Jurijus Švecas, buvęs Vladimiro Putino bendradarbis KGB struktūrose. Nūnai – verslo žvalgybos analitikas Amerikoje. Gordonua.com nuotr.

Jurijaus Šveco pavardė portalo slaptai.lt skaitytojams žinoma. Ne sykį iš ukrainietiško leidinio gordonua.com esame persispausdinę interviu su šiuo buvusiu sovietų žvalgu, prieš 25-erius metus pasitraukusiu į Vakarus ir iki šiol Amerikoje sėkmingai dirbančiu verslo analitiku.

Šiandien mums rūpi, ką J.Švecas manąs apie vadinamąją „Steinmeierio formulę“, kurią Ukrainai perša tiek Vakarai, tiek Rusija. J.Švecas neigiamai vertina „Steinmeierio formulę“ (kurią 2016-aisiais sugalvojo Vokietijos prezidentas Frankas – Walteris Steinmeieris).

J.Švecas perspėja, kad Ukrainai susivienijus su Rusijos nuteriotomis Rytų Ukrainos sritimis iš Donbaso ir Luhansko vakarų kryptimi legaliai plūstels tūkstančiai potencialių Rusijos agentų – teroristų, separatistų, samdomų žudikų. Todėl vokiška formulė – tai „kontrolinis Ukrainos šūvis sau į smilkinį“. Būtent tokį terminą pavartojo J.Švecas.

J.Švecas pritaria tiems, kurie mano, jog būtina atsisakyti beprotiškos idėjos surengti „laisvus rinkimus“ Rusijos okupuotame Donbase ir Luhanske.

J.Švecas įsitikinęs, kad jei tik bus atidaryta siena su okupaciją išgyvenusiomis sritimis, Ukraina nustos egzistavusi kaip nepriklausoma valstybė, o jos piliečių gyvenimas pavirs pragaru. Kodėl?

Užėmusi Donbaso ir Luhansko teritorijas Rusijos žvalgyba pasirūpino užverbuoti tūkstančius vietinių gyventojų. Okupacijos metu Rusijos žvalgybos tarnybos supančiojo šimtus vietinių gyventojų. Kai kurie iš jų į ginkluotas separatistų pajėgas patraukė verčiami bado – juk reikėjo kaip nors maitinti šeimą. Vienintelis apmokamas darbas tuo metu – stoti į Rusijos kontroliuojamų separatistų gaujas. O ten – ne pyragai. Nori gauti atlyginimą – šaudyk į ukrainiečius.

V.Zelenskis – naujasis Ukrainos prezidentas. EPA – ELTA nuotr.

Pasak J.Šveco, šiuo konkrečiu atveju naudinga prisiminti, kad vienas pirmųjų sovietų valdžios aktų buvo įsakymas panaikinti atlyginimą caro armijos karininkams. Tie, kuriems reikėjo maitinti savo šeimas bado sąlygomis, turėjo kreiptis į bolševikų tarnybą. Todėl iš 150 tūkstančių caro armijoje tarnavusių karininkų 75 tūkstančiai įstojo į darbininkų ir valstiečių Raudonąją armiją – dvigubai daugiau nei tų, kurie prisijungė prie Baltosios gvardijos.

Kažkas panašaus nutiko, tvirtina J.Švecas, ir Rytų Ukainoje. Pirmiausia ten nuvyko Igorio Girkino (Strelkovo) teroristai ir išdalino ginklus vietiniams nusikaltėliams, kurie jau seniai palaikė glaudžius ryšius su Rusijos Federacijos specialiosiomis tarnybomis. Likusius gyventojus teroristais ir separatistais pavertė mokėdami atlyginimą. Buhalterija itin paprasta: ekonomika yra sužlugdyta, todėl jei norite pamaitinti savo žmoną ir vaikus, stokite į mūsų gretas ir nušaukite bent vieną vadinamąjį „benderininką“.

Taigi Rusijos slaptosios tarnybos Rytų Ukrainoje gyvenusius žmones supančiojo priversdamos juos daryti nusikaltimus, įskaitant žmonių žudymą ir kankinimą. Dabar šie neturi kur trauktis: jei pasiduos Kijevui, sės į kalėjimą, jei ne – privalės dirbti Kremliaus agentais. Tokia verbavimo taktika labai gerai žinoma Rusijos banditams. Pats Vladimiras Putinas ja naudojasi nuo 1990-ųjų. Beje, krauju supančiotus agentus Rusijos žvalgyba labai vertina. Esą jie niekur nepabėgs, neišduos. Tokiems gali būti patikėta bet kokia užduotis, net pati kruviniausia.

J.Švecas įsitikinęs, kad kai įvyks okupuotų ir okupacijos nepatyrusių žemių „susivienijimas“, net ne V.Putinas, o žymiai žemesnio rango Kremliaus darbuotojai skambins Ukrainos prezidentui ir duos nurodymus, ką ir kaip reikia daryti. Jei V.Zelenskis atsisakys, jei blaškysis, šimtai potencialių teroristų legaliai pateks į Ukrainos miestus vakarų ir centrinėje dalyse ir pradės žudyti, sprogdinti, bauginti. Sprogdins Ukrainos patriotus Dniepropetrovske, Zaporožėje, Lvove, Kijeve, Odesoje. Prie jų prisijungs prokremliškos ilgametės slaptosios tarnybos, įsitvirtinusios Ukrainos elite nuo KGB laikų.

Dėl pavienių, tačiau dažnų teroro aktų garsūs Ukrainos žmonės žus vienas po kito. Po kiekvieno tokio atvejo Kremlius skambins V.Zelenskiui ir teirausis: „Na, berniuk, ar viską supratai?“

Tuo pat metu ukrainiečiai nustebs, kad Ukrainos žvalgyba SBU yra nepajėgi atremti priešiškos žvalgybos diversijų. Tada Kremliaus propagandistai dar garsiau rėks, kad Ukraina yra žlugusi valstybė, o Vokietija ir Prancūzija dar kartą pareikš gilų susirūpinimą.

Tokią Ukrainos ateitį mato J.Švecas, jei Ukraina pasirinks „Steinmeierio formulę“.

Be kita ko, J.Šveco manymu, Rusijos žvalgybos agentūra neapsiribos teroro akcijomis Ukrainoje. Ji išnaudos Ukrainą kaip trampliną rengiant žudymus Vakaruose, už tai kaltindama „kažkokius mistinius banderovcininkus“. Žinoma, tai – melas. Bet Pancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel tuo noriai patikės…

J.Švecas atkreipia dėmesį: „jei kas nors sako, kad to niekada negali nutikti, atsiminkite, jog Rusijos specialiosios tarnybos jau sugebėjo susprogdinti gyvenamuosius namus su taikiais gyventojais savo sostinėje ir kituose Rusijos miestuose“. Ir niekas, žinoma, negalėjo patikėti, kad FSB ir GRU atliks teroristinius išpuolius NATO šalies sostinėse naudodamos masinio naikinimo ginklus (radioaktyviuoju poloniu ir Novičioku)…

Ukrainos gynybos pozicijos. EPA-ELTA nuotr.

J.Švecas neabejoja: Kremliaus strateginiame plane yra nedeklaruoto karo perkėlimas į Ukrainos miestus masinio teroro pagalba. Taigi Vakarų Ukrainos „susijungimas“ su Rytų Ukraina ir sienų su ja atvėrimas nėra vien tik vėžio ląstelių implantavimas į sveiką organizmą. Tai – kontrolinis šūvis sau į galvą.

Jei Ukraina įsileis į savo teritoriją vadinamuosius „krauju parištus“ teroristus, tai bus beprotiška, savižudiška kvailystė.

Dabar Ukraina grumiasi Minske pagal formulę „vienas prieš tris“. VZelenskio pažadas pasiekti taiką nereiškia, kad tai turi būti padaryta nusižudant.

Prašoma, kad Ukraina atleistų…

J.Švecas pripažįsta, kad už uždarų durų Ukrainos delegacija patiria didžiulį spaudimą. Sprendžiamas klausimas, ar ji išliks Ukraina. Ukrainos likimas neturėtų būti nagrinėjamas užkulisiuose. Derybos turėtų būti kuo skaidresnės.

Ši byla turėtų baigtis klausimu: ar Frau Merkel ir Monsieur Macron (o jų asmenyje – Vokietija ir Prancūzija) yra pasirengę sutartimi garantuoti, kad Ukrainos „susijungimo“ su Rytų sritimis atveju šalis netaps masinio teroro teritorija iš Rusijos specialiųjų tarnybų ir jų agentų pusės? Kadangi tikrai nebus teigiamo vokiečių ir prancūzų atsakymo, Ukrainos draugai turėtų mandagiai siūlyti sustabdyti kvailą „Steinmeierio formulę“ ir pradėt analizuoti praktinį klausimą, kaip sukurti veiksmingą demilitarizuotą zoną, pakankamai plačią, kad teroristai per ją niekaip negalėtų pasiekti Ukrainos kariuomenės.

