Rusų programišiai, anot žiniasklaidos, mėgino daryti įtaką 2016 metų JAV prezidento rinkimams daug didesne apimtimi, nei iki šiol manyta. Naujienų agentūra „Bloomberg“, remdamasi tyrėjais, rašo apie kibernetines atakas prieš 39 JAV valstijas 2016-ųjų vasarą ir rudenį. Rinkimai vyko lapkritį, praneša agentūra dpa.

Be kita ko, yra įrodymų apie įsilaužimus į rinkėjų duomenų bazes ir programinės įrangos sistemas, teigiama straipsnyje. Atakos prieš amerikiečių rinkimų sistemą esą buvo tokio plataus masto, kad tyrėjai per kitus rinkimus tikisi dar blogesnio scenarijaus.

Atakų banga, anot pranešimo, buvo tokia didelė, kad prezidento Barako Obamos (Barack Obama) vyriausybė, remdamasi įrodymais, neoficialiai perspėjo Maskvą.

Federalinis tyrimų biuras (FTB) šios informacijos nekomentuoja. Neseniai buvęs FTB vadovas Džeimsas Komis (James Comey) apie Rusiją ir būsimus rinkimus sakė: „Jie persekioja Ameriką. Jie vėl ateis“.

Amerikiečių žvalgyba neabejoja dėl Maskvos kišimosi į rinkimus. Rusijai tai neigia.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.06.14; 06:00

Diplomatinę Kataro krizę, anot amerikiečių žiniasklaidos, sukėlė rusų programišių inicijuota melagingos informacijos kampanija. Rusų programišiai valstybinėje Kataro naujienų agentūroje paliko „melagingą“ medžiagą, kuri paskatino Saudo Arabiją ir kelias kitas šalis nutraukti diplomatinius santykius su Kataru, pranešė stotis CNN, remdamasi JAV žvalgybos darbuotojais. 

Atsargiai – hakeriai

Anot CNN, Kataro vyriausybė nurodė, kad gegužės 23-iąją buvo paskelbta melaginga informacija apie Kataro vadovybę, kuri atrodė palanki Iranui ir Izraeliui. Be to, joje buvo abejojama, ar JAV prezidentas Donaldas Trampas (Donald Trump) gali išsilaikyti poste.

Kataro užsienio reikalų ministras šeichas Mohamedas Bin Abdulrahmanas al Thanis (Mohammed Bin Abdulrahman al-Thani) CNN sakė, kad JAV Federalinis tyrimų biuras (FTB) patvirtino programišių išpuolį ir „melagingų žinių“ istoriją. „Kokie bebuvo kaltinimai, jie remiasi melaginga informacija“, – sakė jis.

Jei kaltinimai Rusijai pasitvirtins, tai rodys, kad Maskva siekia sužlugdyti JAV užsienio politiką. Anot amerikiečių tyrėjų, Rusija programišių ataka norėjo pakurstyti įtampą tarp JAV ir jų sąjungininkių.

Saudo Arabija ir jos sąjungininkės Bahreinas, Egiptas ir Jungtiniai Arabų Emyratai pirmadienį netikėtai nutraukė diplomatinius santykius su Kataru. Tai, be kita ko, buvo argumentuojama Dohos ryšiais su „teroristinėmis organizacijomis“.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.06.07; 06:06

Praėjus dienai po to, kai amerikiečių žvalgyba pateikė ataskaitą apie rusų programišių atakas per JAV prezidento rinkimų kampaniją, išrinktasis prezidentas Donaldas Trumpas Rusijos kritikus išvadino „kvailiais“.

„Geri santykiai su Rusija yra gerai, tik kvailiai ir buki žmonės gali manyti, kad tai blogai“, – pranešė D.Trumpas šeštadienį „Twitter“ http://www.alfa.lt/straipsnis/50125367/trumpas-tik-kvailiai-gali-manyti-kad-geri-santykiai-su-rusija-yra-blogai.

Čia iškart iškyla klausimas, ar mes turime teisę vadinti vienas kitą kvailiais, jeigu nesutampa mūsų politinės nuostatos? Klauskime toliau, ar užimamas postas, tarkime, galingiausios valstybės prezidento pareigos, leidžia laikyti save protingumo kriterijumi, žmogumi, įgaliotu nuspręsti arba, kitaip tariant, išmatuoti, kiek yra kvailas ar bukas kitas žmogus? Kaip apskritai apibrėžti žmogaus kvailumą, neturint pretenzijų tokią neišmatuojamą savybę išmatuoti, ar yra koks nors daugiau ar mažiau pagrįstas kvailo žmogaus apibrėžimas, jeigu mūsų netenkina paprasčiausias drabstymasis purvais, kai kvailiu yra vadinimas kitokią nuomonę turintis žmogus?

