„Femen“ aktyvistė surengė protestą prie Ukrainos prezidentūros. EPA-ELTA nuotr.
Tarptautinę smurto prieš moteris dieną nuoga „Femen“ aktyvistė surengė protestą prie Ukrainos prezidentūros. „Jūs mane prievartaujate! Šalin smurtą“, – rėkė policijos sulaikoma moteris. Aktyvistė ragino vyriausybę ratifikuoti Stambulo konvenciją dėl smurto prieš moteris prevencijos ir kovos su juo.
Termometrams rodant beveik nulį laipsnių, moteris dėvėjo tik juodas kelnaites, o galvą puošė gėlių vainiku. Ant jos kūno, be kita ko, buvo užrašyta „Stambulo konvencija“. Protesto akcijoje dalyvavo dar viena aktyvistė. Nuoga „Femen“ aktyvistė protestuoja prie Ukrainos prezidentūros. EPA-ELTA nuotr.
Du trečdaliai Ukrainos moterų nurodo, kad nuo 15-ųjų gyvenimo metų yra patyrusios psichinį, fizinį ar seksualinį smurtą. Tai rodo Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos tyrimas.
Ukraina 2011 metais pasirašė Stambulo konvenciją – pirmąją pasaulyje įpareigojančią sutartį prieš smurtą moterų atžvilgiu. Tačiau Kijevas konvencijos iki šiol neratifikavo. Kritikai tai sieja su religinių sluoksnių pasipriešinimu.
Rusų istorikui Jurijui Dmitrijevui, kurio atlikti sovietinių gulagų tyrimai erzino šalies valdžią, ketvirtadienį buvo skirtas kardomasis kalinimas naujoje seksualinio smurto byloje, pranešė jo advokatas. Vos prieš tris mėnesius istorikas dėl panašių kaltinimų buvo išteisintas.
Žmogaus teisių gynėjai tvirtina, kad su J. Dmitrijevu, vadovaujančiu nepriklausomos organizacijos „Memorial“ Karelijos skyriui, siekiama susidoroti dėl jo atliktų masinių kapaviečių, kuriose palaidotos sovietų režimo aukos, tyrinėjimų.
Pasak pareigūnų, jei bus pripažintas kaltu, istorikui gali tekti kalėjime praleisti iki 20 metų.
„Jurijų Dmitrijevą nurodyta kalinti du mėnesius“, kol bus atliekamas tyrimas, naujienų agentūrai AFP telefonu iš Petrozavodsko miesto teismo sakė advokatas Viktoras Anufrijevas.
Ankstesnėje byloje 62-ejų J. Dmitrijevui buvo pateikti kaltinamai, susiję su nuogos įvaikintos jo dukros nuotraukomis. Fotografijos paimtos per neteisėtą kratą jo namuose, policijai sulaukus anoniminio raštelio.
Istorikas jam mestus kaltinimus neigė, tvirtindamas, kad tai buvo dalis sąmokslo, skirto nutildyti jį ir jo darbus. Pasak J. Dmitrijevo, nuotraukos buvo padarytos valstybinės įstaigos prašymu, siekiant stebėti mergaitės sveikatą ir jos vystymąsi.
Prieš tris mėnesius istorikas dėl šių kaltinimų buvo išteisintas.
„Tai – sufabrikuota byla, kuria siekiama išsaugoti pirmąją bylą“, – apie naująjį tyrimą sakė V. Anufrijevas.
Advokatas teigė apie šią bylą manantis „tą patį, ką manė ir apie pirmuosius kaltinimus: uniformuotų asmenų melas, fabrikacija ir pikta valia“.
Seksualinio priekabiavimo skandalai pastaraisiais metais supurtė Lietuvos viešąją erdvę. Žinomi šalies menininkai ir politikai vyrai atsidūrė vadinamojo „#MeToo“ judėjimo epicentre, kai apie jų ankstesnį netinkamą seksualinį elgesį prakalbo galimai nukentėjusios moterys. Tai žinomiems visuomenėje veidams kainavo ne tik reputaciją, bet kai kuriems – ir iki skandalo eitas pareigas.
Tačiau visuomenės nuomonės tyrimai rodo, kad šalies gyventojai dažniau yra linkę nepalaikyti moterų, kuriomis, pasitelkę savo statusą ir einamas pareigas, galėjo pasinaudoti žinomi Lietuvos vyrai. Pasak Lygių galimybių plėtros centro (LGBC) ekspertės Margaritos Jankauskaitės, tai rodo, kad Lietuvos visuomenė yra smurtautojų pusėje.
