Jau kaip ir primirštas faktas, kada Seimo narys Petras Gražulis nusivalė savo snarglį į Seimo posėdžių salės palangę.
Kažkada estetikos paskaitose VU dėstytojas Krescencijus Stoškus studentams siekė įrodyti, jog ir negražiame dalyke reikia sugebėti įžvelgti tam tikrą grožį.
Ir jis, tikriausiai, buvo ir yra teisus.
Šiandieninis menas taip pat bando kapstytis negrožyje, ieškodamas estetinių pajautų. Vieniems pasiseka geriau, kitiems – prasčiau.
Panašiomis paieškomis pritvinkę ir šiandieniniai politikai: kuo šlykščiau, tuo – gražiau; tuo esi krutesnis, kuo daugiau ir garsiau apie tave kalba.
Gydomosios purvo vonių savybės paliegusiam kūnui. O sielai?
Petras Gražulis, Vytautas Kamblevičius, Dainius Kepenis… Kiek reikėtų vardinti nūdienių Seimo narių pavardžių, kad pagaliau suvoktume paprastą tiesą: dugnas pramuštas, po juo – bedugnė. Tik iš giliai styro ausys, panašios į dvikojį Sapiens. Ne Homo, tik Sapiens.
Trumpos, bet neužmirštamos Vytauto Landsbergio kalbos, pasakytos Sausio 13-ąją, atpasakojimas. Jie žuvo tokie jauni. Dabar jie iš ten klausia mūsų: kur jūs dabar stovite, už ką jūs? Ir mes turėtume iš gėdos prasmegti skradžiai žemę.
Bet mes, kaip bebūtų neįtikėtina, neprasmengame. Ir gėdos jausmas – toliau apgaudinėjant savo artimą, vagiant, teršiant, niekinat tai, kas turėtų būti šventa, – jau seniai išbrauktas iš Reglamento.
O Sausio 13-oji trunka tik akimirką.
Kur mūsų pilietinė visuomenė, taip vadinamieji intelektualai, pagaliau kur Prezidentas, neįgalintis patraukti bent vieno, netiesiogiai, bet atvirai nusispjovusio ant tų jaunų, pasiaukojusių ir gulinčių po žeme?
Jeigu prieš dvidešimt devynerius metus galėjome plikomis rankomis sustabdyti sovietinių okupantų tankus, tai nejaugi dabar esme nepajėgūs sulaužyti perdegusiu mėšlu ir pigiom trąšom aplipusius karbauskinio buldozerio vikšrus?