Įkaitų drama Šveicarijos Ciūricho mieste pareikalavo trijų žmonių gyvybių. Prokuratūros duomenimis, penktadienio rytą vienas vyras bute įkaitėmis paėmė dvi moteris ir pagrasino jas nušauti.
 
Pateiktais duomenimis, vyras pro langą vedė derybas su policija, kurią iškvietė kaimynė ir galimai viena aukų. Spėjamas pagrobėjas pareikalavo policijos pajėgas pasitraukti. Policija plačiai atitvėrė teritoriją aplink namą ir į pagalbą pasitelkė derybų grupės specialistus.
 
Praėjus maždaug trims valandoms po operacijos pradžios vyras pareiškė, kad po kelių minučių pasiduos policijai. Netrukus po to nuaidėjo keli šūviai.
Policija tada šturmavo butą gyvenamajame kvartale Ciuricho pakraštyje ir čia rado tris sunkiai sužeistus asmenis – 60-metį vyrą ir dvi 34 ir 38 metų amžiaus moteris. Nepaisant skubių reanimavimo pastangų, visi trys mirė vietoje. Kol kas negalima pasakyti, ar miręs vyras yra pagrobėjas, sakė policijos atstovas.
 
Paimtas nusikaltimo ginklas, pradėtas tyrimas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.06.01; 00:30

Rusijos šnipai vis aktyviau taikosi į Šveicariją. Jų aktyvumas yra pastebimas ir toliau didėja, sakė Šveicarijos žvalgybos NDB vadas Jeanas Philippe’as Gaudinas, kuriuo remiasi agentūra „Reuters“.

„Aš negaliu atskleisti daug detalių apie rusų veiksmus Šveicarijoje, tačiau yra aišku, kad jų aktyvumas yra didesnis nei anksčiau, – spaudos konferencijoje kalbėjo pareigūnas. – Aš negaliu nieko pasakyti apie šnipų skaičių, tačiau jis reikšmingas“.

Prieš tai atgarsio sulaukė du atvejai, kai spėjami rusų šnipai žvalgė objektus Šveicarijoje. Šveicarų tarnybų duomenimis, vienas jų buvo cheminių ginklų bandymų kompleksas. Be to, tyrėjai aiškinasi kibernetinę ataką prieš Pasaulio antidopingo agentūros biurą.

Šnipinėjimo dingstis yra didelis tarptautinių organizacijų skaičius šalyje, sakė J. P. Gaudinas. Be to, gali būti šnipinėjamos sporto organizacijos, pavyzdžiui, Tarptautinis olimpinis komitetas. Šnipai esą yra ne tik iš Rusijos, bet ir iš kitų šalių.

„Šiandien nauja yra tai, kad rusai mėgino atakuoti mūsų jautrią infrastruktūrą – tai yra raudona linija“, – pabrėžė J. P. Gaudinas.

Rusijos ambasada Berne tokius pareiškimus pavadino absurdiškais.

Informacijos šaltinis ELTA

2018-10-19

EPA – ELTA nuotraukoje – Šveicarijos vėliava

André Liebich / Le Temps

Bernas pirštu baksnoja Maskvai į nesiliaujančius šnipų išpuolius prieš Šveicarijos įstaigas. Šveicarija nusileidžia Vakarų spaudimui, leidinyje Le Temps aiškina šveicarų politologas ir istorikas, Ženevos Tarptautinių tyrimų ir plėtros instituto garbės profesorius Andrė Libichas.

Dabartinę Rusijos ir Šveicarijos santykių būklę paženklino Rusijos ambasadoriaus iškvietimas Berne tam, kad būtų pasiskųsta dėl numanomo Rusijos šnipinėjimo Špice (cheminė laboratorija) ir kitose Šveicarijos vietose. Santykiai blogesni, negu per šaltąjį karą, bet geresni, nei laikotarpiu tarp dviejų karų, pabrėžia straipsnio autorius.

Šaltojo karo laikotarpiu, kaip, beje, ir laikotarpiu tarp dviejų karų, Šveicarija sugebėjo išgauti naudos iš savo vaidmens, tapusi šnipinėjimo centru ir norinčių susitaikyti priešų susitikimų vieta. Antai, Ronaldas Reiganas ir Michailas Gorbačiovas 1985 metais susitiko Ženevoje, kad pradėtų procesą, ženklinusį, kad pasibaigė konfrontacija tarp Rytų ir Vakarų. Šveicarija buvo svetinga, patogioje vietoje, gerai aprūpinta, o svarbiausia – neutrali šalis. Tokias savybes aukštai vertino visi, nepriklausomai nuo jų ideologinių ir politinių nesutarimų, primena Libichas.

Tačiau pablogėjus santykiams tarp Vakarų šalių ir Rusijos, aplink Šveicariją pradėjo veržtis gniaužtai. Šalis užsitraukė tarptautines sankcijas, kurios 2014 metais buvo pritaikytos Rusijai už Krymo aneksiją. Ji vis tiktai neprisijungė prie amerikiečių ir europiečių ir daugiau sankcijų nepridėjo. Šveicarija ilgai išliko kaip salelė Europos viduryje, labai vertinama Maskvos ir ypač rusų verslininkų, galėjusių tęsti savo veiklą ir būti apsaugoti nuo nemalonumų ir draudimų, su kuriais jie susidurdavo kitose šalyse, nurodo ekspertas.

Ir vis dėlto, pastaruoju metu JAV, o paskui ir Europos Sąjunga, pradėjo reikalauti didesnės drausmės Kremliaus atžvilgiu, bent jau tiek, kad ji reikštų savo nepritarimą Rusijai, kad kitą kartą išsiųstų Rusijos diplomatus, kaip šį pavasarį šį pavasarį padarė jos, ir kuri, sprendžiant iš visko, elgiasi santūriai kalbant apie jų naujas sankcijas Rusijai. Dabar, kai derybos su Briuseliu įžengia į gana keblią fazę, Šveicarijai neverta laikytis atskirai Rusijos atžvilgiu. Būtų neprotinga rizikuoti, erzinant supervalstybę – Ameriką, demonstruojančią pasauliui savo raumenis. Štai mes ir matome, kaip Šveicarijos užsienio reikalų ministras griežtina toną ir demaskuoja neteisėtus Rusijos veiksmus, apie kuriuos iki šiol nutylėdavo, analizuoja Libichas.