Tarp Vakarų intelektualinio elito, taip pat ir tarp Vakarų politikų, vienas triukas jau seniai populiarus – kalbant apie Rusiją apsimesti idiotais, neva nesuprantančiais, kad V.Putinas yra banditas, o jo režimas – nusikalstamas. 

Štai tokios liūdnos J.Šveco prognozės, jei oficialusis Kijevas priimtų „Steinmeierio formulę“

Jurijaus Šveco interviu pateikiame sutrumpintą. Informacijos šaltinis – gordonua.com portalas, leidžiamas Ukrainoje.

2019.10.27; 15:51

Antradienį nusižudė buvęs laikraščio „Sport Ekspress“ savininkas Ivanas Rubinas, jis turėjo daugiau kaip 60 milijonų rublių (apie 790 tūkstančių eurų) skolų, kurių negalėjo grąžinti. Tai žurnalistams pranešė šaltinis Rusijos teisėsaugos institucijose.

Anksčiau šaltinis informavo, kad I. Rubinas dėl daugybės skolų iššoko iš bendro balkono 17-ajame gyvenamojo namo aukšte Rudens bulvaro gatvėje Maskvoje.

Pasak Tyrimų komiteto atstovės Julijos Ivanovos, dėl šio įvykio pradėtas tyrimas. Incidento vietoje rastas priešmirtinis raštelis. Tyrėjai apklausia kaimynus ir galimus liudininkus.

Velionis buvo vienas iš laikraščio „Sport Ekspress“, leidžiamo nuo 1991 metų, steigėjų. Nuo 2003 iki 2012 metų jis buvo laikraščio savininkas. Po 2012 metų finansų krizės jis pardavė savo akcijas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.10.17; 06:30

Lėktuvą Sietlo oro uoste pagrobė Vašingtono valstijos gyventojas Richardas Russellas, kuris aviacijos kompanijoje „Horizon Air“ dirbo apie trejus su puse metų. Tai šeštadienį pranešė naujienų agentūra „The Associated Press“, remdamasi šaltiniais JAV teisėsaugos institucijose.

Oficialiai pagrobėjo vardas iki šiol nebuvo paskelbtas. AP duomenimis, R. Russellas buvo kilęs iš Vasilos miesto (Aliaskos valstija). Vėliau jis persikėlė į Samnerį (Vašingtono valstija). Kaip rodo R. Russello paskyrose socialiniuose tinkluose paskelbta informacija, 2012 metais jis vedė, praneša agentūra.

R. Russellas taip pat skelbė socialiuose tinkluose įrašus, kuriuose pasakojo apie savo darbą. Viename iš jų jis, be kita ko, sakė, kad jam darbe tenka tampyti daugybę lagaminų, rašo AP. Prieš tai pareigūnai patvirtino, kad pagrobėjas priklausė „Horizon Air“ antžeminiam personalui, atsakingam ir už lėktuvų buksyravimą bei bagažo gabenimą.

29 metų amžiaus „Horizon Air“ darbuotojas penktadienio vakarą Sietlo oro uoste pagrobė 76 vietų keleivinį lėktuvą „Q300“, kuris vėliau sudužo pietinėje Pjudžento įlankos dalyje. Keleivių orlaivyje nebuvo. Žemėje žmonės taip pat nenukentėjo. Pasak pareigūnų, šis incidentas nebuvo teroro aktas, pagrobėjas žuvo.

Teisėsaugos institucijų darbuotojų nuomone, vyras pagrobė lėktuvą, kad nusižudytų. Jis maždaug valandą mėgino „atlikti ore aukštojo pilotažo figūras“. Vėliau laineris nukrito miške Ketrono salos rajone. Orlaivį lydėjo JAV karinių oro pajėgų naikintuvai.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.08.13; 05:00

kalanta_romas
Lietuvos didvyris Romas Kalanta

Prieš 46 metus Kaune, Laisvės alėjoje, susideginusio Romo Kalantos gimtinėje – Alytuje – kovotojo už laisvę atminimas paminimas skverelyje netoli jo vaikystės namų.

Kaip Eltai sakė Alytaus savivaldybės ryšių su visuomene atstovė Modesta Tarasauskienė, savivaldybė miesto gyventojus yra pakvietusi teikti idėjas ir pasiūlymus, kaip šią vietą padaryti lankomesnę.

„Dabar R. Kalantos skvere – gėlynai ir suoleliai, tačiau iki gegužės 25 dienos lauksime idėjų, kaip dar galėtume prisidėti prie šios asmenybės įamžinimo“, – sakė M. Tarasauskienė.

ELTA primena, kad 1972 metų gegužės 14 dieną Kauno miesto sode, prie Muzikinio teatro, protestuodamas prieš sovietinį režimą, R. Kalanta apsipylė benzinu ir užsiliepsnojęs sušuko „Laisvę Lietuvai!„

Greitosios pagalbos medikai Romą į ligoninę išvežė jau netekusį sąmonės. Pastangos išgelbėti gyvybę buvo nesėkmingos, konstatuoti viso kūno antrojo ir ketvirtojo laipsnio nudegimai. Oficialiais duomenimis, R. Kalanta mirė 1972 metų gegužės 15 dieną, 4 valandą ryto.

R. Kalantos susideginimas sukėlė spontanišką pasipriešinimą, kuris Kaune, garsėjusiame lietuviška tautine dvasia, gana stipria Katalikų Bažnyčios įtaka bei neformaliais jaunimo judėjimais, baigėsi nesankcionuotu protestu.

Sovietų KGB pastangos stabdyti susibūrimus paankstinat R. Kalantos laidotuves tik dar labiau paaštrino padėtį. Į laidotuves pavėlavęs jaunimas pasipiktino, nešė ir dėjo gėles jo žūties vietoje.

Antisovietinis bruzdėjimas išaugo į atvirą pasipriešinimą. 1972 m. gegužės 18-19 dienomis vyko demonstracijos, kuriose dalyvavo keli tūkstančiai žmonių. Eidami Kauno gatvėmis jie skandavo: „Laisvę Lietuvai!“, „Laisvę hipiams!“. Mieste buvo platinami atsišaukimai „Tegyvuoja nepriklausoma Lietuva!“, „Tegyvuoja Gegužės 18-oji!„

Prieš manifestantus buvo mesti milicijos, desantininkų bei saugumiečių būriai. Riaušėse suimti 402 žmonės, iš jų 351 vyras, 51 moteris, 97 komjaunuoliai, 192 darbininkai, 37 tarnautojai ir kiti. 33 asmenys patraukti administracinėn, 8 – baudžiamojon atsakomybėn.

Iki galo neatsakyta, kokį atgarsį kraštutinė R. Kalantos protesto forma – savižudybė susideginant – turėjo tarptautiniu mastu. Tačiau jo auką kasmet prisimindavo Amerikos lietuvių bendruomenės, primindamos pasauliui apie Lietuvos nepriklausomybės siekį.

Kauniečiai kiekvienais metais taip pat minėjo gegužės 14-ąją. Užsienyje gyvenantys lietuviai rengė minėjimus, leido knygas, pašto ženklus, statė paminklus ir kitus atminimo simbolius lietuvių bendruomenių susibūrimo vietose.

2000 metais R. Kalanta po mirties apdovanotas 1-ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu. 1990 m. gruodžio 27 d. buvo išleistas įsakymas jo kapą laikyti vietinės reikšmės istorijos paminklu. 2005 m. Romui Kalantai suteiktas Laisvės kovų dalyvio statusas.

R. Kalanta gimė 1953 m. vasario 22 dieną Alytuje, Elenos ir Adolfo Kalantų šeimoje. Alytuje R. Kalanta su tėvais gyveno iki 1963 metų, paskui persikraustė į Kauną, Vilijampolę.

R. Kalantos charakteristikose nurodoma, kad jis „buvo apsiskaitęs, rašė eilėraščius, sportavo, grojo gitara“, „lėtas, taikaus būdo, gana uždaras, mėgstantis analizuoti, nelinkęs atvirai bičiuliautis“, „kovojo su melu ir neteisybe, labai mėgo „The Beatles“ muziką“.

Paskutinis įrašas jo užrašų knygelėje: „Dėl mano mirties kalta tik santvarka“.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.14; 06:00

Zaporožės atominės elektrinės branduolinio saugumo skyriaus viršininkas Sergejus Klimovas rastas negyvas. Tai penktadienį pranešė Ukrainos leidinys „Gazeta.zp“.

