Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Liūdnai pagarsėjęs Lietuvoje, kontraversiškasis Arkadijus Vinokuras su didžiausiu aplombu tvirtina, kad Genocido tyrimo centro darbuotojo Daliaus Stanciko pateikta pažyma apie Jono Noreikos-Generolo Vėtros talkininkavimą žydų gelbėjimo akcijose yra niekinė, nes pažymos autorius yra geologas pagal išsilavinimą https://www.delfi.lt/news/ringas/politics/arkadijus-vinokuras-kaip-geologas-iskasinejo-istorines-pazymas.d?id=83113425.

Kaip teigia ten pat A. Vinokuras, tai esą stipriai prasilenkia su ištikimybe tiesai. Vargeli, tu mano, ar papeckiotas popieriukas, vadinamas diplomu, gali tapti tiesos laidininku? Kita vertus, kaip dingojasi bent man, diplomas, specialaus išsilavinimo kredencialai toli gražu neparodo net žmogaus tikrojo pasirengimo  dirbti vienoje ar kitoje sferoje, yra begalė pavyzdžių, kai profesinių aukštumų pasiekė žmogus, neturintis tokių kredencialų. Nesakau ir niekados nesakysiu, kad profesinis pasiruošimas yra nereikalingas, tačiau būna ir tokių atvejų, kai, įsivyravus profesinio apsigimimo apraiškoms, suintensyvėjus profesijos aplinkos konjunktūrai, atėjusio iš kitos terpės žmogaus šviežias žvilgsnis labai praverčia, yra godotinas reiškinys.

Naujosios Lietuvos istorikų plejados kunigaikštis Edvardas Gudavičius pagal išsilavinimą buvo inžinierius, baigęs Kauno politechnikos institutą (KPI), o neseniai kažkieno gražiai pavadintas filosofų karaliumi Arvydas Šliogeris pagal išsilavinimą buvo to paties KPI absolventas, įgijęs cheminės technologijos specialisto diplomą.

Jeigu norite, pateiksiu atvirkštinį pavyzdį, tuščiagarbiai pasigirdamas, kad baigiau Vilniaus universitetą geriausiais savo kurse pažymiais, įgydamas istoriko diplomą, tačiau jau studijų pabaigoje gerai žinojau, kad istoriku netapsiu, nes tokiam pasirinkimui, nežiūrint tariamo pirminio pasirengimo, nebuvau „pateptas“ iš aukščiau, kokiais buvo visa grupė mano mokslo draugų, su pasišventimu stojusių į  tarnystės istorijos mūzai kelią. Ne kiekvienas Edvardas gali tapti istoriku arba, kitaip tariant, universitetinių studijų pažymiai ir tariamas žinių bagažas yra tik balastas, jeigu drauge nėra pasišventimo ir įkvėpimo.

Knygos „Mes nežudėme“ pristatymas Vilniaus žydų viešojoje bibliotekoje. Iš kairės į dešinę: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro direktorė Birutė Burauskaitė, knygos „Mes nežudėme“ autorius Arkadijus Vinokuras, Seimo narys Arvydas Anušauskas ir Vilniaus žydų viešosios bibliotekos vadovas Žilvinas Beliauskas. Slaptai.lt nuotr.

A. Vinokuras mini Lietuvos istorikų, kurie neva yra rimtai pasirengę pasitarnauti tiesai, pavardes, priešpastatydamas minimus istorikus D.Stancikui. Tačiau taip sutampa, kad čia tiesos riteriais yra pavadinami ryškiausi nomenklatūros vėliavnešiai. Kita vertus, mano, Istorijos fakulteto absolvento, pirminio išsilavinimo užtenka pradėti pokalbį apie tai, kad A.Vinokuro proteguojamų istorikų profesionalumą vis labiau nustelbia faktas, jog jie kaip tolesnį savo likimą ir karjeros tramplyną pasirinko konjunktūrinių kriuksių kelią (kai vieną patraukus už uodegos, žviegti pradeda visas jų  būrys).

Žinia, pats A. Vinokuras ilgai dirbo cirko artistu, jeigu neklystu, klounu. Ar klouno profesija daro žmogų jautresniu tiesai nei visais kitais atvejais? Taip galėtų būti nebent ta šekspyriška prasme, kad neva juokdarys neretai pasako tą tiesos dalį, kuri paprastai yra nutylima. Tačiau A. Vinokuro juokeliai išties jau  seniai nebejuokina, o greičiai primena piktas grimasas, tokiu būdu forsuojant tarpusavio susipriešinimą, didinant įtampą ir spaudimą.

 A. Vinokuras be didelio konfūzo sakinys po sakinio Joną Noreiką-Generolą Vėtrą vadina nacių kolaborantu, nežiūrint to, jog teismo sprendimas užginčija tokį Lietuvos didvyrio vertinimą.    

Taigi, kaip matome, teisinės valstybės principai Lietuvoje galioja ne visiems, čia ne tik leidžiama į istoriją žiūrėti apsimetant nieko nenutuokiančiomis kiaulėmis, bet ir toleruojamas kai kurių bendrapiliečių pasirinktas šventųjų karvių statusas.

Jau keletą kartų esu kėlęs klausimą – kas įkvepia, užveda, palaiko A. Vinokurą tokioje, kaip turėtų atrodyti normalių refleksų žmogui, nedėkingoje veikloje, aukojant savo gyvenimą kitos etninės bendrijos sąžinės masažuotojo pareigų įgyvendinimui? Ar nėra toks pasirinkimas dėl mūsų pernelyg didelė auka, žinant, kad savo istorinės tėvynės ir tėvynainių bendruomenės sąžinės balanso reikalus anas per dabartinį savo užimtumą visiškai apleido, neskiria dėmesio net puspadžių pakutenimui?

Baidyklė. Slaptai.lt nuotr.

Kai atrodo bent man, A. Vinokuras, kaip ir kiek anksčiau Leonidas Donskis, yra įkvėpti Henriko Zimano pavyzdžio, siekdami naujomis aplinkybėmis pratęsti jo reikalą, toliau puoselėti anojo įdirbį, „padedant lietuviams atsikratyti nacionalistinių prietarų“.

Tačiau pats laikas būtų prisiminti ir tai, kad H. Zimanas yra karo nusikaltėlis, išprovokavęs Pirčiupių tragediją, suplanavęs, jog kaimo prieigoje specialiai jo vadovaujamo sovietinių partizanų būrio palikti nužudytų vokiečių kariškių kūnai turėtų iššaukti neadekvačią (ar kaip tik adekvačią) hitlerininkų reakciją. Kalbama, kad H. Zimanas visą savo sąmoningo komunisto gyvenimą labai didžiavosi tokiu gudriu (?) užmanymu, atvedusiu į  baisų žmonių nukankinimą.

Ką  apie tai mano mūsų konjunktūrinis/nekonjunktūrinis Lietuvos istorijos institutas?

2019.12.30

Trečiadienį mirė filosofas Arvydas Šliogeris. Rašytojui buvo 75 metai. Apie filosofo ir rašytojo mirtį Delfi.lt portalui patvirtino Lietuvos mokslų akademijos referentė Vita Žilinskaitė.
 
Vienas produktyviausių Lietuvos filosofų, eseistas, vokiečių egzistencializmo tyrinėtojas A. Šliogeris gimė 1944 m. rugsėjo 12 d. Panevėžyje. Užaugo mokytojų šeimoje. Tėvas dėstė lotynų, vokiečių kalbas, mama – braižybą, geografiją.
 
A. Šliogeris yra išvertęs Karlo Poperio, Martino Haidegerio, Georgo Hėgelio, Artūro Šopenhauerio, Frydricho Nyčės, Hannah Arendt, Albero Kamiu, Karlo Markso veikalus.
 
