Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės iniciatyva birželio 6–8 dienomis Vilniuje susitiks per 300 politikių, verslo, tarptautinių ir visuomeninių organizacijų atstovių iš daugiau nei 90 pasaulio šalių. Lietuvoje vyks tarptautinis moterų politikos lyderių susitikimas „Jau laikas: 100 priežasčių veikti!“.
Prezidentės globojamas aukšto lygio renginys organizuojamas minint atkurto Lietuvos valstybingumo šimtmetį ir 100 metų sukaktį, kai Lietuvos moterys vienos pirmųjų Europoje išsikovojo teisę balsuoti.
Renginyje taip pat dalyvaus Maltos Prezidentė Marie-Louise Coleiro Preca, buvusi Latvijos vadovė Vaira Vykė-Freiberga, buvusi Naujosios Zelandijos premjerė Helen Clark ir kitos lyderės, kurios priklauso Moterų pasaulio lyderių tarybai. Jai nuo 2014 m. vadovauja Prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Lietuvoje susirinkusios lyderės diskutuos viso pasaulio valstybių ateičiai svarbiais klausimais: kaip paskatinti lygiavertį moterų ir vyrų dalyvavimą globalioje ekonomikoje, aktyvesnį moterų įsitraukimą į politiką, kaip užtikrinti, kad modernios technologijos spartintų ne tik ekonominę, bet ir socialinę pažangą. Taip pat bus aptariamos svarbiausios tarptautinio saugumo, žmogaus teisių apsaugos, visuomenės sveikatos temos.
Šalies vadovė, ketvirtadienį,birželio 7 d., 9.30 val., Seime sakys pagrindinę renginio kalbą. Į Vilniuje susirinkusias lyderes video sveikinimais kreipsis ir Jungtinių Tautų Generalinis Sekretorius Antonio Guterresas bei buvusi JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton.
Pasaulinio moterų politikos lyderių susitikimo proga birželio 7–8 dienomis Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vyks visuomenei atvirų renginių programa: diskusijos apie moterų veiklą Sąjūdyje ir „Solidarność“ judėjime, moterų karjerą technologijų sektoriuje, kovą su stereotipais, vyks dokumentinio filmo „Solidarumas pagal moteris“ peržiūra, kūrybinės technologijų dirbtuvės.
Renginio metu taip pat vyks globalios iniciatyvos „Girl2leader“ sesija, kur 50 mergaičių iš Lietuvos, JAV, Meksikos, Brazilijos, Kanados, Argentinos, Vokietijos ir kitų šalių susitiks ir diskutuos su moterimis politikėmis. Šia iniciatyva siekiama padrąsinti jaunimą aktyviau įsitraukti į visuomeninę veiklą.
Tarptautinį moterų politikos lyderių susitikimą organizuoja Lietuvos Respublikos Seimas ir Moterų politinių lyderių globalus forumas, bendradarbiaudami su Prezidentės vadovaujama Moterų pasaulio lyderių taryba.
Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba
Lenkijos prezidentas Andžejus Duda. EPA – ELTA nuotr.
Antradienį Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda pasirašė įstatymą, pagal kurį laipsniškai bus atsisakoma prekybos sekmadieniais. Pasirašymo ceremonija įvyko Prezidento rūmuose, ją tiesiogiai transliavo Lenkijos televizija.
„Tikiu, kad mes grįžtame prie normalios tvarkos“, – pareiškė A. Duda. Jis pabrėžė, kad daugelyje Europos Sąjungos šalių jau seniai atsisakyta prekybos sekmadieniais. Lenkijos prezidentas laiko šį įstatymą svarbiu šaliai, nors opozicija jį kritikuoja.
Šalies parlamentas priėmė šį įstatymą praėjusių metų pabaigoje. Šių permainų iniciatorės – „Solidarumo“ profsąjunga ir Katalikų bažnyčia. Jos siūlė iškart ir visiškai uždrausti parduotuvėms dirbti sekmadieniais, bet parlamentarai nusprendė sušvelninti šią iniciatyvą.
Pagal naujas normas, nuo 2018 metų kovo 1 d. parduotuvės dirbs tik kas antrą mėnesio sekmadienį, 2019 metais – tik vieną kiekvieno mėnesio sekmadienį, o nuo 2020 metų sausio 1 d. įsigalios prekybos sekmadieniais draudimas su tam tikromis išlygomis.
Pasak specialistų, prekybos sekmadieniais draudimas neigiamai atsilieps mažmeninei prekybai, kurios apimtis gali sumažėti 10 milijardų zlotų (apie 2,5 milijardo eurų). Be to, tai gali turėti įtakos maždaug 36 tūkstančių žmonių įdarbinimui.
Būgnų gausmui pasklidus po Kauno Laisvės alėją, praeivių dėmesio ir pritarimo sulaukė antradienio popietę, Tarptautinės kovos su skurdu dienos proga, profesinių sąjungų surengta eisena.
„Mes – ne vergai!“, „50 skurdo atspalvių“, „Jaunimas nori dirbti Lietuvoje“ „Biedni ir įsiutę“ – skelbė plakatai eisenos dalyvių rankose, o Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga” atstovai, Jungtinės profesinės sąjungos, Lietuvos kultūros darbuotojų sąjungos nariai kvietė kauniečius jungtis prie akcijos ir protestuoti prieš „į skurdą Lietuvą įvariusią valdžią“.