Kūną jo bute Energodaro mieste aptiko greitosios pagalbos brigados medikai. Preliminariais duomenimis, atominės jėgainės darbuotojas nusižudė.

Mirties aplinkybės tikslinamos.

S. Klimovui buvo 62 metai.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.02.05; 00:01

Amerikiečių aktorius ir muzikantas Markas Sallingas rastas negyvas, jis tikriausiai nusižudė. Tai antradienį pranešė portalas TMZ.

Jo šaltinių teisėsaugos institucijose duomenimis, 35 metų aktoriaus kūnas buvo aptiktas prie upės netoli jo namų Kalifornijos valstijoje. Anksčiau M. Sallingas prisipažino esąs kaltas dėl vaikų pornografijos laikymo. Nuosprendis jam turėjo būti paskelbtas kovo mėnesį. Aktorius galėjo būti įkalintas nuo ketverių iki septynerių metų.

Anksčiau TMZ rašė, kad M. Sallingas 2017 metų rugpjūtį mėgino nusižudyti. Aktoriaus atstovai tai neigė.

M. Sallingas atliko vieną iš pagrindinių vaidmenų televizijos serialas „Choras“ (Glee, 2009-2015) ir filmavosi juostoje „Kukurūzų vaikai 4: Derliaus nuėmimas“ (Children of the Corn: The Gathering, 1996). M. Salingas taip pat įrašė du muzikos albumus 2008 ir 2010 metais.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.02.01; 00:01

Toronto policija oficialiai patvirtino, kad vieno turtingiausių Kanados vyrų ir jo žmonos mįslingos mirties priežastimi buvo žmogžudystė. Sutuoktiniai buvo rasti negyvi prieš šešias savaites, praneša naujienų agentūra dpa.

Tokią išvadą policija padarė po tūkstančius valandų trūkusio tyrimo ir nuodugnaus įkalčių rinkimo bei analizavimo milijardierių poros namuose Šiaurės Toronte, Kanadoje, ir Floridoje, JAV.

2017 m. gruodžio 15 d. 75 metų amžiaus farmacininko Barry’io Shermano ir jo 70-metės žmonos Honey Sherman kūnai buvo rasti pakarti diržais ant baseino turėklų pusiau sėdimoje pozoje. Jie buvo apsirengę ir vilkėjo iki pečių nuleistais apsiaustais. Policija nerado įsibrovimo į namus ženklų.

Buvo tiriamos trys versijos: dvigubos savižudybės, nužudymo ir savižudybės bei dvigubos žmogžudystės. Tyrėjų nuomone surinkti įkalčiai rodo, kad pora buvo nužudyta. Policija atsisakė komentuoti informaciją apie galimus įtariamuosius.

Kaip pranešta, 1974 m. B. Shermanas įkūrė farmacijos kompaniją „Apotex“. Bendrovė gamina vaistų preparatus ir eksportuoja juos į daugiau nei 115 šalių. Lapkritį „Canadian Business“ įtraukė B. Shermaną į turtingiausių Kanados žmonių sąrašą.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.01.29; 00:05

Džonas Peislis (John A. Paisley, 1923–1978)- buvęs CŽV bendradarbis, žuvęs neaiškiomis aplinkybėmis. Jo lavonas buvo rastas Česapyko įlankoje 1978 metais su šautine žaizda galvoje ir 17 kg svorio nardytojo diržu. Prieš tai kurį laiką jis buvo laikomas dingusiu be žinios.

Kai Džonas Peislis paslaptingai dingo, CŽV atstovai pranešė, kad jis valdyboje ėjo neaukštas pareigas ir pasitraukė iš darbo 1974 metais. O iš tikrųjų Dž.Peislis buvo CŽV Strateginių tyrimų valdybos viršininko pavaduotojas.

Turima neoficialios informacijos, kad jis dalyvavo kuriant šnipinėjimo lėktuvą U–2, kosminį palydovą Camoc ir žvalgybines 3C-11 serijos palydovų sistemas. Manoma, kad Votergeito skandalo metu Dž.Peislis atliko ryšių karininko vaidmenį tarp CŽV ir Baltųjų rūmų (sklandė kalbos, kad būtent jis buvo paslaptingas „paslėptas plepys“ – anoniminis informacijos apie Votergeitą šaltinis, kurio paslaugomis naudojosi Washington Post reporteriai Karlas Bernstainas (Carl Bernstein) ir Bobas Vudvardas (Bob Woodward). Patys žurnalistai neigė, kad Dž.Peislis nors kiek su tuo susijęs). 

Dž.Peislis padarė žvalgyboje gana ryškią karjerą, bet tos žinybos atstovai oficialiai papasakoti apie ją vengia. Turimais duomenimis, jis dirbo NSA tais metais, kai ten buvo kuriama itin slapta palydovų programa. O 1976 metais buvo tarpininkas tarp Centrinės žvalgybos valdybos ir „B“ komandos, atlikusios nepriklausomą CŽV veiklos tyrimą. Manoma, kad jis taip pat susijęs su sudėtingomis operacijomis, per kurias žuvo Nikolas Šadrinas, ir dalyvavo apklausiant sovietų perbėgėlį Jurijų Nosenką.

1978 metų rugsėjo 24-ąją Dž.Peislis – kuris tuo metu vis dar dirbo CŽV institucijai neetatiniu (tai yra, pagal kontraktą) darbuotoju, išplaukė savo 9,5 metro laivu Brilling iš doko Solomonse Merilendo valstijoje. O kitą dieną laivą surado netoli Lukauto iškyšulio Potomako upės žiotyse, už 78 mylių į pietryčius nuo Vašingtono.

Tyrėjai, tarp kurių buvo ir CŽV saugumo tarnybos darbuotojų, rado laive portfelį su medžiagomis, su kuriomis dirbo Dž.Peislis, lagaminėlį su radijo aparatūra ir telegrafo raktais, o taip pat 9 mm gilzę. Ginklo ir kraujo pėdsakų valtyje nebuvo.

Spalio 1 dieną maždaug už 15 mylių į šiaurę nuo to iškyšulio iškilo į paviršių yrantis lavonas su šautine žaizda virš kairės ausies (lavonas nenuskendo dėl išpūtusių jį vidinių dujų, kurių jėga įveikė net nardytojo sunkaus diržo svorį). Iš dantų buvo nustatyta, kad tai – Dž.Peislis.

Draudimo kompanija iš pradžių atsisakė išmokėti jo našlei polise numatytų 100 000 dolerių, nes sklandė kalbos, kad iškilęs negyvėlis iš tiesų ne Dž.Peislis. Tačiau po pusės metų misis Peisli vis dėlto gavo pinigus (pastaruoju metu ji gyveno atskirai nuo vyro).

FTB pranešė, kad Dž.Peislis nusižudė, bet našlės pasamdytas šiai tamsiai istorijai ištirti advokatas pareiškė: „Šokti iš valties su pistoletu rankoje ir jau vandenyje paspausti gaiduką – tai, kaip čia švelniau pasakius, gana neįprastas būdas nusižudyti“.

Sklandė įkyrios kalbos, kad Dž.Peislis, laisvai kalbėjęs rusiškai, buvo sovietų šnipas ir jį paprasčiausiai pašalino. Bet žvalgybos komiteto, kuris 1980 metų balandį tyrė įvykio aplinkybes, ataskaitoje buvo pasakyta, kad nepavyko rasti „jokių patvirtinimų, kurie neatitiktų jo kaip sąžiningo, dorai tarnavusio savo tėvynei, darbuotojo charakteristikos“.

Paviešinta buvo tik dalis komiteto ataskaitos ir toli gražu ne ta, kur nagrinėtas klausimas, ar Peislis pats nusižudė, ar jis nužudytas.

2013.10.11 

Moterų kolektyvinė savižudybė ir jos genetika

Prieš keliolika metų, sklaidydamas „Livonijos kronikų“ tomelį, aptikau tada mane giliai sukrėtusį faktą. Beje, lėmusį mano posūkį lietuvių tautos atskirų istorijos faktų interpretavimo link… Šiek tiek daugiau nei 800 metų mus skiria nuo įvykio, kažkuo labai panašaus į storame užmaršties sluoksnyje užsilikusią sudaužytos vazos šukę. Neįtikėtinos vertės šukę…

Minėtoje knygoje randame štai tokį įrašą: „Vienas dvasininkas, vardu Joanas, tuo metu buvęs Lettonijoje (Lietuvoje, – R. G.) nelaisvėje, pasakoja, kad tame kaime 50 moterų, žuvus jų vyrams, pasikorė, nes tikėjo, kad kitame gyvenime jos vėl gyvens su savo vyrais“[1]. Visiškai tikėtina, kad ši lietuvių nelaisvėje buvusio Livonijos dvasininko papasakota ir kronikininkų užrašyta kolektyvinė, labiau į ritualines apeigas panaši moterų savižudybė, ko gero, įvyko iškart po (tose pačiose „Livonijos kronikose“ užfiksuoto įvykio) kunigaikščio Žvelgaičio žūties ir jo kariuomenės sutriuškinimo 1205 metų žiemą. Kaip nurodoma minėtame, o taip pat ir kituose šaltiniuose, iš 2000 karių gyvi liko vos 800. Tai buvo ne mūšis, bet daugiau nei kilometrine vora išsidriekusios, su gausiu grobiu iš Estijos grįžtančios lietuvių (vadintų letonais) kariaunos išskerdimas jai sustojus naktiniam poilsiui.