Edvardas Čiuldė, šio komentaro autorius.

Žinia, vienas garsus autorius parašė odę „Pagiriamasis žodis kvailybei“. Tai neužginčija bendrosios žmonių nuostatos, kad kvailumas yra trūkumas, dažniausiai suprantamas kaip proto negalia arba intelekto nepritekliai.

Taigi  kvailumo apibrėžimui kaip atsparos taškas yra reikalinga labiau ar menkiau išplėtota proto samprata, bent apytikriai apčiuopta proto idėja. Tačiau, tarkime, mūsų savo ruoštu netenkina tas „labiau ar menkiau“, „daugiau ar mažiau“, tokiu atveju akys savaime nukrypsta į  I.Kantą, „Grynojo proto kritikos“ kaip labiausiai fundamentalaus filosofijos veikalo Vakarų mąstymo istorijoje, autorių. Kaip žinome, pagal savo pagrindinių veikalų pavadinimus I. Kantas yra vadinamas kritinės filosofijos kūrėju, tačiau jaučiu pareigą dar priminti ir tai, kad žodis „kritika“ čia nereiškia kokio nors suniekinimo, pažeminimo, o yra žmogaus pozityvių mentalinių sugebėjimų pamatavimas, jų inventorizacija.

Kita vertus, šios temos plėtotės požiūriu mums labiausiai turėtų rūpėti tai, kad I. Kanto filosofijoje atveriama didinga įvairiapusės proto raiškos ir intelekto veiklos kritinė inventorizacija neteikia jokio atramos taško kvailumo nusakymui, dar kitaip tariant, I. Kanto filosofija neįgalina kvailumo aptikti kaip kažkokio proto ar intelekto trūkumo. I. Kanto požiūriu, tai, ką vadiname žmogaus bukumu, kvailumu yra ne kas kita, o sprendimo galios trūkumas, nuo savęs dar pridursiu, vaizdi tokios negalios iliustracija.

Trumpai drūtai tariant, pagal I.Kantą sprendimo galia yra sugebėjimas intelekto nustatytas ar proto teikiamas taisykles taikyti atskiram atvejui (dedukcinė sprendimo galia) arba atpažinti atvejo priklausomybę taisyklei (refleksinė sprendimo galia), apskritai yra sugebėjimas subordinuoti taisyklei, t. y. skirti ar atvejis paklūsta duotajai taisyklei, ar ne. Taigi I.Kanto filosofijoje sprendimo galia yra apibrėžiama kaip užimantis tarpinę padėtį tarp intelekto ir proto sugebėjimas ir, kaip matėme, sprendimo galios trūkumas čia nusakomas kaip bukumo suvešėjimo pagrindas.

Tarkime, proto ir intelekto trūkumai taip pat nesunkiai yra atpažįstami kaip žmogaus nesugebėjimas peržengti savo betarpišką aplinką, galop kaip nemokšiškumas, tačiau, kaip sako liaudies patarlė, bėgant laikui į protą yra ateinama, o intelekto turtus galima susikrauti studijuojant, mokinantis, dirbant intelektinį darbą. Kita vertus, pagal I.Kantą, sprendimo galios neįmanoma paprasčiausia išmokti, jos esą negali atstoti jokios įkaltos ar iškaltos žinios, įdedamos pastangos esą tokią galią leidžia išlavinti tik labai menku laipsniu.

Įdomu tai, kad pasaulio tautų pasakose labai panašiai yra nusakomas bukos galvos fenomenas, siužeto plėtotėje atpažįstamas kvailumo triumfas. Žinoma, čia turime galvoje ne trečiąjį brolį Joną, vadinamą kvailiu, kuris, kaip išaiškėja, yra daug protingesnis už vyresniuosius brolius, o humoristinių pasakų siužetą, bylojantį apie tai, kaip tikras kvailys patiria dideles negandas, neteisingai pritaikęs mamos pamokymą (intelekto nustatytą ar proto teikiamą taisyklę) atskiram atvejui. Mama išleisdama savo sūnų kvailį aplankyti giminaičių perspėja, kad pakeliui sutikus laidotuvių procesiją reikia nusilenkti, persižegnoti, išreikšti užuojautą artimiesiems, tačiau atsitiko taip, kad mūsų nelaimėlis, sutikęs vestuvių procesiją, neatpažino atvejo savitumo ir išsakęs savo užuojautą jauniesiems skaudžiai gavo į kuprą.

Tarkime, tautologinis užkeikimas „geri santykiai su Rusija yra gerai“ yra kažkas panašaus į intelekto nustatytą ar proto teikiamą (?) taisyklę. Tačiau sunku atsikratyti įspūdžio, kad siekdamas pritaikyti šią taisyklę D.Trumpas elgiasi kaip žmogus, kuris sutikęs laidotuvių procesiją krykštauja iš džiaugsmo, tarsi išpuoštame katafalke būtų išvydęs savo nuotaką.

