Vladas Turčinavičius, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvos likimas XVIII – XIX a. buvo sprendžiamas imperinio mąstymo ir elgesio kaimynių: Rusijos, Prūsijos ir Austrijos.

Europos Sąjunga sukurta sutarties pagrindu, kaip ir 1569 m. Liublino sutartyje buvo sukurta dviejų valstybių Lenkijos ir Lietuvos sąjunga. Kaip ES, taip ir ATR buvo bendras Seimas, atskiri administracinio valdymo organai, teisinės sitemos, atskiri biudžetai, valstybių anspaudai, atskiros kariuomenės, savos sienos. Todėl anuomet Lietuva ir Lenkija neprarado savo valstybingumų, kaip ir dabar būdamos ES narėmis.

Abiejų Tautų Respublika – ar tikslus vertinys iš lenkiško pavadinimo: Rzeczpospolita obojga narodow? Kilo mintis diskusijai: slaviškai, rusiškai „Reč, riečė“ – kalba, taryba, kaip ir prancūziškai „la parle“ – kalba, iš čia kilo „parlamentas, taryba“, šiuo atveju Rzeczpospolita reikštų Lenkijos – Lietuvos Seimas – Taryba. Galima teigti, kad prie šaknies „Rzecz“ (lenkų kalba garsas „R“ prieš balsę tariamas „Ž“) pridėtos priesagos: -pos (iš lotynų possessio – nuosavybė), -pol ir -lita, reiškia Lenkijos ir Lietuvos bendra nuosavybė – valstybė ir Taryba – Seimas, demokratinės valstybės valdymo pagrindas, tačiau ne iš lotynų kalbos „res publica – viešasis reikalas“? Taip vėliau 1582 m. Lenkijos ir Lietuvos sąjunga (unija) ir buvo pavadinta Rzeczpospollita“ – Rzecz+pos+pol+lita.

Galima manyti, kad taip buvo pavadinta su tikslu užslaptinti monarchinių valstybių apsuptyje demokratinės struktūros pradmenis – renkamą Seimą ir abiejų tautų Seime renkamą karalių. Žvelgiant į viduramžių istoriją, galima teigti, kad naujoves, atradimus jūrose (pvz.: Portugalija) buvo stengiamasi užmaskuoti pakeičiant ar perdirbant pavadinimus, kartografiją. Dar 1569 m. pasirašant Liublino sąjungos (unijos) sutartį dvi valstybės – suverenai apibrėžė sienas tarp abiejų valstybių ir sukūrė sąjunginės valstybės lygiavertį herbą: su Vyčiu ir Ereliu ir vadinosi „Lenkijos ir Lietuvos valstybė“. Lietuvos Didžioji Kunigaikštija pasiliko savo herbą, kariuomenę, iždą, antspaudą ir savo teisinę sistemą – Lietuvos statutą. Buvo sudarytas bendras Seimas ir jo renkamas vienas karalius, kuris turėjo būti patvirtintas Lietuvoje Didžiuoju kunigaikščiu. Lietuva savarankiškai veikė savo teritorijos viduje ir net kariniuose reikaluose už sienos: 1605 m. Lietuvos laimėtas Salaspilio mūšis prieš švedus, 1621 m. Chotino mūšyje prie Dniestro sumušė turkų (osmanų) kariuomenę.

Kautynės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Apie 200 metų gyvavusi Rzeczpospollita, paveikta 1789 m. Prancūzijos revoliucijos, 1791 m. ėmėsi reformų ir tų pačių metų gegužės 3 d. paskelbė naują Konstituciją, kurioje Lietuvos Didžioji Kunigaikštija jau neminima. Visa tai sukėlė didelį Lietuvos didikų ir bajorijos pasipriešinimą. LDK bajorijos savarankiškumas ir Lietuva žemėlapiuose gyvavo iki 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucijos ir vėl buvo atstatyta 1792 m. liepos 23 d., bet tai tęsėsi iki valstybės pabaigos, kai bendra Lietuvos ir Lenkijos valstybės teritorija palaipsniui buvo užgrobta ir teisiškai prievartinėmis sutartimis pasidalinta agresyvaus imperinio elgesio kaimynių. Apie Lietuvos didikų ir bajorų laisvę ir savarankiškumą byloja ir ano meto etmonų, bajorų, rašytojų ir net vyskupų mentalitetas, nors dauguma rašė lenkiškai, o kalbėjo lenkiškai ir lietuviškai, tačiau jie didžiavosi prieš karūniečius (koroniažus), kad yra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos didikai, bajorai ir atstovauja savo didingą Tėvynę. Gražiausiai tai atsispindi poeto Adomo Mickevičiaus eilėse „Tėvyne, Lietuva, mielesnė už sveikatą! Kaip reik tave branginti, vien tik tas pamato, kas jau tavęs neteko…“ („Ponas Tadas“).

Tad prabėgomis pažvelkime, kaip visa tai vyko, juolab istorijoje šis „teisinis“ procesas pavadintas „Trimis ATR padalijimais“ – labai švelniai, lyg tai suteikiant teisinį pagrindą, bet neatitinkantį ano meto tikrovės ir realaus teisingumo.

Po Rusijos jaunojo caro Petro I Vakarų valstybių kultūros, laivų statybos bei politikos pažinimo ir vėlesnių jo karinių laimėjimų, 1721 m. Rusija tapo imperija. Jis ne tik pramušė langą prie Baltijos jūros, bet turėjo didesnius imperinius tikslus Vidurio Europoje. Tas stabdis buvo Lietuvos ir Lenkijos sąjunginė valstybė, kurios žemių grobimas prasidėjo valdant Rusijos imperiją Jekaterinai II-ajai. Čia verta paminėti, kad Petro I žmona buvo Jekaterina I-oji – tai Marta Elena Skavronaitė (Skavronskaitė), lietuvaitė kilusi nuo Rokiškio, ją į Petrapilį atsivežė Petras I Šiaurės karo metu, kai jis kariavo Livonijoje (dabar Latvija). O Jekaterina II buvo prūsaitė, princesė, nesantuokinė Prūsijos karaliaus Fridricho Didžiojo duktė, gimusi 1729 metais Štetine (dabar Lenkija) ir augusi Prūsijos generolo šeimoje. Likimo dėka po dešimties metų ji pateko į Rusijos carienės Elžbietos rūmus ir po šešerių metų buvo ištekinta už sosto įpėdinio Petro III, Petro I ir lietuvaitės Martos Elenos, Jekaterinos I vaikaičio. 1762 m. Jekaterina II tapusi Rusijos imperatore, o vėliau ir Lietuvos didžiąja kunigaikštiene ėmėsi vykdyti Petro I politiką – plėtė Rusijos įtaką ne tik Europoje.

Rusijos imperijos pirmosios priemonės buvo sukelti neramumus ATR, akivaizdu, kad Jekaterinai II buvo žinomas Abiejų Tautų Respublikos dvilypumas: Lietuvos didikų ir bajorų noras išlaikyti savarankiškumą ir LDK valstybingumą, o Lenkijos bajorų karūniečių noras reformų būdu Rzeczpospollitą paversti unitarine Lenkijos valstybe. Jekaterinos II spaudimu Lenkijos karaliumi ir Lietuvos Didžiuoju kunigaikščiu 1764 m. rugsėjo mėn. išrinktas Stanislovas Augustas Poniatovskis (Čartoriskių giminietis – jie buvo Karijoto Algirdaičio palikuonys). Tapęs valdovu, Stanislovas Augustas, priešingai Jekaterinos II norams, kartu su Čartoriskių grupuote pradėjo vykdyti dalines valstybės valdymo reformas. Tačiau ne visi jo darbai patiko buvusiai meilužei Jekaterinai II ir jos aplinkai.

Patranka. Slaptai.lt nuotr.

Kadangi LDK buvo įtakingų bajorų priklausiusių stačiatikiams (Gudijoje) ir liuteronams (Kurše), Jekaterina II pareikalavo suteikti bajorams stačiatikiams ir liuteronams lygias su katalikais politines teises valstybėje. Tačiau ATR Seimas 1766 m. atmetė šį Rusijos reikalavimą, tuomet ji religinių disidentų teisių gynimo pretekstu ir kurstant Rusijos ambasadoriui M. Repninui parėmė, nepatenkintųjų karaliaus Stanislovo Augusto ir Čartoriskių reformomis, bajorijos dalį susibūrusią į Radomo konfederaciją, kuriai vadovavo Karolis Stanislovas Radvila. Lietuvoje Radomo konfederacijos pusėje aktyviausiai veikė Simonas Martynas Kasakauskas, laimėjęs keletą susidūrimų su rusų kariuomene prie Deltuvos, ir  Lietuvos Didysis etmonas Mykolas Kazimieras Oginskis. Vėliau susikūrė Baro konfederacija priešinga Radomo ir prasidėjo Rzeczpospollitoje pilietinis karas, kuriame dalyvavo ir jį kurstė Rusija, jos paveikti Vakarų Ukrainoje prieš lenkų didikus sukilo kazokai. 1767 m. spalio mėn. Rusijos kariuomenės apsuptoje Varšuvoje susirinko Radomo konfederatų Seimas. Čia buvo atkurta senoji santvarka, reformos sustabdytos, o 1768 m. vasario 24 d. religiniams disidentams buvo suteiktos politinės teisės ir Jekaterina II pripažinta laiduojanti ATR vidaus politinės santvarkos išsaugojimą. Formaliai teisiškai buvo apribotas Rzeczpospollitos suverenitetas ir ji tapo priklausoma nuo Rusijos.

Prieš akis iškyla dabartinės Rusijos vadovų agresyvus imperinis elgesys, pažeidžiant 1975 m. Helsinkio tarptautinę sutartį dėl pokarinių sienų neliečiamumo, 2008 m. atplėšiant Gruzijos teritorijas ir 2014 m. Krymo pusiasalį bei sukeliant karą Rytų Ukrainoje, kuris tęsiasi jau penkerius metus.

Pasinaudodamos kilusios anarchijos, kuri buvo sukelta įtakojant Rusijai, sustabdymo pretekstu trys kaimyninės monarchijos Rusija, Prūsija ir Austrija nusprendė pasidalinti ATR žeme ir 1769 m. pradėjo derybas su Rusija. 1772 m. rugpjūčio buvo pasirašyta trišalė Rusijos, Prūsijos ir Austrijos sutartis, pagal kurią Rusijai atiteko 92 000 kv. km. Lietuvos teritorijos,  o ATR Seimas 1773 m. ratifikavo šią sutartį ir tokiu būdu buvo įteisintas Lietuvos ir Lenkijos sąjunginės valstybės žemių grobimas.

Devintojo dešimtmečio pabaigoje vėl prasidėjo ketverių metų ATR Seimo reformos ir 1791m. gegužės 3 d. buvo priimta Konstitucija, kurios tekste Lietuvos nėra. Ji netenkino LDK didikų ir bajorų, aukščiausia vertybe laikiusių senąją valdymo formą ir pasisakiusių prieš bet kokias reformas, naikinusias jų luomo privilegijas ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštijos teises. ATR stiprėjimas ir tapimas Lenkijos unitarine valstybe taip pat neatitiko Rusijos interesų. Stipri LDK elito opozicija reformoms, trijų kaimyninių valstybių kišimasis lėmė reformų nesėkmę bei agresyvių imperinių kaimynių palaipsninis žemių grobimas privedė prie  Lenkijos ir Lietuvos sąjunginės valstybės žlugimo.

1792 m. balandyje Gegužės 3 d. Konstitucijos priešininkai Peterburge pasirašė prieš reformas nukreiptos konfederacijos aktą, kuris buvo paskelbtas Targovicos miestelyje jau po to, kai Rusijos kariuomenė įžengė į Lenkiją ir Lietuvą. Iki liepos mėn. Rusijos kariuomenė, nesutikusi didesnio pasipriešinimo, okupavo visą ATR teritoriją. Anksčiau, 1792 m. birželio 25 d. Vilniuje buvo sudaryta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos Generalinė konfederacija, kurios vadovais tapo  LDK lauko etmonas Simonas Martynas Kasakausas ir jo brolis Livonijos vyskupas Juozapas Kazimieras Kasakauskas, siekė pirmiausiai sugrąžinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos teises. 1792 m. liepos 23 d. prie Targovicos konfederacijos prisijungė karalius ir LDK didysis kunigaikštis Stanislovas Augustas, tuo galutinai panaikindamas unitarinės Lenkijos valstybės šalininkų darbo vaisių – Gegužės 3 d. Konstituciją. Žvelgiant istoriškai matome, kad LDK elito mentalitetas reiškėsi tikėjimo, tautos ir Tėvynės Lietuvos meilės motyvais, o ne baimės ar asmeniniais interesais.

