Kitas pavyzdys rodo tikėtiną būdą, kaip žvalgybinių institucijų žinion pereina struktūros, kurias anksčiau kontroliavo ONG.
1996 metų sausį netoli Ženevos buvo įsteigta firma U, kuri vertėsi trąšų prekyba ir transportavimu. Firmos vadovas buvo rusas F. P. (Viačeslav Moše Kantor, – vert. past.). Jis taip pat vadovavo šiandien likviduojamai firmai Y (Fimochim SA), kurios personalo sąrašas labai panašus ir kuri taip pat vertėsi chemijos produktų prekyba ir transportavimu.
Šveicarijos gynybos ministerijos emblema.
Pasak informacijos iš Rusijos, F. P. buvo įsipainiojęs į užsakomąją žmogžudystę ir palaiko kontaktus su daugybe ONG. Vienos Vakarų specialiosios tarnybos duomenimis, Permėje registruotą motininę firmą Y. kontroliuoja Permės nusikalstama bendrija. Nuo 2001 metų Rusijoje tiriama tos firmos steigėjo byla dėl turto slėpimo nuo apmokestinimo.
Firma U. keičia savo pavadinimą 1999 metais, o F. P. pasitraukia iš vadovo posto, bet lieka direktorių tarybos nariu su parašo teise už du tarybos narius. 2000-aisiais metais F. P. jau nebeturi parašo teisės. Po trejų metų firma vėl pakeitė pavadinimą ir tikslą – į plaukiojimo ir skraidymo aparatų pardavimą ir realizavimą.
2004 metų vasarį firma trečią kartą pakeitė pavadinimą ir ėmėsi mokslinių tyrimų bei paslaugų biotechnologijų ir farmacijos srityje, o taip pat Šveicarijos ir užsienio laboratorijų eksploatacijos, koordinavimo ir kontrolė. 2004 metų gruodį į direktorių tarybą įeina keturi nauji nariai.
Nuo 2004 metų gruodžio firma palaiko reguliarius ryšius su Rusijos ambasados Paryžiuje pirmuoju sekretoriumi C. R., kuris Prancūzijoje įtariamas, kad yra SVR karininkas. Nuo 2006 metų sausio C. R. gyvena Ženevoje ir yra firmos U. direktorius. Rusas F. P. buvo formaliai išbrauktas iš valdytojų 2005 metų gruodį, tačiau po senovei lieka pagrindiniu jos akcininku ir, matyt, jos tarnautoju.
Tikslios užkulisinės daugybės perkėlimų toje firmoje detalės nežinomos. Tačiau viena aplinkybė rodo, kad tą firmą kontroliuoja SVR. Rusijos biure atliktos kratos galėjo būti įvertintos kaip spaudimas firmai, kad galima būtų ją panaudoti žvalgybos tikslams. Taip pat matyti, kad firmos ir struktūros Šveicarijoje naudojamos gana paprastiems ekonominiams tikslams ir operacijoms.
Atsistatydinę ar atleisti specialiųjų tarnybų karininkai?
Toliau aprašyti atvejai, kur kalbama apie numanomą pinigų plovimą, atliktą asmenų, turinčių ryšių ir su organizuotu nusikalstamumu, ir su specialiosiomis tarnybomis. Maskvos policijos įsikišimas vėliau leidžia spėti, kad tie asmenys ne visada veikia pagal specialiųjų tarnybų užduotį. Apie priežastis irgi galima tik spėlioti: arba įtariamieji piktnaudžiauja darbu savo kišenės naudai, arba jie taip regi Vakarų Europos teisingumą, kai dar vienas ryšys su specialiosiomis tarnybomis jiems atrodo nenaudingas.
Šiame kontekste reikia atsižvelgti ir į tai, kad policijos veiksmais, užklausomis Interpolui, teisinės pagalbos prašymais taip pat gali būti siekiama nutolti nuo tų veikų ir nebūtinai prieiti iki baudžiamųjų procesų.
1994 numanomas specialiųjų tarnybų karininkas O. M. (turimas omenyje Vitalijus Kirilovas, kartu su šventuoju tėvu Viktoru Pjankovu įsteigęs „Rusijos kultūrinės iniciatyvos“ fondą Ženevoje, – vert. past.) įsikuria Šveicarijoje ir veikia iš pradžių kaip naftos firmos N. generalinis direktorius.
Paskui jis įsteigia fondą, kuris gauna paramos taip pat ir iš Rusijos stačiatikių cerkvės. 1997 metais tuometis Rusijos ministras pirmininkas Viktoras Černomyrdinas pavedė O. M. grąžinti Rusijos skolas trečiosioms valstybėms. Taip pat buvo pavesta paskirstyti Černomyrdino pinigus Šveicarijoje. Matyt, jį palaikė tuometis konsulas Šveicarijoje – identifikuotas SVR agentas.
O. M. tuo metu buvo koncerno Maskvoje, kuris jungė naftos treidingo firmas, bankus ir draudimo kompanijas, savininkas. Į tą koncerną įėjo ir minėtoji firma N. Koncernas MES–AOZT „Tarptautinis ekonominis bendradarbiavimas“ 1995 metais eksportavo 7,7 mln. tonų (apie 8,5 proc.) visos Rusijos naftos ir naftos produktų. Kompanijos metinė apyvarta siekė 1 mlrd. dolerių. 1996 metais sausio 16 d. vyriausybės potvarkiu 51-r UAB-ei „TEB“ buvo skirta eksportui 4500 tūkst. tonų naftos produktų. Kompanija taip pat dalyvavo buvusios SSSR skolų grąžinimo programoje. – vert. past.), kurių 40 proc., atrodo, priklausė Rusijos stačiatikių cerkvės Maskvos patriarchui, gavo iš Černomyrdino užduotį nupirkti 4,5 mln. tonų naftos, o iš išmokų finansuoti Kremliaus rekonstrukciją. Bet dalis tos išmokos tikriausiai buvo pasisavint O. M.
1998 metais Ženevoje, Italijoje ir Vokietijoje buvo atliktos kratos dėl pinigų plovimo O. M. byloje. Italijos firmos, kurios palaikė ryšius su O. M., matyt, dalyvavo prekyboje narkotikais su Lotynų Amerikos karteliais. 2001 metais Interpolo biuras Maskvoje pranešė, kad O. M. įtariamas sukčiavimu. 2003 metais Rusija ir Šveicarija apsikeitė tarptautinės teisinės pagalbos prašymais. Nuo 2002 metų pabaigos, turimais duomenimis, O. M. nebebuvo Šveicarijoje ir slapstėsi nuo teisėsaugos. Jo firmos Šveicarijoje ir jo įsteigtas fondas per tą laiką buvo likviduoti. O. M. palaiko daugybę kontaktų su aukštais Rusijos organizuoto nusikalstamumo atstovais.
2005 metų sausį įvažiuojant iš Prancūzijos į Šveicariją patikrino dokumentus Rusijos ir Izraelio piliečiui E. M., kuris gyvena kartu su moterimi (žmona) Prancūzijoje. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje jis ne kartą apsistodavo Šveicarijoje, nes buvo 1991 metais įsteigtos formos Q. (išbraukta iš registro 1997 metais) direktorius. E. M. įtariamas, kad yra SVR karininkas, jis taip pat kontaktavo su moterimi, kuri dirba specialiosioms tarnyboms. 2000-aisiais metais Ženevoje buvo atliktas papildomas abiejų įtariamųjų patikrinimas dėl pinigų plovimo. Jo žmona pirko Prancūzijoje nekilnojamojo turto maždaug už 50 mln. Prancūzijos frankų, o taip pat buvo įsipainiojusi į tarpininkavimą pinigų plovime.
Pasak informacijos iš Rusijos, E. M. yra įteisintas vagis ir vienas iš kriminalinės organizacijos „Lipeckaja“, įeinančios į Solncevo ONG, įkūrėjų. Įvažiuodamas į Šveicariją 2005 metais E. M. kirto sieną automobiliu, priklausančiu Šveicarijos firmai. Jis tvirtina, kad neturi nieko bendro su ta firma, bet nurodė, kad veda su ja dalykines derybas. Tos firmos valdytojas – jo dalykinis partneris I. B., kuriam Ženevoje taip pat buvo atliekamas tyrimas dėl pinigų plovimo. Per daugybę firmų sąskaitų Ženevos bankuose, kurias tvarkė E. M. ir I. B., buvo pervestos didelės sumos į privačias sąskaitas.