Didesnė dalis šalies gyventojų sako nepalaiką ir neigiamai vertiną moterų sprendimą viešai kalbėti apie anksčiau patirtą vyrų nederamą seksualinį elgesį. Tarp nepritariančiųjų tokiam viešam moterų kalbėjimui dažniausiai buvo vyrai, vadovai bei vyresnio amžiaus žmonės. M. Jankauskaitė, komentuodama apklausų rezultatus, nesistebėjo, kad Lietuvos gyventojai labiau palaiko smurtautojų pusę. Pasak jos, ankstesnių apklausų duomenys rodo, kad net trečdalis respondentų mano, kad seksualinis smurtas moterims patinka. Todėl, samprotavo LGBC ekspertė, nieko keisto, kad šalyje dažniausiai pačios moterys, prie kurių buvo priekabiauta, ir yra apkaltinamos.
„Yra pas mus ta bėda, kad mes, kaip visuomenė, esame smurtautojų pusėje. Tai labai apsunkina seksualinį smurtą patyrusiems asmenims siekti teisingumo. Nes tu turi pirmiausia kažkam pasisakyti, tik tada atsiveria pagalbos sistema“, – kalbėjo M. Jankauskaitė ir pabrėžė, kad viešumas yra vienas pagrindinių ginklų kovojant su tokiomis blogybėmis, nes teisiškai seksualinį priekabiavimą įrodyti yra be galo sudėtinga.
Ekspertė pažymėjo, kad vyresnioji karta yra ypač netolerantiška apie seksualinį priekabiavimą prabilti nusprendusioms merginoms. Anot jos, tai daugiausiai susiję su tuo, kad vyresnioji Lietuvos gyventojų karta užaugo su vertybėmis, kurios patį priekabiavimą laikė tiesiog norma. M. Jankauskaitė atkreipė dėmesį, kad tik 1998 metais Lietuvoje atsirado įstatymas, kuris uždraudė seksualiai priekabiauti.
„Didesnė dalis vyresnės kartos moterų patyrė vienokį ar kitokį seksualinį priekabiavimą, bet jos gyveno visuomenėje, kurioje nebuvo kam pasiskųsti. Jei tu pasiskųsi – tave apkaltins, kad kažką provokuoji“, – aiškino M. Jankauskaitė.
LGBC ekspertė pasakojo, kad požiūris į seksualinį priekabiavimą natūraliai kinta keičiantis kartoms, keičiantis visuomenės vertybėms.
„Jaunoji karta, kuri jau yra gimusi ir užaugusi nepriklausomoje Lietuvoje prie visiškai kitokių sąlygų, yra orientuota daugiau į saviraiškos laisvę bei į orumą orientuotas vertybės. Todėl ne tik merginos drąsiau kalba apie seksualinį priekabiavimą, suprasdamos, kad toks elgesys su jomis yra visiškai nepriimtinas ir netoleruotinas, tačiau kartu ir jaunų vyrų karta seksualinio priekabiavimo nebelaiko normaliu dalyku. Jie pradeda suprasti, kad tai yra žmogaus orumo pažeidimas“, – kalbėjo M. Jankauskaitė.
Lygių galimybių plėtros centro ekspertė taip pat pažymėjo, kad kaltinti moterų, jog jos apie priekabiavimą prabilo tik po kurio laiko, nereikėtų. M. Jankauskaitė taip pat tvirtino, kad vargu ar kuri nors iš viešai prakalbusiųjų sakė netiesą.
„Jau pats tyrimas rodo, kad moteris, Lietuvoje prabildama apie seksualinį priekabiavimą, labiau rizikuoja būti pasmerkta negu palaikyta. Tad jei žmogus drįsta tai padaryti – tam turi būti labai stipri priežastis“, – sakė ekspertė.
Naujienų agentūros ELTA užsakymu rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ kovo 28-balandžio 8 d. atliktos apklausos duomenimis, beveik pusė (46 proc.) apklaustų šalies gyventojų (18 metų ir vyresnių) neigiamai vertina kai kurių moterų sprendimą viešai pasisakyti apie anksčiau patirtą vyrų nederamą seksualinį elgesį ar priekabiavimą (14 proc. tai vertina labai neigiamai ir 32 proc. greičiau neigiamai).
Keturi iš dešimties (38 proc.) šalies gyventojų moterų sprendimą viešai pasisakyti apie jų atžvilgiu buvusius seksualinio priekabiavimo atvejus įvertino teigiamai (11 proc. labai teigiamai ir 27 proc. greičiau teigiamai).
Šeštadalis (16 proc.) apklaustųjų neturėjo nuomonės šiuo klausimu ar neatsakė į jį.
Tyrimas parodė, kad moterys palankiau nei vyrai vertina sprendimą viešai pasisakyti apie anksčiau patirtą nederamą seksualinį elgesį ar priekabiavimą. 47 proc. moterų viešą kalbėjimą apie patirtą nederamą seksualinį elgesį įvertino teigiamai.
