana daug riboto naudojimo informacijos ir padarė žalos Ukrainos gynybiniam pajėgumui“, – pažymėjo UST vadovas.
Moterį Rusijos specialiosios tarnybos užverbavo 2016 metų vasarą, kai ji lankėsi pas savo seserį, gyvenančią Maskvoje. Kariškė buvo išmokyta šifruoti informaciją ir aprūpinta specialia įranga.
Ukrainos nacionalinės gvardijos pareigūnė gali būti apkaltinta valstybės išdavimu.
Žurnalistas Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.
Rugpjūčio pradžioje Sirijos vyriausybinė armija iš „Islamo valstybės” (DAESH) atmušė Al Suhnos miestą Homso provincijoje šalies viduryje, taip prasiskindama sau kelią atakuoti DAESH smogikų okupuotą Deirez Zorą šiaurės rytuose.
Prieš tai vyriausybinė armija atmušė iš islamistų virš 40 naftos gręžinių. Savo ruožtu JAV vadovaujamos koalicijos kovai su „Islamo valstybe“ oficialus atstovas Ryanas Dillonas rugpjūčio 3-ąją informavo, kad koalicijos remiamos Sirijos demokratinės pajėgos, kurių pagrindą sudaro Sirijos kurdai, kontroliuoja 45 proc. DAESH sostinės Rakos.
Irake iš islamistų išvaduotas antras pagal dydį šalies miestas Mosulas, kurį islamistai kontroliavo daugiau nei 3 metus. „Islamo valstybės“ kontrolėje beliko po 3 miestus Sirijoje bei Irake.
Pasak analitinio centro “IHS Markit” tyrimo, „Islamo valstybė” neteko jau dviejų trečdalių 2015-aisiais užimtos teritorijos, tiesa, tai, kas liepos pradžioje dar buvo likę (36,2 tūkstančio kvadratinių kilometrų), vis tiek dar prilygsta Belgijos teritorijai. Vis dėlto teritoriniai praradimai jau dramatiškai veikia DAESH ekonomiką, pasak „HIS Markit”, mėnesinės pajamas už naftos pardavimą sumažėjo 88 proc., pinigai iš užgrobtų teritorijų gyventojų apmokestinimo bei turto konfiskacijų traukėsi 79 proc.
Teroro aktas Mančesteryje. EPA-ELTA nuotr.
Taigi, panašu, dera rengtis pookupaciniam laikotarpiui – ne vien Artimuosiuose Rytuose, bet ir visame pasaulyje. Belgijos vyriausybinio krizių centro vadovas Paulis Van Tigeltas interviu televizijos kanalui RTFB dar praėjusių metų balandį pateikė žvalgybos duomenis apie užsienio kovotojus Sirijoje, kurie pageidauja grįžti ne tik į Belgiją, bet ir kitas Europos šalis ir sėti čia smurtą. Ponas P. Van Tigeltas žino, į ką atkreiptinas dėmesys pirmiausia – per teroro aktus Briuselio oro uoste bei Malbeko metro stotyje 2016-ųjų kovo 22 dieną žuvo 32 žmonės.
Jau šių metų liepą žiniasklaida informavo, jog JAV valdžia bendradarbiaudama su „Interpolu” sudaro „Islamo valstybės” užsienio kovotojų registrą, kuriame yra 18 tūkstančių pavardžių. Pasak Amerikos prezidento specialaus atstovo kovai su DAESH Bretto Makgurko, svarbu įsitikinti, kad anksčiau į Siriją bei Iraką atvykę užsienio kovotojai iš ten neištrūktų ir mirtų Artimuosiuose Rytuose.
Teroro aktas Švedijoje. Thesun.co.uk nuotr.
Rugpjūčio 3-ąją Berlyno dienraštis „Die Welt“ informavo apie 173 potencialių „Islamo valstybės“ teroristų sąrašą, kuris tapo prieinamas Europos teisėsaugininkams po to, kai Irako specialiosios paskirties pajėgų pareigūnai sąrašą aptiko slpėtuvėje, kai buvo vaduojamas Mosulas.
Jame yra ne tik islamistų pavardės, bet ir fotografijos, slaptažodžiai, nurodytos jų kilmės vietos. Dauguma (132) išeiviai iš Irako, taip pat esama Tuniso, Maroko, Jordanijos, Tadžikistano, Saudo Arabijos piliečių bei 6 europiečiai iš Belgijos, Nyderlandų, Prancūzijos ir Vokietijos. Pavyzdžiui, 27-erių ekstremistas iš Vokietijos Samis J. slapyvardžiu Abu Asidasal-Almani prieš išvykdamas į Artimuosius Rytus gyveno Zolingeno mieste Šiaurės Reino Vestfalijos žemėje ir buvo vienas uždraustos salafitų organizacijos „Millatu Ibrahim“ lyderių. 2012 metų rudenį jis paliko Vokietiją ir išvyko į Egiptą, vėliau atsidūrė Libijoje, iš kur per Turkiją nusigavo į Siriją ir 2015-ųjų gegužės 25 dieną pritapo prie DAESH.
Vokietijos federalinės kriminalinės policijos duomenimis, iš šios šalies į Iraką bei Siriją išvyko apie 940 islamistų, iki 2016-ųjų birželio „sugrįžėlių“ skaičius pasiekė 274. Tyrėjų vertinimu, jie kelia didelę grėsmę saugumui, nes daugelis jau yra radikalizavęsi bei įgiję kovinės patirties, kurią parsivežė į Vokietiją. Todėl sužinojusi apie sugrįžusį džhadistą valdžia būtinai pradeda tyrimą. Didžiausią įkalinimo bausmę, 11 metų kalėjimo, iki šiol gavo buvęs Miuncheno gyventojas, migrantų iš Afganistano sūnus Harunas P., kai tyrimas nustatė, jog Sirijos miesto Alepo kalėjimo šturmo metu jo mestos granatos sprogimas užmušė 7 žmones.
