„Taigi Ispanijos užsienio reikalų ministerija pateikė klausimą RF ambasadoriui Madride Jurijui Korčaginui apie informacinius pranešimus, jog Kremliui tarnaujantys hakeriai kišosi į Katalonijos konfliktą“, – tvirtina El Pais, remdamasis neįvardytais „vyriausybiniais šaltiniais“.
Korčaginas „patikino, kad nieko apie tai nežino, ir pažadėjo paklausti Maskvos. Po dviejų dienų Korčaginas pranešė ministerijai, kad tos naujienos neturi jokio pagrindo, ir priskyrė jas Ispanijos žiniasklaidos prasimanymams, darydamas užuominą į El Pais“, – rašo žurnalistas Migelis Gonzalesas. Pasak autoriaus, Korčaginas tą versiją išdėstė kalbėdamas seminare Instituto de Cuestiones Internacionales y Política Exterior (INCIPE) ir Rusijos ambasados Ispanijoje Twitter paskyroje.
Kalbėdami apie Rusijos ambasadoriui adresuotą minėtą prašymą, vyriausybiniai laikraščio šaltiniai „nurodė niuansus: tai nebuvo nei protestas, nei oficialus skundas, o tik pirmas prašymas paaiškinti“.
„Kai prisikaupė Rusijos tarnybų veiksmų požymių, vyriausybė nusprendė žengti dar vieną žingsnį, bet buvo linkusi jį žengti ne viena, o kartu su ES, tvirtindama, kad kalbama ne apie išimtinai Ispanijos problemą, nes tikrasis Maskvos taikinys – ne padaryti žalos Ispanijai, o destabilizuoti ES“, – sakoma straipsnyje.
„Vyriausybiniai šaltiniai pabrėžia: jeigu iki šiol Maskvos kišimasis į Katalonijos konfliktą galėjo turėti gana ribotą poveikį, tai jo tęsinio padariniai gali būti žymiai rimtesni, nes artėja gruodžio 21 – rinkimų autonominėje srityje (Katalonijoje) diena“, – rašo leidinys.
Nuo šiol kiekviena užsienio valstybė, turinti tikslą sužlugdyti lietuviško verslo įmonę arba net visą sektorių, diskredituoti Lietuvos valstybines institucijas ir visą valstybę, gali tai padaryti pačių Lietuvos valdžios institucijų rankomis pagal gerai pasiteisinusį metodą, kurį išbandė Rusijos tarnybos.
Veiklos modelis paprastas: užsienio (greičiausiai nedraugiškos šalies) atitinkamos srities institucija kreipiasi į Lietuvos prokuratūrą dėl galimo Lietuvos pareigūnų piktnaudžiavimo savo pareigomis, galimos prekybos įtaka ar kito galimai korupcinio veiksmo. Tada prokuratūra pradeda tirti ar kitaip stebėti Lietuvos institucijos veiklą/ų, žinoma, tai vykdo slaptai.
Susidarius tinkamoms politinėms sąlygoms (rinkimai, poreikis įdarbinti savus žmones), net ir neturint oficialių rezultatų Prokuratūra, pasitelkusi STT ir kitas jėgos tarnybas, įnirtingai ir kuo triukšmingiau imasi „ginti“ viešąjį interesą.
Galimi nusikaltusieji būna nukenksminti taip, kad, nepriklausomai nuo tyrimo rezultatų, įtariamieji patiria didžiulę ekonominę žalą, t. y. bankrutuoja jų verslas, netenka darbo, mokesčių mokėtojams tenka našta mokėti jų gydymo išlaidas bei pašalpas.
Priminsiu, kad Prokuratūra yra pagrindinė ir svarbiausia institucija, turinti ginti viešą interesą Lietuvoje. Kaip ši priedermė yra (ne) vykdoma, reiktų ne vieną tomą surašyti.
