Rašytojas Vygandas Račkaitis. Nuotrauka iš asmeninio albumo
Aš jį buvau primiršęs. Tik dabar, kai perskaičiau poeto Kazio Bradūno „Baladę apie Sutkų“ su dedikacija „Paskutiniam Paprūsės klajokliui muzikantui“, iš nutolusio laiko gelmės išplaukė jo paveikslas, ausyse suskambo melodija. Tačiau kad ir kaip bandau įtempti atmintį, tasai muzikanto paveikslas neryškėja, lieka pusiau ištirpęs erdvėje. Aiškiai regiu tik tamsiai mėlynus jo akinių stiklus ir senas gyslotas rankas, laikančias smuiką ir smičių. Rauda stygos, graudžių dainų žodžiai plasta lyg pašauti balandžiai, puola krūtinėn ir virpa ne tik smuiko stygos…
Sutkus kieminėdavo po kelių parapijų kaimus, grieždavo savo smuikeliu ir turguose. Akląjį muzikantą vedžiodavo berniukas ar mergaitė.
Griežiant mergaitė pritardavo būgneliu su žvangučiais. Kaimų ir miestelių žmonės pažinojo Sutkų, jo laukdavo ir šelpdavo, bet vargu, ar kas žinojo jo vardą, gyvenimo istoriją. Apie save, kad ir klausinėjamas, nieko nepasakodavo, už jį kalbėdavo smuikas. Gyveno Sutkus iš žmonių malonės, duoneliaudavo kaip ir kiti elgetos, bet niekas jo nevadino ubagėliu, gal todėl, kad už išmaldą atsilygindavo muzika ir daina.
Labiausiai įsimenu paskutinį Sutkaus apsilankymą Gulbiniškiuose. Kaimas jau buvo suniokotas, visi stambesnieji ūkininkai išvežti, o likusieji suvaryti į kolūkį, paversti „kolūkio darbo jėga“. Tąkart žydėjo liepos. Salsvas ir tirštas liepžiedžių kvapas dvelkė iš kiekvienos sodybos, medumi kvepėjo visas sodžius. Nuo vidudienio kaitros leipo močiutės darželio patvoryje suvešėję, pumpurus sukrovę jurginai, sklidinos dangaus žydrynės raibuliavo žalios platumos. Močiutė kartu su savo seserimi Marijona, pasitiesusios gluosnio pavėnyje dvikartę, kūlė kmynus. Teta Marijona, palikusi savo ūkį, glaudėsi pas mus. Ištekėjusi už pasiturinčio ūkininko Praciškaus Staugaičio, vyskupo pusbrolio, priklausė bolševikų vadinamai išnaudotojų buožių klasei, tad jai grėsė Sibiras, nors jau buvo tapusi našle. Pamačiusi prie kiemo vartų mindžiokuojantį Sutkų ir jį lydinčią mergaitę, močiutė pakilo pasitikti, kvietė užeiti trobon, bet jis bevelyjo prisėsti kur nors kiemo pavėsyje.
– Dusins mane viduj. Pasenau jau visai, sunkiai bekrutu, ale vis dar einu per žmones, – kalbėjo muzikantas.
Kaimo keliukas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Iš tiesų jis man atrodė labai pasenęs. Veidas išvagotas gilių raukšlių, kaklas taipogi labai raukšlėtas, pro prasegiotą drobinių marškinių apykaklę matėsi ant suktų lininių siūlų metalinis kryželis, akis slėpė mėlyni akinių stiklai, galvą dengė šiaudinė apspurusiais kraštais skrybėlė. Pasodintas ant galutrobėje esančio suolo, Sutkus paguldė pakojėje storą gumbuotą savo lazdą, nusiėmė nuo peties medinį, kadaise juodai dažytą, baigiantį nusišerti, panašų į karsto antvožą smuiko futliarą. Šalia klestelėjo jo palydovė, kokių keturiolikos metų mergaitė, tokio amžiaus paaugles močiutė vadino pusmergėmis. Labai šviesūs, supinti į storą kasą plaukai, smulkus veidelis nurudintas saulės, neužmirštuolių spalvos akys primerktos, liūdnos. Ji pastatė ant žemės brezentinį krepšelį ir kažką tyliai pasakė Sutkui. – Duokš, gaspadinėl, mums atsigerti vandenėlio, – paprašė jis.
Vaje, kaip aš nesusipratau iškart pasiūlyti. Taip karšta, tvanku, – atsiliepė močiutė ir man liepė, – paimk, vaikel, uzbonėlį, puoduką ir nubėgęs kelnorėn iš kubiliuko prisemk sulos.
Smuikas. Slaptai.lt foto
Nuėjęs į rūsį, kubiliuke praskyręs sudygusias avižas, prisėmiau ąsotį sulos ir atnešęs padaviau močutei, nes nežinojau, kaip reikėtų paduoti neregiui. Sutkus jam į rankas močiutės įdėtą puodelį sulos perdavė mergaitei. Ištroškęs buvo ir jis. Net du puodelius išgėrė, dėkojo už gerą rūkštelę. Nieko nelaukęs išėmė iš futliaro smuiką.
Nagi pasiklausykite, pagrajinsim, padainuosim. – pasakė Sutkus. – Ale šįkart jūsų nelinksminsiu. Toksai jau metas… Ir dainuot aš jau nevalioju, kur kas geriau už mane padainuos Sigutė.
Sigute pavadinta Sutkaus palydovė neturėjo būgnelio su žvangučiais. Ji atsistojo, priglaudė sunertas rankas prie krūtinės ir laukė, kada prabils smuikas. Suvirpintos stygos į mus, besiklausiančius skleidė liūdną melodiją, susiliejančią su nepaprastai tyru, kartais virptelėjančiu mergaitės balsu. Jaudino ir tos pirmą kartą girdimos dainos žodžiai:
Palinko liepa šalia kelio.
Pravirko motina sena.
Sūneli, Tėvynė tave šaukia,
Ir vėl laisva bus Lietuva.
Gal greitu laiku teks išvykti
Iš šios šalelės mylimos.
Mergaite, ir mirdamas kartosiu,
Myliu Tėvynę ir tave.
O jeigu tektų man numirti
Nuo priešų budelio kulkos.
Mergaite, papuoški mano kapą
Baltais akacijų žiedais…
Po šitos dainos sekė kita, taipogi liūdna. Apie toli išvežusį dulkėtą traukinį. Apie jau tik atmintyje regimas alsuojančias pievas… Mergaitė dainavo tarpais užsimerkdama, sunkiai tvardydama jaudulį. Jos balsas kilo lig žydinčių kiemo liepų viršūnių, nuskaidrėjęs liejosi su dangaus žydryne. Drėko močiutės ir tetos Marijonos akys, darėsi graudu ir man. Dar labiau sugėlė širdį, kai pamačiau iš po tamsių Sutkaus akinių išriedėjusią ašarą. Kažkodėl ligtol man atrodė, kad aklieji neverkia, neturi ašarų.
Mus visus apėmęs graudulys buvo skaidrus, nugryninantis sielą, lyg būtume pamatę kažką stulbinančiai gražaus, už širdies tveriančio.
Tąkart aš neįsiminiau dainų žodžių ir melodijų. Tai įstrgo vėliau, kai tos dainos buvo slapta perrašinėjamos ir dainuojamos. Paskui ilgam nutildytos. Atrodė, kad visų jau užmirštos. Bet, ačiū Dievui, atgijo, suskambo atgavus nepriklausomybę. Skamba, primena klaikų pokarį…
Neilgai griežė aklasis muzikantas. Jo smuikas ūmai nutilo, lyg būtų trūkusios stygos.
Neprašykit pagrajint ko nors linksmesnio. Negaliu… – stojus tylai prašneko Sutkus.
Ačiū, labai ačiū už dainas, už aplankymą, – suskato dėkoti močiutė. – Einu, atnešiu ko nors valgomo.
Nenuskriauskit savęs, gaspadinėl. Visi mes dabar vargšai, – kalbėjo Sutkus. – Aš tai, kaip paukštelis, ir plutele gyvas. Va Sigutei tai praverstų koks kąsnelis. Liko našlaitė. Tėvą ruskiai nušovė, motiną Siberijon išvežė…
Kol močiutė gaišo ieškodama džiovinto sūrio sveikiems ir gražiems Sigutės dantims pagraužti, Sutkus virpančiais pirštais švelniai įguldė smuiką į žaliu aksomu išklotą futliarą, užvožęs persimetė per petį, sunkiai kilo nuo suolo.
Na ko tau skubintis per tokią kaitrą. Nuvesiu kluonan, patysosi šalinėje ant šieno. – draudė jį močiutė.
Eisiu, aplankysiu dar tuos, kurie liko, – nesidavė perkalbamas – Paskutinį kartą pagrajinsiu. Jau traukia mane žemelė…
Neįsikalbėk, Sutkau, smerties, – įsiterpė teta Marijona. – Kiek prisimenu, tai vis toks ir toks, nei sensti, nei ką…
Nešnekėk dykosios, – pertraukė Sutkus. – Baigias mano kelionės. Jau ir taip per ilgai užsibuvau šioje ašarų pakalnėje…
Močiutė, teta ir aš palydėjome senolį muzikantą ir jo vedlę iki kiemo vartų. Atsisveikindama močiutė kreipėsi į mergaitę:
Nevesk, vaikelyt, Sutkaus Žilinkynėn, Dubinskynėn, Ambrasynėn, dabar ten ne mūsų vieros ir svetimos pakraipos žmonės gyvena. Nereikia jiems jūsų grajaus ir dainų.
Ačiū, dėdien, kad perspėjot, – atsiliepė Sigutė. – Mes apsiklausinėjam, apsižūrim pas ką galim užeiti.
Atsiliepė ir Sutkus:
Ale paminėsit mano žodį, pasprings krauju tironai. Anksčiau ar vėliau ateis jiems galas. Tik aš šito nesulauksiu.
Uždėjęs ranką ant mergaitės peties pridūrė:
O tu, Sigutėle, sulauksi. Tikrai sulauksi. Na, eime! Sudie…
Nujautė senasis muzikantas, kad tai paskutinė jo kelionė. Neužilgo išgirdom, kad Sutkaus jau nebėra. Kažin ar mirė jis savo mirtimi. Žmonės kalbėjo, kad juo susidomėjo stribai.
Dabar, kai klausausi atgijusių ir sugrįžusių tų rūsčių pokario metų dainų, tarp jų išgirstu tą jaudinančią „Palinko liepa“, man rodos, kad ji sudėta Sutkaus. Atminties akimis matau jį, akląjį muzikantą ir tyrabalsę dainininkę Sigutę, tikriausiai sulaukusią laisvos Lietuvos.
