Prezidentinės Valdo Adamkaus bibliotekos ir Danos Gedvilienės fondo premija (5 tūkst. eurų) paskirta gamtininkui, režisieriui Mindaugui Survilai už filmą „Sengirė“, kuriuo jis atkreipė plačiosios visuomenės dėmesį į neeksploatuojamų miškų išsaugojimo būtinybę.
„Esu gavęs įvairių apdovanojimų, bet šis man iš tiesų reiškia labai daug ir jį priimti birželio 5-ąją – Tarptautinę aplinkos apsaugos dieną – Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Botanikos sode bus didelė garbė. Šis įvertinimas – ne man, bet visai „Sengirės“ filmo ir „Sengirės fondo“ komandai, kurioje savanoriškai dirba virš 40 aktyvių žmonių. Labai džiaugiuosi, kad likimas mus suvedė ir galiu su jais būti bei mokytis iš nuostabios komandos. Premija – lyg užtaisas daugeliui metų eiti į priekį ir bus kaip priminimas nesustoti, kai būna sunku. Lietuvoje – labai daug gamtai nusipelniusių žmonių, tikrai nesijaučiu išskirtinis. Esame skirtingi, dirbame skirtingais metodais, tačiau dėl vieno bendro tikslo – natūralios gamtos išsaugojimo“, – sakė laureatas.
Jo pastebėjimu, labiausiai miškų saugojimu ir atkūrimu pradeda rūpintis valstybės, kurios savo miškus praktiškai visai sunaikina. Kiekvienas žmogus yra atsakingas už tai, kad nyksta senieji miškai, ir nuo kiekvieno priklauso, kokia bus visuomenė ir kur mes gyvensime.
„Dar tebeturime unikalių ir vertingų miško lopinėlių, kuriuos norėtųsi išsaugoti. Studijų metais galvodavau, kaip būtų gerai, kad miškų situacija Lietuvoje pagerėtų. Pastaruosius penkerius metus galvoju, – kad tik nepablogėtų. Miško pramonė generuoja didžiules pajamas ir geba samdyti labai įtakingus lobistus, kurie daro įtaką žmonėms, priimantiems reikiamus sprendimus. Kuo toliau, tuo labiau tai matosi. O mes, miškų vertę skaičiuojantys ne pinigine išraiška, tokių resursų neturime. Tačiau kas mus visus vienija – įsitikinimas širdyje, kad esame teisūs, ir didžiulis noras prisidėti prie senųjų miškų išsaugojimo. O tokių miškų išlikimu besirūpinančių žmonių yra daug“, – patikina Prezidento V. Adamkaus premijos laureatas M. Survila.
Paklaustas, kaip jo gyvenime atsirado miškas, prisimena, jog nuo pat vaikystės mėgdavo būti miške ir liūdėdavo, kai kada aptikdavo plynai iškirstus plotus. „Tada pradedi galvoti, ką daryti su tuo liūdesiu. Kaip vaikas, žinoma, nieko per daug negali padaryti, todėl pasirinkau fotografuoti miško grožį, jo gyvūnus, paukščius. Tuometinė mano biologijos mokytoja Snieguolė Čekienė, pamačiusi darytas nuotraukas, paskatino visa tai apibendrinti. Taip gimė pirmieji vaikiški-moksliniai darbai, pradėjau važinėti į jaunųjų mokslininkų konkursus. Mokyklos laikais būdavau vienišas, nepritapėlis – bendraamžiai ieškodavo nuotykių, rinkdavosi „baliavoti“, o mes su broliu nuotykių ieškodavome gamtoje, braidydavome po nendrynus iki pusės, dairydamiesi lingių lizdų. Kaip vėliau sakydavo senelis: „Mindaugas grįžta, sėda ant sava motacykla ir lakia pas sava paukštytes“. Nuo penktos klasės žinojau, kad būsiu biologas“, – apie savo pasirinkimą pasakojo M. Survila.
Studentu būdamas, antrame kurse gavo dovanų brolio parvežtą iš JAV videokamerą, tuomet po truputį pradėjo filmuoti. Žinoma, – mišką. Tikslas buvo ne šiaip apie jį pasakoti, rodant vaizdus, bet parodyti mišką taip, kad žmonės jį įsimylėtų.
