KGB. Yra tokia profesija – žudyti žmones

Baigtas viešinti KGB agentų archyvinių asmens bylų registracijos žurnalas (žurnalas) sukėlė nemažą atgarsį ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, ypač Latvijoje. Daugiausiai dėmesio posovietinėje erdvėje buvo skirta KGB dokumentuose minimam aktoriui Donatui Banioniui, nors pats teatro ir kino  grandas apie savo ataskaitas KGB viešai pasakojo dar 2009 metais.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (Centras) nutarė paviešinti šia tema dažniausiai pasikartojančius klausimus (priekaištus) ir atsakyti į juos viešai.

Klausimas. Ar nemanote, kad tas žurnalas yra specialiai palikta KGB klastotė?

Atsakymas. Nei VSD, kuris saugojo žurnalą iki 2012 metų, nei Centras nenustatė, kad šis žurnalas būtų KGB palikta klastotė. Papildomai ištirti KGB dokumentai rodo, kad visi į žurnalą įrašyti asmenys buvo verbuojami KGB, tačiau ne visi su sovietiniu saugumu norėjo bendradarbiauti. Centro tinklapyje paskelbto žurnalo įrašai sutampa su įrašais kituose KGB dokumentuose, tarp jų ir su įrašais kitų agentų bylų registracijos žurnaluose, kurių LYA yra saugomi 42 vienetai.

Klausimas. Kodėl tuomet Centras pats savo įžangoje siūlo vertinti žurnalą kritiškai: „Neatmestina tikimybė, kad kai kurie asmenys buvo įtraukti į sąrašą operatyviniais ar kompromitavimo tikslais“?

Atsakymas. Centras nuo pat šio žurnalo viešinimo pradžios tiek savo tinklapyje, tiek žiniasklaidoje rekomendavo jį vertinti kritiškai, nes ne visi asmenys, kuriuos KGB savo žurnale įvardino savo agentais, iš tiesų dirbo tą darbą. Akivaizdu viena: jie visi buvo verbuojami, bet ne visi teikė informaciją. Istorikams kol kas nepavyko išsiaiškinti, kokiu principu ir kokiu tikslu sudarytas šis, tik 1987 m. pradėtas pildyti, žurnalas. Neatmestina tikimybė, kad kai kuriuos žurnale esančius asmenis KGB tikėjosi šantažuoti ar kompromituoti – taip buvo daroma partizaninio pasipriešinimo laikais. Todėl Centras pabrėžė, kad kiekvienas įrašytas asmuo turi būti vertinamas individualiai.

Klausimas. Ar esami dokumentai patvirtina, kad Donatas Banionis ir Saulius Sondeckis bendradarbiavo su KGB?

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras: aktorius D. Banionis ir dirigentas S. Sondeckis buvo KGB agentai. Vladimiro Gulevičiaus (ELTA) nuotr.

Atsakymas. Pagal įstatymą Centras neskelbia teisinių verdiktų ir nenustatinėja bendradarbiavimo su KGB fakto. Centras pateikia visus žurnalo įrašus bei kitus rastus su tuo asmeniu susijusius archyvinius dokumentus kaip istorinius faktus. Daugumos agentų pagrindiniai dokumentai – asmens ir darbo bylos yra išvežtos į Rusiją, tačiau iš likusios medžiagos matyti, kad D. Banionis ir S. Sondeckis turėjo nevienkartinių kontaktų su KGB. Tačiau, kaip jau minėta, pats kontaktas savaime neturėtų būti vertinamas kaip slapto bendradarbiavimo faktas teisine prasme. 2009 m. balandžio 26 d. Donatas Banionis interviu rusiškam leidiniui „Moskovskij komsomolec“ pasakojo apie savo kontaktus su KGB: „Kai grįždavau iš užsienio reikėjo su jais [KGB] atsiskaityti, rašyti ataskaitas. Nežinau, verbavimas tai ar ne. Aš rašiau, su kuo susitikdavau, ką mačiau. Žinoma, melavau, išsisukinėdavau, kad nepakiščiau gerų žmonių. Bet vis tiek tai reikėjo daryti, kitaip manęs daugiau į užsienį nebūtų išleidę ir negalėčiau niekur dirbti. Kagėbistai žinojo, kad aš meluoju, bet jie privalėjo į mano bylą įdėti ataskaitą“.

Jei minėti iškilūs menininkai būtų pranešę specialiai sudarytai komisijai apie savo kontaktus, jų pavardės šiame žurnale pagal įstatymą būtų įslaptintos, kaip ir kitų 22 šio žurnalo įrašai. 

Klausimas. Kodėl neišbraukiate iš KGB agentų sąrašo kardinolo Vincento Sladkevičiaus?

Atsakymas. To padaryti negalime, nes tai būtų vientiso archyvinio dokumento, kokiu yra žurnalas, klastojimas. Žurnalą sudarė KGB, Centras, skelbdamas žurnalą, pateikė papildomą informaciją: V. Sladkevičius jokių pranešimų nerašė, agento darbo byla jam net neužvesta, po metų iš agentūrinio tinklo išbrauktas, kaip neteikiantis informacijos, ir jam už tai atkeršyta – iš Kauno ištremtas į provinciją.

Klausimas. Kodėl Centras būtent dabar paviešino šį žurnalą?

Atsakymas. Teoriškai šis žurnalas tapo viešas nuo 2012 m., kai Valstybės saugumo departamentas savo žinioje turėtus archyvinius KGB dokumentus, taip pat ir minimą žurnalą, perdavė Lietuvos ypatingajam archyvui. Pagal LR teisės aktus Ypatingojo archyvo fondai yra atviri visuomenei (neviešinami tik valstybei prisipažinę buvę KGB bendradarbiai – jų slaptumas įtvirtintas įstatymu). Tačiau Centras ėmėsi tikrinti žurnalo duomenis ir pateikė juos kartu su papildomais tyrimais. Medžiaga buvo teikiami nedidelėmis porcijomis, šis darbas užtruko penkerius metus: pradėtas 2012-ųjų pabaigoje ir baigtas 2018 m. sausio 5 d., išanalizuota ir paskelbta 1647 asmenų duomenys. Šiuo metu Ypatingasis archyvas žurnalą skaitmenina ir tokiu pavidalu jis greitai bus prieinamas kiekvienam piliečiui.

Klausimas. Istorikas, Seimo narys A. Anušauskas viešai skelbė, kad žurnalo duomenys atspausdinti mašinėle, o paskutinieji įrašai apie V. Sladkevičių, D. Banionį ir S. Sondeckį įrašyti ranka?

