Rusiška produkcija

Politinės intrigos

Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos nariai Laurynas Kasčiūnas ir Vytautas Kernagis siūlo numatyti, kad radijo ir (ar) televizijos programos, transliuojamos ne lietuvių kalba, bet kita oficialia Europos Sąjungos kalba, turi būti verčiamos į lietuvių kalbą arba rodomos su lietuviškais subtitrais.

V. Kernagio teigimu, šiuo siūlymu siekiama sumažinti rusiškos produkcijos įtaką Lietuvos televizinei ir informacinei erdvei bei šalį labiau integruoti į ES kultūrinę, informacinę ir kalbinę erdvę.

Taigi siūloma nustatyti, kad radijo ir (ar) televizijos programos, transliuojamos ne lietuvių kalba, bet kita oficialia Europos Sąjungos kalba, turi būti verčiamos į lietuvių kalbą arba rodomos su lietuviškais subtitrais, o ne oficialia Europos Sąjungos kalba – tik verčiamos, išskyrus mokomąsias, progines, specialiąsias, muzikines ir retransliuojamas užsienio valstybių radijo ir (ar) televizijos programas ar atskiras programas, taip pat radijo ir (ar) televizijos programų transliuotojų sukurtas programas, skirtas Lietuvos tautinėms mažumoms.

Parlamentarų teigimu, pastaraisiais metais Lietuvos televizijos kanaluose pastebimas gerokai išaugęs transliuojamos rusiškos produkcijos kiekis. 2007 m. per vieną sausio savaitę lietuviški kanalai transliavo 79 valandas rusiškos produkcijos, tuo tarpu 2016 m. – 151 valandą, 2017 m. – 198 valandas. Daugiausia tai – Rusijoje sukurti serialai.

„Tokioje rusiškoje produkcijoje neretai matomas rusiško ar sovietinio gyvenimo būdo propagavimas, nostalgijos SSRS elementai. Atrodytų nieko nuostabaus, tačiau šiuo atveju svarbu žinoti, kad Rusijoje kultūra yra susijusi su politika. Rusija televiziją laiko savo „minkštosios galios“ instrumentu, kuris ypač svarbus informacinio karo kontekste. Per televizinę produkciją ji formuoja tam tikrus tapatybinius elementus, „pririša“ tokią produkciją žiūrinčius žmones prie šios kultūrinės ir informacinės erdvės. Sociologiniai tyrimai rodo, kad žmonės, jaučiantys sovietinę nostalgiją, yra linkę atmesti Lietuvos demokratinę santvarką ir pasižymi prokremliška geopolitine orientacija“, – teigia L. Kasčiūnas.

Jis pastebi, kad 2017 m. kovo mėnesį Lietuvos radijo ir televizijos komisijos atliktas tyrimas parodė, kad daugiau nei trečdalį (35,5-38 proc.) bendro televizijos programos laiko per savaitę ir maždaug pusę (44-49 proc.) per dieną rusiškai produkcijai skiria du šalies televizijos kanalai.

Tuo tarpu Europos kūriniams (išskyrus lietuviškus) tie patys du televizijos kanalai skiria 15-22 proc. eterio laiko per savaitę ir 10-14 proc. per dieną.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.08.29; 14:48

Atsargiai

Sausio 24 dieną, prasidėjus kino filmo „Vikingas“ rodymui Lietuvos kino teatruose, Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė kreipėsi į kino filmų platintoją UAB „Garsų pasaulio įrašai“.

Viešoje erdvėje pasirodžius abejonėms dėl Lietuvos kino teatruose platinamo Rusijos kino filmo „Vikingas“ pateikiamos istorinės interpretacijos teisingumo, rašte filmo platintojams R. Morkūnaitė-Mikulėnienė atkreipė dėmesį į Seimo priimtą ir atnaujintą Nacionalinio saugumo strategiją, kurioje bandymai iškraipyti istorinę atmintį yra apibrėžti kaip viena iš informacinių grėsmių Lietuvos nacionaliniams saugumui.

„Kultūriniai mainai ir grynojo meno bei kultūros sklaida yra labai svarbi ir remtina, tai vyksta, ir jokių prieštaravimų nesulaukia. Tačiau negalime užmerkti akių, kad informaciniai karai yra oficiali kaimyninės nedemokratinės šalies strategija ir jiems pajungiamos pačios įvairiausios priemonės“, – teigė R. Morkūnaitė-Mikulėnienė.

Anot Seimo narės, Vladimiro Putino pagyros filmo kūrėjams ir tuo pat metu Rusijoje inicijuota peticija prieš kino filmą „Vikingas“, jau savaime turėtų atkreipti dėmesį, kad tai veikiausiai yra ne tiek kino, kiek politinis projektas.

„Rusijos Federacijos vadovybės sisteminis dėmesys istorinei asmenybei, kuri yra šio kino filmo pagrindinis herojus, gali būti sietina ir su siekiu pateisinti Krymo, Ukrainos valstybės teritorijos dalies, aneksiją ir per atitinkamą naratyvą visuomenės sąmonėje įtvirtinti „istorinį ir teisėtą“ Krymo priklausymą Rusijai, o ne Ukrainai. Kad tai nėra tiesiog eilinis kino filmas, rodo ir Lietuvoje neįprasta praktika skatinti moksleivius organizuotai vykti į filmo peržiūras mokykloms pateikiant finansiškai palankius pasiūlymus. Taip nusitaikyta į pačią pažeidžiamiausią auditoriją, vaikus, kurie negali kritiškai įvertinti ir savarankiškai išanalizuoti jiems rodomo turinio“, – komentavo R. Morkūnaitė-Mikulėnienė.

Kino filmų platintojo vadovybei skirtame laiške Seimo narė paprašė itin atidžiai įvertinti rusiškos kilmės medžiagos turinį, vadovaujantis ne vien komercinės naudos, bet ir istorinės atminties bei tiesos kriterijais.

Informacijos šaltinis – Tsajunga.lt portalas.

2017.01.25; 06:31