Krasnojarskas, gegužės 7 d. (AFP-ELTA). Pietų Sibire pratrūko gaisrai, ugnis apėmė apie 200 pastatų ir pražudė nenustatytą skaičių žmonių, šeštadienį pranešė vietos pareigūnai.
Krasnojarsko regiono nepaprastųjų situacijų ministerija „Telegram“ tinkle nurodė, kad gaisrai liepsnoja daugiau kaip 16-oje zonų, čia jie apėmė apie 200 pastatų, kelias lentpjūves ir vaikų žaidimų aikštelę bei pražudė kol kas dar nežinomą skaičių žmonių.
Prieš 80 metų, 1941 m. birželio 14-ąją, prasidėjo pirmasis masinis Lietuvos gyventojų trėmimas. Tai įvyko praėjus metams nuo sovietų okupacijos 1940 m. birželio 15 d.
Jau po kelių okupacijos savaičių, 1940 m. liepos 6–7 d., tuometis Valstybės saugumo departamento direktorius Antanas Sniečkus įsakė pradėti „priešvalstybinių elementų“areštus. Liepos 10–17 d. buvo suimti 504 asmenys – buvę nepriklausomos Lietuvos Respublikos ministrai, karininkai, teisininkai, policijos nuovadų ir kalėjimų viršininkai, laikraščių redaktoriai, žurnalistai, partijų pirmininkai.
Suėmimus organizavo okupantų parankiniai komunistai IcikasDemba, Alfonsas Gailevičius, Judita Komodaitė, Fridis Krastinis, Anupras Macevičius, Eusiejus Rozauskas, Aleksandras Slavinas, Antanas Sniečkus, Danielius Todesas, Juozas Zdanavičius ir kt. Jų veiksmus kontroliavo ir slapta reguliavo Sovietų Sąjungos instruktoriai.
Suėmimai tęsėsi iki pat 1941 m. birželio 14-ąją prasidėjusių trėmimų. Nuo 1940 m. birželio 15 d. iki 1941 m. birželio 14 d. suimti 3434 žmonės, dar 3915 suimta 1941 m. birželio 14–19 d.
Dalis suimtųjų kalinti ir tardyti Lietuvos kalėjimuose, kita dalis išvežti į Maskvos Butyrkų, Lefortovo, Liubiankos ir kitus Sovietų Sąjungos kalėjimus.
1940 m. liepos mėnesį prasidėjo ir „antisovietinių elementų“, arba „liaudies priešų“,registravimas, atitinkamų sąrašų sudarymas. Okupacinio režimo priešu laikytas kiekvienas nepriklausomoje Lietuvoje politinį ar visuomeninį aktyvumą rodęs Lietuvos pilietis. Totalus sekimas turėjo apimti kiekvieną socialinę grupę, visų profesijų žmones. Taip siekta sukelti kuo didesnę įtampą, nepasitikėjimą vienų kitais, tikėtasi, kad suardžiussenuosius bendruomeninius saitus bus lengviau sukurti „sovietinę liaudį“.
Pasirengimo 1941-ųjų birželio trėmimams baigiamasis etapas prasidėjo 1941 m. gegužės 16 d.Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) Centro komitetui ir SSRS Liaudies komisarų tarybai priėmus slaptą nutarimą „Dėl socialiai svetimo elemento iškeldinimo iš Baltijos respublikų, Vakarų Ukrainos, Vakarų Baltarusijos ir Moldavijos“. Vyriausiuoju akcijos vykdytoju buvo paskirtas SSRS vidaus reikalų liaudies komisaras Lavrentijus Berija. Vykdant centro direktyvą, gegužės 23 d. Lietuvos sovietų socialistinės respublikos (LSSR) valstybės saugumo liaudies komisaro Piotro Gladkovo slaptu įsakymu Kaune buvo sudarytas respublikinis štabas trėmimo operacijai įgyvendinti.
Lietuvos komunistų partija (LKP), ypač jos vadovybė su Antanu Sniečkumi priešakyje, dalyvavo priimant sprendimus dėl Lietuvos gyventojų trėmimo, prisidėjo prie trėmimo akcijos organizavimo ir vykdymo. Iki trėmimų pradžios likus dešimčiai dienų, viskas turėjo būti parengta: numatyti tremiamų žmonių pervežimo maršrutai, apskaičiuota, kiek reikės vagonų, sudarytas tremtinių sulaipinimo planas. Kad žinia apie trėmimus nepasklistų po Lietuvą, trėmimų vykdymo grupių nariai po instruktavimo neturėjo teisės palikti tarnybinių patalpų. Trėmimams vykdyti buvo mestos beveik visos LSSR vidaus reikalų ir valstybės saugumo pajėgos, prokuratūros darbuotojai, aktyvūs kolaborantai (vadinamasis sovietinis ir partinis aktyvas). Pasitelkti NKGB ir NKVD darbuotojai iš Sovietų Sąjungos, Ukrainos ir Gudijos.
Pirmoji Bykovo kyšulyje pastatyta jurta, kurioje gyveno lietuvių ir suomių tremtiniai. Jakutijos ASSR, apie 1954–1955 m.
1941 m. birželio 14-ąją, 3 val. ryto, prasidėjo pirmasis masinis Lietuvos gyventojų – lietuvių, lenkų, rusų, baltarusių, žydų – trėmimas. Tremtis palietė visus gyventojų sluoksnius, tačiau labiausiai nukentėjo Lietuvos politikos, kariuomenės, valstybės saugumo ir teisėsaugos struktūrų tarnautojai, politinių ir visuomeninių organizacijų vadovai ir nariai, sveikatos apsaugos, švietimo, kultūros ir kitų įstaigų darbuotojai, stambūs ūkininkai, dvarininkai – visa pažangioji visuomenės dalis.
Visitrėmimų akcijos dalyvių veiksmai turėjo būti reguliuojami pagal SSRS valstybės saugumo liaudies komisaro L. Berijos pavaduotojo Ivano Serovo instrukciją „Dėl antisovietinių elementų iškeldinimo iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos“. Joje nurodoma trėmimų vykdymo, tremtinių saugojimo ir lydėjimo, suimamų vyrų atskyrimo nuo šeimų, žmonių sulaipinimo į gyvulinius vagonus tvarka.
Trėmimo vykdytojų grupei įsiveržus į tremiamųjų namus, pirmiausia pagal turimus sąrašus patikrindavo šeimos sudėtį, paskui pradėdavo kratą. Po kratos tremiamiesiems būdavo pareiškiama, kad vyriausybės nutarimu jie bus vežami „į kitas Sovietų Sąjungos sritis“. Mėginančius bėgti – šaudė. Tremiamai šeimai, nepaisant šeimos narių skaičiaus, buvo leidžiama pasiimti ne daugiau kaip 100 kg turto. Iš tiesų šis skaičius visiškai priklausė nuo trėmimo vykdytojų valios, o dauguma tremtinių kratų metu buvo atvirai apiplėšiami. Likęs jų turtas – tai, ko nepajėgdavo išvogti trėmimo vykdytojai, – konfiskuotas.
Iš viso 1941 m. birželio 14–19 d. į formuojamus ešelonus buvo sutalpinta ir iš Lietuvos išvežta apie 17 tūkst. žmonių. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro sudarytame Lietuvos gyventojų genocido aukų vardyne surinkti duomenys apie 16 246 operacijos metu represuotus Lietuvos piliečius. Tiksliai žinomas 12 331 tremtinio ir 3915 politinių kalinių (3758 vyrų ir 157 moterų) likimas. Tremtyje atsidūrė daugiau kaip 5000 vaikų iki 16 metų amžiaus. Geležinkelio stotyse nuo šeimų atskirti vyrai išvežti į Komijos ASSR, Archangelsko, Gorkio, Molotovo, Sverdlovsko, Vologdos sritis, Kazachijos SSR ir Krasnojarsko krašto lagerius. Dauguma jų iki pat 1941–1942 m. žiemos formaliai vis dar buvo tardomi, daugeliui nebuvo pritaikytas joks RSFSR baudžiamojo kodekso straipsnis.
Šeimos nariai ištremti į Komijos ASSR, Novosibirsko ir Tomsko sritis, Altajaus ir Krasnojarsko kraštą. 82 žmonės tremties vietų nepasiekė – mirė pakeliui gyvuliniuose vagonuose.
1941 m. tremtinių Žaldokų šeimos nariai prie savo būsto – velėnomis dengtos žeminės. Stovi Bronislava Žaldokienė su sūnumi Vytautu. Ant stogo sėdi B. Žaldokienės sesuo Cecilija Maldutienė. Kolominskije Grivai, Čiajos r., Tomsko sr., apie 1944 m.
Daugiausia – 7462 tremtiniai – atsidūrė Altajaus krašte, 1549 – Komijos ASSR, daugiau nei 3500 – Tomsko ir Novosibirsko srityse, po kelis šimtus Krasnojarsko krašte ir Kazachijos SSR.
1942-ųjų birželį 2795 tremtiniai iš Altajaus krašto buvo išvežti tikrai žūčiai prie Laptevų jūros, Jakutijos ASSR, ir rugpjūčio mėnesį išlaipinti Lenos upės deltoje esančiose Muostacho, Tit Arų, Trofimovsko, Stolbų salose, Bykovo kyšulyje, Janos upės deltoje – Ambarčiane, Kazačėje, Kuogastache, Krestuoseir kitose negyvenamose salose. Šių tremtinių padėtis buvo ypač sunki – nebuvo nei būstų, nei maisto. Baisus arktinis šaltis, badas ir ligos pražudė ištisas šeimas.
Atsidūrę tremties vietose, tremtiniai buvo traktuojami kaip specialusis kontingentas, prižiūrimas ir kontroliuojamas tremtinių gyvenvietes administravusių komendantūrų. Iš tremtyje atsidūrusių žmonių buvo atimti pasai, vietoj jų išduodamos specialios pažymos – laikinieji liudijimai, skirti privalomajai tremtinių registracijai. Be konkrečios gyvenvietės komendanto leidimo tremtinys negalėjo išvykti iš gyvenamosios teritorijos ar pasišalinti iš darbo vietos. Bet koks savavališkas veiksmas buvo traktuojamas kaip mėginimas pabėgti. Už tai grėsė baudžiamoji atsakomybė ir įkalinimas kalėjime arba lageryje.
Iš esmės tremtiniai neturėjo jokių teisių. Jų niekas negynė. Jie buvo paversti pigia, beteise darbo jėga. Bet koks bandymas ginti savo teises galėjo būti traktuojamas kaip esamos santvarkos šmeižimas, mėginimas kelti neramumus ir baigtis įkalinimu.
