Baltarusijos diktatoriaus akys. Vilniuje demonstruojamų plakatų eksponatas. Slaptai.lt nuotr.
Minskas, spalio 12 d. (ELTA). Baltarusijos valstybės saugumo komiteto (KGB) vadovas Ivanas Tertelis teigė, kad užsienio specialiosios tarnybos parengė „nuo 100 iki 300 smogikų“ ginkluotam įsiveržimui į Baltarusijos teritoriją.
Gautomis žiniomis, I. Tertelis tai pareiškė antradienį Baltarusijos valstybinei televizijai.
Pasak Baltarusijos KGB vadovo, instruktoriai užsieniečiai „rengia smogikus“ Ukrainoje, Lenkijoje ir Lietuvoje.
„Esama ir kitų scenarijų. Juose, be kita ko, numatoma organizuoti teroro aktus mūsų teritorijoje atsižvelgiant į tai, kad mūsų šalyje sudaroma bendra su Rusija kariuomenės grupuotė. Ketinama vykdyti teroro aktus geležinkelyje, mūsų ir mūsų sąjungininkų karinių formuočių judėjimo kelyje“, – tvirtino I. Tertelis.
Anot jo, tai organizuoja „CŽA ir kitos galingesnės specialiosios tarnybos, kurios vadovauja šalių sateličių specialiosioms tarnyboms“.
„Su agresoriais kalba trumpa: praktika užkirsti kelią teroro aktams šaunamaisiais ginklais bus tęsiama. Bet kuris įžengimas į mūsų teritoriją destruktyvioms jėgoms bus paskutinis“, – tikino Baltarusijos KGB vadovas.
Kovo 3 dieną britų leidinys „The Times“ pranešė, kad į Ukrainos prezidento Volodymiro Zelenskio gyvybę buvo kėsintasi net tris sykius. Nužudyti V.Zelenskį pavesta dviems viena nuo kitos nepriklausomoms grupės – R.Kadyrovo smogikams ir kariams iš „Wagner“ struktūrų.
Manoma, kad Ukrainos žvalgybos sėkmei apsaugant šalies preziedentą įtakos turėjo ir nutekėjusi informacija iš Rusijos slaptųjų tarnybų (omenyje turima ir FSB), nes tarp Rusijos žvalgybų karininkų esama tokių, kurie nepritaria Kremliaus karinei operacijai prieš Ukrainą.
Beje, R.Kadyrovo elitinių žudikų grupė jau sunaikinta. Likviduoti ir smogikai iš „Wagner“ struktūrų (jie Ukrainoje tykojo apie šešias savaites, laukdami progos nušauti V.Zelenskį). Jie irgi likviduoti.
Ukrainos SBU mano, kad Kijeve šiuo metu dar slapstosi apie 400 rusų smogikų, kuriams duotas įsakymas nužudyti V.Zelenskį.
Informacijos šaltinis – „The Times”, gordonua.com ir slaptai.lt
Volodymyras Zelenskis, Ukrainos prezidentas. EPA – ELTA nuotr.
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis laiko nepagrįstais Baltarusijos prezidento Aliaksandro Lukašenkos pareiškimus, kad esą Ukrainos valdžia rengia smogikus ir juos, taip pat ginklus, permeta į Baltarusijos teritoriją.
Tai pirmadienį žurnalistams pareiškė Ukrainos prezidento spaudos sekretorius Serhijus Nikiforovas.
„Prezidentas V. Zelenskis pabrėžia, kad Ukraina kovoja su smogikais, o ne juos treniruoja, kaip tvirtina A. Lukašenka. Jo pareiškimus V. Zelenskis vadina nepagrįstais“, – sakoma Ukrainos prezidento tinklalapyje paskelbtame S. Nikiforovo pareiškime.
Pasak S. Nikiforovo, A. Lukašenka savo pareiškimais siekia atitraukti dėmesį nuo įvykių, prasidėjusių Baltarusijoje praėjusiais metais.
Ukraina, pridūrė spaudos sekretorius, yra ištikima baltarusių tautos bičiulė, bet nesikiša į politinius procesus kitose valstybėse. „Tikimės, kad nebus nedraugiškų A. Lukašenkos žingsnių Ukrainos atžvilgiu. O jei bus, tai jie sulauks skubaus ir galingo ir mūsų valstybės, ir tarptautinės bendrijos atsakymo“, – pabrėžė S. Nikoforovas.
Anksčiau pirmadienį A. Lukašenka pareiškė, kad Ukrainos valdžia susijusi su smogikų rengimu ir jų bei ginklų permetimu į Baltarusijos teritoriją.
Vytautas Čepukas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt foto
Rugsėjo 28 d. Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda ir pirmoji ponia Diana Nausėdienė priims oficialaus vizito į Lietuvą atvyksiančią Prancūzijos pirmąją porą – Prezidentą Emmanuelį Macroną ir jo sutuoktinę Brigitte Macron.