Mano aprašytas atvejis nėra labai paplitęs, bet šiomis dienomis vykstanti „Koldūnų isterija” parodė, jog mūsų slaptosioms tarnyboms pateikta net nepatikrinta „informacija“ iš užsienio gali sėkmingai paralyžiuoti bet kurios lietuviško verslo įmonės ar net viso sektoriaus veiklą, sumenkinti piliečių ir užsienio šalių pasitikėjimą valstybinėmis institucijomis
Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba atliko svarbų vaidmenį padedant nacionaliniam verslui pradėti veiklą kitose pasaulio valstybėse. Dar vakar ji turėjo didelį pasitikėjimą ir į ją pagal veiklos rezultatus lygiavosi dauguma kitų šalių analogiškų institucijų. Kokia žinia dabar yra jiems siunčiama?
Susirūpinimą kelia ir tai, jog Vyriausybė nebesugeba dirbti be skandalų, nepajėgia kokybiškai atlikti pačių paprasčiausių darbų, ministerijos bei kitos institucijos nebendradarbiauja, ypatingai jei jos priklauso skirtingoms partijoms.
Alvita Armanavičienė, Nevyriausybinės Lietuvos nacionalinės vartotojų federacijos prezidentė. Slaptai.lt nuotr.
„Koldūnų isterija“ akivaizdžiai parodė Vyriausybės valdymo broką: Premjeras pareikalavo Žemės ūkio ministrės pasiūlymų dėl Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus tinkamumo eiti pareigas, ir tik dėl neištirto įvykio, kuriame nenukentėjo nė vienas vartotojas.
Tačiau kažkodėl visiškai nesijaudina, jog kita institucija – Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba prie LR Teisingumo ministerijos, turinti taip pat rūpintis, jog nebūtų prekiaujama nesaugiais produktais, iš viso nerodo jokių rezultatų šioje srityje.
Nuo šių metų pradžios buvo panaikinta Valstybinė ne maisto produktų inspekcija, kuri prižiūrėjo, kad vartotojams nebūtų parduodami nesaugūs ne maisto produktai (žaislai, elektrotechninės, cheminės prekės ir kt.). Nesaugių ir pavojingų produktų per metus ši inspekcija rasdavo bei išimdavo iš rinkos apie 60 rūšių. Panaikinus inspekciją, jos funkcijos buvo perduotos Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai.
Praėjo daugiau nei puse metų, tačiau nei vieno, pabrėžiu nei vieno, nesaugaus produkto ši institucija nesurado. Kyla pagrįstas klausimas, kodėl jokia valstybės institucija nekelia klausimų, ar kartais ši tarnyba neprekiauja poveikiu, o gal tiesiog nesugeba atlikti savo darbo? Gal todėl, kad ji yra prie „teisingos“ ministerijos ir gali pro pirštus žiūrėti į jai pavestas funkcijas?
Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos sugebėjimu dirbti nesuabejota net tada, kai šių metų pradžioje galimai nesaugiu žaislu užspringo ir mirė mergaitė. Apie jokį šio mirtino atvejo tyrimą Valstybinėje vartotojų teisių apsaugos tarnyboje neteko girdėti, o ir joks ministras neparodė savo susirūpinimo.
Tuo tarpu galima tik įsivaizduoti, kas būtų buvę, jei nuo „Judex“ koldūnų būtų sunegalavęs nors vienas žmogus?
Kitas skaudus atvejis, kai šių metų gegužės mėnesį nuo ūmaus infekcinio susirgimo, susijusio su infekuotu maistu, ligoninėje mirė karys, 21 metų sveikas ir stiprus, vienturtis sūnus Martynas Jurkus. Ar buvo pareikalauta atsistatydinti už maisto saugumą bei operatyvios ir veiksmingos pagalbos suteikimą kariuomenėje atsakingų tarnybų vadovų? Negirdėjome.