Romualdas Grigas – profesorius, habilituotas daktaras, Lietuvos MA narys emeritas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Bet sugrįžkime prie ano siaubingo įvykio – prie Livonijos kronikoje užfiksuotos moterų kolektyvinės savižudybės pasikariant. Tai yra pasirinkus gėdingiausią, labiausiai asmenį žeminantį mirties būdą. Pirmiausia bandykime atsakyti į klausimą: ar moterų kolektyvinė savižudybė buvo tik pavienis, išskirtinis atvejis? Vargu… Livonijos dvasininko buvimas tame kaime – tik atsitiktinumas. Savižudybės aktai galėjo vykti visose tose gyvenvietėse, iš kurių buvo kilę negarbingai žuvę ar nužudyti tų moterų (o gal ir sužadėtinių) vyrai. Galbūt moterys savižudybei rinkosi į tas vietas, kuriose buvo atliekamos paprotinės apeigos? Pavyzdžiui, ten, kur šalia buvo supilti apeiginiai piliakalniai – šventyklos po atviru dangumi. Tačiau telkiant dėmesį į piliakalnių epochos senųjų lietuvių mąstymo ir elgsenos matricą, mums svarbiau išsiaiškinti: kas padiktavo, kas labiausiai lėmė tokį moterų žingsnį: negailestingas, žiaurus paprotys ar dvasinio išgyvenimo apoteozė?

Iš mitologinių ir papročių tyrinėjimų žinome: lietuviai tikėjo, kad vyrų karžygių vėlės (mirusiojo esatis) apsigyvendavo ąžuoluose, o pagal kitas versijas – iškeliaudavo į Dausas – į laimingą pomirtinį gyvenimą. Esu aptikęs aiškinimo versiją, kad vėlės tų vyrų, kurie žūdavo gėdinga mirtimi, tarkim, bėgdami iš mūšio lauko ir pan., amžiams likdavo tyrlaukiuose, dykrose. Pasmerkti amžinom benamio klajoklio ar „raupsuotojo“ kančiom.

Štai jau turime vieną paaiškinimą arba motyvą. Moters savižudybė, pasirinkus gėdingą mirtį (pačiai pasikariant), buvo ta auka, kuria tikėjo atpirksiančios bendruomenės (ir Visagaisčio, Viešpaties) akyse savo vyrų (sužadėtinių) negarbingą (gėdingą) žūtį. Išvaduosiančios „raupsuotąjį“ iš tyrlaukių. Atversiančios jam vartus į Dausas… Tikėjo, labai tikėjo, kad po savanoriškos mirties toliau tęs bendrą su savo vyru (su pasirinktuoju sužadėtiniu) gyvenimą…

Alytaus piliakalnis. Vytauto Visocko nuotr.

Mielas skaitytojau, stabtelėk minutėlei šito mano pasakojimo vietoje ir įsijausk… Kokį vaizdą pasiūlys Tavoji širdis įsivaizduojant aprašytą moterų savižudybės aktą! Ką ir kaip išgyveno ne tik jos pačios – savižudės, bet ir jų artimieji, visa bendruomenė? Visa apygarda? Kokį socialinį ir moralinį aidą galėjo sukelti ir gyviesiems palikti šis jų žygdarbis?.. Tik nevertinkime to įvykio dabartiniais kriterijais! Nusikelkime į aną, apeiginių piliakalnių epochą. Į kitų moralinių kriterijų epochą ar pasaulį…

Susimąstykime: ar tai neprilygsta aukai už savo protėvių žemę ir kultūrą? Už savo genties ir Tėvynės tęstinumą?.. Gal iš ten, iš 1205-jų dramos sklido aidas, padėjęs lietuviams (žemaičiams) laimėti Saulės (1236 m.), Durbės (1260 m.), Žalgirio (1410 m.) ir kitus mūšius? O vėlyvaisiais laikais – atsirasti tūkstančiams partizanų ir kitų savo šalies patriotų, vietoje okupantų prievartos pasirinkusių kovos kančių ir žūties kelią?..

Pagal senųjų lietuvių papročius (ir ne tik lietuvių) moters ir vyro santuokinė sąjunga (o gal ir sužadėtuvės) buvo sakrali, t. y. šventa, nepažeidžiama. Tas paprotys galėjo atsikartoti būtent kolektyvinėje savižudybėje kaip bylojimas apie šventą, nepažeidžiamą moters ir vyro vienį. Tikėtina, labai tikėtina, kad žuvusiųjų per žioplumą šauksmą: „Gelbėkite mus nuo senolių pasmerkimo ir amžino gyvenimo dykrose!“ jos girdėjo savo širdyse? Ir, iš tiesų: gal nesiblaškydamos, tarp savęs susiglaudusios ir su raudomis palydimos artimųjų, skubėjo su savo vyrais ar sužadėtiniais vienyje atsidurti Dausose…

Tikėtina, labai tikėtina, kad kolektyvinė moterų savižudybė yra tiesiogiai susijusi su apeiginiuose piliakalniuose praktikuota kultūra. Esame jau rašę, jog auka, aukojimo ritualas buvo neatskiriama šių statinių funkcija. Aukojimo apeiga buvo įtvirtinta žmonių sąmonėje ir pasąmonėje. O tų moterų elgsena? Ar ji netapatintina su ritualine auka? Man regis, kad čia atsakymas gali būti tik teigiamas… Kad būtent apeiginiame piliakalnyje vyko tų moterų apraudojimas ir palydėtuvės…

Bambininkų piliakalnis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tiesa, vardan teisybės dera pastebėti, kad moterų savižudybė užsinėrus kilpą nebuvo kažkoks išskirtinis, tik senųjų lietuvių kultūrai būdingas bruožas. Pas senuosius germanus, o taip pat ir senovės Graikijoje moterys, atsiradus atitinkamam precedentui, taip pat žudydavosi pasirinkdamos gėdingiausią iškeliavimo į nebūtį būdą – pasikorimą. Betgi Elados šalyje visa tai vyko apie tūkstantį metų prieš Kristų, o pas mūsų protėvius – daugiau nei tūkstantis metų po Kristaus gimimo. Protėvių laikrodis ženkliai „vėlavo“. Ir būtent tą vėlavimą galime laikyti mūsų istorijos išskirtiniu bruožu. „Vėluojantis“ socialinės evoliucijos laikrodis palengvino išsaugoti tai, kas Europoje (ir toje pačioje Graikijoje) jau buvo išpūkštyta civilizacijos skersvėjų. Na, o ši su germanais ir Elados šalimis sugretinta dramatiškoji „apeiga“, manyčiau, yra lyg ir reikšmingas faktas mąstant apie senovę, apie dar nepakankamai aprašytas, išskleistas mūsų praeitį lietusias senųjų kultūrų (civilizacijų) sąsajas.