Šveicarijai, priverstai pasirinkti Vakarų stovyklą ir visiškai prisidėti prie jos, nepavyks išvengti užsienio valstybių, kurioms visiškai nerūpi Šveicarijos „neutralitetas“, spaudimo, baigia straipsnį autorius.

Informacijos šaltinis: Le Temps

2018.10.05; 07:10

Ženeva. Youtube.com nuotr.

Boris Busslinger / Le Temps

Štai jau keletą savaičių daugėja incidentų tarp Šveicarijos ir Rusijos. Interviu Šveicarijos laikraščiui Le Temps Ženevos universiteto Globalinių tyrimų instituto gynybos ir saugumo srities ekspertas Aleksandras Votraveris iššifravo šią situaciją.

„Niekas neginčija fakto, kad Šveicarijoje daug šnipų. Tarptautinė Ženeva, jos MGB (mokslinė-gamybinė bendrovė) ir JTO – tai magnetas agentams, ir tai nieko nestebina. Tarp diplomatijos ir žvalgybos nėra pertvarų, ir vaizduoti, kad Šveicarijoje ar tarptautinėje Ženevoje nėra šnipų, – tai iliuzija. Ir vis dėlto yra esminis skirtumas: problema – ne priklausymas žvalgybos tarnybai, o nelegali šnipinėjimo veikla“, – sakė A. Votraveris.

„Visos vyriausybės nori kontaktų su užsienio žvalgybos tarnybomis. Jeigu Rusijos žvalgyba tiria Šveicarijoje kokį nors kriminalinį tinklą, kurį sudaro, pavyzdžiui, iš Rytų Europos šalių kilę piliečiai, tai nėra jokios problemos. Reguliariai ir intensyviai bendradarbiaujama kovojant prieš terorizmą, organizuotą nusikalstamumą ar radikalizaciją, bet kokią neteisėtą prekybą, pinigų plovimą ir net piktnaudžiavimą žmogaus teisėmis. Tačiau kai Rusijos žvalgyba šnipinėja Špico laboratorijoje (kuri dalyvavo tiriant Skripalių bylą), tai čia jau kyla problemų“, – aiškina ekspertas.

„Anot konfidencialaus pranešimo Šveicarijos Federacinei tarybai, vos ne kas ketvirtas Rusijos diplomatas iš tikrųjų yra šnipas. Tai tiesa?“ – paklausė žurnalistas.

Šveicarijos gynybos ministerijos emblema

„Gal net daugiau, nei kas ketvirtas. Bet esmė ne čia, – atsakė leidinio pašnekovas. – Žvalgyboje yra trys sferos, kurios smarkiai skiriasi viena nuo kitos. Informacijos įgijimas, analizė ir sklaida. Pirmoji sfera – tai susiformavęs žvalgybos agentų įvaizdis – tų „džeimsų bondų“, kurie gauna informaciją, naudodamiesi techninėmis priemonėmis arba įsilaužimais. Tačiau šitą veiklą nuo kitų žvalgybos specialybių skiria neperžengiama siena, ji labiau sąlyginė nei informacijos analizė, kur meistriškumo paslaptys ir metodai pasireiškia įvairiose mokslinėse-gamybinėse bendrovėse, kompanijose ir bankuose. Gana skylėta siena skiria diplomatines ir tarptautines organizacijas – tie patys žaidėjai reguliariai pereina iš vienos pusės į kitą“, – komentuoja Votraveris.

„Šveicarijos ambasadoriaus Rusijoje pono Rosje iškvietimas – tai Kremliaus atsakas po Užsienio reikalų departamento vadovo Ignacijaus Kasiso (Ignazio Cassis) pasisakymo, kad situacija „neleistina“. Rusija turi teisę reikalauti kokių nors paaiškinimų. Nors santykiai tarp mūsų šalių ne visada buvo geriausi. Rusija suinteresuota išsaugoti Šveicariją savo pusėje. Mūsų šalis išties vaidina svarbų vaidmenį daugelyje dosjė, tiesiogiai susijusiuose su Maskva, tokiuose kaip Irano branduolinis sandėris, Ukrainos krizė ar cheminiai ginklai Sirijoje“, – pažymi ekspertas.

„Vienas iš Vladimiro Putino tikslų – bipoliarinės arba multipoliarinės sistemos atkūrimas – numato suteikti neutraliai ir neprisijungusiai Šveicarijai svarbų tarpininkės tarp Rytų ir Vakarų vaidmenį. Be to, du taikos procesai Sirijoje, Ženevos ir kitas, vykdomi lyderiaujant Rusijai, šiuo momentu konkuruoja tarpusavyje. Tokiu būdu abi šalys turi pakankamai pagrindo dialogui viena su kita“, – taip mano Votraveris.

Informacijos šaltinis: Le Temps

2018.09.24; 06:38

Šilko kelias. Silkroadpartnership.com

Bernard Wuthrich, Christoph Lenz / Le Temps

Šveicarijos ekonomikos ministras Johanas Šneider-Amanas grįžo iš kelionės po Viduriniąją Aziją. Jis mato tame regione potencialą Šveicarijos kompanijoms, kurių veikla susijusi su infrastruktūromis, energija ir iš dalies finansinėmis paslaugomis, praneša Le Temps žurnalistai Bernaras Viutrichas ir Kristofas Lencas.

Vadovaudamas 35 žmonių delegacijai, jis pabuvojo Azerbaidžane, Kazachstane, Uzbekistane ir Kirgizijoje, ir jas visas interesuoja naujas Kinijos Šilko kelio projektas. Econmiesuisse kompanijos vadovas Haincas Kareris, lydėjęs ekonomistų delegaciją, konstatavo „milžiniškus skirtumus“ tarp keturių aplankytų šalių politinių sistemų. „Korupcijos tema labai stipri, kaip ir anksčiau“, – apgailestavo jis.