A. Šliogeris 1970 m. pradėjo dirbti Vilniaus universiteto (VU) Filosofijos katedroje, dėstė filosofiją. 1990 m. buvo vienas iš Lietuvos liberalų sąjungos steigėjų. 2003–2012 m. VU Filosofijos katedros vedėjas. Nuo 2007 m. LMA tikrasis narys. Nuo 2012 m. – profesorius emeritas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.12.18; 11:00

I

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Kaip jau buvo užsiminta praeitą kartą https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-valstietiskos-savimones-skiepas-lietuvisko-mentaliteto-formavime/, Arvydas Šliogeris, iškilus naujausiųjų laikų lietuvių filosofas, yra mestelėjęs tokią frazę: nesimaivydamas sakau, kad esu tik pasiklydęs valstietis. Filosofijos legendą pažįstantiems žmonėms toks anojo saviidentifikavimas nėra jokia naujiena, čia galbūt atkreipia dėmesį tik du tikslinantys filosofinės savimonės aktą žodžiai, t. y.  kaip sakau kažką apie save – „nesimaivydamas“ ir koks pagaliau esu valstietis – „pasiklydęs“.

Kai prieš daug metų kur nors išgirsdavau apie tokias A.Šliogerio paraiškas pamatyti pasaulį nesudrumstomis valstiečio akimis, apsižvalgęs aplinkui ir įsitikinęs, kad nenugirs už kampo paties A.Šliogerio įmantri ausis (girdinti net tylą!), sakydavau: mūsų filosofas pasikėlė į neapsakomą puikybę, bando atimti labiausiai mėgstamą identifikacijos kaukę iš M.Heideggerio, taigi bando įžūliai apiplėšti patį XXa. filosofijos dievą.

Dabar neprisimenu, ar M. Heideggeris kur nors yra prasitaręs, kad save laiko tik pasiklydusiu valstiečiu, tačiau ši pasaulinės filosofijos legenda taip ar kitaip sugestijuoja išvadą, jog naujus būties mąstysenos horizontus atveriantis, t. y. naujas vagas išvarantis filosofas ar poetas niekados nežino nieko daugiau už valstietį; čia reikėtų pridurti, „nežino daugiau“ geriausiu atveju, tačiau pačiai filosofijai dažniausiai išpuola kaip tik blogesni atvejai, nors pasikark.

Taigi tokiame kontekste filosofo bandymai gretintis su valstiečiu yra savotiškai užšifruotas savigyros aktas. Kita vertus, kai XXI a. su viską užtvindžiusiais ir niveliuojančiais sąmonę informacijos srautais beveik  nebeliko nieko įdomaus ir verto skaityti, išskyrus nebent tik primenačius tavo jaunystę, taigi sustingusius laike, bet vis dar intriguojančius A.Šliogerio opusus, bent jau aš, kaip vienas iš balsuotojų, lengva širdimi sutikčiau, kad taip suprantamas „valstiečio“ titulas pereitų garsiajam mūsų tautiečiui.

Iš tiesų, jeigu žodis „valstietis“ čia bus suprantamas kaip titulas ar karūnacijos aktas, tiek to, A.Šliogeri, mielas žmogau, pasiimk tą garbę!

Tačiau, kaip prisimename, lietuvių filosofas sako, kad valstiečiu jis esą save  laiko nesimaivydamas, tai reiškia, nekoketuodamas su M.Heideggeriu ir pan., taigi tiesiogine to žodžio reikšme, ateinančia iš žemės dirbimo tradicijos. Tačiau ar iš tiesų turtinga įdomiomis figūromis A. Šliogerio filosofija (M.Heideggerį šįkart palikime už skliaustelių) yra valstietiškos dalykine to žodžio reikšme pasaulėjautos manifestacija, ką apie tai mano patys valstiečiai, – nepraleisiu progos čia to paklausti.

Labai trumpai tariant, suvedant niuansuotus filosofo pamąstymus į tam tikras formules (tai darau specialiai drauge kviesdamas skaitytoją pasinerti į neaprėpiamą, nesuvedamą į jokias schemas paties A.Šliogerio tekstų žodžių spalvų jūrą), galima būti teigti, jog lietuvių filosofas priešpastato filosofijos tradicijos „mąstau“ perspektyvai su išgalvotais, racionaliai sukonstruotais fantomais, minties robotais „matau“ orientaciją į gyvus, jusliškai apčiuopiamus, nesužmogintos gamtos, pritrenkiančios laukiniu grožiu, daiktus. Tokį perspektyvos permainymą filosofijoje A.Šliogeris pavadina filotopijos užgimimu arba valstietiškos regėsenos manifestacija, savotišku valstiečio likimo įcentrinimu. 

Filotopas – tai mylintis vietą (topą), o ne kažkokią mistinių ūkų išmintį žmogus. Tačiau pabandykime įsivaizduoti – kaip valstietis pasitiks nesužmogintos laukinės gamtos antplūdį, grasinantį užgožti jo rūpesčiu, kantriu darbu išpuoselėtą, kultivuojamą kosmosą, įdirbimą lauką? Be abejo dažniausiai kaip piktžolę, kurią greitai norės pašalinti, – taigi net gamtos savaiminis grožis, – piktžolė gali būti apsipylusi nuostabiausiais žiedais, – čia nelaikomas jau tokia didele vertybe kaip to galėtų tikėtis nesuinteresuotas estetas. Todėl jeigu man būtų leista spręsti, A.Šliogerio filosofijos manifestacijų pasaulėjautiniu atsparos tašku pavadinčiau klajojančio po apylinkes gyvulių augintojo arba, dar arčiau tiesos, medžiotojo pasiją. Taigi, gal ir neatsitiktinai garsiausias lietuvių filosofas mūsų padangėje išgarsėjo dar ir kaip pabandęs nušauti visus pasiklydusius ryto ūkanose saulėlydžius fotografas.

                                                                      II

Kas nėra girdėjęs apie tai, kokia svarbi žydų tautos gyvastingumo palaikymui buvo ir yra pažadėtosios žemės vizija. Tačiau štai žinomas žydų tautybės lietuviškos viešosios erdvės polemistas Arkadijus Vinokuras sako, kad jeigu Lietuva nebūtų Europos sąjungos dalis, ji būtų tik žemės gabalas.

Kaip pasirodė bent man, žodis „gabalas“ čia yra ištarimas su pabrėžtinai  niekinančia intonacija ir neslepiamu pasidygėjimu. Kodėl mums užgauna ausį tokia intonacija, kalbant apie žemę? Gal iš tiesų žemė yra tik žemėlapyje pažymima teritorija, o visus savo turtus mes nešiojamės su savimi, savo vidujybės gelmėse?

Lietuvos kaimas žiemą. Slaptai.lt (Vytauto Visocko) nuotr.

Yra vienas neįtikėtinai įstabus filosofinės minties raiškos pasažas, be galo įdomi aplinkybė, kuri, švelniai tariant, nepelnytai užmirštama, o, tikrą tiesą pasakius, taip ir nesudomino filosofinės minties tyrinėtojų per prabėgusių amžių krūvą. Turiu čia galvoje tą aplinkybę, kad filosofijos atsiradimo pradžioje senovės Graikijoje, keliant klausimą, kas yra tas visą tikrovės įvairovę vienijantis pradas (gr. arche), buvo nurodoma tai ta, tai kita gamtos stichija, tiksliau tariant, trys sekoje iš keturių, tokiomis stichijomis vadintinų, t. y. vanduo, oras, ugnis, bet niekados šiame kontekste neminima ketvirtoji iš jų, būtent žmogui labiausiai betarpiška, t. y. žemė.