Lietuvai – didelė garbė. Prancūzija – įtakinga valstybė, priklausanti NATO ir Europos Sąjungai, todėl džiaukimės, jog Prancūzijos lyderis teiksis svečiuotis Vilniuje. Juolab kad Prancūzijos Prezidentas Emmanuelis Macronas su sutuoktine į Lietuvą atvyksta pirmą kartą. Be to, susitikimų Lietuvoje metu bus aptarti, kaip skelbia Lietuvos Prezidento komunikacijos grupė, svarbūs prekybos, ekonomikos, mokslų, inovacijų, kibernetinio saugumo klausimai. Naudodamasis proga prancūzų lyderis taip pat aplankys NATO priešakinių pajėgų batalione tarnaujančius Prancūzijos karius.
O ELTA praneša, kad Vilniaus universiteto (VU) senatas nutarė atvyksiančiam Prancūzijos lyderiui net garbės daktaro vardą suteikti.
Visus svečius privalu garbingai sutikti.
Tik ar Prancūzija – nuoširdi mūsų sąjungininkė? Net jei Lietuva trokšte trokštų tapti pačia geriausia Prancūzijos drauge, ar mums pavyktų tai padaryti? Prisiminkime, kaip Prancūzija dar visai neseniai mėgino Rusijai prakišti du karo laivus „Mistral“. Suskaičiuokime, kiek kartų oficialusis Paryžius riejosi su oficialiuoju Vašingtonu? Beje, šią aplinkybę – dešimtmečiais trunkantį prancūzų šnairavimą JAV pusėn – tiesiog privalu įsidėmėti. Jei Prezidentas G.Nausėda labai šiltai glebesčiuosis su E.Macronu, ar tai patiks Vašingtonui? Ir kodėl turėtų patikti?
Kitas svarbus aspektas – kaip prancūzai žvelgia į Baltijos šalims didelį galvos skausmą keliantį dujotiekį „Nord Stream 2“? Argi oficialoji Prancūzija – mūsų pusėje?
Dar vienas ramybės neduodantis galosūkis: kodėl E.Macronas taip pataikauja Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui? Slaptai.lt portale jau buvo pastebėta: „prancūzų apžvalgininkas Žanas Dominikas Meršė leidinyje „L`Opinion“ teigia, jog Prancūzijos prezidentas – dviveidis: Turkijos prezidentą visuomet aršiai kritikuoja, o štai su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu bendrauja taip, tarsi Kremliaus vadovas būtų pats didžiausias demokratas, pats tikriausias humanistas“.
Atidžiai analizuojant Prancūzijos užsienio politiką mums būtina žinoti, su kokiomis NATO ir ES šalimis ši valstybė nesutaria. Žvelgdami būtent per tokią prizmę matysime, jog Prancūzija konfliktuoja ne vien su JAV – pačia įtakingiausia NATO nare. Ji riejasi ir su kita įtakinga NATO nare – Turkija, turinčia vieną iš galingiausių kariuomenių Europos žemyne. Tad jei G.Nausėda labai pataikaus E.Makronui, jis rizikuos atšaldyti santykius ne tik su JAV, bet ir Turkija. O jei žvelgsime dar atidžiau, tai per daug pataikaudami ponui E.Makronui rizikuojame sujaukti santykius net ir su Vokietija.
Kodėl – dar ir su Vokietija? Prancūzijos simpatikai Lietuvai mėgsta įrodinėti, jog Prancūzija tiesiog negalinti labai bičiuliautis su Turkija, nes Paryžiuje, Marselyje, Lione, Grenoblyje, Nicoje gyvena gausios armėnų bendruomenės. Pabandytų E.Makronas ir jį remiančios politinės partijos bent sykį nepaminėti 1915-aisiais nutikusios tragedijos kaip “armėnų tautos genocido“, čia pat prašvilptų rinkimus. Šitaip mąstantys prancūzofilai teisūs. Prancūzijoje išties gausios armėnų bendruomenės, o jų nariai – įtakingi verslininkai, menininkai, bankininkai.
Bet tada nepamirškime, jog Vokietijoje gyvenanti gausi turkų bendruomenė, ir vokiečių politikams, siekiantiems valdžios, taip pat svarbu užsitikrinti kuo platesnių sluoksnių paramą, įskaitant skaitlingas turkų bendruomenes. Vargu ar Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir ją palaikanti valdančioji koalicija drįstų akis labai aršiai draskyti Turkijos prezidentui mosuodama „armėnų tautos genocido“ plakatais. Štai kaip viskas susipynę.
Teroristų išpuolis prieš Turkijos diplomatus Vienoje 1984 metais
Pabandykime bent akimirkai įsivaizduoti, jog, sakykim, Prancūzijoje armėnų diaspora – labai menkutė. Manykime, jog Prancūzijoje – gausi turkų bendruomenė. Ar Prancūzijos prezidentas pultų kiekvieną pavasarį 1915-uosius minėti kaip „armėnų tautos tragediją“? Greičiausiai arba nutylėtų, arba kreiptų politiką į kitą pusę. Štai toks valstybių dviveidiškumas – atgrasus. Solidžios, įtakingos, civilizuotos valstybės pirmiausia turėtų ieškoti tiesos, o ne skaičiuoti, kaip turgavietėje, kokia bendruomenė gausesnė, kokia – mažesnė, todėl ne tokia svarbi.