Tai tik pora pavyzdžių, kurie rodo, kad specialiųjų tarnybų ir organizuoto nusikalstamumo tinklai iš tikrųjų egzistuoja ir funkcionuoja Šveicarijos teritorijoje. Susumavus galima tik paminėti, kad numanomi ir identifikuoti specialiųjų tarnybų agentai atvyksta į Šveicariją biznio tikslais keletą kartų per metus.
Informacijos šaltinis – „Atviroji Rusija“ („Otkrytaja Rossija“ – rus.), openrussia.org, compromat.ru portalas.
Šveicarija labai svarbi Rusijos specialiosioms tarnyboms. Tai liudija ir stipri rezidentūra, ir aukšti čia veikiančių karininkų laipsniai. Pagal bendradarbių skaičių Vakarų Europos šalių rezidentūrose pirmoje vietoje yra Vokietija, o iškart po jos eina Šveicarija.
Nuotraukoje: Šveicarijos peizažas ir simbolis – vėliava.
Legaliose rezidentūrose dirba SVR ir GRU bendradarbiai po diplomatine priedanga (ambasadoje ir prekybos atstovybėje Berne, generaliniuose konsulatuose Ženevoje ir Berne, nuolatinėje Rusijos Federacijos atstovybėje prie JTO Ženevoje), o taip pat po aukščiau minėtų tarptautinių organizacijų bendradarbių priedanga.
Apie 75 procentai Rusijos specialiųjų tarnybų bendradarbių dirba Ženevoje, tarptautinių organizacijų susitelkimo centre. Iš to galima daryti išvadą, kad čia tiek daug Rusijos specialiųjų tarnybų bendradarbių ne vien dėl Šveicarijoje esančių tikslinių objektų, bet ir dėl Šveicarijoje atstovaujamų tarptautinių organizacijų.
Yra ženklų, kad FSB, kuri turi kovoti su terorizmu, organizuotu nusikalstamumu bei branduolinio ginklo platinimu užsienyje, taip pat yra aktyvi Šveicarijoje.
Ryšium su tuo reikia pabrėžti, kad prezidento 1994 metų lapkričio 23 dienos ir 1995 metų balandžio 3 dienos įsakai suteikė FSB teisę naudoti komercines struktūras užsienyje savo žvalgybiniams poreikiams. Tų įsakų pagrindu FSB išplėtė veiklą ir kai kuriuose srityse jau konkuruoja su SVR – pavyzdžiui, kovoje su nusikalstamumu. Kaip ir kitų specialiųjų tarnybų karininkai, FSB bendradarbiai dirba po diplomatų priedanga oficialiose atstovybėse arba dedasi tarptautinių organizacijų valdininkais, o taip pat privačiose komercinėse struktūrose, susikūrę verslo legendas.
Po ekonomine priedanga Šveicarijoje dirba ir SVR bendradarbiai. SVR karininkai siunčiami keleriems metams į bendras įmones ar stambias užsienio kompanijas, pirmiausia – į naftos, transporto ir finansines kompanijas, Kai kurie iš tų bendradarbių anksčiau yra veikę po tradicine diplomatine priedanga.
Apskritai, galima nustatyti, kad specialiosios tarnybos, bendradarbiaudamos su komercinėmis struktūromis, stiprina savo įtaką ir kartu griebiasi žvalgybinių ryšių kitose šalyse. Tai akivaizdžiai rodo 2005 metais Cuge įsteigtos Nord Stream firmos pavyzdys. Firmos tikslas – užtikrinti dujotiekių Šiaurės Europoje, kuriais dujos iš Rusijos bus tiesiogiai tiekiamos Vokietijai, planavimą, statybą ir eksploatavimą. 51 proc. firmos priklauso Rusijos Gazprom‘ui, dar 20 proc. – vokiečių koncernui AG ir E.ON AG, o 9 proc. – Nederlandse Gasunie. Vienas iš Nord Stream direktorių tarybos narių – juristas iš Cugo Ursas Hausheeris (Urs J. Hausheer).
Atvirų šaltinių duomenimis, 1987–1990 metais jis posėdžiavo firmos Asada AG direktorių taryboje. Toji firma vertėsi VDR valstybės saugumo ministerijos pirkimais, aplenkiant Co-Com ribojimus. Mes spėjame, kad Putinas, dirbdamas Drezdene, užmezgė kontaktus su Hausheeriu.
Nord Stream valdytojas – vokietis Matiasas Varnigas. Jis buvo Štazi majoras ir, nepatvirtintais duomenimis, su Putinu jį irgi sieja bendra Drezdeno praeitis. Šiuo metu Varnigas yra Drezdner Bank Rusijoje vadovas, svarbus Gazprom‘o dalykinis partneris.
ONG veikla Šveicarijoje
NVS kriminalinės organizacijos Šveicarijoje daugiausia verčiasi pinigų plovimu. Jos turi atstovus, kurie steigia Šveicarijoje nelegalaus verslo ir pinigų plovimo firmas. Dauguma iš jų turi gerus tarptautinius kontaktus ekonomikos srityje, o taip pat ryšius su savo kilmės šalies valstybinėmis institucijomis. Nelegalus verslas dažniausiai simuliuoja realią ekonominę veiklą ir iš jos gautas pajamas, pateikdamos padidintas sąskaitas, fiktyvias paskolas bei už jas mokamus procentus, o taip pat firmos išlaidų klastotes.
Paplitęs metodas yra apgaulė, siekiant gauti subsidijų apiforminant tarpinius sandėrius, pirmiausia žaliavos sektoriuje. Žaliava perkama subsidijuojamomis vidaus kainomis ir parduodama pasaulinėmis rinkos kainomis (transferto lengvatos). Pagrindinis tikslas – persiųsti nelegalius (dažniausiai pavogtus iš valstybės biudžeto) pinigus į Vakarus, į privačias sąskaitas. Pirmiausia kalbama apie lėšas, pagrobtas iš valstybės, gautas iš sukčiavimo ir vagysčių. Nelegalios prekybos (narkotikais, ginklais) pajamos taip pat išplaunamos per tuos kanalus.
Šveicarijoje veikia apie 700 firmų, kurias kontroliuoja Rusijos piliečiai arba kurių direktorių taryboje posėdžiauja Rusijos piliečiai. 60 proc. tų firmų yra vokiškoje dalyje, 34 proc. – vakarų Šveicarijoje. Rusijos mokesčių institucijų vertinimu, apie 15 proc. visų Rusijos depozitų užsienyje išdėstyta Šveicarijoje. 2004 metais iš Rusijos iškeliavo 8 mlrd. dolerių kapitalo, beje, ekspertų nuomone, 40 proc. tos sumos – nelegaliai įgytas kapitalas. Galima lengvai paskaičiuoti, kad dalis nelegalaus kapitalo, „pabėgusio“ į Šveicariją pastaraisiais metais, sudaro reikšmingą sumą.
NVS kriminalinių organizacijų atstovai investavo į Šveicarijos nekilnojamąjį turtą, pirmiausia šalia Ženevos ežero ir Tičino kantone. Dažnai jį įsigyja juridiniai asmenys, ir dėl to sunku arba visai neįmanoma identifikuoti tikrąjį savininką.
Kai dėl investicijų į Šveicarijos ekonomiką, esama nerimą keliančių liudijimų, kad NVS kriminalinių organizacijų atstovai įsigijo strategiškai svarbių įmonių dalis arba pateko į tų firmų direktorių tarnybas. Kriminalinių organizacijų atstovai dažnai stengiasi Vakaruose dėtis rimtais verslininkais su plačiais politiniais ryšiais ir susirasti priedangą tradicinėse geros reputacijos firmose. Nepastebima, kad ryšiais ir korupcija grindžiami verslo metodai skirtųsi nuo kilmės šalių.
Bendra situacija teisinga ir Šveicarijai. Kol kas nėra tiesioginių įrodymų, kad specialiosios tarnybos bendradarbiautų su ONG. Tik yra daugybė fizinių asmenų ir firmų, palaikančių ryšius ir su specialiosiomis tarnybomis, ir su ONG vienu metu.
ONG pinigų plovimas per žvalgybos struktūras?
Toliau konkretūs pavyzdžiai rodo, kad Šveicarijoje pinigai plaunami per asmenis, palaikančius kontaktus tiek su ONG, tiek ir su Rusijos specialiųjų tarnybų žinybomis.