Atsakymas. A. Anušauskas tiksliai neprisiminė. Iš tiesų visas žurnalas rašytas ranka, tik paskutinieji duomenys įrašyti kitu braižu – darytina išvada, kad tuo metu žurnalą pildė kitas KGB operatyvininkas. Tačiau kitu braižu įrašyti ne tik tie trys žymūs asmenys. Šalia V. Sladkevičiaus įrašytas ir kitas vyskupas Liudvikas Povilonis, apie kurio ryšius su KGB buvo įtariama ir sovietmečiu (administravo dvi vyskupijas), taip pat Krizostomas Labanauskas, buvęs partizanas, pasukęs išdavystės keliu. Paskutinis žurnale įrašytas (1990 m. liepą) Antanas Urbonas, kuris išdavė Adolfą Ramanauską – Vanagą – dėl jo bendradarbiavimo su KGB abejonių nekyla.

Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žiauriai kankintas KGB kalėjime. LGGRTC nuotr.

Klausimas. Be šio žurnalo kokia dar yra likusi KGB agentūrinė medžiaga? Kodėl ji palikta?

Atsakymas. Be jau paviešinto agentūros archyvinių asmens bylų registracijos žurnalo Ypatingajame archyve dar yra 42 agentų asmens ir darbo bylų registracijos žurnalai (žurnalai sudaryti chronologiniu principu, faktiškai pamečiui) ir vienas kandidatų į agentus patikrinimo bylų registracijos žurnalas, taip pat yra likusios agentų kortelės: vienoje kartotekoje jų yra 2601, kitoje – 5166.

Kaip matyti iš likusių KGB dokumentų, iki 1990 m. liepos dar buvo neišvežta dalis agentūrinių bylų, kai kurių agentų bylų po nepavykusio rugpjūčio pučo taip ir nespėta išvežti. Nepamirškime, kad KGB savo veiklą Lietuvoje turėjo pabaigti labai greitai –žlugus 1991 m. rugpjūčio pučui. Iki tol, 1990 ir net 1991 m., KGB vis dar vykdė savo operatyvinę – agentūrinę veiklą: dirbo su senais agentais ir verbavo naujus, tad darbo bylos jiems buvo reikalingos.

Klausimas. Ar politikai rodė ypatingą dėmesį šiam žurnalui?

Atsakymas. Valstybės saugumo departamentui  žurnalą perdavus Lietuvos ypatingajam archyvui ir šią žinią paviešinus (BNS 2012-03-23), ir žurnalistai, ir politikai, ir visuomenė ragino kuo greičiau tuos KGB dokumentus paviešinti. Buvo beįsigalinti nuomonė žurnalo turinį skaitmeninti ir skubiai atverti visuomenei. Centras, atsižvelgdamas į KGB dokumentų specifiką ir fragmentiškumą, tai skubai nepritarė, ėmėsi analizuoti visą prieinamą informaciją apie žurnale minimus asmenis ir pateikė ją kartu su papildomais tyrimais.

Klausimas. Ar nemanote, kad KGB dokumentų viešinimas skaldo visuomenę?

Atsakymas. KGB dokumentai yra vieši pagal LR teisės aktus. Pagal įstatymą be kitų veiklų Centras privalo analizuoti ir skelbti buvusios SSRS specialiųjų tarnybų dokumentus. Centro tinklapyje yra paskelbta daugybė įdomių ir svarbių dokumentų, taip pat visi LSSR KGB kadriniai darbuotojai, kurie žudė, šantažavo ir kitais būdais persekiojo okupuotos Lietuvos gyventojus. KGB skverbėsi ir kontroliavo visas žmogaus gyvenimo sritis, savo tikslams siekti jiems neegzistavo nei etiniai, nei moraliniai barjerai, nei vienas LSSR pilietis nebuvo apsaugotas nuo KGB čiuptuvų.

Centro nuomone, neviešinant KGB dokumentų neįmanoma atskleisti KGB ir visos sovietinės santvarkos vykdytos žiaurios ir suktos prievartos. Pamiršus šią itin skaudžią mūsų istoriją atsiranda prielaidos susivilioti gražiais lozungais, už kurių slypi baisi žmogaus naikinimo sistema. 1940 metais taip jau yra nutikę kai kuriems mūsų intelektualams.  

Informacijos šaltinis – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras (LGGRTC)

2018.01.23; 18:00

Gintaras Visockas, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Negaliu sakyti, jog manęs visai nedomintų Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) paskelbta nepalanki informacija apie kelis iškilius lietuvius – dirigentą Saulių Sondeckį, aktorių Donatą Banionį ar kardinolą Vincentą Sladkevičių.

Taip pat meluočiau, jei tvirtinčiau, jog mums nereikalingos kuo išsamesnės žinios apie tikrus ar priverstinius žymių tautiečių bendradarbiavimus su KGB.

Jei dedamės rimta valstybe, duomenis, kaip mus prievartavo slaptosios Sovietų Sąjungos tarnybos, privalome kaupti ir analizuoti nuolat. Be poilsio valandų. Kol visos pagrindinės KGB bylos išveržtos į Rusiją ir mums vargu ar kada nors bus prieinamos, Lietuvai vertinga kiekviena detalė, net ir dezinformuojanti, net ir tyčia pakišta. Tik iš visur ir visaip išmėtytų užuominų, įrašų, nuorodų galima bandyt lipdyti užtektinai aiškų KGB siautėjimo Lietuvoje paveikslą.

Tačiau ne mažiau svarbu, kas ir kaip kaupia, skelbia ir analizuoja šią itin jautrią informaciją. Mažų mažiausiai jie turi būti sąžiningi, principingi, giliai išmanantys slaptųjų tarnybų veiklą specialistai. Tikiu, kad tokių jau turime. Tačiau niekas nenuginčys, kad sąžiningų, drąsių ir išsilavinusių šios srities ekspertų vis tik trūksta…

Taip, kadaise KGB troško įtakoti žymius mūsų visuomenės, kultūros, meno ir religijos žmones. Kas gi tuo abejoja? Akivaizdu ir tai, kad be saugumiečių palaiminimo anuomet buvo sunku nuveikti bent kiek reikšmingesnių lietuviškų darbų. Be kompromisų išsilaikyti buvo sunku. Bet nepaneigsi ir fakto, jog kai kam – pavyko. Kai kas iš anos epochos lietuvių vardan didelių darbų kažkur kažkada galbūt ir pasirašė KGB pakištą popieriuką. Kad galėtų dirbti Lietuvos labui, nors ir paradoksaliai ši mintis skamba. Pasirašyti – pasirašė, bet niekad netarnavo tą „špargalkę“ pakišusiai organizacijai. Tiksliau tariant, būtent tie lietuviai mulkino sovietinius kagėbistus, o ne KGB – juos.

KGB. Yra tokia profesija – žudyti žmones

Kiekviena KGB agento, informatoriaus ar bendradarbio istorija – unikali. Bet jos esmę suvokti nėra sunku, jei svarstome, ne kur ir kada padėtas parašas, o kas konkrečiai nuveikta Lietuvos labui. Vaizdžiai tariant, domėn dabar jau imkime tik atliktus darbus. Jei tų žmonių nuopelnai Lietuvai svarbūs ir reikšmingi, kokie gi jie KGB agentai ar bendradarbiai?