Tokia nuostaba dar padidėja, pagaliau užgniaužia kvapą, kai pagalvojus pastebi, kad čia iš tiesų buvo keliamas klausimas – kas yra tas visuotinis pradas, iš kurio visa prasideda ir į kurį visa sugrįžta, kas yra motininės visa ko įsčios? Taip keliant klausimą, atrodytų žemės vaizdinys čia prašosi pats savaime, tačiau filosofijos tradicijos pradininkai, kaip matome, išvengė tokios pagundos, pateikdami šiandien mums šypseną keliantį pasakojimą apie, tarkime, oro tirštėjimo ir retėjimo mechaniką arba ugnies kelią žemyn bei aukštyn kaip vienovės įvairovėje pagrindą.

Negatyvus faktas kartais būna daug sakantis, labiau bylojantis nei visi pozityvūs įvardijimai. Kai nuostaba įsišaknija, šis negatyvus faktas, t. y. žemės vaizdinio užblokavimas pirmosiose antikos filosofijos mokyklose, plėtojant arche teoriją, gali būti aiškinamas taip, kad pirmieji filosofai siekė nurodyti į beformę pirmapradę medžiagą kaip pradžios prielaidą ir išliekantį įvairovėje vienovės pagrindą, kai savo ruožtu pirmapradė pirmųjų filosofų intuicija ne be pagrindo pakuždėjo teisingą išvada, kad žemė nėra medžiaga įprasta to žodžio reikšme. Jeigu čia naudosimės antikos filosofijos vėliau pateikta fundamentine perskyra į medžiagą ir formą, tai, regis, esame įgalioti teigti, kad žemė yra formuojančioji galia, yra formos stichija, yra formų forma.

Visa, kas gimsta iš žemės, yra uždara forma pasaulio atvirume, taip ar kitaip organizuota struktūra, ar kalbėtume apie tokią priešistorinę gyvybės formą kaip dinozauro šiurpi faktūra, ar, tarkime, apie šiandien našiausią rapsų kultūros veislę išpuoselėtame valstiečio ūkyje. Žemė yra formos matrica, nežiūrint to, kad žemę galima apčiuopti ne tik figūrine to žodžio reikšme, bet ir pačiupinėti pirštais arba net užuosti, ypač tada, kai pavasarį išvežamas į laukus toks žemės kvapo E stiprintuvas kaip mėšlas, – kita vertus, yra žinomi atvejai, kai žemė buvo ragaujama.

Žemė reiškiasi rūšimis, kažką čia atpažįstame kaip tikrovės fenomeną, neigdami „neatpažinto objekto“ tikroviškumą, tik tada, kai šitokį „kažką“ galime priskirti tai ar kitai rūšiai. Vėl prisiminkime, kad žemė nėra tokia įsivaizduojamos būties išankstinė prielaida arba likutis kaip analitiniame skaidyme išgryninta medžiaga, bet nuo pat pradžios yra spinduliuojantis atvirumu pačios būties centras, formų forma, Formos fiesta…

Traktorius Lietuvos laukuose. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Žemė nėra visatos centras astronomine to žodžio reikšme, bet kaip formų forma yra būties centras. Kita vertus, po tokių pasiaiškinimų galime grįžti prie anksčiau iškelto klausimo – kodėl valstiečio darbas, valstietiška rimtis ir rūpestis filosofijoje, o taip pat ir poetinio įkvėpimo paieškose neretai yra traktuojamas kaip sektinas pavyzdys. Dar kartą atkreipsiu dėmesį, kad orientacija į tokį pavyzdį minėtais atvejais neturi nieko bendro su sentimentaliu pseudoliaudiškumu ar panašiais folkloriniais įtūpstais.

Atsakymas į šį klausimą, kaip atrodo, yra paprastas, net visiškai banalus, nors, tikėkimės, paprastumas šiuo atveju neužginčija atsakymo pagrįstumo. Čia jau išties nujaučiame kažką apie tai, kad poetinės sakmės žodis, o taip pat turininga mintis yra organizuotos formos, o valstiečio rūpesčio pavyzdys orientuoja į sektiną formos organiškumo idealą, – tarkime, tai ir yra ta kelrodė žvaigždė, kuri padeda nepasiklysti kūrybos užgaidų miražuose ir išvengti pačios žmogaus prigimties kaprizingumo žabangų. Iš tiesų, filosofas paklūsta likimo dėsniui lygiai taip pat kaip valstietiško rūpesčio matas yra pati žemė.

Pabandykime prisiminti, kad, regis, nėra labiau intensyvaus tuštumos pojūčio kaip tas nejaukumas, kurį sukelia nudrengtų vėlyvo rudenio arimų vaizdinys, nurinkus derlių. Tačiau žiū: jau pirmas ankstyvo pavasario vėjelio dvelksmas nuo pailsėjusių arimų yra audrinanti užuomina apie stosiančią pilnatvę, pumpuruojančios laimės pažadas. 

                                                                        III

Ar valstietis privalo būti išsilavinusiu žmogumi, kitas klausimas – kaip dera žemdirbiškos misijos įsisąmoninimas su užduotimi įgyti pagilintą žinojimą ir išsilavinimą, orientuojantis ne tik į savo profesijos, bet ir bendrųjų kultūros prieštarų supratimą.

Kažkada esu viešai spėliojęs apie tai, jog, kaip atrodo, M.Heideggerio vizijų netramdomo eskalavimo, tarkime, laisvo įsisiautėjimo rezultatas būtų utopinis universitetas kviečių lauke. Utopiniu tokio universiteto vaizdinį vadinu dėl to, jog universitetai paprastai įsikuria miestų gatvių sankryžose, tarp miesto bokštų, šiandien plėtoja savo veiklą netoli didžiųjų prekybos centrų, patys neretai tapdami didesniais ar mažesniais žinių prekybos centrais. Iš tiesų, mutuojant universiteto idėjai Lisabonos strategijos nubrėžta veiklos sutirštintos komercializcijos linkme, universitetai vis dažniau paverčiami univermagų padaliniais, intensyviosios prekybos taškais, žinių rinkos verslo pavyzdinėmis įmonėmis.

Gandrai. Slaptai.lt nuotr.

Šiaip ar taip, universiteto pastatų kontūrai nuo seno yra svarbus urbanistinio peizažo faktorius. Tačiau, žinia, neretai gyvenimas pralenkia didžiausias svajones, – o gi leiskite priminti, kad Noreikiškėse ilgą laiką gyvavo universitetas tarp dirbamos žemės plotų, kai iš auditorijos gali įžengti tiesiog į derliaus paslaptį brandinančius dirvonus, kai prieš akis už auditorijos langų atsiveria ne šiaip aplinka, užstatytas ar neužstatytas žemės plotas, bet žemės kaip erotinio pačia intensyviausia to žodžio reikšme vaizdinio manifestacija, kaip būties pažado betarpiškumas. Kitas dalykas, jog neseniai šis universitetas patapo VDU padaliniu, pasivadindamas VDU Žemės ūkio akademija.

Lietuvos universitetų susijungimai ir išsiskyrimai, pavadinimų pakeitimai yra ne taip jau retas dalykas mūsų padangėje, tokie pasikeitimai yra  vienaip ar kitaip motyvuoti, atsižvelgiant į naujas realijas. Tačiau, kaip jau sakiau, šįkart mus domina ne vadybinė išmintis ar „gudrūs ėjimai“, o utopijos žanro plėtotė. Gi leiskime utopijai skleistis laisvai, nevaržykime savęs svajodami, taip ir patys galėsime žengti į priekį, nes priešingu atveju, kai utopija paverčiama dalykiniu žinojimu ar – neduokDie! – mokslu (mokslinio komunizmo pavyzdys), neretai sukuriami nereikalingi prievartos mechanizmai. Savo ruožtu žiūrint iš utopijos taško, Žemės pavadinimas mūsų įsivaizduojam universitetui ar akademijai tiktų labiau nei sustingusi nuoroda į pirminį profilį, kaip šiuo atveju, pasivadinant Žemės ūkio akademija.

