« 1 2 »

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2017.12.23; 09:13

1514 metų rugsėjo 8 dieną įvyko Oršos mūšis, kuriame jungtinė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos karalystės kariuomenė sutriuškino tris kartus galingesnį priešą.

Rugsėjo 26 d. Vilniuje buvo švenčiamos vienos reikšmingiausių Lietuvos pergalių 500-asis jubiliejus, prisiminta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų iškilmingų įžygiavimų į Vilnių tradicija.

Vytauto Visocko nuotr.

2014.09.27; 10:03

« 1 2 »

Nuotraukų autorius – Vytautas Visockas.

2014.09.20; 20:11

« 1 2 »

Nuotraukų autorius – Vytautas Visockas (Slaptai.lt).

2014.08.24; 09:31

« 1 3 »

„Prieš kokius 25 metus gražiausiose svajonėse negalėjau įsivaizduoti, kad kartu su mūsų taip sunkiai kuriama valstybe augs ir valstybingumo rūmai, regimi, juntami, suglobdami ir iškeldami iš laiko gelmės mūsų senąją istoriją ir kartu sulydydami į visumą šių dienų valstybės veikimą… Tęstinumas pradėtiems, įpusėtiems ir vykstantiems darbams yra, ko gero, sunkiausiai pasiekamas dalykas mūsų istorijoje”, – istorikė Ingė Lukšaitė.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukos

2013.07.29

Knygą … baigiu tais prisiminimais, skyriaus pradžioje žadėtu eilėraščiu, parašytu žiūrint į mokyklinę nuotrauką, kad pasakyčiau kažką daugiau, negu joje matome, negu tada žinojau ir supratau, stovėdamas virš pirmos mergaičių eilės:

Antras iš dešinės, kiek apskuręs,

Stypsantis virš pirmosios mergaičių eilės,

Esu aš.

Žvilgsnis –

Lyg būtų gražaus ką pamatęs toli.

Dešinė kiek sulenkta –

Norėtų ją uždėt ant peties

Stovinčiai priešais, vos atsilošusiai.

Tai nuotrauka iš mano pomirtinio gyvenimo:

Ten nieko neliko, kur stovim –

Viskas perrausta, skendi piktžolėse.

Pasikeitė visos kūno lastelės. Kitas protas,

Veido išraiška. Plaukai seniai nebe tie.

Treti dantys.

Ką jis taip mato iš mano pomirtinio gyvenimo?

Ko jis taip tikis? Iš manęs, dabartinio?

Iš tos, stovinčios priekyje?

Dar vis nori – tiek metų – uždėt ant peties ranką,

Kad būtų gražu Lietuvoj.

Kaip jam pasakyt, kad neverta?

Kad jinai greitai susens, bus pavargus,

Aplipus vaikais,

Pikta –

Kad niekad nebus tavo.

Kaip jam pasakyt,

Kad jau mirę tėvai,

Kad nieko nėra,

Kas matyti toj nuotraukoj?

O žvelgia su tokiu pasitikėjimu,

Dar neapviltas mano gyvenimo:

Jis nežino, kas būsiu,

Kur gyvensiu,

Kad rašysiu eilėraščius,

Kad bus kita moteris,

Dėl ko jis labai nusimintų.

Sutikęs manęs nepažintų,

Drovėtųsi būti pakalbintas,

Gal siektų bučiuoti rankos – vyresniam,

Kaip prieš daugelį metų jį mokė tėvai,

Per pamoką užsikirstų deklamuodamas

Mano išmoktą eilėraštį.

O norėčiau ką nors jam nupirkti:

Knygą, geresnį  drabužį,

Užrašyt palikimą.

Iš Marcelijaus Martinaičio biografinių užrašų „mes gyvenome”

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2013.04.09

« 2 2 »

Kristaus prisikėlimas iš numirusių  yra neatskiriamai suaugęs su Jo skausminga mirtimi, nes be Jo – kaip apmirusio kviečio – nebūtų išdygęs žmonijos išgelbėjimo daigas.  Viską nustelbiantis Dievo Sūnaus išganymo vaisių didingumas slypi Jo begalinės kančios šaknyse. Kuo daugiau nekaltai kenčia žmogus, tuo jo kančia panašesnė į Nukryžiuotojo, kuris, būdamas be mažiausios kaltės sutepties, kybodamas ant kryžiaus taip pats save apiplėšė, kad dėl mūsų tapo didžiausiu vargšu.

Visi, kuriems yra lemta gerti gyvenimo kančių taurę panašiai kaip darė Kristus, ne tik savaip įskiepijami į Jo kentėjimų vynmedį, bet visada Jame tampa nemirtingumu alsuojančia šakele, per kurią dieviškos gyvybės syvai teka kitiems. Ir tai yra nauja pabudusių iš dvasinio drungnumo miego krikščionių sėkla.

