Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Ar toli iš premjero kabineto iki prezidentūros? Žiūrint, kas juda ir kokiu reikalu.

Taigi, jei juda premjeras Saulius Skvernelis, ir juda su svajone savimi pakeisti prezidento poste Dalią Grybauskaitę, tiesus kelias, kad ir trumputis, gali pasirodyti neturintis galo. Nes reikia įtikinti rinkėjus, kad, pavadovavęs ministrų kabinetui, tas pats asmuo gebės vadovauti ir visai valstybei.

Bet ar daug šiandien valstybėje atsirastų tokių naivuolių, kurie patikėtų, kad S. Skvernelis geba vadovauti vyriausybei? Nuolat smunkantys reitingai kalba patys už save, o smunka jie ne be pagrindo.

Štai rugpjūčio pradžioje premjeras, panašiai kaip JAV prezidentas Donaldas Trumpas, ėmė šokiruoti visuomenę savo pareiškimais elektroninėje erdvėje. Feisbuko paskyroje jis pareiškė, kad mokesčius reikia mažinti ne tiems, kurie uždirba mažai, o tiems, kurie uždirba daug. Nes, S. Skvernelio giliu įsitikinimu, dideles algas (6 tūkst. eurų ir daugiau „į rankas” per mėnesį) „gauna patys gabiausi, itin aukštos kvalifikacijos vadovai ar specialistai. Žmonės, kurie kuria didžiulę pridėtinę vertę visai visuomenei ir valstybei. Žmonės, kurie ne šiaip „kala pinigą”, o kuria darbo vietas… Žmonės, kurie, sakyčiau, yra viena iš pagrindinių valstybės varomųjų jėgų /…../ Todėl siūlome jiems paskatinimą arba „bonusą”, jei norite – dalinį mokesčių naštos sumažinimą.”

Kvailumas ar cinizmas? Tesprendžia pats skaitytojas, o kad jam būtų lengviau, galima priminti naujausią premjero akibrokštą vienai gausiausių, bet daugiau kaip dešimt kartų mažesnius, nei jo išliaupsintieji šešiatūkstantininkai, atlyginimus gaunančiai „biudžetininkų“ grupei –pedagogams. Viešojoje erdvėje, net ir Seime, netylant kalboms, jog reformuojant švietimo sistemą, būtina pradėti nuo atlyginimų mokytojams didinimo, premjeras pasidalino giliamintiška įžvalga: kai moksleiviai „po vidurinės išeina nemokėdami net skaityti, tai duoti švietimo sistemai 200 mln. eurų yra neatsakinga“,

Panašu į tai, kad premjeras nėra girdėjęs apie tuos mūsų mokyklas baigusius abiturientus, kurie toliau šturmuoja mokslo aukštumas geriausiuose ir  geruose pasaulio universitetuose… O jei taip, ką jis iš viso žino apie Lietuvos mokyklą ir jos problemas? Tiek, kiek pasufleruoja  švietimo ministrė? Bet ir ji, kaip rašiau vienoje savo ankstesnių publikacijų, gyvena kitoje realybėje, o ne Lietuvoje…

Bet visišką premjero nesugebėjimą protingai ar bent logiškai mąstyti liudija tai, jog, sekant premjero logika, mažiausių atlyginimų „nusipelno“ vyriausybės ministrai ir Seimo nariai. Mat, jų darbo kokybę demonstruoja didžiausia visoje ES emigracija iš Lietuvos. Tad už ką jiems tauta skiria TOOOKIUS atlyginimus?!

Lechas Kačynskis ir Valdas Adamkus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Panašių pavyzdžių, keliančių dideles abejones dėl premjero kompetencijų, galima būtų pateikti ne vieną. O ateityje premjero laukia dar sunkesnis egzaminas; biudžeto dėliojimas. Ir kai visi bado akis į neužmatomas aukštumas šaunančiomis kainomis ir reikalauja didesnių atlyginimų, Daukanto aikštė nuo premjero būstinės pavojingai tolsta į vos beužmatomus tolius. Todėl S. Skvernelį konsultuojanti ir vadeliojanti partija –  o tai tikrai ne valstiečiai ir ne socialdemokratai, – rimtai susirūpino savo būsimo kandidato įvaizdžiu ir trenkė ėjimą žirgu: nukreipė jo žvilgsnius ir žingsnius į užsienio politiką, kuria, beje, rūpintis nėra tiesioginė premjero pareiga. Ne taip, kaip valstybės vidaus reikalai…

