Šv. Rapolo bažnyčioje fotomenininkas A. Aleksandravičius pristato unikalų sostinės rajoną. Ilonos Stankevičienės nuotr.

Sekmadienį Vilniuje, Šnipiškėse, prie Šv. Rapolo bažnyčios sienos, lauke atidaryta Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, fotomenininko Algimanto Aleksandravičiaus fotoparoda „276 žingsniai link Europos“skirta unikaliam Vilniaus Skansenu vadinamam rajonui, žinomam kaip Šanchajus, kur pačiame sostinės centre, vos už kelių žingsnių nuo Europos aikštės, atsiveria tarsi užkonservuotas XIX amžiaus kaimas.
 
„Mane čia pakerėjo unikalūs senų namų vaizdai, kurie atrodo lyg iš pasakos mažučiai medinukai greta didžiulių guliverių, už kelių šimtų metrų stovinčių ir naujumu blizgančių dangoraižių. Ši vieta mane labai traukia dėl to, kad joje būna įdomių susitikimų su ten gyvenančiais žmonėmis. Čia gali atrasti basakojį romų vaiką ir pabendrauti, sutikti bobutę, kuri nešasi raktą, kad atsirakintų mėlyną vandens kolonėlę ir prisileistų į kibirą vandens… Nenorėčiau gyventi tokioje vietoje, kur taip vandeniu reikia rūpintis ar tualetas lauke, bet žmonėms čia tai įprastas gyvenimas. Jau esu padaręs šimtą nuotraukų su Šanchajaus vaizdais ir žmonių portretais, parodoje jų tik maža dalis“, – sakė A. Aleksandravičius.
 
Fotomenininkas A. Aleksandravičius pristato unikalų sostinės rajoną. Ilonos Stankevičienės nuotr.

Pasak menininko, tai jo kūrybos netikėtas jam pačiam inkliuzas, papildantis jo sukurtą lietuvišką epą, kaip menotyrininkai yra apibūdinę penkis didelės apimties šio autoriaus fotografijų albumus, pasakojančius  apie Dzūkiją, Aukštaitiją, Žemaitiją, Sūduvą, Mažąją Lietuvą (Klaipėdos kraštą).
 
Tai tik ketvirta A. Aleksandravičiaus nuotraukų paroda po atviru dangumi ir pirmoji bažnyčios šventoriuje, nors fotomenininkas jų yra surengęs daugiau negu 300. Jis kartu su komanda kuria interaktyvaus kino projektą „276 žingsniai link Europos“, kuriuo siekiama parodyti Vilniaus centre pulsuojančią unikalią apie 8 ha ploto užimančią teritoriją.
 
Ji paskelbta muziejumi po atviru dangumi ir kaip paveldas saugoma Vilniaus miesto savivaldybės. Kultūros paveldo departamente užregistruoti 332 gyvenamieji ir ūkiniai pastatai.
 
Šiam sostinės kampeliui skirta  paroda pradėjo savo kelią rugsėjo 13 dieną Vilniaus Skansene, tiesiog gatvėje ant medinės tvoros. Ekspozicija iš Šv. Rapolo bažnyčios šventoriaus bus perkelta į bažnyčios vidų ir ten lauks lankytojų iki spalio 11 dienos.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.09.28; 00:30

Kęstutis Girdzijauskas, knygos „Koplyčios paslaptis“ autorius

Slaptai.lt skelbia interviu su knygos „Koplyčios paslaptis“ autoriumi Kęstučiu Girdzijausku

Kęstuti, į šių metų Vilniaus knygų mugę atėjote ne tuščiomis – atsinešėte leidinį apie pokariu nugriautą Šnipiškių Jėzaus koplyčią. Kas paskatino Jus parašyti apie šią seną istoriją?

Nerijus Bakasėnas, šio interviu autorius

Gyvenimas – tarsi srauni upė. Jo tėkmėje dingsta įvykiai, palikdami apie save vieną kitą nuotrupą, pranyksta kaimai, miestai, dingsta valstybės. Pagaliau net tai, ką šiandien įvardijame kaip esamu, turi savo prarastąją dalį. Vilnius – ne išimtis. Prieš karą Vilnius tūrėjo dar vieną svarbų savo identiteto objektą, taip pat gerai žinomą, kaip Gedimino pilies bokštas, Trys kryžiai ar Aušros vartai. Pokariu, 1950 metais, objektas buvo nugriautas sovietų valdžios, o atminimą apie tai baigia ištrinti laikas.

Daug pastatų Vilniaus senamiestyje, nukentėjusių per karo aviacijos bombardavimus (bet tinkamų atstatyti), buvo nugriauta 1945 – 1948 metais. Tuometiniams sovietų vadovams atrodė puiki mintis nutiesti naują, platų prospektą nuo geležinkelio viaduko iki Žaliojo tilto. Taip būtų atsiradęs patogus kelias, atvažiavus iš Minsko, kirsti senamiesti ir Ukmergės gatve, tęsti kelionę į Rigą. Norint įgyvendinti projektą, reikėjo nugriauti Aušros vartus, Šv. Kotrynos bažnyčią ir Šnipiškių Jėzaus koplyčią.

