Sviatlana Aleksijevič. EPA – ELTA nuotr.

Po „spontaniško solidarumo vizito“ trečiadienį ES šalių ambasadoriai ketvirtadienį popiet vėl atvyko į Nobelio literatūros premijos laureatės Sviatlanos Aleksijevič butą Minske. Savo buvimu jie nori užkirsti kelią opozicinės Koordinacijos tarybos narės sulaikymui. Anot agentūros APA, svarstoma budėti ir naktimis.
 
„Mes stebimės ponios S. Aleksijevič, visų kitų Baltarusijos Koordinacinės tarybos narių bei piliečių iniciatyvų, kovojančių už teisinį valstybingumą, gyventojų orumą bei savo šalies suverenumą ir nepriklausomybę, drąsa ir ištverme“, – sakoma ES delegacijos Minske pareiškime.
 
72 metų rašytojos bute ketvirtadienio popietę buvo iš viso 16 aukštų ES šalių diplomatų.
 
S. Aleksijevič šiuo metu yra paskutinioji Koordinacijos tarybos narė, kuri vis dar yra laisvėje Baltarusijoje.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.09.10; 21:09

Prezidentas susitiko su Nobelio literatūros premijos laureate Svetlana Aleksijevič. R. Dačkaus (Prezidentūra) nuotr.

Prezidentas Gitanas Nausėda, susitikęs su Lietuvoje viešinčia Nobelio literatūros premijos laureate iš Baltarusijos Svetlana Aleksijevič, aptarė jos kūrybą, skatinančią iš naujo įvertinti skaudžių istorinių pamokų – karinių konfliktų, politinio persekiojimo, nusikaltimų žmogiškumui, Černobylio tragedijos – prasmę.
 
„Už kiekvienos tragedijos slypi tragiški žmonių likimai. Ar mokame įvertinti skaudžią patirtį ir deramai iš jos pasimokyti? Visai šalia Lietuvos, Baltarusijoje, kyla šiuolaikinis Černobylis – Astravo atominė elektrinė. Tai – grėsmė ne tik Lietuvai, bet ir visai Europos Sąjungai. S. Aleksijevič knyga „Černobylio malda“, kuri inscenizuojama Lietuvoje ir Baltarusijoje, yra žadintuvo skambutis Astravo atominės elektrinės grėsmių neįvertinančioms valstybėms. Turime stengtis, kad niekam netektų parašyti kronikos „Astravo malda“, – prezidentą cituoja jo komunikacijos grupė.
 
Lietuvos vadovas išreiškė padėką rašytojai už jos kūrybinį indėlį, įamžinant skaudžias, bet itin prasmingas Rytų Europos šalių žmonių patirtis sunkiausiais regiono istorijos etapais. Prezidentas kartu su Nobelio literatūros premijos laureate kalbėjosi apie kultūrinės diplomatijos prioritetus Rytų Europos valstybėse, aptarė istorinės atminties svarbą bei istorijos perrašymo grėsmes, su kuriomis susiduria Lietuva bei kaimyninės šalys.
 
Susitikime kalbėta apie iniciatyvą 2022 metus paskelbti garsaus Europos švietėjo, leidėjo Pranciškaus Skorinos metais. Išreikštas palaikymas S. Aleksijevič iniciatyvai atidaryti moterų rašytojų knygų leidyklą, skatinti bei puoselėti moterų rašytojų, moterų karuose ir kituose konfliktuose temas.
 
S. Aleksijevič Nobelio literatūros premija suteikta 2015 metais. Rašytoja savo knygose nagrinėja karinių konfliktų, Holokausto ir Gulagų, moterų likimų Antrojo pasaulinio karo metais, Černobylio, SSRS imperijos subyrėjimo pasekmių posovietinėje erdvėje temas. S. Aleksijevič knygos „Černobylio malda“ motyvai panaudoti garsiame „HBO“ seriale „Černobylis“, filmuotame Lietuvos teritorijoje.
 
Kovo 5-6 dienomis S. Aleksijevič dalyvauja Užsienio reikalų ministerijos kartu su Andrejaus Sacharovo tyrimų centru ir Vilniaus universiteto Psichologijos institutu rengiamoje tarptautinėje konferencijoje „Neužgijusios praeities žaizdos: pasekmės ir įveikos būdai“.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.03.06; 00:30

Dvi didžiosios šventės – Vasario 16-ji ir Kovo 11-oji – jau už mūsų pečių.

Bet visus metus dar švęsime Lietuvos  Nepriklausomybės šimtmetį, nors penkiasdešimt jos metų ir prašapo, palikę gilius randus ir žaizdas mūsų kūnuose ir sielose.

Tos žaizdos gyvos ir šiandien, – tai trumpam užsitraukia, tai vėl atgyja. Visokiais pavidalais.

O laikas bėga pašėlusiai greitai. Tokiu pat pašėlusiu greičiu randasi ir naujos pasaulinės technologijos, bei greitai ir nenuspėjamai vykstanti pasaulio sandaros kaita. Kaip miražas, – tai priartėjantis, tai vėl nutolstantis -, prieš akis.