Utopisto požiūriu, pavadinimas „Žemės universitetas“ yra geriausias iš galimų. Jeigu iš tiesų pavadinimai turi tokią didelę reikšmę, kaip esame linkę manyti, toks pavadinimas iš karto leistų užimti privilegijuotą padėtį, orientuotų į misijos įsisąmoninimą ne kokia nors biurokratine formuliarų pildymo prasme, o kaip tik būties intuicijos pagavos linkme.

Ta pačia proga būtina pastebėti, jog žemė nėra tik ūkinės eksploatacijos ir manipuliacijos objektas, svarbu ją įvertinti taip pat kaip gyvosios išminties, jeigu norite, drauge kaip humanitarinio žinojimo šaltinį.

Žemės prasmėvaizdis, kaip būtų pravartu suprasti, turi humanitarinį parametrą, taigi Žemės universitetas ar akademija įpareigotų įgyti ne tik tam tikrą išsimokslinimą ir profesijos kompetencijas, bet ir išsilavinimą, – leiskite priminti, jog žodis „išsilavinimas“ žymi ne ką kitą, o humanitarinį žinojimą. Tokiame universitete šalia agronomijos ir panašių disciplinų ne mažesnis dėmesys  turėtų būtų skiriamas filosofijos studijoms, etnologijos tyrinėjimams, tautos teorijos plėtotei.

                                                                       IV

                                                          baigės žiogų koncertas

                                                          išsiskirstė nereiklūs žiūrovai

                                                          suprunkštęs po to nusižiovavo

                                                          pro atvarą sartis

 

                                                           dilo kaimas seniai užrašytas

                                                            pradanginto mėnulio raštu

                                                           kolei kaupės drėgmė pro kraštus

                                                            į kanopos jau paliktą pėdą

                                                            ir atstumams rūke taip pakitus

                                                            buvo vėl nesmagu ir gėda

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Nesutarimai ir sumaištis dėl universitetų jungimų, ypač keliant klausimą – technologiniai, gamtos ar humanitariniai mokslai turėtų būti plačios aprėpties klasikinio universiteto pagrindas – suteikė papildomą stimulą diskusijų dėl gamtos ir humanitarinių mokslų balanso, mokslininkų bendradarbiavimo ir konkurencijos pagyvinimo aktualizavimui.

Tiesą sakant, čia prisidėjo ir neužbaigti, metai iš metų besitęsiantys ginčai dėl būtino moksliškumo rodiklių skirtingų mokslų grupėse suvienodinimo, taikomosios mokslo vertės nustatymo ir pan. Nepulsiu neperspėjęs tarsi niekas iš nieko iškart įrodinėti apie išskirtinę humanitarijos reikšmę tautos gyvastingumo ir kultūrinio vyksmo nenutrūkstamumo palaikymui, nes toks veržimasis pro atviras duris gali tik paskatinti oponuojančios pusės įtarumo suvešėjimą. Tačiau net ir pabandžius išsižadėti išankstinio užsiangažavimo (kiek tai įmanoma), neįmanoma nukreipti žvilgsnį taip, kad imtum ir nepastebėtum, jog vienodų sąlygų skirtingoms esmiškai humanitarijos ir gamtamokslio sferoms reikalavimo forsavimas sukuria gausybę kultūros vientisumą ardančių disproporcijų arba, kitaip tariant, formalus lygybės reikalavimas čia kaip tik leidžia įtvirtinti turinio požiūriu nelygiavertę mokslų padėtį.

O taip yra visų pirma dėl to, jog šie mokslai skiriasi ne tik savo tyrimo dalyku, bet ir savo sąranga, tyrimo metodais, tyrimo metodų prasmingumą grindžiančiais principais (įsivaizduokime, jog šeriant tomis pačiomis avižomis asilą ir katiną, vienas iš šių gyvūnų riebės, o kitas anksčiau ar vėliau nudvės). Siekiant suvokti tokio skirtumo esmę išplėtotu pavidalu, toliau privalėsime atkreipti dėmesį į vieną kitą principinės reikmės aplinkybę.

Mokslo dabartine to žodžio prasme atsiradimas yra apspręstas objektinio gamtos priešpastatymo žmogui kaip veiklos ir pažinimo subjektui. Tikrovė naujaisiais amžiais jau tarsi suskyla į aiškiai iš žmogaus pozicijų atspindimas subjekto, t.y. paties žmogaus ir objekto, t.y. gamtos sferas. Tokia subjekto ir objekto priešprieša yra ryškiausias naujųjų amžių įvykis, įgalinantis, kaip sakyta, mokslo dabartine to žodžio prasme atsiradimą ir to mokslo naująjį turiningumą, pasireiškiantį objektyvumo siekimu. Būtent tik įsisąmonintoje subjekto ir objekto priešpriešoje iškyla žinojimo objektyvumo idealas, suprantamas kaip pažintinė orientacija į tokią dalykų padėtį, kokia ji yra pati savaime, nepriklausomai nuo pažįstančio subjekto.

Kaip buvo minėta, modernusis mokslas atsiranda tik subjekto ir objekto priešpriešos kontekste, orientuodamasis į užsubjektinę gamtos duotybę, t.y. į dalykų padėtį tuo pavidalu, kokia ji yra nepriklausomai nuo žmogaus. Tokiu būdu naujųjų amžių mokslas labai aiškiai dehumanitarizuojasi ir tokia moderniojo mokslo raiška yra neginčijamai pozityvus dalykas. Tačiau kyla klausimas – kiek tokia naujųjų amžių mokslo dehumanitarizuota patirtis tinka jau žmogaus tikrovės pažinimui, ar, pasiteisinusi gamtos tyrime, ji yra pakankama žmogaus, visuomenės ir istorijos pažinimui?

Labai iškalbingas yra psichologijos pavyzdys, bylojantis apie tai, kad nuo XIX a. pabaigos žengianti septynmyliais žingsniais moksliškumo linkme, besilygiuodama į gamtamokslio standartus, psichologija laimėjo tik tiek, kad pateikė žmogaus sampratos vulgarizacijos versiją ir išplėtojo pseudomokslinį žargoną su savaime besidauginančiais terminais. Tiesa sakant, nesuprantu net to, kas čia yra pirminis, o kas antrinis dalykas – žmogaus nuosmukis ir po to atsirandanti mokslingoji psichologija ar tokios psichologijos sugebėjimas ne tik sukonstruoti savo tyrimų objektą protingo kirmino pavidale, bet ir sudaiginti tikrovėje homo vulgaris tipažą.

Arturo Konandoilio detektyviniai apsakymai. Slaptai.lt nuotr.

Iš kitos pusės, pripažįstant žmogaus tikrovės specifiškumą, istorinėje metodologinės minties plėtotėje buvo bandoma apibrėžti ir sunorminti adekvačių tai tikrovei tyrimo priemonių arsenalą. Šalia gamtamokslinio metodo apibrėžties, drauge neigiant tokio metodo universalumą, atsisakant fetišizuoti gamtamokslio metodologinę patirtį, plėtojosi diskusijos apie humanitarinio ir socialinio žinojimo metodologinių procedūrų savitumą, tuo pagrindu neokantininkams bandant išskirti du mokslo tipus, o hermeneutinėje tradicijoje gamtos mokslams priešpastatant vadinamuosius dvasios mokslus.

Tiesa sakant, diskusijos šiuo klausimu literatūra yra be galo gausi, įvairi, sunkiai aprėpiama, be to, pati diskusija nėra baigta. Lengva įsivaizduoti, jog mokslininkas, užsiėmęs konkrečiais tyrimais ir čia pelnantis sėkmę, neturi nei laiko, nei noro įsivelti į tokios diskusijos prieštaras. Kaip atrodo, toks atsiribojimas gali būti suprastas kaip visiškai sveikas dalykas. Kita vertus, didelė problema iškyla tada, kai, pavyzdžiui, fizikas (gali būti chemikas ir t.t.), remdamasis savo patirtimi fizikinių tyrinėjimų sferoje, daug nesusimąstydamas dalina patarimus, tarkime, lituanistams ar filosofams, bando nustatyti jų darbo „moksliškumo” koeficientą, vertina kitose sferose dirbančių žmonių darbo rezultatyvumą. Žiūrint iš šio taško, žinoma, pageidautina, jog mokslo politiką vairuojantys asmenys nors kažką minimaliai nujaustų apie mokslų skirtumus, taip pat apie principinę perskyra žinojimo struktūroje.