Prie Kauno miesto savivaldybės, kur jau buvo pasibaigęs tarybos posėdis, įvyko mitingas. Skambėjo patriotiškos kalbos ir dainos, raginimai „priešintis valdžios veiksmams, kilti į kovą už orius atlyginimus bei socialines garantijas“. „Solidarumo“ atstovas Kęstutis Juknis miesto valdininkams siūlė ne girtis, kiek medžių Kaune iškirto ar kiek nutiesė šaligatvių, o ką padarė, kad sumažintų gyventojų socialinę nelygybę. Taikų protesto mitingą iš šalies stebėję policininkai jokių incidentų ar viešosios tvarkos pažeidimų jo metu Laisvės alėjoje neužfiksavo.
ELTA primena, kad, pagal pirmadienį paskelbtus Eurostato duomenis, apie trečdalį (30,1 proc.) Lietuvos gyventojų pernai gyveno ties skurdo riba. Pagal šį rodiklį mūsų šalį lenkia vos kelios Europos valstybės. Pasak Lietuvos statistikos departamento, 2016-aisiais žemiau skurdo rizikos ribos gyveno apie 630 tūkst. šalies gyventojų.
Vytautas Sinica. Vytauto Sinicos (Slaptai.lt) nuotr.
Žiniasklaida paskelbė Vytauto Sinicos kalbą, pasakytą 2017 m. rugsėjo 22 d. Lietuvos Mokslų akademijoje vykusioje konferencijoje „Ar apginsime baltų kalbas?“, kurios metu įsteigta asociacija „TALKA kalbai ir tautai“.
Kalbėtojas apgailestavo, kad TALKA nepasiekė savo tikslo. Latviškas projektas nepriimtas, o antikonstituciniai kubilių ir kirkilų projektai niekur nedingo. Dar ir sulaukė premjero palaikymo.
Kita vertus, TALKA pasiekė labai daug. Įkvepiančiai daug! Kone pirmąkart po nepriklausomybės atkūrimo piliečiams pavyko pasinaudoti įstatymo iniciatyvos teise ir surinkti tuos 50 000 parašų. Bijodami nesėkmės, surinkome 70 000. Kas rinko parašus, žino, koks velniškas tai darbas. Daug kam Lietuvoje, nukabinusiems nosis ir burbantiems virtuvėse, tai turėjo priminti ir priminė, kad piliečiai Lietuvoje dar kai ką gali. Kai susiburia, kai išdrįsta, kai nelaukia, kad padarytų kiti. Tokiuose renginiuose kaip šis visada girdėdavau burbėjimą, kad reikia ne kalbėti, o daryti. „Ką daryti?“ – niekada nežinodavo. O TALKA šį tą padarė. Mažo ir kartu didelio.
Kalbėtojas skatino į TALKĄ žvelgti dar plačiau, nes ji turinti vienyti ir burti žmones, kuriems rūpi išsaugoti modernią tautinę Lietuvos valstybę, kurioje gyventų lietuviai, kuriuos sieja jos paveldas, jos istorinė atmintis, jos simboliai, jos ryšys su gamta.
Kunigas Robertas Grigas – tarp tų, kurie reikalauja nedarkyti lietuvių kalbos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Daktaro Juozo Prunskio redaguotame kultūrininkų pasisakymų rinkinyje „Mano pasaulėžiūra“ („Draugo“ spaustuvė, Čikaga, 1958 m.) randame poeto, prozininko, publicisto, keliautojo, diplomato Petro Babicko įsimintiną teiginį: „Vaidila, lietuvė, mokanti savo vaiką skaityti, knygnešys bei pasaulio lietuvių talka – tai keturi pagrindiniai stulpai, kuriais turi remtis mūsų ateities gyvenimas ir kova“.
Talkos reiškinio Lietuvoje šaknys siekia šimtmečių praeitį. Talkomis buvo organizuojama valstybės gynyba, pilių bei įtvirtinimų statyba. Talkomis buvo statomos bažnyčios, tiesiami keliai, statomi tiltai, sausinamos pelkės, be talkų neapseidavo rudeniniai kūlimai, linarautė privačiuose žemdirbių ūkiuose. Talkose buvo reiškiamas žmonių solidarumas, bendruomeniškumas, taurumas, atliekamas darbas ar veikla bendram reikalui be atlygio. Talkose vyko žmonių bendradarbiavimas, buvo išreiškiama viena iš didžiausių žmonijos vertybių – žmonių tarpusavio bendravimas.
Juk dešimtmetį trukęs karas po karo taip pat buvo Tautos TALKA; kas kovėsi su ginklu rankose, kas kovotojus rengė, maitino, saugojo, gydė sužeistuosius ar pasiligojusius telkėjo bendram Tautos reikalui. Kelias į nepriklausomybės atkūrimą taip pat ženklintas Baltijos kelio talka, mitingais, piketais. Šių dienų efektingas labdaros akcijas skurstantiems bei neįgaliesiems taip pat ženklina talkos reiškinys.