„Kaip Jūs vertinate Viduriniosios Azijos potencialą?“ – paklausė žurnalistai ekonomikos ministro.

„Jis realus, – atsakė Šneider-Amanas. – Azerbaidžano ir Kazachstano žaliavų pozicijos geros. Uzbekistane man padarė įspūdį, kad žmonės demonstruoja norą viską paimti į savo rankas ir nepalikti likimo valiai. Toks mentalitetas leis formuoti partnerystės santykius“.

„Sunkiau yra vertinti Kirgiziją, – sakė ministras. – Verslininkiškas požiūris ten ne taip juntamas. Pramonė mažiau pristatoma, šalis labiau priklausoma nuo žemės ūkio. Automobilių parkas rodo, kaip skiriasi situacija: jeigu Uzbekistane daug naujų automobilių, tai Kirgizijoje daugelis važinėja labai senomis mašinomis“.

„Politinės sąlygos tose šalyse leidžia joms progresuoti?“ – pasidomėjo žurnalistai.

„Tai vienas iš svarbiausių klausimų, – mano Šneider-Amanas. – Šiuo momentu aš galiu pasakyti, kad mes susitarėme su Uzbekistano ekonomikos ministru vėl pasimatyti ir pasikalbėti apie Šveicarijos paramą švietimo, inovacijų ir skaitmeninimo srityse. Jis pažadėjo parengti programą“.

„Keliaudamas su delegacija Jūs gavote daug informacijos apie naujo Šilko kelio projektą. Ar tai utopija, ar rimtas projektas, kuriame gali dalyvauti Šveicarija?“

„Tai ne utopija. Kuryko uostas prie Kaspijos jūros dar mažai tenaudojamas. Bet jis rodo, kad Kazachstanas nori dalyvauti toje iniciatyvoje. Tai aiškiausias iš visų tos didžiulės šalies sumanymas, rodantis norą integruotis į būsimą rytų–vakarų transporto ašį. Ir jis priartina ją prie Kinijos“, – mano leidinio pašnekovas.

„Ar yra rizikos, kad Kazachstanas pakeis savo priklausomybę nuo Rusijos į priklausomybę nuo Kinijos?“ – klausė žurnalistai.

„Tai delikatus klausimas. Aš jį paliečiau kalbėdamas su savo pašnekovais. Jie kaip ir anksčiau gerai supranta Vladimiro Putino politiką. Asmeniškai aš pirmiausia vertinu prekybines ir technologines projekto galimybes, o ne riziką. Kinija – vienintelė šalis, turinti būtiną politinį ir finansinį mechanizmą greitoms investicijoms į tokį projektą. Jos įtaka tik didės. Aš pasistengsiu pasiekti, kad Šveicarija remtų Azijos infrastruktūrinių investicijų banką, kuris finansuos tą projektą. Tokie įsipareigojimai saugo ir mūsų interesus“, – mano Šneider-Amanas.

„Tokių ekonominių delegacijų tikslas – atverti užsienio rinkos duris Šveicarijos investuotojams. Jūs jau lankėtės Irane 2016 metais. Po to sekė Amerikos grasinimai sankcijomis toje šalyje veikiančioms kompanijoms. Ar tai nerodo, kad Jūsų pastangos bergždžios?“ – klausia žurnalistai.

„Tokie pavojai riboja mūsų pastangų veiksmingumą, ypač tokioje srityje, kaip mašinų gamyba. Tačiau aš remiuosi idėja, kad viskas susireguliuos ir Iranas grįš į pasaulinę ekonominę bendriją. Ir Šveicarija suvaidins gynėjos bei tarpininkės vaidmenį“, – atsakė ekonomikos ministras.

„Nė vienas šveicarų verslininkas man dar nesakė, kad jis nebegali dirbti Irane. Aš tam tikra prasme gerbiu JAV prezidentą, kuris yra verslininkas. Juk jo šalis sukonstravo pasaulinę ekonomikos tvarką, ir aš abejoju, kad Trumpas iš tikrųjų panorės viską išmesti už borto“, – sakė Šneider-Amanas.

Šaltinis: Le Temps

2018.07.21; 16:41

EPA – ELTA nuotraukoje – Šveicarijos vėliava

Kaip ekonomistas žaviuosi Šveicarija dėl jos protingo požiūrio į klausimus, pvz., išlaidų suvaržimo ir mokesčių.

Kaip politinių sistemų stebėtojas, žaviuosi Šveicarija dėl jos tvirto federalizmo.

Kaip žmogaus teisių šalininkas, žaviuosi Šveicarijos finansinio privatumo apsauga (deja, nusilpusi dėl išorinio spaudimo).

Kaip laisvės šalininkas aš žaviuosi Šveicarija dėlto, kad joje yra tradicija turėti ginklus.

Iš tiesų, yra ginklų parduotuvė mažiau nei už mylios nuo federalinio Parlamento Berne, kuri parduoda (Oi!) karinio stiliaus šturmo šautuvus.

Deja, ji nebuvo atidaryta, kai ėjau pro šalį praėjusį savaitgalį, taigi galėjau tik padaryti nuotrauką, kas buvo rodoma jos lange.

Negalėjau išvengti mintyse lyginti Šveicarijos sostinę, kur ginklai parduodami, su JAV sostine, kur šališkumas yra parduodamas.

Čia taip pat yra kultūra „už ginklus“ – kaip Šveicarijoje, taip nurodyta šiame straipsnyje.

“Šaudymas tampa vis populiaresnis tarp jaunų žmonių, ir federalinis sprendimas sumažinti amžių dėl pamokų yra svarbi jo dalis,” sako laimingas Christoph Petermann, Šveicarijos šaudymo Federacijos ryšių viršininko pavaduotojas.