Todėl priverstas klausti LGGRTC vadovų, kam derėjo į viešumą išvilkti S.Sondeckio, D.Banionio, V.Sladkevičiaus pavardes? Juk jie Lietuvos prezidento posto jau niekad nesieks, rinkimuose į Lietuvos parlamentą tikrai nedalyvaus ir viešų pareiškimų, ar Lietuvai būtina bičiuliautis su šiandienine Rusija, – nedalins. Jie jau, net jei būtų Velniui pardavę sielą, nepavojingi. Nejaugi šiuo mus įaudrinusiu pareiškimu LGGRTC vadovybė nori dar labiau sukiršinti Lietuvą, dar daugiau įnešti sumaišties Lietuvos 100-mečio išvakarėse?

O gal tikrasis tokio viešumo tikslas – nukreipti visuomenės dėmesį nuo kur kas svarbesnių temų? Sakykim, nuo su Rusijos atstovais per daug ilgai ir kryptingai draugavusio parlamentaro Mindaugo Basčio temos?

Kitas galvosūkis – ar tikrai tarp prisipažinusiųjų ir už tai Lietuvos institucijose įslaptintų KGB agentų nėra dvigubų agentų? Prisipažino, atgailavo, o iš tikrųjų sėdi svarbiuose lietuviškuose postuose ir uoliai tebedirba savo buvusiems šeimininkams arba tiesiog kantriai laukia komandos pradėti ardomąją veiklą. Ar taip negali nutikti? Kiek tokių mūsų ministerijose, parlamente, Vyriausybėje, Saugumo departamente, žiniasklaidoje? Pasaulio žvalgybų istorija žino net atvejų, kada agentai dirbdavo trims konkuruojančioms slaptosioms tarnyboms ir iki šiol iki galo nėra aišku, kuriai pusei teikta pirmenybė.

Taip pat norėtųsi iš LGGRTC vadovės Birutės Burauskaitės išgirsti, ar ji pasitiki absoliučiai visais savo darbuotojais? Tiksliau tariant, ar B.Burauskaitė garatuoja, kad LGGRTC nėra nė vieno vadinamojo „kurmio“? Ši tema – taip pat labai svarbi. Drįstu manyti, kur kas svarbesnė nei S.Sondeckio ar D.Banionio praeitis.

LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Žodžiu, paslapčių, kurias gyvybiškai šiandien derėtų perprasti, – itin daug. Tai ir galimi valdančiosios partijos vadovo Ramūno Karbauskio verslo ryšiai Rusijoje, ir į valdžią R.Karbauskio atvestojo premjero Sauliaus Skvernelio pašnekėjimai apie būtinybę Lietuvai atnaujinti ekonominius santykius su Vladimiro Putino valdoma Rusija.

Beje, premjero nusišnekėjimai, jog Lietuvai derėtų atnaujinti su Rusija ekonomines derybas, – labai keisti. Taip, su Rusija vertėtų prekiauti. Bet su teroristinių požymių turinčia valstybe (Kremlius užpuolė Moldovą, Gruziją, Ukrainą, puoselėjo Kalnų Karabacho konfliktą, organizavo gyvenamųjų namų sprogdinimus Rusijoje tam, kad galėtų pradėt naują karą prieš Čečėniją, nužudė į Londoną pabėgusį Rusijos slaptųjų tarnybų agentą Aleksandrą Litvinenką, nušovė Rusijos prezidentą kritikavusią žurnalistę Aną Politkovskąją, politiką Borisą Nemcovą, numušė keleivinį lėktuvą virš Ukrainos teritorijos…) tos derybos turėtų būti labai griežtos – pirmiausia išvedate savo okupacines kariuomenes iš Padniestrės, Kalnų Karabacho, Gruzijos ir Ukrainos teritorijų, ir tik tada sėdame prie derybų stalo. Priešingu atveju derybos su šiandieninio Kremliaus valdoma Rusija – šventvagiškos.

Žinoma, įtakingoji, galingoji Rusija – mūsų pašonėje. Net ir nenorėdami bendrauti mes vis tiek … bendraujame. Kaimynė yra kaimynė. Bet S.Skvernelis – primityvus premjeras, jei mano, kad Lietuva, būdama Europos Sąjungos ir NATO nare, šiandien negali išsiversti be Rusijos. Ieškokite prekybos partnerių ne vien Rusijoje.

Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

O jei jau tikrai nuoširdžiai manome, kad šiandieninė Lietuva nepajėgi išgyventi be Rusijos tranzitų, rinkų, krovinių ir gamtinių išteklių, tai tuo pačiu pripažinkime, kad ir Rusijai sunku išgyventi be draugiškų santykių su kaimynais. Jei Lietuvai reikalinga Rusija, tai ir Rusijai reikalinga Lietuva. Paklausykite kai kurių radijo, internetinių ir televizijos laidų, kuriose apie ekonominę padėtį Rusijoje kalba V.Putino oponentai rusai iš Maskvos ar Sankt Peterburgo, Londono ar Kijevo. Jų teigimu, tai Rusija žlunga be normalių santykių su Vakarais, o ne Vakarai – be Rusijos platybių.

Premjeras Saulius Skvernelis

Taigi šių eilučių autoriui, kaip, beje, drįstu manyti, ir daugumai kitų lietuvių, labiau rūpi ne D.Banionio ar S.Sondeckio praeities niuansai, o valdžioje esančių Lietuvos vyrų ir moterų elgesio motyvai.

Jei bendrauti su Rusija mūsų premjeras panoro vardan pigaus populiarumo, – atleisti gal ir galima. Bet jei jis aplink save specialiai buria agresyviosios Rusijos simpatikus, – S. Skvernelis tikrai niekada nebus mano prezidentas.

Juolab kad daug pelnytos lietuviškos kritikos sulaukę S.Skvernelio pareiškimai apie santykių su Rusija kilstelėjimą viršun gali būti ženklas bjauriosioms Rusijos jėgoms, kurios bandė kištis ir kišosi į JAV prezidento rinkimų kampaniją. Šiaip ar taip Rusijos slaptosios tarnybos negalėjo neišgirsti viešai ištartų Lietuvos premjero žodžių apie būtinybę Lietuvai normalizuoti santykius su Maskva, tarsi dėl įsivyravusio šaltuko būtų kaltas ne Kremlius, o Daukanto aikštėje esančių rūmų šeimininkė.

Kremliui tikrai nepasisekė, kad Lietuva turi tokią kietą prezidentę kaip Dalia Grybauskaitė. Užtat Lietuvai – pasisekė, kad D.Grybauskaitė – Lietuvos prezidentė.

Kaip ši dilema – pasisekė ar nepasisekė – klostysis ateityje, priklausys dar ir nuo to, ar sugebėsime perprasti svarbiausius ir slapčiausius Kremliaus žaidimus.

Tekstas buvo išspausdintas Amerikoje leidžiamame lietuvių laikraštyje DRAUGAS (www.draugas.org).

