Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Vienas mano draugas klaipėdietis pasveikino mane su Šv. Velykom ir dar su miestais, kuriuose gyvename – Klaipėda bei Vilniumi.

Lietuvos Valdovų rūmai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Iš pradžių nesupratau, kuo čia dėti miestai. Pagalvojau – iš pagarbos jiems, todėl, kad juose gyvename. Ir staiga nupurtė šiurpas. Juk jei ne Antras Pasaulinis karas su tokia baigtimi, kokia ji buvo, šiandien geriausiu atveju būtume nepriklausoma Kauno Lietuva, kokia buvome karo išvakarėse, be istorinės sostinės ir jūrų uosto.

Atsiimti Klaipėdą iš Vokietijos, o Vilnių – iš Lenkijos? Per daug nelygios karinės pajėgos buvo. Be to, tai jau šiandien lietuviai Vilniuje sudaro 65 procentus visų gyventojų, o prieškaryje Vilniuje lietuvių skaičius nesiekė ir 1 procento, kai užsirašiusieji lenkais (žiauraus lenkinimo pasekmė) sudarė 65 procentus (likusieji – daugiausiai žydai). Klaipėdoje prieškaryje vokiečiai sudarė apie 60 proc. gyventojų. Todėl šansų atstatyti istorinį teisingumą nebuvo jokių.

Net jei II Pasaulinio karo nebūtų, o Vokietija bei Lenkija būtų tapusios demokratinėmis valstybėmis, su tokiomis tautinėmis gyventojų sudėtimis Vilniuje ir Klaipėdoje Vakarai vargu ar spaustų jas “atstatyti istorinį teisingumą”.

Mums II Pasaulinis karas baigėsi pergale 1990 m. kovo 11 dieną, į kurią mus atvedė Vytauto Landsbergio vadovaujamas Sąjūdis, su Vilniaus ir Klaipėdos kraštais.

klaipeda_7
Klaipėdos jūrų uostas. Slaptai.lt nuotr.

Pavieniai susirėmimai, tiesa, dar tęsėsi (Sausio 13, Medininkų žudynės, Kremliaus gąsdinimai, kad Vilnius priklauso Baltarusijai, o Klaipėdos kraštas – sudėtinė Kaliningrado srities dalis ir t.t.), kol pagaliau mūsų diplomatijos pastangomis ir spaudžiant Vakarams iš Lietuvos, iš Vilniaus ir Klaipėdos kraštų, taip pat, buvo išvesta okupacinė kariuomenė. Aleliuja !

2020.04.14; 17:15

Krašto apsaugos ministerijos ir Lietuvos kariuomenės užsakytu orlaiviu į Lietuvą atskraidintos medicininės apsaugos priemonės. Vyr. srž. sp. Ievos Budzeikaitės nuotr. (KAM)

Krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis informuoja, kad pirmąją Šv. Velykų dieną Lietuvą pasiekė medicininės apsaugos priemonės. Kaip socialiniame tinkle rašo ministras, dėl civilinių orlaivių trūkumo krovinys atgabentas pasinaudojus NATO ir Europos Sąjungos šalių karinio bendradarbiavimo mechanizmais.
 
„Na, argi ne gražus šv. Velykų rytas išaušo? Šiandien Krašto apsaugos ministerijos ir Lietuvos kariuomenės užsakytu orlaiviu į Lietuvą iš Kinijos atskraidintos medicininės apsaugos priemonės.
 
Esant didžiuliam civilinių orlaivių trūkumui, pasinaudojome karinių pervežimų bendradarbiavimo platforma ir orlaivį „Boeing 747F“ užsakėme pasinaudodami karinio Europos judėjimo koordinavimo centro paslaugomis. Tai toks NATO ir Europos Sąjungos šalių karinio bendradarbiavimo mechanizmas, leidžiantis dalyvaujančioms šalims efektyviai išnaudoti turimus pajėgumus, pirmiausiai karių ir karinių krovinių pervežimams“, – feisbuke rašo R. Karoblis.
 
Ministro teigimu, šis NATO ir Europos Sąjungos šalių karinio bendradarbiavimo mechanizmas ne tik pirmą kartą išbandytas Covid-19 pandemijos suvaldymo tikslams, tačiau kartu yra ir puikus įrodymas, kaip euroatlantinės struktūros prisideda prie krizės suvaldymo.
 
„Esant civilinių transporto orlaivių trūkumui rinkoje, mes nusprendėme šį mechanizmą pirmą kartą panaudoti humanitariniams, Covid-19 pandemijos suvaldymo tikslams, taip prisidėdami prie kovos Covid-19 pandemija. Be to, tai dar vienas pavyzdys, kaip NATO ir ES prisideda prie mūsų visų saugumo net ir taikos metu“, – akcentuoja R. Karoblis.
 
Krašto apsaugos ministerija praneša, kad Liuksemburgui priklausantis orlaivis, į Lietuvą iš Kinijos atskraidinęs medicininių apsaugos priemonių krovinį, sekmadienio rytą nusileido Vilniaus oro uoste.
 