– Rusijos pilietis I. R. (čia ir kitur inicialai neatitinka realiųjų, – vert. past.), spėjama, SVR karininkas, turintis nemažai finansinių lėšų, 2001–2003 metais dirbo firmai F. Šveicarijoje. Firma užmezgė dalykinius kontaktus su Nordex ir palaiko pastovius ryšius su organizuotu nusikalstamumu.
– Rusijos pilietis V. E., specialiųjų tarnybų karininkas, buvo glaudžiai susijęs su firma, kurios baudžiamoji byla dėl sukčiavimo ir švaistymo tiriama Ciuricho kantone nuo 2002 metų. Firma buvo likviduota Federacinės bankų komisijos nutarimu 2002 metų rudenį už finansines operacijas be licencijos. Firma savo Maskvos filiale atliko neskaidrius valiutinius sandorius, dalyvaujant ofšoriniam bankui, kuriame didelė dalis indėlininkų prarado dešimtis tūkstančių dolerių. Yra požymių, kad per tą firmą buvo išplautos didelės sumos nešvarių pinigų. V. E. yra nusikalstamo pasaulio atstovas ir palaiko kontaktus su Solncevo grupuote. Nuo 2004 metų sausio jis yra Čečėnijos atstovas Rusijos Federacijos Taryboje ir tuo pagrindu turi diplomatinį pasą. Jis palaiko diplomatinius kontaktus ir su kitomis Šveicarijos firmomis. (Kalbama apie Umarą Džabrailovą, – vert. past.).
– Nuo 1993 metų ir iki savo bankroto 1998 metais Rusijos bankas D. turėjo savo atstovybę Ženevoje. Buvo įsteigtas su KGB kapitalo pagalba, ir dešimtojo dešimtmečio pradžioje tapo vienu iš nedaugelio rusiškų bankų, kurie gavo Centrinio banko licenciją tvirtos valiutos transakcijoms. Daugybė to banko ir jo filialų Vakarų Europoje atstovų buvo susiję su KGB ir palaikė kontaktus su specialiųjų tarnybų karininkais, kai dirbo užsienyje. Atstovybės Šveicarijoje generalinis direktorius irgi yra SVR darbuotojas, palaikė reguliarius kontaktus su Rusijos specialiosiomis tarnybomis Šveicarijoje.
Banko Maskvoje vadovas palaikė kontaktus su Nordex ir kitomis firmomis bei asmenimis atitinkamoje aplinkoje. Daugybė šaltinių liudija, kad per banką D. buvo išplauti organizuoto nusikalstamumo pinigai. Atviri duomenys taip pat rodo, kad nuo dešimtojo dešimtmečio vidurio banką D. kontroliavo Semionas Mogilevičius. Bankas turi platų korespondentų tinklą visame pasaulyje, įskaitant ir Bank of New York, kuris atsidūrė garsių skandalų, susijusių su pinigų plovimu dešimtojo dešimtmečio pabaigoje, centre.
Jis palaiko ryšius su ONG nariais ir piliečiu C. B., kuris, matyt, buvo susijęs su Solncevo grupuote. C. B. buvo įtariamas tuo, kad buvo organizacijos, kuri vertėsi tarptautine prostitucija, vadas. Be to, jis atvirai susijęs su GRU ir užsienyje taip pat palaiko kontaktus su kitomis Rusijos specialiosiomis tarnybomis.
Bankas D. nuo 1995 metų dalyvauja kuriant dukterinę firmą A. Ciuriche. Firma A. buvo įsteigta 1995 metais su įstatiniu 2,5 mln. frankų kapitalu, o 1999 metais likviduota. Firma buvo įtraukta į prekybą kokainu, kai didelis kiekis narkotiko buvo pervežta iš Kolumbijos į Floridą.
Tos firmos direktorių tarybos narys ir po to direktoriumi buvo Ch. O. Jis palaikė ryšius su Rusijos specialiosiomis tarnybomis ir buvo informuotas apie didelių Rusijos aukso ir valiutos rezervų dingimą. Nuo 1994 metų jis yra tuo metu sukurtos firmos S. vadovas. Toji firma šiandien įsikūrusi pas privatų asmenį nauju adresu ir užsiima prekyba, visų rūšių prekių eksportu ir importu. Per tą laiką Ch. O. suspėjo tapti Šveicarijos piliečiu. Vienas jo giminaitis palaiko tiesioginius ryšius su Nordex įkūrėju Grigorijum Lučianskiu.
– Kitas bankas, registruotas Šveicarijoje ir turintis ryšių tiek su organizuotu nusikalstamumu, tiek ir su specialiosiomis tarnybomis, – bankas K., kuris anksčiau priklausė Rusijos piliečiui. Bankas Šveicarijoje turėjo du filialus. Abu anksčiau valdė firma M., kurios pagrindinis biuras buvo Šveicarijoje.
Firma M. buvo glaudžiai susijusi su vienu pinigų plovimo per Bank of New York epizodu. Tam pačiam firmų tinklui Šveicarijoje priklausė dar penkios firmos, kurios buvo registruotos tais pačiais adresais. 1997–2001 metais numanomas specialiųjų tarnybų karininkas V. P. įėjo į keturių iš jų direktorių tarybas, ir buvo vienos iš jų direktorius. Firmų grupės interesams atstovavo du šveicarų juristai, kurie anksčiau buvo įtraukti į pinigų plovimo atvejus, konkrečiai, į Lazarenkos bylą.
Reikia paminėti tą aplinkybę, kad su tų firmų aplinka buvo susijęs dar vienas šveicarų juristas, kuris dirba daugybei Šveicarijos firmų, priklausančių Nordex grupei. Firmų grupės pavadinimas šiandien kitas, ir jai atstovauja juristas iš Ženevos.
– Daugybė ženklų, kad ONG ir specialiosios tarnybos persipynusios, yra ir Šveicarijoje gyvenančio ir 2005 metais gavusio Šveicarijos pilietybę ruso R. D. byloje. 1992–1997 metais jis buvo prekybos atstovybės bendradarbis ir kelių šalių specialiosios tarnybos jį įtarė dirbant Rusijos specialiosioms tarnyboms. Nuo 1994 metų jis dar vadovavo Rusijos firmos B. atstovybei Šveicarijoje. Pasak atvirų šaltinių, minėtoji firma buvo stiprioje kriminalinių struktūrų įtakoje ir išgrobstė daugybės oficialių atstovybių pinigus. Nuo 2002 metų Rusijoje vykdomas tyrimas dėl įvairių įtariamųjų išgrobstytų lėšų.
Esama žinių, kad R. D. vertėsi bizniu, susijusiu su „raudonųjų žibintų gatvėmis“. Matyt, jis investavo milijonus frankų į kabaretų remontą. Pagal policijos tyrimą, į tai buvo įtrauktas turizmo firmos B. filialas, kurį valdo moteris iš Rusijos. Turizmo firma taip pat organizuoja prostitučių įvežimą į šalį. Vadovė palaiko kontaktus su Rusijos ambasada Berne. Direktorių tarybos narys – šveicaras T. K., kuris bendradarbiauja ir su kitomis kompanijomis, palaikančiomis ryšius su Rusijos specialiosiomis tarnybomis.
T.K. irgi susijęs su firma B. nuo jos įsteigimo dienos, yra direktorių tarybos narys. Be to, jis įeina į kitos firmos direktorių tarybą, – toji firma buvo įtariama turinti ginklų platinimo kanalų Libijoje. Per kratą T. K. namuose išaiškėjo, kad T. K. patalpas tai firmai suteikė rusui R. D.
Informacijos šaltinis – „Atviroji Rusija“ („Otkrytaja Rossija“ – rus.), openrussia.org ir compromat.ru portalas.
Jau griūnant Sovietų Sąjungai buvo spekuliuojama tema, kad KGB pervedė į užsienį stambias sumas valstybinio ir partinio turto per privačias firmas. Pinigai turėjo būti panaudoti ir politinei veiklai finansuoti, bet buvo išgrobstyti ir privačiai politinei veiklai. Už tų procesų dažnai slypėjo žmonės, kurie jau užsiiminėjo užsienio prekyba ir turėjo firmų bei kontaktų tinklus užsienyje, pavyzdžiui, tarybiniai piliečiai, kuriems dėl etninės ar religinės priklausomybės buvo leista aštuntajame dešimtmetyje išvažiuoti į užsienį.