1941 m. birželio 14–19 d.iš Lietuvos išvežti tremtiniai ir politiniai kaliniai į sovietų okupuotą tėvynę sugrįžo po penkiolikos ar dvidešimties metų. Buvo ir tokių, kurie negrįžo.
1989-1991 m. buvę tremtiniai ir jų vaikai vyko į tremties vietas parvežti mirusių artimųjų palaikų, kad poilsio vieta jiems būtų ne amžino įšalo žemė, bet lengvos Tėvynės Lietuvos smiltys. Tais metais Komijos Respublikoje, Altajuje ir Jakutijoje pastatyti atminimo kryžiai ir paminklai tremtyje žuvusiems kankiniams atminti.
Informacijos šaltinis – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras
Rusijos kalėjimų tarnyba ketvirtadienį pranešė, kad nuteistieji bus siunčiami į Sibirą statyti naują Baikalo-Amūro magistralės (BAM) atkarpą, geležinkelį, kurį iš dalies kažkada tiesė Gulago kaliniai.
Esant darbo jėgos trūkumui, Rusijos vyriausybės pareigūnai aptarė planus dideliems statybos projektams naudoti kalinių darbo jėgą, tačiau jie tvirtina, kad neketinama atgaivinti Stalino laikų Gulago praktikos.
Darbininkai turės „padorias darbo sąlygas“ ir gaus atlyginimą, sako kalėjimų tarnybos atstovai.
BAM trasa tęsiasi daugiau nei 4 000 kilometrų nuo Baikalo ežero rytinėje Sibiro dalyje iki Japonijos jūros Tolimuosiuose Rytuose. Ateinantį pavasarį ketinama pradėti tiesti naują 340 km atkarpą.
Sumanytas praėjusio šimtmečio ketvirtajame dešimtmetyje, tai buvo vienas didžiausių ir brangiausių Sovietų Sąjungos projektų, pareikalavęs 40 tūkst., o gal ir daugiau Gulago kalinių gyvybių.
„Pasirašyta sutartis dėl ketinimo panaudoti nuteistųjų darbą ir sukurti vietą, veikiančią kaip pataisos namai“, – valstybinė naujienų agentūra „RIA Novosti“ citavo Rusijos federalinės kalėjimų tarnybos atstovą.
Vienos iš pagrindinių projekte dalyvaujančių bendrovių vadovas Aleksandras Černojarovas atkreipė dėmesį į „rimtą darbo jėgos trūkumą“, nes daugelis darbuotojų imigrantų negalėjo atvykti į Rusiją dėl koronaviruso pandemijos.
Rusijos kariuomenė balandžio mėnesį pareiškė, kad prisidėtų prie BAM geležinkelio modernizavimo, tačiau ir ji nepajėgtų užpildyti 15 tūkst. laisvų darbo vietų.
Kovo mėnesį kalėjimų tarnyba pranešė svarstanti galimybę mobilizuoti nuteistuosius taršai Arktyje išvalyti.
Vladimiras Putinas atostogauja Sibire. EPA – ELTA nuotr.
Atostogaudamas Sibire kartu su Rusijos gynybos ministru Sergejumi Šoigu, šalies prezidentas Vladimiras Putinas po tankų mišką vairavo visureigį ir perėjo siūbuojantį virvinį tiltą. Tokią vaizdo medžiagą sekmadienį išplatino Kremliaus žinių tarnyba.
Rusijos valstybinė televizija dažnai transliuoja įvairius V. Putino užsiėmimus lauke, taip palaikant sveiko, stipraus ir energingo lyderio, kuris šalį dar galės valdyti daugybę metų, įvaizdį.
Kremliaus išplatintame vaizdo įraše, nufilmuotame visureigio viduje, matyti vairuojantis V. Putinas, transporto priemonę varantis sniegu nuklotu keliu, vingiuojančiu per tankų beržyną.
Vėliau V. Putinas ir S. Šoigu vaizduojami klampojantys po kelius siekiantį sniegą, apžiūrinėjantys sunykusį mišką ir atsargiai einantys per virvinį tiltą, nutiestą virš užšalusios upės.
Ankstesni veiksmo filmams prilygstantys V. Putino žygiai neapsiėjo be skandalų. Nardydamas Juodojoje jūroje 2011 metais, Rusijos lyderis neva aptiko dvi XV a. menančias amforas. Nepriklausoma Rusijos žiniasklaida iš tokio atradimo tik pasišaipė, nes ant abiejų amforų nebuvo dumblių ar kitų jūros gyvūnijos pėdsakų. Vėliau V. Putino atstovas spaudai pripažino, kad „atradimo“ scena buvo suvaidinta.
Edwino Ericho Dwingerio (1898–1981) autobiografinė knyga „Tarp baltųjų ir raudonųjų”
Vokiečių rašytojo Edwino Ericho Dwingerio (1898–1981) autobiografinę knygą „Tarp baltųjų ir raudonųjų. Rusijos tragedija 1919–1920 metais“ būtina perskaityti mažiausiai dėl trijų priežasčių: dėl temų, kurių aktualumas neišnyko ir po šimto metų, dėl lyg poema skambančios autoriaus kalbos ir dėl aukščiausio kalibro vertimo.
Tai jauno vokiečių karo belaisvio išgyvenimai, patirti Rusijos pilietinio karo metais. To karo, kuriame žūtbūtinai susigrūmė dvi pagrindinės jėgos – valdžią šalyje užgrobę bolševikai, raudonieji, ir prieš juos sukilę baltieji –kruvinu režimu pasipiktinusi visuomenės dalis, nepatenkinti buvę cariniai karininkai bei jų šalininkai.
1915 m. į vokiečių kariuomenę savanoriu nuėjęs tarnauti jaunasis E. E. Dwingeris, vokiečių karininko ir rusės sūnus, tolimajame Sibire atsiduria kaip Pirmojo pasaulinio karo belaisvis. Po kelerių metų, praleistų tolimajame Sibire įkurtose belaisvių stovyklose, jam pavyksta pabėgti ir nusigauti iki Čitos.
Štai nuo šios vietos ir prasideda knygos veiksmas. Autorius trokšta kuo greičiau grįžti namo į Vokietiją, bet pasiekęs Omską dėl kažkokio trūkstamo patikros spaudo vėl atsiduria už grotų. Jo likimas aiškus – laukia sušaudymas. Mirties dieną gauna pasiūlymą: už išgelbėtą galvą ne kaip karo belaisvis, o kaip karininkas turi prisidėti prie baltųjų ir kovoti su vis labiau įsigalinčiais raudonaisiais. Jaunasis E. E. Dwingerisne savo valia vėl įsukamas į dramatiškų įvykių verpetą, o prieš jo akis stoja krauju persunkta, skurdo, bado ir abipusės neapykantos kamuojama Rusija.
Nors propaganda skelbia, kad baltieji su admirolu Kolčiaku priešakyje tuoj tuoj užims visą didžiąją Rusiją, tikrovė visai kitokia –sėdami mirtį baltieji bėga iš vieno miesto į kitą, jų vadų veiksmai menkai koordinuojami, o žadėta pagalba iš užsienio niekur neskuba. Viltys sulaukti pastiprinimo, arklių, ginklų, maisto pamažu bliūkšta. O į duris jau beldžiasi žiema. Sibiro žiema.
Baltas dangus vis labiau raudonėja – baltieji stumiami vis gilyn į Sibirą. O kartu su jais iš kiekvieno didesnio miesto bėga ir dešimtys tūkstančių raudonųjų bijančių civilių. Traukiasi ir E. E. Dwingeris, pakeliui susiradęs ir į savo dalinį paėmęs buvusius bendražygius vokiečių karo belaisvius, su kuriais ne taip seniai kalėjo. Baltieji vadai, karininkai raiti, karo belaisviai – pėsti nuo Omsko artėjo prie Baikalo, už kurio – autoriui pažįstama Čita.
Kasdien įveikdamas po maždaug 25 kilometrus, jis regi karo niokojamą šalį, tos pačios tautos žmonių skerdynes, stirtas lavonų, jaučia nuolatinį badą, smegenis stingdantį šaltį, bando suvokti vykstančios tragedijos mastą, bet kartu nepraranda žmogiškumo ir vilties. Nors su kiekvienu žingsniu, nuklampotu per Sibiro speigynus, jis tolsta nuo didžiausios savo vilties – namų. Bet stengiasi viską, kas įmanoma, įsiminti ir užrašyti, mėgina atrasti šios daugiau nei šešių tūkstančių kilometrų kelionės (pėsčiomis arba ant arklio) prasmę. Ir atranda: jie visi šias žvėriškas kančias patiria tam, kad nieko panašaus žmonijos istorijoje daugiau nebepasikartotų.
Kai iš nuovargio, šalčio, alkio vos pastovėdamas ant kojų mėgini įveikti ne bet ką, o atšiaurią Sibiro žiemą – kas tu esi? Vokietis, rusas, karininkas, belaisvis ar visų pirma žmogus? O ką bendra turi viso pasaulio karo belaisviai? Ogi jiems kaip niekam kitam tenka pažinti žmogaus didybę ir menkumą, jie labiau nei bet kas kitas išmoksta didžiuotis savo žmogiškumu ir gėdytis dėl jo. Kaip niekas kitas jie patiria, kaip žmonės gali sugyvulėti ir kokių kone dieviškų žygdarbių atlikti.
1930 m. pirmą kartą pasirodęs E. E. Dwingerio romanas „Tarp baltųjų ir raudonųjų“ – vienas sėkmingiausių XX a. vokiečių literatūros kūrinių, už kurį autorių ketinta nominuoti Nobelio literatūros premijai. Autoriui pavyko įgyvendinti du didžiuosius tikslus – vėl pabėgti iš stovyklos ir kirtus Lietuvos sieną pargrįžti namo į Rytprūsius bei savo knygoje papasakoti, ką daro sugyvulėję žmonės.
Deja, nuo baisybių tai neapsaugojo – be didžiausios XX amžiaus katastrofos Antrojo pasaulinio karo, karų ir karinių konfliktų pasaulyje iki šiol kyla nuolatos.
Visi Kremliaus remti gubernatoriai perrinkti dar vienai kadencijai. EPA – ELTA nuotr.
Per vietos valdžios rinkimus Rusijoje pergalę šventė visi Kremliaus partijos remiami gubernatoriai. Visuose 18 regionų daugiausiai balsų iškovojo „Vieningosios Rusijos“ palaikomi kandidatai, pirmadienį pranešė radijo stotis „Echo Moskvy“. Dageliu atvejų perrinkimo siekė kandidatai, priklausantys valdančiajai partijai.
Antrojo rinkimų rato nebus. Kremliui gubernatorių rinkimai buvo ypač svarbūs, nes Maskva per regionų vadovus tiesiogiai daro įtaką politikai atskirose šalies dalyse.