Senoji Lietuvos kario uniforma. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

1793 m. sausio 23 d. Peterburge buvo pasirašyta Antrojo pasidalijimo sutartis tarp Rusijos ir Prūsijos. Rusijai atiteko buvę istorinės LDK teritorijos: Kijevo, Braclavo, Podolės, Minsko vaivadijų žemės, rytinė Vilniaus vaivadijos dalis, Lietuvos Brastos žemė ir rytinė Voluinės dalis. Prūsija gavo vakarines Lenkijos žemes su Gdansku, Torūne, Poznane. 1793 m. birželio 17 d. Gardine sušauktas Rzeczpospollitos Seimas, Rusijos kariuomenės apsuptyje buvo priverstas patvirtinti pasidalijimą.  Lietuvos didysis iždininkas – ministras Mykolas Kleopas Oginskis, didysis kancleris Liutauras Chreptavičius, didysis etmonas S. M. Kasakauskas, Vilniaus vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis, kaip ir dauguma Seimo narių, savo parašu patvirtino Abiejų Tautų Respublikos teritorijų atidavimo sutartis su Rusija ir su Prūsija.

Gardino Seimas sutiko, kad Baltoji Rusia iki Nemuno aukštupio atitektų Rusijai kaip stačiatikių rusėnų žemės ir tarėsi su Rusija dėl ilgalaikės taikos. 1793 07 22 Seimas priėmė svarbiausią Lietuvai dokumentą – patvirtino „amžiną ir nepajudinamą taiką“ tarp ATR ir Rusijos su apibrėžta Lietuvai siena tarp etninių lietuvių katalikų ir stačiatikių rusėnų. Lenkijos karalius ir Lietuvos DK Stanislovas Augustas Poniatovskis savo ir būsimų valdovų vardu atsisakė nuo bet kokių pretenzijų į Rusijos užimtas teritorijas, o imperatorė Jekaterina II pažadėjo nekelti jokių pretenzijų dėl kitų ATR teritorijų.

Žvelgiant į ateitį, tai 1920.07.12 Taikos sutartyje tarp Sovietų Rusijos ir Lietuvos, Rusija, atsisakydama Lietuvos suvereno teisių, patvirtino tas pačias sienas. Deja, viską suteršė Kostiuška 2-asis – Juozapas Pilsudskis (Giniotas), užgrobęs Vilniaus kraštą stengėsi atkurti unitarinę Lenkiją be  Lietuvos valstybingumo.

Tačiau 1794 m. kovo 24 d. Krokuvoje prasidėjo sukilimas prieš Targovicos konfederacijos įvestą tvarką ir karas prieš antrąjį Lietuvos ir Lenkijos valstybės žemių užgrobimą, kuriam vadovavo generolas Tadas Kosciuška.  Jis save laikė lietuviu, buvo kilęs iš senų etninių lietuviškų žemių gyventojų, tuo metu jau suslavėjusių, o po II pasidalijimo jo gimtinė Kosava buvo likusi LDK teritorijoje, tačiau buvo užsikrėtęs Lenkijos centralizuotos unitarinės valsybės sukūrimo idėja.

1794 m. balandžio 16 d. sukilimas prasidėjo ir Lietuvoje. Pirmieji sukilo LDK kariuomenės daliniai Šiauliuose, o balandžio 23-24 d. Lietuvos sukilėliai užėmė Vilnių ir sostinėje  paskelbė sukilimo aktą. Buvo sudaryta vyriausybė – Lietuvos Tautinė Aukščiausioji Taryba, vadovaujama Jokūbo Jasinskio, pradėta kurti sukilėlių vykdomosios valdžios organai – deputacijos. Iki birželio 25 d. sukilimas išplito visoje Lietuvos teritorijoje. Inžinieriaus Jokūbo Jasinskio vadovaujami LDK sukilėliai veikė savarankiškai, kvietė ginti ne tik Lietuvos nepriklausomybę, bet ir kovoti dėl visų piliečių laisvės ir lygybės. Tačiau tam pasipriešinęs T. Kostiuška  panaikino Lietuvos Tautinę Aukščiausiąją Tarybą, o vadovą J. Jasinskį atleido. 

Deja, karas prieš Rusijos okupaciją buvo pralaimėtas (visa tai galima buvo numatyti, čia ne Amerika, kur T. Kostiuškai teko kovoti už nepriklausomybę), 1794 m. rugpjūčio 11 d. Rusijos kariuomenė užėmė Vilnių, o spalio mėn. viduryje ji užėmė visą Lietuvos teritoriją iki Nemuno, o Prūsijos kariuomenė užėmė Užnemunės Dainavą ir Suvalkiją. 1794 m. spalio 24 d. Peterburge buvo pasirašyta Rusijos, Prūsijos ir Austrijos prievartinė sutartis, trečiasis ATR pasidalijimas. Galima teigti, kad T. Kostiuškos sukilimas buvo beprasmis, nes sulaužė 1793.07.22 Seimo ratifikuotą Antro pasidalijimo sutartį, kurioje buvo įteisinta „amžina ir nepajudinamą taika“ tarp Rusijos ir ATR, todėl išaukė Rusijos karinį atsaką bei Lietuvos ir Lenkijos teritorijos trečiąjį pasidalijimą su LDK valstybingumo panaikinimu ir ATR sunaikinimu. 1795 m. lapkričio 25 d. buvo paskelbta, kad panaikinta Lenkijos ir Lietuvos valstybės karaliaus institucija, kiti titulai ir valstybės pilietybė. Stanislovas Augustas atsisakė sosto, o LDK Didžiaja kunigaikštiene tapo Jekaterina II. Karalius ir LDK didysis kunigaikštis Stanislovas Augustas kaip garbės kalinys išvežtas į Peterburgą, jam paskirta pensija. 1796 m. mirus Rusijos imperatorei, Lietuvos didžiajai kunigaikštienei Jekaterinai II, sostą paveldėjo jos ir kito meilužio, Sergejaus Saltykovo sūnus Pavelas I. Buvusio ATR karaliaus išlaikymui skirtos lėšos buvo sumažintos, 1798 m. vasario 12 d. Stanislovas Augustas mirė turėdamas daugybę skolų.

Galime pastebėti, kad LDK karo vadai, didikai ir bajorai ir net aukšti religijų vadovai puoselėjo viltis ir dėjo daug pastangų norėdami atstatyti Lietuvos valstybės – kunigaikštijos teises, net ir Rusijos imperijos sudėtyje. Šiam tikslui ir veiksmui paskata buvo Gegužės 3 d. konstitucijos LDK teisių ir valstybingumo panaikinimas. Stebėtina, kad istorijografijoje šie veiksmai vadinami prorusiškais ir net išdavikiškais, tai prolenkiškos istorijos traktavimas. Akivaizdu, kad Lietuvos patriotiškas elitas siekė, nors su autonominėmis Kunigaikštijos teisėmis, Lietuvos valstybės, išlikimo ir tęstinumo.

Keletas duomenų apie iškilųjį asmenį vyskupą Ignotą Jokūbą Masalskį, LDK didžiavyrį, Verkių rūmų  – būsimą Vilniaus Versalį statytoją, jo rūpesčiu rekonstruota Vilniaus katedra. Vilniaus vyskupas buvo labai išsilavinęs žmogus, bendravo su žymiais to meto meno ir mokslo žmonėmis, globojo architektus Martyną Knakfusą ir Lauryną Gucevičių.

1762 m. tapęs Vilniaus vyskupu, jis Vilniaus vyskupiją padalino į tris konsistorijas: Trakų, Gardino ir Slucko. Baro konfederacijos metu I. J. Masalskis, siekdamas taikos, tarpininkavo tarp įvairių politinių grupuočių, buvo Edukacinės komisijos įkūrėjas ir vadovas. Vyskupas nusipelnė, kurdamas Lietuvos parapinių mokyklų tinklą su lietuvių kalbos mokymusi. Tai buvo plataus užmojo projektas ir originalus lietuviškos Apšvietos manifestas. Greta parapijos bažnyčios – šioje uždaroje aplinkoje turėjo atsirasti ir parapijos mokykla. Tokia dvipolė „bažnyčios–mokyklos“ ašis turėjo ugdyti naują tautos atstovo tipą, pretenduojantį tapti  aktyviu valstybės piliečiu. Vyskupas pertvarkė Vilniaus kunigų seminariją, įvedė Lietuvos istorijos, lenkų kalbos dėstymą. Kartu reikalavo, kad kaimo parapijose dirbantys kunigai mokėtų lietuviškai. Visa tai I. J. Masalskis subrandino 1778-1792 m. keliaudamas po Vakarų šalis Prūsiją, Prancūziją ir Italiją. 1788 m. dalyvavo Ketverių metų Seime, pasisakė prieš naikinančią Lietuvą Gegužės 3 d. konstituciją ir jos reformas, o 1793 m. Gardino Seime prisiekė imperatorei Jekaterinai II, turėdamas tikslą atkurti Lietuvos Didžiąją kunigaikštiją Rusijos imperijos sudėtyje.

Priešais Lietuvos Karaliaus Gedimino paminklą – improvizuotos viduramžių kautynės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt nuotr.

1794 metų sausį I. J. Masalskis atvyko į Varšuvą. Kaip Teisingumo departamento pirmininkas redagavo universalą, kuriuo pasmerkė Tado Kosciuškos sukilimą. Sukilėliai jį sučiupo ir apkaltino Lenkijos valstybės išdavimu ir 1794 m. birželio  28 d. Lietuvos didžiavyrį be teismo paniekinamai pakorė Varšuvoje. 1795 m. vyskupo I. J. Masalskio palaikai pargabenti į Vilnių ir palaidoti katedros kriptoje.

„Simonas Kosakovskis (1741–1794) – vienas aktyviausių Švietimo epochos valstybininkų, priskirtinas prie ryškiausių Senosios Lietuvos valstybės – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės – istorinių asmenybių, lemtingai paveikusių visuomenės būvį ir valstybės raidą. Svarbiausios jo visuomeninės raiškos sferos buvo politika ir karyba, epizodiškai – diplomatija“. (Vydas Dolinskas „Simonas Kosakovskis. Politinė ir karinė veikla LDK 1763 – 1794).

Tai antrasis Lietuvos didžiavyris Simonas Mykolas Kasakauskas 1792 m. birželio 25 d. Vilniaus Šv. Jono bažnyčioje vykusioje iškilmingoje sueigoje, kurioje dalyvavo Vilniaus universiteto profesoriai bei miesto amatininkų atstovai, jis buvo paskelbtas Lietuvos Didžiuoju etmonu. Šv. Mišias aukojo Livonijos vyskupas jo brolis Juozapas Kazimieras Kasakauskas (1738–1794). 1793 metų Gardino seime, svarstant antrąjį ATR pasidalinimą, S. M. Kasakauskas siūlė Lietuvą prijungti prie Rusijos atskiros kunigaikštijos autonominėmis teisėmis, todėl karalius Stanislovas Augustas paskyrė jį į deputaciją, turėjusią derėtis su Rusijos pasiuntiniu Jokūbu Sieversu.

Deja, šiuos planus sužlugdė T. Kosciuškos sukilimas. T. Kostiuškos įsakymu 1794 m. balandžio 24 d. S. M. Kasakauskas buvo suimtas Vilniuje ir pasodintas Arsenalo rūsyje. Balandžio 25 dieną kriminalinis teismas nuteisė LDK Didyjį etmoną mirties bausme pakariant. Jis buvo pakartas priešais Vilniaus rotušę. Užveržiant paskutiniam LDK Didžiajam etmonui kilpą suskambo Šv. Kazimiero bažnyčios varpai, o minia pradėjo skanduoti: „Tegyvuoja Rzeczpospollita!“ Taip buvo paniekinančiai nužudytas Lietuvos didžiavyris, kuris veikė ir kovojo už LDK teisių atstatymą. Vėliau jo kūnas palaidotas Jonavos Šv. Jokūbo bažnyčios požemiuose.

Juozapas Kazimieras Kasakauskas gimė 1738.03.16  Šilų dvare Jonavos vlsč. 1765 m. Vilniaus katedros prelatas, o iki 1769 m. Vilniaus dvasininkų kolegijos vadovas. 1773 m. Volpoje pastatydino bažnyčią, Jonavos bažnyčios fundatorius, Volpoje ir Jonavoje įsteigė Marijonų vienuolynus. Vilniaus koadjutorius, poetas, dramaturgas, memuaristas, vertėjas. Nuo 1781m. Livonijos vyskupas. 1782–86 Nuolatinės Tarybos (ATR aukščiausia vykdomoji valdžia) narys, buvo Baro konfederacijos priešininkas. Ketverių metų seime (1788–92) laikėsi LDK teisių atstatymo pozicijos. Pasisakė prieš Gegužės 3 d. konstituciją, apie ją kūrė paskvilius. Kartu su broliu Simonu vadovavo Targovicos konfederacijai Lietuvoje ir siekė atstatyti LDK teises. Prasidėjus T. Kosciuškos sukilimui liko Varšuvoje. 1794.04.17 Kosciuškos įsakymu sukilėlių Varšuvoje suimtas ir įkalintas arsenale; nuteistas mirties bausme ir pakartas.