Kas ir kodėl pastatė Šnipiškių koplyčią?

„1661 metais vyskupas Bialozoras, išvadavimui iš Maskvos okupacijos atminti, pavedė katedros kapitulai nedelsiant pasirūpinti Vilniaus Kalvarijų steigimu. Steigti pirmąją Kryžiaus kelio stotį prie Neries, ant Šnipiškių kalvelės, sumanyta kaip padėkos Viešpačiui ženklą už pergalę prieš Maskvos kariuomenę 1655–1661 metų kare.

Kaip matyti iš išlikusių nuotraukų, kad tai buvo mūrinė, tinkuota, iš pažiūros kokių 5–6 metrų aukščio, klasikinio stiliaus koplyčia. Vario skarda dengtą jos stogelį laiko keturios apvalios kolonos, aprėmindamos keturių arkinių langų erdvę. Koplyčios viduje stovi medinė nešančio kryžių Kristaus skulptūra (dabar eksponuojama Bažnytinio paveldo muziejuje Vilniuje). Ant stogelio pritvirtintas dekoruotas metalinis katalikiškas kryžius. Koplyčia aptverta simboline tvorele. Priešais matosi kelios eilės medinių suoliukų, ant kurių gali atsisėsti pavargę maldininkai.“ – rašo savo knygoje „Koplyčios paslaptis“ Kęstutis Girdzijauskas.

Kęstučio Girdzijausko knyga „Koplyčios paslaptis“

Naujos knygos (2020 m.) „Koplyčios paslaptis“ pristatymuose dalyvavę gidai pastebėjo daugiau Vilniaus paslapčių, kurias reikėtų plačiau atskleisti vilniečiams ir miesto svečiams. Apie vieną dingusio Vilniaus epizodą šiais metais išleidote knygą. Kodėl nutarėte plačiau papasakoti apie šį epizodą ir su juo susijusius įvykius?

Mintis parašyti knygą apie dingusią koplyčią kirbėjo jau seniai, bet vis nebuvo laiko, atsirasdavo neatidėliotinų reikalų. Šnipiškių koplyčios „paieškos“ truko apie 10 metų. Pagrindinis lūžis įvyko praeitais metais, kai vienas „veikėjas“ pareiškė, kad nereikia rašyti knygų apie tai, ko nebuvo, geriau įsigilinti į mūsų Sovietinę pokario istoriją, vertinti meno vertybes, sukurtas socializmo sąlygomis. Tada supratau, kad reikia parašyti apie kultūros objektus, nugriautus 1948–1950 metais. Jaunoji karta to jau nežino, o vyresniosios kartos vaikystės atsiminimai baigiasi ties 1965 metais Jaunimo sode stovėjusiu „Drambliukų“ fontanu.

Kokie įvykiai, renkant informaciją apie koplyčią, patį labiausiai nustebino?

Koplyčios nugriovimo istorija buvo taip gerai užmaskuota, suformuoti įtykinami mitai, kad net sunku buvo patikėti, kad tai atsitiktinumas. Tik kai susipažinau su archyvų medžiaga, pradėjo dėliotis nuosekli knygos istorija. Tada nustebau, kad yra žmonių, kurie domisi ir tikrai žino daug daugiau už mane. Tik po to, kai 2017 metais Šv. Rapolo bažnyčios rūsyje netikėtai rasta Kristaus, nešančio kryžių, figūra (dabar eksponuojama Bažnytinio paveldo muziejuje Vilniuje), galutinai patikėjau Šnipiškių koplyčios istorijos tikrumu.

Vytautas Didysis. Vytauto Kašubos skulptūra. Tolumoje – griūvantis Gedimino kalnas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Iškilmingai ir deramai palaidojus 1863 – 1864 metų sukilimo didvyrius, (sukilimo vadų Zigmanto Sierakausko ir Konstantino Kalinausko bei dar 18-os sukilimo dalyvių, kurių palaikai rasti Gedimino kalne), pastebėtas vienas sutapimas: dauguma sukilėlių turėjo medaliukus su Šnipiškių Jėzaus koplyčios atvaizdu.

Kodėl būtent tokie medaliukai (su Aušros Vartų Madonos, Šnipiškių Jėzaus koplyčios), virto pasipriešinimo simboliais? Gal 1863 metais dar buvo žinoma tiesa apie Šnipiškių kalnelio palaidojimus ir tikima Šnipiškių Jėzaus stebuklų galia? Šnipiškių Jėzaus koplyčia buvo laikoma viena švenčiausių vietų XIX amžiaus Vilniuje.

Aušros vartai. Slaptai.lt nuotr.

Kokia būtų nauda miestui iš koplyčios atstatymo? Vilniuje tūrime daug bažnyčių…

Dabar, paviešinus koplyčios paslaptį, viešoje erdvėje formuojasi iniciatyva atstatyti Šnipiškių Jėzaus koplyčią. Atsiranda diskusija – kaip koplyčia turėtų atrodyti, koks dydis, ar viduje reikia statyti autentišką Kristaus, nešančio kryžių, figūrą ar pagaminti naują.