Kažkodėl įsivaizduojamo modernisto (senąją lietuvių kultūrą nuvertinančiojo) šešėlis lydi mane visą šio teksto rašymo laiką… Perskaitęs ką tik pateiktą pasakojimą apie kolektyvinę moterų savižudybę jisai, ko gero, man papriekaištautų: „Štai dar vienas įrodymas, kad lietuvių protėviai buvo necivilizuoti barbarai!..“ Jam, tam modernistui (ar kosmopolitui) atsakyčiau: kiekvienas keliaukime prasmės paieškų ir savo širdies balso nurodytu keliu…

Šiapus ir anapus apeiginių piliakalnių

Senieji graikai ir romėnai plačiai vartojo barbaro sąvoką. Tuo jie norėjo save ir savo kultūrą išskirti iš kitų. Suprantama, savęs išaukštinimo ir kitų pažeminimo prasme. Ypač tai buvo būdinga Romos imperijai, kuri savo ekspansiją teisino tuo, kad jai yra atitekusi misija sukultūrinti pasaulį. Žinoma, pagal savo modelį… Tuomet nebuvo supratimo, kad pasaulio turtingumas ir jo egzistencijos prasmė slypi būtent kultūrų, nesvarbu kokiomis formomis jos reikštųsi, įvairovėje. Kad tą įvairovę reikia suprasti ir aiškinti kaip išplaukiančią iš Visatos savaiminio organizavimosi. Kad taip „tvarkosi“ ne tik galaktikos, bet ir visa tai, kas mūsų planetoje Žemėje rodo gyvybės ženklus. Mūsų protėviai, regis, gerai suvokė šį savitvarkos principą, savaip jį įvardinę Rėdos Ratu. Gal ir pasikartodamas sakau: jie suprato ir tai, jog Rėdos Ratas – tai Pirmapradžio, Praamžio, Aukštėjo Visagaisčio ar Viešpaties raiška, neturinti nei pradžios, nei pabaigos, nei erdvės, nei paties laiko…

Nemunas nuo Punios piliakalnio. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pasaulyje imperijos kūrėsi lyg ir siekdamos didesnės tvarkos. Bet jos ir nunykdavo dėl vienos iš pamatinių priežasčių: dėl įvairovės principo nepaisymo, dėl „kaprizingų“, o kartu ir ekspansinių pastangų siekti vienalytiškumo. Tokią ar panašią praktiką regime (ir išgyvename) ir dabartiniame pasaulyje. Žvelgiant platesniu žvilgsniu, įvairovė ir gamtoje, ir ypač socialiniame pasaulyje tarsi savaime gimdo trintis. Betgi tose trintyse, susidūrimuose mes ir surandame visa, kas yra svarbiausia gamtoje ir visuomenėje – gyvasties ir jos evoliucionavimo šaltinį.

Kalbant apie mūsų protėvių prigimtinę kultūrą (kurios komponentu ir yra piliakalnių tinklas, jo funkcionavimas) kai kurie mūsų istorikai tebelinkę ją sumenkinti, suniekinti. Nevengiama vartoti ne tik pagonybės, bet ir barbariškumo sąvokų. Jie pasiteisina tuo, jog taip yra visuotinai priimta, ypač kitataučių raštuose. Ką gi… Šiuo atveju drįstu jiems priminti elementarią tiesą: savigarba yra tautos dvasinės kultūros dalis, pagal kurią kitataučiai vertina ir pačią tautą. Apskritai, lietuvių senosios kultūros suprimityvinimas ne tik prieštarauja visai istorijos logikai, ypač archeologijos radiniams (ir jų apibendrinimams). Bet dvelkia dar ir vos ne sąmoningu (gal svetimųjų jėgų remiamu?) savos tautos, o tuo pačiu – ir valstybingumo niekinimo, ignoravimo šalteliu. O žvelgiant kritiškiau – platina lietuvių tautos savinaikos virusą…

Į viešumą patekusiuose istorijos šaltiniuose neteko aptikti apeigų, kurios būdavo atliekamos piliakalniuose, aprašymų. O kad jų esama, bent man nekelia abejonių. Krikštijamą tautą, ypač jos praktikuotą dvasinę kultūrą derėjo gerai pažinoti! Tos žinios gali būti iki šiol slepiamos po septyniais-devyniais užraktais (kad nepasitarnautų krikštytojo nenaudai). Aišku viena: prie tų užraktų prieiti ir bandyti juos atrakinti mūsiškoji pusė dar nėra subrendusi (gal ir nebesubręs). Taip kalbėdamas pirmiausia galvoju apie valstybės poziciją, apie tarpvalstybines derybas.

Mielas skaitytojau, kartu pamąstykime… Kodėl mes, t. y. lietuviai (LDK), skelbiamės pasauliui, jog laimėjome Žalgirio mūšį, tačiau nedrįstame iš lenkų paprašyti nors kopijų tų vėliavų, kurios bendromis pastangomis buvo paimtos iš sutriuškinto priešo? Kodėl iš to paties kaimyno nepaprašome nors poros patrankų su išlietu Vyčio ženklu. Nes tokių „suvenyrų“ mes neturime. O štai kaimyno muziejuose jų galime pamatyti išstatytas rietuvėmis…

Nekalbėsime apie šimtatomę Lietuvos Metriką, kuri tebetrūnija Maskvoje. Nors pagal sutartį dar su Lenino vyriausybe šie foliantai turėjo būti sugrąžinti tikrajam jos savininkui (šiuo atveju – paveldėtojui). Bet… Maskva, ypač dabartinė, turi savų, strategiškai svarbių sumanymų…

Nekalbėsime ir apie Vatikano neįžengiamus dokumentų ir aprašų lobynus. Terra incognita

Tačiau kelia nusistebėjimą vienas atvejis iš panašių. Švedija, atrodo, mums yra pakankamai draugiška šalis. Tai šalis, kurios požeminėse slėptuvėse (archyvuose) guli gausybė iš Lietuvos išsivežtų dokumentų. Žinome, švedai Lietuvoje yra XVII–XVIII a. „truputį pašeimininkavę“…

XXX

Bet… Sugrįžkime prie savųjų piliakalnių.

Manau, kad apie piliakalniuose praktikuotas apeigas byloja išlikusios nedidelių matmenų aukštumėlės. Tokia aukštumėlė puošia dažno piliakalnio viršutinės aikštelės pakraštį. Pasikartodamas pastebėsiu: sunku patikėti plačiai paplitusia versija, jog tai būta sargybos bokštelio. Arba, pagal kitą versiją, – tai vieta, kur būdavo sukraunami ir deginami signaliniai laužai, skelbiantys priešo įsiveržimą… Bet, atleiskite: istorijos šaltiniuose nerandame bent kiek aiškesnių žinių ir apie priešų antpuolius tais amžiais, kada gausėjo, plėtėsi apeiginių piliakalnių tinklas (VII–XI a.). Be to, miškais apaugusiose ir ypač kalvotose vietose, įvertinant dar ir oro permainas, būdingas Lietuvai, signalinių laužų versija tampa dar labiau abejotina.

Tautiška giesmė giedojoma ant Maišiagalos piliakalnio. 2014-ieji. Vytauto Visocko nuotr.

Žodžiu, esama rimto pagrindo teigti, kad kiekvieno apeiginio piliakalnio viršūnės pakraštyje supilta aukštumėlė, vadinkime ją alku (altoriumi), buvo skirta kitiems tikslams. Tikėtina, jog ten buvo kūrenama apeiginė šventoji ugnis. Gerai žinome: ugnis mūsų protėvių buvo suvokiama kaip materialaus pasaulio išnykimas, o mirusiojo žmogaus atveju – jo persikėlimas į sudvasintą amžinąjį, beribį… Mūsų jau buvo užsiminta, kad toje aukštumėlėje-alke buvo aukojamos ir aukos dievams. O jie, pagal protėvių supratimą, atstovavo Gamtos stichijoms, turėjusioms tiesioginį sąlytį su žmogumi. Visa tai buvo daroma prisilaikant kalendorinių datų, aisčiams-baltams būdingo Gamtos virsmų šventimo.

Kai pradėjau gilintis į mūsų protėvių kultūrą, vienas iš akcentų tapo sutartinės. Tai – mūsų laikus pasiekusi gyvą piliakalnių epochą liudijanti relikvija. Sutartinės buvo ne tik sudainuojamos, bet ir sušokamos. Ko gero, kolektyviai. Galima paspėlioti: ar jos buvo atliekamos prieš bendras vaišes ar po jų. O štai dėl patiekalų… Netenka abejoti, kad ant valgių stalo, po tam tikro ritualo, patekdavo ir dievams aukoti patiekalai. Vaišių tradicija – visus jungiančioji grandis lietuvių gyvenime išliko iki mūsų laikų[2].

Manytina, kada apeiginių piliakalnių viršūnė kai kurių apeigų metu buvo ne visiems pasiekiama (ir leistina). Tačiau tikėtina, kad švęsti švenčių ar šiaip susirinkti kitiems reikalams apeiginis piliakalnis sutraukdavo visą jį supusią teritorinę bendruomenę. Visi dalyviai, ypač švenčiant šventes, išgyvendavo juos visus suartinantį dvasinį pakylėtumą (katarsį); išgyvendavo juos pačius ten supančio pasaulio egregorinius (subtiliosios energijos sukeliamus) virpesius.