Juolab kad Prancūzija, jei jau veržte veržiasi atgailauti už praeities nuodėmes, išties turinti už ką galvą barstyti pelenais. Apie tai, kokios bjaurios prancūziškos nuodėmės Alžyre, jūsų leidinyje jau sykį rašė žurnalistai Gintaras Visockas ir Irma Ąžuolė. Štai I.Ąžuolė straipsnyje „Modernioji Prancūzija išpažino dar ne visas savo nuodėmes Alžyre“ skelbė: „Prancūzijai tenka mokėti sąskaitas už kolonijinę praeitį. Ir šiandien labai jautri ir sudėtinga tema yra atsakomybė už milijonus gyvybių Alžyro kare (1954-1962). Daugiau nei šimtą trisdešimt metų valdytą koloniją, ilgainiui paverstą Prancūzijos provincija, siekta išlaikyti visomis išgalėmis. Paryžius savo ginkluotosioms pajėgoms suteikė ypatingus įgaliojimus – laisvę žudyti ir kankinti.“
Nors I.Ąžuolės straipsnyje užsimenama apie Prancūzijos prezidentų, įskaitant ir E.Makroną, pastangas atsiprašyti Alžyro arabų, tačiau tuo pačiu pabrėžiama, kad „Represinės kolonijinės politikos istorija vis dar glūdi užrakinta giliuose stalčiuose, dalis dokumentų sunaikinta. Pasak tyrėjų, atkurta tik apie 2 proc. informacijos apie prancūzų kariuomenės nusikaltimus“.
Apart šių niuansų Prancūzija turinti dar vieną nuodėmę, kuri kruoščiai slepiama nuo visuomenės akių. Prancūzijos istorijoje būta laikotarpių, kai oficialusis Paryžius nuolaidžiavo teroristams. Remiantis JAV duomenimis, nuo 1970 iki 1981 metų imtinai nuo teroristų iš ASALA ir Dašnakcutiun rankų Europos sostinėse žuvo 28 turkų diplomatai ir jų šeimų nariai bei 34 visai niekuo dėti europiečiai (apie tris šimtus europiečių – sužeista). Šių organizacijų smogikai siautėjo ir Prancūzijos miestuose. Apie tai 1983 metais išsamiai rašė „The New York Times“.
O kaip tuomet reagavo Prancūzijos valdžia? Nerodė griežtumo. Kodėl pasirinkta nuolaidžiavimo taktika?
Vienareikšmio atsakymo nėra. 1983 metais ASALA (Sekretnaja armija osvoboždenija Armėniji) pagrasino raketomis apšaudysianti Prancūzijos ambasadą Teherane, jei prancūzai nepaleis į laisvę 21 teroristo, siejamo su sprogimu tarptautiniame Prancūzijos Orli oro uoste. Užuot principingai pasielgusi Prancūzija užmezgė flirtą su smogikais. Anuomet Paryžiuje net kilo visuomenės pasitiktinimas. Į protestus išėję prancūzai kėlė klausimą: kas gi dangsto teroristus Prancūzijoje?
Į šį klausimą atsakyti būtų galima tokiais žodžiais – įtarimai krentą Prancūzijos žvalgybai. Tačiau atvirą klausimą, „kur baigiasi prancūzų žvalgyba ir kur prasideda ASALA ir Dašnakcutiun teroristai“, oficialusis Paryžius anuomet nutildė pasirėmęs neva nacionalinio saugumo sumetimais.
ASALA smogikai
Tuomet Prancūzijos žvalgyba greičiausiai ir susibičiuliavo su slaptosiomis Armėnijos organizacijomis. Ieškojo kompromisų, abipusės naudos. ASALA ir Dašnakcutiun smogikai su prancūzų žvalgais dalinosi subtilia informacija apie padėtį Libane, Sirijoje, Irane, Pietų Kaukaze (ten – gausios jų bendruomenės), o prancūzų slaptosios tarnybos užmerkdavo akis, kai pastebėdavo jų suktumus verčiantis, sakykim, ginklų kontrobanda.
O kokia šiandien Prancūzijos užsienio politika? Niekas nesikeičia. Kaip ir anksčiau, taip ir dabar oficialusis Paryžius vengia ištarti bent vieną piktesnį žodį, adresuotą Kremliaus vadovams, o štai kivirčytis su NATO partnerėmis Amerika ir Turkija – riejasi kiek tik širdis geidžia. Kartais atrodo, jog tikrosios Prancūzijos partnerės –Rusija ir Armėnija.
Ši keista draugystė pavojinga. Nepamirškime, kad tikrasis Armėnijos tikslas – supjūdyti Turkiją su kitomis NATO partnerėmis. Sukiršinti siekiama taip, kad Turkija arba būtų išstumta iš NATO arba, neapsikentusi priekaištų, dvigubų standartų ir užgauliojimų, pati pasitrauktų. Šis Armėnijos tikslas sutampa su Vladimiro Putino tikslais silpninti, ardyti NATO aljansą.