Išvardinti LDK patriotai didžiavyriai vyskupai – kankiniai ir paskutinis Lietuvos Didysis etmonas, paniekinamai nužudyti pakariant nėra pagerbti dabartinėje Lietuvoje. Priešingai, T. Kostiuška, dėl kurio organizuoto sukilimo buvo visiškai sunaikinta ATR, yra pagerbtas, jo vardu yra pavadinta gatvė Vilniuje ir Kaune. Valdovų rūmų muziejus galėtų imtis iniciatyvos šią skriaudą mūsų istorijai ir patriotams didžiavyriams atitaisyti.

Kita Lietuvos įžymi asmenybė grafas Mykolas Kleopas Oginskis ne tik kūrė muziką, bet atliko svarbų vaidmenį paskutiniu ATR gyvavimo laikotarpiu.

M. K. Oginskis buvo LDK politikas ir diplomatas, 1793 m. ministras – LDK Didysis iždininkas, vėliau – Rusijos imperijos senatorius, slaptasis imperatoriaus Aleksndro I patarėjas, Vilniaus universiteto garbės narys ir mecenatas.

Ketverių metų Seimo laikotarpiu M. K. Oginskis reiškėsi jau kaip Stanislovo Augusto Poniatovskio šalininkas. 1790 metų kovo 29 d. Abiejų Tautų Respublikai ir Prūsijai pasirašius sąjungos sutartį, M. K. Oginskis buvo paskirtas ypatinguoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Nyderlandų respublikoje, kur siekė ir gavo olandų prekybos namų paskolas ATR.

M. K. Oginskis pasisakė prieš 1791 m. Gegužės 3 d. konstituciją. Ši jo kritika pasiekė Stanislovo Augusto ausis, tad grafui teko aiškintis karaliui dėl savo elgesio bei įrodyti lojalumą, tuomet nedelsiant atvyko į Vilnių ir Rotušėje įsirašė į municipaliteto knygas. Todėl 1792 metų gegužės 3 d. dalyvavo pirmųjų Konstitucijos metinių minėjimo iškilmėse Varšuvoje kaip „Vilniaus municipaliteto delegatas“. Rusijos intervencijos akivaizdoje Gardino Seime, būdamas LDK Didžiuoju iždininku ir pasirašęs Antrojo pasidalijimo sutartį, skubiai išvyko į užsienį. Kai buvo sekvestruoti jo dvarai, sugrįžo ir prisiekė Torgovicos konfederacijai.

Prasidėjus 1794 m. sukilimui, stojo į sukilėlių gretas, buvo Lietuvos Tautinės Aukščiausiosios Tarybos narys. M. K. Oginskis organizavo savo kavalerijos diviziją. Po sukilimo ir trečiojo ATR pasidalijimo emigravo. Emigracijoje Konstantinopolyje ir Paryžiuje M. K. Oginskis laiškais kreipėsi į Napoleoną Bonapartą, prašydamas padėti Lietuvai ir Lenkijai atgauti savarankiškumą, tačiau Napoleonas pripažindamas, kad nors Lietuva ir Lenkija neteisėtai pateko Rusijos valdžioje, bet jos kaip ir kitos tautos privalo ginklo pagalba atsikovoti savo valstybių teises.

1802 metais, gavęs Rusijos imperatoriaus Aleksandro I malonę, sugrįžo į Tėvynę ir 1803–1806 metais M. K. Oginskis įsijungė į Rusijos imperijos švietimo reformos, vykdomos pagal ATR Edukacinės komisijos modelį, įgyvendinimą. 1810 metais M. K. Oginskis tapo imperijos senatoriumi Lietuvai ir slaptuoju patarėju vakarinių Rusijos imperijos gubernijų klausimams. Rusijos ir Prancūzijos karo išvakarėse senatorius M. K. Oginskis imperatoriui Aleksandrui I pateikė autonominės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos atkūrimo projektą. Nors imperatorius pradžioje buvo pritaręs, tačiau tarptautinė padėtis keitėsi ir projekto įgyvendinti nepavyko. Šią M. K. Oginskio veiklą reikėtų nuodugniai tyrinėti Rusijos imperijos archyvuose, kodėl nepavyko atkurti autonominės LDK Rusijos imperijos sudėtyje?

1863 m. Valstiečių sukilimas Lietuvoje. Konstantino Bogdano istorinė kompozicija. Slaptai.lt nuotr.

Nors istorijos tolimesnis vyksmas rodo, kad po 1808-09 m. karo tarp Rusijos ir Švedijos, Suomijos didžiajai kunigaikštijai pavyko tapti autonomine kunigaikštija Rusijos imperijoje, kuri gyvavo iki 1917 m. Suomijai paskelbus nepriklausomybę. Juolab tyrinėti archyvus skatina tai, kad Napoleonui pralaimėjus karą su Rusija ir jos sąjungininkais, T. Kosciuška 1814 m. Paryžiuje susitikęs su Rusijos imperatoriumi Aleksandru I, įtikinėjo jį grąžinti Lenkijai laisvę. Po to su imperatoriumi dar kartą susitikęs Vienos kongrese, gavo iš jo pažadą, kad bus įkurta Lenkijos karalystė. Taigi, Lietuvos elito idėja išlaikyti autonominę LDK Rusijos imperijos sudėtyje nebvo įgyvendinta, bet šia idėja pasinaudojo Suomija ir Lenkija. 1907 m. Napoleonui nugalėjus Prūsiją, Lenkijos dalis ir Lietuvos Užnemunės Dainava ir Suvalkija priklausiusios Prūsijai  tapo Varšuvos kunigaikštystės dalimi, kurioje veikė Napoleono kodeksas ir buvo panaikinta baudžiava. Po Napoleono pralaimėjimo Rusijai, 1915 m. Europos valstybių vadovų Vienos kongrese buvo atkurta ir Lenkijos karalystė Rusijos imperijos sudėtyje. Galima prielaida, kad T. Kostiuška pasirūpino tik Lenkijos atkūrimu, o jo įsakymu nužudžius LDK vadovus, buvusius savo bendrapiliečius ir nujautęs, jog gali būti nuteistas, todėl manytina, kad pokalbiuose su Aleksandru I stengėsi, jog Lietuvos DK nebūtų atkurta. Ši prielaida dar kartą veda prie minties ir galimos priežasties, kodėl imperijos senatoriui M. K. Oginskiui, turėjusiam imperatoriaus pasitikėjimą, nepavyko įgyvendinti Aleksandro I pažado atkurti Lietuvos DK Rusijos imperijos sudėtyje. Priešingai, T. Kostiuškai, sukilimui pralaimėjus ir patekusiam į Rusijos nelaisvę bei du metus kalėjusiam Petropavlovsko kalėjime, pasisekė įtikinti imperatorių, o Rusijos senatoriui grafui M. K. Oginskiui nepavyko, tai kur čia „šuo pakastas“?

Po LDK didžiojo kunigaikščio Stanislovo Augusto visų titulų panaikinmo, Lietuvos Didžiosios kunigaikštienės titulas atiteko Rusijos imperatorei Jekaterina II, o Rusija tapo LDK suvereniteto teisių perėmėja. Galima teigti, kad 1815 m. Vienos kongrese vadovaujantis tarptautine teise buvo atstatytos Lenkijos karalystės valstybingumo teisės, o LDK suvereno teisės atiteko Rusijos imperijai.

Šį Lietuvos istorijos laikmetį vertinau iš Lietuvos intersų, todėl kai kurios įžvalgos nepatiks istorikams prisitaikėliškai kalbantiems ar rašantiems pagal kaimynų istorinius pasakojimus (naratyvus).

2020.05.11; 08:00

Vilniaus knygų mugėje vasario 20-ąją buvo pristatytas pulkininko Kazio Škirpos veikalas „Sukilimas“ (pirmą kartą išleistas 1975 metais Vašingtone).

Apie Kazį Škirpą, gynusį nepriklausomos Lietuvos interesus ypatingai sudėtingomis sąlygomis, apie 1941-ųjų metų Birželio sukilimą, kuris labai nepalankus Rusijos imperialistams, teigiantiems, esą Lietuva savo noru įstojo į Sovietų Sąjungą, bei Vokietijos slaptųjų tarnybų intrigas Antrojo pasaulinio karo metais pasakoja knygos „Sukilimas“ leidybos iniciatorius dr. Petras Gervė, istorija profesionaliai besidomintis žurnalistas, publicistas Vidmantas Valiušaitis, istorikas, diplomatas Bronius Makauskas ir atsargos pulkininkas Ignas Stankovičius.

Šioje, trečiojoje, dalyje skelbiamos žurnalisto Vidmanto Valiušaičio ir atsargos karininko Igno Stankovičiaus pastabos.

2020.02.21; 13:07

Vilniaus knygų mugėje vasario 20-ąją buvo pristatytas pulkininko Kazio Škirpos veikalas „Sukilimas“ (pirmą kartą išleistas 1975 metais Vašingtone).

Apie Kazį Škirpą, gynusį nepriklausomos Lietuvos interesus ypatingai sudėtingomis sąlygomis, apie 1941-ųjų metų Birželio sukilimą, kuris labai nepalankus Rusijos imperialistams, teigiantiems, esą Lietuva savo noru įstojo į Sovietų Sąjungą, bei Vokietijos slaptųjų tarnybų intrigas Antrojo pasaulinio karo metais pasakoja knygos „Sukilimas“ leidybos iniciatorius dr. Petras Gervė, istorija profesionaliai besidomintis žurnalistas, publicistas Vidmantas Valiušaitis, istorikas, diplomatas Bronius Makauskas ir atsargos pulkininkas Ignas Stankovičius.

Šioje, antrojoje, dalyje – istoriko Broniaus Makausko komentaras.

Trečiojoje dalyje bus skelbiamos žurnalisto Vidmanto Valiušaičio ir atsargos pulkininko Igno Stankovičiaus įžvalgos.

2020.02.21; 13:00

Vilniaus knygų mugėje vasario 20-ąją buvo pristatytas pulkininko Kazio Škirpos veikalas „Sukilimas“ (pirmą kartą išleistas 1975 metais Vašingtone).

Apie Kazį Škirpą, gynusį nepriklausomos Lietuvos interesus ypatingai sudėtingomis sąlygomis, apie 1941-ųjų metų Birželio sukilimą, kuris labai nepalankus Rusijos imperialistams, teigiantiems, esą Lietuva savo noru įstojo į Sovietų Sąjungą, bei Vokietijos slaptųjų tarnybų intrigas Antrojo pasaulinio karo metais pasakoja knygos „Sukilimas“ leidybos iniciatorius dr. Petras Gervė, istorija profesionaliai besidomintis žurnalistas, publicistas Vidmantas Valiušaitis, istorikas, diplomatas Bronius Makauskas ir atsargos pulkininkas Ignas Stankovičius.

Šioje, pirmojoje, dalyje – žurnalisto Vidmanto Valiušaičio ir knygai dienos šviesą pamatyti padėjusio dr. Petro Gervės komentarai.

Antrojoje dalyje skelbiamos istoriko Broniaus Makausko, o trečiojoje – atsargos pulkininko Igno Stankovičiaus įžvalgos.

2020.02.21; 11:49

Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Ne vien dėl Visuotinės žmogaus teisių ir laisvių deklaracijos.

Mano senelės Elenos Vainės Oranskaitės Šakalienės (palaidota Marijampolės kapinėse šalia savo vyro Antano Šakalio, Vlado Šakalio, žinomo pasipriešinimo sovietiniams okupantams  dalyvio https://slaptai.lt/knygos_rus/Antarktidos_imperatorius/?page=3, senelio) protėvių gyvenimas tampriai susijęs su Ukraina LDK ir vėlesniais laikais.

Vainiai Oranskiai visada buvo aršūs Maskvos priešininkai, karų su Rusija dalyviai. Paminėsiu žymesnius iš dar neskelbtos su šaltinių citavimu knygos. Jos parašymą stimuliavo ir tik ką a.a. profesoriaus Edvardo Gudavičiaus veikalai.

Trys broliai Vainiai Oranskiai (herbas Kosciecza) Vilniuje vykdė įvairius Lietuvos didžiųjų kunigaikščių pavedimus.

Vienas iš jų 1540 metais buvo Žygimanto Senojo pasiuntinys pas Krymo chaną Sahib Girejų. 1537 m. Sahib Girejus po ilgų derybų sutiko atnaujinti sąjungą su LDK, nukreiptą prieš Maskvą. Chanas paleido nuo 1538 m. užstatu laikytą LDK didįjį pasiuntinį Mykolą Tiškevičių, ir 1540 m. pabaigoje, po Vainiaus Oranskio kelionės iš Vilniaus į Krymą, sutartis buvo galutinai patvirtinta. Lietuvos Metrikoje ties 1540 m. data užrašytas Žygimanto Senojo laiškas chanui.

Kiti du, Paulius ir Simonas, buvo Žygimanto Augusto pasiuntiniai, gabendavę iš Vilniaus slaptus Didžiojo kunigaikščio įsakymus per karą su Rusija. Lietuvos Metrikoje aprašyta bent 20 jų atliktų žygių, kai kurie – po kelis tūkstančius kilometrų. Per dieną kartais nukeliaudavo apie 125 – 150 km.