Pastarojo teiginio aiškumo dėlei prisiminkime nesenus laikus. Kai kaimų ir miestelių žmonės susirinkdavo į bažnyčią sekmadienio mišioms. Ypač tuos atvejus, kai vykdavo atlaidai (apeigos, skirtos parapijos globėjui – šventajam, Velykoms, Sekminėms ir pan.). Tasai žmonių sukolektyvintas ir dvasiniais išgyvenimais prisodrintas egregoras sklisdavo per sodybas, laukais ir pamiškėmis, paliesdamas netgi ir atokiau gyvenančius. Tą valandą nuo buities, nuo kasdienybės pakylėta žmogaus siela atsigaudavo. Pagaliau ir visa ta diena (ypač „atlaidų“) būdavo kupina šventinės nuotaikos, visiems brangaus bendro dvasinio išgyvenimo…

Fizikų kalboje vartojama „informacinio lauko“ sąvoka. Bet va, jie baidosi to, kad informacinis laukas į savo „glėbį“ priimtų ir žmonių jausmus, jų išgyvenimus. Jiems, fizikams, žmogaus dvasinis pasaulis – lyg nežinoma, neatrasta galaktika. O štai žymus kardiochirurgas akad. Jurgis Brėdikis, jų ir kai kurių savo profesijos kolegų nepasitenkinimui, išdrįsta propaguoti JAV profesoriaus Alberto Viloldo patirtį, įgytą bendraujant su inkų šamanais. Pastarieji minėtą profesorių įtikino, kad „…mes esame Šviesos ir Dvasios būtybės, todėl ir gydyti turime dvasių ir šviesos padedami“. Nesibaimindamas savo oponentų, mūsų akademikas su aiškia atradėjo nuostata pristato savo kolegos iš San Francisko A. Viloldo patirtį. Jis atvirai rašo, kaip A. Vitoldo „šamanai išmokė gydyti sielos žaizdas ir transformuoti kūną“. Tikėdamas tuo, ką sako J. Brėdikis, atkartoja prof. A. Viloldo teiginį, jog žmogaus esmę sudaro „…mus supantis švytintis energijos laukas, kurio šaltinis yra amžinybėje. Tas laukas yra kiekvienoje mūsų ląstelėje – tai matrica, kuri valdo mūsų sveikatą per fizinio kūno virpesius“[3].

Siūlau skaitytojui pačiam susirasti akad. J. Brėdikio knygą ir tiesiogiai pasidomėti jo įsisavinta ir kitiems perteikiama plačiai išskleista intriguojančia informacija.

Kodėl aš prisiminiau akademiką Jurgį Brėdikį (amžiumi už mane vyresnį)? Prieš keletą metų arčiau susipažinęs nustebau: jo mąstysena, jo sielojauta pasirodė labai jau artima manajai. Labai artima siekiui atkurti nors apytikrį „piliakalnių epochos“ mūsų protėvių mąstysenos, jų pasaulėjautos vaizdą. Tikėtina, labai tikėtina, kad apeiginių piliakalnių praktika prisidėjo įtvirtinant supratimą apie subtilųjį nematomą, bet jausmais išgyvenamą pasaulį. Įtvirtino supratimą apie subtiliąją energiją, kuri užpildo erdvę ir kurios įtakai, to net nesuvokdamas, paklūsta žmogus…

Kita vertus, sumodernėjusioje mūsų visuomenėje sunkiai, labai sunkiai prasimuša mintis, kad senosios civilizacijos (tarp jų ir „mūsiškė“) žinojo daug su subtiliuoju pasauliu susijusių paslapčių ir jomis naudojosi. Racionalusis pasaulis plius krikščionybė tą paslaptimis kupiną pasaulį atribojo nuo žmonių gyvenimo. Dar daugiau – būta laikotarpių, kai su savotišku įniršiu jį naikino…

Mąstant štai tokia kryptimi gimsta ne viena „keistoka“ mintis… O ką, gal mūsų protėviams, gyvenusiems Gamta ir suvokusiems jos stichijas, raštas buvo nebūtinas? Kitais žodžiais išsireiškus – jo negeidė? Gal jie buvo gana gerai („patogiai“) įsijautę į Visatoje egzistuojantį subtiliosios informacijos ir energijos lauką? Gal jame, tame lauke, neblogai orientavosi ir, iškilus esminiams klausimams, tiesiog per atstumą susisiekdavo, susikalbėdavo?.. Tai – ne iš fantazijos pasaulio… Manau, kad ir šių eilučių skaitytojas (užslėgtas civilizacinio šlako) gali prisiminti vieną kitą atvejį iš savo gyvenimo ar iš vyresniųjų pasakojimų apie nuojautas, apie vaizdinius ir pan., kurie įvykdavo per atstumą, bet realybėje. Mąstant tokia kryptimi, ne pasakose, o tikrovėje ne tik katės ar šunys, bet ir medžiai skleidžia auras, kurias pajaučia žmogus.

Taip kalbu norėdamas dar viena, papildoma kruopelyte pozityviu turiniu užpildyti piliakalnių ir jų buvusio vaidmens siluetą. Nes jisai per šimtmečius, veikiamas piktybinių jėgų ir lietuviams būdingo „kumečio sindromo“ (nuolankumo stipresniajam), liko tuščias išpūkštytas… Šiandien jisai mums regimas tik savo fiziniu pavidalu, kuriuo neturėtume pasitenkinti…

Bet vėl nusileiskime arčiau žemės…

Mielas skaitytojau, vėl prisiminkime iš amžių gūdumos atėjusį ir judėjų pagarsintą Dekalogą (dešimt Dievo įsakymų). Jame vienas iš priesakų teigia: „Švęsk sekmą dieną“. Tai įsakmus siūlymas kartą per savaitę vieną dieną skirti susimąstymui, savianalizei. Apsivalymui nuo kasdienybės įpirštų šiukšlių. Šventės atlikdavo žmogaus sielos gaivinimo funkciją. Prisiminkime vėlesniųjų laikų tikintį žmogų… Jisai triūsdamas laukuose ar savo kieme, nužvelgęs bažnyčios siluetą, pats to gal ir nepastebėdamas, išgyvendavo dvasingumo akimirką. Čia pat prisiminkime ir sovietinį režimą… Prisiminkime visos savaitės žmogaus triūsą kolūkyje, o sekmą dieną – savo sklype. Lietuvis pasižymėjo darbštumu ir gavęs laisvą dieną ją paversdavo savo paties narvu… Buvo sovietiniai metai, kada statistika rodydavo, jog mėsos ir pieno produkcija, gaunama iš kolūkiečių, viršydavo tą, kurią pristatydavo patys kolūkiai bei tarybiniai ūkiai!

Taigi… Eiliniam kolūkiečiui nebelikdavo laiko „sekmos dienos“ šventimui! Nebelikdavo laiko bendravimui su savimi, savo sielos balso ataskaitai. Visai natūralu, kad baudžiavinis darbas išpūkštė ir sodiečio sudvasintą bendravimą su Gamta. Ir – su savimi… O ir pats darbas prarado žmogaus širdyje turėtą sakralumo pajautą. Na, o sieloje įsirangiusį kirminą įprato nuodyti alkoholiu.

Sugrįžkime prie piliakalnių.

„Pilėniečiai“ buvo laisvi. Dėl savo laisvės – laisvės gyventi savo gyvenimą –  jie priešinosi ir krikščionybei. Priešinosi jos nešamai naujai tvarkai… Tikėtina, labai tikėtina, kad savo laukuose triūsdami ir būdami laisvi, mūsų protėviai jausdavo nuo piliakalnio sklindantį egregorą… Siūlydamas susimąstyti štai tokia, šiuolaikiniam žmogui visai neįprasta kryptimi, raginu prisiminti, kad anais laikais „pilėnietis“ gyveno dešimteriopai siauresniame, vien netolimas apylinkes siekiančiame, bet už tai dvasinėmis vertybėmis ir pačia Gamta turtingame pasaulyje. Manytina, kad netoliese esantį piliakalnį jis išgyvendavo jautriau, nei jo ainis bažnyčios siluetą…

Prof. Liudas Mažylis ir prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Mielas skaitytojau, manau, kad Tau bus suprantamiau, jeigu dar pridursiu, kad tos ar kitos teritorijos bendruomenė, su savo apeigoms bei svarbiems susirinkimams skirtu centru, buvo panaši į moraline ir politine prasmėmis neįveikiamą, svetimoms įtakoms atsparų bastioną. Tasai bastionas buvo išpintas ir perpintas pačiais įvairiausiais tradicinės (prigimtinės) kultūros tinklais (nerašytais moraliniais įsipareigojimais). Po jų skraiste gyveno kiekviena šeima. Kiekvienas atskirai paėmus asmuo – jo viešas ir neviešas veikimas. Žmogus kėlėsi su saule ir ėjo ilsėtis su jos laida. Bet jis visąlaik jautėsi esąs tų tinklų – palaikančių, gyvinančių jo esatį ir tos esaties prasmę apsuptyje (jų glėbyje). Ar tai prilygintina savotiškam narvui? Manau, kad ne… Greičiau atvirkščiai. Žmogus jautėsi patogiai. Metaforiškai išsireiškus, kaip bendros grandinės, besisukančios ratu, elementas… Jis nebuvo individualistas, jis nebuvo vienišas gyvendamas net ir savo kieme.