Rugpjūčio 6-ąją dienraštis „The Times“ informavo apie kurdų į nelaisvę paimtą „Islamo valstybės“ smogiką, kuris papasakojo apie slaptą teroristų kuopelę Sirijoje, stoti į kurią kviečiami visi europiečiai ir kuri rengia mirtininkus teroro aktams Europoje. Įstojusieji į kuopelę esą 7 mėnesius apmokomi slaptoje stovykloje ir vėliau siunčiami į tėvynę. Smogikas sakė per dvejus metus suskaičiavęs apie pusšimtį išeivių iš Vokietijos, Prancūzijos, Belgijos ir Jungtinės Karalystės, kurie sėkmingai baigė mokymus.
Vaduojant Mosulą liepos pabaigoje sulaikytos 20 įvairių šalių pilietybę turinčių moterų (4 iš Vokietijos), kurios ne tik buvo smogikų žmonos, bet ir tarnavo DAESH moralės policijoje. Žurnalas „Der Spiegel“ papasakojo apie vieną labiausiai ieškomų terorisčių britę Sally Jones, kuri tėvynėje, Čatamo mieste Kento grafystėje, gyvaliojo apgailėtiną bedarbės pašalpos gavėjos egzistavimą, užtat pritapusi prie „Islamo valstybės“ tapo Anwaroal-Awlaki bataliono slapto moterų padalinio lydere, Sirijoje užsiėmė jaunų europiečių merginų verbavimu bei rengimu tapti mirtininkėmis Europoje. S.Jones ir pati svajojo taip baigti gyvenimą, bet vėliau apsigalvojo, ir dabar mėgina grįžti į tėvynę.
Rugpjūčio 7-ąją Prancūzijos laikraštyje „Le Journal du Dimanche“ paskelbtame Prancūzijos vidaus reikalų ministro Gérardo Collombo interviu šis minėjo 271 šios šalies pilietį (217 suaaugusių ir 54 nepilnamečius) – oficialiais duomenimis, tiek prancūzų islamistų pusėje kariavo Sirijoje bei Irake ir grįžo į tėvynę. Panašu, parvyko nebūtinai atgailauti ir taikytis, pasak G.Collombo, Prancūzijos specialiosios tarnybos nuo šių metų pradžios užkardė 7 bandymus įvykdyti teroro aktus.
Po Anderso Breiviko surengto teroro akto Norvegijos sostinėje. EPA – ELTA nuotr.
Ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas vasario 23-ąją vykusiame susitikime su kariškiais, jūros žygio prie Sirijos krantų dalyviais, pareiškė, kad Rusijos armijos generalinio štabo bei rusų specialiųjų tarnybų duomenimis, Sirijoje islamistų pusėje kariauja iki 4 tūkstančių Rusijos bei iki 5 tūkstančių kitų Nepriklausomų Valstybių Sąjungos (NVS) šalių atstovų.
2015 metų spalį, praėjus dviem savaitėm nuo Rusijos karinės kampanijos Sirijoje pradžios, V.Putinas skelbė, kad DAESH pusėje kaunasi nuo 5 iki 7 tūkstančių išeivių iš Rusijos ir ragino įdėmiai saugoti NVS išorės sienas.
Jei viskas iš tiesų taip, rusai kariauja, taip sakant, abiejose fronto pusėse. Ukrainos saugumo tarnybos duomenimis, Sirijoje remdami Basharo al Assado režimą kaunasi virš 500 rusų samdinių (jūrų pėstininkų, speicialiųjų operacijų karių ir pan.), kurie prieš tai dalyvavo ginkluotame konflikte rytų Ukrainoje. „Reuters“ agentūros duomenimis, nuo šių metų pradžios Sirijoje žuvo 40 rusų kariškių.
Seniai žinoma tiesa: kažkam karas – vos ne natūralus gyvenimo būdas. Todėl ekspertinė bendruomenė perspėja, kad sunaikinta „Islamo valstybė“ gali tapti dar pavojingesne už gyvuojančią, nes ims sėti mirtį visame pasaulyje. Neabejotinai artėjanti DAESH baigtis (bent tuo pavidalu, kokiu ji paskutinius trejus metus egzistavo) visai pasaulio bendruomenei kelia nemažesnę grėsmę nei dabartinė situacija Artimuosiuose Rytuose. 2001 metais amerikiečių sutriuškintas Talibanas nenustojo gyvuoti ir išliko politine karine jėga Afganistane, nes jo gyvavimą palaiko fundamentalistinė nesutaikomos kovos su Vakarais ir jų vertybėmis idėja.
Panašiai motyvuotos „Islamo valstybės“ internacionalinė sudėtis leidžia šiai organzacijai panaudoti „al Qaedos“ struktūrinę patirtį ir regzti teroro tinklą visame pasaulyje. Labiausiai kvalifikuoti karo profesionalai išvyks pas bendraminčius kautis į kitus planetos taškus (pavyzdžiui, vakarų Afrikoje ar Sinajaus pusiasalyje), gi likusieji mėgins skirstytis po namus. Arba apsimetę pabėgėliais su padirbtais irakiečių ar sirų dokumentais smelksis į Europą, vedami labai konkrečių tikslų. „Islamo valstybės“ vardu teroro aktus Paryžiue ir Briuselyje vykdžiusios džihadistų grupės veikė būtent tokiu metodu.