Karo su Maskva metu, 1562 m. spalio 19 d. Pauliaus Vainiaus Oranskio sūnus Mykolas iš Vilniaus  vyko su Žygimanto Augusto laiškais į Vasiliškes, Mastus, Skidlius, Radunę, Mstibogovą, Eišiškes, Varėną, Konevą, Dubičius, Zelvą, Valkaviską, Slanimą, Lydą, Bielyčią; Veliuoną, Punią, Anykščius, Žiežmarius, Josvainius, Skirsnemunę, Raseinius, Birštoną, Alytų, Simną ir Nemunaitį, o  1563 m. rugsėjo 17 d. –  į Gardino, Bielsko, Drogičino, Ašmenos pavietus.

1569–1572 m. Paulius Vainius Oranskis buvo Voluinės Vladimiro seniūno pavaduotojas. Čia iš Žygimanto Augusto jis buvo gavęs nuosavybėn žemių.

Voluinėje nekilnojamojo turto turėjusiam Pauliui Vainiui Oranskiui teko išgyventi krašto inkorporavimo į Lenkiją tragediją, Liublino unijos akto pasirašymo išvakarėse.

Štai kaip įvykius Voluinėje aprašo tik ką a.a. prof. Edvardas Gudavičius savo knygoje “Lietuvos istorija. Nuo seniausių laikų iki 1569 metų”.

“Kovo 26 d. Lenkijos Seimas pritarė Žygimanto Augusto projektui Voluinei prijungti. Buvo pateiktas ir Seimo priimtas „Palenkės ir Voluinės sugrąžinimo“ aktas”. Kovo 28 d. valdovas pasirašė Palenkės ir Voluinės prijungimo privilegijas. Karaliaus universalai reikalavo iš tų Palenkės ir Voluinės senatorių ir atstovų, kurie dar neįsijungė į Lenkijos Seimą ir Senatą, tai padaryti ir prisiekti Lenkijos karūnai. Abi vaivadijos pakluso ne iš karto, ypač jų diduomenė. Žinoma, priešintis buvo galima tik pasyviai. Voluinės vaivada Bazilijus Ostrogiškis priesaiką atidėjo teisindamasis liga. Kai kas protestavo, kad raštai antspauduoti ne Lietuvos antspaudais. Lietuvai neturint jėgų šiems veiksmams pasipriešinti, visa tai buvo, žinoma, beviltiška…. Balandžio 4 d. Lenkijos Seimo atstovai pareikalavo iš neprisiekusiųjų atimti urėdus. Žygimantas Augustas, ieškodamas asmeninių kompromisų, atleido tiems, kurie teisinosi vien liga…. Su gudiškąja Voluine buvo dar sunkiau – daug kas neatvyko prisiekti numatytą gegužės 14 d. Teko pratęsti terminą iki gegužės 23-26 d. Pagaliau buvo priversti prisiekti vyskupas Vežbickis, Voluinės vaivada Čartoriskis…Pamatęs priešinimosi beviltiškumą, iš savo dvarų Voluinėje prisiekė Eustachijus Valavičius. Birželio 1 d. priesaiką už savo …Voluinės dvarus atliko Mikalojus Radvila Rudasis ir kunigaikštis Romanas Sanguška… Per porą mėnesių Lietuvos valdovas atėmė iš bejėgės savo valdomos šalies pusę jos teritorijos.“Voluinės Vladimiro pavieto dvarininkų, kurie 1569 m. prisiekė Lenkijai, sąrašuose užrašyti: Tichna, Vladimiro pavieto vaznys , ir jo brolis Jukna Oranskiai.”

Priešais Lietuvos Karaliaus Gedimino paminklą – improvizuotos viduramžių kautynės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt nuotr.

Žinoma, kad rotmistras Mykolas Vainius Oranskis dalyvavo Stepono Batoro ekspedicijose į Maskvos valstybę (1579 – 1582 m.), kurių pagrindinis rezultatas – Polocko atsiėmimas ir taikos sutarties su Maskva pasirašymas.

Pinsko ir Turovo unitų vyskupas Pachomijus Vainius Oranskis (1599–1655 m.) karjerą pradėjo Vilniuje, o mokslus baigė Romoje, prieš mirtį karaliaus buvo paskirtas Kijevo ir visos Rusios unitų metropolitu.

Stanislovas Vainius Oranskis (1730–1786 m.) buvo vienas antirusiškos Baro konfederacijos sukūrimo aktyvių dalyvių, dalyvavo mūšiuose su Kotrynos II kariuomene Podolėje, taip pat Baro gynyboje. Jo parašas ant 1768 m. vasario 29 d. akto, skelbiančio karaliaus Stanislovo Poniatovskio nušalinimą nuo sosto ir karą su Rusija, yra septintas iš eilės.

Vlado Šakalio ir mano prosenelis, Elenos Vainės Oranskaitės tėvas, Mikalojus netiesiogiai dalyvavo 1863 m. sukilime. Carinės valdžios sudarytuose nepilnuose sukilėlių sąrašuose paminėta apie 20 grafo Pliaterio sukilėlių iš Sebežo ir jo apylinkių. Vienas iš keturių brolių Vainių Oranskių su keliais draugais buvo paimti į nelaisvę. Sukilėliams simpatizavęs brolis Mikalojus, tuo metu buvęs Sebežo teisėjas, surengė jų pabėgimą. Vėliau bėgliai buvo sugauti ir nuteisti aštuoneriems metams katorgos darbų, o iš M. Vainiaus Oranskio buvo atimta teisė dirbti valstybės tarnyboje.

Vainių Oranskių gyvenimuose būta visokių istorijų. Štai pora iš jų dar neskelbtoje mūsų knygoje.

Rotmistras Mykolas Vainius Oranskis, 1609 metais turėjęs nuosavybėje Laskovo kaimą prie Voluinės Vladimiro, patyrė nuostabią, bet nelinksmą jam istoriją, turėjusią atgarsį ir šiais laikais.

Tais metais jo valstietis Kirilas Božko prie Laskovo kaimo Voluinėje surado brangų lobį. Bajoras laikė save teisėtu radinio, kurį pats įvertino 1000 auksinių, t. y. daugiau negu buvo vertas pats Laskovo kaimas su visa kuo, savininku. Tačiau nepaisant įstatymo raidės, pripažinusios žemės šeimininką radinio savininku, bajoras taip ir neatgavo šio lobio. Jis nukeliavo „per rankas“. Iš valstiečio brangenybės pakliuvo prekeiviui žydui Chaskeliui iš Voluinės Vladimiro, o tas, išsigandęs teismo, perdavė jas karaliaus pilies valdininkui – burggrafui Andriui Misevskiui.

Dvikova. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Mykolo Vainiaus Oranskio teismo byloje prieš A. Misevskį, apkaltinus jį turto pasisavinimu, pastarasis teismui reikalaujant pateikė brangenybių sąrašą ir aprašą. Jame buvo ir kažkokių labai stambių auksinių monetų: „keturi auksiniai auksinai, panašūs į portugalus, su auselėmis; du auksinai, žymiai mažesni, taip pat su ąselėmis; vienas auksinis auksinas, panašus į Šv. Jono galvą su ąsele“. Be jų, valstietis Božko surado lauke „sidabrinę taurelę, du daiktus, panašius į vėžį, nuklotus granato akmenimis; keturias paauksuotas sagtis ir keturis paauksuotus sidabrinius kryželius“.

Byla “Mykolas Vainius Oranskis prieš A. Misevskį baigėsi tik 1626 metais. Jis lobio neatgavo, nes A. Misevskis pateikė teismui visagalio vaivadijos valdytojo kunigaikščio Jonušo Ostrogiškio raštelį, kuriame buvo parašyta, kad brangenybes gavo ir … paaukojo Viešpačiui Dievui, t. y. Bažnyčiai. O Bažnyčia – šventas reikalas.

Ir štai 1898 metų vasarą Uspenskio soboro – pagrindinės Kijevo Pečioros vienuolyno šventovės – galerijoje vyko remontas. Netikėtai vienoje sienoje buvo aptikta tuštuma – slėptuvė. Iš jos ant sukrėstų darbininkų pasipylė… auksas ir sidabras. Taip buvo aptiktas milžiniškas senovinių monetų lobis, kažkada užmūrytas cerkvėje.

Vertybių apskaita parodė, kad lobis svėrė 18 pūdų, t. y. apie 300 kilogramų. Komisija suskaičiavo 6184 auksines ir 9895 sidabrines monetas. Tarp jų buvo gana retai pasitaikančių Stepono Batoro (1576-1586), Zigmanto Vazos (1587-1632), Vladislovo Vazos (1632-1648) ir Jono Kazimiero (1648 – 1668) donatyvų ir portugalų. Be to, čia buvo įžymių Lietuvos didikų – kunigaikščių Radvilų – šeimyninių žetonų, taip pat unikalus kunigaikščio Konstantino Ostrogiškio (1526-1608) nukaldintas medalis.

Viena iš didžiausių monetų ryškiai skyrėsi iš kitų. Ji turėjo privirintą gofruotą ąselę, apačioje papuoštą perliukų kekele. Tai buvo ne šiaip sau moneta, o tikras senovės Romos medalionas, svėręs 42 gramus.

Tokių radinių nebuvo matęs ne tik Kijevas, bet ir visa Rusijos imperija. Jo vertė daug kartų viršijo ne tik lobyje buvusių retų viduramžių monetų, bet ir unikalių XVI-XVII a. šeimyninių medalių ir žetonų vertę.

Medaliono averse buvo atspaustas imperatoriaus biustas profiliu. Ratu atspaustas lotyniškas užrašas išvertus bylojo: „Viešpats mūsų Konstantinas Augustas“. Monarcho paradinės karinės aprangos atributai – insignijos buvo: brangakmeniais papuošta diadema, šarvai ir karinis apsiaustas, ant peties sutvirtintas brangia sege – fibula su brangiaisiais akmenimis.

Medaliono reverse buvo pavaizduotas šešių žirgų kinkinio kovos vežimas. Jame – du žmonės, o užrašas – legenda bylojo: „Viešpačiai mūsų Konstancijus ir Konstantinas Augustai“.

Ukrainos simboliai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tuo būdu pasaulio numizmatiką papildė dar vienas unikalus Romos medalionas, iš tų, kuriuos vadina „multiplais“, – ypač stambių monetų, kurių matmenys ženkliai viršija įprastinius nominalus.

A.Misevskio, sudariusio du 18 brangių daiktų, perduotų jam į „sekvestrą“, t. y. į vyriausybės depozitą, sąrašus, dėka XIX a. pabaigoje ir XX a. mokslininkai sugebėjo iš esmės išsiaiškinti tų daiktų  išvaizdą.

Dokumente vienas iš „auksinų“ palyginamas su Šv. Jono galva, tad buvo galima manyti, kad tai kažkokio Romos imperatoriaus medalionas. Juk „galvutėmis“ viduramžių ukrainiečių valstiečiai vadino gausius romėniškų monetų radinius. Imperatorių veidų atvaizdai kažkodėl priminė jiems nukirstą Jono Krikštytojo galvą, dubenyje atneštą Erodui į puotų salę.

Tuo būdu teisminė Laskovo auksinių Romos medalionų ir kitų brangenybių lobio suradimo bylos analizė leido datuoti brangenybes IV – V a. Tai buvo pirmasis tokios rūšies lobis, aptiktas Europoje.

Aptikto Kijeve lobio dalį neabejotinai sudarė ir Laskovo lobis.

(Bus daugiau)

2020.01.29; 07:00

Žemaitijoje 1862 m. platintas ranka pieštas plakatas su perlaužto kryžiaus atvaizdu ir lietuvišku tekstu. LNM nuotr.

Sausio 22-ąją sukanka 157-eri metai nuo 1863-1864 m. ginkluoto sukilimo pradžios. Šia proga Lietuvos nacionalinio muziejaus salėje bus pristatoma nauja istorikės Aldonos Prašmantaitės publikacija „Perlaužto kryžiaus kodas. Lietuviški 1862 metų plakatai“, taip pat bus surengta dviejų iki šių dienų išlikusių 1862 m. lietuviškų plakatų paroda.
 
Pasak Lietuvos nacionalinio muziejaus viešųjų ryšių specialisto Armino Šileikio, pristatomos knygos objektas – tai šiaurės Žemaitijoje 1862 m. platinti ranka piešti plakatai su perlaužto kryžiaus atvaizdu ir lietuvišku tekstu, kviečiančiu ginti katalikų tikėjimą nuo „maskolių“.
 
Rusijos imperijos valdžia žemaitiškus plakatus vertino kaip antivyriausybinės veiklos apraišką. Plakatus žandarai nuimdavo, kai tik juos pastebėdavo arba gaudavo žinią apie jų pasirodymą.
 
Plakatų platinimo akcija truko penketą mėnesių – nuo 1862 m. kovo pradžios iki liepos antros pusės. Istorikės A. Prašmantaitės turimomis žiniomis, anuomet ant 10 bažnyčių sienų ar durų buvo išklijuota 11 plakatų.
 