„Pasirinkome „eiti per širdis“ ir pasakoti apie miško privalumus, jo grožį ir gyventojus, o ne rėkti apie egzistuojančias akivaizdžias problemas. Tai nėra mokslinis filmas – esu tarpininkas tarp mokslo ir paprastų žmonių. Visgi kino teatrai buvo skeptiški tokiam „Sengirės“ kuriamam formatui, kuriame nėra užkadrinio balso ir muzikos, o patys kadrai gan ilgi, todėl prognozavo – filmas nebus populiarus. Tačiau likome su komanda prie „rizikingai kitokio“, mums patinkančio formato. Visų nuostabai, tai pasiteisino, – dokumentinio filmo žiūrimumas sumušė visus rekordus. Jis buvo rodomas nuo Lietuvos iki Sidnėjaus, Tokijo, Niujorko. Kas įdomiausia, nors publika ir jos santykis su mišku labai skyrėsi, po filmo visur būdavo tie patys klausimai ir tas pats jausmas, nes giliai – visų genai tie patys“, – įsitikinęs kūrėjas.
Jo teigimu, labiausiai miškų saugojimu ir atkūrimu šiuo metu pasaulyje rūpinasi Anglija ir Danija – valstybės, kurios savo miškus praktiškai visai sunaikino ir, tik supratusios, ką iš tiesų prarado, pradėjo elgtis kitaip. Po „Sengirės“ filmo seanso užsieniečiai labai pavydžiai sakydavo – kokie jūs laimingi, kad turite tokius miškus. Tačiau vėliau jiems tekdavo paaiškinti, kad šis filmas „sudėtas“ iš mažyčių, pačių vertingiausių Lietuvos miško lopinėlių. Filmas – tai pasaka apie girią, kurios neturime. Bet, palyginus su kitomis valstybėmis, dar turime tikrai unikalių ir vertingų miško lopinėlių, kuriuos norėtųsi išsaugoti.
M. Survilai rūpi ne tik patraukliai vaizdais papasakoti apie miško grožį, bet ir tai, kad miškų situacija Lietuvoje negerėja, o miško pramoninkai, nors jų nedaug, yra labai galingi. Prisipažino negalėjęs patikėti išgirdęs buvusio aplinkos ministro žodžius, kad reikia apmokestinti tokius miškus, kurie yra nekertami, o tuos, kurie kertami, nuo mokesčių atleisti.
„Dabar po truputį ruošiamasi jauninti kertamų medžių amžių. Bet aktyviai visuomenei tai kol kas pavyksta pristabdyti. Visgi labai svarbu, kad aktyvių žmonių atsirastų kur kas daugiau. Žmonėms reikia pamiršti tą sovietinį mąstymą, kad aš esu mažas sraigtelis ir nieko nelemiu. Tai – labai klaidingas įsitikinimas, ir tokia ideologija siekiama dusinti visuomenę. Tik visuomenės kritinė masė, kuri iš tiesų yra įsigilinusi į klausimus, susijusius su miškais, gali daryti įtaką politikams. Nes renkami politikai, norėdami atsidurti ar išsilaikyti politinėje erdvėje, turi atsižvelgti į žmonių lūkesčius“, – pabrėžia filmo „Sengirė“ kūrėjas.
Anot VDU atstovės Rimgailės Dikšaitės, sutikdamas, kad premija – nuveiktų darbų įvertinimas, M. Survila, numato pusę jos sumos skirti tolesnei švietėjiškai veiklai (interaktyvios platformos kūrimui), o likusius pinigus – Sengirės fondui, kuris vykdo tiesioginę senųjų Lietuvos miškų įsigijimo ir saugojimo veiklą. Kad fondo nupirktu dar vienu miško sklypu galėtų džiaugtis ne viena žmonių karta.
„Manau, tai – vienas iš geriausių būdų įprasminti Jo Ekscelencijos Valdo Adamkaus įvertinimą. Kai tik įkūrėme Sengirės fondą, tikėjausi per metus surinkti apie 8 tūkst. eurų, o susirinkome 128 tūkstančius. Tai parodo, kad yra labai daug žmonių, kurie nors ir po keletą eurų, bet nori prisidėti prie Lietuvos miškų, su visa gyvybe juose, išsaugojimo. Ir tai suteikia vilties“, – neabejoja V. Adamkaus premijos laureatas.
Informacijos šaltinis – ELTA
2021.04.22; 10:42