2016 metais vyriausybė sumažino amžių nuo 17 iki 15 metų, kurio sulaukę jauni žmonės gali dalyvauti šaudymo į taikinį apmokymuose. “Be to, mes esam labai patenkinti mergaičių ir jaunų moterų pasirinkimą šaudymui … ” Kai kalbama apie vaikų mokymą šaudyti, vaikai yra prileisti nuo penkerių metų amžiaus – bet ne šaudyti šturmo karabinu. Tai tampa rimta, kuomet tokiems vaikams leidžiama treniruotis su pneumatiniais pistoletais ir šautuvais, arbaletais arba lankais, o nuo dešimties metų amžiaus – su mažo kalibro ginklais, bei nuo 12-kos, apskritai su šturmo šautuvais.

Deja, Šveicarijos teisės laikyti ginklus yra puolamos. Problema yra ne politikai Berne, bet biurokratai Europos Komisijoje. Šveicarijos žiniasklaida, aprašo šią problemą.

Šveicarijos gynybos ministerijos emblema

… ES ginklų kontrolės planai turėjo būti baigti 2019-aisiais, per kuriuos siekiama pažaboti ginklų pardavimą internete ir nustatyti griežtus apribojimus šturmo ginklams.

… Šveicarijos „karinio tipo“ ginklai vis dar galėtų būti laikomi namuose po karinės tarnybos, laikantis tradicijų. Pagal šiuos planus, medžiotojai taip pat nebūtų paveikti. Tačiau tam tikri pusiau automatiniai ginklai – pvz., su apkabomis į kurias telpa 20 turų šaudmenų – ir kai kurios didelės talpos „ant peties laikomi “ šautuvai būtų uždrausti. Ginklų savininkai ir mėgėjai privalės surašyti savo kolekcijas ir pranešti valdžios institucijoms apie tai, ką jie turi.

Nereikia nė sakyti, kad Šveicarijos ginklų teisių asociacijos nėra patenkintos.

Kritikai sako, kad vyriausybės pasiūlymas buvo nuspręstas nedemokratiškai ir draudimas neturės jokios įtakos visuomenės saugumui ar terorizmui Europoje. Jie nerimauja dėl jos poveikio jų teisėms turėti ginklus ir yra ypač nepatenkinti apribojimais tam tikrų kategorijų pusiau automatiniams ginklams ir apkaboms, galimą poveikį kariniams šautuvams, ir papildomai biurokratijai.

Jean-Robert Consolini- Lagardere arsenalo savininkas pažadėjo kovoti su tokiu pasiūlymu. “Šie teroro išpuoliai buvo atlikti žmonių, kurie naudojo ginklus, nelegaliai gautus Juodojoje rinkoje, bet ne iš teisėtos prekybos ginklų arsenalų. Taigi ši direktyva niekaip netrukdys neteisėtai nelegalių ginklų apyvartai ir jų nusikalstamam panaudojimui“.

Šiandien Šveicarija pagal gyventojų skaičių Vakarų šalių tarpe yra viena iš daugiausia ginklų savininkų turinčia šalimi. Manoma, kad šios šalies teisėtoje apyvartoje yra maždaug du milijonai legalių ginklų. Tokie nuosavybės skaičiai ir esami ginklų įstatymai atspindi šalies piliečių tarpe giliai įsišaknijusį įsitikinimą dėl teisės turėti šaunamuosius ginklus ir jų savanorių armijos reikalavimų teisėtumo.

Tačiau liūdna, kad Šveicarų teisės laikyti ginklus yra atakuojamos.

Ponas Consolini yra visiškai teisus, beje, apie ES direktyvų poveikį teroristams, kurie visada gali gauti ir apsirūpina ginklais Juodojoje rinkoje.

Bet kuriuo atveju Amerikos ginklų savininkų asociacijos išreiškia užuojautą savo Šveicarijos kolegomis.

Nacionalinė ginklų asociacija (NRA) pareiškė savo nuomones apie šią kontroversiją.

Šveicarija turi daugiausia civilinių savininkų turimų šaunamųjų ginklų vienam gyventojui Europoje ir yra trečia pasaulyje. Šveicarijos patirtis, kaip ir daugelio Jungtinės Amerikos Valstijos regionų, paneigia ginklų kontrolės šalininkų teiginius, kad platesnė šaunamojo ginklo nuosavybė reiškia daugiau smurto.

Deja, taikių ginklų nuosavybės tradicija, regis, neįtikina ginklų uždraudimo sumanytojų.

Ginklų arsenalas

Naujausio ginklų kontrolės griežtinimo ir nuosavybės teisių į šaunamąjį ginklą apribojimų stūmimo iniciatyva kyla ne iš Šveicarijos, bet iš Europos Sąjungos ginklų direktyvos, 2017 m. gegužės 17 d. Briuselyje priėmus labiausiai ginčytinus ES ginklų įstatymo pakeitimus pistoletams su apkabomis, kurių talpa didesnė nei 20 šovinių, ir šautuvams su apkabomis, kurių talpa didesnė nei 10 šovinių. Jie dabar laikomi jau A kategorijos ginklais.

A kategorijos ginklai paprastai draudžiami naudoti civiliniais tikslais. Be to, teisės aktuose reikalaujama, kad ES valstybės narės sukurtų šaunamųjų ginklų registrus. Šveicarija nėra ES narė, tačiau šalis yra Šengeno zonos narė, todėl Šveicarija privalo atitikti ES šaunamųjų ginklų apribojimus.

Balandžio 9 d. Šveicarijos teisių į ginklus organizacija „Pro Tell“, pavadinta legendinio šaulio (snaiperio) Viljamo Telio vardu, pareiškė savo nepritarimą ES ir Šveicarijos teisės aktų pakeitimams. Ji nurodo Šveicarijos ginklų įstatymus kaip “išraišką, pasitikėjimo ir pagarba tarp piliečių ir valstybės.” Gruodžio mėn. Pro Tell pareiškė, kad ji yra pasirengus toliau kovoti su bet kokiu ginklų teisių apribojimais referendumo būdu. Šveicarijos Liaudies partija taip pat yra užregistravusi savo opoziciją naujiems ES apribojimams.