Nuo pat pradžių dėtos pastangos išaiškinti plakatus piešusius ir juos platinusius asmenis. Istorikė paradoksu vadina tai, kad imperijos pareigūnų plakatams suteiktas daiktinio nusikalstamos veikos įkalčio statusas prisidėjo prie to, jog dalis jų išliko iki mūsų dienų.
 
Pristatant knygą bus surengta dviejų originalių ir iki šių dienų išsaugotų 1862 m. lietuviškų plakatų paroda.
 
Pirmąkart viešai bus eksponuojamas 1862 m. balandžio 8 d. ant Kurtuvėnų Šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčios durų buvęs priklijuotas plakatas, dabar saugomas Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje. Antrasis – Lietuvos nacionalinio muziejaus nuolatinėje ekspozicijoje rodomas vadinamasis Šaukėnų egzempliorius.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.22; 00:30

Slaptai.lt redakcija skelbia keletą ištraukų iš įdomios, prasmingos, kvapą gniaužiančios parodos, skirtos pagerbti 1863 metų sukilėlių atminimą. Pasižvalgymas po niūrias kalėjimo kameras, sukilėlių turėti ginklai, sukilėlių žvilgsniai iš nuo laiko pageltusių nuotraukų, istorikų komentarai, – visa tai paliko neišdildomą įspūdį.

Slaptai.lt informacija

2019.12.01; 09:04    

Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda, penktadienį dalyvaudamas 1863-1864 m. sukilimo vadų ir dalyvių laidojimo ceremonijoje, pasidžiaugė, kad joje dalyvauja įvairių tautų atstovai – lietuviai, lenkai, baltarusiai, ukrainiečiai. Tai, pasak Lenkijos vadovo, primena apie šių tautų bendrystę.
 
„Mes esame daugelio tautų respublikos, kurią drauge kūrė mūsų protėviai, palikimo saugotojai“, – penktadienį Vilniuje vykusioje 1863-1864 m. sukilimo vadų ir dalyvių laidojimo ceremonijoje sakė A. Duda.
 
Lenkijos vadovas skirtingomis kalbomis pasakė sukilimo dalyvių šūkį: „Už mūsų ir jūsų laisvę“.
 
„Tokį šūkį, užrašytą ant vėliavų ir giliai širdyse, nešiojo visi mūsų didvyriai sukilėliai“, – sakė A. Duda.
 
Lenkijos vadovo teigimu, sukilimo dalyvių laidojimo ceremonija primena kaimyninėms tautoms apie jas siejančią bendrą istoriją.
 
„Esame čia tam, kad mus sieja ta pati, kaip ir tada, prieš 156 metus, atminties ir likimo bendrystė – vertybių ir siekių bendrystė“, – teigė Lenkijos prezidentas.
 
Kartu A. Duda prisiminė ir partizaninį judėjimą. Tokie įvykiai, pasak jo, parodo laisvės kainą ir dalyvių didvyriškumą. Didvyriškumas, Lenkijos prezidento teigimu, niekada nebuvo ir nėra užmirštas.
 
„Jie, žuvę prieš 150 metų ir prieš 70 metų, mūsų tautoms yra laisvės didvyriai. Visus juos ištiko tas pats likimas – pasmerkimas, garbės nuplėšimas, nužudymas ir užmarštis, bet mes čia, Vidurio Europoje, su tuo niekada nesusitaikėme. Puoselėjome atminimą, nepaisydami nutylėjimų, garbinome jų žygius tyliai namuose ir kapinėse, o šiandien darome tai iškilmingai kartu, nes vėl esame laisvi žmonės“, – pridūrė A. Duda.
 
Ceremonijos metu yra laidojami 1863-1864 m. sukilimo vadai Zigmantas Sierakauskas ir Konstantinas Kalinauskas bei dar 18 sukilimo dalyvių, kurių palaikai atsitiktinai buvo rasti Gedimino kalne 2017 m. sausio 3 d., pradėjus kalno šlaitų tvarkymo darbus.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.11.22; 18:55

1863–1864 m. sukilimo vadų ir dalyvių pagerbimo ceremonija. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Prezidentas Gitanas Nausėda ir Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda su pirmosiomis poniomis dalyvavo 1863-1864 m. sukilimo vadų Zigmanto Sierakausko ir Konstantino Kalinausko bei dar 18-os sukilimo dalyvių, kurių palaikai rasti Gedimino kalne, valstybinėse laidotuvėse. Ceremonijoje taip pat dalyvavo kiti garbingi užsienio svečiai iš Lenkijos, Baltarusijos, Ukrainos ir Latvijos.
 
Vilniaus Arkikatedroje bazilikoje vykusių šv. Mišių metu Lietuvos prezidentas pabrėžė, kad 1863-1864 m. sukilimo vadai ir dalyviai buvo savojo laikmečio atspindys: bajorai ir miestiečiai, valstiečiai ir dvasininkai, sukilimo organizatoriai ir vadai, konspiratoriai ir šaukliai. Jie buvo savo Tėvynės verti sūnūs, kurie atsisakė susitaikyti su jos pavergimu, stojo į nelygią kovą ir galiausiai dėl to paaukojo gyvybę.
 
„Teismo akivaizdoje jie nerado teisingumo, o po mirties daugumą jų priglaudė nežymėta duobė ant Gedimino kalno viršūnės. Mūsų akyse juos iki šiol vienija budelių noras paslėpti aukštesnę tiesą – tai, kad jie mirė ne veltui“, – sakė prezidentas.
 
Pasak šalies vadovo, Lietuva gali pagrįstai didžiuotis šalies archeologais, istorikais, menotyrininkais ir kitų sričių specialistais, kurių dėka atgavome vertingą savo istorinio palikimo dalį. Kruopštūs tyrimai mums atskleidė sudėtingas ir dramatiškas sukilimo dalyvių gyvenimo istorijas. Simboliška, kad nedvejojant atpažinti tragiško likimo sukilėlių vado Z. Sierakausko palaikus padėjo vestuvinis žiedas – amžinos meilės ir ištikimybės ženklas.
 
Prezidentas pabrėžė, kad Lietuvos žmonių ryšys nuo 1863-1864 m. sukilimo dalyviais niekada anksčiau nebuvo toks stiprus, kaip šiomis dienomis. Jų keltos pilietinių teisių, tikėjimo, sąžinės ir žodžio laisvių, socialinio teisingumo idėjos žymėjo ne vien lietuvių, bet ir kitų regiono tautų atsivėrimą modernybei.
 
„Šiandien galime įvertinti, kad patriotizmo, ištikimybės, kilnumo ir ryžto temos nepriklauso vienai kuriai tautai ar kuriam nors istoriniam laikmečiui“, – sakė prezidentas Gitanas Nausėda.
 
1863–1864 m. sukilimo vadų ir dalyvių pagerbimo ceremonija. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Šalies vadovas pabrėžė, kad bendros valstybės laikus menantys lietuviai, lenkai, baltarusiai, ukrainiečiai ir latviai – tai tautos, kurios patyrė visokių negandų ir atlaikė daugybę išbandymų, tačiau galiausiai sugebėjo atkurti valstybingumą. „Galbūt jis įgavo naujas formas, kitokias, nei įsivaizdavo 1863-1864 m. sukilimo vadai ir dalyviai, tačiau mūsų bendra praeitis tebėra gyva ir kalba su mumis senose kapinėse ir bažnyčiose, mūsų miestuose, laukuose ir miškuose. Ji įkvepia mus siekti glaudžių santykių, kurti naujas laisvės vizijas ir kibti į bendrus darbus“, – sakė šalies vadovas.
 
Šv. Mišias Vilniaus Arkikatedroje bazilikoje aukojo arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas, jose dalyvavo Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos vyskupai ir kariuomenių kapelionai.
 
Po šv. Mišių, skambant Vilniaus bažnyčių varpams, iškilminga laidotuvių procesija pajudėjo į Senąsias Rasų kapines. Jų aidą atkartojo išskirtinai svarbiomis progomis skambantis ir didžiausias Krokuvoje Vavelio katedros Žygimanto varpas. Senųjų Rasų kapinių koplyčios kolumbariume 1863-1864 m. sukilimo vadai ir dalyviai atgulė amžinojo poilsio.
 
2017 m. sausio 3 d. pradėjus Gedimino kalno šlaitų tvarkymo darbus, kalno aikštelėje atsitiktinai buvo rasti palaidojimai. Įsitikinus, kad tai 1863-1864 m. sukilimo dalyvių, kurie buvo nužudyti Vilniaus Lukiškių aikštėje palaikai, buvo pratęsta paieška ir atkasti 20-ies asmenų palaikai. Iki šio nepavyko surasti kunigo Stanislovo Išoros palaikų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.11.22; 18:20

Ketvirtadienį, 1863-1864 m. sukilimo vadų ir dalyvių laidotuvių ceremonijos išvakarėse, susitikę prezidentas Gitanas Nausėda ir Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda sako, kad tai labai svarbi ir jautri proga dvišaliam susitikimui. Abiejų šalių vadovų teigimu, didvyriai neturėtų būti skirstomi pagal tautinę priklausomybę.
 
Jie – mūsų bendri didvyriai, tvirtina A. Duda ir G. Nausėda.
 
A. Dudos teigimu, džiugu, kad ceremonijoje dalyvaus ir baltarusiai, kurie vieną iš sukilimo dalyvių – Konstantiną Kalinauską laiko ir savo šalies didvyriu.
 
„Labai džiaugiuosi, kad baltarusiai laiko K. Kalinauską savo didvyriu. Mes visus juos laikome savo didvyriais, jie buvo bendri didvyriai. Labai sunku, žiūrint iš šiandienos perspektyvos, atskirti, kas buvo kieno didvyriai“, – po susitikimo surengtoje spaudos konferencijoje sakė Lenkijos prezidentas.
 
Kartu A. Duda prisiminė ir rašytoją Adomą Mickevičių, kuris savo svarbiausiame kūrinyje rašė žodžius „Lietuva, mano tėvyne“ lenkiškai.
 
„Galima būtų diskutuoti, kieno jis poetas – lenkų ar lietuvių. Nėra tokios diskusijos. Tai buvo mūsų bendras poetas ir mes žiūrime į tuos sukilimo didvyrius bendrai. Labai džiaugiuosi tuo, kad Baltarusijos valdžios atstovai bus šioje eisenoje. Tai yra mūsų bendrijos ženklas“, – konstatavo A. Duda.
 
Jam antrino ir Lietuvos vadovas G. Nausėda, pabrėžęs, kad svarbiausia vertinti ne didvyrių tautybę, o jų tikslą – kovą už laisvę.
„Šioje vietoje mums nereikia skirstyti didvyrių pagal priklausomybę vienai ar kitai tautai, o suprasti, kad svarbiausia jų kova buvo kova už laisvę. Kova už laisvę vienija visas tautas ir daro jas giminingas, nes tai turbūt yra stipriausias instinktas, stipriausia vertybė, kurią tautos gali turėti“, – teigė G. Nausėda.
 
Tai jau antrasis Lietuvos ir Lenkijos prezidentų susitikimas. A. Duda su pirmąja ponia Agata Kornhauser-Duda penktadienį dalyvaus oficialioje iškilmingoje 1863-1864 m. sukilimo vadų ir dalyvių laidotuvių ceremonijoje.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.11.22; 04:52

Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.

Antinacinis pasipriešinimas

Atsakas į keblius klausimus gyvenime neretai styro panosėje, bet to nepastebime. 

Vartant sovietų sukurptą Jono Noreikos-Generolo Vėtros baudžiamąją bylą užkliuvo vienas, regis, nežymus, tačiau iškalbingas faktas: sakydamas baigiamąją kalbą sovietų teisme J. Noreika sutiko su visais kaltinimais dėl pasipriešinimo sovietų valdžiai, išskyrus kaltinimą dėl „savanoriško tarnavimo vokiečiams“. Jis pabrėžtinai prašė sovietų teismo išteisinti tik pagal šį kaltinimą.

Būdamas aukšto lygio teisininkas J. Noreika turėjo suprasti, jog jam mirties bausmę lems ne kaltinimas „tarnavus vokiečiams“ (tardymo metu KGB šiam jo gyvenimo etapui skyrė nedaug dėmesio; prieš J.Noreiką buvęs Šiaulių apskrities viršininkas Ignas Urbaitis, vykdęs nacių nurodymą įsteigti Žagarės getą, nepasmerktas myriop), bet kaltinimai dėl antisovietinio pogrindžio kūrimo. Ir štai tokią lemtingą būties – nebūties akimirką kalinys prašo sovietų teismo išteisinti tik dėl neesminio kaltinimo, kuris, jo manymu, yra neteisingas!

Reikia pripažinti, kad tarp tūkstančių politinių bylų tokių laikysenų nėra daug. Pakliuvus mirtinam ir ypač nuožmiam priešui į rankas, fiziškai ir dvasiškai traiškomam, uždarame kelių asmenų teisme, sprendžiančiame, kada perkirpti tavo gyvybės siūlą, taip atkakaliai ginti savo garbę gali tik išskirtinė asmenybė. Asmenybė, kuri tikrai žino, jog iki šiol tos garbės nesutepė jokiais neleistinais veiksmais – vadinasi, tikrai nesijautė tarnaujanti rudajam okupantui.