2018.01.13; 04:09

KGB. Yra tokia profesija – žudyti

Šių metų sausio 5 d. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro interneto svetainėje www.kgbveikla.lt baigtas viešinti agentų archyvinių asmens bylų registracijos žurnalas. Viešinti KGB dokumentus Centrą įpareigojo LR Seimas, 2010 metais priėmęs LGGRTC įstatymo 5 straipsnio papildymo įstatymą.

Žurnalo viešinimas pradėtas 2012-ųjų pabaigoje, baigtas 2018 m. sausio 5 d. Išanalizuota 1669 asmenų duomenys. Šis žurnalas nėra ir nebus slaptas dokumentas, jis bus laisvai prieinamas Lietuvos ypatingajame archyve (pagal Liustracijos įstatymo nuostatas nebus skelbiami tik prisipažinę asmenys, kurių žurnale yra 22).

2011 m. Valstybės saugumo departamentui perdavus Lietuvos ypatingajam archyvui turėtus KGB dokumentus, tarp kurių buvo ir šis žurnalas, ir šią žinią paviešinus, buvo beįsigalinti nuomonė žurnalo turinį skaitmeninti ir pateikti visuomenei. Atsižvelgdami į KGB dokumentų specifiką (galimus netikslius arba klaidinančius duomenis) ir fragmentiškumą Centro istorikai tam nepritarė, prisiėmė atsakomybę individualiai išanalizuoti visą prieinamą informaciją apie žurnale minimus faktus ir pateikti ją kartu su papildomais tyrimais ir komentarais.

Pabrėžtina, kad Centro puslapyje, kuriame penkerius metus palaipsniui viešinti žurnalo duomenys, buvo išryškintas svarbus prierašas: „nežinoma, kokiu principu ir kokiu tikslu sudarytas šis žurnalas. Atidžiau ištyrus papildomus archyvinius ir įvairius kitus šaltinius apie sąraše esamus asmenis, nustatyta, kad dalis užverbuotų asmenų nedirbo kaip agentai. Manytina, kad jie sutiko bendradarbiauti tik norėdami ištrūkti iš čekistų nagų. Neatmestina tikimybė, kad kai kurie asmenys buvo įtraukti į sąrašą operatyviniais ar kompromitavimo tikslais. Sovietinis saugumas kartais (ginkluotos rezistencijos laikotarpiu net dažnai) sąmoningai skleisdavo informaciją apie žmogaus tariamą bendradarbiavimą su KGB“.

Darbas, kuris truko penkerius metus, buvo nelengvas pirmiausia dėl šaltinių trūkumo. 1990 – 1991 metais daug KGB dokumentų buvo sunaikinta arba išvežta į Rusiją, tarp jų ir KGB agentų asmens bei darbo bylos, kurios būtų tiesiausias ir patikimiausias kelias išsiaiškinant agentų veiklą. Nesant šių bylų, informacijos teko ieškoti tūkstančiuose KGB operatyvinių, agentūrinių, baudžiamųjų, spec. patikrinimo, bylų.

Analizės duomenys

Paviešintasis sąrašas, kaip ir daugelis KGB dokumentų, turi būti vertinamas kritiškai. Visas agentų registracijos žurnalas parašytas ranka. Keli pabaigoje įrašyti asmenys, įrašyti kiek kitu rašikliu, kita rašysena. Neišlaikyta chronologinio eiliškumo, todėl žurnale pateiktų duomenų patikrinimui buvo skirtas ypatingas dėmesys. Tarp pabaigoje įrašytų asmenų yra ne tik Donatas Banionis, Saulius Sondeckis, bet ir Antanas Urbonas, kuris išdavė Adolfą Ramanauską – Vanagą ir dėl jo bendradarbiavimo su KGB abejonių nekyla. Pabaigoje įrašytas ir Vincas Sladkevičius, tačiau jo įrašymo aplinkybės pabaigoje lieka neaiškios – kiti dokumentai rodo, kad V. Sladkevičius buvo verbuotas 1958 metais, tačiau nebendradarbiavo (agento darbo byla neužvesta) ir po metų iš agentūrinio tinklo išbrauktas bei ištremtas į Nemunėlio Radviliškį. Tačiau, šalia įrašytas ir kitas vyskupas Liudvikas Povilonis, apie kurio ryšius su KGB buvo įtariama ir sovietmečiu, taip pat Krizostomas Labanauskas, buvęs partizanas, pasukęs išdavystės keliu. 

NKVG – MGB – KGB agentai – smogikai, prieš mūsų partizanus rengę baudžiamąsias akcijas ir diversijas. Slaptai.lt perfotografota iš LGGRTC nuotr.

Visi į sąrašą įrašyti agentai buvo verbuojami LSSR KGB arba kitų KGB padalinių. Tačiau ne visi su sovietiniu saugumu norėjo bendradarbiauti, be to, ne visų agentų darbas vertintinas vienodai. Kai kurie partizanų karo metu suimti ryšininkai, partizanai ar nesusiję su partizanais žmonės norėdami ištrūkti iš NKVD sutikdavo tapti agentai ar informatoriais, tačiau paleisti, pasitraukdavo į mišką (Nr.6 – Motiejus Paškonis, Nr.198 – Antanas Jankauskas), o apie verbavimą pranešdavo partizanams ar artimiems žmonėms (Nr.12 – Aldona Paulavičiūtė, Nr.38 – Aldona Sipavičiūtė, Nr.260 – Monika Alūzaitė, Nr. 282 – Antanas Valaitis) arba slapstydavosi kitur (Nr. 25 – Petras Kudirka). Buvo su pogrindžiu susijusių žmonių, kurie užsiverbuodavo leidus partizanams ir su jais derinant teikdavo NKVD-MGB dezinformuojančius pranešimus (Nr. 41 – Vaclovas Švarskis). Kai kurie žmonės, po verbavimo bandė saugumiečius klaidinti, teikė jiems nenaudingas žinias, vengė bendradarbiauti (Nr. 39 Petras Taluntis, Nr.44 Antanas Kairys, Nr.221 Vladas Tamulevičius, Nr.313 Juozas Lostys), kiti nebenorėdami bendradarbiauti pasitraukdavo į Vakarus (Nr.2 Vaclovas Sidzikauskas). Pasitaikė atvejų, kuomet žmogus buvo užverbuotas, priverstas bendradarbiauti, bet nenorėdamas to bandė trauktis į vakarų valstybes (Nr. 1099 Rimantas Mažuika, Nr. 1469 Aloyzas Jurgutis, Nr. 1508 Ričardas Daunoras). Pastariesiems dėl to buvo iškeliamos baudžiamosios bylos.

