9. Vienuolis karžygio kailyje
Kad ir kaip ten būtų, nepriklausomai nuo to, ar keistas ir įžūlokas Vaišvilko akibrokštas kariūnų dinastijai pakeitė Mindaugo sūnaus įvaizdį ir vardą amžininkų akyse, ar nepakeitė, bet atkaklusis karalaitis liko ištikimas sau pačiam. Priėmęs vienuolio įžadus Vaišvilkas netapo nei atsargesnis, nei bailesnis.
Tolimesni įvykiai patvirtino, kad Vaišvilkas nuo to laiko atkakliai ir nuosekliai vykdė ne tik vienuolystės įžadus, bet ir valstybinę valdovo sūnaus strategiją. Mes jau aptarėme, kaip diplomatiškai sutvarkė Vaišvilkas 1251–1254 m. konfliktą su rusinų kunigaikščiais.
Panašiai elgėsi Mindaugo sūnus vienuolis ir totorių įsiveržimo metu. Palikęs vienuolyną Vaišvilkas veikė staigiai ir sumaniai, nes, kaip spėju, gyvendamas slavų krašte, puikiai žinojo totorių žygio priežastis. Rusinų metraščiai, kuriuos neretai atkartoja istorikai, aiškina, kad piktasis totorių karvedys Burundajus, sumanęs 1258 m. traukti į žygį prieš Lietuvą, privertė Haličo ir Voluinės kunigaikščius prisidėti prie žygio, galima sakyti, prieš savo giminaičius, nes karaliaus Danilo sūnus Švarnas jau buvo vedęs Mindaugo dukterį.