Prancūziškų užkulisinių politinių žaidimų neįmanoma nepastebėti. Tai daroma tarsi Prancūzijos prezidento E.Macrono rankomis. Prisiminkime paskutiniuosius oficialiojo Paryžiaus ir oficialiosios Ankaros susikibimus. Mums, europiečiams, dažniausiai atrodo, kad neteisi musulmoniškoji Turkija, o štai krikščioniškoji Prancūzija – šventa. Bet jei Prancūzija būtų šventa, prancūzai, pavyzdžiui, neskirtų apie 80 milijonų eurų kredito Turkiją ir Azerbaidžaną šantažuojančiai Armėnijai per vieną specialią vystymo agentūrą (apie šį kreditą E.Makronas informavo Armėnijos premjerą Nikolą Pašinianą nusiųstame „palaikymo laiške“ šių metų birželio mėnesį). Argi padoru remti agresyviai besielgiančią valstybę? Jei Prancūzija elgtųsi princpingai, ji per gausią armėnų bendruomenę mėgintų spustelėti Armėniją – tegul Jerevanas liaunasi piktaudžiavęs 1915-ųjų tragedija ir grąžina Azerbaidžanui tai, kas jai nepriklauso – Kalnų Karabachą. Jei Prancūzija būtų principinga, ji klaustų Jerevano – kada gi, po perkūnais, atsisakystite Rusijos karinės bazės Giumri mieste?
Bet kol kas – viskas atvirkščiai.
Prancūzijos žvalgybos kuo aiškiausiai mato, kaip oficialusis Jerevanas slapta organizuoja Sirijos, Libano armėnų bei Sirijos ir Libano kurdų smogikų perdislokavimą į Kalnų Karabachą, kad šie iš ten puldinėtų Turkijos sąjungininką Azerbaidžaną (taip Azerbaidžaną remiančiai Turkijai sukuriama papildomų problemų). Ne tik stebi, bet gal net slapta talkina…
Libano kurdai permetami į Kalnų Karabachą
Jau net Egipto spauda (pavyzdžiui, leidinys cairo24.com) rašo, kaip aršiausi kurdų smogikai (kurdai – nėra vieningi, esama lojalių Turkijai) integruojami į karines armėnų pajėgas, kurių tikslas – kuo ilgiau neleist Azerbaidžanui atsiimti pagal tarptautinę teisę priklausantį Kalnų Karabachą. Remiantis Turkijos pranešimais, į šiuo metu Armėnijos kontroliuojamą Kalnų Karabachą jau permesta apie kelis šimtai kovotojų, mokančių rengti diversijas, partizanauti. Kad kurdų smogikai bei Libano ir Sirijos armėnai slapta per Siriją, Iraką ir net Iraną permetami į Kalnų Karabachą, gausiai rašo ir Azerbaidžano spauda. Lietuvai nekenktų karts nuo karto peržiūrėti rusų kalba leidžiamus turkiškus ir azerbaidžanietiškus leidinius. Kad į šį Gordijo mazgą galėtume pažvelgti iš įvairių pusių.
O dabar atkreipkime dėmesį – kodėl Armėnijos ambasadorius Irake ponas Gračje Poladianas daug kartų svečiavosi tuose Irako regionuose, kurie gausiai apgyvendinti kurdais? Kai kurios kurdų grupuotės atsisakė leistis į Armėnijos ambasadoriaus pasiūlytą avatiūrą. Bet Armėnijos ambasadorius rado ir tokių, kurie mielai sutiko ginklu talkinti armėnams kariaujant dėl Kalnų Karabacho.
O čia dar – Kipro ultimatumas. Ekonominės sankcijos Baltarusijos režimui nebus taikomos tol, kol Europos Sąjunga nepaskelbs sankcijų Turkijai, kuri Viduržemio jūros rytuose ieško naftos ir dujų telkinių. Toks su Turkija konfliktuojančio Kipro reikalavimas. Tarsi Turkija Viduržemio jūroje neturėtų nė menkiausių teisių, tarsi jai Viduržemio jūroje niekas nepriklausytų.
Turkijos tanklaivis. EPA – ELTA nuotr.
Štai kaip supainiotas šiandieninis pasaulis.
Kaip išlaviruoti Lietuvai – nežinau. Į galvą pirmiausia šauna elementari mintis: jei Turkija – NATO narė, Prancūzijai pirmiausiai turėtų rūpėti ne Rusijos, ne Armėnijos, o JAV ir Turkijos interesai. Prancūzijai taip pat metas įsikalti galvon, kad Lietuva nemėgsta V.Putino ir Nord Stream 2.
O jei Prancūzija mananti kitaip, Lietuvos pareiga ne vien dalinti Universiteto garbės daktaro vardus. Mūsų pareiga priminti Prancūzijos prezidentui pagrindinį NATO principą dėl vienybės. Kas svarbiau – NATO šalių vienybė ar Prancūzijoje gyvenančios armėnų bendruomenės užgaidos?
Tik šitaip ir niekaip kitaip.
