Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Bolševikai su Vladimiru Leninu priešakyje, o vėliau ir oficiali sovietijos propaganda, 1863 metų sukilimą buvusios LDK teritorijoje vertino teigiamai, kaip socialinį sukilimą prieš carizmo despotizmą.

Kaip pavyzdys, sovietmečiu net Vilniui buvo leista turėti Konstantino Kalinausko ir Zigmanto Sierakausko gatves.

Ištikimas Lenino-Stalino mokyklos mokinys, Baltarusijos tironas Aleksandras Lukašenka, panašu, susipainiojo Lenino-Stalino mokymuose.

Kalba – apie jo požiūrį į tautinę Baltarusijos vėliavą.  

Kada staiga baltarusiai taip masiškai prisiminė „Balta-Raudona-Balta“ vėliavas, kurias Baltarusijos tironas Lukašenka tik ką pavadino  fašistinėmis?

Tautinė Baltarusijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.

Ogi pernai Vilniuje, perlaidojant 1863 metų sukilėlių vadų Konstantino Kalinausko ir Zigmanto Sierakausko palaikus, surastus Gedimino kalno papėdėje.

Perlaidojimo iškilmėse dalyvavo Lietuvos ir Lenkijos prezidentai Gitanas Nausėda ir Andžejus Duda, pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis.

Tuo metu nekeista buvo, kad iškilmėse dalyvavo ir Aleksandro Lukašenko vicepremjero Igorio Petrušenkos vadovaujama delegacija.

1863 m. Valstiečių sukilimas Lietuvoje. Konstantino Bogdano istorinė kompozicija. Slaptai.lt nuotr.

Ir staiga toks posūkis. “Balta-Raudona-Balta” vėliava skelbiama fašistine, o jos vien tik turėjimas, ir juo labiau – demonstravimas, laikomas nusikaltimu.

Šiaip ar taip, Vakarų diplomatai turi istorinį argumentą piktintis  “Balta-Raudona-Balta” vėliavos persekiojimu Baltarusijoje.

Ar nereikėtų atskiro Lietuvos pareiškimo tuo klausimu?

2020.11.23; 05:00

Baltarusijos vicepremjeras Igoris Petrišenka, penktadienį apsilankęs 1863-1864 m. sukilimo vadų ir dalyvių laidojimo ceremonijoje, pažymėjo, kad baltarusiams istorinė atmintis apie minėtą sukilimą yra labai svarbi, ir padėkojo už tai Lietuvai.
 
„Šios dienos ceremonija – tai tikras istorinis momentas, vienodai svarbus baltarusių, lietuvių, lenkų, ukrainiečių, latvių tautoms. (…) Baltarusiams – tai ne tik prisiminimai apie praeitį, bet net svarbiau – galimybė pagerbti mūsų protėvius, radusius ramybę šioje žemėje“, – Vilniaus arkikatedroje bazilikoje sakė I. Petrišenka.
 
Baltarusijos ministro pirmininko pavaduotojas taip pat pažymėjo Konstantino Kalinausko indėlį į Baltarusijos kultūros istoriją bei patikino, kad kaimyninė šalis, 2017 m. atradus sukilimo dalyvių bei vadų palaikus, prisidėjo prie jų identifikavimo proceso.
 
„Diplomatijos, mokslo ir istorijos atžvilgiu Baltarusija ir Lietuva apsikeitė specialių ekspertų grupių vizitais. Ant memorialo, kuriame bus palaidoti sukilėliai, bus užrašas ir baltarusių kalba. Mes esame dėkingi Lietuvai už atliktą darbą ir vaisingą sėkmingą bendradarbiavimą bei už galimybę būti kartu su visais čia, Vilniuje, pagerbiant mūsų tautiečius“, – kalbėjo I. Petrišenka.
 
Ceremonijos metu yra laidojami 1863-1864 m. sukilimo vadai Zigmantas Sierakauskas ir Konstantinas Kalinauskas bei dar 18 sukilimo dalyvių, kurių palaikai atsitiktinai buvo rasti Gedimino kalne 2017 m. sausio 3 d., pradėjus kalno šlaitų tvarkymo darbus.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.11.23; 00:01

1863–1864 m. sukilimo vadų ir dalyvių pagerbimo ceremonija. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Prezidentas Gitanas Nausėda ir Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda su pirmosiomis poniomis dalyvavo 1863-1864 m. sukilimo vadų Zigmanto Sierakausko ir Konstantino Kalinausko bei dar 18-os sukilimo dalyvių, kurių palaikai rasti Gedimino kalne, valstybinėse laidotuvėse. Ceremonijoje taip pat dalyvavo kiti garbingi užsienio svečiai iš Lenkijos, Baltarusijos, Ukrainos ir Latvijos.
 