Vis tik yra toks literatūros žanras, kurio, kaip intrigos tipo, privalomumus vienodai išpažįsta tiek vieno, tiek kito žinojimo tipo adeptai, be to, išpažįsta kaip laisvalaikio priemonę, leidžiančią trumpam palikti nuošalyje profesijos rūpesčius. Tai detektyvas. Kaip atrodo, šio žanro plėtotėje labai netikėtai, taigi, galimas daiktas, ne dėsningu pavidalu, o visai atsitiktinai, prasimuša veržli intuicija tyrimo užduočių skirtumo refleksijos klausimu. Turiu galvoje tai, jog tokie visiems žinomi, iškilę A. Konan Doilio (Arthur Ignatius Conan Doyle) ir atitinkamai G. Čestertono (Gilbert Keith Chesterton) kūryboje, detektyvinio žanro personažai kaip Šerlokas Holmsas ir tėvas Braunas labai gyvu pavidalu iliustruoja skirtingo tipo dėmesingumą žmogaus rūpesčių atpažinimo sferoje, yra kažkiek pritemtos, bet labai vaizdžios iliustracijos, kurios įtikinamu būdu leidžia paryškinti skirtumus tarp dviejų tyrimo strategijų. Pirmasis atvejis iliustruoja gamtamokslinę žmogaus intuiciją, antrasis – bandymą rasti sprendimą žmogaus tikrovės specifikos įvertinimo pagrindu.  

Mokslininkas neretai dar yra vadinamas tyrinėtoju, o nusikaltimą tiriantis žmogus pagal jau nusistovėjusią pavadinimų nomenklatūrą šiandien yra vadinamas tyrėju. Ta proga dar galime prisiminti, jog ne kartą kultūros istorijos darbuose buvo pažymėta, kad tokie gamtamokslinio žinojimo standartai kaip tikslumas ir griežtumas formavosi perimant dar anksčiau išplėtotą juridinių procedūrų patirtį. Taip pat visi gerai žinome, jog labiausiai populiarūs, o visų pirma būtent čia minimi, detektyvinio žanro personažai, garsiosios seklio mistifikacijos yra siejamos su vienokiu ar kitokiu nusikaltimo tyrimo metodu.

Šerlokas Holmsas savąjį metodą vadina dedukcija, nors, jeigu būtų leista ginčytis su personažais, regis, būtų galima išgauti prisipažinimą, jog neretai dedukcijos vardu čia pažymimos kaip tik indukcijos teikiamas galimybes. Šiaip ar taip, šis personažas demonstruoja savo užaštrintą pastabumą, taigi sugebėjimą įdėmiai stebėti ir pastebėti net smulkmenas, turinčias „konceptualią” reikšmę, o mūsų vaizduotėje palieka detektyvo visados su lupa rankose antspaudą. Iš kitos pusės, sprendimas, kurį pateikia A. Konan Doilio detektyvinės apysakos, neretai yra loginės prigimties. Sprendimas čia galop randamas būtent kaip sukonstruoto galvosūkio išsprendimas.

Garsus mokslo istorikas, filosofas, fizikas pagal išsilavinimą Thomas Kuhnas savo epochinės reikšmės darbe Mokslo revoliucijų struktūra taip ir apibrėžia mokslo įprasta to žodžio prasme raiškos pobūdį, t.y. mokslo pažangą visų pirma nusako kaip galvosūkių sprendimo pažangą. Krinta į akis ir tai, jog tokia šiandienos mokslo raiška lemia ir mokslinio darbo rezultatyvumo demonstracijos formas. Kaip pastebi tas pats T. Khunas, labiausiai adekvačiu pavidalu tokio (kaip galvosūkių sprendimo) mokslinio darbo rezultatyvumą liudija trumpi straipsniai, neretai būtent kolektyvinės publikacijos tarptautiniuose mokslo žurnaluose, išdėstant paprastai laboratorijoje rastą sprendimą trumpai ir aiškiai. Todėl esą monografijos čia jau vis labiau akivaizdžiai traktuojamos kaip lengvabūdiško diskurso pavyzdžiai, tinkamas dalykas tik pateikiant mokslo istorijos, kuri, kaip žinome, pačiam mokslininkui dažniausiai yra menkai svarbi, apybraižas, komponuojant vadovėlinę medžiagą, bet pernelyg griozdiška forma tyrimo aktualijų išsakymui.

Tačiau pabandykime įsivaizduoti tai, koks nykus ir nuskurdęs būtų mūsų kultūros peizažas be žodingųjų Arvydo Šliogerio tomų, kviečiančių mus į kelionę be pabaigos ir neretai paklaidinančių miško tankmėje.

Dar viena asociacija leidžia susieti šio straipsnelio temą su A. Konan Doilio kūryba. Čia turiu galvoje objektiškumo (ir objektyvumo) potemę. Jau kalbėjome apie tai, jog mokslas dabartine to žodžio prasme atsiranda tik moderniaisiais laikais, kai „realybės esatis įstatoma į objektiškumą” (M. Heideggerio išsireiškimas). Tačiau akivaizdu ir tai, jog toks realybės įstatymas į objektiškumą nėra koks nors realybės adekvatumo iššaukimas, nėra jos absoliutumo garantija. Dar daugiau, – galime sakyti, jog pažintinis objektas yra žmogaus sąmonės konstruktas griežčiausia to žodžio prasme. Savo ruožtu technikos pažangos poreikiai apsprendžia, jog toks konstrukcinis pradas vis labiau įsivyrauja mūsų sąmonėje ir pasaulyje, tampa mūsų gyvenimo dominante. Taigi yra pagrindas manyti, jog objektyvuojančios nuostatos moderniųjų laikų mokslinis pažinimas vis labiau atplyšta nuo realios būties, kaupia savyje nubūtinimo energiją, neretai tampa tikrovę nutikrovinančiu faktoriumi. O pasirinkę detektyvinį siužetą kaip atskaitos tašką diskusijoje apie mokslų skirtumus atkreipkime dėmesį dar į tai, kad tikrasis Šerloko Holmso talentas geriausiai išryškėja siekiant atskleisti talentingo matematikos profesoriaus, genialų nusikaltimo galvosūkių konstruktoriaus Moriarti kėslus, kuris savo ruožtu, ko gero, yra garsiojo seklio arter ego kraštutinai susvetimėjusiu, taigi neatpažįstamu jau kaip toks pavidalu.

Savo ruožtu tėvas Braunas, tarsi ir diskutuodamas su žinoma „dedukcijos metodo” personifikacija, numato visai kitą nusikaltimo tyrimo perspektyvą. Nusikaltimo tyrimo metodo esmė čia nusakoma taip: siekiant suprasti nusikaltimą padariusio žmogaus paslaptį, tiriamo įvykio struktūrą apsprendusius motyvus, siekiant prognozuoti to žmogaus tolesnius veiksmus, nori nenori reikia mėginti pamatyti pasaulį to žmogaus akimis, rasti būdą, įvertinus esamą distanciją, persikelti į kito žmogaus subjektyvumo sferą. Terminologiškai tariant, čia numatoma transsubjektyvumo procedūra.