Milijonai žmonių turėjo teisę dalyvauti tris dienas trukusiame balsavime visuose Rusijos regionuose. Buvo renkami gubernatoriai, miestų valdžios atstovai, merai ir atskiri Valstybės Dūmos Maskvoje deputatai, kurių postai atsilaisvino dėl įvairių priežasčių. „Vieningoji Rusija“, vietos rinkimų komisijų duomenimis, daugiausiai apgynė savo daugumą.
Tačiau „Vieningoji Rusija“ nebėra stipriausia jėga Sibiro didmiesčių Novosibirsko ir Tomsko parlamentuose. Tomske partija surinko 24,47 proc. balsų. Tai atitinka 11 mandatų iš 37. Novosibirske partija laimėjo 44 proc. vietų, pranešė agentūra „Interfax“.
Visoje šalyje rinkimus temdė kaltinimai klastojimu. Nepriklausomi stebėtojai kalbėjo apie daugiau kaip 1 000 pranešimų apie galimus pažeidimus.
Rusijos miškų tarnyba pranešė, kad, šeštadienio duomenimis, šalies šiaurės laukinėje gamtoje liepsnoja beveik trys šimtai miškų gaisrų, kuriuos bandoma suvaldyti ir sprogmenimis, ir debesų sėja.
Nuo sausio Sibire fiksuojami neįprastai šilti orai ir itin maža dirvožemio drėgmė prisidėjo prie praėjusių metų vasarą regioną siaubusių miškų gaisrų įsiliepsnojimo, šią savaitę sakė Europos Sąjungos klimato stebėsenos agentūra.
Nuo birželio Sibire ir kai kuriose Aliaskos dalyse daugėja ir intensyvėja miško gaisrai. Agentūra teigė, kad šį mėnesį į atmosferą išmesta didžiausia anglies dioksido mėnesinė norma – 59 mln. tonų – nuo duomenų rinkimo pradžios 2003 metais.
Rusijos miškų saugos tarnyba teigė bandanti suvaldyti 136 gaisrus, išsidėsčiusius didesniame nei 43 tūkst. hektarų plote. Tarnybos teigimu, gaisrininkai gaisrų suvaldymui naudoja sprogmenis ir tam, kad paskatintų lietų, debesis sėja sidabro jodidu.
Tačiau kitus 159 gaisrus imta laikyti pernelyg nutolusiais ir kainuosiančiais pernelyg daug lėšų. Anot tarnybos, šiuo metu tose vietovėse, kur buvo nutraukta ugniagesių veikla, liepsnoja 333 tūkst. hektarų plotas.
Šiuo metu liepsnojančios teritorijos plotas, lyginant su praėjusia savaite, yra mažesnis. Tarnyba tuomet skelbė, kad pleška 2 mln. hektarų plotas.
Nuo birželio vidurio Rusijos šiauriniame Sibiro regione ir už Šiaurės poliarinio rato ribų fiksuojami precedento neturintys karščio rekordai.
Rusijos orų tarnybos ekspertas Romanas Vilfandas sakė, kad šiaurės pusrutulyje padaugėjo debesis ir lietų išsklaidančių anticiklonų. Arktyje vasaromis saulė nenusileidžia už horizonto, o tai reiškia, kad saulės šviesa Žemės paviršių kaitina visą parą ir padidina gaisrų riziką, teigė jis.
Ketvirtadienį Rusijos orų tarnyba teigė, kad šiemet miškų gaisrai per tą patį laikotarpį kaip ir praėjusiais metais apėmė 9,6 proc. didesnį žemės plotą.
Naujos palydovų nuotraukos šeštadienį parodė, kad didžiausi gaisrai siautėja Rusijos retai apgyvendintame ir su Arkties vandenynu besiribojančiame Jakutijos regione.
Gelbėjimo tarnybos regione, kuriame temperatūros stulpeliai nenusileidžia žemiau nei 30 laipsnių Celsijaus, beveik visą šią savaitę bandė numalšinti netoli vienos naftos saugyklos siautėjusį gaisrą. Penktadienį jos paskelbė, kad nebeliko pavojaus apgyvendintoms vietovėms.
Regione liepos 2 dieną dėl miškų gaisrų buvo paskelbta nepaprastoji padėtis. Jakutijos gubernatorius teigė, kad gaisrus sukėlė „sausa perkūnija“.
Palydovų duomenis analizuojanti Rusijos „Greenpeace“ miškų programa šeštadienį teigė, kad nuo 2020 pradžios miškų gaisrai paveikė 9,26 mln. hektarų plotą, dydžiu aplenkiantį Portugaliją.
Lietuva mini Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienas. Roberto Dačkaus (Prezidentūra) nuotr. Lietuva mini Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienas – prisimena ir pagerbia masinio nekaltų žmonių trėmimo į netinkamas gyventi Sibiro ir Tolimosios Šiaurės Sovietų Sąjungos teritorijas aukas.
Sekmadienio rytą Vilniaus arkikatedroje bazilikoje aukotos Šv. Mišios.
Likus minutei iki vidudienio susikaupta Tylos minutei pilietinėje akcijoje pagerbiant okupacijos aukas.
Vidudienį Nepriklausomybės aikštėje Vilniuje pakelta Valstybės vėliava. Ceremonijoje dalyvavo prezidentas Gitanas Nausėda ir ponia Diana Nausėdienė, Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, premjeras Saulius Skvernelis, profesorius Vytautas Landsbergis, kadenciją baigusi prezidentė Dalia Grybauskaitė, užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis, parlamentarai.
„Jei žaliuojančiam medžiui nuskintume žiedus ir nulaužytume šakas, medis žūtų. Prieš aštuoniasdešimt metų Lietuvos medis žydėjo, bet neteisėta teisė ir teisėtvarka, kilusi iš Molotovo-Ribentropo pakto, mūsų tautos žiedą ėmė naikinti, žeminti, purvinti. Be tautos žiedo ir šakų neliko nacionalinio saugumo, užvaldyta buvo valstybė, Lietuvos medis turėjo nudžiūti. Lietuva mini Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienas. Roberto Dačkaus (Prezidentūra) nuotr.
Turėjo nudžiūti, tačiau… „Kiek rovė – neišrovė. Kiek skynė – nenuskynė. Todėl, kad Tu – šventovė. Todėl, kad Tu – Tėvynė.” Šiandien mes turime Lietuvos Respublikos pilietybę, turime savo valstybę Lietuvą, ją puoselėjame, didžiuojamės ja ir nebeleidžiame „laužyti”. Šiemet minime iškilmingas ir prasmingas sukaktis. Praėjo šimtmetis nuo pirmųjų, visų piliečių lygiomis teisėmis, rinkimų į Steigiamąjį Seimą, kuris paskelbė Lietuvos Respubliką. Praėjo trys dešimtmečiai nuo tada, kai Lietuva savo Nepriklausomybę atkūrė”, – sakė Seimo pirmininkas V. Pranckietis sostinės Nepriklausomybės aikštėje vykusioje Valstybės vėliavos pakėlimo ceremonijoje.
Po vėliavos pakėlimo okupacijos, genocido ir sovietmečio represijų aukos pagerbtos prie paminklų politiniams kaliniams ir tremtiniams Aukų gatvėje, Vilniuje. Lageriuose ir tremtyje
„Birželio vidurys mūsų istorinėje atmintyje pažymėtas tamsiomis spalvomis, prieš 80 metų įvykdyta sovietinė okupacija atnešė Lietuvai sisteminį gyventojų naikinimą. Šiandien minime 79-ąsias masinių trėmimų metines. Su giliu liūdesiu ir gėla prisimename dešimtis tūkstančių žmonių, kurie buvo jėga atplėšti nuo savo šaknų, sugrūsti į gyvulinius vagonus ir išbarstyti Sibiro platybėse. Pirmasis trėmimas kartu buvo ir skaudžiausias: masinis teroras nubraukė paskutines iliuzijas dėl okupantų valdžios ketinimų. Okupantų nusikaltimai paliko mums gilių, iki šiol neužgijusių žaizdų”, – prie Okupacijos ir laisvės kovų muziejaus sakė valstybės vadovas G. Nausėda.
Prezidento teigimu, trėmimai buvo visų Lietuvoje gyvenusių žmonių tragedija. „Skaudu matyti dabartinės Rusijos valdžios pastangas užmiršti, paneigti ir suklastoti istoriją. (…) Tremtinių ir jų artimųjų patirtis ne tik teikė skausmą, bet ir skatino nepasiduoti. Istorinės skriaudos atminimas grindė kelią nepriklausomos Lietuvos atkūrimui. Šiai svajonei išsipildžius, mūsų pareiga užtikrinti, kad istorinės tragedijos nesikartotų naujais pavidalais”, – sakė Lietuvos vadovas. Trėmimai. Slaptai.lt nuotr.
12.30 val. šalia Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus prasidėjo istorinės atminties akcija „Ištark, išgirsk, išsaugok”. Skaitymus pradėjo prezidentas G. Nausėda su žmona D. Nausėdiene, juos tęsė Seimo pirmininkas V. Pranckietis, ministras pirmininkas S. Skvernelis, prezidentė D. Grybauskaitė, kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas, užsienio reikalų ministras L. Linkevičius.
Okupacijos, genocido ir sovietmečio represijų aukos pagerbtos ir prie Naujosios Vilnios geležinkelio stoties memorialo.
Birželio 15-ąją, pirmadienį, bus dedama gėlių prie paminklo žuvusiems už Tėvynę Lietuvos kariuomenės karių kapų memoriale Antakalnio kapinėse. Masiniai trėmimai į Sibirą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ūtos kaime, Varėnos rajone, bus pagerbtas pirmosios sovietų okupacijos aukos, pasieniečio Aleksandro Barausko atminimas, bus padėta gėlių ant A. Barausko kapo Perlojos kapinėse.
Birželio 16-ąją, antradienį, okupacijos ir genocido aukos bus pagerbtos Seimo posėdžių salėje.
Karštą 1941 metų birželio 14-ąją gyvuliniuose vagonuose iš Lietuvos buvo išvežta per 30 tūkst. žmonių.
Sovietinės okupacijos metais Lietuva neteko apie 800 tūkst. savo gyventojų. Apie 300 tūkst. žmonių patyrė komunistinio režimo baisumus – kalėjimus, lagerius, tremtį Sibire ir Tolimojoje Šiaurėje. Kas trečias suimtasis mirė nuo kankinimų, bado ar nepakėlė atšiauraus klimato. Bėgdami nuo komunistų teroro iš Lietuvos pasitraukė daugiau kaip 440 tūkst. šalies gyventojų.
Genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, sovietinio genocido ir teroro aukomis 1940-1958 metais tapo kas trečias Lietuvos gyventojas.