Šalia minėtų asmenų, registracijos žurnale įrašyti:

agentai, kurie išdavė partizanus ir už tai buvo jų nubausti mirtimi partizanų karo lauko teismo sprendimu (Nr.8 Nikodemas Podrezas, Nr.17 Bronius Jedeška, Nr.31 Antanas Muralis, Nr.32 Jokūbas Briedis, Nr.60 Jonas Orlingis);

agentai smogikai, savo rankomis žudę partizanus, tarp jų ir nelietuviai, nesusiję su pogrindžiu, pasitelkti kaip smogiamoji jėga (Nr.63 Pranas Monstys, Nr.66 Klaus Veniger, Nr.73 Povilas Mackevičius, Nr.76 Julius Bervingė, Nr. 92 Michail Žada, Nr.135 Juozas Kairys, Nr.223 Vilius Uzėla, Nr.240 Nikolai Melnik, Nr.244 Leonid Zakrevskij, Nr. 295 Kazys Vaitkus – Venckus, Nr.343 Vasilij Lapušniak, Nr.391 Bronius Baranauskas, Nr.431 Jonas Mockus, Nr.452 Zigmas Kašėta, Nr.455 Alfonsas Žebrauskas, Nr.463 Juozas Jankauskas, Nr.551 Antanas Chainauskas, Nr.552 – Ignas Tamošiūnas, Nr.718 – Alfonas Radzevičius, Nr.787 – Bronius Saveikis, Nr.1086 Jonas Jankauskas, Nr.1177 Juozas Bulka, Nr.1179 Jonas Kimštas, Nr. 1282 Jonas Dabulevičius);

daug žmonių išdavę agentai (Nr.106 Vacys Kuodis, Nr.145 Vanda Pociūtė, Nr. 222 Marijona Žulienė, Nr.246 Jonas Vendzinskas, Nr.269 Bronė Karčiauskaitė, Nr.371 Juozas Rudžionis) arba partizanų vadus išdavę, padėję suimti (Nr.569 Tadas Chodakauskas, Nr.955 Jonas Šalčius, Nr. 1233 Jonas Kukauskas, Nr.1669 Antanas Urbonas) ar patys partizanus nužudę agentai (Nr.78 Kostas Kubilinskas, Nr.449 Klemensas Stanaitis, Nr.548 Antanas Vaitulionis, Nr.568 Adolfas Daubaras, Nr.642 Algirdas Skinkys, Nr.1009 Albinas Šliužas).

Taip pat žurnale įrašyti ir agentai naudoti užsienyje (Nr.556 Viktoras Eidukaitis, Nr.697 Pranas Tvaronas, Nr.1045 Kurt Genys) arba užverbuoti iš užsieniečių, įtariamų priklausymu užsienio žvalgyboms, ar tokiems įtariamiesiems sekti (Nr.603 Jonas Vaickus). Taip pat esama įrašytų išeiviją šnipinėjusių agentų (Nr. 1451 Vytautas Mačiuika)

Kai kurie agentai teikė paprastus pranešimus apie savo pažįstamų kalbas, nuotaikas, požiūrį į sovietų valdžią arba bendraudami su partizanais juos dezinformuodavo (Nr.444 Antanas Mikenis). Stalinizmo metais tokie, iš pažiūros paprasti, pranešimai galėjo nulemti kito žmogaus suėmimą, tardymą, kalinimą (Nr.223 Jonas Mockus). Registracijos žurnale įrašyti ir vadinamieji kameros agentai, suimti žmonės, kurie per pokalbius išgaudavo informaciją iš kitų suimtųjų ir taip jiems pakenkdavo (Nr.505 Ona Stankevičienė, Nr.545 Birutė Urbanavičiūtė)

Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žiauriai kankintas KGB kalėjime. LGGRTC nuotr.

Esama kontraversiškų atvejų, kai užverbuotas agentas išduodavo žmones, bet taip pat bandydavo išsisukti nuo bendradarbiavimo (Nr.19 Vytautas Radvila) arba visaip vengė bendradarbiauti, bet iš naujo suėmus ir tardant teikdavo informaciją apie žmones (Nr.36 Vladas Krivickas). Pasitaikė atvejų, kai turima žinių dėl agento bendradarbiavimo, bet jis vis tiek būdavo nuteisiamas net ir mirties bausme. Registracijos žurnale įrašyta ir nemažai kunigų, kurių vieni išduodavo žmones, vykdė režimui palankią politiką tikybos klausimais (Nr.264 Stasys Markonis, Nr. 1315 Nikodemas Švogžlys, Nr. 1327 Petras Maželis, Nr. 1474 Povilas Bakšys), kiti visaip bandė išvengti kontaktų su saugumo struktūromis.

Viso tyrimo metu komentarais papildyti 806 atvejai, dar 966 atvejais informacija gauta iš rastų agento kortelių. Kiekvieno žurnale įrašyto asmens istorija yra unikali, turi būti vertinama individualiai.

***

KGB dokumentų viešinimo tinklalapyje kgbveikla.lt tikslas yra KGB veiklos ir metodų nušvietimas. Todėl ir šio žurnalo paviešinimas bei tyrimas yra aktualus KGB veiklos ir metodų pažinimui. Kai kurie gauti rezultatai bus aktualūs ir istorijos mokslui bei sovietinės istorijos žpažinimui.

Informacijos šaltinis – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras

2017.01.08; 14:45

Algimantas Rusteika, šios publikacijos autorius

Na ką, kas dar liko neapdergtas, ar jau apdergėm viską? Šimtmečio proga kas mėnesį po šimtą nusipelniusių, mylimų, visuotinai gerbiamų žmonių – į srutų duobę ir vėl bus laisva Lietuva! Gyvųjų bijom, pasityčiokim iš išėjusiųjų – tai numylėtas gyvųjų numirėlių metodas, kurį labai mėgo stribai, numesdami šventose vietose šventų, nukankintų mūsų brolių ir seserų kūnus.

Sakot, vanagaitės su zurofais neteisūs, kai vadovaujasi KGB archyvais ir bylomis, kur daug melo, prievarta ir kankinimais išgautų „prisipažinimų“ ir iš baimės pasirašytų popiergalių, kad galėtum su vaikais išgyventi? O štai burauskaitės, kurios mojuoja tų pačių žudikų sukurptais KGB žurnaliukais – tai labai labai teisios!

Žymių, visų mylimų žmonių apmėtymą mėšlu, kurį privačios vanagaitės pradėjo dėl asmeninio pelno, Lietuvos Respublikos valstybinės struktūros pabaigs už mokesčių mokėtojų pinigus. O sisteminė žiniasklaida visam pasauliui ištrimituos, kad tik Lietuvai būtų geriau.

Klasikinė dezinformacijos operacija, dėstoma pirminio lygio žvalgybininkų mokyklėlės pirmajame kurse, kursantai žiovauja – kaip banalu, ar yra Žemėje debilų, kurie patikėtų? O dėstytojas irgi žiovaudamas atsako – ai, kartais ir tokių priešininkų pasitaiko, primityvios operacijos primityvams nesudėtingos, tai kodėl nepabandžius, juk pigu?

Ką daro net per banaliausius filmus valdžia, ateinant priešams? – degina krosnyse slaptus dokumentus, kurių negali išsivežti. Tik ne kiečiausia pasaulyje slaptoji tarnyba. Prieš pat SSSR žlugimą, 1987-siais KGB tyčia užveda agentūrinių bylų registravimo žurnalą. Pačias agentūrines bylas, jų korteles sunaikina ar išveža, o žurnalą, t.y de facto visą atbuline data sudarytą savo agentų sąrašą nuo pat 1944-jų demonstratyviai palieka stalčiuje priešams?