Kitas žmogus gali būti atpažįstamas taip tik tada, kai mes įsisąmonintu būdu pripažįstame faktą, kad kitas žmogus yra kitas aš. Taigi objektinis žmonių tarpusavio susvetimėjimas yra įveikiamas intersubjektyvumo raiška. Kita vertus, tai primena, jog kito žmogaus, kultūrinės žmogaus kūrybos, dvasios pasaulio apskritai pažinimo išeities taškas yra žmogaus savęs pažinimas.

Šerloko Holmso profilis

Savęs pažinimo imperatyvas vis tik nėra toks aiškus ir paprastas, kaip to norėtųsi, taigi čia kol kas atkreipsiu dėmesį tik į tai, jog kultūros rezultatų pažinimas grįžtamuoju ryšiu veda žmogų savęs pažinimo linkme. Tokia kelionė, žinoma, užsitęsia, be galo ištįsta laike. Čia nėra tokių aiškių etapų, atkarpos padalijimų kaip galvosūkių spendimo ir išsprendimo atvejais, tačiau visados lydi neprarandamas paslapties plevenimas.

Tačiau tikrai detektyvinį siužetą kuria įsisąmoninimas fakto, kad štai filosofija apskritai nėra joks mokslas. Kaip pastebi M. Heideggeris, kelti filosofijai moksliškumo reikalavimus yra tas pat kaip reikalauti, kad žuvis laimėtų lenktynes sausumoje. Filosofija netelpa mokslų kvalifikacijoje dar ir dėl to, kad  neįmanoma jos turinio sudalykinti taip, kad būtų galima atplėšti nuo žmogaus ir paversti katedrų nuosavybe. Vieno filosofo žodžiais tariant, tikroji ar gyvoji filosofija yra su kiekvienu žmogumi kaip natūrali žmogaus prigimties atbaiga.Filosofija geriausiai liudija tą esminį žmogaus būties paradoksalumą, jog baigtinė būtybė gali būti atvira begalybei. Forsuojant tokią filosofijos sampratą, drauge nenorime įpiršti minties, kad filosofinis švietimas yra nereikalingas kaip neva nieko negalintis prie žmogaus nei pridėti, nei atimti.

Na, pastebėkime bent tai, kad nemąstymo epochoje filosofija praverčia kaip  priemonė, neleidžianti susitapatinti su epocha. Todėl keistai bent šių eilučių autoriui atrodo garbingojo Vytauto Didžiojo universiteto, kurio artes liiberales programai negali nepritarti sveiko proto žmogus, apsisprendimas filosofiją universitete laikyti laisvai pasirenkamu dalyku, lengva ranka išmainomą į kitas disciplinas (tokį, švelniai tariant, neadekvatų  apsisprendimą strimgalviais puolė pamėgdžioti ir Aleksandro Stulginskio universitetas, greitu laiku planuojantis susijungti su VDU). Kažkas čia ne taip jau vien dėl to, kad būtent filosofija yra artes liberales vėliavnešys arba galima pasakyti dar ir taip, kad artes liberales korpusas be filosofijos yra panašus derinys kaip raitelis be galvos.

Batai. Slaptai.lt nuotr.

Kažkas ta proga tikrai pasakys, kad filosofija yra laisvės sargybinis, taigi ji turėtų visada ir visur ginti laisvą pasirinkimą kaip labai godotiną dalyką. Tačiau iš tiesų laisvas pasirinkimas tarp, tarkime, filosofijos, istorijos ir literatūros studijų programose nėra net pasirinkimas (nekalbant apie laisvę), nes tokiu atveju formali teisė rinktis maskuoja turiningos alternatyvos nebuvimą. Pabandykime įsivaizduoti, kad žmogus turi galimybę laisvai pasirinkti sau tinkamus batus iš plačios pasiūlos spektro batų parduotuvėje, galiausiai turi galimybę, neturėdamas pinigų nusipirkti vaikščioti basas po išlytų debesų pelkes, tačiau neįtikėtina, kad alternatyvos pavidalą įgytų stokojantys bendro vardiklio, nevienarūšiai, visiškai skirtingų sferų reiškiniai ir galėtume laisvai rinktis tarp tokių palyginimo atskaitos taško neturinčių, taigi iš principo nekonvertuojamų vienas į kitą dalykų kaip, tarkime, debesys ir batai…

201810.18; 07:30

 

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Šiųmetinė birželio 3-čioji – dviguba šventė: Sąjūdžio jubiliejinis gimtadienis ir Tėvo diena. Gal taip Tas, kuris aukštai, ir kuris tvarko mūsų gyvenimus, nori priminti mums, kad Sąjūdis buvo mūsų nepriklausomybės Tėvas? O kas buvo Motina? Gal Sausio 13-ji?

Šiaip ar taip, neapsiriktume pastebėję, jog paties Sąjūdžio gimdytojai buvo lietuvių tauta. O toji tauta – nevienalytė: yra motininė tauta, gyvenanti istorinėje Tėvynėje, ir yra diaspora.

Nuo XX a. terminu diaspora vadinama bet kuri tautinė bendruomenė, gyvenanti ne savo istorinėje tėvynėje. Neretai diaspora pavadinama kitaip: išeiviais, migrantais.

Diasporos pavadinimas netaikomas tai tautos daliai, kuri buvo atskirta nuo istorinės tėvynės dėl valstybių sienų pakeitimų. Vadinasi, Varšuvoje ar Krokuvoje gyvenantys lietuviai  vadintini diaspora, tačiau Seinų, Punsko – jau ne, nors ir vieni ir kiti gyvena toje pačioje šalyje – Lenkijoje. Bet tai – teorija, o praktikoje jie visi – užsienio lietuviai.

Diasporą prisiminiau dėl kelių priežasčių.

Pirma: todėl, kad į Sąjūdį atėjau būtent kaip diasporos atstovė. Gyvendama Rusijoje, Leningrade, visas vasaras praleisdavau Vakarų Žemaitijoje. Ir kai Klaipėdos Sąjūdžio iniciatyvinė grupė 1988 m. vasaros pabaigoje Klaipėdoje, Žvejų rūmuose suorganizavo susitikimą su Klaipėdos daugiataute visuomene, iniciatyvinės grupės narys, rašytojas Kostas Kaukas pakvietė mane, manydamas, kad, pasinaudojusi savo, Rusijoje gyvenančios lietuvės patirtimi, lengviau prisibelsiu į Klaipėdos rusakalbių jei ne širdis, tai protus ir sąžinę.

Nežinau, kaip ir kur man pavyko prisibelsti… Po kelerių metų rašytojas, filosofas Vytautas Čepas, prisiminęs tą susitikimą, taip atsiliepė: „Sunkiausia tais laikais būdavo rasti bendrą kalbą su priešiškai nusiteikusiais kitakalbiais klaipėdiečiais./…/ Kartą labai karštas susitikimas vyko Žvejų rūmuose. Jis buvo toks slogus ir klaikus, kad ir dabar kartais susapnuoju kaip didžiausią košmarą“.

O man tas susitikimas košmaru netapo, priešingai: tai buvo naujo, labai įdomaus gyvenimo etapo pradžia, sugrįžimo į Lietuvą – šalį ir tautą – pradžia.

Beje, man niekada nebuvo sunku bendrauti su rusais ar rusakalbiais, tiek Lietuvoje, tiek Rusijoje. Bet užtat sukaupiau gana skaudžią Rusijos lietuvių diasporos bendravimo su Lietuvos oficialiais asmenimis patirtį. Ir su tais, kuriuos į tam tikrus postus iškėlė Sąjūdis, ir su savo postus ir įtaką išsaugojusia senąja sovietine nomenklatūra.