Dar vienas toks orlaivis pervežti krovinius iš Kinijos yra užsakytas balandžio 16 dienai.
Krašto apsaugos ministerijos ir Lietuvos kariuomenės užsakytu orlaiviu į Lietuvą atskraidintos medicininės apsaugos priemonės. Vyr. srž. sp. Ievos Budzeikaitės nuotr. (KAM)
 
Europos judėjimo koordinavimo centras (MCCE) – tai NATO ir Europos Sąjungos šalių karinio bendradarbiavimo mechanizmas, leidžiantis dalyvaujančioms šalims efektyviai išnaudoti turimus pajėgumus. Lietuva prie karinio Europos judėjimo koordinavimo centro prisijungė 2015 metais, primenama ministerijos pranešime. Iš viso šio centro veikloje šiuo metu dalyvauja 28 NATO ir Europos Sąjungos valstybės, jos tarpusavyje dalijasi turimais karinių pervežimų pajėgumais.
 
Atsiskaitymas už krovinio transportavimą tarp Krašto apsaugos ministerijos ir Liuksemburgo bus vykdomas ne finansiniais atsiskaitymais, o vadinamųjų ekvivalentinių kreditų EFH (angl. equivalent flight hour – orlaivio C130 „Hercules“ skrydžio valanda) apsikeitimo pagrindu. Dalyvaudama MCCE programoje Lietuva turi galimybę sąjungininkams pasiūlyti pasinaudoti ne tik savo pajėgumais, pavyzdžiui, orlaiviu C-27 „Spartan“, bet ir pasinaudoti sąjungininkų turimais orlaiviais. Todėl ir visi atsiskaitymai tarp sąjungininkų vykdomi ne eurais, bet skrydžio valandomis.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.04.13; 07:29

Velykos. Vilnius. Vinco Kudirkos aikštė 2014-aisiais metais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lietuvos vyskupai velykiniame ganytojiškame laiške sveikina tikinčiuosius su Šv. Velykomis, pažymėdami, kad Viešpaties Jėzaus Kristaus prisikėlimas iš numirusių yra džiugiausia žinia, kokią žmonija yra girdėjusi.
Kiaušinis – gyvybės ir vilties simbolis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Vyskupai ragina vienytis maldoje šiomis ypatingomis dienomis. „Tegul šio laiko aplinkybės nesustabdo mūsų meilės ir džiaugsmo! Melskimės už ligos paliestuosius ir kenčiančius netektį artimuosius. Ypač prisiminkime maldoje ir remkime mūsų medikus ir medicinos darbuotojus, civilinės valdžios atstovus, mūsų krašto policijos, kariuomenės pareigūnus bei visus, kurie aukojasi padėdami kitiems. Te šis ypatingas laikas kviečia mus permąstyti savo gyvenimo prasmę! Tebūna to vaisius naujai atrasta Velykų žinia: Kristaus žengimas per kančią ir mirtį į Prisikėlimą. Teguodžia mus Viešpats, kad ir po sunkiausių išbandymų mūsų laukia Velykos!“, – rašoma ganytojiškame laiške.
 
„Šiais metais Velykas švenčiame neįprastai. Vienijamės su Jėzumi, kuris taip pat buvo priverstas dėl grėsmės gyvybei keliauti į šventes Jeruzalėje „ne viešai, o tarsi slapčiomis„ (Jn 7, 10). Ir mus karantino sąlygos verčia svarbiausią mūsų tikėjimo šventę išgyventi „tarsi slapčiomis. “Negalime viešai ateiti į Bažnyčią ir susirinkę draugėn švęsti Velykų. Pandemija, apėmusi visą pasaulį, primena mums, kad mūsų fizinė egzistencija trapi, tačiau dužlus yra ir mūsų žmogiškas saugumas. Šiomis dienomis patiriame daug netikrumo, kuris slegia mūsų širdis. Tačiau visa tai neturi „pavogti„ mūsų džiaugsmo ir ramybės, tų brangių mūsų Prisikėlusio Viešpaties dovanų. Juk Kristus ne kartą savo mokinius guodė ir drąsino pasitikėti Juo, kuris yra istorijos ir pasaulio Viešpats“, – rašoma vyskupų laiške.
Šv. Velykos Vilniuje. 2014-ieji. Vytauto Visocko nuotr.
 
„Jūs nebijokite!„ (Mt 28, 5), – taria Viešpaties angelas susigraudinusioms moterims, kurios atbėgo tą rytą prie Jėzaus kapo. Prisikėlęs Kristus ne kartą pasirodė išsigandusiems mokiniams tardamas: „Ramybė Jums!“ (Jn 20, 19). O tada juos ragino: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai„ (Mk 16, 15). Visus šiuos žodžius šiandien Viešpats taria ir mums. Krikščionio pašaukimas nešti į pasaulį ramybę ir Prisikėlusio Jėzaus paguodą.
 
Velykos. 2014-ieji. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Mes, krikščionys, žinome, kad per Kryžių ateina Prisikėlimas. Tai Velykų slėpinys. Krikščioniškas tikėjimas parodo, jog kančia gali būti išganinga, nes net ir joje atsiskleidžia Dievo malonė. Juk neretai išgyvendamas trapumą žmogus atranda Dievą. Ir iš šio pasaulinės pandemijos išbandymo gali rastis be galo daug būdų, kaip Dievas prakalbins žmones. Tikime, kad į gera keisis mūsų pasaulis.
 
„Jis pamatė ir įtikėjo“, – taip Evangelija apibūdina mokinį, kuris pirmas buvo atbėgęs prie kapo (Jn 20, 8). Ir mes nesiliaukime ieškoti Kristaus prisikėlimo ženklų mūsų gyvenime. Bėkime pas savo Mokytoją Kristų, net jei žmogiškai žiūrint atrodytų, kad nėra jokio pagrindo vilčiai, – sakoma Lietuvos vyskupų velykiniame laiške.