Pasirinkimas užsienio politikos baruose itin platus: galima toliau gąsdinti ir gąsdintis Rusija; galima „suvadovauti“ ar patarpininkauti Ukrainai; galima apmąstyti ir derinti su kaimyninėmis ES šalimis poziciją iš Briuselio atskriejančių pasiūlymų (teisingiau – įsakymų) tema, ką jau senokai daro Lenkija ir kitos Višegrado šalys. Pagaliau, pribrendo ir pernoko laikas megzti rimtus, nuoseklius ir korektiškus santykius su mūsų Baltijos sesėmis, Latvija ir Estija, apie kurias mes šiandien žinome ir galvojame  mažiau, nei apie Korėją ar JAV. O jei nuribuliuoja mūsų žiniasklaidoje informacija apie tas seses, tai nebent tada, kai jos nepritaria kokiam nors Lietuvos valdžios nepakankamai apgalvotam ar iš anksto neaptartam pasiūlymui (pavyzdžiui, nesutinka pasižadėti nepirkti „nešvarios“ elektros iš Astravo AE).

Tačiau S. Skvernelio patarėjai, „pilkieji kardinolai“ nurodė jam kitą kryptį: į Vakarus, tiksliau, į Lenkiją. Jų nuomone, jei premjerui pavyktų sugrąžinti Lietuvos santykius su Lenkija į buvusį kadaise lygį (turimi galvoje Valdo Adamkaus prezidentavimo laikai), vien to užtektų, kad jo premjerystė „būtų vertinama teigiamai“. O kas būtų tie, kurie vertintų teigiamai?

Spėjimų gali būti įvairių. Bet skaitytojų dėmesį norėčiau atkreipti į tai, kad pirmasis Skvernelio susitikimas Lenkijoje, trukęs net tris valandas, buvo su Jaroslavu Kačynskiu, ir tai jau antras jų susitikimas per pastaruosius metus. Ką tai reikštų? 

Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Visiems žinoma, jog be J. Kačynskio valios jau dveji metai net plaukas nuo galvos nenukrenta Lenkijoje. Ir kas gali paneigti, kad ponas Kačynskis nemėgina savo galių išplėsti į Lietuvą? Reguliariais tapę susitikimai su politinio bei vertybinio stuburo neturinčiu, bet ambicingu Lietuvos premjeru verčia Lenkijos gerais norais nepasitikinčius politikus ir tiesiog atsakingus piliečius būti itin budriais.

Ypač jei už nuolaidas (būtent – nuolaidas, o ne abipusiais interesais paremtą bendradarbiavimą) lenkų agresyviam kišimuisi į Lietuvos vidaus reikalus S. Skverneliui pažadėta parama, siekiant posto Daukanto aikštėje… O Lietuvoje rėmėjų irgi nepritrūktų: paremtų ne tik Sąjūdžio idealus išdavę politikai, bet ir visi pinigingieji, kuriems jau pažadėti mažesni mokesčiai…

2017.09.15; 13:30

Pasibaigus šventiniam renginiui Karo muziejaus sodelyje, Rotušės aikštėje prabilo Kauno jaunimas. Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos Kauno skyriaus vaikinai ir merginos ėjo Laisvės alėja nuo Ramybės parko. Skanduodami “Lietuva – lietuviams” jie nešė vėliavas ir plakatus, kuriuos matote čia skelbiamose nuotraukose.

Su grupe Vilniaus Lietuvių tautinio jaunimo vadovų, kai kuriais Seimo, tautinės pakraipos partijų nariais atvažiavau į Kauną įsitikinti – Vilniaus ar Kauno jaunimas aktyvesnis, pastebimesnis, garsiau taria žodžius, kurie labai nepatinka liberalams kosmopolitams, tautybės neigėjams, todėl jie visaip juos interpretuoja. Žodžiai “Lietuva lietuviams” tikrai jokiu būdu nenukreipti prieš kurią nors Lietuvoje gyvenančią tautinę mažumą, jais tiesiog norima pasakyti, kad lietuviai Lietuvoje nenoti būti antrarūšiai, kaip to įviariom formom siekia kai kurios įtakingos politinės jėgos, kad tautybių neigino, nutylėjimo, ignoravimo politika ypač pavojinga mažoms tautoms.