Vienareikšmiškai sutariama, kad būtų akivaizdi nauda miestui. Atvykstamojo turizmo specialistai (kelionių organizatoriai ir gidai) vieningai sutaria: tokio naujo turizmo traukos objekto atsiradimas papildomai pritrauktų apie 200 000 užsienio turistų (maldininkų) per metus. Vilnius atgautų dar vieną savo identiteto objektą, tik jam būdingą atributą, tokį kaip Gedimino pilies bokštas, Trys kryžiai ar Aušros vartai.

Trys kryžiai. Slaptai.lt nuotr.

Pasirūpinkime, kad ateinančios kartos žinotų šią Lietuvos istorijos dalelytę, kad nebūtų pasiektas koplyčios nugriovimo tikslas – ištrinti dalį mūsų istorijos. Šventa vieta tuščia nebūna.

Mes turime vėl ją užpildyti ir išsaugoti mūsų vaikams.

Atstatykime Šnipiškių Jėzaus koplyčią!

Parengė Nerijus Bakasėnas

2020.07.29; 00:30

Vidaus reikalų ministerija skyrė finansavimą viešosios infrastruktūros plėtotės ir atnaujinimo projektui, kuris bus įgyvendinamas socialinių ir demografinių problemų gausa pasižyminčiame, bene labiausiai kontrastingame Vilniaus miesto rajone – Šnipiškėse.

Visai Vilniaus miesto šiaurinei tikslinei teritorijai būdinga problema – kokybiškos rekreacijos ir aktyvaus poilsio infrastruktūros trūkumas. Dėl to mažėja teritorijos patrauklumas gyventi ir kurti verslą, didėja socialinė atskirtis, dažnėja mažo fizinio aktyvumo sukeltų visuomenės sveikatos sutrikimų. Rekreacinės infrastruktūros poreikis ypač aktualus Šnipiškių rajono, kuris išsiskiria socialinių ir demografinių problemų gausa, gyventojams.  Šnipiškės bene labiausiai kontrastingas sostinės rajonas – už kelių šimtų metrų nuo šiuolaikinių dangoraižių gyvena žmonės, kurių tualetas  kieme, o vanduo – gatvės kolonėlėje. Apleista ir nepritaikyta rekreacijai šiuo metu yra ir Šnipiškių rajone esanti Neries senvagės slėnio teritorija.

Įgyvendinus Vilniaus miesto savivaldybės administracijos inicijuotą projektą „Neries senvagės rekreacinės infrastruktūros įrengimas su aktyvaus poilsio ir pėsčiųjų bei dviračių trasomis“, Neries senvagės slėnis bus pritaikytas rekreacijai ir aktyviam poilsiui, padidės vietovės patrauklumas verslo plėtrai bei naujų darbo vietų kūrimui, sumažės vietos gyventojų socialinė atskirtis.

Projekto metu bus atnaujinta Neries senvagės slėnio teritorija: nutiesti dviračių takai, jungiantys Ozo g. su Konstitucijos pr., įrengti (atnaujinti) pėsčiųjų takai, įrengta rekreacijos ir aktyvaus laisvalaikio zona aplink vandens telkinius Senvagės parke, laiptai ir medinės terasos ant vandens telkinių bei uždara šunų treniravimo aikštelė, mažosios architektūros elementai, apšvietimas, kelio ženklinimas, prisijungimo prie inžinerinių tinklų įvadai, suformuotas reljefas ir sutvarkyti želdiniai.

Įrengus Neries senvagės rekreacinę infrastruktūrą, atsiras erdvė rekreacijai ir laisvalaikio praleidimui, gyventojų bendravimui. Tai leis sustiprinti socialinius ryšius, sudaryti sąlygas gyvenamosios vietovės bendruomenės veiklos plėtrai, padidinti gyventojų pasitenkinimą gyvenamąja aplinka. Rekreacinės infrastruktūros įrengimas paskatins papildomus lankytojų srautus, kartu formuojant paklausą aplinkiniams verslams ir skatina jų plėtrą, naujų darbo vietų kūrimą.

Minėto projekto įgyvendinimui skirta daugiau nei 2,1 mln. eurų, iš kurių daugiau nei 1,9 mln. eurų – Europos Sąjungos (ES) fondų lėšos.

Projektas įgyvendinamas pagal Vidaus reikalų ministerijos administruojamą 2014-2020 metų ES fondų investicijų veiksmų programos priemonę „Didžiųjų miestų kompleksinė plėtra“. Šiai priemonei finansuoti  iš viso skirta iki bemaž 150,7 mln. eurų, iš kurių bemaž 138,5 mln. eurų – ES fondų lėšos.

Informacijos šaltinis – Lietuvos vidaus reikalų ministerija. VRM nuotr.

2017.01.23; 05:39