Mitingas, kurio dalyviai reikalauja apginti lietuvių kalbą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Šiandien itin reikalinga talka pilietinei, tautiškai susipratusiai patriotinei visuomenei ugdyti, ją telkti Lietuvos valstybingumui tvirtinti. Atgimimo pradžioje iškili visuomenės veikėja, diplomatė Gintė Damušytė teigė, kad svarbiausiu procesu Lietuvoje reikia laikyti pilietinės visuomenės formavimą ir ugdymą. Šiam procesui Lietuvoje dėmesys nerodomas, o jam iš tikrųjų reikalinga talka, reikalinga idealistinių politinių bei visuomeninių organizacijų talka politiniam Lietuvos klimatui keisti.
Talka reikalinga istorinei atminčiai, aplinkos paveldui saugoti. Nuo neatmenamų laikų lietuvis gamtoje matė Kūrėją, per gamtą Jį garbino, todėl čia teka Šventosios upės, tyvuliuoja Šventieji ežerai, trykšta šventi šaltiniai. Tik praėjusio šimtmečio trečiame dešimtmetyje pasaulyje prasidėjusi techninė revoliucija esmingai palietė ir Lietuvą, įsigalintis ekonomizmas gamtą kaip šventenybę paniekino, ėmė ją prievartauti. Į nemeilę gamtai gamta jau atsiliepia nemeile žmogui, už prievartą keršto šaukiasi. Turime grįžti prie ištakų.
Lietuva, jau dabar išsiskirianti iš kitų šalių ekologine žemdirbyste, tebeturinti palyginti mažiau užterštą žemę, vandenis ir orą, sutelkusi dėmesį gamtosaugai, gali padėti ne tik sau, bet ir tapti sektinu pavyzdžiu pasauliui.
Algimantas Zolubas, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.
Lietuvių tautoje glūdi dvasiniai turtai, nepanaudojamos galios. Juos išlaisvinti, panaudoti tautos ir jos valstybės labui reikalinga paskata. Tokia paskata, turint reikšmingą Tautos ir jos valstybės tikslus, TALKOS KALBAI ir TAUTAI paskelbimas vertintinas kaip Tautos Atgimimo šauklys.
Lietuvių tautoje talkų reiškinio šaknys tebėra gyvos, visuomenę deramu būdu pakvietus talkai, gero atsako tikrai galima sulaukti. Talkos idėjos populiarinimui gali būti kuriamos organizacijos, skatinamos reiškinio studijos, skelbiami rašinių konkursai. Visuomenei talkos idėja lengvai suprantama, turėtų būti patraukli, priimtina.
Tegyvuoja, teklesti, težydi TALKA KALBAI IR TAUTAI!
Šylantys orai žadina lietuvių lūkesčius susirasti širdies draugą. Pažinčių svetainės flirtas.lt tyrime paaiškėjo, kad beveik kas antras vienišas lietuvis pavasarį laiko geriausiu metų laiku ieškoti antros pusės.
Ir tai yra geriausias metas ne tik ieškoti, bet ir surasti meilę. Ir viskas prasideda nuo flirto. Ir, jei flirtas neperkrautas melu, neretai pasiseka surasti tikrą meilę.
Vienatvę išgyvena ne tik tūli vienišiai, bet ir politinėje erdvėje – partijos, nesurinkusios pakankamai rinkėjų balsų, todėl nesudarę koalicijų, Seimas ir Vyriausybė, negebantys visaverčiai bendrauti su kaimyninėmis šalimis. Ir, siekdami pabėgti nuo vienatvės, pajusti meilės šilumą, imasi šie dariniai tarpfrakcinio, tarppartinio ar tarpvalstybinio flirto. Kadangi meilė yra didis žmogiškas jausmas, o tuose dariniuose, išskyrus interesus, sunku ką gera rasti, pats flirtas slepia nemeilę, melą. Ir blogiausia, kad tarpvalstybinis flirtas, pamynus pamatines vertybes, tampa antikonstituciniu flirtu.
Lietuvos ir Lenkijos praeities santykiai nepasižymėjo ne tik meile, bet ir draugiškumu, kaimynė nuo Lietuvos buvo atplėšusi didelę teritorijos dalį su sostine Vilniumi, gviešėsi ir į dar didesnę Lietuvos dalį, tačiau abiejų šalių tragiškas likimas su nacių ir sovietų okupacija jas tarsi suartino. Santykius neabejotinai sušildė Lenkijoje kilęs „Solidarumo“ judėjimas, Lietuvos Sąjūdžiui rodomas pavyzdys, lenkų diplomatijos palankumas Lietuvos atgimimui ir nepriklausomybės pripažinimui.
Algimantas Zolubas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Neilgai truko Lenkijos ir Lietuvos meilė. Pasirašant 1994 m. Lietuvos Respublikos ir Lenkijos respublikos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartį, Lenkija sąmoningai išvengė atsiprašymo už okupaciją, net neleido užsiminti apie Lietuvai padarytos žalos atlyginimą.
Labai keistas oficialiosios Lenkijos elgesys pasirodė kai lenkiškos kilmės Lietuvos piliečiai pradėjo kėsintis kurpti lenkišką autonomiją Lietuvoje, kai ėjo išvien su skaldytojiška prorusiška „Jedinstva“, o netrukus Lenkija pradėjo „ginti“ nežinia nuo ko Lietuvos lenkakalbius.