Post scriptum
Vaidas Saldžiūnas straipsnyje „Parėmęs Lukašenką Kremlius jau žvangina ginklais: kokie yra tikrieji tikslai?“ (portalas delfi.lt) išsamiai rašo apie Rusijos organizuotas agresyvias karines pratybas „Kaukazas 2020“. Autorius nepamiršta svarstyti, ar šie manevrai kelia grėsmę Baltijos šalims. Tačiau nė žodeliu neužsimena, kad jose aktyviai dalyvauja ir armėnų kariškiai. Kaip teigia „Kavkazkij uzel“, šiose pratybose be rusų, baltarusių, pakistaniečių, kinų kariškių treniruojasi ir apie pusantro tūkstančio armėnų karių tiek savo teritorijoje, tiek Volgogrado srityje. Šiose pratybose nedalyvauja nei Turkijos, nei Azerbaidžano kariškiai (remiantis „Kavkazkij uzel“ duomenimis, Azerbaidžanas į pratybas nusiuntė du karinius stebėtojus).
2016 metų lapkričio 10-ji tapo dar viena iš ypatingesnių mano neramiame gyvenime dienų.
Tai įvyko Žaiginio miestelyje, šalia Šiluvos. Gražiai atrestauruoto mūrinio pastato vidiniame kieme įkalėme du laikinai iš lentelių sukaltus kryželius. Jais iš anksto pasirūpino atsivežti atsargos karininkas Jeronimas Kraulys. Neįtikėtinos energijos, 93-jų metų sulaukęs senukas. Jisai vykdo Vilniaus apygardos Vietinės rinktinės narių (žinomos kaip Plechavičiaus armija) vado pareigas. Tai dienai buvo pasipuošęs munduru, nusagstytu medaliais ir kitais nuopelnų bei garbės ženklais.
Seime surengta paroda „Karas po karo”, pasakojanti apie Lietuvos partizanų kovas su sovietiniais okupantais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Mūsų, į šią gyvenvietę atvykusių grupelėje buvo ir kitas garbus karininkas, majoras Antanas Burokas, Krašto apsaugos bičiulių klubo pirmininkas. O taip pat ir nenurimstantis, nepavargstantis Juozas Dingelis, Lietuvai pagražinti draugijos vadovas. Suprantama, toje ceremonijoje dalyvavo ir vietiniai: Šiluvos seniūnijos (kuriai priklauso miestelis) seniūnas, Žaiginio bendruomenės pirmininkas, Raseinių rajono kultūros darbuotoja.
Kuklius simbolius įkalėme ten, kur aš nurodžiau. Atvykęs į Žaiginį po 60-ties metų!.. Savimi stebėjausi: vizualinė atmintis veikė puikiausiai. Sunku buvo tik su pavargusia širdimi… Buvusios klebonijos, paskui „stribų“ ir specdalinių, vėliau – kolūkio kontoros, o dabar – Žaiginio bendruomenės namų vidiniame kieme tebeguli užmiršti nukankintų partizanų palaikai. Dar pusgyvius juos surišo spygliuotomis vielomis ir sugrūdo į… kareiviškas išvietes. Penki vyrai į vieną išvietę, po kurio laiko – trys į kitą…
Su mumis buvo atvykę ir kariuomenės inžinerinio bataliono specialistai. Tikėjomės metalo ieškikliu aptikti vielos likučių, kokią nors sagą… Tačiau ne tik nurodytose vietose, bet ir aplink aparatas signalizavo. Pasirodo, kad jisai reaguoja į bet kokį metalinį atsitiktinai dirvoje ar jos paviršiuje atsiradusį daiktelį: alaus kamštelį, nuo saldainio numestą foliją… Žodžiu, sumanytas eksperimentas tą dieną mums nepasisekė.
Tai, apie ką prakalbau, panašu į įvykusį kraupų trilerį. Vargu ar mūsų jaunuomenei (ir ne tik jiems) anų metų įvykiai ir procesai besuvokiami. Tai bus ir viena iš priežasčių, kodėl nusprendžiau pagarsinti šiaip lyg ir eilinę istoriją.
Bet čia pat skaitytojas mane užspaus į kampą: o kuo aš, šių eilučių autorius, čia dėtas, kuo ir kaip susijęs su šia kraupia paslaptimi? O jeigu susijęs, tai kodėl taip pavėluotai prabilau… Pasiaiškinimą pradėsiu nuo paskutiniojo „kaltinimo“.
Suprantama, jau Nepriklausomybės metais maniau, kad ši istorija žinoma ne man vienam ir yra užregistruota. Praėjus ilgesniam laikui lyg ir įsitikinau, kad gal ją žinau aš vienintelis. Kankinamas atminties, istorijos – įvykio aprašą pateikiau Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui. Praėjo daug metų – iš ten tyla. Kodėl? Nebandžiau išsiaiškinti, tik numanau… Skatinamas savojo „saulėlydžio“, nusprendžiau žingsniuoti iš naujo, tik kitu keliu. Jo kryptį rodo iš Vilniaus kartu su manimi atvykę asmenys…
Atsakysiu ir į numanomą man primesti pirmąjį kaltinimą. Šiuo klausimu situacija subtilesnė, reikalaujanti detalesnio paaiškinimo. Juolab, kad tai liečia dar ir kitus, toli gražu ne vien su mano asmeniniais išgyvenimais susijusius aspektus.