Tų procesų centre yra Grigorijaus Lučianskio Benex ir Boriso Biršteino Seabeco firmos. Lučianskis, gimęs 1945 metais Latvijoje, žydų šeimoje, buvo specialiai užverbuotas KGB tam, kad įsteigtų tarptautinį kompanijų tinklą. Tad 1989 metais jis įsteigė Nordex su pagrindiniu biuru Vienoje ir dukterinėmis firmomis visame pasaulyje, taip pat ir Šveicarijoje.
Nordex ir Seabeco
Oficialiai firma prekiavo žaliava iš Rusijos ir kitų NVS šalių. Ne kartą buvo demaskuoti kompanijos korupciniai ryšiai, grobstymai, pinigų plovimas ir prekyba ginklais – tiek, kad ekonominė veikla jau tapo nebeįmanoma. Taip pat tiriant bylą dėl pinigų plovimo per Bank of New York, įvairūs pėdsakai vedė link Lučiansko firmų. Lučianskis, kuris įsteigiant Nordex jau turėjo teistumą, naudojosi toli siekiančiais ryšiais su politikais Rusijoje, Ukrainoje, Kazachstane, Izraelyje. Tai susiję ir su kriminaline aplinka – pirmiausia, Rusijoje, o ir glaudžius kontaktus Latvijoje. NVS teritorijoje prieš jį nebuvo atliekama nė vieno tyrimo. Anot atvirų šaltinių, šiandien jis gyvena Maskvoje.
Įvairios specialiosios tarnybos įtarė, kad ir Boriso Biršteino Seabeco firma yra įsivėlusi į valstybinio turto grobstymus ir nelegalų išvežimą.
Žydiškų šaknų turintis Biršteinas, gimęs 1947 metais, kaip ir Lučianskis, Baltijos šalyje. Jis buvęs KGB bendradarbis ir, tikriausiai, iki šiol palaiko kontaktus su Rusijos ir Izraelio specialiosiomis tarnybomis. Jis emigravo į Izraelį 1979-aisiais ir pradėjo kurti tarptautinį kompanijų tinklą, kuris oficialiai prekiavo nafta, auksu, briliantais ir cheminiais produktais, – Seabeco Group. 1992–1999 metais Seabeco turėjo filialą Šveicarijoje. Kaip ir Lučianskis, Biršteinas buvo giliai įtrauktas į vietoj SSSR susikūrusių šalių politiką: į jo draugų bei pažįstamųjų ratą įėjo Kravčiukas, Kučma, buvęs Moldavijos prezidentas Sneguras. Tačiau be viso šito jis turėjo tokius pat gilius ryšius ir kriminaliniame pasaulyje.
Seabeco Group susijusi su pinigų plovimu ir grobstymu iš Kirgizijos, neskaidriomis operacijomis per Nordex, humanitarinės pagalbos grobstymu, turėjo glaudžių ryšių ir su Solncevo ONG, o taip pat įsipainiojusi į užsakomąsias žmogžudystes. Dešimtajame dešimtmetyje buvo daugybė teisminių teisinės pagalbos pavedimų dėl Biršteino kaip objekto, bet nė vienas iš atliktų tyrimų (Kanadoje, Belgijoje, Šveicarijoje) iki šiol neprivedė iki nuosprendžio.
Šveicarijos kalnai.
Nei Nordex, nei Seabeco atveju iki šiol neįmanoma įrodyti, kad už neteisėtų finansinių operacijų slypi KGB. Jeigu ir esama įrodymų, tai tokiose vietose, kur nėra jokio intereso juos atskleisti tam, kad tie įvykiai būtų įvertinti iš naujo. Tačiau abu herojai palaiko gerus politinius kontaktus aukščiausiu lygiu, o greitai įgytas turtas, kurį jie užsidirbo prekiaudami valstybiniais ištekliais, leidžia spėti, kad jie vargu ar galėjo dirbti be valstybinės valdžios institucijų žinios ir pritarimo.
Dabartiniai vertinimai
Šiandieniniai specialiųjų tarnybų bendradarbiavimo su kriminalinėmis organizacijomis vertinimai irgi nėra įtikinamai įrodyti.
Bet yra keletas šaltinių, kurie rodo tokį sistemingą bendradarbiavimą. Vokietija turi pakankamai tikslios informacijos apie NVS specialiąsias tarnybas, nes Rusijos kariuomenė buvo dislokuota Vokietijoje iki praėjusio šimtmečio dešimtojo dešimtmečio vidurio, o pačios specialiosios tarnybos čia vis dar plačiai atstovaujamos. Be to, daugybė persikėlėlių repatriantų irgi sudaro platų pagrindą žvalgybinei ir kriminalinei veiklai.
Iš Konstitucijos gynimo Bavarijos tarnybos (Vokietijos Konstitucijos gynimo Federalinės tarnybos – kontržvalgybos – padalinys, – vert. past.) ataskaitų matyti, kad Vokietijos teritorijoje yra rusų biznierių, kurie jau įtariami tuo pačiu metu ir žvalgybine, ir kriminaline veikla. Jie palaiko kontaktus su aukšto rango politikais ir verslininkais Rusijoje, o taip pat su Vokietijos ekonominiais sluoksniais. Jie investuoja pirmiausia į nekilnojamąjį turtą ir turizmo šaką.
Tarnyba taip pat spėja, kad Rusijos specialiosios tarnybos ir kriminalinės organizacijos paveda patikėtiniams steigti firmas, kurios daugiausia tarnauja pinigų plovimui. Patikėtiniai dažnai lankosi Bavarijoje neva dėl asmeninių priežasčių, siekdami plėtoti ekonominius ryšius. 2005 metais Konstitucijos gynimo Bavarijos tarnyba sugebėjo nustatyti, kad išeiviai iš NVS, įsikūrę Vokietijoje ir kaimyninėse šalyse, vertėsi nelegaliu naftos transportavimu ir kad dauguma tų asmenų užėmė vedančiąsias pozicijas NVS šalių karinėse ir žvalgybinėse dalyse.
Taip pat yra duomenų, kad kai kurie specialiųjų tarnybų bendradarbiai infiltruojami į kriminalines struktūras, jog būtų panaudoti žvalgybinei veiklai iš vidaus.
Iš kitos federacinės žemės gauta informacijos, kad veikiantys specialiųjų tarnybų bendradarbiai, būdami užsienyje, siūlo informacines paslaugas, o taip pat apsaugos ir saugumo paslaugas. Jie turi daug turto, perka nekilnojamąją nuosavybę, steigia firmas ir, be viso kito, nelegaliai prekiauja ginklais. Jie palaiko kontaktus tarpusavyje, su pagrindiniu biuru Maskvoje ir Rusijos vyriausybe, o taip pat su specialiosiomis tarnybomis tos šalies, kurioje jie būna. Dažnai tai žmones, turintys kontaktų elitinėse buvusios sovietų armijos dalyse.
Transnacionalinio nusikalstamumo specialisto Niujorko universiteto profesoriaus Marko Galeoti duomenimis, kriminalinės organizacijos prisiima dalį SVR darbo tose vietose, kur SVR darbas ribotas (pavyzdžiui, Lotynų Amerikoje). Atsakydama į tai, SVR tarpininkauja svarbiems rusų kriminaliniams autoritetams išvažiavimui į užsienį.
Situacija Šveicarijoje
Šveicarija yra patraukli vieta tiek NVS šalių specialiosioms tarnyboms, tiek ir kriminalinėms organizacijoms: plyti Europos centre, nekontroliuojamos sienos su kaimyninėmis šalimis, gerai išplėtota infrastruktūra sudaro idealias sąlygas abiem suinteresuotoms grupėms, o policijos ir specialiųjų tarnybų kompetencija išlieka gana kukli.
Be to, Šveicarijoje yra stebinanti vizų išdavimo praktika: dažniausiai vizą ir akreditaciją gauna net identifikuoti specialiųjų tarnybų bendradarbiai, kai tuo tarpu daugelyje NATO bloko šalių praktika žymiai griežtesnė. Tai aktualu ir asmenis, kurie, galimas dalykas, susiję su organizuotu nusikalstamumu, nors yra labai rimtas teisinis pagrindas neleisti gyventi ar dirbti šalyje.
Šveicarijos vėliava.
Specialiąsias tarnybas taip pat domina daugybė tarptautinių organizacijų, turinčių pagrindinius biurus Šveicarijoje, tokios kai JTO, TDO (Tarptautinė darbo organizacija), PSO (Pasaulinė sveikatos apsaugos organizacija) ir PPO (Pasaulinė prekybos organizacija).