(Liudininkai teigia, kad šitaip Jonas Noreika-Generolas Vėtra laikėsi iki pat sušaudymo. „Man pavyko priglusti prie mirtininkų dėžės. Rėkiant galima buvo su mirtininku susikalbėti. Dėžutėje buvo kapitonas Noreika – svarbiausia asmenybė iš Lietuvos tautinės tarybos bylos. Apie ją žinojo visas miestas ir kalėjimas. Saugume per sanitarinį mazgą, krapštydamas vamzdį, sužinojau, kad Maskvos Aukščiausioji taryba priėmusi nutarimą panaikinti mirties bausmes. Greitai jis turėjo įsigalioti ir Lietuvoje. Pavyko šią svarbią žinią pranešti Noreikai. Raginau rašyti kasacinį skundą, malonės prašymą ar ką – reikėjo laimėti laiko. Tyla. Vėl pakartoju pranešimą. Supratau: „Ne. Nerašysiu, kategoriškai draudžiu rašyti mano vardu. Mano teismas neteisėtas. Esu karo belaisvis. Vykdžiau savo – kario priesaiką ir pareigą. Esu perėmęs vyriausiojo laisvės kovų vado pareigas ir paklustu tik Tautinei tarybai. Prašydamas malonės, pripažinčiau okupantų valdžią ir nutraukčiau Lietuvos valstybės nepriklausomybės egzistavimo tęsinį. Praneškite Tarybos nariams. Kariai tesprendžia pagal kovos situaciją ir sąžinę“, – toks yra bendrabylio S. Gorodeckio liudijimas.

Lietuvos didvyris Jonas Noreika

Naručio liudijimu, paskutinis J. Noreikos pageidavimas buvęs labai konkretus: „Noriu mirti Vasario šešioliktąją“.

Noreikos byloje yra ir dar viena svarbi žinia – jo paties žodžiai vieno tardymo metu: „Tautine veikla buvau artimai susijęs tiktai su Šiaulių ligoninės direktoriumi Jasaičiu. Mes svarstydavome politinius klausimus, susijusius su Lietuvos ateitimi. Svarstėme tarptautinę padėtį ir padarėme išvadas, kad vokiečiai pralaimės šį karą, bet mūsų interesas buvo palaikyti su jais atsargius kontaktus, kad anglai ir amerikiečiai pirmieji užimtų Vokietiją ir su jų pagalba Lietuva galėtų atsilaikyti prieš Sovietų sąjungą. Siekiant šių tikslų mes susitarėme su Jasaičiu aktyviai veikti kur bebūtume.“ Kito tardymo metu J. Noreika pasako, kad pasiųstam į Vakarus studentui Varneckiui nurodė pirmiausia surasti Domą Jasaitį ir per jį užmegzti ryšį su užsienio lietuvių organizacijomis.

Neįtikėtina – „savanoriškas okupantų tarnas“ (anot sovietų teismo), „kolaborantas, kurio bendradarbiavimas su nacių okupantu neginčijamas ir tiesiogiai, ir per kolaboracines struktūras, tapęs apskrities viršininku po voldemarininkų demaršo prieš Lietuvos laikinąją vyriausybę, pasibaigusio šios pasitraukimu“ (anot Vilniaus universiteto docento N. Šepečio), artimai bendrauja ir aptarinėja slaptus politinius klausimus su daktaru Domu Jasaičiu – vienu iš antinacinio pogrindžio vadovų?! (D. Jasaitis buvo vienas iš dvylikos antinacinio pogrindžio Lietuvių frontas kūrėjų).

Bet gal J. Noreika klysta, gal D. Jasaitis tik naudojosi juo, kaip Šiaulių apskrities viršininku, ir tas J. Noreikos įsivaizduojamas „artumas“ tebuvo vienpusis?  

Atkakaliai rausiuosi po Domo Jasaičio archyvą, jo prisiminimus apie antinacinį pogrindį ir štai paties D. Jasaičio vertinimas: „Mano nuomone, Bubas yra atsakingas už Šiaulių apskrities [viršininko] Jono Noreikos, didelio patrioto ir rezistento, suėmimą 1943 m. kovo mėn. ir išvežimą į Štuthofą.“

Taigi – patrioto ir rezistento.

Stipru, bet tai tik vienas sakinys.Verčiu Bostone leistą „Lietuvių enciklopediją“, kurios vienas iš redaktorių buvo Domas Jasaitis. Taip, yra: „J. Noreika 1941 m. Lietuvos laikinosios vyriausybės buvo paskirtas Šiaulių aps. viršininku. Eidamas šias pareigas susirišo su pogrindžiu ir griežtai gynė krašto reikalus prieš okupantus. 1943 m. po propagandinės kelionės į Vokietiją išspausdino lietuviškoje spaudoje straipsnį „Šių dienų Vokietija“, kuris buvo gan nepalankus nacių režimui“. Be abejo, tai taip pat D. Jasaičio vertinimas, nes kiti redaktoriai tokių pogrindinių dalykų negalėjo žinoti.

Reikia sutikti su šių dienų Jono Noreikos persekiotojų G. Gochino ir A. Kulikausko teiginiu, kad J.Noreika „pasižymėjo ypatingu paslaptingumu“. Bet tą paslaptingumą pirmiausia lėmė pogrindžio taisyklės: saugumo tikslais organizacija buvo sudaryta iš taip vadinamų trejetukų – aš žinau tik tą, kuris mane užverbavo (prikalbino) ir tą, kurį aš pats užverbavau. Tokia griežta sistema garantavo, kad kažkuriam nariui paslydus nebus susekta visa organizacija.

Šie ir panašūs konspiraciniai veiksmai labai apsunkina tiesos paieškas, tad žinias apie J. Noreikos antinacinę veiklą teko rankioti po kruopelytę. Bet iš išlikusių liudijimų pagaliau susidarė štai toks vaizdas.

Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.

1941 m. rugpjūčio 1 dieną sutikdamas tapti Šiaulių apskrities viršininku Jonas Noreika negalėjo nesuvokti, kad žengia labai rizikingą žingsnį, kad šios pareigos jam tebus priedanga veikimui pogrindyje. Tokia prielaida darytina štai dėl kokių aplinkybių. Jau birželio pabaigoje iš Berlyno į Lietuvą parskraidintam generolui S. Raštikiui vokiečiai prasitarė, kad Laikinoji vyriausybė bus greitai nušalinta. Tą patį Laikinosios vyriausybės vadovui J. Ambrazevičiui liepos 11 d. pakartojo į Kauną atvykęsnacių ideologas Peteris Kleistas, o SS majoras dr. Greffe davė pusės dienos terminą Vyriausybei atsistatydinti – kitaip seks represijos. Dr. Peteris Kleistas savo knygoje „Zwischen Hitler und Stalin“ rašo, kad nuo arešto Vyriausybės narius išgelbėjo tik vokiečių kariuomenės vadas Lietuvoje, generolas von Roques (greičiausiai baimindamasis visuotinio lietuvių pasipriešinimo – kas tuomet vokiečių kariuomenę aprūpins maistu?).

Tuomet  SS griebėsi tos pačios taktikos, kurią jau naudojo ir smurtui prieš žydus – pabandė Vyriausybę nuversti kai kurių lietuvių rankomis. Tačiau liepos 23-24 voldemarininkų pučas nepavyko, o Vyriausybė atkakliai atsisakinėjo savo noru trauktis („savo valia neišduosim nepriklausomybės, laimėtos sukilėlių kraujo ir gyvybės aukomis“). Ir štai tokiomis aplinkybėmis į Kauną, į Laikinosios vyriausybės rezidenciją, atvyksta LAF Telšių apskrities vadas Jonas Noreika, atveždamas šimtų žemaičių pasirašytą peticiją, įrodančią vokiečiams, kaip visuotinai remiama jų pasmerktoji Vyriausybė. Būtent ten ir tada vidaus reikalų ministras Jonas Šlepetys susitinka J. Noreiką (pažįstamą dar nuo kariuomenės laikų) ir jam pasiūlo užimti Šiaulių apskrities viršininko vietą.

Naivu būtų manyti, kad tokiomis labai sudėtingomis aplinkybėmis J. Šlepetys nepapasakojo J. Noreikai, kodėl iš pareigų jau tris savaites prašosi atleidžiamas esamasis Šiaulių apskrities viršininkas I. Urbaitis, naivu būtų manyti, kad abu vyrai neaptarė, kiek dar dienų ar valandų beliko Laikinajai vyriausybei ir ką teks daryti po jos pasitraukimo. Būdamas LAF Telšių apskrities vadu J. Noreika greičiausiai žinojo (arba sužinojo Kaune), jog prieš kelias dienas sušauktame Lietuvių aktyvistų fronto štabo posėdyje nuspręsta: „pats laikas viešąją Lietuvių aktyvistų fronto veiklą sustabdyti ir pereiti į priešnacinės rezistencijos pogrindį„. Pagaliau ir vienas iš dvylikos antinacinio pogrindžio Lietuvių fronto vadų D. Jasaitis labai aiškiai rašo: „Eidamas šias pareigas [J.Noreika] susirišo su pogrindžiu ir griežtai gynė krašto reikalus“.

Būtent šių aplinkybių visuma leidžia teigti, kad J. Noreika sutiko tapti Šiaulių apskrities viršininku labai sąmoningai suvokdamas, kad jam tenka itin sudėtingas ir rizikingas uždavinys organizuoti ir pridengti antinacinį Šiaulių krašto pasipriešinimą. Šios aplinkybės taip pat leidžia teigti, kad J. Noreika laikytinas antinacinio pasipriešinimo dalyviu nuo pat savo darbo Šiaulių apskrityje pradžios, o ne nuo 1942 m., kaip manyta iki šiol. Šios aplinkybės galiausiai mums leidžia suvokti, kodėl lemtingiausią gyvenimo minutę okupaciniame sovietų teisme J. Noreikai buvo taip svarbu pabrėžti niekada (nei dienos!) netarnavus vokiečiams.

Lemtingas sutapimas – rugpjūčio 5 d. priverstinai atsistatydina Laikinoji Vyriausybė ir tą pačią rugpjūčio 5 d. J. Noreika pradeda vadovauti Šiaulių apskričiai – neįsigilinusiems istorikams gali atrodyti, kaip išdavystė. Tačiau į pogrindį pasitraukęs Vyriausybės ir LAF branduolys, pasiskelbęs pogrindiniu antinaciniu judėjimu Lietuvių frontas, lieka ištikimas savo  ankstesnei strategijai: „iki paskutiniųjų nesitraukti iš užimtų įstaigose pozicijų“, neatiduoti vokiečiams nei pėdos, nei vienos vietos taip sunkiai ir skausmingai (per 1941 m. sukilimą žuvo daugiau Lietuvos piliečių, nei per 1918-1919 m. laisvės mūšius) iškovotos, tegul ir kasdien vis labiau varžomos lietuviškos savivaldos. Ir J. Noreika šios strategijos besąlygiškai laikėsi.

1973 m. sovietų propagandinėje knygiūkštėje „Masinės žudynės Lietuvoje“ yra toks teisiamojo Antano Gedvilo, buvusio Joniško burmistro parodymas: „Noreika sakė, kad reikia skubėti paskirti į darbą buvusius lietuvius veikėjus, nes jeigu vokiečiai paskirs savo žmones, tada valdžią iš jų bus sunku perimti.“

Ar bus apginta Jono Noreikos garbė? Slaptai.lt nuotr.

Stepas Kontrimas, pogrindinės LLA Šiaulių skyriaus vadas, liudijo: „Pradėjus kurtis vietos valdžiai, aš įsidarbinau Šiaulių amatų mokykloje direktoriaus pavaduotoju. Direktoriaus pareigų atsisakiau, nes turėjau savų slaptų projektų. Į Šiaulius atvažiavo naujai paskirtas Šiaulių apskrities viršininkas kpt. Jonas Noreika. Greitai abudu susibičiuliavome. J. Noreika paskyrė mane antraeilėms pareigoms Radviliškio gaisrinės viršininku. Susitarėme, kad, dirbant tose pareigose, bus proga pasinaudoti gaisrine mašina pervežant ir kaupiant ginklus ateičiai. Abudu labai gerai sutarėm ir visada padėdavom vienas kitam. Vokiečių okupacijos metais jau buvau įsigijęs penkias radijo stotis. Turėjau artimus ryšius su vokiečių kariuomenės antrojo skyriaus vadovais. Noreika kitais keliais taip pat gaudavo iš vokiečių ginklų – kariniuose sandėliuose turėjo savo žmogų. Gautus ginklus, dažnai panaudodami gaisrines mašinas, išvežiodavom po visą Lietuvą. J. Noreika buvo kilni, tauri asmenybė kaip karys ir kaip žmogus“.