Yra du galimi teigiami rezultatai.

Pirma, kaip buvo pastebėta ir praėjusiais metais, Čekijos Respublika yra teisingoj šios kovos pusėje. Ir jos vyriausybė ginčija Europos Komisijos kišimąsi į tai, kas turėtų būti nuspręsta nacionalinių vyriausybių.

Čekijos Respublika pateikė ieškinį prieš naują Europos Sąjungos direktyvą sugriežtinti ginklų nuosavybę, siekimą apriboti prieigą prie pusiau automatinių ir kitų ginklų. ES šalių vidaus reikalų ministrai davė galutinį pritarimą tokiems pakeitimams nepaisydami to, kad Čekijos Respublika, Liuksemburgas ir Lenkija protestuoja. Čekijos vidaus reikalų ministerija sakė, kad direktyva buvo per daug griežta, pavyzdžiui, paveikianti tūkstančius medžiotojų – tai populiari veikla, turinti ilgas tradicijas šioje centrinės Europos šalyje…

“Toks didžiulis padorių ginklų savininkų baudimas yra nepriimtinas, nes legaliai įsigytų ginklų draudimas neturi jokio ryšio su antiteroristine kova,” pareiškė vidaus reikalų ministras Milanas Chovanec savo pareiškime.

Ginklo taikiklis

Jis pabrėžė, kad “tai ne tik absurdiškas sprendimas, kuris dar kartą pakirs žmonių pasitikėjimą ES, be to, šios direktyvos įgyvendinimas taip pat gali turėti neigiamą poveikį Čekijos Respublikos vidaus saugumui, nes daug ginklų galėtų pereiti į juodąją rinką”.

Žemesnieji Čekijos Parlamento Rūmai birželio mėn. pritarė įstatymui, kuris įtvirtino ginklų savininkų teises  šalies konstitucijoje.

Teoriškai, Čekijos vyriausybės išsakytieji teisiniai argumentai privalėtų dominuoti, nes “subsidiarumas”, regis, neabejotinai yra įtvirtintas Europos sutartyse.

Bet bijau, kad decentralizacijos principas bus pamirštas dėl pro-harmonization („suderinamumo“) ideologijos, paplitusios ES institucijų tarpe.

Taigi antroji parinktis yra teigiamas rezultatas referendume Šveicarijoje, kuri turi ilgą tiesioginės demokratijos tradiciją.

Kadangi šveicarai linkę būti labai protingais, balsuojant nacionaliniais klausimais, galime tikėtis, kad jie atmes peršamą ginklų kontrolę ir – visiems tikslams ir ketinimams – pasiūlydami Europos Komisijai eiti pasivaikščioti.

Tikėkimės. Yra labai nedaug Libertarinių požiūrių jurisdikcijų pasaulyje. Būtų gėda, jei šveicarai apsiverstų ir leistų ES biurokratams diktuoti savo įstatymus dėl ginklų.

Interneto dienoraštis Word Press com: 

https://danieljmitchell-wordpress-com.cdn.ampproject.org/c/s/danieljmitchell.wordpress.com/2018/05/02/european-bureaucrats-threatening-swiss-gun-rights/amp/

2018.05.07; 17:40

Rusijos Valstybės Dūmos pirmininkas Viačeslavas Volodinas (k) ir Šveicarijos parlamento pirmininkas Dominique’as De Bumanas. EPA – ELTA nuotr.

Į JAV ir Europos Sąjungos (ES) sankcijų sąrašus įtrauktas Rusijos parlamento žemųjų rūmų, Valstybės Dūmos, pirmininkas lankosi Šveicarijoje, kur, be kita ko, susitiks su šios šalies užsienio reikalų ministru. Viešai skelbiamas Rusijos parlamento vadovo vizito tikslas – siekis skatinti dialogą Ukrainos konflikto klausimu.

Viačeslavas Volodinas į Šveicariją atvyko sekmadienį, o jau pirmadienį numatyti keli jo susitikimai su aukščiausiais šalies pareigūnais, tarp jų – Šveicarijos parlamento pirmininku Dominique’u de Bumanu ir šalies užsienio reikalų ministru Ignazio Cassisu.

Rusijos Valstybės Dūmos pirmininko vizitas ES nepriklausančioje Šveicarijoje vertinamas prieštaringai, nes politikas yra įtrauktas į Briuselio ir Vašingtono sankcijų sąrašus.

Tačiau Livia Leu, Šveicarijos ekonomikos ministerijoje kuruojanti dvišalius santykius, šalies visuomeniniam transliuotojui RTS sakė, kad V. Volodino vizitas surengtas įgyvendinant Šveicarijos siekį padėti išspręsti Rytų Ukrainos konfliktą.

„Kalbant apie Ukrainos krizę, Šveicarija visada skatino dialogą, nes šią krizę galima išspręsti tik radus politinį sprendimą“, – teigė L. Leu.

„Turėdama tai omenyje, Šveicarija gali išduoti vizas asmenims, esantiems Europos Sąjungos (ES) sankcijų sąraše“, – pridūrė ji.

Ilgametis Kremliaus pareigūnas ir artimas prezidento Vladimiro Putino bendražygis V. Volodinas Rusijos Valstybės Dūmos pirmininku tapo 2016-aisiais. Šias pareigas jis pradėjo eiti praėjus dvejiems metams po to, kai buvo įtrauktas į sąrašus asmenų, kuriuos JAV ir ES laiko svarbiausiais Ukrainos krizės veikėjais.

2018.02.20; 04:00

Šveicarijos vėliava.

Pragyvenimo brangumas Šveicarijoje taps nacionalinio referendumo tema. Iniciatyvos autoriams, siekiantiems, kad būtų sumažintos vartojimo prekių bei paslaugų kainos, pavyko surinkti būtiną parašų skaičių, kad šis klausimas būtų pateiktas visuotiniam balsavimui, penktadienį pranešė Federalinė kanceliarija.