Kitą savaitę premjeras A.Butkevičius spręs, ar palikti Valstybinės maisto ir veterinarijos direktorių J.Milių savo pareigose. Jei nuspręs, kad jis nebegali atlikti savo pareigų, bus padaryta didžiulė žala ne tik maisto, bet ir visam lietuviškam eksportui. Kris pasitikėjimo mūsų valstybinėmis institucijomis „akcijos“ kitų šalių institucijų akyse. Atstatydinimo atveju turime pareikalauti viešai paaiškinti susidariusią padėtį ir prisiimti atsakomybę pačiu aukščiausiu lygiu, nes valstybės, jos institucijų reputacijai padaryta nepamatuotai didelė žala.
Šią milžinišką žalą Lietuvos valstybės ekonominiams interesams (eksporto mažėjimas, bedarbystės, emigracijos didėjimas, valstybės institucijų diskreditacija nacionaliniu ir pasauliniu mastu) vykdo patys Lietuvos politikai, įnirtingai kovojantys dėl darbo vietų sau ir savo rėmėjams dar keturiems metams…?
Dauguma „Judex“ įmonės, kurioje dirba apie 100 žmonių, gaminių buvo eksportuojama į Latviją, Estiją, Angliją, Airiją, Vokietiją, Ispaniją, Rusiją, Baltarusiją, tačiau tik Rusijos tarnybos pareiškė pretenzijas dėl produkcijos. Gal Rusijoje ar kitoje šalyje vartotojai apsinuodijo? Ne, vartotojų skundų nebuvo. „Blogi“ kaimyninės šalies laboratorinių tyrimų rezultatai, kurie yra sudėtinė politinio poveikio ir pastovi ekonominio karo su Lietuvos įmonėmis priemonė, tapo valstybės paslaptimi net tiesiogiai už maisto saugą atsakingai Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai, kuri yra tiesiogiai pavaldi LR Vyriausybei.
Nelaukiant oficialių tyrimo rezultatų, didieji prekybos tinklai jau atsisako „Judex“ produkcijos. „Mes iškart priėmėme tą sprendimą, nes tiksliai nežinome, apie ką tiksliai eina kalba, bet mūsų principas yra, jeigu yra bent menkas įtarimas, kad produkcija nesaugi, tai produkcija išimama, o vėliau aiškinamės, ar įtarimai pagrįsti“, – tvirtino „Norfos“ atstovas.
Bet gi, pagal šį veiklos modelį, vadovaujantis prielaidomis bei nepatvirtintais tyrimo rezultatais, galima sužlugdyti bet kurią įmonę, banką, bet kokį žmogų Lietuvoje.
Šis skandalas kilo neva rūpinantis vartotojų sveikata, tačiau šioje istorijoje nėra nukentėjusių vartotojų. Žinoma, po kilusios isterijos žiniasklaidoje žmonės užplūdo vartotojų teisių apsaugos institucijas su klausimais, ką daryti su nusipirktais „Judex“ koldūnais, ar galima juos valgyti, ar galima juos grąžinti ir atgauti pinigus. Tačiau oficialių atsakymų į šiuos klausimus kol kas nėra. Vartotojus, jais neva susirūpinę politikai, kaip ir visada, pamiršo!
Ar ne per dažnai valdininkai, norėdami paslėpti savo darbo broką, naudojasi paslapties šydu. Nuo ko jie slepia informaciją? Nuo savo žmonių?
Ši istorija visiems, bent kiek blaiviai mąstantiems žmonėms, dar kartą parodė, jog egzistuoja didžiulės valstybės valdymo sisteminės spragos, valdininkų nekompetencija, didžiulis valstybinio mąstymo stygius, kurie yra grėsmingi ne tik asmens, bet ir visos valstybės saugumui. Vardan siaurų grupinių interesų be jokių skrupulų aukojamas verslas, žmonių likimai, valstybės interesai.
Alvita Armanavičienė, Nevyriausybinės Lietuvos nacionalinės vartotojų federacijos prezidentė, jokios partijos narė, ne kandidatė į Seimą.