Ir jūs tuo tikit? Rimtai? Tautiniai įgalioti istorikai taip pat tiki ar apsimeta patikėję ir patriotiškai tamposi viešumoj, ką ir reikėjo įrodyti. Lubiankoje Lietuvos poskyrio chebra rūkykloje su panieka kvatoja – litovcai kimba ant pliko kablio, net slieko nereikia! Nes jie tai žino – KGB agentūrinių bylų žurnalas skirtas tam, kad tie lietuvių debilai ar likusieji tarp jų saviškiai atrastų.

O kai atranda – prasideda įdomumai. Štai A.Anušauskas, neabejotinai matęs tą žurnalą ar net laikęs rankose, teigia, kad žurnalas atspausdintas mašinraščiu, bet paskutiniai puslapiai užpildyti ranka, kas kelia abejonių dokumento autentiškumu. Tačiau tai, švelniai tariant, netiesa.

Kiekvienas, nuėjęs http://www.kgbveikla.lt/lt/agentu-sarasas/ir paspaudęs raudonas nuorodėles, gali pamatyti pirmųjų žurnalo puslapių fotokopiją ir įsitikinti, kad inventorinis žurnalas Nr.35 yra užpildytas ranka nuo pat pirmųjų puslapių. Jis ir negali būti pildomas kitaip, nes tai yra „kontorinė knyga“, kurios puslapiai atspausdinti ir surišti gamykloje, ir negali būti įdėti į rašomąją mašinėlę.

NKVG – MGB – KGB agentai – smogikai, prieš mūsų partizanus rengę baudžiamąsias akcijas ir diversijas. Slaptai.lt perfotografota iš LGGRTC nuotr.

Žurnalo tituliniame lape nurodyta, kad jame yra 200 puslapių, kuriuose inventorizuota 1791 KGB agentų byla, tačiau Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras teigia, kad visame šiame sąraše yra tik 1669 agentų pavardės. Ir pavardžių mažiau ne todėl, kad dalies prisipažinusiųjų agentų nėra skelbiama – tokių sąraše yra 18 ir jie įskaičiuojami, tiesiog jų pavardės tvarkingai ištrintos ir tose eilutėse sudėlioti brūkšneliai. Kyla klausimas – kur dingo dar 122 agentų pavardės?

Štai, kardinolas Vincentas Sladkevičius, „KGB agentas Alksnis“. Agentūrinė byla „atiduota į archyvą“ prieš pat Nepriklausomybę, 1989 metų lapkričio 21d. Perduotos bylos Nr.14486  tomų skaičius – 1, bylos  puslapių skaičius – 0.

Neblogas „agentas“, kurio byloje per 30 metų nėra sukaupta nei vieno lapelio ir į archyvą „perduodamas“ tuščias segtuvas, nors „užverbuotas“ Jo Eminencija buvo 1958 metais.

Labai būtų smagu pamatyti paskutiniųjų žurnalo puslapėlių fotokopiją – jei internete įdėti pirmieji, tai kodėl ne paskutiniai, svarbiausieji? Ir dar įdomesnė būtų rašysenos ekspertizė, bet jos niekas nedarė ir nedarys. Nes gali paaiškėti, kad žurnalas pabaigtas pildyti jau po Nepriklausomybės – o juk taip ir yra, nes įrašas Nr.1669 padarytas jau 1990 m. liepos 3 d., o likusieji 122, kurių nebėra, tai juk dar vėliau?

Taip gal sužinotume ir didvyrius, kurie kam reikia ką reikia įrašė, o tai jau valstybės tikėjimo paslaptis, melskimės. Po keliskart vykusios imitacinės „liustracijos“ juk nėra Lietuvoj žmogaus, kuris nesuprastų, kad tikrieji, svarbūs, įtakos agentai įslaptinti 75 metams ir po 75 metų bus įslaptinti dar 175 metams.

Jų pavardžių niekada nesužinosit ir nesvajokit, o jei kas žinot ir bandot pasakyti – nukrisit nuo laiptų. Duodu kepurę prišventinti, kad ten pusė dabartinio politinio elito iki pačių pačiausių, kuriems padėjus šaukštą tautą ištiks nuomaris ir monumentai nusės didvyrių žemę. Ir kad tos 122 žurnalo gale „nukirptos“ pavardės tik ledkalnio viršūnė.

KGB_dokumenty
KGB dokumentai – po devyniais užraktais

Šie metai – priešrinkiminiai ir absoliučiai nieko svarbaus, nesusijusio su būsimąja kova dėl vairuotojo sėdynės, viešumoje nevyksta ir neįvyks. Norit suprasti – paklauskit, kam tai naudinga arba nenaudinga. O gal manot, kad burauskaitės laisvai ir nepriklausomai, be suderinimų su Šventąja Dvasia skelbia tokias naujienas? Pirmyn, palatoje Nr.6 laisvi ir labai nepriklausomi mąstytojai irgi taip mąsto.

Donatas Banionis, Saulius Sondeckis, Vincentas Sladkevičius – KGB agentai? Tą išmesim per žinias, įteigsim ir pasikeis visuomenės vertinimų vektorius – buvo, matote, tokie laikai, visi tada buvo šitokie anokie, reikėjo išlikti ir gyventi, todėl neteiskit ir nebūsit teisiami… Kam reikia, kad taip pagalvotume?

Vieni pasakys – reikia socdemams, nes kaip tada atrodytų tautos priešas Mindaugas Bastys – kad pasikalbėjo su kuo nereikia kada nereikėjo? Kiti atsakys – argi tai nenukreipia dėmesio nuo prisidirbusio valstiečių vadeivos, kurio kovos su LRT yra tik vienas iš būsimojo karo dėl Prezidentūros epizodų?

Mindaugas Bastys. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Žinant, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą sudaro praktiškai vien konservatorių žmonės ir niekas šioje srityje be Prezidentūros palaiminimo neįvyksta, kad šios žinios pražydo Šventajame Delfyje ir matonių bei pugačiauskų programoje „Vremia“, šie argumentai niekiniai.

Su mirusiaisiais visada susidorojama todėl, kad tai naudinga gyviesiems ir išsigąstų esantieji. Lieka vienintelis interesas ir paaiškinimas – jei sugebat, pateikit kitokių – tai būtinybė sudaryti visuomenėje nuomonę, kad visi garsūs ir žinomi, nusipelnę Lietuvai žmonės buvo kaip nors susiję su KGB, yra reikalinga būsimiesiems prezidento rinkimams.