Pažymima, kad „federalinė iniciatyva „Ne“ brangumo salai – už teisingas kainas“, pristatyta 2017 m. gruodžio 12 dieną, oficialiai sėkmingai įgyvendinta“. Pabrėžiama, kad atlikus patikrinimą, galiojančiais pripažinti 107 tūkst. 889 piliečių parašai iš 108 tūkst. 441. Tam, kad klausimas būtų iškeltas referendumui, pagal įstatymą pakanka pateikti 100 tūkst. parašų.

„Brangumo sala“ iniciatyvos autoriai vadina Šveicariją. Europos žemėlapyje ji atrodo kaip sala tarp ją supančių Europos Sąjungos šalių – Prancūzijos, Vokietijos, Austrijos ir Italijos – ten vartojimo prekių ir paslaugų kainos daug žemesnės: pavyzdžiui, drabužių kainų skirtumas gali siekti 40 proc.

Iniciatyvos palaikymo komitetui priklauso parlamentarai, atstovaujantys visoms didžiausioms šalies partijoms, ir tai iš esmės didina referendumo sėkmės tikimybę. Idėją palaikė verslo profesionalų pramonės asociacijos, įskaitant restoranų bei viešbučių verslo asociacijas.

Šveicarija garsėja aukštu pragyvenimo lygiu, tačiau, kaip rodo oficiali statistika, ne mažiau kaip 6,9 proc. šalies gyventojų priklauso „nuolatinės skurdo rizikos“ kategorijai. Šveicarijos analitinės organizacijos „Sveikatos apsaugos observatorija“ duomenimis, dėl brangumo dantis šalyje gydosi tik 20,7 proc. gyventojų. Privalomosios sveikatos draudimo įmokos labai didelės ir metai iš metų vis didėja.

Tuo, kad Šveicarija – šalis ne skurstantiems, įsitikina šalies svečiai ar joje gyvenantys užsieniečiai. Kaip rodo praėjusių metų gruodžio 12 d. paskelbtas Vartotojo pragyvenimo kainos indekso tyrimas, kurį atliko konsultacinė agentūra „ECA International“, į pirmąjį brangiausių užsieniečiams miestų dešimtuką pateko iškart keturi Šveicarijos miestai: Ciurichas (3-ioji vieta), Ženeva (4-oji vieta), Bazelis (5-oji vieta), Bernas (6-oji vieta).

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.01.20; 00:50

Anastasija Kirilenko

Jau griūnant Sovietų Sąjungai buvo spekuliuojama tema, kad KGB pervedė į užsienį stambias sumas valstybinio ir partinio turto per privačias firmas. Pinigai turėjo būti panaudoti ir politinei veiklai finansuoti, bet buvo išgrobstyti ir privačiai politinei veiklai. Už tų procesų dažnai slypėjo žmonės, kurie jau užsiiminėjo užsienio prekyba ir turėjo firmų bei kontaktų tinklus užsienyje, pavyzdžiui, tarybiniai piliečiai, kuriems dėl etninės ar religinės priklausomybės buvo leista aštuntajame dešimtmetyje išvažiuoti į užsienį.

Tų procesų centre yra Grigorijaus Lučianskio Benex ir Boriso Biršteino Seabeco firmos. Lučianskis, gimęs 1945 metais Latvijoje, žydų šeimoje, buvo specialiai užverbuotas KGB tam, kad įsteigtų tarptautinį kompanijų tinklą. Tad 1989 metais jis įsteigė Nordex su pagrindiniu biuru Vienoje ir dukterinėmis firmomis visame pasaulyje, taip pat ir Šveicarijoje.

Nordex ir Seabeco

Oficialiai firma prekiavo žaliava iš Rusijos ir kitų NVS šalių. Ne kartą buvo demaskuoti kompanijos korupciniai ryšiai, grobstymai, pinigų plovimas ir prekyba ginklais – tiek, kad ekonominė veikla jau tapo nebeįmanoma. Taip pat tiriant bylą dėl pinigų plovimo per Bank of New York, įvairūs pėdsakai vedė link Lučiansko firmų. Lučianskis, kuris įsteigiant Nordex jau turėjo teistumą, naudojosi toli siekiančiais ryšiais su politikais Rusijoje, Ukrainoje, Kazachstane, Izraelyje. Tai susiję ir su kriminaline aplinka – pirmiausia, Rusijoje, o ir glaudžius kontaktus Latvijoje. NVS teritorijoje prieš jį nebuvo atliekama nė vieno tyrimo. Anot atvirų šaltinių, šiandien jis gyvena Maskvoje.

Įvairios specialiosios tarnybos įtarė, kad ir Boriso Biršteino Seabeco firma yra įsivėlusi į valstybinio turto grobstymus ir nelegalų išvežimą.

Žydiškų šaknų turintis Biršteinas, gimęs 1947 metais, kaip ir Lučianskis, Baltijos šalyje. Jis buvęs KGB bendradarbis ir, tikriausiai, iki šiol palaiko kontaktus su Rusijos ir Izraelio specialiosiomis tarnybomis. Jis emigravo į Izraelį 1979-aisiais ir pradėjo kurti tarptautinį kompanijų tinklą, kuris oficialiai prekiavo nafta, auksu, briliantais ir cheminiais produktais, – Seabeco Group. 1992–1999 metais Seabeco turėjo filialą Šveicarijoje. Kaip ir Lučianskis, Biršteinas buvo giliai įtrauktas į vietoj SSSR susikūrusių šalių politiką: į jo draugų bei pažįstamųjų ratą įėjo Kravčiukas, Kučma, buvęs Moldavijos prezidentas Sneguras. Tačiau be viso šito jis turėjo tokius pat gilius ryšius ir kriminaliniame pasaulyje.