Toliau dar daugiau: asmens dokumentuose reikalauti rašyti vardus ir pavardes lenkiškais rašmenimis, keisti į lenkiškus gatvių, vietovių pavadinimus, į viešąjį gyvenimą įvesti lenkų kalbą. Tokie siekiai, netenka abejoti, atspindi blogai maskuotos Vilnijos reokupaciją. Flirtuojančios šalys tai girdi ir mato, tačiau nedrįsta viešai prasitarti, žinoma, „gerų kaimyninių santykių vardan“. Tuo metu, kaip jau įprasta, savo piliečius pažadais maitinti, valstybės vyrai iki šiol Lenkijai žadėjo įvairias nuolaidas daryti, kol 70 mūsų išrinktųjų, regis, vadovaujami TS-LKD buvusio ir esamo pirmininkų, 2017-04-04 Lietuvos Respublikos Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo projektą pasirašė.
Štai tie pažadukai, kurie, padėję rankas ant LR Konstitucijos prisiekė jos laikytis, tačiau po keturių mėnesių pasišovė priesaiką sulaužyti:
Seimo narys Gabrielius Landsbergis, Seimo narys Mykolas Majauskas, Seimo narys Emanuelis Zingeris, Seimo narys Mantas Adomėnas, Seimo narė Monika Navickienė, Seimo narys Julius Sabatauskas, Seimo narė Dovilė Šakalienė, Seimo narė Rasa Juknevičienė, Seimo narys Edmundas Pupinis, Seimo narė Ingrida Šimonytė, Seimo narys Andrius Kubilius, Seimo narys Kęstutis Glaveckas, Seimo narys Virgilijus Alekna, Seimo narys Eugenijus Gentvilas, Seimo narys Vytautas Kernagis, Seimo narė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, Seimo narė Aušrinė Armonaitė, Seimo narys Arūnas Gelūnas, Seimo narys Gintaras Vaičekauskas, Seimo narys Antanas Matulas, Seimo narys Juozas Olekas, Seimo narys Tadas Langaitis, Seimo narys Mindaugas Bastys, Seimo narys Gediminas Kirkilas, Seimo narė Gintarė Skaistė, Seimo narys Dainius Kreivys, Seimo narys Sergejus Jovaiša, Seimo narys Simonas Gentvilas, Seimo narys Jonas Varkalys, Seimo narys Algirdas Butkevičius, Seimo narys Žygimantas Pavilionis, Seimo narys Vitalijus Gailius, Seimo narys Linas Balsys, Seimo narė Aušra Maldeikienė, Seimo narys Algimantas Salamakinas, Seimo narys Algirdas Sysas, Seimo narys Jonas Liesys, Seimo narys Andrius Palionis, Seimo narė Rimantė Šalaševičiūtė, Seimo narė Raminta Popovienė, Seimo narys Rimantas Sinkevičius, Seimo narys Antanas Vinkus, Seimo narys Kęstutis Masiulis, Seimo narys Valentinas Bukauskas, Seimo narys Kazys Starkevičius, Seimo narė Irena Degutienė, Seimo narys Saulius Skvernelis, Seimo narys Virginijus Sinkevičius, Seimo narys Dainius Gaižauskas, Seimo narys Stasys Jakeliūnas, Seimo narys Virgilijus Poderys, Seimo narys Vytautas Bakas, Seimo narė Guoda Burokienė, Seimo narys Mindaugas Puidokas, Seimo narys Zenonas Streikus, Seimo narė Virginija Vingrienė, Seimo narys Valerijus Simulik, Seimo narys Robertas Šarknickas, Seimo narė Vida Ačienė, Seimo narys Tomas Tomilinas, Seimo narys Raimundas Martinėlis, Seimo narys Gediminas Vasiliauskas, Seimo narė Rūta Miliūtė, Seimo narys Justas Džiugelis, Seimo narys Bronislovas Matelis, Seimo narys Arvydas Nekrošius, Seimo narys Kęstutis Smirnovas, Seimo narys Aurelijus Veryga, Seimo narys Bronius Markauskas.
Nejaugi atsisakoma kalbos – pamatinės Tautos ir jos valstybės vertybės?
Pateiktas projektas skelbia:
4 straipsnis. Vardo ir pavardės nurašymas ir perrašymas
Lietuvos Respublikos piliečio prašymu jo vardas ir pavardė rašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis ir pagal Tarptautinės civilinės aviacijos organizacijos Mašininio skaitymo kelionės dokumentų taisykles (toliau – ICAO taisyklės), jeigu vardas ir pavardė šiais rašmenimis įrašyti dokumento šaltinyje ir dokumento šaltinis įrodo, kad asmuo arba jo protėviai pagal tiesioginę giminystės liniją turėjo kitos užsienio šalies pilietybę arba su užsieniečiu sudarė santuoką ir jo pavardę paėmė.
Užsieniečio vardas ir pavardė rašomi laikantis šių reikalavimų:
1) vardas ir pavardė, dokumento šaltinyje įrašyti lotyniškos abėcėlės rašmenimis ir pagal ICAO taisykles, į oficialius dokumentus nurašomi paraidžiui;
2) vardas ir pavardė, dokumento šaltinyje įrašyti lotyniško arba nelotyniško pagrindo rašmenimis, į oficialius dokumentus perrašomi lietuvių kalbos rašmenimis;
3) jeigu tame pačiame dokumento šaltinyje yra vardo ir pavardės įrašai ir lotyniško, ir nelotyniško pagrindo rašmenimis, į oficialius dokumentus paraidžiui nurašomi įrašai lotyniškos abėcėlės rašmenimis ir pagal ICAO taisykles.
