Sosnovskio barščiai, uosialapis klevas, usūriniai šunys… Tai tik dalelė Lietuvos biologinei įvairovei grasinančių invazinių rūšių. Tokios rūšys paprastai yra agresyvesnės nei vietinės, todėl greitai užima pastarųjų gyvenamus plotus, išstumia arba sunaikina jas pačias. Pasaulio bendruomenė sutinka – globalėjančiame pasaulyje prasideda invazinių augalų aukso amžius. Nors Lietuva tik periferija pasauliniame globalizacijos kontekste, bet invazinių rūšių puolimą jau spėjome pajusti. 2004 m. Lietuvos invazinių rūšių sąraše buvo 16 punktų, 2012 m. sąrašas beveik padvigubėjo – 35 rūšys
Pavilnių ir Verkių regioniniame parke pradėti naikinti Sosnovskio barščiai. Donatas Andrijauskas 2018 gegužės 12 internetiniame portale paskelbė, kad šiuo metu Pavilnių ir Verkių regioninių parkų teritorijose prasidėjo pavasarinis įsivešėjusio Sosnovskio barščio naikinimas. Vilnios šlaituose, sunkiai prieinamose vietose palei upę, šie dar jauni augalai iškasami, kitose vietovėse dėl jų nepaprasto gausumo – šienaujami, o atokesnėse nuo vandens telkinių teritorijose naikinami selektyviniais herbicidais.
Sosnovskio barštis kilęs iš Kaukazo, į Lietuvą atvežtas XX a. viduryje, kaip perspektyvus silosinis augalas, vėliau savaime plačiai paplitęs. Tai agresyvi, smarkiai plintanti invazinė rūšis. Augalas sparčiai dauginasi sėklomis, sudaro didelius sąžalynus, taip pakeisdamas buveinių sąlygas, dėl ko smarkiai sumažėja vietinių rūšių įvairovė. Nors pavadinime yra žodis „barštis“, tačiau iš jo sriubos neišvirsi. Tai nuodingas augalas. Sosnovskio barščio sultys, patekusios ant odos ir veikiamos saulės spindulių, sukelia stiprius odos nudegimus. Augalas kenkia ir daugeliui žolėdžių gyvūnų. Asmenys, naikinantys Sosnovskio barštį, privalo uždengti visas atviras kūno vietas, turėti apsaugos priemones: guminius batus, vandens nepraleidžiančius sintetinius drabužius, pirštines, apsauginius akinius ir respiratorių. Privačių žemės sklypų savininkai yra atsakingi už Sosnovskio barščio naikinimą jiems priklausančioje teritorijoje. Pagal galiojančius teisės aktus Savivaldybė turi teisę taikyti sankcijas už privačių žemės sklypų netvarkymą, t.y. ir už Sosnovskio barščio nenaikinimą.
Mangutas – labiau kaip usūrinis šuo žinomas gyvūnas Lietuvoje pirmą kartą pastebėtas 1948 metais. Vislus, lengvai migruojantis gyvūnas didžiausią grėsmę kelia vietinėms lapėms ir barsukams. Ir ne tik dėl to, kad pats savo urvų nekasa, o užima svetimus. Usūriniai šunys platina tarp gyvūnų ligas – pasiutligę, niežus. Į Lietuvą mangutas buvo atgabentas dėl kailiuko, o nuo jo žala žemės paviršiuje besiveisiantiems paukščiams, žvėreliams milžiniška, nes žudo visus už save silpnesnius.
Dėl padidėjusios ir dar didėjančios migracijas, dėl išlikusio sovietinio paveldo ideologiniu pagrindu, radosi naujoviški invazijos židiniai, kurie trikdo stabilią valstybės raidą, jos saugumą. Jei Atgimimo pradžioje invazijos objektai buvo aiškūs, atviri, atgavus nepriklausomybę, jie ėmė maskuotis demokratijos principais, jų pagalba skleisti Lietuvos kovų už laisvę juodinančius paskvilius, gaivinti tai, prieš ką kovojo laisvės gynėjai. Jei tokių Burokevičiaus, Juonienės, Ivanovo, Paleckio išsišokimų atžvilgiu mūsų valstybė tinkamai reagavo, tai jų šešėlyje, tarsi po šluota, nors nacionaline premija viešai apdovanotas liko invazinis tipas Marius Ivaškevičius. Jei demokratija garantuoja laisvą kalbėjimą, tai dar nereiškia, jog galima kalbėti bet ką, net ir niekinančius, juodinančius žodžius, tačiau paskvilių autoriui kvailiu apsimetus, pasirodo, galima, ką patvirtina net Meno ir nacionalinių premijų komisija, nes pati komisija yra labai panaši į invazinę. Neteisinga būtų invazinių ideologų veiklą vadinti kolaboravimu, nes jie gali ir nevykdyti nedraugiškos valstybės užduočių, o elgtis pagal nuzombinimo lygmenį. O zombinimo skiepais apsirūpinti galima nedraudžiamai, ką ir daro nedraugai per žiniasklaidą.
Negirdėjau, kad M. Ivaškevičiui už romaną „Žali“ būtų inkriminuojamas kolaboravimas su mūsų nedraugais, tačiau invazinis jo atsiskleidimas, viešas prisilyginimas zombiui ne nacionaline premija, o nacionaliniu pasmerkimu turėtų būti įvertintas.
Tiek su biologijos, tiek su visuomenės invazinių rūšių poveikiu turi dorotis valstybė ir ją sudaranti tautiškai susipratusi pilietinė visuomenė, nei Sosnovskio barščiui, nei zombiui neturime palikti vietos.
2019.01.02; 20:00