Seabeco Group susijusi su pinigų plovimu ir grobstymu iš Kirgizijos, neskaidriomis operacijomis per Nordex, humanitarinės pagalbos grobstymu, turėjo glaudžių ryšių ir su Solncevo ONG, o taip pat įsipainiojusi į užsakomąsias žmogžudystes. Dešimtajame dešimtmetyje buvo daugybė teisminių teisinės pagalbos pavedimų dėl Biršteino kaip objekto, bet nė vienas iš atliktų tyrimų (Kanadoje, Belgijoje, Šveicarijoje) iki šiol neprivedė iki nuosprendžio.

Šveicarijos kalnai
Šveicarijos kalnai.

Nei Nordex, nei Seabeco atveju iki šiol neįmanoma įrodyti, kad už neteisėtų finansinių operacijų slypi KGB. Jeigu ir esama įrodymų, tai tokiose vietose, kur nėra jokio intereso juos atskleisti tam, kad tie įvykiai būtų įvertinti iš naujo. Tačiau abu herojai palaiko gerus politinius kontaktus aukščiausiu lygiu, o greitai įgytas turtas, kurį jie užsidirbo prekiaudami valstybiniais ištekliais, leidžia spėti, kad jie vargu ar galėjo dirbti be valstybinės valdžios institucijų žinios ir pritarimo.

Dabartiniai vertinimai

Šiandieniniai specialiųjų tarnybų bendradarbiavimo su kriminalinėmis organizacijomis vertinimai irgi nėra įtikinamai įrodyti.

Bet yra keletas šaltinių, kurie rodo tokį sistemingą bendradarbiavimą. Vokietija turi pakankamai tikslios informacijos apie NVS specialiąsias tarnybas, nes Rusijos kariuomenė buvo dislokuota Vokietijoje iki praėjusio šimtmečio dešimtojo dešimtmečio vidurio, o pačios specialiosios tarnybos čia vis dar plačiai atstovaujamos. Be to, daugybė persikėlėlių repatriantų irgi sudaro platų pagrindą žvalgybinei ir kriminalinei veiklai.

Iš Konstitucijos gynimo Bavarijos tarnybos (Vokietijos Konstitucijos gynimo Federalinės tarnybos – kontržvalgybos – padalinys, – vert. past.) ataskaitų matyti, kad Vokietijos teritorijoje yra rusų biznierių, kurie jau įtariami tuo pačiu metu ir žvalgybine, ir kriminaline veikla. Jie palaiko kontaktus su aukšto rango politikais ir verslininkais Rusijoje, o taip pat su Vokietijos ekonominiais sluoksniais. Jie investuoja pirmiausia į nekilnojamąjį turtą ir turizmo šaką.

Tarnyba taip pat spėja, kad Rusijos specialiosios tarnybos ir kriminalinės organizacijos paveda patikėtiniams steigti firmas, kurios daugiausia tarnauja pinigų plovimui. Patikėtiniai dažnai lankosi Bavarijoje neva dėl asmeninių priežasčių, siekdami plėtoti ekonominius ryšius. 2005 metais Konstitucijos gynimo Bavarijos tarnyba sugebėjo nustatyti, kad išeiviai iš NVS, įsikūrę Vokietijoje ir kaimyninėse šalyse, vertėsi nelegaliu naftos transportavimu ir kad dauguma tų asmenų užėmė vedančiąsias pozicijas NVS šalių karinėse ir žvalgybinėse dalyse.

Taip pat yra duomenų, kad kai kurie specialiųjų tarnybų bendradarbiai infiltruojami į kriminalines struktūras, jog būtų panaudoti žvalgybinei veiklai iš vidaus.

Iš kitos federacinės žemės gauta informacijos, kad veikiantys specialiųjų tarnybų bendradarbiai, būdami užsienyje, siūlo informacines paslaugas, o taip pat apsaugos ir saugumo paslaugas. Jie turi daug turto, perka nekilnojamąją nuosavybę, steigia firmas ir, be viso kito, nelegaliai prekiauja ginklais. Jie palaiko kontaktus tarpusavyje, su pagrindiniu biuru Maskvoje ir Rusijos vyriausybe, o taip pat su specialiosiomis tarnybomis tos šalies, kurioje jie būna. Dažnai tai žmones, turintys kontaktų elitinėse buvusios sovietų armijos dalyse.

Transnacionalinio nusikalstamumo specialisto Niujorko universiteto profesoriaus Marko Galeoti duomenimis, kriminalinės organizacijos prisiima dalį SVR darbo tose vietose, kur SVR darbas ribotas (pavyzdžiui, Lotynų Amerikoje). Atsakydama į tai, SVR tarpininkauja svarbiems rusų kriminaliniams autoritetams išvažiavimui į užsienį.

Situacija Šveicarijoje

Šveicarija yra patraukli vieta tiek NVS šalių specialiosioms tarnyboms, tiek ir kriminalinėms organizacijoms: plyti Europos centre, nekontroliuojamos sienos su kaimyninėmis šalimis, gerai išplėtota infrastruktūra sudaro idealias sąlygas abiem suinteresuotoms grupėms, o policijos ir specialiųjų tarnybų kompetencija išlieka gana kukli.

Be to, Šveicarijoje yra stebinanti vizų išdavimo praktika: dažniausiai vizą ir akreditaciją gauna net identifikuoti specialiųjų tarnybų bendradarbiai, kai tuo tarpu daugelyje NATO bloko šalių praktika žymiai griežtesnė. Tai aktualu ir asmenis, kurie, galimas dalykas, susiję su organizuotu nusikalstamumu, nors yra labai rimtas teisinis pagrindas neleisti gyventi ar dirbti šalyje.

Šveicarijos vėliava.
Šveicarijos vėliava.

Specialiąsias tarnybas taip pat domina daugybė tarptautinių organizacijų, turinčių pagrindinius biurus Šveicarijoje, tokios kai JTO, TDO (Tarptautinė darbo organizacija), PSO (Pasaulinė sveikatos apsaugos organizacija) ir PPO (Pasaulinė prekybos organizacija).