Tuo tarpu tik trečdalis (27 proc.) apklaustų vyrų sakė palaiką apie seksualinį priekabiavimą prakalbusias moteris. 53 proc. apklausoje dalyvavusių vyrų tokį moterų elgesį įvertino neigiamai.
Tyrimas atskleidė, kad skirtingo amžiaus grupių moterys yra linkusios skirtingai vertinti viešinamus vyrų seksualinio priekabiavimo atvejus.
18-29 metų moterys (65 proc. iš jų tai vertina teigiamai ir 19 proc. neigiamai) bei 30-49 metų respondentės (53 proc. vertina teigiamai ir 36 proc. neigiamai).
Tuo tarpu vyresnės nei 50 metų moterys tokį elgesį daugiau vertina neigiamai (48 proc.) nei teigiamai (38 proc.).
Dažniau neigiamai nei teigiamai moterų sprendimą prabilti apie nederamą seksualinį vyrų elgesį vertino įmonių ar įstaigų vadovai (55 proc.), vyresni nei 50 metų žmonės (52 proc.), kaimo (48 proc.) bei mažesnių miestų (49 proc.) gyventojai, pensininkai (55 proc.).
Priešingai situaciją vertino specialistai ir tarnautojai (50 proc.), ir besimokantis jaunimas (55 proc.). Šiuo klausimu neturėjo nuomonės (ar nenorėjo į jį atsakyti) kiek dažniau vyrai (ypač vyrai iki 30 metų) bei respondentai su nebaigtu viduriniu išsilavinimu.
Atlikta apklausa taip pat parodė, kad nukentėjusių moterų viešą kalbėjimą palaikančių piliečių svarbiausias tokio vertinimo motyvas buvo tai, kad tik viešai kalbant apie seksualinio priekabiavimo atvejus galima siekti, kad tai nesikartotų. 47 proc. respondentų šį argumentą nurodė kaip svarbiausią priežastį.
Trečdalis „#MeToo“ judėjimą palaikančių respondentų mano, kad Lietuvoje nepakankamai yra ginamos moterų teisės, todėl viešas kalbėjimas yra vienas iš būdų jas užtikrinti.
„#MeToo“ judėjimą neigiamai įvertinę šalies gyventojai dažniausiai akcentavo, kad moterims reikėjo iš karto apie tai sakyti, o ne po tiek metų (31 proc.), bei laikėsi nuostatos, kad moterys pačios provokuoja vyrus (taip manė 30 proc.). Su tokiu motyvu („moterys pačios kaltos“) vienodai sutinka tiek vyrai, tiek moterys, neigiamai įvertinę apie patirtą priekabiavimą prabilusias nukentėjusias moteris.
Seksualinio smurto būna ne tik kino pramonėje, bet ir „aukščiausiu politiniu lygiu“: Švedijos užsienio reikalų ministrė Margot Valstriom (Margot Wallstrom) savo feisbuko paskyroje rašo, jog eidama pareigas pati yra tapusi seksualinio priekabiavimo auka. Detalių ji nepateikė.
Tačiau 2014 metais M. Valstriom švedų žurnalisto Jano Šermano (Jan Scherman) knygoje pasakojo apie incidentą per vakarienę su Europos šalių lyderiais. Ją esą tada nederamai lietė stalo kaimynas. „Staiga aš ant savo šlaunies pajutau ranką. Mano stalo kaimynas pradėjo mane čiupinėti. Negalėjau tuo patikėti“, – pasakojo M. Valstriom.
Ministrė, be to, pareiškė prisijungusi prie interneto kampanijos #metoo (aš taip pat), kuri buvo pradėta kilus skandalui dėl seksualiniu priekabiavimu ir prievartavimu kaltinamo JAV kino prodiuserio Harvio Veinsteino (Harvey Weinstein).
Zara Murtazalijeva, nuteista 2005 metais, pasakoja leidinyje “Libération” apie savo įkalinimą pataisos kolonijoje.
„Jai 29-eri, bet ji atrodo vyresnė“, – pasakoja straipsnio autorė Vera Dorman. „Aš gyvenau pragare aštuonerius su puse metų. Tai ne slogus sapnas, kurį būtų galima užmiršti. Tai siaubinga gyvenimo mokykla“, – prisipažįsta Zara.
2003 metais Zara, gimusi kaime netoli Grozno, nusprendžia persikelti į Maskvą, sakoma straipsnyje. Mečetėje ji susipažįsta su dviem jaunomis rusaitėmis, perėjusiomis į islamą. Jos naujosios draugės supažindina ją su čečėnu Saidu Achmajevu. Zara nežino, kad jis dirba Vidaus reikalų ministerijoje, kovos su organizuotu nusikalstamumu skyriuje, rašo autorė.