Rusijoje, Karaliaučiuje gimusi ir augusi, 1975 m. su tėvais grįžusi į Lietuvą taudodailininkė, karpinių meistrė Laimutė Fedosejeva prisimena, kaip ją priėmė Lietuva: „Labai skaudi tema, geriau neliesiu. Nes iš tikrųjų išlikti Lietuvoje man buvo sunkiau, negu ten. Kad ir kaip bebūtų paradoksalu. Ten aš niekada negirdėjau, kad esu antrarūšė lietuvė ir panašiai….. tai buvo labai sunku. Sąžiningai sakau, tik vidinis užsispyrimas leido išlikti savimi, nes visuomenė apskritai yra žiauri. Dabartinės grįžtančios išeivijos situacijos nežinau, bet manau, kad irgi ne be problemų.“

Tiesa, į veiklią, savo kraštuose įtakingą ir finansiškai nuo niekieno nepriklausomą Vakarų diasporą Lietuvos lietuviai žiūrėjo kitaip, pagarbiau, bet neturtingą, paramos nuolat reikalingą Rusijos lietuvių diasporą nomenklatūra, net ir naujoji, laikė apmaudžiu trukdžiu, lėtinančiu bėgtynes į išsvajotą Europą.

Tiesa, būta malonių išimčių. Dosnūs patarimais, informacija, spauda visada buvo profesorius Česlovas Kudaba, Kazimieras Uoka, Algirdas Patackas, o ypač šiltą, nuoširdžiai suinteresuotą dėmesį Rusijos lietuviams ir apskritai – Rusijos demokratams ne kartą yra parodęs Romualdas Ozolas. Nuo pat atėjimo į Sąjūdį  iki gyvenimo pabaigos Ozolas buvo atviras net ir mažiausiems draugiškumo, pagarbos Lietuvai, valstybei ir tautai, signalams. Negailėdamas savo laiko, nesavanaudiškai (turiu galvoje – nesitikėdamas politinių balų ar būsimų rinkėjų balsų, kaip kai kurie šiandieniniai politikai, dvigubos pilietybės entuziastai), globojo Rytų diasporos bendruomenes, ieškodavo ir rasdavo draugų, Lietuvos nepriklausomybės rėmėjų, bendraminčių tarp įvairiausių socialinių ir tautinių grupių. O juk prisimenate – Ozolas ne kartą yra buvęs apkaltintas nacionalizmu ir net šovinizmu. Bet jis buvo tiesiog normalus patriotas: pasiaukojančiai mylintis savo tėvynę, savo tautą, bet gerbiantis ir kitų tautybių žmones, kurie buvo draugiški Lietuvai.

Antra priežastis: vis intensyvesnis lietuvių bėgimas iš Lietuvos.

Tai tapo skaudžiausia valstybės problema, bet mūsų išminties ir civilizuoto patriotizmo stokojanti valdžia jos spręsti arba nenori, arba nemoka.

Kokie buvo tautos ir jos diasporos  santykiai prieš prasidedant Sąjūdžiui?

Tauta gyveno didžiosios rusų tautos, kaip buvo giedama SSSR himne, „amžiams“ sukurtoje Sąjungoje. Girdėdavau kalbant apie SSSR piliečius, bet pats terminas „pilietis“ – „graždanin“ – būdavo vartojamas tokiame kraupiame, kalėjimu kvepiančiame kontekste („graždanin načalnik“, „graždanin sledovatel“), kad  vien jį išgirdus, per nugarą eidavo pagaugai. Ar galėjo toks pašiurpęs pilietis gerbti valstybę, kuriai jis buvo priskirtas?

Kovo 11-osios eitynėse. Centre – filosofas, Kovo 11-osios Akto signataras Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Natūralu, kad lietuvių dauguma šitos valstybės ne tik nemylėjo, negerbė, bet ir stengėsi ją apgauti, kažką iš jos nugvelbti … O toji valstybė, kurios piliečiu  būti buvo garbinga, trapia žvakės šviesele ruseno tremtinių, politinių kalinių, jų vaikų ir artimųjų atmintyje.

Jei tais laikais Lietuvoje ir prisimindavo diasporą, tai išimtinai tą, kuri sklaidėsi Vakaruose: Vakarų Europoje, abiejose Amerikose, Australijoje… Ji buvo veikli, energinga, struktūruota – turiu omenyje PLB, kuri suvienijo atskirų valstybių lietuvių bendruomenes. Šitoje diasporoje sąvoka „Lietuvos Respublikos pilietis“ buvo ne vien su ilgesiu perpinta atmintis, bet iš visų jėgų saugoma, puoselėjama ir ginama vertybė. Juk ne vienas pokario išeivis iki gyvenimo pabaigos išlaikė Lietuvos pilietybę, neiškeitęs jos į gyvenamosios vietos valstybės pilietybę, o JAV veikė netgi diplomatinė anos, sutryptos, bet nesunaikintos Lietuvos atstovybė.

O apie tuos lietuvius, kurie piktos valdžios genami ar savo noru (sveikatos, mokslo sumetimais, dėl  šeimyninių aplinkybių) buvo išsklidę po  Rusiją, po kitas SSSR respublikas, Lietuvoje nebūdavo prisimenama. Rusijos lietuvių gyvenimas buvo jų pačių asmeninis reikalas, o prisiminimai apie orią laisvos Lietuvos pilietybę buvo slepiami po devyniais užraktais….

Kaip ir Lietuvos lietuviai, Rytų diasporos lietuviai gyveno tą patį prisitaikymo prie aplinkybių, veidmainyste,  nenuoširdumu nepasitikėjimu išpurvintą gyvenimą.

Ir štai lietuvius sukrėtęs didysis stebuklas–Sąjūdis. Tarp jo nuopelnų vienas didžiausių – viso pasaulio lietuvių suvienijimas į vieną tautą. Suvienijo bendras pozityvus tikslas: laisvės ir nepriklausomybės siekis.

Sąjūdžiui pavyko kažkuriam laikui nuskaidrinti, atgaivinti ir tėvyninės tautos, ir diasporos atmintį, ne tik istorinę, bet ir tautinę – kultūrinę atmintį. Jis pradėjo valyti nuo tautinio charakterio sovietines apnašas: nenuoširdumą, nepasitikėjimą, karjerizmą, suktumą, pilstymą iš tuščio į kiaurą, polinkį į chaltūrą. Nusikračius mums primesta valstybe, atkūrus savąją, buvo pradėta ugdyti naują, pagarbų ir atsakingą požiūrį į valstybę.

Deja, nestigo ir tokių „senųjų-naujųjų lietuvių“, kurie susiorientavo, kad Sąjūdis, nepriklausomybė gali atverti naujus, platesnius kelius į asmeninę naudą, asmeninę gerovę. O Sąjūdžio pažadintoji tautos dalis naiviai patikėjo, kad atkūrę savo nepriklausomą valstybę, automatiškai tapsime „vakariečiai“, tokie,  kaip mes  anuomet įsivaizdavome: sąžiningi, geri, atsakingi, mylintys savo valstybę ir vienas kitą.

Palaiminti tikintys…. Bet žemėj rojų kažkodėl greičiau susikuria cinikai ir prisitaikėliai…

Ypatingą, specifinį poveikį padarė Sąjūdis Rusijos lietuviams. Iki Sąjūdžio buvę savotiška diasporos „raišąja antele“, nežinoma, nematoma nei Lietuvai, nei pasauliui, ir dar prislėgta negatyvaus Rusijos šešėlio – dažnas juk nusistebėdavo: kaip galima laisvu noru savo gyvenimą sieti su šalimi, atnešusia Lietuvai tiek kančių ir vargų? – Rusijos lietuviai gavo progą įrodyti sau ir tautai, kad jie – tautos dalis, nė kiek ne  blogesnė už kitas, sugebanti įnešti į Lietuvos laisvės bylą savąjį indėlį, ir tos progos jie nepraleido.

Punskas. Lietuvių kultūros namai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Žinoma, ne visi, kaip ir Lietuvoje ne visi atsivėrė Sąjūdžiui.

