Jerevanas, rugsėjo 21 d. (AFP-ELTA). Armėnijos ministras pirmininkas Nikolas Pašinianas ketvirtadienį apkaltino Rusijos taikdarius nesugebėjus užkirsti kelio Azerbaidžano puolimui Karabache, per kurį Baku perėmė visišką ginčijamo regiono kontrolę.
„Jei taikdariams pavyko susitarti dėl paliaubų, tai kodėl jiems nepavyko susitarti, kad būtų užkirstas kelias Kalnų Karabacho užpuolimui? – klausė jis per nacionalinę televiziją. – Mes apie jį įspėjome: kodėl jie neatliko savo taikos palaikymo funkcijų?“.
N. Pašinianas taip pat sakė nematantis neišvengiamos grėsmės civiliams Karabache, tačiau prireikus Jerevanas pasirengęs priimti 40 tūkst. šeimų.
„Šiandien, mano vertinimu, Kalnų Karabacho civiliams gyventojams tiesioginės grėsmės nėra“, – per televiziją sakė N. Pašinianas. Jis taip pat pareiškė, kad paliaubų susitarimo iš esmės laikomasi. „Paliaubų režimas apskritai galioja, būta pavienių pažeidimų, bet padėtis yra stabili“, – sakė N. Pašinianas.
Ketvirtadienį Karabacho armėnų separatistų lyderiai pareiškė esantys pasirengę tęsti taikos derybas su Azerbaidžanu, prieš tai paskelbusiu, kad atgavo anklavo kontrolę. „Šalys ypač pabrėžė būtinybę visas esamas problemas aptarti taikioje aplinkoje ir sakė esančios pasirengusios tęsti susitikimus“, – sakoma separatistų vyriausybės pareiškime po pirmojo derybų rato.
Ketvirtadienį Azerbaidžanas ir Karabacho armėnai separatistai surengė pirmąsias tiesiogines taikos derybas. Trečiadienį separatistai sutiko sudėti ginklus pagal Rusijos tarpininkautą paliaubų planą, sustabdžiusį parą trukusį Azerbaidžano puolimą siekiant atkovoti žemę, dėl kurios ginčijamasi jau kelis dešimtmečius.
Azerbaidžano prezidentūra tvirtino, kad dvi valandas trukęs susitikimas vyko „konstruktyvioje ir taikioje atmosferoje“, dalyvaujant Rusijos taikdariams, ir kad šalys susitarė dėl tolesnių derybų. Baku derybininkai pristatė planus dėl Karabacho armėnų „reintegracijos“ į Azerbaidžaną ir pažadėjo aprūpinti gyventojus skubiai reikalingais degalais, humanitarinėmis prekėmis ir vaistais.
Kol vyko susitikimas, nepaisant paliaubų separatistų tvirtovėje Stepanakerte (Hankendis – azerbaidžanietiškas miesto pavadinimas) aidėjo šūviai. „Prie miesto įvyko nedidelis susišaudymas, – naujienų agentūrai AFP sakė verslininkas ir dviejų vaikų tėvas Arutiunas Gasparianas. – Sėdime namuose ir laukiame derybų rezultatų“.
Separatistų valdžia dėl paliaubų pažeidimo kaltino Azerbaidžaną, tačiau Baku kaltinimus neigė.
Regiono žmogaus teisių ombudsmenas socialinėje žiniasklaidoje pareiškė, kad „Stepanakerto gatvės pilnos perkeltųjų asmenų, alkanų, išsigandusių ir kamuojamų nežinomybės“.
Rugsėjo 13-osios vakarą tarp Azerbaidžano ir Armėnijos vėl įsiplieskė kovos. Šaudymai tęsėsi kiaurą naktį. Tai nutiko Karabacho regione, kuris pagal tarptautinę teisę priklauso Azerbaidžanui.
Priminsime – trisdešimt metų kantriai laukę Vakarų paramos ir jos nesulaukę azerbaidžaniečiai 2020-ųjų rudenį ryžosi savo žemes iš armėnų okupantų rankų susigrąžinti karinėmis priemonėmis. Karas dėl Karabacho grąžinimo teisėtiems šeimininkams 2020-ųjų rudenį tęsėsi 44 paras. Daugumą Karabacho žemių oficialusis Baku susigrąžino. Tačiau – ne visas (pavyzdžiui, Karabacho sostinė Hankendis – vis dar armėnų separatistų žinioje). Kodėl – ne visas? Kaip visuomet, įsikišo agresyvusis Kremlius, pažerdamas intrigų, ir vadinamųjų „rusų taikdarių“ pagalba Armėnijos valdžiai pavyko kelis Karabacho regionus išlaikyti savo įtakos zonoje.