Dėdamiesi bendradarbiais, daugybė specialiųjų tarnybų agentų savo oficialių pareigų rėmuose atlieka žvalgybą. Dažnos konferencijos ir suvažiavimai sudaro idealias sąlygas kontaktams megzti su aukštus postus užimančiais žmonėmis iš įvairių šalių ir šakų. Šveicarija – tai ir pramonės bei technologijų centras, įdomus žvalgybos atstovams. Svarbūs tiksliniai objektai yra farmacijos šaka, kompiuterinės technologijos, bankų ir finansų sektoriai.
Kriminalinės organizacijos naudojasi tokiais faktoriais: žemi mokesčiai už firmų veiklą, liberalios verslo įstatymų normos, efektyvi bankų sistema su pažangiomis privataus bankingo paslaugomis, bendri aukšti standartai paslaugų, mokymo, švietimo ir medicininio aptarnavimo sferoje.
Liberalios įstatymų normos verslo srityje leidžia užsieniečiui palyginti paprastai įsteigti firmą Šveicarijoje. Asmenims, neturintiems leidimo gyventi arba pilietybės gyvenamojoje vietoje Šveicarijoje tereikia įtraukti į veiklą kaip vadybininką tik vieną asmenį, turintį tokį leidimą, ir sumokėti registracinį mokestį bei įstatinį kapitalą.
Firma Šveicarijoje – tai ne tik bazė ekonominei veiklai visoje likusioje Europoje, bet ir dažnai atveria galimybes gauti leidimą samdytis užsienio piliečius. Be to, firmos vardu užsieniečiai perka nekilnojamąjį turtą, apeidami sąlygas, keliamas žemės sklypams įsigyti su juose esančiu nekilnojamuoju turtu.
Informacijos šaltinis – „Atviroji Rusija“ („Otkrytaja Rossija“ – rus.), compromat.ru portalas; openrussia.org.
Organizuotas nusikalstamumas ir NVS specialiosios tarnybos
Šioje ataskaitoje trumpai apžvelgiama Sovietų Sąjungoje egzistavusių KGB santykių su nusikalstamumu istorija, pateikiama aktuali informacija apie ONG ir NVS šalių specialiųjų tarnybų tarpusavio santykius, ir pirmiausia ta, kuri aktuali Šveicarijai.
Garsioji Lubianka. Čia kurpiami planai, kaip ir ką šnipinėti Vakaruose, įskaitant ir Šveicariją.
Į pirmą planą iškyla šie klausimai:
– Ar yra įrodymų, bent jau požymių apie ONG ir specialiųjų tarnybų bendradarbiavimą?
– Kokį pobūdį įgyja kasdienis bendradarbiavimas, kam kokia iš to nauda?
– Ar toks aktyvumas aktualus Šveicarijai, ir jeigu taip, tai kiek?
Tos ataskaitos pagrindą sudarė kontržvalgybos būdu gauti DAP duomenys, užsienio žvalgybos tarnybų pranešimai, o taip pat atviri šaltiniai. Kadangi tarp NVS šalių Rusija dominuoja tiek šnipinėjimo srityje, tiek ir ONG veikloje, pagrindinis akcentas pranešime tenka Rusijai.
– Toks aktyvumas palietė daugelį ekonomikos sektorių: bankų ir finansų, kuris pirmiausia tarnauja pinigų plovimui, taip pat, kaip ir prekybos nafta, paliesti biotechnologijų, specifikuotos prekybos ir transporto sektoriai. Mes taip pat spėjame, kad daugeliu atvejų – bet kokiu formaliu tikslu – kuriamos komercinės struktūros nelegaliai veiklai vykdyti.
– Jau esančios komercinės struktūros vėl iškyla naujame kontekste. Ypač tame, kuris liečia Nordex Group‘ei priklausančias firmas Šveicarijoje, mes matome, kad jos buvo naudojamos ir naudojamos dabar, tikriausiai, įvairių nusikalstamų grupuočių pinigams plauti.
– Įvairūs ONG ir specialiųjų tarnybų tarpusavio ryšiai iškyla ryšium su Bank of New Yrok pinigų plovimo skandalu. Tai rodo, kad tuo atveju, kai buvo išgrobstyta apie 7 mlrd. dolerių, abi šalys dirbo kartu, turėdamos bendrą tikslą.
– Nustatyta, kad daugelyje komercinių struktūrų atstovauja tie patys šveicarų tarpininkai ir patikėtiniai. Galima manyti kad pastoviai išsaugomi tie tinklai iš Šveicarijos piliečių, kurie savo paslaugomis užtikrina specialiųjų tarnybų ir ONG ekonominę veiklą. Ar tie asmenys pasamdyti specialiųjų tarnybų, ar ONG atstovų, nežinia.
– Kalbant apie nelegalią veiklą dažniausiai turimi omenyje įtarimai pinigų plovimu. Tačiau taip pat esama ginklų prekybos, radioaktyvių medžiagų platinimo, prekybos moterimis ir prekybos narkotikais ženklų.
– Tikriausiai, nėra neįprasta, kad specialiųjų tarnybų karininkai meta diplomatinę tarnybą, kad pasišvęstų bizniui (pavyzdžiui, žmonės, kurių inicialai C. R., R. D.). Tokiais atvejais peršasi įtarimas, kad privačios komercinės struktūros naudojamos žvalgybos tikslams. Tačiau tai vargu ar įmanoma įrodyti, net tada, kai žinomi tolesni atsistatydinusių tų specialiųjų tarnybų agentų kontaktai.
– Specialiųjų tarnybų ir ONG tarpusavio santykių sistematizavimo ištirti neįmanoma. Šių laikų tendencijos, pirmiausia stiprėjanti FSB įtaka ir „valdomo kapitalizmo“ tendencija rodo, kad FSB stengiasi kruopščiai kontroliuoti visą be išimties Rusijos piliečių ir Rusijos įmonių ekonominę veiklą užsienyje. Turint omenyje paplitusią FSB korupciją, galima spėti, kad kriminaliniai veikėjai siekia FSB palankumo ar net jos paslaugų korupcinėmis išmokomis.
Organizuotas nusikalstamumas ir specialiosios tarnybos SNG
Organizuoto nusikalstamumo atsiradimas NVS glaudžiai susijęs su Sovietų Sąjungos kalėjimų ir lagerių kultūra.
Dvidešimtojo amžiaus trečiojo dešimtmečio pabaigoje dėl masinių represijų politinių kalinių kalėjimuose ir lageriuose smarkiai padaugėjo. Kaliniai buvo skirstomi į zonas ir ten daugiau mažiau paliekami kas sau. Tad greitai atsirado hierarchija ir grupinė tvarka, kuri prireikus būdavo užtikrinama radikaliais ir brutaliais metodais.
Šveicarijos vėliava. Fabrice Coffrini / AFP via Getty Images.
Hierarchijos viršūnėje atsidurdavo labai profesionalūs nusikaltėliai. Kadangi politiniai kaliniai buvo laikomi potencialiais viešosios tvarkos pažeidėjais, valstybės saugumo bendradarbiai pradėjo bičiuliautis su profesionaliais nusikaltėliais. Jie turėjo užtikrinti tvarką ir drausmę lageryje ir už tai gaudavo valdžią ir tam tikrų privilegijų. Toks susitarimas ilgą laiką buvo nerašytas, tačiau viskas baigėsi dekretu, kuris leido naudoti paprastus kriminalinius nusikaltėlius prieš vadinamuosius liaudies priešus, – taip buvo vadinami politiniai kaliniai.
„Autoritetai“ tarp nusikaltėlių pradėjo vadinti save „įteisintais vagimis“. Jie formavo SSSR kriminalinį elitą. Jie įnešė savo indėlį į tvarkos išsaugojimą ir kontrolę kriminaliniame pasaulyje. Jie sukūrė savą vertybių kodeksą, kurio svarbiausi principai buvo nesikišimas į politiką ir ekonomiką, o taip pat legalios veiklos atsisakymas.
Pasibaigus antrajam pasauliniam karui Stalinas stengėsi susilpninti stiprėjantį kriminalinį elitą ir įveikti jo įtaką. Tačiau tai privedė prie neramumų ir sukilimų lageriuose, o tai vertė valdžią tęsti bendradarbiavimą su nusikaltėliais.