Gedulo ir Vilties dienos minėjimas Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.Masiniai trėmimai į Sibirą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuva minės Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienas – prisimins ir pagerbs masinio nekaltų žmonių trėmimo į netinkamas gyventi Sibiro ir Tolimosios Šiaurės Sovietų Sąjungos teritorijas aukas.
Sekmadienio rytą Vilniaus arkikatedroje bazilikoje bus aukojamos Šv. Mišios.
Likus minutei iki vidudienio – Tylos minutė – pilietinė akcija okupacijos aukoms atminti.
Vidudienį Nepriklausomybės aikštėje Vilniuje bus pakelta Valstybės vėliava.
Netrukus po vėliavos pakėlimo okupacijos, genocido ir sovietmečio represijų aukos bus pagerbtos prie paminklų politiniams kaliniams ir tremtiniams Aukų gatvėje, Vilniuje.
Po to 12.30 val. šalia Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus prasidės istorinės atminties akcija „Ištark, išgirsk, išsaugok“. Skaitymus pradės prezidentas Gitanas Nausėda su žmona Diana Nausėdiene, juos tęs Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, ministras pirmininkas Saulius Skvernelis, prezidentė Dalia Grybauskaitė, kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas bei užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius.
Okupacijos, genocido ir sovietmečio represijų aukos bus pagerbtos ir prie Naujosios Vilnios geležinkelio stoties memorialo.
Birželio 15-ąją, pirmadienį, bus dedama gėlių prie paminklo žuvusiems už Tėvynę Lietuvos kariuomenės karių kapų memoriale Antakalnio kapinėse.
Gedulo ir Vilties diena, Vilnius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ūtos kaime, Varėnos rajone, bus pagerbtas pirmosios sovietų okupacijos aukos, pasieniečio Aleksandro Barausko atminimas, bus padėta gėlių ant A. Barausko kapo Perlojos kapinėse. Gedulo ir vilties diena Vilniuje. 2014-ieji. Vytauto Visocko nuotr.
Birželio 16-ąją, antradienį, okupacijos ir genocido aukos bus pagerbtos Seimo posėdžių salėje.
Karštą 1941 metų birželio 14-ąją gyvuliniuose vagonuose iš Lietuvos buvo išvežta per 30 tūkst. žmonių.
Sovietinės okupacijos metais Lietuva neteko apie 800 tūkst. savo gyventojų. Apie 300 tūkst. žmonių patyrė komunistinio režimo baisumus – kalėjimus, lagerius, tremtį Sibire ir Tolimojoje Šiaurėje. Kas trečias suimtasis mirė nuo kankinimų, bado ar nepakėlė atšiauraus klimato. Bėgdami nuo komunistų teroro iš Lietuvos pasitraukė daugiau kaip 440 tūkst. šalies gyventojų.
Genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, sovietinio genocido ir teroro aukomis 1940-1958 metais tapo kas trečias Lietuvos gyventojas.
Ekologinė nelaimė Norilske
Jungtinės Valstijos šeštadienį pasiūlė Rusijai savo pagalbą valant degalais užterštą Arkties upę šiaurinėje Sibiro dalyje.
„Liūdna girdėti apie teršalų išsiliejimą Rusijos Norilsko mieste. Nepaisant mūsų nesutarimų, Jungtinės Valstijos yra pasiruošusios padėti Rusijai švelninti šios ekologinės nelaimės padarinius ir siūlo savo techninę pagalbą“, – tviteryje rašė valstybės sekretorius Mike’as Pompeo.
Gegužės 29 d. kalnakasybos konglomeratui „Norilsk Nickel“ priklausančioje jėgainėje sutrūko cisterna su dyzeliniais degalais. Nelaimė įvyko netoli Sibire įsikūrusio pramoninio Norilsko miesto. Į greta tekančią upę išsiliejo apie 15 tūkst. tonų degalų, o dar maždaug 6 tonos susigėrė į žemę.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas dėl incidento paskelbė nepaprastąją padėtį.
Dėl visų laikų didžiausia ekologine nelaime šiame regione laikomo incidento tundros upės vietomis nusidažė ryškia raudona spalva ir yra matomos net iš kosmoso.
Penktadienį Rusijos pareigūnai paskelbė, kad išsiliejimas tikriausiai kilo dėl to, kad ištirpo po cisterna plytėjęs amžinojo įšalo sluoksnis.
Gyvūnų teisių aktyvistams vis labiau nerimaujant dėl baltųjų meškų, Rusija nusprendė suskaičiuoti visą jų populiaciją savo teritorijoje.
Didžiausio monitoringo istorijoje tikslas yra įvertinti šių plėšrūnų situaciją ir sukurti sąlygas, kad jų populiacija didėtų, pranešė Kremlius ir Gamtos apsaugos ministerija Maskvoje.
Baltieji lokiai gyvena Arkties vandenyno, su kuriu ribojasi penkios šalys – Rusija, JAV, Kanada, Norvegija ir Danijai priklausanti Grenlandija – teritorijoje. Rusija, ministerijos duomenimis, skaičiavimą pradės Čiukotkoje Sibiro šiaurės rytuose, tęs vandenyno pakraščio jūrose ir galiausiai Barenco jūroje ir Prano Juozapo Žemėje. Jis bus vykdomas iš oro.
Projektas truks iki 2023 metų. Dėl klimato šilimo Arktyje tirpstant ledui, aktyvistai įspėja, kad traukiasi baltųjų lokių biotopas. Pastaruoju metu rusų tarnybos skelbė, kad gyvūnai, ieškodami ėdalo, vis labiau skverbiasi ir į žmonių gyvenamas teritorijas.
Emanuelis Zingeris ir Borisas Nemcovas (dešinėje). Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) taryba šeštadienį vykusiame posėdyje vienbalsiai pritarė Nepriklausomos valstybės atkūrimo akto signataro Emanuelio Zingerio pateiktai Rezoliucijai dėl nedalyvavimo Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos (ETPA) rudens sesijoje.
Dokumente pažymima, kad po ETPA vadovės Yelyzavetos Yasko prašymo Seimo delegacijai solidariai nedalyvauti šių metų ETPA rudens sesijoje dėl Rusijos atsisakymo vykdyti Europos Tarybos rezoliucijas dėl agresijos prieš Ukrainą, „Malaysia Airlines“ lėktuvo numušimo ir žmogaus teisių pažeidimų pačioje Rusijoje, taip pat atsisakymo bendradarbiauti nagrinėjant opozicionieriaus Boriso Nemcovo politinės žmogžudystės Kremliaus prieigose aplinkybes, TS-LKD konstatuoja, kad ETPA pirmąsyk per visą savo egzistavimo laikotarpį pasiekė moralinę krizę, todėl Taryba remia Seimo nario E. Zingerio atsisakymą dalyvauti ETPA sesijoje 2019 m. rugsėjo 29-spalio 4 dienomis.
„Šiandien, rugsėjo 28 d., sukanka 80 metų, kai buvo pasirašyta Sovietų Sąjungos ir Vokietijos draugystės ir sienų sutartis dėl naujos tarpusavio sienos, nulėmusios Lietuvos pavergimą bei Baltijos šalių ir Lenkijos okupaciją ir masinį terorą prieš šių šalių piliečius, geriau žinomos kaip Molotovo-Ribentropo pakto protokolas. Šiame kontekste gavę Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos vadovės ir Ukrainos atstovės Y. Yasko solidarumo prašymą negalime į jį numoti ranka. Todėl Taryboje vieningai priėmėme sprendimą nedalyvauti Asamblėjos rudens sesijoje, turint omenyje Rusijos tarptautinių įsipareigojimų ignoravimą ir tolimesnį karinės agresijos demonstravimą“, – teigė E. Zingeris.
Misija Sibiras – 2016. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Rezoliucijoje taip pat primenama, kad Rusija neįgyvendino 1996 m. įsipareigojimo ETPA išmokėti kompensacijas buvusių okupuotų Baltijos šalių Sibiro tremtiniams ir politiniams Gulago kaliniams, o pastaruosius kelerius metus sustabdė mūsų jaunimo ekspedicijas į Sibirą lankyti tremtinių kapus bei iškėlė bylas Lietuvos teisėjams ir prokurorams, nagrinėjantiems Sausio 13-osios bylą.
Kartu su Seimo nariu E. Zingerius sprendimą nevykti į ETPA rudens sesiją priėmė ir Liberalų sąjūdžio frakcijos atstovas Simonas Gentvilas.
Nuo įsiplieskusių miško gaisrų Sibire nukentėjo daugiau nei 10 tūkst. stambių laukinių gyvūnų, skelbia aplinkosaugos organizacija „Greenpeace“
„Gaisrai Sibire palietė ne tik gyvenviečių ir miestų gyventojus, bet ir taigoje gyvenančius gyvūnus. Ugnies pasiglemžtoje teritorijoje, „Greenpeace“ ekspertų skaičiavimais, gyveno daugiau nei 5 500 sabalų, 300 lokių, 2 700 šiaurės elnių ir 1 500 briedžių“, – sakoma „Greenpeace“ Rusijos skyriaus pranešime.
Pasak Rusijos ypatingai saugojamų teritorijų programos vadovo organizacijoje „Greenpeace“ Michailo Kreindlino, net jei ne visi šie gyvūnai žuvo gaisruose, jiems vis tiek teko bėgti iš savo buveinių, kurias pasiglemžė liepsnos.
Su M. Kreindlinu sutinka ir Irkutsko valstybinio žemės ūkio universiteto docentas Aleksandras Kondratovas.
„Dalis gyvūnų – kanopiniai ir stambūs plėšrūnai dažnai spėja pabėgti nuo gaisro. Žūsta dažniausiai įvairios paukščių rūšys. Kiauniniai žinduoliai gali pasislėpti nuo ugnies, tačiau tokiu atveju jie užtrokšta nuo dūmų. Net ir išgyvenę gyvūnai nukenčia, nes jų buveinėms padaroma milžiniška žala, artimiausius kelis metus jos tampa negyvenamos.
Kalbame ne tik apie išdegusius plotus, bet ir buferinę zoną, kuri atsiranda po gaisro. Tai reiškia, kad šalia ugnies fronto gyvūnų populiacijos tankis vis tiek bus labai žemas“, – tvirtino A. Kondratovas.
Jau kelias savaites siaučiantys miškų gaisrai Sibire vis dar nėra užgesinti. Rugpjūčio pradžioje ugnis buvo sunaikinusi beveik 3 mln. ha plotą.
Sibire toliau siautėja dideli miškų gaisrai. Miškų administracijos duomenimis, jau išdegė daugiau kaip 2,8 mln. hektarų plotas.