Dabar praktiškai kiekvienam žmogui gali būti pateikti kaltinimai ryšiais su KGB. Gal ir būsimajam, dar nežinomam, konservatorių kandidatui, tyliai ir neabejotinai remiamam D. Grybauskaitės. Prezidentei, pretenduojančiai į aukštas pareigas Europos Sąjungoje – taip pat. Apie tokius kaltinimus seniai kalbama, rašoma ir yra baimės, kad jie pagaliau bus realizuoti, nes per rinkimus niekas nueinančiojo valstybės vadovo nebebijos, o tie, kurie bijojo, tylėjo ir pataikavo, bus itin pikti ir aršūs.

Tai ne šiaip rinkimai, o mūšis dėl Lietuvos ateities. Abejoju, kad tą laimino pirmieji asmenys, labai gali būti, kad aukštybėse jau suprato – patarėjų saviveikla nepasiteisino ir eilinį kartą trenktasi veidu į purvą. Ir gal kabinete aukštomis lubomis jau pasakė ką reikia ir apie „KGB agentus D.Banionį, S.Sondeckį ir V.Sladkevičių“ nebeišgirsime.

Kaip jie norėtų, kad ta tema pirmadienį tiesiog būtų uždaryta ir drąsieji valdiški žurnalistai apie tai nebelotų arba, blogiausiu atveju, nuobodžiai paveblentų ką reikia! Ir mes po savaitės apie viską pamirštume, o reikiama nuostata pasąmonėje išliktų, ką ir reikėjo įrodyti.

Bet  visuomenė jau nebe ta, kad tą leistų. Apsirikote, ponai.

2018.01.08; 03:40

Vidmantas Valiušaitis, komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

O man vis dėlto atrodo, kad tuo būdu, kuriuo dabar yra viešinami tikri ar tariami KGB agentai, pirmiausiai kerta per paties Genocido ir rezistencijos tyrimų centro reputaciją bei patikimumą.

Kodėl? Todėl, kad strapalioti ant mirusiųjų kapų gali ir zuikis. Bet štai parodyti balsą prieš gyvuosius, pilančius paplavas ant Lietuvos, iškraipančius istorinius faktus ir šmeižiančius mūsų šalį, privengiama. O šitas Centras kaip tik turėtų būti rezistencinio fronto avangarde. Kodėl taip nėra?

Neapibendrinu. Yra sąžiningų to Centro istorikų, daug padariusių ir tebedarančių reikšmingus darbus. Tačiau Centro, kaip institucijos vaidmuo, vykdomo informacinio karo akivaizdoje yra palyginti menkas, turint galvoje potencialą, kuriuo jis disponuoja. O šiuo konkrečiu atveju, mano įsitikinimu, yra aiškus šūvis sau į koją.

Kuo skiriasi p. Vanagaitės tvirtinimas, kad A. Ramanauskas-Vanagas buvo KGB agentas nuo p. Burauskaitės aiškinimų, kad kard. V. Sladkevičius buvo „užverbuotas“, bet galbūt kaip nors atsitiko, kad agentu paskiau jis nebuvo? Jeigu p. Vanagaitės išsisukinėjimus po susimovimo dar galima aiškinti jos „nepatirtimi“ dirbant su archyvine medžiaga, tai p. Burauskaitei tuo pasiteisinti negalima. Jeigu jums patiems nėra aišku, mieli ponai, kodėl jūs tuomet taip neatsakingai elgiatės, lyg provokuotumėte ir kiršintumėte žmones? Ir tai – Lietuvos valstybės šimtmečio išvakarėse?

Arvydas Anušauskas, žinoma, bando gelbėti padėtį, norėdamas bent kiek išsaugoti savo buvusios darbovietės veidą: čia tik sąrašas, kurio patikimumas kelia daugiau klausimų negu atsakymų. Ir tai tiesa. Tačiau klausimas, kodėl Genocido ir rezistencijos centras elgiasi būtent šitaip – man yra pats rimčiausias.

Gal į tą klausimą atsakymą turi Istorinės atminties komisijos pirmininkas LR Seimo narys Arūnas Gumuliauskas? Arba Nacionalinio saugumo komiteto pirmininkas Vytautas Bakas? Ar tie mirusieji – kard. V. Sladkevičius, dirig. Saulius Sondeckis, akt. Donatas Banionis, – kurių nuopelnų Lietuvai pristatyti nereikia, yra padarę ir tiek pat ar net daugiau blogo – išdavę kitus prapulčiai, pražudę žmones, sugriovę jų gyvenimus ir pan., – kad dabar jie keliami iš numirusiųjų ir kalami prie gėdos stulpo? Ar tai daroma tik „dėl įdomumo“, „sportiniais sumetimais“, pasižiūrėti „kas iš viso to išeis“? Kad matytųsi, jog „ir Centras dirba“?

Kodėl apie tikrus galvažudžius, kankintojus ir išdavikus, atsakingus už dešimčių tūkstančių žmonių mirtis ir šimtų tūkstančių ištrėmimą iš Lietuvos, per 27-erius nepriklausomybės metus ne tik nesugebėjome parengti dokumentuotų enciklopedinių leidinių, su išsamiomis jų biografijomis, bet neturime nė jų sąrašų? Tarsi genocidinio masto nusikaltimus darė kažkokie bevardžiai anonimai. Juk buvo konkretūs žmonės, kurie sudarinėjo sąrašus, kurie vyko areštuoti, kurie konvojavo, kurie pasirašinėjo arešto orderius, tardė, teisė, rašė nuosprendžius, etc.

Kai viso to neturime, tada „didžiausiais nusikaltėliais“ patogu vaizduoti tikrų nusikaltėlių užterorizuotas, įbaugintas ar kitaip palaužtas aukas – į nelaisvę pakliuvusius ir kankinimų neatlaikiusius partizanus, trėmimų pabūgusius literatus, kolaboravimu su okupaciniu režimu savo talentą bandžiusius gelbėti menininkus ar kitus inteligentus.

KGB. Yra tokia profesija – žudyti

Tačiau svarbiausias dalykas yra kitas. Tokia medžiaga, su kuria į viešumą šiandien išėjo LGGTC, pasitarnauja ne kam kitam, o tik tos pačios KGB reputacijos „atskalbinėjimui“. Jeigu Sondeckis, Banionis, Sladkevičius buvo „KGB agentai“ ergo „Lietuvos priešai“, vadinasi, tie kabėbistai buvo „fain vyrai“, jie į savo draugiją rinko „gerą kompaniją“. Reikšminga dalimi tokių „kagėbistų“ dėka Lietuva atgavo nepriklausomybę (prisiminkime kardinolo Sladkevičiaus priesaką Katdros aikštėje istorinio lūžio momentu „mokėkime augti ir laukti“) ar Lietuvos vardas plačiai skambėjo užsienyje (Sondeckio ir Banionio dėka; Sąjūdžio žmonės absoliučia dauguma buvo „no name’ai“).

Todėl dar sykį pasikartosiu: LGGTC, neatsakingai paleidęs viešumon abejotino patikimumo informaciją, šovė sau į abi kojas. Diukovas jam, be abejo, ploja. Tuo metu Rusijos žiniasklaida pasirūpins pagarsinti, kad „fašistų“ valdžia Lietuvoje „KGB agentais ir Lietuvos priešais“ apšaukė pasaulinio garso menininkus ir pirmąjį Lietuvos kardinolą.