Dėdamiesi bendradarbiais, daugybė specialiųjų tarnybų agentų savo oficialių pareigų rėmuose atlieka žvalgybą. Dažnos konferencijos ir suvažiavimai sudaro idealias sąlygas kontaktams megzti su aukštus postus užimančiais žmonėmis iš įvairių šalių ir šakų. Šveicarija – tai ir pramonės bei technologijų centras, įdomus žvalgybos atstovams. Svarbūs tiksliniai objektai yra farmacijos šaka, kompiuterinės technologijos, bankų ir finansų sektoriai.

Kriminalinės organizacijos naudojasi tokiais faktoriais: žemi mokesčiai už firmų veiklą, liberalios verslo įstatymų normos, efektyvi bankų sistema su pažangiomis privataus bankingo paslaugomis, bendri aukšti standartai paslaugų, mokymo, švietimo ir medicininio aptarnavimo sferoje.

Liberalios įstatymų normos verslo srityje leidžia užsieniečiui palyginti paprastai įsteigti firmą Šveicarijoje. Asmenims, neturintiems leidimo gyventi arba pilietybės gyvenamojoje vietoje Šveicarijoje tereikia įtraukti į veiklą kaip vadybininką tik vieną asmenį, turintį tokį leidimą, ir sumokėti registracinį mokestį bei įstatinį kapitalą.

Firma Šveicarijoje – tai ne tik bazė ekonominei veiklai visoje likusioje Europoje, bet ir dažnai atveria galimybes gauti leidimą samdytis užsienio piliečius. Be to, firmos vardu užsieniečiai perka nekilnojamąjį turtą, apeidami sąlygas, keliamas žemės sklypams įsigyti su juose esančiu nekilnojamuoju turtu.

Informacijos šaltinis – „Atviroji Rusija“ („Otkrytaja Rossija“ – rus.), compromat.ru portalas; openrussia.org.

2016.06.29; 11.06

(Bus daugiau)

Šveicarijos armija daugelį dešimtmečių slėpė, kad pasienio su Vokietija tiltuose esama sprogmenų; paskutinis iš jų – istorinis Holcbriuke tiltas, jungiantis Šveicarijos Štaino miestą su Vokietijos Bad-Zekingenu, ir formaliai priklausantis Vokietijai, – buvo išminuotas tik 2014 metų spalio viduryje, praneša vokiečių žurnalas Der Spiegel, remdamasis Bavarijos laikraščiu Der Sonntag ir televizijos ir radijo kompanija SWR.

Iš viso tilto konstrukcijoje buvo įtaisytos dvi penkių metrų aukščio kameros, kuriose buvo, matyt, šimtai kilogramų trotilo. Užpuolimo atveju tiltus buvo numatyta susprogdinti. 

Continue reading „Šveicarija išminavo tiltus Vokietijos pasienyje“

Praėjusį sekmadienį Šveicarijos gyventojai referendume pritarė kraštutinės dešiniosios Šveicarijos liaudies partijos (SVP) siūlymui sugriežtinti migracijos politiką. Ryšium su tuo Šveicarijos leidinys Tagesanzeiger spausdina kai kurios tarptautinės žiniasklaidos komentarus.

Antai Vokietijos leidinys Die Welt rašo, kad „po šio dramatiško balsavimo Šveicarija buvo padalyta. Tuo metu, kai vokiškai kalbantys gyventojai aiškiai pasisakė už imigracijos taisyklių sugriežtinimą, prancūzakalbiai gyventojai aiškiai pasisakė prieš tokią iniciatyvą“. Süddeutsche Zeitung nuomone, referendumo rezultatai reiškia masinės imigracijos priešininkų pergalę.

Continue reading „Šveicarija pykstasi su ES“

sarlauskiene

Angelė Šarlauskienė – Humanitarinių mokslų daktarė, Vilniaus Pilaitės bendruomenės tarybos narė, šios bendruomenės tinklaraščio įkūrėja ir palaikytoja, Lietuvos žaliųjų judėjimo atstovė, šio judėjimo laikraščio „Žalioji Lietuva“ bendradarbė.

Ji taip pat ir publicistė: leidinių apie Pilaitę, teisėtas demokratijos išsikovojimo priemones autorė; kultūrinių, visuomeninių renginių organizatorė; dokumentinių filmų kūrėja.

Bet šiandien su Angele ŠARLAUSKIENE kalbamės ne apie Lietuvą ir jos aktualijas, o apie Šveicariją, kur jai teko gyventi maždaug mėnesį ir savo akimis išvysti triukšmingąjį 8-ąjį Street paradą. Šveicarijoje patirtais įspūdžiais Angelė ŠARLAUSKIENĖ dalinasi su Slaptai.lt žurnalistu Gintaru Visocku.

Continue reading „Tolimoji Šveicarija – Angelės Šarlauskienės akimis“

vanagas_rimantas

Esu anykštėnas, gyvenu ant žavaus Šventosios kranto. Maniškė Žvejų gatvė, kuria Karalienės liūno, Puntuko brolio link pėdindavo Antanas Vienuolis-Žukauskas, sutemus dabar primena pustuščių namų – vaiduoklių alėją. Tie tuntai vaikų, mano vaikystės laikais besiturškusių Šventojoje, nutūpusių akmenis ir medžius, virto ant pirštų suskaičiuojamais pensininkais, o aš pats praėjusią vasarą mėnraštyje “Pasaulio anykštėnas” aprašiau tokią anekdotinę situaciją:

– Jūs verkiat, kad Anykščiuose nebėra jaunimo. Pažiūrėkit, kiek vien Šventojoje maudosi!

Iš tiesų… Pažiūrėkim, paskaičiuokim, kas gi susirinko vienoje maudykloje. Štai vasaros anykštėnė Indrė, atvažiavusi atostogų pas senelius iš Londono. Štai Ieva ir Martynas, atkakę iš Norvegijos aplankyti tėvų. Štai kaimynų dukra, parlėkusi iš Ispanijos. Štai Viltė su dukrele, vyrą laikinai palikusi Miunchene… Tikrai, kiek gražaus, sveiko jaunimo dar turime!..

Continue reading „Ašara ant voratinklio…“