ICAO oficialios kalbos yra šešios: anglų, prancūzų, ispanų, rusų, arabų ir kinų.
Asmens vardo ir pavardės rašymo tvarka, kaip skelbia projektas, nustatoma Vardų ir pavardžių rašymo taisyklėse. Šias taisykles tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė (!).
O LR Konstitucija skelbia, kad įrašai daromi tik Lietuvių kalba, Konstitucijos pakeitimai galimi tik referendumo pagalba. Pagal projektą užteks Skverneliui brūkštelti parašą ir turėsime išmokti bent skaityti arabiškai, vartoti visas lotyniškas raides. Ar čia ne apgaulė, ne pasitikėjimo išrinktaisiais praradimas, ne išdavystei prilygstantis, apkaltos vertas elgesys?
Latviai sugebėjo išvengti „flirto“ su lenkais, amerikiečiai, anglai, vokiečiai ir nors itin draugiški lenkams prancūzai, kur lenkų gyvena milijonai, net nesiruošė flirtuoti, o štai lietuvius per flirtą lenkai prievartauja. Ar dar neaišku kodėl? Atsikvošėkite, antikonstituciniu flirtu apžavėtieji, liaukitės leistis vedžiojami apie pirštą, kurio nėra!
Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė Rukloje, Lietuvos Didžiojo etmono Jonušo Radvilos mokomajame pulke, pasveikino į Lietuvą atvykusius NATO priešakinių pajėgų bataliono kovinės grupės karius ir susitiko su Vokietijos gynybos ministre Ursula von der Leyen. Ceremonijoje taip pat dalyvavo Jungtinių Amerikos Valstijų, Belgijos ir Čekijos kariai.
Sveikindama Vokietijos ir kitus sąjungininkų karius, Prezidentė pabrėžė, jog šiandien žengiamas istorinis žingsnis – priešakinės NATO pajėgos Lietuvoje demonstruoja tvirtą Aljanso narių solidarumą ir padeda užtikrinti Lietuvos žmonių bei viso regiono saugumą.
Sprendimas atsiųsti 4 batalionus į Baltijos valstybes ir Lenkiją priimtas pernai liepą NATO viršūnių susitikime Varšuvoje, reaguojant į Rusijos keliamą karinę grėsmę. Tai viena iš Aljanso atgrasymo priemonių, kuria siekiama užkirsti kelią bet kokiai galimai agresijai.
Atsakomybę vadovauti NATO priešakinių pajėgų batalionui Lietuvoje prisiėmė Vokietija. Prezidentė padėkojo ministrei Ursulai von der Leyen už išskirtinį Vokietijos vaidmenį ir lyderystę siekiant užtikrinti Lietuvos, regiono ir visos Europos saugumą.
Nuolatinė NATO priešakinių pajėgų dislokacijos vieta bus Lietuvos Didžiojo etmono Jonušo Radvilos mokomasis pulkas Rukloje. Batalionas bus įtrauktas į Lietuvos kariuomenės „Geležinio vilko“ brigados sudėtį. Tarnybą Lietuvoje atliks 650 Vokietijos Bundesvero karių. Prie jų jau prisijungė 100 Belgijos, o iki liepos dar prisijungs 250 Olandijos, 200 Norvegijos ir 30 Liuksemburgo karių. O kitąmet į bataliono sudėtį įsitrauks Prancūzijos ir Kroatijos kariai.
Analogiški batalionai taip pat bus suformuoti ir kitose regiono valstybėse. Į Lenkiją toks batalionas atvyks kovą, į Estiją – balandį ir Latviją – birželį. Vadovaujančių šalių vaidmenis atitinkamai prisiėmė JAV, Jungtinė Karalystė ir Kanada.
Dvišaliu pagrindu Lenkijoje taip pat dislokuota 4000 JAV karių ir karinės technikos, kurie nuolatos rotuosis po visas tris Baltijos valstybes.
Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.
XXX
Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės kalba sveikinant NATO priešakinių pajėgų bataliono kovinės grupės karius
Gerbiamieji,
Pernai NATO valstybių vadovų susitikime Varšuvoje buvo žengtas dar vienas, istorinis mūsų saugumui žingsnis, ir šiandien Lietuvoje jau turime sustiprintas priešakines kovines gynybos pajėgas.
Pirmą kartą po įstojimo į NATO savo šalyje priimame tokius didelius ir ilgalaikius sąjungininkų karinius pajėgumus.
Tai nepaprastai svarbi žinia visiems: NATO yra stipri ir vieninga.
Esame dėkingi sąjungininkams už jų solidarumą. Vokietijai – už prisiimtą atsakomybę Lietuvoje vadovauti priešakinių pajėgų bataliono grupei.
Sveikiname į Lietuvą atvykusios JAV, Belgijos, Olandijos ir Čekijos karius. Taip pat dėkojame Liuksemburgui, Norvegijai, Prancūzijai ir Kroatijai už jų tvirtą įsipareigojimą bei ryžtą.