Nesakome, kad turime ieškoti kentėjimų, idant greičiau susitapatintume su Meile, kuri tarsi dėl žmonių nepasotinamos savimeilės vinimis yra be paliovos kryžiuojama. Prieš didžiąją kančią pats Kristus meldė savo Tėvą, kad, jei įmanoma, Jį aplenktų beprotiška budelių piktadarybė. Ir mes, remdamiesi Jėzaus pavyzdžiu, sąmoningai bei nuolankiai mokomės priimti ir nešti tuos kasdienius kryželius, kurie yra mums skirti ir neišvengiami.

Savojo gyvenimo kryžiaus pažinimo ir priėmimo malonė proporcingai atitinka mūsų netikro kryžiaus atidavimo Kristui ryžtą. Kuo labiau suvokiame savojo „aš” atsisakymo svarbą, tuo atidžiau, nuosekliau apmąstome Jo kvietimą sekti Juo, savanoriškai atsiribojame nuo pernelyg savo žmogiškų minčių bei ketinimų ir laisvai priimame visas meile liepsnojančias Jo tiesas, mus vedančias į Guvenimą. Paviršutiniškai vertinant, šie mainai – tarsi papildomos naštos nešimas, sukandus dantis. Bet iš tikrųjų jie yra savojo asmeninio gyvenimo, paženklinto pirmapradės kaltės padarinių aukščiausio sukilninimo., trunkančio visą žmogaus egzistenciją, procesas.

Tai – nelengvas mūsų pašaukimo vykdymas, tačiau jis vertas visų mūsų pastangų, nes ne tik Amžinybėje, bet ir šiame praeinančiame laike, stengdamiesi vis labiau pažinti Jėzų ir sekti Juo, visa esybe pripažįstame, kad Jo žodžiai iš tiesų pildosi mūsų gyvenime. Kai su malonės inspiruojamu ryžtu dėl ištikimybės ir artimumo Jam imame ir atsiribojame nuo kai kurių kūrinių, ypač tų, į kuriuos pernelyg įsižiūrėjus, jie taip nejučiomis išauga mūsų vaizduotėje bei minčių pasaulyje, kad savo melagingomis iliuzijomis ir pažadais užstoja ir visiškai užtemdo Jo žodžio perkeičiančios jėgos prasmę ir dažnai vagia mūsų brangų laiką, tada, veikiant Dievo Dvasiai, esame taip iškeliami virš daiktų trapumo ir kitų dalykų praeinamumo, kad vėl maldos bei tikėjimo stiprinama širdimi išvystame savo išganymo inkarą – Išgamytojo meilę, kurioje išryškėja amžinųjų Velykų ramybės šviesa.

Taigi Kristaus mirtį ir prisikėlimą skiria vos įžiūrima riba, nes faktiškai niekas nematė, kaip Jis prisikėlė. Ne prioritetiniai dalykai – didžiulio akmens nuo kapo uolos nuvertimas ir Jėzaus kūno neradimas – liudija apie tokį įvykį, kuris keičia žmonijos likimą. Tylus ir nežinomas Kristaus prisikėlimas iš numirusių mums yra užuomina į kiekvieno mūsų būsimosios mirties ir iškart po jos susitikimo su Aukščiausiuoju paslaptį.

Jos šydą atidengiame, kai prisimename po Jėzaus prisikėlimo įvykusius pasirodymus saviems mokiniams. Nors Evangelijose nerašoma apie Jo pasirodymą savo Motinai, bet Ji gyveno viltimi bei tikėjimu, kad Jos Sūnus pirmiausia yra Dievo Tėvo Sūnus, todėl Ji savo širdyje nešiojo visus Jėzaus žodžius ir, atėjus skausmingiausio išsiskyrimo valandai, iš savo vidaus lobyno sėmėsi nepalaužiamos stiprybės, tikėjo, kad tai, ką Kristus sakė apie būsimą savo prisikėlimą, tikrai įvyks…

Vienas teologas rašė: „Galime būti tikri, kad savo tikėjimo ir meilės pilnatve Marija sielis gelmėse iškart gyveno Prisikėlimo slėpiniu, meilės petrgale prieš mirtį ir nuodėmę. Tą Prisikėlimo naktį Tėvas naujai grąžino Jai tą, kuris buvo visas gyvenimas, – jos mylimąjį Sūnų ir jos Dievą”.

Ir mums, tikintiems Jėzaus galutine prisikėlimo pergale, išmuš Velykų varpas, skelbiantis: „Visi, kas tikėjo ir pasitikėjo Juo, nematys mirties per amžius!”

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukose – praėjęs Verbų sekmadienis Vilniuje.

2013.03.31