2017.01.08; 18:50

Rusiją galima charakterizuoti įvairiai, taip pat ir labai skirtingai skirtinguose istorijos tarpsniuose, tačiau visais laikais, nežiūrint besimainančių istorinių aplinkybių, mūsų didžioji kaimynė išsiskyrė kaip pasaulinis lyderis melagysčių padauginimo sferoje. 

Edvardas Čiuldė, šio komentaro autorius.

Tarkime, kad ne rusai, o dar tokia angis rojuje išrado melą, išties melas dabar tarpsta visame pasaulyje, prasiskverbdamas net į intymiausius žmonių tarpusavio santykius, tiesa yra ir tai, jog ypač dažnai meluoja politikai daugumoje šalių, bet, regis, tik Rusijoje melas priimamas su tokiu džiugesiu bei įsipareigojimu melo dvasiai, kad liaudis čia reikalauja vis didesnių melo porcijų kaip būtino aptarnavimo iš valdžios pusės. Rusams reikia melo ne mažiau kaip duonos ir žaidimų kartu,  taigi  kaip duonos kasdieninės ir nekasdieninio nusiraminimo trankviliantų.

Žinia, Rusijos valstybė, plėsdama savo ribas, išbandė visas fizinės prievartos rūšis prieš savo šalies gyventojus, o ypač užkariautose teritorijose, nesibodėdama čia net didžiausių žiaurumų, tačiau, kaip atrodo, mažiau kreipiamas dėmesys į tai, kad, siekdama įtvirtinti savo interesus, rusiškoji patvaldystė visais laikais naudojosi suktumo, apgaulės, pergudravimo, dūmų užtvarų statymo ir melo visos klaviatūros teikiamomis galimybėmis, visada grodama klaidinančias melo melodijas be pertojo abiem rankomis. Dar daugiau, – būtų galima pasakyti net taip, kad aprašytas instrumentų rinkinys, atsirandantis įgyvendinant šovinistinius Rusijos imperijos užmanymus, nėra tik rytietiško gudrumo, kaip mes tokį dalyką esame linkę paprastai suprasti, arsenalas, o yra labai savito kolorito rusiškojo nešvankumo diapazono nuoroda ir pavyzdžių priminimas.

Ar Rusijoje yra tokia sfera, kur melo dvasia būtų netoleruojama arba bent toleruojama mažesniu laipsniu? Kažkada dar buvo galima bandyti naiviai įsivaizduoti, kad tokia užuovėja nuo melo yra, tarkime, sportas, kur atletai išbando jėgas sąžiningoje kovoje, tačiau šiandien Rusijos sportininkų reputacija  jau yra suteršta dopingo skandalų taip kategoriškai, kad jie – vejami iš tarptautinių turnyrų. Dopingas yra melo dvasia sporte, jį vartojantys bėgant laikui buvo sučiupti ne vienos šalies atletai, tačiau tik Rusijoje sportininkų farširavimas dopingu įgijo sisteminį pobūdį, tapo valstybės remiama, politinio užsakymo formą prisiėmusia melo ir apgavysčių strategija.

Šis dopingo pavyzdys, kaip atrodo, gali būti traktuojamas išplėtotu pavidalu aptariant taip pat ir beprecedentį rusų programišių bandymą kibernetinėmis atakomis paveikti neseniai praūžusių JAV prezidento rinkimų rezultatus. Iš tiesų, turime pagrindą teigti, jog Rusija tokiu būdu įsikišdama į svetimoje šalyje vykstančius rinkimus dopingavo vieną iš pretendentų, siekė padėti rusų favoritui laimėti rinkiminę kovą  nesąžiningomis priemonėmis.

Vis dėlto girdime patikinimus, kad Donaldas Trumpas pradėjęs eiti išrinktojo prezidento pareigas greitai pademonstruos savo nepriklausomumo nuo pašalinių įtakų stotą, parodys rusams jų kuzkino mat. Tačiau jeigu versija, kad Donaldas Trumpas vis dėlto laimėjo dėl rusų užkrauto kibernetinio dopingo bent iš dalies yra teisinga, neatmestina ir tokia galimybė, jog visos šio septyniasdešimtmečio atleto pergalės yra skirtos to paties kuznecovo ar ivanovo motinos garbei.

Tikriausiai tie patys rusų mistifikatoriai taip pat platina nuomonę, kad neva D.Trumpo ir V.Putino aljansas galop užtikrins baltojo žmogaus pergalę (sic). Vaje vaje…  Ką gi, jeigu dauguma mano tautiečių patikėtų tokia nesąmone, prašyčiau mane nuo to momento laikyti negru.

2016.12.28; 18:45