Šių dienų tikrovė tokia: šalia mūsų valstybės sienų telkiama ginkluotė, o regione stebime agresyvius veiksmus.
Todėl NATO priešakinių pajėgų bataliono atvykimas į Lietuvą – pačiu laiku. Jis ženkliai sustiprina Aljanso atgrasymo priemones.
Esame pasiruošę užtikrinti aukščiausius priimančiosios šalies paramos standartus ir skirti reikalingus finansinius išteklius bei dėmesį savo krašto apsaugai.
Brangūs kariai,
linkiu Jums sėkmės ir visos Lietuvos žmonių vardu dėkoju už ištikimą tarnybą ir pasiaukojimą. Didžiuojamės Jumis – esate tvirčiausias mūsų skydas!
Dalia Grybauskaitė, Lietuvos Respublikos Prezidentė.
Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Ketvirtadienis, birželio 30 d. (Vilnius). Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė su Trišalėje taryboje dalyvaujančių darbdavių atstovais iš Lietuvos pramonininkų konfederacijos, Lietuvos darbdavių konfederacijos, Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacijos ir darbuotojų atstovais iš Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos, Lietuvos darbo federacijos, Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ aptarė prieštaravimus keliančias naujojo Darbo kodekso nuostatas.
Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotrauka.
Į Prezidentę kreipėsi dvi dešimtys organizacijų ir daugybė fizinių asmenų, prašydami vetuoti dalį kodekso nuostatų.
Po pokalbio su socialiniais partneriais išryškėjo tos kodekso vietos, kurias priimant nebuvo įsiklausyta į žmonių lūkesčius, ignoruoti Trišalėje taryboje pasiekti kompromisai.
Kai kurios Darbo kodekso nuostatos didina socialinį nesaugumą, atskirtį, kelia įtampą visuomenėje, gali tapti pretekstu emigruoti.
Naujojo darbo kodekso sukeltas susipriešinimas visuomenėje parodė, kad per metus, skirtus kodeksui parengti ir apsvarstyti, to padaryti nesugebėta, liko nesuderinti darbdavio ir darbuotojų interesai.
Dabar interesų balansą reikės rasti per įstatyme numatytas vos 10 dienų, įvertinus visų pastabas dėl naujojo kodekso.
Prezidentė, atsižvelgusi į visus socialinių partnerių argumentus, artimiausiu metu priims sprendimą.
Prezidento kanceliarijos nuotraukoje (Robertas Dačkus): viena iš susitikimo, kurio metu aptarti naujojo Darbo kodekso privalumai ir trūkumai, akimirkų.
Kodėl tiek daug lietuvių emigruoja iš Lietuvos? Ką padaryti, kad jie nenutrauktų ryšio su tėvyne, telktųsi lietuvių bendruomenėse, o geriausiai – kuo skubiau sugrįžtų? Tokie ir daug panašių klausimų ir diskusijų per pastarąjį dešimtmetį vyko Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) valdybos posėdžiuose, kuriuose ir man teko dalyvauti.
Pradžioje šie klausimai buvo keliami visų pirma PLB suvažiavimų metu. Keliolika metų stebint procesus lietuvių bendruomenėse ryškėjo vykstantys pokyčiai. PLB suvažiavimuose vis rečiau buvo matyti „senosios“ emigracijos atstovų veidus, o vis dažniau „jaunosios“ kartos atstovus. Žinoma, tai natūralus procesas, kartų kaita. Tačiau besikeičiant bendruomenių lyderiams, keitėsi ir diskusijų tematika.
Konstitucinis Teismas išplatintame nutarime nurodė, kad per sunkmetį aukštesnes pareigas einančių prokurorų algos sumažintos neproporcingai ir todėl turi būti kompensuojamos.
Konstitucinis Teismas ne pirmą kartą pažymi, kad įstatymų leidėjas gali sumažinti atlyginimus įvairiems asmenims, tačiau tokiais atvejais turi paisyti proporcingumo principo. Tai nebe pirmas Konstitucinio teismo sprendimas, kuris parodo, kad pagal Konstitucinį Teismą solidarumas nėra konstitucinė vertybė.
Kazachų dailininkas Nurlanas Turechovas perfrazavo garsaus vokiečių pastoriaus Martino Nimelerio posakį šių dienų aktualijoms. Taigi turim puikų priminimą, kodėl nūnai toks svarbus solidarumas priešinantis Rusijos agresijai.
„Kada jie nusprendė okupuoti moldavus, aš tylėjau, nes nebuvau moldavas. Kada jie puolė gruzinus, aš tylėjau, nes nebuvau gruzinas. Kai jie atakavo ukrainiečius, aš tylėjau, nes nebuvau ukrainietis. Kada jie susiruošė terioti mane, kazachą, – nebebuvo kam užstoti manęs.“
Šį šeštadienį gyva žmonių grandinė simboliškai apjuosė Vilniuje reziduojančias Europos Komisijos atstovybę ir Ukrainos ambasadą. Akcijos iniciatoriai siekė suburti bent jau 715 žmonių, kurie simbolizuotų 715 km atstumą, skiriantį Lietuvos ir Ukrainos sostines. Vakarietiškai Ukrainos krypčiai solidarumą pareikšti susirinko gausus būrys Lietuvos politikų, visuomenės veikėjų, jaunimo organizacijų.