Taigi, Jonas Noreika buvo ne tik aktyvus pogrindinės antinacinės organizacijos Lietuvių frontas dalyvis– platino draudžiamą Lietuvių fronto spaudą, prisidėjo prie pogrindinio Šiaulių apskrities laikraščio leidimo, bet 1942 m. Lietuvių frontui įkūrus karinį padalinį „Kęstutis“, tapo „Kęstučio“ Šiaulių apygardos štabo vadu ir slapta kaupė ginklus dar vienam būsimam lietuvių sukilimui. Pažymėtina, kad jei Lietuvių frontas, panašiai kaip ir XX amžiaus pabaigos Sąjūdis, neturėjo griežtos visuotinos narystės, tai jo karinis „Kęstučio“ padalinys buvo išimtis: čia buvo ne tik narystė, priesaika, bet ir griežtas reikalavimas: susitepę kolaboravimu (nesvarbu raudonuoju, ar ruduoju) nebuvo priimami.

Vytautas Stonis, vienas iš Kęstučio karinio dalinio organizatorių, liudijo, kad 1942 m. Lietuvių Fronto vadovybės siuntimu lankėsi Šiauliuose ir pranešė J. Noreikai nurodymą vadovauti LF pogrindžiui ne tik Šiaulių, bet ir Mažeikių apskrityje.Pasak V. Stonio, Lietuvių Fronto vadovybė buvo numačiusi artimiausiu metu pavesti J. Noreikai vadovauti ir visos Žemaitijos LF organizacijai, tačiau nebespėjo. Už „vadovavimą lietuvių pasipriešinimo judėjimui ir ypatingai kurstymą prieš Reicho komisaro paskelbtą lietuvių tautos mobilizaciją” (SS legiono steigimą Lietuvoje) J. Noreika buvo įkalintas žiaurioje Štuthofo koncentracijos stovykloje, kur iškalėjo iki karo pabaigos.

Apie J. Noreikos areštą, kaip svarbų pogrindžiui įvykį, 1943 m. pranešė antinacinis pogrindžio leidinys „Į Laisvę“. Liudininkų teigimu, suėmus J. Noreiką, buvo suimta ir jo nuomoto buto šeimininkė, o vokiečiai dvi savaites buvo įrengę pasalą, bandydami išaiškinti ir sunaikinti visą Šiaulių antinacinį tinklą. Tačiau jiems nepavyko – J.Noreika nieko neišdavė, o griežtos konspiracinės taisyklės pasiteisino.

(Bus daugiau)

2019.11.21; 04:30

Rezistentas J. A. Antanaitis. Broniaus Talaikio nuotr.

Amžinybėn iškeliavo (rugsėjo 7) Jonas Algirdas Antanaitis, inžinierius-statybininkas, ištvermingas rezistentas, tautos ir valstybės rūpesčiams didžiai pasišventusi asmenybė.

Pažinojau jį asmeniškai beveik 30 metų. Buvo mano tėvo bendrabylis „ateitininkų“ byloje, kai akademinis jaunimas pogrindžio sąlygomis bandė atkūrinėti okupacijų sugriautą studentų ateitininkų sąjungą ir bolševikinėje priespaudoje vadovautis nacių prievartos nedalioje išbandytais konspiracijos metodais.

Greitai paaiškėjo, kad tie metodai visiškai netiko sovietų okuopacijos sąlygomis, nors buvo gana efektyvūs rezistencijoje prieš nacius. Bolševikai, naudodami nežabotą prievartą ir terorą, per labai trumpą laiką sugebėjo sukurti nepaprastai tankų šnipų, provokatorių ir informatorių tinklą, infiltruoti ne tik jų kontroliuojamas valstybines įstaigas bei įmones, bet prasiskverbti ir į pogrindyje veikusius bolševikinės ideologijos sklaidai nepalankius pasaulėžiūrinius samburius, net rezistencines kovos organizacijas.

„Negalėjau likti pasyvus stebėtojas prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, nes Lietuva ją sutiko be politinės vadovybės, – viename interviu kalbėjo man J. A. Antanaitis, pokario laikais jaunas ir perspektyvus specialistas, Kauno universiteto dėstytojas (http://www.propatria.lt/2018/09/jonas-algirdas-antanaitis-skleisti.html). – Tiesa, jauni karininkai organizavo partizanus – Lietuvos laisvės armiją. Tai buvo kovinė, bet ne politinė organizacija. Reikėjo politinės organizacijos, kuri orientuotų Lietuvos žmonių elgseną.“

Deja, jau 1945 m. balandy tie jauni idealistai buvo išaiškinti ir pradėti suiminėti. Gegužės pabaigoje buvo areštuotas ir Antanaitis. Nuteistas ir išsiųsdintas į Komiją kirsti miško.

Nuo mirties išgelbėjo profesinės kvalifikacijos. Išsekęs ir sunkiai sergantis, buvo įdarbintas Šiaurės geležinkelio projektavimo kontoroje. Vėliau – išgabentas į Vorkutos ypatingojo režimo lagerį, kur buvo naudojamas „Vorkutugol“ projektavimo darbuose. Į Lietuvą leista jam sugrįžti 1956 m. pabaigoje.

Neaprašinėsiu J. A. Antanaičio biografijos, nors ji dramatiška ir įdomi. Besidomintieji nesunkiai ras apie jį žinių viešai prieinamuose šaltiniuose (https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/mire-97-metu-visuomenes-veikejas-1941-m-sukilimo-dalyvis-j-a-antanaitis-56-1026734). Čia pabandysiu susitelkti ties idėjomis, kurios jaudino velionį, kurias jis kėlė kaip savo politinės veiklos gairę ir kuriomis grindė savo raišką Lietuvai jau atgavus nepriklausomybę.

Priminsiu, kad J. A. Antanaitis beveik dvejus metus (1995-1996) buvo LR Seimo narys. Balotiravosi kaip nuosaikus krikščionis demokratas bendrame sąraše su atsikuriančiais socialdemokratais. Juos jungė bendra programa „Į pilnutinę demokratiją“, kuri iškilių Lietuvos mąstytojų, veikusių Lietuvių fronto bičiulių vardu išeivijoje, 1955 m. buvo paskelbta Jungtinėse Amerikos Valstijose.

J. A. Antanaitis. 1955 metai

Išsyk po išrinkimo į Seimą viename interviu apie savo politinę platformą Antanaitis kalbėjo: „Aš dalyvavau vokiečių okupacijos metu Lietuvių fronto veikloje pogrindyje. Lietuvių fronto bičiuliai jau išeivijoje yra parengę tokią programą, kuri vadinasi „Į pilnutinę demokratiją“. Lygiai prieš 40 metų ši programa yra išvydusi dienos šviesą. Ten tiek daug idėjų yra, kad jomis tik reikia pasinaudoti, nuodugniai išstudijuoti ir galima rasti medžiagos daugelio partijų programai. „Į pilnutinę demokratiją“ yra skėtis politinėms srovėms nuo nuosaikių dešiniųjų iki nuosaikių kairiųjų. Tai būtų centristinė programa, dėl to, kad ji iškelia socialinės rinkos ekonomikos svarbą. Socialinės rinkos ekonomikos esmė yra ta, kad ji teikia pirmenybę darbui, bet ne kapitalui.“

Paklaustas ar tos programos tezės, tam tikri postulatai buvo įtraukti į Seimo rinkimų socialdemokratų partijos programą, Antanaitis atsakė: „Taip, Seimo socialdemokratų programa ir vadinosi „Į pilnutinę demokratiją“. Tai buvo pati išsamiausia programa iš visų politinių partijų, kurios dalyvavo Seimo rinkimuose. Tačiau rinkėjai tada mažai kreipė dėmesio į programas, o balsavo prieš tuos, kurie nesugebėjo įvykdyti ekonomikos reformų.“

Ir čia pat pridūrė: „Seime mažai kas apie tai kalba ir galvoja. Vakar klausiau akademiko Vilko pasisakymo ta proga, kai jis buvo paskirtas Privatizavimo komisijos pirmininku. Tai jis kalbėjo, kad Lietuvoje privatizavimo lygis yra pasiektas pats aukščiausias iš visų buvusių socialistinio bloko šalių. Bet ar privatizavimas yra tikslas? Reikia surasti prioritetus. Koks svarbiausias tikslas? Svarbiausias tikslas yra žmonių socialiniai reikalai. Bet Lietuvos socialiniai reikalai yra patys prasčiausi. Lietuvos ekonomika iš visų to bloko šalių yra giliausioje duobėje. Jeigu Lenkijoje, Čekijoje ar Vengrijoje reformų metu smuko bendras vidaus produktas apie 20%, tai Lietuvoje jis smuko 60 %, Latvijoje – apie 50, Estijoje mažiau. Taip, kad tos klaidos, kurios buvo daromos vykdant ekonomikos reformą, Lietuvoje buvo pačios didžiausios.“

Seime ir prieš ketvirtį amžiaus, ir dabar nelabai buvo ir yra kam „apie tai kalbėti ir galvoti“. Akademiko Vilko „džiaugsmo“ priežasties – „aukščiausio privatizavimo lygio iš visų socialistinio bloko šalių“ – pasekmės šiandien jau akiviazdžios net bankininkams ir Tarptautiniam valiutos fondui, raginantiems Lietuvos politinę valdžią susirūpinti socialine atskirtimi: milijono gyventojų netekusi ir sparčiausiai Europos Sąjungoje nykstanti populiacija; ties skurdo riba gyvenančiųjų dalis – viena didžiausių Europoje; analogų beveik neturintis visuomenės nusivylimas bei nepasitikėjimas politinėmis institucijomis.

Dar daugiau. Socialdemokratų partijos, išdavusios socialinį reikalą ir nuėjusios tarnauti kapitalui, politinė katastrofa ir ideologinė degradacija. Krikščionių demokratų partijos, apleidusios tradicinį krikščioniškąjį socialinį mokymą ir susiliejusios su stambųjį kapitalą aptarnaujančia politine jėga, visiškas išnykimas iš politinės arenos.

Nieko nustabaus, kad visuomenės nusivylimas – didelis. Kadangi praktiškai nėra politinių jėgų, ginančių darbą ir socialiai pažeidžiamus visuomenės sluoksnius, kurių Lietuvoje, įvykdžius privatizacijų tuo būdu, kuriuo ji buvo įvykdyta, – didžioji dauguma.

Laikraščio korespondento klausiamas kodėl taip nutiko, kur buvo padarytos klaidos, J. A. Antanaitis jau 2013 m. kalbėjo, kad Lietuvos „reformatoriai“„apie 70 proc. valstybinio turto, kuris niekada neturėjo jokių savininkų, išdalijo už investicinius čekius. Iš esmės tai tapo „džiunglių ekonomika“. Prigijęs terminas „prichvatizacija“ bene tiksliausiai nusako šios „reformos“ esmę – juk turtą vėl susigrobė senoji nomenklatūra. Niekas apie tai nekalba, bet ūkio griūtis tuo metu buvo katastrofiška: dar iki įvedant litą 1993 m. pabaigoje Lietuvos BVP sumažėjo 45 proc. Vokietijoje taip buvo tik po karo…“

Ambasadorius Vytautas Antanas Dambrava ir Seimo narys Jonas Algirdas Antanaitis. 1996 m.

O priežastis, anot Antanaičio, „labai paprasta ir žemiška: Lietuvos politikų sąmonę ir sąžinę buvo užgožusi griovimo ir „prichvatizavimo“ aistra. Gobšumo apakintų politikų sukurpta „ekonomikos reforma“ ne tik sugriovė šalies ūkį, bet ir klaikiai supriešino visą tautą. Padariniai labai ryškūs ir šiandien: socialiniame sektoriuje – didžiulė nelygybė, ekonominiame – gamybinio potencialo iššvaistymas, gyvenama tik iš „lėšų įsisavinimo“, dirbti niekas nenori, kultūros srityje – pseudokultūros antplūdis, kai atvirai dergiamasi, tyčiojamasi iš visų bendražmogiškų vertybių ir vadinama tai „menu“, politiniu lygmeniu matomas visiškas nepasitikėjimas valdžios institucijomis ir pačia valstybe. Valstybės pamatai buvo agresyviai dedami iš nuvalkiotų liberalizmo tauškalų ir bolševikinės praeities. Tos dvi ideologijos puikiausiai dera, ypač skirstant ES fondus, kurie seniai tapo daugelio pasipelnymo šaltiniu, nesukuriant jokios pridėtinės vertės.“

J. A. Antanaitis kritiškai vertino mūsų politinių jėgų lauką, nes partijos, jo nuomone, stokoja politinio ir idėjinio integralumo, įsipareigojusios ne rinkėjams, bet finansiniams šaltiniams. Jų lyderių žodžiai rinkėjams mažai reikšmingi, nes tai, kas kabama prieš rinkimus, jiems pasibaigus – nebegalioja.