Nenustebtume, jeigu iš tikrųjų kada nors (ir kaip nors) atsivertų Vatikano, Krokuvos ar kad ir Stokholmo archyvai ir atsirastų konkretesni aprašymai bei įrodymai apie tai, kaip ir kuo funkcionavo lietuviškieji sakralinės paskirties bei pilietiniam susitelkimui skirti piliakalniai. Bet mes žinome ir mūsų istorikų (ir valstybės!) vangumą raustis retesniuose archyvuose. Tą vangumą ypač išryškino vos ne mėgėjo, bet patyrusio ir sąžiningo kolekcionieriaus prof. Liudo Mažylio „nesunkiai“ Berlyno diplomatinių dokumentų archyve surasta (2017 metų kovo pabaigoje) garsioji, vos ne visų istorikų „ieškota“, savo atradėjo seniai laukta 1918-jų metų Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo Deklaracija.

Išsireiškus emocionaliau, svetimuose archyvuose užslėpta ir užslėgta mūsų tautos praeitis šaukte šaukiasi savo laisvintojų…[4]

(Bus daugiau)

2017.09.30; 17:50

[1] Latvis H., Vertbergė H. Livonijos kronikos, Vilnius, Mokslas, 1991, p. 39.

[2] Ta proga pastebėsiu, kad Kupiškėnų (Sėlių) krašte dar iki XX a. pabaigos buvo lenktyniaujama, kas daugiau susikvies artimų ir tolimų giminaičių. Bendrai puotai kai kas surinkdavo iki 150 žmonių! Buvau tokių susibūrimų-puotų ir liudininku, ir dalyviu…

[3] Brėdikis, Jurgis. Kitokiu žvilgsniu. – Vilnius, Santara, 2015, p. 90.

[4] Teko susidurti su liudininko pasakojimu apie tai, kaip mūsų įžymus istorikas Zenonas Ivinskis, ekskursijos metu patekęs į Vatikano archyvą, vos nenualpo akimis apžvelgęs tuos gausius foliantus, kuriuose buvo sudėti dokumentai, liečiantys ikikrikščioniškąją Lietuvą.

Kitas plačiai žinomas mūsų istorikas prof. Mečislovas Jučas, dar sovietiniais metais gavęs leidimą apsilankyti Švedijos archyvuose, sugrįžęs prasitarė: „Ten darbo visam istorijos institutui būtų per akis…“

Išmintingi Lietuvos Antrosios respublikos Konstitucijos kūrėjai, įtvirtinę lietuvių kalbą kaip valstybinę, drauge įtvirtino ir patikimą saugiklį – kalbos reikalus turi teisę keisti, kitaip tvarkyti tik Tauta referendumu. 

Algimantas Zolubas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau mūsų politikai taip įsismagino, taip įsijautė į visagalio šeimininko vaidmenį, kad per pastangas apeiti ar peržengti Konstituciją eina į susinaikinimą.

Andriaus Kubiliaus projektas dėl asmenvardžių rašybos – didžiulė, gal nebepataisoma politinė klaida. Kai tam pritaria ir partijos pirmininkas Gabrielius Landsbergis, ir grupė TS-LKD narių, tai – simbolinė TS-LKD savižudybė. Ir ne mažiau tikra.

Protestus prieš projektą paskelbė Vilniaus ir Kauno Sąjūdžio tarybos, Lietuvos laisvės kovotojai (LLKS), kitokio sprendimo iš Seimo tikisi ir 69 tūkst. Lietuvos piliečių. Juk tai uraganas – po jo politinėje arenoje TS-LKD gali nelikti arba liks tik jos draiskalai.

Patriotiškai nusiteikę Lietuvos piliečiai nepamiršo, kaip Andrius Kubilius, būdamas atsakingu Sąjūdžio sekretoriumi, savo neveiklumu naikino Lietuvos Sąjūdį, jo sąskaita tvirtino Tėvynės Sąjungą, dabar štai toks sprendimas – tarsi pasišauta galutinai sunaikinti TS-LKD, gal net susitarta dėl vietos po kitos, naujos partijos skverneliu.

Žala jau padaryta, tačiau jei projekto autorius atsiimtų siūlymą, padėtį dar galėtų sušvelninti – proga dar neprarasta.

Šviesaus atminimo muziejininkas iš Uoginių Adomas Petrauskas lankytojams sakydavo, kad, be Bažnyčios paskelbtų šventųjų, dar šventa yra Tėvynė, kalba gimtoji ir duona juodoji, todėl kas per rugių lauką plačią brydę mina, paniekina duoną, tas išduos ir Tėvynę.

Juo labiau neatleistina brydė per kalbą.

Komentaro autorius Algimantas Zolubas yra Lietuvos Sąjūdžio, TS-LKD, LLKS narys.

Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2017.04.14; 08:09

Vasario 22 d. darbo vietoje galimai nusižudė Antrajame operatyvinių tyrimų departamente prie Krašto apsaugos ministerijoje tarnaujantis kapitonas R. R., gimęs 1981 m. Karininko artimieji apie įvykį informuoti.

Krašto apsaugos ministerijos ir kariuomenės vadovybė reiškia gilią užuojautą mirusiojo artimiesiems.

Informacija apie  Antrajame operatyvinių tyrimų departamente prie KAM  tarnaujančius asmenis viešai nėra teikiama.

Vilniaus AVPK Kriminalinės policijos Nusikalstamų veikų registravimo skyrius pradėjo ikiteisminį tyrimą mirties priežasčiai nustatyti.

Informacijos šaltinis – Lietuvos krašto apsaugos ministerija (KAM).

2017.02.23; 19:58

„Žmogaus studijų centro“ devynerius metus vykdoma emocinės Lietuvos būsenos stebėsena rodo, kad Lietuva toliau pralaimi kovą dėl savo teigiamo įvaizdžio piliečių sąmonėje, kaip šalis, su kuria siejamos geresnio gyvenimo viltys, teigia „Žmogaus studijų centro” vadovas dr. Gintaras Chomentauskas.

2016 metų rudenį „Baltijos tyrimų“ atlikta reprezentatyvi gyventojų apklausa rodo, kad labiausiai nerimą kelia jaunų žmonių nuostatos.

Tai ypač ryšku pačių jauniausių, 15 – 19 metų, respondentų grupėje, kurioje net 90,4 proc. jaunuolių į klausimą „Jei turėtumėte galimybę išvykti dirbti pagal specialybę ir gyventi išsivysčiusioje šalyje (pavyzdžiui, Vakarų Europoje, JAV), tai Jūs …“  atsako „Tikrai išvažiuočiau” arba „Tikriausiai išvažiuočiau“.

Šioje amžiaus grupėje ketinančių išvažiuoti asmenų beveik du kartus daugiau, nei vidutiniškai visose amžiaus grupėse (51,8 proc). Turėdami milžinišką emigracijos srautą, atrodo, nedarome nieko, kad šalis būtų patrauklesnė ateinančiai kartai, taip iš esmės laidojame Lietuvos ateitį, mano G. Chomentauskas.

Lietuviai panašiai kaip ir pernai vertino ekonominės situacijos pokytį per metus – net 47,4 proc.  teigė, kad ji nepasikeitė, 41 proc.  – kad pablogėjo, 11,7 proc. – kad pagerėjo.

Tyrimas rodo, kad toliau mažėja besididžiuojančių, kad yra Lietuvos piliečiais. Nuo 2008 iki 2016  jų sumažėjo nuo 82,9 proc. iki 69,4 proc..

Besijaučiančių reikalingais visuomenei per šį laiką irgi sumažėjo nuo 62,7 proc. iki 42,7 proc.

„Baltijos tyrimų“ direktorė Rasa Ališauskienė pažymi, kad šio tyrimo rezultatai liudija apie prastą socialinę Lietuvos gyventojų savijautą: 42,6 proc. gyventojų mano, kad niekam iš kaimynų ar bendruomenės narių nerūpi, kaip jie gyvena, 27,7 proc. tiki, kad esant reikalui, jiems padės valdžia, 19,2  proc. jaučia, kad gali daryti poveikį visuomenės gyvenimui, o 45,9 proc. dažnai jaučiasi bejėgiai, spręsdami savo problemas. Tokia „nereiklingo žmogaus“ savijauta ir supratimas, kad tai, „kas vyks su manimi ateityje, daugiausiai priklauso nuo manęs“  (79,1 proc.), yra vienas svarbesnių emigracines nuotaikas skatinančių veiksnių.