Spalio 17-ąją prie Valdovų rūmų Vilniuje rinkosi 12-ojo Europos turizmo forumo dalyviai. Gidų ir kelionės vadovų profesinė sąjunga "Solidarumas" rengė piketą "Ne – Lietuvos gidų diskriminacijai !"
Šiuo piketu Gidų ir kelionės vadovų profesinė sąjunga nori atkreipti Europos Sąjungos ir Lietuvos institucijų dėmėsį į tai, kad Lietuvos gidai jau keletą metų Lietuvoje diskriminuojami kitų šalių gidų atžvilgiu.
Lietuvos piliečiai, norintys dirbti gidais Lietuvoje, privalo turėti aukštąjį išsilavinimą, baigti specialius gidų kursus ir išlaikyti Lietuvos istorijos bei ekskursijos vedimo egzaminą. Tačiau tai neprivaloma kitiems ES šalių piliečiams. Prieš keletą metų Lietuvoje, įsigaliojus Europos sąjungos direktyvai dėl laisvo darbo jėgos ir paslaugų judėjimo, užsienio šalių piliečiams užtenka tik kreiptis į Lietuvos turizmo departamentą ir pateikus įrodymus, kad asmuo du metus dirbo gidu savo šalyje, jam suteikiamas "laikinas" pažymėjimas neribotai dirbti Lietuvoje.
Perskaičiau Virginijaus Savukyno ir Rimvydo Valatkos interviu su Lechu Valensa – "Lenkų maištininkas ant lietuviško dviračio" (15min.lt, 2013 m. birželio 21 d.). Sunku patikėti, kad šis jau nebejaunas žmogus, Nobelio taikos premijos laureatas, garsiausias pasaulyje elektrikas, Gdanske prieš 33 metus padaręs komunizmui esminį trumpą sujungimą" (taip publikacijoje pristatomas buvęs Lenkijos Respublikos prezidentas) – toks pažangus: "Naikiname sienas, kuriame Europos valstybę. Valstybių interesai tampa antraeiliai. Pirmoje vietoje turėtų būti Europa. Turime tapti Europos patriotais", – sako "Solidarumo" laikų maištininkas.
Aš nesistebiu, kai panašiai kalba koks trisdešimtmetis, sėdintis šiltoje kėdėje kur nors Briuselyje – kitos išeities jis neturi, jeigu nenori prarasti to, ką turi. Bet Lechas Valensa, kurio vardas į istoriją "bus įrašytas kaip žmogaus, kuris baigė šalių padalijimo, karų, revoliucijų epochą ir suteikė šansą…" (taip jis pats apie save)!
Vladislavas Kuklinskis – lenkų karininkas, perdavinėjęs Amerikos Centrinei žvalgybos valdybai (CŽV) informaciją apie Sovietų karinius planus 1970–1981 metais (kai jis pabėgo į Vakarus).
1981 metų lapkričio pradžioje amerikiečiai padėjo pervažiuoti į Vakarus Vladislavui Kuklinskiui, jo žmonai ir bent jau vienam iš jo sūnų. Pažymėtina, kad V.Kuklinskis dalyvavo Lenkijos valdžiai rengiant demokratinio profsąjungų judėjimo „Solidarumas“ sutriuškinimą (pati akcija vyko 1981 metų gruodžio 13 dieną).
Posakis „Ir vienas lauke – karys“ tebegalioja idealistams ir užsispyrėliams. Tačiau kai daug galingesnis darbdavys kovą su darbuotoju paskelbia karu, kurį bet kokia kaina siekia tęsti tol, kol nebus sužlugdytas „karys“, atsilaikyti labai sunku.
Situacija Karoliniškių poliklinikoje – ryškus pavyzdys. Parodyti, kad mūšio lauke mūsų yra daug, išreikšti savo palaikymą persekiojamai Albinai Kavaliauskaitei ir jos vadovaujamai profesinei sąjungai kviečiame liepos 25 d., trečiadienį, 9.00 val. prie Karoliniškių poliklinikos, L. Asanavičiūtės g. 27 A, Vilniuje.
Jas skirčiau mūsų valdžiai. Esu tikras, kad prieš miegą ji apie tai pamąsto. Eiliniams Lietuvos piliečiams – ir lenkams, ir lietuviams – ši tema jau kelia žiovulį ir vėmulį.
Valensa
Lechas Valensa atsisakė mūsų prezidentės siūlomo ordino. Šitaip jis protestuojąs dėl lenkų bendrijos padėties Lietuvoje. „Solidarumo“ įkūrėjas, prezidentas, kaltintas bendradarbiavimu su sovietiniam KGB analogiškomis lenkiškomis struktūromis, galimas daiktas, tokiu būdu bando pabalinti savo reputaciją. Gal ir išbalins, tik kieno sąskaita? Kita vertus, jo sprendimas – nuolatinio puolimo prieš Lietuvą, propagandinio melo ir įtampos eskalavimo pasekmė. „…jis tikrai asmeniškai turi teisę priimti sprendimus visais jį liečiančiais klausimais“, – pasakė Lietuvos prezidentė. Kas kitas dėl tokio protesto gal įsižeistų. Prezidentei galima neįsižeisti. Pagal rangą.
