Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos nariai Laurynas Kasčiūnas ir Vytautas Kernagis siūlo numatyti, kad radijo ir (ar) televizijos programos, transliuojamos ne lietuvių kalba, bet kita oficialia Europos Sąjungos kalba, turi būti verčiamos į lietuvių kalbą arba rodomos su lietuviškais subtitrais.

V. Kernagio teigimu, šiuo siūlymu siekiama sumažinti rusiškos produkcijos įtaką Lietuvos televizinei ir informacinei erdvei bei šalį labiau integruoti į ES kultūrinę, informacinę ir kalbinę erdvę.

Taigi siūloma nustatyti, kad radijo ir (ar) televizijos programos, transliuojamos ne lietuvių kalba, bet kita oficialia Europos Sąjungos kalba, turi būti verčiamos į lietuvių kalbą arba rodomos su lietuviškais subtitrais, o ne oficialia Europos Sąjungos kalba – tik verčiamos, išskyrus mokomąsias, progines, specialiąsias, muzikines ir retransliuojamas užsienio valstybių radijo ir (ar) televizijos programas ar atskiras programas, taip pat radijo ir (ar) televizijos programų transliuotojų sukurtas programas, skirtas Lietuvos tautinėms mažumoms.

Parlamentarų teigimu, pastaraisiais metais Lietuvos televizijos kanaluose pastebimas gerokai išaugęs transliuojamos rusiškos produkcijos kiekis. 2007 m. per vieną sausio savaitę lietuviški kanalai transliavo 79 valandas rusiškos produkcijos, tuo tarpu 2016 m. – 151 valandą, 2017 m. – 198 valandas. Daugiausia tai – Rusijoje sukurti serialai.

„Tokioje rusiškoje produkcijoje neretai matomas rusiško ar sovietinio gyvenimo būdo propagavimas, nostalgijos SSRS elementai. Atrodytų nieko nuostabaus, tačiau šiuo atveju svarbu žinoti, kad Rusijoje kultūra yra susijusi su politika. Rusija televiziją laiko savo „minkštosios galios“ instrumentu, kuris ypač svarbus informacinio karo kontekste. Per televizinę produkciją ji formuoja tam tikrus tapatybinius elementus, „pririša“ tokią produkciją žiūrinčius žmones prie šios kultūrinės ir informacinės erdvės. Sociologiniai tyrimai rodo, kad žmonės, jaučiantys sovietinę nostalgiją, yra linkę atmesti Lietuvos demokratinę santvarką ir pasižymi prokremliška geopolitine orientacija“, – teigia L. Kasčiūnas.

Jis pastebi, kad 2017 m. kovo mėnesį Lietuvos radijo ir televizijos komisijos atliktas tyrimas parodė, kad daugiau nei trečdalį (35,5-38 proc.) bendro televizijos programos laiko per savaitę ir maždaug pusę (44-49 proc.) per dieną rusiškai produkcijai skiria du šalies televizijos kanalai.

Tuo tarpu Europos kūriniams (išskyrus lietuviškus) tie patys du televizijos kanalai skiria 15-22 proc. eterio laiko per savaitę ir 10-14 proc. per dieną.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.08.29; 14:48

(Mintys, kilusios perskaičius knygą „Kontržvalgyba Lietuvoje“)

Jonas Budrys (tikroji pavardė – Polovinskas) – asmenybė, beveik nepažįstama nei vyresniosios kartos atstovams, nei jaunesniesiems laisvosios Lietuvos piliečiams. Todėl knygelė „Kontržvalgyba Lietuvoje“ (J.Budrio prisiminimai) – labai reikalingas, reikšmingas leidinys.

Tiesa, apie patį J.Budrį čia pateikiama tik sausų enciklopedinių žinių. Išvardyti, kur jis dirbo, ką veikė ir nuveikė per savo 75-erių metų gyvenimą (1889 – 1964) – būtų keblu. Tik paminėsime, kad 1915 metais jis buvo mobilizuotas į caro kariuomenę, tarnavo rusų karinėje kontržvalgyboje ir šią tarnybą baigė Amūro karo apygardos kontržvalgybos viršininku brigados vado teisėmis, paskui studijavo Vladivostoko Rytų kalbų institute.

Continue reading „Žvalgybininkas nusipelnė meninio filmo ir paminklo”