Žmogaus studijų centro atliekamame tyrime svarbiausi yra integratyvūs emocinės būsenos ir socialinių santykių rodikliai. Deja, anomijos (susvetimėjimo) rodiklis ir beviltiškumo rodiklis lyginant su 2015 metais vėl pablogėjo, tiesa, suicidinės ideacijos (ketinimo nusižudyti) indeksas labai nežymiai pagerėjo. Taigi, džiuginančių rodiklių, rodančių, kad 2017 metais reikšmingai sumažės savižudžių ir emigruojančių,nėra.

Beje, 2016 metus lietuviai jautėsi panašiai laimingi kaip pernai. Gana laimingais ir labai laimingais save įvardino 65 proc. gyventojų. Šis rodiklis išlieka gana stabilus nuo 2011 metų, išskyrus 2013 metus, kai jis buvo pasiekęs net 72 proc.

Informacijos šaltinis – propatria.lt portalas.

2017.02.07; 06:57

Rupgjūčio 2 dienos vakare LDK Vytenio bendrosios paramos logistikos bataliono NPPKT karys, šiuo metu tarnaujantis Kazio Vieversio poligone Kazlų Rūdoje, susižalojo, bandydamas persipjauti kairės rankos riešo venas.

Karys turėjo gydytojų atleidimo nuo rikiuotės ir fizinių pratimų pažymą, todėl tarnybinių užduočių nevykdė, didžiąją laiko dalį leido kareivinėse. Karys susižalojo tuo metu, kai kiti kariai vakarieniavo ir kambaryje liko vienas. Jį aptiko iš vakarienės grįžę kiti kariai.

Susižalojusiam kariui nedelsiant buvo suteikta skubi medicinos pagalba, jis buvo išvežtas į Kazlų Rūdos ambulatoriją. Kariui pavojaus gyvybei nebuvo, todėl ambulatorijos gydytojų sprendimu, karys buvo pervežtas į Žiegždrių psichiatrinę ligoninę, kurioje bus gydomas.

Vakar vakare LDK Vytenio bendrosios paramos logistikos bataliono vadas majoras Rimvydas Balinskas apie įvykį informavo kario artimuosius, taip pat buvo nuvykęs į poligoną, kur bendravo su dalinyje esančiais kariais. Pasak bataliono vado, karių moralė išlieka aukšta.

Bataliono vadas kartu su įgulos kapelionu lankėsi Žiegždrių psichiatrijos ligoninėje, kurioje su gydytojais aptarė kario gydymo klausimus, bendravo su pačiu kariu.

Priežastys, kodėl karys pabandė pakelti prieš save ranką, šiuo metu tiriamos. Pirminiu vertinimu, tai susįję su kario asmeninėmis problemomis.

Į dalinį rytoj atvyks karo psichologai, jie bendraus su tarnaujančiais kariais, domėsis situacija.

Dėl įvykio pogone Kazlų Rūdoje pradėtas tarnybinis patikrinimas.

Šiuo metu poligone tarnauja 99 nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos kariai.

Ranką prieš save pakėlęs karys tarnybą pradėjo 2015 m. gruodį.

Informacijos šaltinis – Krašto apsaugos ministerija.

InformNapalm sudarė Rusijos generolų mirčių sąrašą

Tarptautinės bendrijos InformNapalm savanoriai sudarė posovietinės Rusijos generolų ir admirolų, mirusių galutinai neištirtomis aplinkybėmis, sąrašą.

Į sąrašą įrašyti ir kariškiai, ir VRM, FSB, GRU atstovai. Sąrašo autoriai pabrėžia, kad sąrašas nėra galutinis ir gali būti papildytas.

Continue reading „Po svarbių operacijų Kremlius likviduoja aukščiausios karinės vadovybės generolus?“

 

Šiaulių apygardos prokuratūrą tęsia tyrimą dėl rugsėjo 14-osios naktį Joniškio areštinėje įvykusios dvidešimtmečio Ž. L. mirties.

Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad sulaikytas dėl nužudymo kitoje byloje, įtariamasis Ž. L. mirė nuo uždusimo kilpoje.

Continue reading „Fizinis smurtas prieš areštinėje pasikorusį įtariamąjį Ž. L. naudotas nebuvo?“

Vakarų Europoje ir toliau keistomis aplinkybėmis iš šio pasaulio iškeliauja įtakingi, turtingi bankų vadovai.

Beje, bankininkai žudomo kartu su žmonomis ir net mažamečiais vaikais. Nuo šių metų sausio mėnesio pardžios jau nužudyta 14-a įtakingų bankininkystės verslo atstovų.

Nė vienas iš šių nusikaltimų dar neištirtas. Nesurasti nei vykdytojai, nei užsakovai. Jei bankų vadovai ir toliau bus žudomi tokiais tempais, tai jiems nieko kito nebeliks, kaip tik pasirinkti Prancūzijos aktoriaus Žeraro Depardje kelią – prašyti politinio prieglobsčio Rusijoje. Žinoma, šis palyginimas turi ironišką potekstę.

Continue reading „Vakarų Europoje – įtartinos bankininkų mirtys“

Šiandien, kai visas pasaulis bando atspėti Kremliaus valdovo Vladimiro Putino planus Ukrainos, Moldovos ir Baltijos šalių atžvilgiu, verta prisiminti kadaise užsienio spaudoje pasirodžiusius pranešimus apie keistą, įtartiną KGB generolo L.Šebaršino mirtį.

Tokių įtartinų mirčių dabartinėje Rusijos istorijoje apstu. Įtartina ir dimisijos pulkininko J.Ščekatichino mirtis, įtartina ir Rusijos liaudies deputatės M.Salje mirtis. Įtartinos ir į Vakarus pabėgusio FSB karininko A.Litvinenkos bei oligarcho V.Berezovskio mirtys.

Continue reading „Mįslingos Vladimirą Putiną kritikavusiųjų mirtys“

Didžiojoje Britanijoje pradėtas teisminis nagrinėjimas, kurio metu bus bandoma išsiaiškinti tikrąsias oligarcho Boriso Berezovskio mirties priežastis. Teisinio tyrimo pradžia – kovo 26-oji.

B.Berezovskis buvo rastas negyvas buvusios žmonos Galinos namuose. Ten jis gyveno su savo asmens sargybiniu. Mirties valandą jis teturėjo vieną asmens sargybinį. Manoma, kad turtuolis B.Berezovskis nusižudė, tačiau įtarimų, esą galbūt jam kažkas „padėjo nusižudyti“, – neatmestinos.

Continue reading „Ar įtikinama savižudybės versija?“

Kiek žinoma, Janas Vilhelmas Ter Braakas – vienintelis antrojo pasaulinio karo laikų vokiečių šnipas, kuriam pavyko prasibrauti į Didžiąją Britaniją ir išvengti nelaisvės bei perverbavimo. Beje, per tuos penkerius mėnesius, kuriuos jis išbuvo laisvas Anglijoje, kaip žvalgas praktiškai nieko nenuveikė.

Jis buvo maždaug 27 metų. Tikroji pavardė ir tautybė taip ir liko nenustatyti. Jis buvo išmestas iš parašiuto nedideliame miestelyje Berkšyre, netoli Kembridžo, maždaug 1940 metų lapkričio 3 dieną.

Continue reading „Žvalgybos enciklopedija: Jano Vilhelmo Ter Braako savižudybė“

Vienuolika metų Sibiro tremtyje šalčius kentęs tėvukas prisiminimuose "Mūsų šeimos tremtis" apgailestauja (kalba – netaisyta):

"Pradėjo mokėti gerus atlyginimus, po 2000-2500 rubl. į mėnesį, (išskirta – A. D.), norėjosi čia jau dirbti ir gyventi, gaila tik buvo, kad čia jau nebuvo lietuvių. Antra vertus, tėvai kiekviena proga primindavo, kad jie nori į Lietuvą, neišlaikęs spaudimo sutikau ir 1959 metais kovo mėnesį išvažiavom į Lietuvą. Lietuvoje didelių pastangų dėka šiaip ne taip priregistravo kolchoze, kuriame į dieną uždirbdavom darbdadienį, o metams pasibaigus už jį gaudavom 2 kg grūdų. Prasidėjo antras Sibiras"…

Buvusi Seimo pirmininkė Irena Degutienė 2011 metais stebėjosi žmonėmis, paliekančiais savo kraštą dėl gero gyvenimo. Į tai "Delfi" komentatorius atsiliepė paprasta replika: "Degutienei: pagyvenk už 670 litų per mėn. ir suprasi, labai greitai". (A. Maldeikienė,  "Melo ekonomika", p. 16).

Continue reading „Ar Lietuva tėra Sibiro priemiestis?“