Tautinis jaunimas mato Sąjūdžio idealų išdavystę, valstybėje įsigalėjusią baisią socialinę atskirtį, skatinančią emigraciją, varančią į neviltį daugumą Lietuvos piliečių.

Šias ir daug kitų problemų kėlė jaunieji Kauno tautininkai, taip pat juos palaikyti atvykę bendraminčiai iš Vilniaus.

Jaunimo, neabejingo tautos likimui, kasmet vis daugiau. Tą pastebėjo ne vienas kalbėtojas. Netiesa, kad po šio judėjimo vėliava buriasi tik mažai išsilavinę jaunuoliai, kaip juos nori sumenkinti, jų veiklą suprimityvinti, suskaldyti kosmopolitai, kuriuos užpernai miręs lietuvių tautos patriotas Vilius Bražėnas ne viena proga ragino susodinti į kosminį laivą ir išsiųsti į kosmosą. Pastebėjau, ši šmaikšti idėja buvo “realizuota” viename plakate.

XXX

Vasario 16-ąją Kaune neleista mitinguoti “įvairiems žmonėms”

Kaune ketvirtadienį, be įvairių Vasario 16-osios renginių, buvo numatytos dvejos ideologiškai skirtingos eitynės. Tradiciškai eitynes Vasario 16-ąją organizuoja Lietuvos tautinio jaunimo sąjunga (LTJS), kurios vadovai alternatyvią akciją pavadino provokacija. Vadinamųjų alternatyviųjų eitynių organizatoriai tikino nesiekiantys sukelti jokių incidentų – esą norima parodyti, kad Kaune gyvena “įvairūs žmonės”. Tai renginys “Už solidarią ir įvairią Lietuvą”, kurį pasiskelbė organizuojančios kelios mažai žinomos organizacijos bei Tolerantiško jaunimo asociacijos Kauno skyrius.

Abejoms eitynėms Kauno savivaldybė buvo išdavusi leidimus, laiką parinko taip, kad nesusikirstų abiejų renginių dalyvių keliai. LTJS vadovas Julius Panka stebėjosi, kad “alternatyvių” eitynių organizatoriai neprisijungė prie tradicinės akcijos. Laimei, viešoje erdvėje pasirodžius nuomonėms, kad “įvairių žmonių” renginys gali būti provokacija, savivaldybė atšaukė anksčiau išduotą leidimą jų eisenai (pasiūlymą eitynes organizuoti Ąžuolyno parke jų organizatoriai atmetė).

LTJS eitynių dalyviai tradiciškai žygiavo nuo Ramybės parko iki Rotušės aikštės. Tačiau visuomenė susirūpinusi, kad Vilniaus savivaldybė yra išdavusi leidimą panašioms “įvairių žmonių” eitynėms kovo 11 dieną. Daugiausia tai būtų už “žmogaus teises kovojančių” homoseksualų ir kitokių grupuočių renginys. Patriotiškai nusiteikusi visuomenė tai irgi laiko provokacija, netinkama mūsų laisvės iškovojimams. (“XXI amžiaus informacija”).

Vytauto Visocko nuotr.

2012.02.18

zemaityte_aldona

Dažnai pamąstau, kad sėdusi prie kompiuterio ką nors parašyti, pataikau ne į savo roges. Knygos, spektakliai, dailės parodos ir jų autoriai, architektūros ir kultūrinio paveldo objektai buvo mano kultūrinės žurnalistikos teritorija.

Per visą kūrybinį gyvenimą pro mano akis kultūros apraiškų praėjo tiek daug, kad neišvengiamai širdyje ir kūrybinėje biografijoje paliko savo pėdsakus – vieni ryškius, kiti blyškesnius. Prasidėjus Atgimimui ir Lietuvai iškovojus Nepriklausomybę, staiga pasijutau savo valstybės piliete, pagavo noras rašyti apie politiką ir valstybę.

Pasukau ta kryptimi, kur politinio spektro bangose maudosi mano buvusieji kolegos. Šitam žingsniui mane paskatino įvykęs virsmas valstybėje ir žmonėse. Mano kolegos, net iš kultūrinės spaudos, atėję į populiariąją žurnalistiką, ėmė… niekinti jauną, besikuriančią valstybę, tapyti jos paveikslą niūriomis spalvomis, tyčiotis iš žmonių, kurie kalbėdavo apie pozityvius dalykus ar bandydavo daryti pozityvius darbus.

Continue reading „Oligarchai, žurnalistai ir „tyrimo“ manija“