Tikriausiai daug kas prisimena spektaklį panašiu pavadinimu. Jame pagrindinis herojus, užkietėjęs lošėjas ir chuliganas, apsimeta nepakaltinamu kvailiu ir atsiduria psichiatrinėje ligoninėje, kur, pasirodo, ten esanti tvarka ir realybė daug žiauresnė negu kalėjime. Tik žmonės – protingesni už tuos, kuriuos esame linkę vadinti pasaulio išmintingaisiais…
Kažkas panašaus pastaruoju metu vyksta ir Lietuvos politinėje padangėje.
2016-aisiais, kuomet Lietuvos Respublikos Seimo rinkimus laimėjo taip vadinami Ramūno Karbauskio „valstiečiai“, iš pradžių atrodė, jog tarsi ir papūtė gaivesnis vėjas. „Valstiečiai“ ryžtingai užsimojo kovoti prieš lyg maras plintantį girtavimą. Pabrango alkoholiniai gėrimai, sutrumpėjo prekybos jais laikas, pailgėjo amžius, kai juos gali nusipirkti.
Taip vadinama profesionalų vyriausybė ėmėsi ir kitų policinių reformų. Ar jos veiksmingos? Priimtas Baudžiamojo kodekso straipsnis, kuomet už vairavimą neblaiviam (daugiau kaip 1,50 prom.) numatyta net laisvės atėmimo iki vienerių metų bausmė. Ar ji šiandien taikoma, – tai jau kitas klausimas, vertas rimtos analizės. Bet praktika rodo, jog iš esmės niekas taip ir nepasikeitė.
Tačiau pirmas „valstiečių“ suklupimas buvo skandalingoji Karbauskio „Gretos istorija“. Karbauskis raitėsi tarsi pagautas ungurys neigdamas bet kokias sąsajas su gražiais kailiniais, prabangiu automobiliu besipuikuojančia moterimi, kol yla pagaliau išlindo iš maišo.
Tai buvo pirmoji valdančiųjų vedlio asmeninė krizė.
Bet vėliau ji užsimiršo. Žmogaus atmintis trumpa, sako liaudies išmintis. O ypač – greitai besisukančiame pasaulyje.
Dar buvo švietimo „reforma“, mokytojų streikai ir švietimo ministrės Jurgitos Petrauskienės fiasko. Politinėje padangėje sužibo ryški Agnės Širinskienės, ištikimiausios Karbauskio bendražygės, žvaigždė. Ji „žibėjo“ iki tol, kol „charizmatiškoji“ politikė, aukodamasi dėl naujai sudarytos Seimo valdančios koalicijos, „nepaskolino“ savęs Remigijui Žemaitaičiui, kurio frakcija Seime subyrėjo netekus vieno nario.
Kažkas tai pavadino sąvadavimu, o iš tikrųjų, tai – politinė prostitucija.
Braškantis „valstiečių“ laivas pradėjo dar labiau skęsti, kuomet premjeras, kandidatuodamas į prezidentus, net nepateko į antrąjį turą, nors Karbauskis nuo kalno gyrėsi, jog jo partiją laimės visus rinkimus: ir Savivaldybių, ir Prezidento, ir Europarlamento. Nelaimėjo, nors vedlys Karbauskis ligi šiol mano, kad laimėjo.
Atsirado vis labiau gilėjantis plyšys tarp S. Skvernelio ir R. Karbauskio.
Trintis „valstiečių“ viduje ypač išryškėjo formuojant naująją Seimo daugumą. Moralinis Karbauskio veidas pasirodė, kai vardan daugumos jis sutiko ją formuoti net su „Tvarkos ir teisingumo“ partijos, kuri yra teisiama, frakcija, nors prieš rinkimus dievagojosi, kad jokiu būdu to nedarytų.
Garbės kodeksas jau nebegalioja.
Ir štai socialdarbiečiai (nors niekas taip ir nežino, kas jie tokie, išskyrus užpelkėjusį Gediminą Kirkilą), kurie taip pat koalicijoje, panoro Seimo pirmininko posto.
„Valstietis“ Viktoras Pranckietis savanoriškai niekaip nesutinka užleisti savo posto. Sako, kadais buvęs Uspaskicho statytinis Seimo pirmininkas V. Gedvilas jam pataręs to nedaryti.
V. Pranckietis yra vienas iš populiariausių politikų (jeigu tokių dar apskritai likę veikiančioje politikoje), ir pats sakosi gerai dirbantis, tačiau, kaip bežiūrėtum, atrodo apgailėtinai. Trūksta išdidumo, trūksta elementarios savigarbos.
Kad Seimą, įstatymų lopšį, yra ištikusi reputacinė krizė, regis, niekas, sveikai mąstantis, šiandien neabejoja. Tai gal jį dar išgelbėtų išankstiniai rinkimai?
Būtų ketvirtieji, šiais apokaliptiniais metais.
2019.07.16; 18:00