…Baigęs Joniškėlio ž. ū. technikumą (su pagyrimu), tais pačiais 1954 metais pradėjau studijas Maskvoje, tuomet Timiriazevo vardu vadintoje žemės ūkio akademijoje. 1959 metais ją baigęs, gavau „mokslinio agronomo-ekonomisto“ diplomą. Vadinamojo „chruščiovinio atšilimo“ metais būdamas studentu (1956 m.) „įsigijau“ partinį bilietą (t. y. tapau komunistu…). Bilietas man buvo puiki priedanga užsiimti ir „kitais reikalais“…
Romualdas Grigas, šio teksto autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Po tragiškų Vengrijos įvykių, tais pačiais 1956 metais, vėlai rudenį su bendrataučiais susiorganizavome į Maskvos lietuvių studentų dainų ir šokių ansamblį. Sunkus buvo kelias, labai sunkus… Tapau ne tik šio ansamblio pagrindiniu organizatoriumi, bet ir savotiška ideologine jo priedanga. Entuziazmo skatinami jau Naujųjų metų išvakarėse publikai pateikėme dviejų dalių koncertą. Visus skubinau dėl dviejų priežasčių. Artėjo egzaminų sesija ir atostogos. Privalėjome palikti įdirbį, kad nereikėtų organizuotis iš naujo. Antra, norėjosi signalizuoti Lietuvai gerą žinią… Nes tuo metu Lietuvoje vyko maištavusių studentų (Kaune ir Vilniuje) represijos. Tuo koncertu ir ansamblio apsireiškimu per spaudą ir kitais kanalais, mes signalizavome negęstantį tautinio sąmoningumo gyvybingumą.
Mūsų ansamblis repetuodavo Maskvos Energetikos instituto erdviuose Kultūros rūmuose, bet tą kartą (pirmąjį) koncertavome „Timiriazevkoje“ – mano studijų prieglobstyje. Dera pripažinti: koncertas buvo silpnokas. Sušokti tautiniai šokiai. Kažką sudainavo greitomis suręstas choras… Padėtį gelbėjo tuometiniai Čaikovskio konservatorijos studentai. Keletą iš jų šio pasakojimo proga taip pat įvardinsiu. Tai: smuikininkas Paulius Juodišius (Abezėje 1942 m. nužudyto generolo sūnus), fortepijonu tuomet pagrojęs vargonininkas Leopoldas Digrys, violončelininkas Romualdas Kulikauskas, solistė Birutė Almonaitytė (išgyvenusi dramatišką savo gimtinės ir šeimos lemtį). Visi jie vėliau Lietuvoje išgarsėjo kaip aukščiausios klasės atlikėjai.
Vadovaujantis tęstiniu loginiu mąstymu (ir pasiaiškinimu), dera pateikti dar vieną reikšmingą detalę. Ji tiesiogiai susijusi ne tik su mano asmeniniu gyvenimu, bet ir su dramatiško įvykio Žaiginyje paslapties atskleidimu.
1957 metų sausio pradžioje vyko „Timiriazevkos“ partinė konferencija. Ji buvo skirta pasmerkti ne tik sovietiniais tankais sutraiškytą Vengrijos revoliuciją bei Maskvoje įmonėse ir aukštosiose mokyklose apsireiškusius maištautojus. Buvo „koliojami“ ir bruzdėjimai, vykę tuometinėse Pabaltijo sovietinėse respublikose. Kažkuris iš ideologinių pranešėjų iš tribūnos mestelėjo frazę: „Mes Lietuvai atnešėme laisvę, išvadavome iš buržuazijos retežių, o jie ten vis dar „maištauja“… Tarsi prisukta ir atleista spyruoklė pašokau iš salės vidurio ir įsiprašiau į tribūną. Tą minutę prisiminiau Marksą… Savo emocijų nesuvaldančią kalbą pradėjau nuo klasiko. Sakau: jisai yra rašęs, jog įvykus rimtiems nusikaltimams, reikia analizuoti juos pagimdžiusias sąlygas…
Kalbėjau apie tai, kokiomis priemonėmis buvo Lietuvai suteikta „laisvė“ ir kokioje būklėje yra atsidūrusi lietuvių tradicinė kultūra… Klausytojų pilna salė triukšmingai pasidalino į dvi diametraliai priešingas stovyklas. Ypač mane palaikė vadinamoji „galiorka“… Po šio įvykio su manimi pradėjo sveikintis net keli docentai.
Tąkart salę sutramdė išėjęs į tribūną akademijos rektorius prof. Loza. Jis išsakė nuosprendį: „Grigas ne mūsų žmogus… Juo reikia rimtai susidomėti…“ Supratau: rektorius yra puikiai informuotas apie mano, kaip „nacionalisto“, pasirodymą su ansambliu jo kontroliuojamoje „teritorijoje“.
Po šio įvykio sapnavau košmariškus sapnus. Laukiau partinių susirinkimų, kurie mane pasmerktų, nubaustų… Nubaudė… Davė man partinį įpareigojimą – būti fakulteto Raudonojo kampelio viršininku (načalnik Krasnovo ugolka)… Buvo tais laikais tokia visuotinai praktikuojama ideologinės propagandos struktūra. Po metų pasisekė „načalniko“ pareigų atsikratyti. Tik vėliau supratau (ir gavau įrodymų): mane gelbėjo partorgai, abu ukrainiečiai. Fakulteto – Nikitenka, akademijos – pulkininkas (karinės katedros dėstytojas) Prochorenka. Po kelių metų su Nikitenka susitikome jo iniciatyva. Su neįtikėtinomis detalėmis jis tada (1963-siais metais) ilgai pasakojo apie asmeniškai išgyventą ukrainiečių tautos naikinimo mechanizmą, žinomą „golodomoro“ vardu.