Sakoma, istorija sukasi ratu, keičiasi tik formos. Dažnai savo straipsniuose kritikuodavau valdžią, o šį kartą nutariau į dabartį pažvelgti plačiau.
Kaip taisyklė, valstybių istorijose atsiranda fanatikai, kurie, prisidengdami gražiais lozungais, keičia pasaulį, įrašydami į istorijos vadovėlius naujas pastraipas. Tas pasikeitimas dažnai lydimas maištais, perversmais ir revoliucijomis, užliejant žemę kraujo upėmis. Vardan ko visa tai daroma ir kas už viso to stovi, – žino vienetai, o, kalbant tiksliau, vykdytojams, eiliniams tai niekada nebūna žinoma. Nepamenu, kas pasakė, bet labai taikliai: „jei kareiviai žinotų, už ką kariauja – nebūtų kam kariauti“. O Platonas sakydavo: „norint laimėti karą, reikalingi trys dalykai: pinigai, pinigai ir dar kartą pinigai“. Iš istorijos, bent jau paskutinių grandiozinių istorinių perversmų, galima paminėti spalio revoliuciją Rusijoje, kurios fanatiškas vedlys buvo V. U. Leninas. Šiandien visi žinome, kokios buvo jos atsiradimo ištakos, kas po ja slėpėsi, kas finansavo bei kokie gražūs buvo lozungai. Internete informacijos apie tai užtenka.
Šių metų kovo 26-ąją buvo surengtas pirmasis prieš keletą savaičių įkurtos statybininkų federacijos “Solidarumas” posėdis. Jam vadovavo statybininkų federacijos “Solidarumas” pirmininkas Tadeuš DAVLIAŠEVIČ ir Lietuvos profesinės sąjungos “Solidarumas” koordinacinės tarybos narys, smulkiųjų ir vidutinių verslininkų profesinės sąjungos pirmininkas, statybininkų federacijos “Solidarumas” tarybos narys Vidas GRIGALIONIS. Posėdyje taip pat kalbėjo Lietuvos profesinės sąjungos “Solidarumas” pirmininkė Aldona JAŠINSKIENĖ.
Videostudija “SLAPTAI” pateikia išsamų reportažą apie kovo 26-ąją surengtą posėdį.
Beveik metus kurpiamas vadinamasis Nacionalinis susitarimas artėja į pabaigą: Vyriausybė dar kartą paskelbė, kad susitarimas jau baigiamas derinti, o spalio mėnesio pirmosiomis dienomis premjeras aiškiai pareiškė, kad dokumentas galėtų būti pasirašytas jau spalio viduryje, kai Seimui bus pateiktas 2010 metų biudžeto projektas. Tačiau vadinamieji socialiniai partneriai entuziazmo rodo kur kas mažiau nei Vyriausybė.
Vis dėl to garsiai išreklamuoto susitarimo, kuris tik šią savaitę paskelbtas Vyriausybės internetinėje svetainėje, turinys yra pernelyg blankus ir neišbaigtas, kad būtų vertas Nacionalinio susitarimo vardo. Jis labiau panašėja į buhalterinį dokumentą, numatantį kai kurių mokesčių lygius. Pavyzdžiui, dar nespėjus Seime apsvarstyti Vyriausybės pasiūlytų sprendimų, jau kalbama apie mokesčių dydžius: “susitariama” laikinai padidinti PVM tarifą 2 procentiniais punktais – iki 21 proc., nors nekalbama, kad PVM tarifas dar iki tol, taip pat “laikinai”, buvo pakeltas iki 18 proc., kartu panaikinant PVM lengvatas visai grupei produkcijos. Kartu tik laikinai, iki 2010 metų rugsėjo 1 dienos, pažadama išlaikyti 9 procentų lengvatinį PVM tarifą šildymui (paskui jis bus didinamas).
Sveikindamas su Naujaisiais – 2008 – metais, nerandu gražesnių žodžių už Šv. Rašto linkėjimus: „Tebūna mums Dievas didžiai maloningas, telaimina mus ir tesaugo“ (Ps 66, 2). Mūsų Šventasis Tėvas savo Naujųjų metų žinioje pasaulinei Taikos dienai pabrėžia, kad taiką daugiausiai ardo problemos šeimoje: „Kas stoja skersai kelio šeimos institucijai, tas daro taiką nacionalinėje ir tarptautinėje bendruomenėje trapią“ (5). Ir ši mintis taip sukrečiančiai teisinga! Šunų kapinėse Vokietijoje prabangus marmuro paminklas su užrašu: „Mano brangus Maksas – paskutinė mano gyvenimo viltis ir paskutinė mano gyvenimo paguoda. Elžbieta“. Juokinga? Taip, galima juoktis. Bet geriau nesijuokime. Juk sukrečiama. Mane sukrėtė tas užrašas. Paskutinė viltis ir paguoda žmogui buvo šuo. Ne koks nors žmogus! Kodėl taip atsitiko? Kas turėjo atsitikti, kas sudužo, kad liko tik meilė šuniui? Gal daug nusivylimo ir kartybių patirta iš žmonių?.. Nebeliko jokio žmogaus, kuris ja rūpinasi, kuris ją myli. Nieko nebeliko. Nė vieno žmogaus.