Vilniaus Arkikatedroje bazilikoje vykusių šv. Mišių metu Lietuvos prezidentas pabrėžė, kad 1863-1864 m. sukilimo vadai ir dalyviai buvo savojo laikmečio atspindys: bajorai ir miestiečiai, valstiečiai ir dvasininkai, sukilimo organizatoriai ir vadai, konspiratoriai ir šaukliai. Jie buvo savo Tėvynės verti sūnūs, kurie atsisakė susitaikyti su jos pavergimu, stojo į nelygią kovą ir galiausiai dėl to paaukojo gyvybę.
 
„Teismo akivaizdoje jie nerado teisingumo, o po mirties daugumą jų priglaudė nežymėta duobė ant Gedimino kalno viršūnės. Mūsų akyse juos iki šiol vienija budelių noras paslėpti aukštesnę tiesą – tai, kad jie mirė ne veltui“, – sakė prezidentas.
 
Pasak šalies vadovo, Lietuva gali pagrįstai didžiuotis šalies archeologais, istorikais, menotyrininkais ir kitų sričių specialistais, kurių dėka atgavome vertingą savo istorinio palikimo dalį. Kruopštūs tyrimai mums atskleidė sudėtingas ir dramatiškas sukilimo dalyvių gyvenimo istorijas. Simboliška, kad nedvejojant atpažinti tragiško likimo sukilėlių vado Z. Sierakausko palaikus padėjo vestuvinis žiedas – amžinos meilės ir ištikimybės ženklas.
 
Prezidentas pabrėžė, kad Lietuvos žmonių ryšys nuo 1863-1864 m. sukilimo dalyviais niekada anksčiau nebuvo toks stiprus, kaip šiomis dienomis. Jų keltos pilietinių teisių, tikėjimo, sąžinės ir žodžio laisvių, socialinio teisingumo idėjos žymėjo ne vien lietuvių, bet ir kitų regiono tautų atsivėrimą modernybei.
 
„Šiandien galime įvertinti, kad patriotizmo, ištikimybės, kilnumo ir ryžto temos nepriklauso vienai kuriai tautai ar kuriam nors istoriniam laikmečiui“, – sakė prezidentas Gitanas Nausėda.
 
1863–1864 m. sukilimo vadų ir dalyvių pagerbimo ceremonija. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Šalies vadovas pabrėžė, kad bendros valstybės laikus menantys lietuviai, lenkai, baltarusiai, ukrainiečiai ir latviai – tai tautos, kurios patyrė visokių negandų ir atlaikė daugybę išbandymų, tačiau galiausiai sugebėjo atkurti valstybingumą. „Galbūt jis įgavo naujas formas, kitokias, nei įsivaizdavo 1863-1864 m. sukilimo vadai ir dalyviai, tačiau mūsų bendra praeitis tebėra gyva ir kalba su mumis senose kapinėse ir bažnyčiose, mūsų miestuose, laukuose ir miškuose. Ji įkvepia mus siekti glaudžių santykių, kurti naujas laisvės vizijas ir kibti į bendrus darbus“, – sakė šalies vadovas.
 
Šv. Mišias Vilniaus Arkikatedroje bazilikoje aukojo arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas, jose dalyvavo Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos vyskupai ir kariuomenių kapelionai.
 
Po šv. Mišių, skambant Vilniaus bažnyčių varpams, iškilminga laidotuvių procesija pajudėjo į Senąsias Rasų kapines. Jų aidą atkartojo išskirtinai svarbiomis progomis skambantis ir didžiausias Krokuvoje Vavelio katedros Žygimanto varpas. Senųjų Rasų kapinių koplyčios kolumbariume 1863-1864 m. sukilimo vadai ir dalyviai atgulė amžinojo poilsio.
 
2017 m. sausio 3 d. pradėjus Gedimino kalno šlaitų tvarkymo darbus, kalno aikštelėje atsitiktinai buvo rasti palaidojimai. Įsitikinus, kad tai 1863-1864 m. sukilimo dalyvių, kurie buvo nužudyti Vilniaus Lukiškių aikštėje palaikai, buvo pratęsta paieška ir atkasti 20-ies asmenų palaikai. Iki šio nepavyko surasti kunigo Stanislovo Išoros palaikų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.11.22; 18:20