Pastaruosius dvejis metus oficialusis Jerevanas rengė užtektinai daug bjaurių provokacijų – apšaudydavo azerbaidžaniečių karius, rengdavo trumpus įsiveržimus, minuodavo kelius, įvažiavimus į miestus ir gyvenvietes, degino Karabache išlikusius azerbaidžaniečių namus ir ūkius, mečetes, barbariškai kirto miškus. Tiksliau tariant, bet kokia kaina troško išlaikyti bent keletą Karabacho sričių savo žinioje, o tas teritorijas, kurias būdavo priversti grąžinti, stengdavosi taip suniokoti, kad jos taptų dykromis.
Beje, rengdama provokacijas Armėnija tuo pačiu dalyvavo konflikto sureguliavimo derybose, melagingai įsipareigodama po truputį taikiai išsinešdinti iš viso Karabacho. Tačiau derybos tebuvo širma. Kaip ir tie verkšlenimai, girdi, tai Azerbaidžanas puldinėja „taikius Karabacho gyventojus“. Armėijos premjeras Nikolas Pašinianas konstravo politiką taip, kad neapibrėžta situacija tęstųsi kuo ilgiau.
Regis, Azerbaidžanas senų seniausiai perprato Jerevano klastas ir deramai atsako į visas provokacijas. Tačiau galimybių rengti išpuolius prieš teisėtai savo teritorijas susigrąžinančius azerbaidžaniečius – vis mažiau. Paskutinę viltį prarandantis N. Pašinianas net kreipėsi pagalbos į Kremlių, kad Vladimiras Putinas bent kiek sutramdytų Azerbaidžaną. Šis Armėnijos premjero žingsnis, turint omenyje Rusijos pradėtą karą prieš Ukrainą, – ypač niekingas.
Beje, sunkiai suprantamas JAV valstybės sekretoriaus Entony Blinkeno pareiškimas, girdi, konfliktą Armėnija ir Azerbaidžanas privalo likiduoti taikiomis priemonėmis. Jei 30 metų nepavyko konflikto taikiai sureguliuoti, vadinasi, jo ir ateityje nebus įmanoma taikiai sureguliuoti.
Tokie demagogiški Vašingtono paraginimai – apgailėtini. Jie panašūs į pareiškimus tų demagogų, kurie šiandien ir Ukrainą ragina pradėt taikos derybas. Prezidentas Volodymiras Zelenskis labai taikliai pastebėjo: kol Rusija nebus išstumta iš visų ukrainietiškų žemių, tol nebus jokių derybų. Puikus atsakymas. Mes jau tūkstančius kartų įsitikinome, ko verti V.Putino troškimai bendrauti taikiai, garbingai, laikantis tarptautinių susitarimų. Lygai taip pat, kaip elgiasi dabar Ukraina, elgiasi ir Azerbaidžanas: jėga stumia lauk okupantus. Nes taikiai pasitraukti armėnai nelinkę. Jei dabar Sakartvelas sumanytų jėga susigrąžinti iš jų atimtas žemes, – taip pat elgtųsi teisingai. Nes naivu manyti, jog Rusijos remiami separatistai sutiktų gražiuoju atiduoti Tbilisiui tai, kas iš sakartvelų atimta jėga ir klasta.
Įdomus buvo paskutinis Marko Feigino videointerviu su Ukrainos karinės žvalgybos papulkininkiu Oleksejumis Arestovičiumi (rugsėjo 13-oji), kuris, paklaustas, kaip vertina rugsėjo 13-14-osios susirėmimus tarp armėnų ir azerbaidžaniečių, pabrėžė, kad Azerbaidžanas juda teisinga kryptimi – visomis priemonėmis mėgina išvaduoti savas žemes. O Armėnijos premjeras, prašydamas V.Putino pagalbos, elgiasi tarsi pametęs galvą.
Pats protingiausias Jerevano sprendimas būtų pradėt tikras, rimtas derybas su Azerbaidžanu ir Turkija, o ne su Kremliaus diktatoriumi.
Prisiminkime Rusijos – Gruzijos karą. Koks jis žvelgiant šių dienų akimis? Kokias išvadas galime padaryti? Be abejo, Gruzija turi savo silpnąją pusę. Savo Achilo kulną. Ji tą karą pralaimėjo. Tačiau ir Rusija to karo nelaimėjo. Jei Rusijos pagrindinis tikslas buvo nuversti Michailą Saakašvilį ir pakarti jį už vienos vietos, tai šito tikslo Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas tikrai nepasiekė. M.Saakašvilis nenuverstas ir nepakartas.
Beje, man visiškai neįdomu, ką apie šį susidūrimą rašo Rusijos spauda. Ypač – oficialioji. Patys įdomiausi keleri paskutinieji metai. Tiksliau tariant, pats įdomiausias dalykas – Europos reakcija. Ponios Heidi Taljavini reakcija turi ypatingą bruožą. Jos ataskaitoje parašyta: “iš vienos pusės atrodo vienaip, iš kitos pusės – atrodo dar kitaip”. Suprask, Rusija sako, kad karą pradėjo Gruzija, gruzinai tvirtina, jog pirmieji užpuolė rusai, o mes, europiečiai, nežinome, kas šiame ginče teisus, o kas meluoja.