Pagal savo agronomo-ekonomisto studijų programą, 1957 metais atlikti kelių mėnesių praktiką pasirinkau Lietuvą. Įvertinau savo komplikuotą „ideologinę“ padėtį. Apmąsčiau ir planus, aptartus su Maskvoje studijuojančiais latviais bei estais jungtis į bendrą klubą – ansamblį, kuris paskui buvo pagarsintas iš kažkur mūsų tuomet atkapstytu „Balticum“ vardu… Tuokart pasinaudojau pažintimis ir, vietoj žemės ūkio specialybės praktikos, įsidarbinau Lietuvos Komunistų partijos Tytuvėnų rajono komiteto instruktoriumi… Tais metais, ypač trūkstant inteligentijos, turinčios partinį bilietą, „rajkomų“ instruktoriais dirbdavo atsitiktiniai, neretai žemos kultūros asmenys. Jų tarpe tada pasirodžiau savotiška išimtimi.
Apsigyvenau Žaiginio bažnytkaimyje, 8 kilometrai į pietus nuo garsiosios Šiluvos. Man buvo priskirta „šefuoti“ tris nuskurdusius kolūkius. Aikštingai didžiavausi mūsų pačių sugalvota ir (per dideles pastangas) Komjaunimo Centro komiteto leista nešioti lietuvių ansamblio uniformine kepuraite. „Kentėjau“ ją ir per vasaros karščius, nes prie jos, man regis, labai derėjo modernus švarkas, kurį po didelių paieškų buvau aptikęs viename iš Maskvos univermagų. (Skaitytojui priminsiu: tais laikais vadinamųjų plataus vartojimo prekių buvo ypatingas deficitas.)
Įgijau pasitikėjimą ir iš „kairės“, ir iš „dešinės“.
Vieną gražią dieną mane aplanko Šaukoto kolūkio (už 15 km nuo Žaiginio) pirmininkas. Pats vairuodamas sunkvežimį (lengvųjų automobilių pirmininkai tada negaudavo). Dėl visa ko ant sėdynės buvo pasidėjęs automatą. Mane bičiuliškai perspėjo: miškuose kažkas dar tebevaikšto… Vėliau sužinojau, kad tais metais po miškus tikrai tebetrainiojosi „KGB“ agentai – provokatoriai… Po jo išvykimo supratau: turėjo apmąstytą tikslą.
…Nelauktas svečias man parodė tas vietas, kur į kareiviškų išviečių duobes (srutas) buvo sumesti ir užkasti, kaip jisai pats man pabrėžė, nukankinti, bet dar pusgyviai partizanai. Mane nustebino ir jo prisipažinimas, kad pokario metais buvo stribitelių politrukas. Prisimenu jo vizitą labai aiškiai ir jį patį, turėjusį kažką daugiau, nei masinio lietuvių tautinio pasipriešinimo slopintoją – budelio portretą… Šioje vietoje manau tikslingu pastebėti, kad „išvadavus“ Lietuvą dar tolokai buvo iki karo pabaigos. Mūsų šalyje buvo paskelbta masinė jaunų vyrų mobilizacija. Jos išvengti (ir žūti šturmuojant Berlyną) buvo du variantai: tapti partizanais arba stribiteliais. Anas kolūkio pirmininkas buvo pasirinkęs antrąjį variantą…
Mane iki šių dienų tebelydi siaubo vaizdas, kurį tada (ir po to) išgyvenau svečio pasakojimo metu… Po vieną iš rūsio sutempiami partizanai… Guldomi ant ištiestų spygliuotų vielų ir krūvon suveržiami… Tebelydi lyg ir išsiaiškinta mįslė, kodėl svečias tą paslaptį būtent man atskleidė? Kodėl žengė tą, tada gana rizikingą, žingsnį? Jo išpažintį bandau aiškinti vienu ir tuo pačiu psichologiniu motyvu. Norėjo nors dalelyte su kuo nors pasidalinti ir atsikratyti jį patį kankinančios dalyvavimo nusikaltime atminties. Žinoma, kad rizikavo pasitikėdamas manimi. Matomai, mane „perkandęs“ iš kitų susibūrimų rajono partiniuose susirinkimuose. Bet ir žinodamas, kad esu maskviečių lietuvių studentų ansamblio organizatorius (viešai nešiojantis uniforminę kepuraitę). O gal būtent ta pastaroji detalė ir paskatino jį apsispręsti. Pamenu: tai būta gražaus, Kristaus amžiaus blondino, su mėlynomis mąsliomis akimis.
Vadinamieji „stribai“ buvo savotiškas bolševikinės invazijos ir prievartos instrumentas, okupacijos priedanga. Instrumentas skirtas ne tiek ginklu naikinti partizaninį judėjimą, bet sukiršinti, supriešinti pačius lietuvius, ypač „kietakakčius“ kaimo gyventojus. Struktūra sugalvota provokuoti išdavystes ir beprasmes žudynes, masines nekaltų žmonių tremtis, kankinimus ir lagerius. Pagrindiniais iniciatoriais ir žiaurių akcijų vykdytojais buvo „KGB“ specdaliniai, kuriais, berods, iki pat 1952 metų buvo nusėti visi Lietuvos miesteliai ir net stambesni kaimai.