Politinė skirtis tarp karės ir dešinės – susiniveliavusi, neaiški. O pagrindiniai principai, pasak Antanaičio, tėra du: „tie, kurie atstovauja darbdavių, turinčiųjų kapitalą, interesams, yra dešinieji; o tie, kurie atstovauja darbininkų, turinčių tiktai savo raumenis ir darbo jėgą, tai yra kairieji. Tai vienas principas. Kitas principas – tie, kurie siekia didesnės ekonomikos kontrolės iš vyriausybės, iš valdžios pusės, būtų kairieji, o kurie galvoja, kad turi būti kuo didesnė laisvė, kuo mažesnė kontrolė, – tai būtų dešinieji.“

Tuo metu Lietuvoje vyraujantis skirstymas „pagal ideologiją“, Antanaičio nuomone, yra „pasenęs ir neveiksmingas“. Todėl krikščionys demokratai, kurie religiją traktuoja palankiai, Lietuvoje laikomi dešiniaisiais, o tie, kurie nevertina religijos arba priešiškai jai nusistatę, – kairiaisiais. „Toks skirstymas visuomenės interesų sferoje nėra sėkmingas. Lietuvos demokratija Seimų laikais dėl tokio skirstymo daug nukentėjo“, – tvirtino J. A. Antanaitis.

Birželio sukilimo 70-mečio minėjimas Vilniuje. Vytauto Visocko nuotr.

Jo nuomone, iš centristinių partijų efektyviausia galėtų būti krikščionių demokratų partija, turinti tarptautiniu mastu patikrintą, tvirtai argumentuotą ir idėjiškai nelygstamai motyvuotą socialinį mokymą. Socialinio teisingumo Lietuvai dabar labai reikia. Tik drąsios socialinės idėjos galėtų sugrąžinti žmonių pasitikėjimą ateitimi, teisingumu ir pačia valstybe.

Studentų laikraščio paklaustas apie Lietuvos politinės sistemos neveiksmingumo priežastis, J. A. Antanaitis dar 1995 m. sakė, kad „svarbiausia iš jų ta, Sąjūdis neturėjo šiuolaikiškos valstybės kūrimo programos. <…> Valstybės kūrimo klaidų pasekmes jaučiame ir šiandien: daugeliui piliečių Lietuvos valstybė nebėra vertybė, katastrofiškai išaugusi emigracija, valstybės valdžia tarnauja klanams.“

Į klausimą, ar yra išeitis iš šios padėties, jis atsakė: „Taip, yra. Išsimokslinęs jaunimas turi imti valstybės tvarkymo iniciatyvą į savo rankas. Panašiai kaip mes, kai tarpukario politikų Lietuva buvo išduota okupantams, ėmėmės iniciatyvos rengti Sukilimą. Šį kartą sukilimas turi būti rengiamas prieš savanaudiškumą ir nemokšiškumą. Todėl suprantama, sukilimo rengėjai turi būti ne tik išsimokslinę, bet ir vadovautis aukštais idealais. O tai pasiekiama per studijas ir visuomeninę veiklą.“

2018.09.17; 07:52

Prof. Alvydas Butkus, Lietuvos – Latvijos draugystės puoselėtojas. Slaptai.lt nuotr.

Šiemet Lietuvos Respublikos Seimas ėmėsi keistokos iniciatyvos – pompastiškai ir egzaltuotai pažymėti Lenkijos Respublikos pirmosios konstitucijos paskelbimo dieną. Į renginį įsitraukė ne tik kai kurie Seimo nariai ir jo pirmininkas, vienas istorikas, bet ir, suprantama, kaimyninės Lenkijos atstovai. Kodėl gi šiems neįsitraukus, jei pagerbiama jų šalies pirmoji konstitucija.

Žiniasklaidoje akcentuotos šios konstitucijos teigiamybės, kartu atkakliai ir naiviai peršant mintį, jog tai esanti ir Lietuvos pirmoji konstitucija. Norėčiau oponuoti visam tam ir pabrėžti dalykus, kurie nesąmoningai ar iš vadinamojo politkorektiškumo yra nutylimi. Iš tikrųjų tai buvo vienas reakcingiausių to laikotarpio dokumentų Europoje, kurio bene pagrindinis tikslas buvo užkirsti kelią Didžiosios prancūzų revoliucijos (1789–1794) idėjų plitimui Lenkijoje. Prancūzai panaikino monarchiją, lenkai ją įtvirtino konstituciškai, prancūzai panaikino luomus, lenkai juos įtvirtino konstituciškai, prancūzai atskyrė bažnyčią nuo valstybės, lenkai katalikų bažnyčią padarė valstybinę, „viešpataujančią“, o (citata) „perėjimas iš viešpataujančio tikėjimo į kokį nors kitą yra draudžiamas ir baudžiamas kaip apostazė“.

Aplinkinėse valstybėse jau buvo panaikinta baudžiava: 1781 m. – Čekijoje, 1785 m. – Vengrijoje, 1788 m. – Danijoje, 1789 m. – galutinai Prancūzijoje, o Švedijoje ir Norvegijoje jos nebūta visai, lenkai ją įtvirtino konstituciškai. Tokiais žingsniais lenkai grąžino XVIII a. pabaigos valstybę į viduramžių laikus. Be to, konstitucijoje buvo įtvirtintas „vadovaujantis lenkų tautos vaidmuo“ visuomenėje ir valstybės valdyme, o tai daugiatautėje valstybėje skamba kaip apartheidas, tik ne rasinis, o tautinis. Šalis iš „Abiejų Tautų Respublikos“ pervadinta į „Lenkijos Respubliką“. Tai, kas buvo papildomai priimta tų metų rudenį, buvusio Lietuvos statuso neatkūrė, buvo tik reglamentuotas administravimas tos Lenkijos dalies, kuri vadinosi Litwa.

Suprantama, kodėl Lenkijoje ši konstitucija gerbiama – alternatyvios jai sukurta nebuvo. Ir nors konstitucija netrukus buvo karaliaus atšaukta, jos nuostatos lenkų sąmonėje išliko visą laiką. Tos nuostatos lėmė ir abu XIX a. sukilimus (1831, 1863), ir R. Dmovskio ar J. Pilsudskio požiūrį į lietuvių, latvių, baltarusių pastangas kurti nacionalines nuo Lenkijos nepriklausomas valstybes 1918–1921 m. Tad neturėtų stebinti, kodėl Lenkija 1918–1920 m. visai nesiskaitė su faktu, jog Lietuva yra nepriklausoma valstybė, ir traktavo ją kaip buvusios Lenkijos teritorijos dalį, kurią siekė ir geruoju, ir piktuoju prijungti prie atkuriamosios Lenkijos 1772 m. ribose. Pasak lenkų istoriko K. Buchovskio, į lietuvius (taip pat ir į gudus bei latvius) tuometinė Lenkija žiūrėjo arogantiškai, kaip į atsilikusias, valstybingumui nesubrendusias, todėl savos valstybės nevertas valstiečių tautas, o mėginimai priešintis Lenkijos ekspansijai laikyti šių tautų brandumo stoka.

Konstitucijos kritikai teigia, kad joje neminimas Lietuvos vardas. Smulkmena! Tas vardas nustotas minėti kur kas anksčiau ir liko tik karaliaus titulatūroje, kur Lietuva minima ne kaip nors išskirtinai, bet drauge su kitomis Lenkijai priklaususiomis žemėmis. Štai kaip konstitucijos preambulėje titulavosi Stanislovas Augustas Poniatovskis ir kaip nusakomas seimo atstovavimas (vertimas): „Stanislovas Augustas, iš Dievo malonės ir tautos valios Lenkijos Karalius, Didysis Lietuvos, Rusijos, Prūsijos, Mazovijos, Žemaitijos, Kijevo, Voluinės, Podolės, Palenkės, Livonijos, Smolensko, Severo ir Černigovo Kunigaikštis, drauge su dvigubos sudėties konfederuotu seimu, atstovaujančiu lenkų tautai /…/“.

Lenkijos prezidentas Andžejus Duda. EPA – ELTA nuotr.

Antrajai, lietuvių bajorų tautai, Lenkijos seimas jau nebeatstovavo senokai, tad vadinti šią konstituciją Abiejų Tautų Respublikos yra ciniška. Iš tiesų karalius ir čia yra nuogas, nes kitų šalių istoriografijoje vyrauja teisingas požiūris, jog 1772–1793–1795 m. vyko ne ATR, o Lenkijos padalijimai, ką liudija ir tų laikų dokumentai bei iliustracijos. Dangstytis tuo, kad gegužės 3 d. konstitucija buvo išversta ir į lietuvių kalbą, taipogi yra ciniška, nes tai nėra nei Lietuvos valstybingumo, nei rūpinimosi lietuvių kalba įrodymas. Stalino konstitucija irgi buvo išversta į lietuvių kalbą – ar dėl to dar ir tą konstituciją reikėtų adoruoti?

Be to, Lenkijos konstitucijos makaronizuotą vertimo kalbą sunkoka vadinti lietuvių – tai greičiau anų laikų „po prostu“ žargonas, jei palyginsime su Mažosios Lietuvos lietuvininkų rašto kalba. 1918 m. Vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės aktas iš tikrųjų įgyvendino kunigaikščių Vytauto, Švitrigailos, Radvilų ir kitų Lietuvos diduomenės atstovų siekius atkurti buvusią šalies nepriklausomybę ir valstybingumą. Kartu pripažinta, kad Lietuvos buvimas Lenkijos karalystės sudėtyje buvo priverstinė klaida, kurią šis aktas ištaisė.

Alvydas BUTKUS yra Lietuvos kalbininkas, baltistas, VDU Letonikos centro vadovas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras.

2018.05.03; 10:01

Vienas iš pastoviausių sovietinių mitų – kad SSSR buvo rojus „broliškoms tautoms“. Mitas ramiai gyvavo ir buvo palaikomas propagandos, už kurios slypėjo pati siaubingiausia imperijos istorijos dalis. Sovietinių laikų knygos ir filmai įtikinėjo žmones, kad gausybė priešų trukdė kurti socializmą ir komunizmą, neaiškindami, kad, visų pirma, priešai buvo žymi dalis gyventojų, antra, slėpdami, kad maištų, sukilimų ir protestų buvo per visus 74-rius SSSR egzistavimo metus.

Bet jeigu pažvelgsime į istoriją giliau, tai pasipriešinimo valdžiai tradicijos atsirado žymiai anksčiau. Nuo tada, kai Maskvos kunigaikštystė staiga nusprendė tapti valstybe, nuolat užgrobdama vis naujų ir naujų žemių. Užgrobtų teritorijų gyventojai priešinosi, nenorėdami paklusti naujoms taisyklėms.

Continue reading „Sukilimai Rusijoje ir SSSR, arba Apie ką santūriai nutyli rusų Vikipedija“

Širvintose, prie Taikos gatvės 10-to namo 2013 m. liepos 20 d. atidengta atminimo lenta, skirta kunigo, teologo, poeto, Biblijos iš graikų kalbos vertėjo, pamokslininko, politinio kalinio, Vyčio Kryžiaus Riterio ordininko Česlovo Kavaliausko 90-ies metų sukakties proga.

Atminimo lenta buvo pritvirtinta prie namo sienos, kurio savininkas yra garbaus amžiaus, devintą dešimtį pradėjęs buvęs Norilsko politinis kalinys Vytautas Matijošius.

Kunigas Č.Kavaliauskas šiame name gyveno 1988–1989 ir 1991–1992 metais. Atminimo lentą pašventino buvęs Širvintų klebonas monsinjoras Juozapas Dabravolskas, mintimis ir prisiminimais apie kunigą dalinosi jo sūnėnas akademikas Antanas Buračas, kunigas altaristas Antanas Černa, namo šeimininkas Vytautas Matijošius, keletą žodžių ta proga teko tarti ir šių eilučių autoriui.

Continue reading „Atminimo lenta – kunigui Česlovui Kavaliauskui“

rackaiciai_0

Viešas laiškas mano bičiuliams Mildai Telksnytei ir Vygandui Račkaičiui

Perskaičiau mano bičiulių apybraižų knygą “Ir mes čia buvome…” Geras pavadinimas.

Ir mes čia buvome – tarsi sako knygos herojai. Ir mes čia buvome – tinka šie žodžiai ir šios dokumentinės prozos autoriams, Anykščių krašte daug metų buvusiems ir esantiems – su savo žvilgsniu į Lietuvos istoriją, kultūrą, iškiliausius čia gyvenusius, buvusius žmones.

Milda ir Vygandas Račkaičiai Antano Baranausko, Jono Biliūno, Antano Vienuolio-Žukausko žemėje patys paliko ryškius pėdsakus, kurių laiko banga taip lengvai nenuplaus. Laiko banga negailestinga, amžina tik amžinybė, bet juk darbai, jeigu jie knygose, išlieka ilgai, ilgiau negu antkapiai. Jau parašyta knyga ir apie juos, čia buvusius ir esančius – rašytojus, publicistus, žurnalistus, pirmuosius Teresės Mikeliūnaitės kultūros premijos laureatus, Anykščių garbės piliečius – tai “Anykščių dvasios saugotojai”. Neabejoju, bus ir daugiau tokių knygų, kurias galėtumėm priskirti serijai “Ir jie čia buvo…”

Continue reading „Rytoj jau ankstėliau tekės saulė“