Aplinkos ministerijos teigimu, gaisrų mastas yra didesnis nei tuo pačiu laikotarpiu pernai. Šiuo metu beveik 107 000 hektarų plote liepsnoja 147 gaisrai.
Labiausiai nuo gaisrų kenčia Irkutsko regionas prie Baikalo ežero.
Žmonėms daugiau problemų kelia ne pati ugnis, o tiršti dūmai.
Klausimo ėmėsi Rusijos opozicija, birželio mėnesį susirinkusi į septintąjį Laisvosios Rusijos forumą (LRF) Trakuose[1].
Diskusijai vadovavo Pavelas Ivlevas – advokatas, nepriklausomos tarptautinės ne pelno nevyriausybinės organizacijos „KRES Poliškola“ vykdantysis direktorius („KRES Poliškola“[2] atsirado 2016 m., susijungus Niujorke įsteigtam Rusijos ekonominės laisvės komitetui ir Rygos klubui „Tarptautinis dialogas“). Teisininkas pradėjo nuo valstybės tipo apibrėžimų. Pagal valstybės ir teisės teoriją, kuri dėstoma pirmame studijų kurse, valstybės klasifikuojamos pagal tris požymius – valdymo formą (respublika ar monarchija), teritorinės sąrangos tipą (unitarinė ar federacinė), politinį valdymo būdą (demokratinė ar totalitarinė).
Aptarimui šį kartą buvo pasirinktas tik teritorinės sąrangos klausimas, ieškant atsakymo, koks būdas Rusijai būtų tinkamiausias.
Dabartinė Rusijos teritorija yra Rusijos imperijos palikimas. Teritorija buvo didžiausia 19 a. viduryje (žr. 1 pav.).
1867 m. Aliaska buvo parduota. Vakarines teritorijas Europoje Rusija prarado 1918 m. Po 1991 m. liko tai, ką žemėlapis rodo dabar (žr. 2 pav.).
2 pav. Dabartinė Rusijos Federacija[4] Future Trillionaire [CC BY-SA 3.0]
Pagal vadovėlį unitarinė valstybė yra valstybė, kurioje veikia viena vyriausybė, parlamentas, teismų sistema, o joje esantys administraciniai-teritoriniai vienetai neturi politinio savarankiškumo. Unitarinės valstybės piliečiai turi vieną pilietybę. Unitarinėje valstybėje valstybės valdžia yra centralizuota, o administracinių-teritorinių vienetų (regionų) veikla yra kontroliuojama.
Federacinė valstybė yra sąjunginė valstybė, kurioje veikia federacinė ir regioninė valdžia. Federaciją sudaro suverenios valstybės. Tai reiškia, kad federacijos suverenitetas kyla iš federaciją sudarančių valstybių suverenitetų.
Federacijoje veikia įstatymų leidybos, vykdomosios valdžios ir teismų dvi sistemos. Federacijos ir jos subjektų įgaliojimai yra atskirti. Federacijos subjektai turi nustatytus politinio savarankiškumo įgaliojimus. Federacijoje veikia dviguba mokesčių sistema. Taigi federacinėje valstybėje viskas dalinama į du blokus – federacijos ir subjektų.
Rusijos valstybė oficialiai vadinama Rusijos Federacija. Tačiau tai neatitinka mokslinio apibrėžimo, nes federacijos nariai jokio savarankiškumo neturi. Faktiškai Rusija yra ne federacija, o unitarinė valstybė.
Diskusijos dalyvių pastabos
Nuomonėms apie Rusijos ateitį diskusijoje atstovavo dvi priešingų požiūrių grupės.
Kad Rusija subyrės, mano ekonomistas, publicistas, buvęs prezidento V.Putino patarėjas, Cato instituto Vašingtone vyresnysis bendradarbis Andrejus Ilarionovas, taip pat politologas, „Laisvoji Ingrija“ judėjimo, siekiančio, kad St.Peterburgas ir Leningrado sritis taptų autonomine respublika, turinčia tolesnio apsisprendimo teisę, koordinatorius, gyvenantis emigracijoje Vilniuje Pavelas Mezerinas ir žurnalistas, sociologas, publicistas Viktoras Korbas, iš Omsko emigravęs į Vilnių.
Vientisos Rusijos šalininkų grupę sudarė teisininkas, „Rusijos-Europos judėjimo“ vadovas Danilas Konstantinovas, emigravęs į Lietuvą, ir istorikas, publicistas, Rusijos pilietinės visuomenės ir rusų emigracijoje rėmimo asociacijos vadovas, knygų apie stačiatikybę autorius Dmitrijus Savinas, nuo 2015 m. gyvenantis emigracijoje Latvijoje.
A.Ilarionovas įspėjo, kad klausimas yra ypatingai rimtas, nes sienų keitimą ar išsaugojimą Rusijos istorijoje lydėjo kruvini padariniai. Lygiai taip pat jis gali būti tragiškas ir ateityje. Keistis gali tiek išorinės, tiek vidinės sienos, skiriančios atskiras administracines-teritorines dalis. Kalbant apie sienas, reikia būti tiksliems įprasminant sąvokas.
Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.
Painiavos paskutiniaisiais metais įnešė V.Putinas, pasirinkęs, atrodo, gerai apgalvotą „istorinių Rusijos sienų“ terminą. Pagal paskutinį jo komentarą tai būtų sienos, egzistavusios 1800 m. Jos reikštų Rusijos imperijos sienas be Lenkijos, Suomijos. Praktiškai tai būtų visa SSRS teritorija. V.Putino tezė ir jos kartojimas įvairiais variantais, atmetant atskirų Ukrainos ir Baltarusijos etnosų egzistavimą, verčia aptarti, kur galėtų eiti šios sienos, jeigu tokia politika bus tęsiama.
Kartu A.Ilarionovas pasiūlė pasiaiškinti pačios Rusijos sąvoką, nes vieni gyventojai tą pačią teritoriją Rusijai priskirtų, o kiti ne. Paprasti čečėnai tvirtina, kad Čečėnija nėra Rusija. Panašią nuomonę galima išgirsti ir kituose regionuose.
Taigi reikia būti ypač tiksliems, vartojant Rusijos federacijos terminą. Tai gali būti įprastinė sąvoka, teritorija tarp tam tikrose ribose arba pageidaujama dabartinio Kremliaus.
Vientisos teritorijos išsaugojimo šalininkas D.Konstantinovas klausimą pavadino nepaprastai svarbiu, nes išcentrinės jėgos egzistuoja, ir neaišku, ko reikia laukti ateityje.
De jure Rusija yra federacija. Joje veikia federacinė sutartis. Federacijoje egzistuoja nacionalinės respublikos, kurios konstitucijoje vadinamos valstybėmis. Pastarosios turi savo valdžios institucijas, įstatymus, valstybinius simbolius, dažnai kalbą ir pan. Tačiau de facto visi regionai yra absoliučiai pavaldūs Kremliui, ir jokio savarankiškumo neturi. Dėl šios priežasties Rusija yra fiktyvi federacija su labai kieta centralizuota valdymo sistema.
D.Konstantinovas pastebi, kad fiktyvios ir realios konstitucijos priešprieša egzistuoja teisės teorijoje. Gi idėją plėtojant, galima atrasti, kad realūs ir fiktyvūs yra ir kiti valstybiniai-teisiniai terminai. Savarankiškumo, autonomijos nebuvimą, įskaitant biudžeto, mokesčių valdymą, negalėjimą plėtoti savo įstatymų leidybos, vietinės nacionalinės kultūros, teisininkas pavadino pagrindine išcentrinių jėgų Rusijoje priežastimi. Klausimu domėjęsis pastaruosius 5 metus, jis konstatavo, kad tendencija stiprėja, o Rusijos subyrėjimą stimuliuoja Kremlius. Tad esą reikia laukti situacijos, kai teks susidurti su Rusijos išsaugojimo arba neišsaugojimo klausimo sprendimu.
Reikštoms mintims pritaręs P.Mezerinas teigė, kad su Rusijos išsaugojimo arba neišsaugojimo klausimo sprendimu teks susidurti jau artimiausiais metais. Momentas gali būti staigus. Kad 1992 m. neliks Sovietų sąjungos, nesitikėjo Rusijos disidentai, išskyrus kelis asmenis, laikytus silpnapročiais. Lygiai taip pat valstybės subyrėjimą pramiegojo absoliučiai visi Vakarų politologai, nes to neįsivaizdavo iš principo. Lygiai taip pat Vakarų politologai nesitiki Rusijos subyrėjimo ir nestudijuoja jos regionalizmo.
Vertindamas esamą padėtį Rusijoje, D.Savinas pastebėjo, kad valdžioje išliko senoji sovietinė nomenklatūra. Susiformavo nomenklatūrinis-oligarchinis neosovietinis režimas, kuris sovietinį valdžios aparatą faktiškai pavertė privačia įmone, aptarnaujančia privačius jo interesus. Valstybė tapo uždaros korporacijos privačia įmone, kas reiškia vidinį jos kolonizavimą. Tokie režimai po 1991 m. įsigalėjo ir visoje posovietinėje erdvėje, išskyrus Baltijos valstybes. Sąlyginiu reiškinio pavyzdžiu gali būti 1600 m. įsteigta britų Rytų Indijos privati bendrovė (angl
V. Putinas atostogauja Sibire. EPA-ELTA nuotr.
. East India Company), veikusi savo akcininkų interesais, ir kartu turėjusi visas valstybei būdingas teises ir statusą. Rusijoje šiandien kolonizatoriumi yra nomenklatūrinė oligarchinė korporacija. Ji yra kolonizacijos subjektas. O objektai yra visa Rusija ir jos regionai, nepriklausomai nuo gyventojų tautybės. Čitoje, iš kurios D.Savinas yra kilęs, buvo populiarus šūkis „Sibiras – ne kolonija !“. Jam pritarė visi. Visi suprato, kad yra išnaudojami, tačiau niekas negalvojo, kad išnaudoja kokia nors maskolių gentis. Pripažinus subjekto – objektų struktūrą, padėtis tampa suprantama bet kokiu mastu – federacijos ar regiono. Tampa aišku, kad Rusijai reikia dekolonizacijos. Išdėstytai dekolonizacijos sampratai vėliau pritarė Rusijos vientisumo šalininkas D.Konstantinovas.
V.Korbas siūlė nepainioti Rusijos su įprastomis valstybėmis, nes ji turi mafijinę dedamąją.
Ar Rusijos subyrėjimo problema yra aktuali ir reali ?