… Minėtą lapkričio 10 dieną atvykome į Raseinių savivaldybę (kuriai priklauso Žaiginys) bendram pasitarimui. Čia radome laukiančius savivaldybės atstovus, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro memorialinio departamento direktorę p. Jakubėnienę, Genocido aukų muziejaus direktorių p. Peikštenį. Mums perdavė pluoštelį dokumentų. Tarp jų, šalia „privalomų“ instrukcijų, buvo mano pateiktas partizanų kapaviečių aprašas ir kelių senyvo amžiaus Žaiginio gyventojų apklausos teksteliai. Taip, jie matę prie bažnyčios tvoros likviduotų partizanų kūnus, matę ten, patvoryje, išjudintas žemes; girdėję, kad nušautųjų palaikai būdavo išvežami kažkur…
Mes, atvykusiųjų grupelė, nusistebėjome: kodėl per tuos keletą metų po mano Genocido centrui pateikto aprašo nebuvau pakviestas identifikuoti kraupaus nusikaltimo vietas. Beje, praėję dešimtmečiai „neiškėlė“ nė vieno liudytojo. Lyg ir dar kartą įsitikinau, kad esu likęs vieninteliu, kuriam yra atitekusi atsakomybė dar kartą patvirtinti apie prieš daugelį metų žvėriškai atliktą nusikalstamą aktą. Kalbu taip tebetikėdamas tuo, ką anais metais man kaip didžiausią paslaptį atskleidė sąžinės gabalėlį išsaugojęs Šaukoto kolūkio pirmininkas, buvęs neeiliniu stribiteliu. Tuo pasakojimu yra įtikėję ir mano vilniškiai palydovai.
Bet kapaviečių atkasimas (o tuo pačiu ir aprašyto fakto patvirtinimas) nukeliamas į 2017-sius metus. Jau po šios knygos publikavimo.
Genocido centras, kaip esu pastebėjęs, apsiribojo kelių žmonių apklausa, bylą laikė užbaigta ir padėjo į archyvą. Tačiau mano jau minėtas senukas, pasipriešinimo veteranas Jeronimas Kraulys parodė ypatingą atkaklumą. Mūsų išvykos tikslą ir susitikimą Raseiniuose derino su įvairiomis institucijomis… Tarp jų buvo ir kariuomenės inžinerijos batalionas. Gal dėl to mūsų „apsireiškimas“ ir siekis patikslinti užkastų partizanų vietas kai kurioms institucijoms sukėlė lyg ir sumaištį. Raseinių susitikime dalyvavęs Genocido aukų muziejaus direktorius prasitarė, kad palaikų atkasimo ir perlaidojimo operacija kainuos apie 10 tūkstančių eurų… Panašu, kad visi viešieji projektai mūsų šalyje įtartinai dėsningai brangsta…
Išvažiuodami iš Žaiginio matėme sujaudinto, nuoširdžiai susirūpinusio, kukliomis pajėgomis disponuojančio seniūno, o šalia jo – lyg ir pasimetusio vietinės bendruomenės seniūno veidus. Kaip toliau reikės elgtis (ir bus kitų institucijų elgiamasi) sprendžiant užduotą mįslę? Kaip jausis patys Žaiginio gyventojai? Kasdien matydami savo bendruomenės namų kieme mūsų, „prašaliečių“, atvežtus ir į žemę įkaltus kuklius kryželius? Kiek laiko jie čia tūnos?..
Na, o aš, kaip šio pasakojimo autorius? Neabejoju, kad „piktiems liežuviams“ tai bus papildoma medžiaga toliau skleisti nuodus apie mane, kaip „persivertėlį“ ir net „kagebistą“… Mąstant apie tautos savastį, turime ir tokią, plačias šaknis turinčią lietuvišką tradiciją.
Kai teismai vertina užsakytus nužudymus, didesniu nusikaltėliu laikomas ne žudikas, o nužudymo užsakovas, nes žudikas tėra įrankis nužudymo užsakovo rankose.
Kai kalbame apie ČK, NKVD, NKGB, MGB, MVD, KGB, tas prievartos struktūras reikia laikyti nusikaltimų vykdytojomis, užsakovų įrankiais. Represijų organizatoriai tarsi pamirštami, nes jie, gerai užsimaskavę, betarpiškai represijų nevykdė, egzekucijose tiesiogiai nedalyvavo.
Iš tikrųjų represijų, prilygstančių tautiniam, religiniam bei ideologiniam genocidui, organizatorė buvo SSRS Komunistų partija, Lietuvoje – jos padalinys – Lietuvos komunistų partija (LKP). LKP buvo represijų užsakovė, jai buvo pavaldūs SSRS represinių struktūrų padaliniai Lietuvoje. Jie iš LKP gaudavo užduotis, partijai už nuveiktus juodus darbus ir atsiskaitydavo.