Moralinis Rusijos lietuvių apsisprendimas viešai deklaruoti save kaip lietuvių tautos neatskiriamą dalį, susietą su visa tauta ne tik genetiškai, bet ir idėjiškai, per nepriklausomybės atgavimo siekį, padarė, neperdedant, didelį įspūdį visai daugiatautei Rusijos visuomenei, padėjo jai klausytis, išgirsti ir tolerantiškiau priimti Lietuvos nusiteikimą tapti nepriklausoma valstybe.

Vienas dalykas – būti diaspora demokratinėje valstybėje, kuri užtikrina visas laisves ir galimybes visoms savo tautinėms mažumoms ir bendrijoms, o kitas reikalas – būti lietuviu Lietuvai nedraugiškoje valstybėje, kuri bet kuriuo momentu gali griebtis represijų ir prieš motininę tautos dalį, o tuo labiau – prieš savo pačios gardo „paklydusias aveles“.

Beje, atėjus į valdžią Putinui, o ir kiek anksčiau, pasibaigus Perestrojkos euforijai, ne vienam Rusijos lietuviui, kaip ir man, teko susidurti su atvirai rodomu priešiškumu. Šiuo aspektu Rusijos lietuvių padėtį geriausiai galėtų suprasti nebent Lenkijos lietuviai.

Beje, dėl tikėjimo tautos atsinaujinimu ir apsivalymu „kaltas“ ne tik naivumas. Juk Sąjūdį organizavo, plėtė, kvietė tautą „keltis ir eiti“ ne kokie nors visiems iki kaulo įsiėdę partiniai funkcionieriai-propagandistai, ne padlaižiai karjeristai, o tikri, tautos pagarbą savo darbu, talentu ir kūryba pelnę autoritetai.

Beveik prieš 11 metų Arvydas Šliogeris laikraštyje „Mokslo Lietuva“ priminė: „Sąjūdį padarė humanitarai“. Jis turėjo omenyje tai, kad  Sąjūdžio  branduolį sudarė humanitarai, rašytojai, filosofai, aktoriai, architektai, muzikai ir pan.

Taip filosofas Šliogeris atsakė tiems, kurie abejojo ir tebeabejoja humanitarų buvimo nauda Lietuvoje. Jo tvirtu įsitikinimu, „jeigu ne tie humanitarai, tai nebūtų buvę kam sumąstyti ir padaryti revoliuciją, kurios dėka Lietuva iškovojo nepriklausomybę“.

Manau, filosofas tai pasakė ne norėdamas pasipuikuoti atmintimi ar priklausymu garbingam humanitarų klanui, o siekdamas prisibelsti į visuomenės atmintį bei paklibinti mūsų jau stabarėjančios biurokratinės sistemos sraigtelius. Mat, nuslūgus Sąjūdžio ir Sausio 13-sios įvykių sužadintai emocinio, pilietinio pakilimo bangai, į Lietuvos visuomenės paviršių pradėjo kilti laikinai į dugną nugrimzdusios, bet homo sovieticus rūpestingai išsaugotos įvairiausios visuomenės šiukšlės.

Valdžią ir kapitalą į savo rankas sėkmingai pradėjo semti senoji partinė ir komjaunuoliškoji, nomenklatūra bei kagėbynas, subėgę į LDDP, kuri paskui prarijo socialdemokratus, savo patirtį perduodama vaikams, anūkams, „švogeriams“. Šito klano dauginimąsi skatino nauji ekonominiai santykiai, iškreiptai suvokta ir laukiniam kapitalizmui pritaikyta liberalizmo ideologija, tautinį lietuvių charakterį papildžiusi laisve palaikytu palaidumu, nežabotu gobšumu, panieka viskam, kas neperkama už pinigus, o uždirbama talentu, meile, pasiaukojimu.

Šiandien ne tik nutylimas pozityvus humanitarų vaidmuo Sąjūdyje bei atkuriant mūsų valstybę, bet iš aukštojo mokslo sistemos, prisidengiant nesibaigiančia mokslo ir švietimo sistemos reforma, yra gujama ir lituanistika, ir kiti humanitariniai mokslai, be kurių šviečiamosios, ugdomosios misijos moraliai, vertybiškai stagnuoja bei susta visuomenė – valstybės kūrėja ir gynėja. O kam to reikia?

Manyčiau,  reikia  tiems, kurie, atsisakę Dievo suteiktos bei savo pačių pastangomis, tikėjimu ir meile iškovotos progos ilgėliau pagyventi savo valstybėje, nespėję išmokti ją mylėti, neišmokę branginti tautinę tapatybę  apsprendžiančius charakterio, kultūros, istorijos,  bruožus ir elementus, gerbti savo valstybės įstatymus bei jų laikytis, skubiai įsijungė į naują Sąjungą.

Pasakę A, dabar nori nenori, esame verčiami  sakyti ir „B“, ir „C“…

Ar atsilaikysime?

Apsimetę, o gal ir nuoširdžiai patikėję, kad mūsų saugumą užtikrins vien NATO ginklai, be pačios tautos pasiryžimo ginti ir apginti savo pasirinkimą būti lietuvių tauta Lietuvos valstybėje, tiek motininė tauta, tiek ir jos diaspora šiandien numojo ranka į valstybės saugumą, į Konstituciją, į visus „Tautinės giesmės“ priesakus.

Viso pasaulio lietuviai, su retomis išimtimis griebia iš nesusitupėjusios valstybės visa, kas blogai prižiūrima, nemylima, netausojama. Iš miestų – medžius, iš laukų – miškus, iš šeimų – vaikus… galiausiai, iš biudžeto – pinigus, iš teisės – teisingumą.

Lietuva. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

O naujoji išeivių banga, palikusi Lietuvą jau po nepriklausomybės paskelbimo, bet taip ir neišmokusi branginti, gerbti SAVO valstybės, užsimanė prisiskirti sau tai, kas Konstitucijos jiems nebuvo skirta: kad po kitos valstybės pilietybę įtvirtinančiu dokumentu pakištų lyg kokį egzotišką suvenyrą ir  tėvyninės valstybės pilietybę liudijantį dokumentą.

Kam? Gal iš valstietiško apdairumo: nuo nusususios avies nors vilnos kuokštą nusipešti?…

Ką gi… Kadangi ir istorinėje tėvynėje gyvenančios tautos nemaža dalis laikosi to paties principo – griebk iš valstybės, ką gali nutverti, – Konstitucijos negerbianti ir savo atsakomybės prieš Lietuvos valstybę nejaučianti diaspora gali pasiekti savo: beverčiu popierėliu paversti didžiausią Sąjūdžio lietuvių pasididžiavimą ir laimėjimą – Lietuvos valstybės pilietybę.

Kaip čia neprisiminsi airių rašytojo Frenko McCourto žodžių iš romano „Anželos pelenai“: „Mes tiek amžių kovojome už laisvę, o kur nuėjo šalis?“

Atsakymas paprastas: tauta ir jos diaspora nuėjo ten, kur ją nuvedė valdžią ir finansus į savo rankas susėmusi buvusi komunistinė-komjaunuoliška nomenklatūra bei jos palikuonys, liberalai ir kitos neaiškaus profilio partijos… Ir, aišku, oligarchai, kur ten be jų…

O ką daryti, kaip sustabdyti moralinį ir fizinį tautos nykimą, labai aiškiai jau buvo nurodęs R. Ozolas: nesitikėti nieko iš paliekančių Lietuvą ir visą dėmesį, gerumą ir, aišku, finansus, skirti  Lietuvos piliečių Lietuvoje kultūrai, švietimui, humanizmui ugdyti.

Ugdyti žmogų Lietuvoje ir Lietuvą kiekviename žmoguje – Lietuvos pilietyje!

Pranešimas, skaitytas Sąjūdžio jubiliejui skirtoje konferencijoje 2018 m. birželio 3 d, Mokslų Akademijoje.

2018.06.12; 08:05