Ir nuolatinis spėjimas: kas toliau?

Iki 2014 – ųjų sąlyginai gyvenome ramiai. Daug kas šaipėsi, ir ne tik mūsų kaimyniniuose rytuose, bet ir pas mus, Lietuvoje, kam perkame tuos kelis tankus, su kuo ruošiamės kariauti. Net tokie žmonės, kaip režisierius Rimas Tuminas, iš Maskvos varpinės panašiai kalbėjo… Gan skeptiškai į mus žvelgė ir  snūduriavusios, užliūliuotos senosios Vakarų Europos politinis elitas: ko ta Lietuva gyvena seniai išnykusių baubų fobijomis?

Gal tik vienintelis politikas Vytautas Landsbergis  bandė įspėti: meška snūduriuoja, bet ji anksčiau ar vėliau nubus.

Po Rusijos įvykdytos Krymo okupacijos 2014-aisiais, invazijos į Rytų Ukrainą daug kam atsivėrė akys. Per daugelį Rusijos propagandinių kanalų jau ketverius metus atvirai kalama mintis, jog ukrainiečių siekis susigrąžinti Krymą yra tiesiog tušti pamišėlių kliedesiai. To niekada nebus, net jeigu Vakarai ir toliau įvedinės naujas sankcijas Rusijai. Rusai neleis antrąsyk parklupdomi ant kelių (suprask, esą devyniasdešimtaisiais klastingieji Vakarai juos buvo parklupdę…).

Ir tai ne pabaiga: reikia susigrąžinti visas sovietinės imperijos ribas. Nors tokias mintis skleidžia lyg ir tik patys radikaliausi Rusijos politikai bei kitokie marginalai, imperatyvą tam tokiam mąstymui davė pats caras Putinas, andai viešai prisipažindamas, jog didžiausia katastrofa jam pačiam 20-ajame amžiuje buvo sovietų sąjungos subyrėjimas.

Džinas iš butelio paleistas.

„ … Žmogus nori tiesiog gyventi – be didžios idėjos. Rusų gyvenime niekada nieko panašaus nebūta, nieko panašaus nerastume ir rusų literatūroje. Mes iš esmės – karo žmonės. Arba kariavom, arba ruošėmės kariauti. Niekada negyvenome kitaip. Iš čia mūsų karinė psichologija. Net ir taikos sąlygomis viskas kariškai: trata būgnas, plaikstosi vėliava… širdis netelpa krūtinėj… Žmogus nesuvokė, kad yra vergas, jis net mylėjo savo vergiją…“

Taip tvirtina Nobelio literatūros premijos laureatė rašytoja Svetlana Aleksijevič knygoje „Laikas iš antrų rankų“.

Ir ji visiškai teisi.

Rusija negali nekariauti. Jai reikia atkuri savo didybę, savo civilizaciją, parodyti savo išskirtinumą (koks jis, žinome, kokia tai išskirtinė civilizacija, neaišku).

Reikia rasti priešų, kurie tai didybei atkurti nuolat trukdo.

Ji jau trečius metus kariauja Sirijoje, demonstruodama savo raumenis. Atrodo, ilgam įšaldytas konfliktas Rytų Ukrainoje.

Savo metiniame pranešime Putinas su piktdžiuga kalbėjo apie naujus Rusijos superginklus, prieš kuriuos bejėgiai bus NATO priešraketiniai skydai. Iš jų liks tik kiauras rėtis…

Kas tai, jeigu ne akivaizdus grąsinimas visam pasauliui?

Net ir prieš pat prezidento rinkimus nepasibodėjo pademonstruoti savo galios ir nesiskaitymo su pasaulyje įsitvirtinusiomis normomis – Didžiojoje Britanijoje buvo ciniškai „Novičioku“ nunuodytas buvęs dvigubas agentas Sergejus Skripalis ir jo dukra. Šekite, mes galime bet ką ir bet kur daryti, ir dar šaipytis!

Jeigu iki vakar dienos, kai, niekam pasaulyje neabejojant, ketvirtajai šešerių metų kadencijai vėl buvo išrinktas Putinas, dar ruseno nedidelė viltis, jog prie balsadėžių ateis negausi dalis rusų (Kremlius to labiausiai ir bijojo) ir taip bus galima suabejoti naujojo senojo prezidento legitimumu, net ir opozicijai raginant boikotuoti rinkimus, – atsitiko visiškai priešingai.

Atėjo rekordinė dalis rusų, ir balsavo už Putiną.

Nes tai daugumai nesvetimas kraujo skonis. Jie jį atsimena nuo Čečėnijos karo laikų, Gruzijos užpuolimo…

Dabar galima tik spėlioti, kaip gyvensime nuo Putino ligi Putino, alsuojančio visam civilizuotam pasauliui į pakaušį, likusius šešerius metus, tačiau aišku viena: Rusijos ambicijos yra nepažabojamos, ir todėl viskam turime būti pasirengę.

2018.03.20; 04:50