Tuo tarpu kriminaliniai autoritetai buvo galingi ir turėjo gerus kontaktus su išoriniu pasauliu. Pagrindiniai jų pajamų šaltiniai buvo brangiųjų metalų ir meno kūrinių kontrabanda, o taip pat pogrindinių verslininkų prievartavimas, prekyba narkotikais ir valstybinių įmonių produkcijos vagystės.
Praėjusio šimtmečio devintajame dešimtmetyje, griūnant valstybinei valdžiai, plito korupcija valstybinėse struktūrose. Devintojo dešimtmečio pabaigoje policija tapo korumpuočiausia valstybinio aparato dalimi. Dėl to keitėsi ir kriminalinis pasaulis: etniniai rusai, kurie aukštai vertino įteisintų vagių tradicijas, priešinasi grupuotėms iš Kaukazo, kurios siekia ekonominės ir politinės įtakos ir nori minimizuoti vagių pasaulio taisykles. Dėl to suskilo anksčiau buvusi susitelkusi bendrija. Valstybės ir jos struktūrų griuvimas, naujų šalių atsiradimas, o taip pat varginga ekonominė padėtis dešimtojo dešimtmečio pradžioje prisidėjo prie naujų kriminalinių darinių atsiradimo.
Po to, kai Rusija tapo nepriklausoma, paskutiniais duomenimis, KGB personalas sumažėjo 100 000 žmonių. Atleisti bendradarbiai su savo specifinėmis žiniomis ir kontaktais buvo nepaprastai patrauklūs kriminaliniam pasauliui.
Taip atsirado dabartinis organizuotas nusikalstamumas iš įteisintų vagių, buvusių KGB agentų ir daugybės korumpuotų valdininkų bei valstybinio turto valdytojų.
Kriminalinės grupuotės šiandien
NVS kriminalinės organizacijos išlieka labai galingos. Rusijos vidaus reikalų ministerijos vertinimu, jos jau įsišaknijo svarbiausiose ekonomikos bei pramonės šakose ir kontroliuoja ištisų regionų pramonę.
Buvusio RF generalinio prokuroro, o dabar teisingumo ministro Vladimiro Ustinovo duomenimis, organizuotas nusikalstamumas kelia tikrą pavojų šalies vidaus saugumui. Greta klasikinių veiklos rūšių, tokių kaip prekyba narkotikais ir ginklais, jie vis plačiau veikia prekyboje gamtos ištekliais, bankų ir finansų sektoriuje.
Kontrabanda, mokesčių vengimas, machinacijos su PVM priklauso itin pelningoms neteisėtos veiklos rūšims. Tačiau pagrindinis pajamų šaltinis lieka valstybinės lėšos, kurioms grobstyti yra daugybė galimybių.
Keletas stambių ONG aktyvios visame pasaulyje. Tiek kilmės šalyje, tiek ir užsienyje jos vis giliau įsiskverbia į legalią ekonomiką. Dažnai jos turi užsienyje savas saugumo tarnybas ir techniškai ištobulintus stebėjimo metodus. Jos atliko dalinai teisėtas žvalgybines operacijas arba stebėjimus, kad surinktų informacijos apie konkurentus.
ONG atstovai neretai gerai išsilavinę, politiškai informuoti ir turi ryšių savo kilmės šalies valdžios institucijose. Jie gali dirbti sunkiose situacijose, mobilūs ir turi gudrius komunikacijų tinklus. Svarbiausiais biznio metodais išlieka prievartavimas ir korupcija, o tai kelia rimtą pavojų ir aukštų gyvenimo standartų šalims, nes jų žinioje yra finansinės lėšos. Gana paplitęs vertinimas, kad pavojų kelia kriminalinės ekonomikos migracija ir didele dalimi – valstybinių valdžios institutų korupcija.
Specialiosios tarnybos šiandien: šalies „efsbeizacija“?
Kaip ir visose totalitarinėse valstybėse, SSSR specialioji tarnyba KGB užėmė centrinę vietą tarp valstybinių institucijų. Nors dauguma šalių – SSSR įpėdinių tapo atviresnės ir laisvesnės, bet nedaug kas pasikeitė.
Pirmiausia Rusijoje atėjus į valdžią Vladimirui Putinui specialiosios tarnybos vėl įgyja žymiai daugiau svorio. Pats Putinas 17 metų tarnavo FSB, ir nuo 1998 metų ir tuo momentu, kai 1999 metais buvo išrinktas prezidentu, buvo FSB direktorius.
Kai jis tapo prezidentu, FSB vadu Putinas paskyrė savo daugiametį bendrakeleivį Nikolajų Patruševą ir specialiąsias tarnybas pervedė į tiesioginį pavaldumą prezidentui. Įvairiomis FSB reformomis jų įtaka šalyje nuolat buvo stiprinama. Pasienio kariuomenė ir Federacinė vyriausybinio ryšio ir informacijos agentūra buvo prijungtos prie FSB. Karinė operacija Čečėnijoje su kovos su terorizmu lozungu taip pat įėjo į FSB atsakomybės zoną.
Laikui bėgant Putinas išdėliojo mažiausiai 150 buvusių FSB karininkų svarbiose politikos ir ekonomikos sferose. Tai prezidento administracija, prezidento atstovybės regionuose, federacinės muitų tarnybos (kurios veikia kaip gana pelningi pajamų šaltiniai), Saugumo taryba ir kiti vyriausybės postai. Ryšių su FSB turi ir Sąjunginės Rusijos, ir Baltarusijos valstybės nuolatinio komiteto sekretoriaus pavaduotojas, Eurazijos ekonominės bendrijos generalinis sekretorius, ir Rusijos nuolatinis atstovas prie NATO.
FSB agentai veikia ir ekonomikoje, o labiausiai krenta į akis dujų ir naftos šakose: du Gazprom‘o valdybos viršininko pavaduotojai ir vienas valdybos narys, Rosneft, Slavneft ir Sibura prezidento pavaduotojas, Itera ir Novateka valdybos nariai, o taip pat Sibura generaliniai direktoriai ir generalinių direktorių pavaduotojai.
Be to, Putinui būnant prezidentu stambūs naftos koncernai – JUKOS ir Sibirneft perėjo Gazprom‘o ir Rosneft valstybinių įmonių kontrolėn ir taip pat atsidūrė vadinamųjų jėgos struktūrų įtakoje. Šiandien kai kas kalba ne tik apie „valdomą demokratiją“, bet ir apie „valdomą kapitalizmą“, atsižvelgdami į tai, kad specialiųjų tarnybų ir kitų valstybinių institucijų atstovai veikia ne tik valstybės interesais, bet ir savo asmeniniais materialiniais interesais.
Rusijos specialiųjų tarnybų šnipinėjimui sunku pasipriešinti.
Tuo tarpu FSB taip glaudžiai susijusi su visomis veiklos sferomis, kad iškyla klausimas, kaip glaudžiai valstybinė priežiūra ir reguliavimas susiję su tokia stipria pozicija. 2006 metų rugpjūty Rusijos vyriausybė, nepaisydama Konstitucijos, patvarkė, kad FSB ir VRM gautų neribotą priėjimą prie telekomunikacijos kompanijų duomenų bankų. Dėka to jos žino, kas, su kuo ir kaip ilgai kalbėjo, kur yra pašnekovų numeriai ir t. t. Žodžiu, jos turi piliečių privataus gyvenimo sekimo medžiagą.
Veikla užsienyje
NVS specialiųjų tarnybų interesai užsienyje perėjo nuo karinių klausimų prie ekonominių. Pirmiausia Rusijos užsienio žvalgybos tarnyba (SVR) vaidina aktyvų nepasotinamą vaidmenį Rusijos ekonomikos skverbiantis į Vakarų rinkas.
Vis daugiau Europos žvalgybų konstatuoja galingą Rusijos specialiųjų tarnybų buvimą ir gyvą domėjimąsi apskritai ekonomika – ir ypač strategiškai svarbiomis ekonomikos sritimis, tokiomis kai energetikos sektorius ar telekomunikacijų bei informacijų technologijos. Tai ypač teisinga kalbant apie Baltijos ir Rytų Europos šalis, kur Rusija atvirai stengiasi atkurti savo ankstesnę hegemoniją.
Specialiųjų tarnybų atstovai veikia užsienyje užsimaskavę diplomatais, tarptautinių organizacijų funkcionieriais ir, be to, po ekonomine priedanga: Rusijos firmos užsienyje dažnai dirba kaip aikštelės žvalgybinei veiklai.