Kontekstas
Nors Rusija fiktyviai vadinama federacija, V.Putino laikais ji tapo labiau centralizuota negu SSRS. Kremlius iš regionų atima praktiškai visas pajamas ir mokesčius, o po to lėšas dalina kaip jam patinka. Daugelis regionų gyvena skurdžiai ir yra dotuojami iš centro. Pasiturinčių regionų (konkrečiai Tatarstano) valdžia mano, kad Maskva elgiasi kaip okupantas. Todėl Rusija vis dažniau vadinama imperija, nors formaliai ji tokia nustojo būti 1917 m. Maskva suprantama kaip metropolija, o Sibiras, didžioji dalis Tolimųjų Rytų – kaip kolonijos. Jeigu Rusija imperija, tai kažkada ji savo kolonijas turi prarasti.
Kad problema yra aktuali, pripažino skirtingoms stovykloms priklausantys P.Mezerinas ir D.Konstantinovas.
„Laisvosios Ingrijos“ atstovas pastebėjo, kad visi stengiasi išnaudoti galimybę ir bėgti nuo Maskvos valdžios kuo toliau, vos tik ji susilpnėja. Tuo 20 amžiuje teko įsitikinti tris kartus – po Pirmojo pasaulinio karo 1917 m. vasario ir spalio revoliucijų metu, Antrojo pasaulinio karo ir vokiečių okupacijos metu ir 1991 m., subyrėjus SSRS. Taip Rusijos viduje buvo atsiradę Tolimųjų Rytų respublika[5], Uralo respublika[6], Briansko autonomija[7] ir pan. Pasitaikius naujai progai, dezintegracijos klausimas užklups netikėtai vėl.
D.Konstantinovas neabejoja, kad su Rusijos subyrėjimo tema teks iš karto susidurti, vos tik V.Putino režimas žlugs. O momentas gali užklupti artimiausiu metu. Tuomet regionų reikalavimai didės nuo federalizmo plėtros iki federalizmo kūrimo. Įvykiai gali plėtotis dvejopai – arba pagal norimą scenarijų arba pagal diktuojamą sąlygų.
D.Savinas tikisi, kad dekolonizacija Indijos pavyzdžiu Rusijos teritorinio išardymo nereikš. Pašalinus kolonizacijos subjektą – nomenklatūrinę oligarchinę korporaciją, vietinei valdžiai, savivaldai pakaktų suteikti kuo daugiau savarankiškumo. Tiesa, Čečėnija, Dagestanas, Ingušija, Tatarstanas gali tapti naujomis nepriklausomomis valstybėmis. Rusijos dezintegracijos požiūriui atstovaujantis V.Korbas šia proga pastebėjo, kad daugelis Rusijos regionų, momento užklupti, būtų jam nepasiruošę ir Baltijos valstybių pavyzdžiu nepriklausomybės nepasiektų. Taip atsitiktų Čečėnijai, Buriatijai, Tuvai, kitiems.
Nuotraukų albumas apie Čečėniją
A.Ilarionovas atkreipė dėmesį, kad ir imperijos gali būti tiek labai kietai centralizuotos, tiek labai decentralizuotos. Pvz., Vokiečių nacijos šventoji Romos imperija, gyvavusi virš 800 metų, buvo labai decentralizuota, autonomizuota imperija, kurioje kiekviena kunigaikštystė ar hercogystė turėjo labai plačius įgaliojimus ir de facto reiškė atskiras valstybes. O žodis „subyrėjimas“ neturi būti suprantamas neigiamai. Lietuvos nepriklausomybė V.Putinui reiškė subyrėjimą, o normaliems žmonėms subyrėjimo nereiškia, nes ne rusų tauta gavo nepriklausomybę. Lygiai taip pat Čečėnijos nepriklausomybę V.Putinas gali traktuoti kaip Rusijos subyrėjimą. Tačiau daugelis rusų suprastų, kad ne rusų žemė, ne rusų tauta gauna nepriklausomybę. Toks faktas nereiškia Rusijos subyrėjimo ar žlugimo, nes daugiau laisvės įgyja tiek čečėnų, tiek rusų tautos.
Ar Rusijos regionai yra pasiruošę ekonominiam savarankiškumui?
Kontekstas
Praktiškai visos nacionalinės pajamos gaunamos iš eksporto – naftos, dujų, kitų mineralinių žaliavų, metalų. Praktiškai viskas išgaunama regionuose, bet pajamas nusavina Maskva, ir jos į regionus negrįžta. Dėl Kremliaus agresyvios užsienio politikos Rusijos ekonomikai paskirtos sankcijos. Jos stiprinamos, nes agresyvi užsienio politika tęsiama. Tai pirmiausia junta regionai, nes, pajamas nusavinus, Maskva jas naudoja savo nuožiūra, o regionams lieka mažiau. Dėl to blogėja regionų ekonominė padėtis. Tatarstanas, Uralas, Sibiras, Tolimieji Rytai galėtų būti ekonomiškai stabilūs ir galėtų klestėti, jeigu Maskva nenusavintų viso eksporto pelno.
Diskusijoje išryškėjo dvejopas požiūris į regionų ekonominį savarankiškumą.
Kadangi D.Konstantinovui Rusija yra idėja, o Rusijos gyventojų visuma yra vertybė, jis mano, kad pasiturintys regionai galėtų paremti depresinius. Prielaidą sudarytų regionų supratimas, kad jie kurioje nors srityje jaučiasi viena bendruomene. Tuomet beliktų nuspręsti, kokią dalį uždirbtų pajamų regionas turėtų pasilikti sau ir kokią dalį skirti kitų regionų paramai.
P.Mezerinas vientisumo nevertina ir mano, kad regionai gali tvarkytis ir be politinio vientisumo. Jo St.Peterburgas 85% pajamų atiduoda Maskvai, o ši skiria jas nežinia kam – gali būti, kad pinigai nukeliauja R.Kadyrovo rūmų statybai. Todėl „Laisvosios Ingrijos“ atstovas nori, kad jo regionas, mokantis tvarkytis ekonomikos ir kultūros srityje, pirmiausia išsirinktų savo parlamentą, o šis spręstų, kuo verta būti – didelės valstybės dalimi ar atskira valstybe.
Pasiturinčių regionų sąvoką A.Ilarionovas priskyrė imperialistų žodynui, nes normalioms valstybėms jis neegzistuoja. Pasaulyje gyvuoja visokiausio dydžio valstybės nuo Kinijos, turinčios virš beveik pusantro milijardo gyventojų, iki nykštukinių San Marino su 34 000 ar Vatikano su 800 gyventojų. Niekas ten apie nepasiturinčias teritorijas nekalba, nes jose užsiimama veikla, kuri yra reikalinga šalies viduje ar užsienyje.
Andrėjus Ilarionovas. A.Ilarionovas buvo Vladimiro Putino ekonomikos patarėjas, po to – Katono instituto Vašingtone vyresnysis mokslo darbuotojas.
A.Ilarionovo tezei pritarė V.Korbas, pastebėjęs, kad Venesuela turi gigantiškus išteklius, ir tai jai nepadeda. O Rusijai pasidalinti nebus paprasta, nes net Lietuvoje po 30 metų jis mato tam tikrą prisirišimą prie sovietinio laikotarpio. Galimas politines kliūtis nurodė D.Savinas. Katalonijai pradėjus kalbėti apie nepriklausomybę, jai pradėta aiškinti, kad į ES nepriims, Ispanija tai blokuos. Dėl to verslui pasidarė sunkiau, ir imta abejoti nepriklausomybės sėkme.
Rusijos samprata
Ar teisinga Rusiją vadinti imperijos liekana? Kaip aš suprantu ankstesnę Rusijos istoriją? Ar Ukraina yra Rusija?
Tai klausimai, kuriuos diskusijai atsiuntė filosofas I.Čubaisas, pats negalėjęs atvykti. Kad Ukraina ne Rusija, abejojančių neatsirado.
D.Savinas Rusijos federaciją pavadino gryniausia SSRS tąsa. Rusija išsaugojo SSRS turinį su dalinai liberalizuota SSRS ekonomine ir politine sritimis. Tai atspindi ir jos teisinė sistema bei tarptautinės sutartys, kuriose RF dalyvauja.
A.Ilarionovas atkreipė dėmesį, kad rusams šimtmečiais buvo plaunamos smegenys. Rašant knygas apie Rusijos istoriją, jos buvo vadinamos Rusijos valstybės istorija. Tradicijos laikomasi iki šiol. Tuo tarpu jokia kita Europos tauta tokios istorijos nerašė – ten galima rasti Prancūzijos, Anglijos, Vokietijos istoriją. Todėl ir Rusijai reikia grįžti prie šalies, visuomenės, kuriai būtų svarbu, kad sprendimas būtų savas ir norimas. Pavyzdžiu gali būti Šveicarija, kurią sukūrė skirtingos kultūrinės, teisinės, etninės bendruomenės. Taip atsirado sėkminga Šveicarijos konfederacija. Visos jos dalys jaučiasi patogiai, ir niekas neatsiskiria.
A.Ilarionovas pasiūlė įsivaizduoti, kad Briansko (priklauso Rusijai), Gomelio (priklauso Baltarusijai) ir Černigovo (priklauso Ukrainai) žemių gyventojai sukuria visiškai naują savo konfederaciją. Etniniai, kultūriniai, kalbos, religijos skirtumai būtų nesvarbūs, jeigu žmonės suprastų, kad kartu veikti apsimoka. Šveicarijos pavyzdys rodo, kad tai galima. Šiam požiūriui visiškai pritarė P.Mezerinas iš St.Peterburgo.
Ar V.Putino pasitraukimas paskatins Rusijos subyrėjimą? Ar Maskvos valdžiai pavyks išsaugoti vientisą Rusiją?
Vientisos Rusijos šalininkai mano, kad V.Putino pasitraukimas gali tapti arba impulsu Rusijos subyrėjimui, arba sąlygoti krizę. Pagal D.Konstantinovą V.Putino sukurta supercentralizacija skatina išcentrines jėgas. Pats jis pageidautų didžiosios federacijos su dideliu skaičiumi savarankiškų regionų, turinčių savo biudžetus, mokesčius, valdžią JAV ar Vokietijos pavyzdžiu. Tai gali būti padaryta iš viršaus, priimant naują konstituciją arba sudarant federacinę sutartį. Ar tokiomis sąlygomis regionai norės visiškai išsivaikščioti, jis nežino.
D.Savinas linkęs manyti, kad Kaukazo respublikos atsiskirs. Tačiau jam atrodo, kad visiško subyrėjimo nenori nei vietinė nomenklatūrinė oligarchinė neosovietinė valdžia nei absoliuti Rusijos žmonių dauguma.
