Ryto rasos sodas

Apie Kęstučio Ptakausko „Ryto rasos sodą“, augantį Alytuje, Ramybės gatvėje, žinau seniai, kai ką esu matęs nuotraukose, televizijos ekrane.

O pabuvojau jame tik dabar, gegužės 28 d. Nedaug trūko – būčiau pavėlavęs, nes šeimininkas ketino išvykti. Bet jis maloniai sutiko mūsų palaukti, atvykusiems parodė savo nuostabius kūrinius, leido juos fotografuoti. Tomis nuotraukomis noriu pasidalinti su mūsų svetainės skaitytojais.

Apie save ir savo kūrinius Kęstutis Ptakauskas pasakoja knygelėje „Ryto rasos sodas“, iš kurios pateikiame pluoštelį šio nepaprasto žmogaus minčių.

Vytautas Visockas

xxx

…Mano sodas – tai savitas gyvenimas, be žmogiškų nuodėmių, rūpesčių… Pasisveikinęs su kiekvienu jo gyventoju, nugrimztu į meditacijos pasaulį. Ten pabūnu su savo DAO, kurį vadina ir Absoliutu, Brahmanu, Visuma, Dievu, kitais vardais. Šį jausmą sunku aprašyti, jį reikia išgyventi. Dabar aš negaliu įsivaizduoti savo gyvenimo be ryto ir saulės, su kuria aš jau daugelį metų lenktyniauju, kas kurį pirmas pasveikins. Iš čia gimė ir mano sodo vardas ASA DZ UYU EN (RYTO RASOS SODAS)…

Nelengvai atsirado šis sodas. Gimiau Sibire (1957) tremtinių šeimoje. 1958 m. grįžus į Lietuvą mūsų šeimai gyvenimą teko pradėti iš naujo, įveikiant daug sunkumų. Ypač viskas susikomplikavo, kai prieš savo valią, tarnaudamas sovietų armijoje, buvau nublokštas į karą Afganistane, kuris įsirėžė ne tik į kūną, bet ir į dvasią. Ir iki šiol liko kaip nuolat kraujuojantis randas… Ką patyriau toje tolimoje šalyje, ėmiau balansuoti ant būties ir nebūties ribos. Norint atsispirti pragaiščiai, degradavimui, reikėjo rasti tai, kas mane skatintų prasmingai gyventi. Pirmiausia ėmiau taip išnaudoti save, kad į galvą nelįstų jokia mintis, kuri primintų košmarą, išgyventą Afganistane. Prisiverčiau miegoti tik po kelias valandas, visą kitą laiką skyriau darbui, mokslams, ypač filosofijos studijoms…

Nelaimės persekiojo ir toliau: penkis kartus buvau patekęs į mirtinas situacijas, tačiau išgyvenau. Pradėjau suprasti, jog kažkas mane globoja, saugo, o kartu ragina ieškoti, kas padėtų atsilaikyti prieš visas negandas. Mano dvasia ilgai nerado ko reikėjo, bet prie to artėjo. Viskas pasikeitė 1996 metais poilsiaujant Palangoje. Tąkart atsitiktinai išvydau japoniško sodo nuotrauką, kuri savaip pakreipė tolimesnį mano gyvenimą. Bežiūrint į aną tolimo krašto vaizdinį manyje tarsi išsiveržė ugnikalnis! Nežinojau, kas atsitiko, tik intuityviai suvokiau, jog privalau savo širdimi, savo rankomis sukurti tokį sodą ir kad jo kūrimas – vienintelis kelias į mano paties vidinio pasaulio harmoniją!..

…Bonsai jau keli šimtai metų auginami Tolimuosiuose Rytuose: Kinijoje, Japonijoje ir kitur. Nuo to laiko prasidėjo mano pažintis su šiuo mažuoju pasaulio stebuklu – medžiu, kuris gali augti vazonėlyje…

…Medis – kosmoso elementas, simbolizuojantis ilgaamžiškumą. Bonsai – žmogaus sukurti meno kūriniai, turintys ypatingą savo filosofiją. Žinau, jog ateityje bonsai taps lietuviška tradicija, kurią, perduodami iš kartos į kartą kaip šeimos relikviją, sukursime kultūrą, įpareigojančią puoselėti ir mylėti gamtą…