Antai, stambus Rusijos naftos koncernas Lukoil atvirai naudoja savo atstovybes Rytų Europos šalyse ir pietinėse Europos šalyse žvalgybinei veiklai. Firma ieško naujų tikslinių kandidatūrų informacijai gauti ir, be to, turi gerai aprūpintą specialiųjų tarnybų lygio saugumo tarnybą.
Dažnai nauji dalykiniai partneriai nepastebi, arba pastebi per vėlai, kad jų firmose viduje dirba Rusijos specialiosios tarnybos, kurios stengiasi gauti strategiškai svarbios informacijos apie prekybos nafta sandorius.
Tai, kad naftos firma Lukoil susijusi su specialiosiomis tarnybomis, patvirtina ir vieno Lenkijos žvalgybos bendradarbio pastabos. Iš jų aiškėja kad lenkų verslininkas parėmė aukšto rango Rusijos specialiųjų tarnybų karininką Vladimirą Alganovą parduodant valstybinę naftos perdirbimo gamyklą Gdanske Rusijos įmonei Lukoil.
Taip pat buvo įsteigtos komisijos bei kolegijos, kad pastūmėtų užsienyje Rusijos biznį, kurio nariai daugiausia priklauso įvairioms specialiosioms tarnyboms. Jie renka strategiškai reikšmingą informaciją ir stengiasi paveikti svarbių įmonių sprendimus.
Vis didesnį vaidmenį siekiant gauti informacijos vaidina Rusijos žurnalistų rinkimas. Maždaug nuo 2003 metų Rusijos specialiosios tarnybos vis labiau naudojasi žurnalistais, kai specialiųjų tarnybų bendradarbiai, veikiantys kaip žurnalistai, sunkiai atskiriami nuo tikrų žurnalistų. Be to, žurnalistų profesiniai metodai puikiai tinka informacijai gauti. Vokietijoje specialiųjų tarnybų bendradarbių, veikiančių kaip žurnalistai, skaičius, pastaraisiais metais, matyt, vėl išaugo.
ONG ir specialiųjų tarnybų tarpusavio santykiai
Jau seniai spėjama, kad daugybę ONG atstovų dangsto valstybinės institucijos, taip pat ir FSB.
Taip gyvena pavyzdžiui, Semionas Mogilevičius, viena iš galingiausių Rusijos organizuoto nusikalstamumo figūrų, kurio nuo 2003 metų ieško FTB už sukčiavimą ir pinigų plovimą ir kurio Rusijoje niekas nejudina. Tvirtinama, kad jis net asmeniškai dalyvavo Rusijos ir Ukrainos dujų derybose.
Iki šiol nė vienas iš ONG lyderių Rusijoje nebuvo patrauktas atsakomybėn, o tai vargu ar galima paaiškinti nepakankama sėkme tyrimuose. Priešingai, kalbama apie tai, kad nusikalstamų organizacijų vadeivos naudojasi aukšto lygio apsauga.
Žinoma ir tai, kad, priešingai, buvę KGB ar po to buvusių struktūrų karininkai suteikia savo žinias, patirtį ir ryšių ratą kriminalinių organizacijų žinion. Taip pat galima atsižvelgti į tai, kad kai kurie buvę specialiųjų tarnybų karininkai teikia informaciją savo tarnyboms. Tiksliai apibrėžti bendro darbo formą ir metodus nepaprastai sunku, nes niekada neaišku, ar buvę specialiųjų tarnybų bendradarbiai tebedirba specialiosioms tarnyboms, ar jie priversti taip bendradarbiauti.
Dauguma buvusių specialiųjų tarnybų bendradarbių užima aukštus postus bankuose, apsaugos ir kitose stambiose įstaigose, suinteresuotose turėti gerus kontaktus su valstybinėmis institucijomis. Kadangi tos firmos irgi yra patrauklūs centrai kriminalinėms organizacijoms, tenai suplaukia daug informacijos, kuri gali būti naudojama abiejų šalių.
Ne paskiausiai dėl išplitusios korupcijos ir menkų algų specialiųjų tarnybų bendradarbiai būna pasirengę parduoti politinėms ar ekonominėms grupėms žvalgybinę medžiagą šantažui pagal interesus.
Įvairios Vakarų tarnybos linkusios manyti, kad ne tik atskiri ar buvę Rusijos specialiųjų tarnybų karininkai įtraukti į kriminalinę veiklą, bet kad specialioji tarnyba pati suinteresuota sistemingu bendradarbiavimu.
Tokio bendradarbiavimo – ar bent jau trumpalaikės tikslinės sąjungos motyvų netrūksta: specialiosios tarnybos suinteresuotos išnaudoti saviems tikslams jau egzistuojančius tarptautinius ONG firmų ir kontaktų tinklus. Be to, jos suinteresuotos kontroliuoti ekonominę veiklą apskritai, ir ypač ekonominę ONG veiklą. Pagaliau nereikia užmiršti, kad už paslaugas ONG vadams ar šantažą iš grupuočių galima surinkti daug pinigų. ONG interesą bendradarbiauti pirmiausia sąlygoja apsauga nuo policijos ir baudžiamojo persekiojimo.
Be to, kriminaliniai veikėjai suinteresuoti gauti informacijos apie konkurentus, o taip pat supaprastintą išvažiavimą į užsienį bei kitokių formalumų. Be to, kontaktai su specialiosiomis tarnybomis gali būti naudingi ONG atstovams savo įvaizdžiui pagerinti ir prieiti prie esminių pozicijų ekonomikoje.
Informacijos šaltinis – „Atviroji Rusija“ („Otkrytaja Rossija“ – rus.), compromat.ru portalas. openrussia.org.
Nuotrauka: Fabrice Coffrini / AFP via Getty Images.
„Atviroji Rusija“ spausdina konfidencialią Šveicarijos Analizės ir profilaktikos tarnybos (DAP, šiuo metu ji įtraukta į Šveicarijos jungtinę kontržvalgybą) 2007 metų birželio mėnesio ataskaitą.
Joje pasakojama apie Rusijos ir kitų NVS šalių specialiųjų tarnybų ryšius su kriminaliniais nusikaltėliais.
Autoriai bando atsakyti į klausimą, ar specialiųjų tarnybų bendradarbiavimas su ONG (Organizuoto nusikalstamumo grupuotės) tapo „simbioze“, ar kalbama apie „sąveikavimą kartas nuo karto“. Beje, pačiu bendradarbiavimo faktu neabejojama.
Istorinėje pažymoje autoriai primena, kad KGB sąveikai su kriminaliniais autoritetais pradžią davė GULG‘as: politinių kalinių atsirado tiek, kad kilo maištų pavojus. Padėčiai kontroliuoti lageriuose buvo pasitelkiami paprasti kriminaliniai nusikaltėliai, kurie bendradarbiavo su administracija.
Problema smarkiai paaštrėjo sugriuvus Sovietų Sąjungai, kai iš KGB ir jo pagrindu organizuotų specialiųjų tarnybų buvo atleista 100 000 žmonių. „Atleistieji bendradarbiai su savo specifinėmis žiniomis ir kontaktais buvo nepaprastai patrauklūs kriminaliniam pasauliui“, – aiškinama ataskaitoje.
Tuo tarpu pasikeitė kriminalinio pasaulio kultūra – jeigu sovietmečiu egzistavo „įteisinto vagies“ kodeksas, ir svarbiausias nusikaltėlių principas buvo nedalyvauti legalioje veikloje (buvo pripažįstamas tik uždraustas verslas – juvelyrinių dirbinių kontrabanda, azartiniai lošimai ir t. t.), tai nuo to laiko kriminalitetas metėsi į legalų biznį.
Savo ruožtu FSB (Federalinė saugumo tarnyba) ir SVR (Užsienio žvalgybos tarnyba – vert. past.) „stengiasi kontroliuoti visą Rusijos įmonių veiklą užsienyje“. Paplito veiklos rūšis, kai išeivių iš specialiųjų tarnybų ir banditų aljansas aiškiai susekamas, autorių duomenimis, – tai gamtos išteklių eksportas į užsienį (…).
Vladimiras Putinas minimas šveicarų ataskaitoje du kartus – ryšium su Nord Stream, „Šiaurės srautu“.
Autorių požiūriu, be senos draugystės su Štazi majoru Matiasu Varnigu, Nord Stream AG valdančiuoju direktoriumi, Putinas susijęs su šveicarų prityrusiu įgaliotiniu Ursu Hausheeriu. (…)
Įdomu, kad, žurnalo Focus duomenimis, prieš ateidamas į „Šiaurės srautą“, Ursas Hauseeris buvo įsteigęs daugybę vienadienių firmų Cuge.