Oponentų stovykla laikėsi principo, kad piliečiai savo ateitį turi spręsti patys. Būtent jie turi įvertinti visus sprendimo privalumus ir trūkumus, ir niekas pasaulyje negali atimti iš jų šios teisės. Dėl to A.Ilarionovui V.Putino pasitraukimas arba ko nors atėjimas nėra svarbus. Nėra svarbu, kada tai bus. V.Korbo manymu, organizavimasis regionuose priklausys ne nuo valdžios Maskvoje, o nuo visuomenės. Svarbu, kad būtų paleistas pilietinės visuomenės, jos organizavimosi regionuose procesas. D.Konstantinovas replikavo, kad apsisprendimo teisė demokratinėje valstybėje egzistuoja, bet ja ne visada galima pasinaudoti. Tai rodo Katalonijos pavyzdys – ten buvo surengtas referendumas dėl atsiskyrimo, bet pagal Ispanijos konstituciją katalonams šia teise naudotis neleido. Taigi ir Europoje viskas yra sąlygiška.
Katalonija nėra Ispanija. Taip skelbia separatistų užrašas. EPA – ELTA nuotr.
Pagal A.Ilarionovą naujų nacionalinių, kalbinių, etninių, teritorinių ar dar kokių nors darinių formavimasis gali neatitikti dabartinių administracinių sienų. Visai nebūtina vadovautis tradiciniais principais, prie kurių priprasta. Pavyzdžiui, vokiškai kalbančių šveicarų, bavarų, austrų kalba praktiškai yra ta pati, bet jie gyvena skirtingose valstybėse. Prancūziškai kalbantys šveicarų kantonai ir gretimi Prancūzijos regionai kalba vėl ta pačia kalba. Tačiau niekas dėl to nedejuoja ar nekalba apie Vokietijos ar Prancūzijos subyrėjimą, nerašinėja traktatų, ar Ciuricho, Miuncheno ar Badeno-Viurtembergo žemės yra ekonomiškai pasiturinčios.
Atsakymai į klausimus iš salės
Pasiteiravus apie Krymo statusą, Rusijai tapus demokratine, buvo paaiškinta, kad pagrobta turi būti sugrąžinta šeimininkui. Po 1945 m. įsigaliojo principas, kad tarptautiniai pripažintos sienos yra neliečiamos. Rusija pasirašė 12 tarptautinių teisės aktų, kuriais pripažino sienas tarp Rusijos ir Ukrainos. Nuo to laiko Rusija nepasirašė nė vienos tarptautinės sutarties, kuri būtų tai panaikinus. Taigi tarptautinė teisė šiuo atveju veikia, ir nėra nieko, kas ją pakeistų.
Rusijos-Čečėnijos 1997 m. taikos sutartis, pasirašyta prezidentų B.Jelcino ir A.Maschadovo, veikia. Ji yra priimta saugojimui, ir netgi Rusija jos nenutraukė. Jokių teisinių sprendimų, taikomų šiai sutarčiai nėra. Taigi sutartis yra galiojanti.
Kalbant apie Kaukazo respublikas, tinka Rasulo Gamzatovo 1989 m. pasakyta frazė: „Dagestanas laisvanoriškai į Rusiją neįstojo ir laisvanoriškai iš jos nepasitrauks“. Taigi ji reiškia, kad apie pasilikimą ar pasitraukimą turės spręsti šių respublikų žmonės.
Diskusija baigta raginimu apie problemą gerai pagalvoti. Nors ją svarstė vien Rusijos emigrantai, paskutiniajame LRF užsiregistravo virš 300 atstovų iš daugiau nei 50 Rusijos regionų. Rusiją sudaro 85 regionai.
[5] Tolimųjų Rytų respublika gyvavo 1920-1922 m. De jure buvo nepriklausoma demokratinė respublika, de facto – buferinė valstybė tarp Sovietų Rusijos ir Japonijos. Driekėsi nuo Baikalo iki Kamčiatkos ir Sachalino.
[6] Uralo respublika – Sverdlovsko sritis, referendumo būdu transformuota į respubliką, tuo siekiant didesnio ekonominio ir politinio savarankiškumo. Gyvavo nuo 1993 m. liepos 1 d. iki 1993 m. lapkričio 9 d.
[7] Netoli Ukrainos įsisteigusi Briansko autonomija (rus. «Русское государственное образование — Локотское окружное самоуправление») egzistavo nuo 1941 m. lapkričio mėn. iki 1943 m. rugpjūčio. Naudodamiesi vokiečių puolimu, ją sukūrė sugrįžę tremtiniai ir nukentėjusieji nuo kolektyvizacijos.
Lietuva minės Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienas – prisimins ir pagerbs masinio nekaltų žmonių trėmimo į netinkamas gyventi Sibiro ir Tolimosios Šiaurės Sovietų Sąjungos teritorijas aukas.
Karštą 1941 metų birželio 14-ąją gyvuliniuose vagonuose iš Lietuvos buvo išvežta per 30 tūkst. žmonių.
Sovietinės okupacijos metais Lietuva neteko apie 800 tūkst. gyventojų. Apie 300 tūkst. žmonių patyrė komunistinio režimo baisumus – kalėjimus, lagerius, tremtį Sibire ir Tolimojoje Šiaurėje. Kas trečias suimtasis mirė nuo kankinimų, bado ar nepakėlė atšiauraus klimato. Bėgdami nuo komunistų teroro iš Lietuvos pasitraukė daugiau kaip 440 tūkst. šalies gyventojų.
Genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, sovietinio genocido ir teroro aukomis 1940-1958 metais tapo kas trečias Lietuvos gyventojas.
Renginiai Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienoms atminti prasidės prie paminklo žuvusiems už Tėvynę Lietuvos kariuomenės karių kapų memoriale Antakalnio kapinėse.
Vėliau – iškilmingas Seimo posėdis istorinėje Kovo 11-osios Akto salėje.
Likus minutei iki vidudienio, 11.59 val., visi kviečiami prisijungti prie pilietinės akcijos – Tylos minutės – okupacijos aukoms atminti.
Vidudienį – Valstybės vėliavos pakėlimo ceremonija Nepriklausomybės aikštėje. Po to Okupacijos, genocido ir sovietmečio represijų aukos bus pagerbtos prie paminklų politiniams kaliniams ir tremtiniams Aukų gatvėje Vilniuje. Atminimo valandos vyks ir prie Naujosios Vilnios geležinkelio stoties memorialo bei Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre.
Pavakare Šv. Mišios bus aukojamos Vilniaus arkikatedroje bazilikoje.
Prabėgus 78-eriems metams nuo masinių Lietuvos piliečių trėmimų pradžios, projekto „Misija Sibiras” organizatoriai kviečia ištarti vardą, išgirsti likimą ir išsaugoti istoriją atminimo išsaugojimo akcijoje, kurioje bus skaitomi tremtinių vardai, pavardės bei likimai. Vilniuje pavardės bus skaitomos Aukų gatvės skvere, šalia Genocido aukų muziejaus. Skaitymai vyks ir Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, kituose miestuose.
Pavardes skaitys „Misija Sibiras” dalyviai, skautai, šauliai, kitų jaunimo organizacijų atstovai, prisijungti galės kiekvienas norintis Lietuvos pilietis.
Akcijos pabaiga numatoma birželio 15 d. 10.00 val.
Rusija pradeda didžiausias savo karines pratybas nuo 1981-ųjų. EPA-ELTA nuotr.
Rusija antradienį pradėjo didžiausias savo karines pratybas nuo 1981 metų. Manevruose „Vostok 2018“ dalyvauja 300 000 karių, 36 000 šarvuočių, 1 000 lėktuvų, sraigtasparnių ir dronų, taip pat 80 karinio laivyno laivų.
Pratybos Sibire ir Rusijos Tolimuosiuose Rytuose nėra nukreiptos prieš jokią kitą šalį, praėjusią savaitę Maskvoje pareiškė generalinio štabo vadas Valerijus Gerasimovas.
Priešingai nei 2017-aisiais, Rusijos karinė vadovybė šį kartą siekia išsklaidyti kitų šalių būgštavimus. Tada Rusija rengė pratybas prie savo vakarinės sienos, o tai kaimyninės Baltijos šalys, taip pat Lenkija ir Ukraina traktavo kaip grėsmę. NATO kaltino Maskvą pratyboms sutelkus daugiau karių nei skelbta.
Šį kartą dalyvauti manevruose pakviesta Rusijos didžioji rytinė kaimynė Kinija. Ši manevruose dalyvaus su 3 000 karių ir 30 lėktuvų. Taip pat dalyvaus Mongolija.
Pratybose nebus repetuojama ir kova prieš fiktyvią užsienio jėgą.
NATO šį rudenį taip pat surengs ko gero didžiausius savo manevrus nuo Šaltojo karo. Nuo spalio 25 dienos iki lapkričio 7-osios Norvegijoje kartu treniruosis per 40 000 karių iš maždaug 30 NATO šalių ir jų partnerių.
Rugsėjo 11-15 dienomis vyksiančios didelės Rusijos karinės pratybos „Vostok“ („Rytai), pasak karinės vadovybės, nėra nukreiptos prieš jokią kitą šalį. Pratybos Sibire ir Rusijos Tolimuosiuose Rytuose atitinka „mūsų karinę doktriną, kuri orientuota į gynybą“, – ketvirtadienį Maskvoje pareiškė generalinio štabo vadas Valerijus Gerasimovas.
Manevruose dalyvaus beveik 300 000 karių, tarp jų – iš kaimyninių šalių Kinijos bei Mongolijos. V. Gerasimovas paskelbė, kad bus mokomasi oro smūgių ir raketų atakų.
Praėjusiais metais Rusija dideles pratybas surengė prie savo vakarinės sienos – kaimyninės Baltijos šalys, taip pat Lenkija ir Ukraina jas įvardijo kaip grėsmę.
Naujos pratybos bus didžiausios šalies pajėgų pratybos nuo 1981 metų.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, kaip beveik kiekvieną vasarą, kelias dienas atostogavo Sibire. Tai pirmadienį paskelbė Kremlius ir paviešino nuotraukas.
Šį kartą nuotraukose V. Putinas įamžintas ne sėdintis ant arklio apnuoginta krūtine ar žvejojantis, kaip anksčiau. Dabar jis nufotografuotas vilkintis chaki spalvos lauko drabužiais. V. Putinas lipo į kalnus ir mėgavosi nuostabia gamta, sakė Kremliaus atstovas Dmitrijus Peskovas, kurį cituoja agentūra „Interfax“.
Kremliaus duomenimis, šalies vadovas praėjusį savaitgalį praleido Jenisėjaus upės aukštupyje Tuvos Respublikoje. Čia jį lydėjo gynybos ministras Sergejus Šoigu, Federalinės saugumo tarnybos (FST) vadovas Nikolajus Bortnikovas ir vietos vadovybė.
S. Šoigu yra kilęs iš Tuvos, jis jau ne kartą čia lydėjo V. Putiną.
.svg){kind=link}
_-_Crimea_disputed.svg){kind=link}