Informacijos šaltinis – Facebook

2018.01.07; 10:48

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras: aktorius D. Banionis ir dirigentas S. Sondeckis buvo KGB agentai. Vladimiro Gulevičiaus (ELTA) nuotr.

Aktorius Donatas Banionis ir dirigentas Saulius Sondeckis sovietų okupacijos metais buvo užverbuoti dirbti KGB agentais ir teikė žinias apie Amerikos lietuvius. Tai paskelbė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.

Paskelbta, kad agento „Broniaus“ slapyvardį gavęs D. Banionis buvo užverbuotas 1970 metais ir jame buvo iki 1974 m., o „Saliuto“ slapyvardžiu į agentūrinį tinklą 1962 m. užverbuotas S. Sondeckis jame buvo 20 metų – iki 1982-ųjų.

Abu jie yra mirę, abu buvo Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai.

Apie šių žinomų Lietuvos kultūros veikėjų bendradarbiavimą su KGB sužinota iš agentų asmens bylų registracijos žurnalo, sakė šeštadienį LRT radijo laidoje „Lietuvos diena“ kalbintas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento direktorius Arūnas Bubnys.

„Yra išlikęs toks žurnalas buvusiame KGB archyve, Lietuvos ypatingajame archyve. Tas žurnalas pradėtas pildyti 1987 metais – tai yra, jau prieš pat Sovietų Sąjungos žlugimą, prieš Sąjūdžio atsiradimą. Tame žurnale iš viso yra 200 lapų ir yra registruota 1670 KGB agentų“, – sakė A. Bubnys.

Tačiau jis negalėjo paaiškinti žurnalo atsiradimo, jo sudarymo principų ir to, kodėl vieni žmonės buvo įtraukti į tą žurnalą, o kiti nebuvo. Pasak A. Bubnio, galima kelti tik hipotezes.

Anot jo, šiame žurnale yra nemažai žymių asmenų – kultūros, meno, mokslo darbuotojų iš įvairių laikotarpių. KGB požiūriu, jų veikla galbūt buvo reikšminga, turėjo svarbią reikšmę pačiai KGB operatyvinei ir agentūrinei veiklai.

„Kaip bebūtų keista, šis žurnalas išliko, nebuvo išgabentas iš Lietuvos. Kiti, svarbesni dalykai, kaip agentų asmens ir darbo bylos praktiškai visos buvo sunaikintos pačios KGB iki 1990-1991 metų. Pirmosios buvo sunaikintos vadinamosios archyvinės agentų bylos – tai yra agentai, kurie, vaizdžiai tariant, buvo išleisti „į pensiją“ dėl garbingo amžiaus ir buvo neveikiantys. O tie, kurie dar tuomet veikė, – jų buvo, rodos, apie 8 tūkstančius visoje Lietuvoje, – jų asmens ir darbo bylos buvo išvežtos į Rusijos KGB archyvus. Tad tokių tikrų agentų asmens ir darbo bylų buvusiame KGB archyve liko tik keliolika iš dešimčių tūkstančių, susikaupusių per visą KGB veiklos laikotarpį Lietuvoje“, – LRT Radijui pasakojo A. Bubnys, negalėjęs atsakyti, kodėl šis žurnalas nebuvo išvežtas ir nebuvo sunaikintas.

Kuo pasireiškę D. Banionio ir S. Sondeckio bendradarbiavimas su KGB, Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento vadovas taip pat negalėjo atsakyti, nes, pasak jo, tai nėra jo darbo sfera. Jis teigė pats dirbąs organizacinį darbą, organizuojąs centro mokslinių tyrimų departamento veiklą, o KGB veiklą tiria kiti centro darbuotojai. Jis pažymėjo apie tai galįs kalbėti tik bendrais bruožais.

Istorikas Arūnas Bubnys

A.Bubnio žiniomis, D. Banionis ir S. Sondeckis nebuvo prisipažinę apie bendradarbiavimą su KGB. Tai, ko gero, dėl to jie ir yra paskelbti, viešinamos jų pavardės.

„Paprastai tie žmonės, kurie pagal savo darbo pobūdį galėdavo keliauti į užsienį, – mokslininkai, menininkai, kurie vykdavo į vadinamąsias kapitalistines šalis, sovietmečiu buvo daugiau naudojami informacijos rinkimui užsienyje. Būdavo išnaudojamos būtent jų galimybės išvykti gastrolių arba mokslinių stažuočių į užsienį ir gauti informaciją arba apie KGB dominamus asmenis, arba, jei tai mokslo dalykai, – apie mokslo centrus, kurių veikla, tyrimais domėjosi KGB“, – pasakojo Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento vadovas.

A. Bubnys sakė, kad asmenys KGB agentų sąraše vertinami pagal visus išlikusius dokumentus ir istorinį kontekstą. „Sąrašas viešinamas dalimis, kai dalies jame esančių asmenų veikla išnagrinėjama, ieškoma papildomų KGB dokumentų, parodančių to asmens veiklą. Kai jau yra daugiau surandama informacijos ir, tyrėjo požiūriu, ji pasirodo patikima, tada dalis tame žurnale esančių asmenų pavardžių paviešinama“, – aiškino A. Bubnys.

Su tam tikru atsargumu į KGB agentų sąrašą ragino žiūrėti Seimo narys, istorikas Arvydas Anušauskas.

Seimo narys Arvydas Anušauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„Žiūrėkime paprasčiau į šiuos dalykus. Tai buvo ir yra viešinamas istorinis dokumentas, kuris vis dėlto dėl savo sudarymo kelia tam tikrų klausimų. Pavyzdžiui. D. Banionio, dar kelių žymių asmenų pavardės į tą sąrašą (KGB – ELTA) įrašytos ranka, o visos kitos – spausdintos. Kodėl tai buvo padaryta Sąjūdžio laikais? Aš, pavyzdžiui, sau neturiu atsakymo, galėčiau tik spėlioti“, – LRT Radijui sakė A. Anušauskas, kviesdamas šiuo metu į tą dokumentą „žiūrėti su tam tikru atsargumu ir vertinti tik tuos dalykus, kuriuos tikrai žinome“.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.01.07; 04:41

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė savo ir visų Lietuvos žmonių vardu pareiškė nuoširdžią užuojautą dėl vieno žymiausių muzikų, dirigento, profesorius Sauliaus Sondeckio mirties.

„Sauliaus Sondeckio vardas visada bus siejamas su Lietuvos muzikos kultūra, kaip jos legenda, ištisa muzikinė epocha. Išskirtinio talento dirigento įkurtas, daug dešimtmečių vadovautas Lietuvos kamerinis orkestras tapo labai reikšminga nacionalinės kultūros dalimi“, – rašoma šalies vadovės užuojautoje.

Continue reading „Šalies vadovė pareiškė užuojautą dėl S. Sondeckio mirties“