Konkrečių pavyzdžių ataskaitoje nėra daug. Antai „Voratinklio“ byla Italijoje, prasidėjusi 2000-jų metų pradžioje, bet nepasiekusi teismo, kaip ir „rusų mafijos“ byla Ispanijoje – dar vienas pavyzdys, kaip, manydami, kad užsiima organizuotu nusikalstamumu, Europos tyrėjai aptiko įrodymus, kad narkotikų prekybos ir iš kitų sunkių nusikaltimų gautų pinigų plovimas glaudžiai susijęs su Rusijos specialiosiomis tarnybomis ir valdžia.
Viskas prasidėjo 2002 metais, kai Italijos tyrėjo prašymu Europos ir Šiaurės Amerikos šalyse buvo suimta per 50 žmonių, atlikta 146 kratos, užblokuota 200 banko sąskaitų. Visa tai buvo laikoma nusikalstamos tarptautinės pinigų plovimo organizacijos grandimis.
Išskyrus Semioną Mogilevičių, Borisą Biršteiną ir Grigorijų Lučianskį, ataskaitoje neminimi žmonės, kurių veikla, autorių nuomone, susijusi ir su kriminalitetu, ir su specialiosiomis tarnybomis.
Pateikiami inicialai: pavyzdžiui, „rusas I. R., numanoma, SVR karininkas, turintis daug finansinių lėšų, 2001–2003 metais dirbo firmai F. Šveicarijoje. Firma užmezgė dalykinius kontaktus su Nordex ir palaiko nuolatinius ryšius su organizuotu nusikalstamumu“.
Inicialai nesutampa su realiais, bet kai kuriais atvejais galima tiksliai nustatyti, kas turimas omenyje. „V. E. yra nusikalstamo pasaulio atstovas ir palaiko kontaktus su Solncevo grupuote. Nuo 2004 metų jis yra Čečėnijos atstovas Rusijos Federacijos Taryboje“, – matyt, čia kalbama apie Umarą Džabrailovą.
Kita istorija apie Šveicarijoje registruotą trąšų prekybos firmą, matyt, su verslininku Viačeslavu Kantoru, kuris daug kartų perregistravo Ženevoje firmą Fimochim SA. Autoriai įtaria, kad ją kontroliavo SVR, o pats Kantorius kontaktavo su Permės nusikalstamomis bendrijomis.
Ir dar vienas atvejis, kai galima nustatyti veikiančiuosius asmenis ir firmas, turinčius sąsajų su numanomu ONG pinigų plovimu per naftos prekybą. 1995 metais Šveicarijoje toje operacijoje dalyvavo Viačeslavo Kirilovo fondas „Rusų kultūrinė iniciatyva“, susijusi su RPC (Rusijos stačiatikių cerkvė – past.), ir UAB „Tarptautinis ekonominis bendradarbiavimas“. Konfederacijoje buvo tiriama ta baudžiamoji byla – apie pinigų plovimą tiekiant naftą SSSR skolų grąžinimo dingstimi. Pranešimo autorių nuomone, su tuo susijusios specialiosios tarnybos.
Galima sakyti, kad pagrindinis ataskaitos herojus pasirodė esąs Grigorijus Lučianskis. Nordex grupės įkūrėjas – ne tik kriminalinis autoritetas, bet ir devintojo dešimtmečio pabaigoje ir dešimtojo pradžioje tarpininkavęs KPSS (TSKP – past.) lėšų perpumpavimui į Vakarus per fiktyvias KGB–FSB įsteigtas firmas, mano ataskaitos autoriai. (…)
Įdomu, kad su atsistatydinusia dėl skandalo Bank of New York viceprezidente Natalja Gurfinkel buvo pažįstamas ir Dmitrijus Skiginas (jį Monako policija priskiria Tambovo ONG, iš Monako jis buvo išsiųstas), ir, kaip tvirtina Peterburgo biznierius Maksimas Freidzonas, toji pažintis buvo naudojama pinigų plovimui, konkrečiai, per kriminaliteto užgrobtą naftos prekybos kompaniją Soveks (dabar priklausančią Gazprom‘ui ir Lukoil‘ui). Laida „BBC Panorama“ pasiuntė apie tai užklausimą Dmitrijui Peskovui, bet atsakymo negavo.
Apskritai, Peterburgo biznierius Maksimas Freidzonas taip prisimena „nesuardomą kagebistų ir banditų sąjungą“: „Aš visiškai suprantu organišką vieno veiklos stiliaus žmonių ryšį – jie puikiai padėjo vieni kitiems. Iš tų pačių kagėbistų banditai visada pirkdavo informaciją. Ir pirkdavo, ir turėdavo bendrų projektų, kiek man žinoma“.
Kiti liudijimai – ne mažiau išraiškingi.
Peterburgo biznierius, kompanijos „Gefest“ vadovas Michailas Mokrousovas, užsiėmęs bizniu Peterburge nuo 1992 metų ir išvažiavęs į užsienį 2000 metais, prisimena: „Tambovo grupuotė bandė išspausti iš manęs medicinos centro pastatą. Ir tą problemą man sprendė du aukšto rango čekistai (žinoma, už pinigus). Paskui, kai po Manevičiaus Miesto turto valdybos viršininku tapo Grefas, nuomos mokestis verslininkams buvo padidintas 40 kartų, ir tai privedė prie nuosavybės perskirstymo išeivių iš FSB naudai“.
Japonų jakudzos atstovas Kiničis Kamijasu, dirbęs Peterburge dešimtajame dešimtmetyje, tvirtina, kad jo mašiną mieste vairuodavo specialiųjų tarnybų karininkas, ir jis jam buvo pasiūlęs ginklą. Kai pagrindinius Kamijasu partnerius neilgam suėmė, tai su likusiu laisvėje Vladimiru Kumarinu jį taip pat supažindino specialiųjų tarnybų karininkas. (…)
Skyriuje „Priemonės“ Šveicarijos kontržvalgyba siūlo FSB, SVR ir kriminaliteto ryšių monitoringą rengti reguliariai.
Tokį tvirtinimą ginčija susipažinęs su ataskaita Agentura.ru vyriausiasis redaktorius Andrejus Soldatovas: „Dešimtajame dešimtmetyje specialiųjų tarnybų bendradarbiai tikriausiai veikė pagal savo interesus, paprasčiausiai išnaudodami savo tarnybinės padėties galimybes, o paskui jau turėjo veikti pagal įsakymą – bet štai to patvirtinimų dokumente faktiškai nėra“.
Štai kaip į klausimą apie specialiųjų tarnybų ir kriminaliteto sąjungą atsakė Ispanijos tyrimo prokuroras Chosė Grinda (2015 metų rugsėjo 26 dienos interviu autoriui):
– Bylai davė parodymus vienas informuotas šaltinis – Michailas Monastyrskis. Jis pareiškė, kad „rusų mafija“, Peterburgo mafija susijusi su specialiosiomis tarnybomis („Kumarino vadovaujama Tambovo grupuotė buvo sukurta FSB“). Ar tie parodymai jums atrodo įtikinami ir ar manote, kad taip galėjo būti?
– Michailas Monastyrskis davė parodymus dalyvaujant dviem ispanų policininkams, kurie tai patvirtina. Bet Rusijos Federacijos prokuratūra to niekada nepatvirtino. Egzistuoja daug pavyzdžių. Antai, kuris išplaukė neseniai – Aslanas Usojanas, senis Chasanas. Jis buvo didelės kriminalinės organizacijos šefas, ir kaip tik kilo rimtų įtarimų dėl jo ryšių su specialiosiomis tarnybomis.
Bet dalykas dar ir toks, kad policininkai privalo turėti ryšių su organizuotu nusikalstamumu infiltravimo ir tyrimo tikslais. Ir kriminalinių grupuočių lyderiai dažnai nužudomi dėl tos sąveikos. Problema prasideda tada, kai kontaktai su organizuotu nusikalstamumu nukrypsta ne į problemos sprendimą, o kai įvyksta susiliejimas, integracija. Ir visose stambiose pasaulio grupuotėse egzistuoja tas ryšys su policija ar specialiosiomis tarnybomis, kuris orientuotas ne į kovą su korupcija, o į integraciją ir tos korupcijos plėtrą“.
