BTD naftotiekis žemėlapyje

Po Sovietų sąjungos žlugimo buvo abejonių dėl naftos ir dujų išteklių Azerbaidžane. Tačiau nuojauta sakė, kad Kaspijos dugne slypi dar daug neatrastų turtų. Tuo tikinčių specialistų pakako ir užsienyje. Maždaug prieš 120 metų tame regione buvo pirmasis naftos bumas.

Dabar ir vėl pakilimo metas. Azerbaidžanietiškos dujos jau pasiekė Europos Sąjungą. Mes ryžtingai sukame atsinaujinančios energetikos link, tačiau išsiversti apskritai be naftos ir dujų nepavyks, angliavandeniliai dar bus reikalingi bent pusšimtį metų.

Išteklių vertę suvokė ne iškart

Pasakymas apie pirmąjį naftos bumą XIX a pabaigoje nėra perdėtas. Baku buvo išgaunama daugiau nei pusė visos pasaulio naftos. Šiais metais sukanka 120 metų, kai Baku buvo išleistas žurnalas, skirtas naftos verslui – tai seniausias pasaulyje mėnesinis mokslo ir technikos žurnalas apie naftos ir dujų pramonę.

Dar viena įdomi žinia: naujausi tyrimai patvirtino, kad pirmasis naftos gręžinys Azerbaidžane išgręžtas 1846 m.! Nustatyta, kad jis buvo prie Kaspijos jūros, Apšerono pusiasalyje. Tebuvo 21 m gylio, nedidelis ir naftos srautas. Tačiau svarbus pats faktas, mat šis gręžinys išgręžtas likus trylikai metų iki pirmojo naftos gręžinio JAV (1859), taigi buvo pirmasis pasaulyje.

Tiesa, dar bent du dešimtmečius naftos išteklių potencialas Rusijos imperijoje nebuvo deramai įvertintas. Vėliau startavę amerikiečiai buvo verslesni. JAV pagamintas žibalas importuotas į Rusiją ir turėjo didžiulę paklausą – buvo paplitusios žibalinės lempos, produktas naudotas ir kitoms reikmėms.

Situacija sparčiai ėmė keistis, kai juoduoju auksu susidomėjo Vakarų investuotojai. 1898-1903 m. britų pramoninkai į naftos verslą Baku regione investavo daugiau jei 47 mln. rublių.

Ledus Vakarų pramonininkams pralaužė ne kas kitas, o broliai Nobeliai.

Ką veikė broliai Nobeliai Baku

Robertas Nobelis

Garsusis Alfredas Nobelis (1833-1896), dinamito išradėjas bei Nobelio premijos steigėjas, buvo kilęs iš gausios šeimos. Su broliais jį siejo ir bendri verslo interesai. Pradžioje tai buvo tėvo įsteigta mašinų gamykla „Nobelis ir sūnūs“ Rusijoje, Sankt Peterburge, o vėliau – naftos verslas.

Naftos žemę šeimai pirmasis atrado Robertas Nobelis (1829-1896), kuris buvo verslininkas ir chemikas. 1875 m. jis už 25 tūkst. rublių iš Tiflisio bendrovės įsigijo nedidelę žibalo gamyklą ir žemės sklypą. Vos 25 metrų gylyje rado naftos. Į Baku atvyko ir Liudvikas Nobelis (1831-1888), kuris buvo ne tik verslininkas, bet ir gabus inžinierius, išradėjas.

Broliai 1878 m. pastatė 9 km ilgio naftotiekį, pirmąjį Rusijos imperijoje. Verslo perspektyvą įvertino ir prekybos partneriai. Oficialia Nobelių verslo pradžia tapo 1879 m., kai Aleksandras II specialiu įsaku patvirtino brolių Nobelių naftos gamybos akcinę bendrovę bei jos telegrafo adresą „Branobel“ (trumpinys rusų kalba: „Brolių Nobelių“). Į ją broliai investavo 3 mln. rublių, netrukus ši bendrovė tapo didžiausia firma Rusijoje.

Liudvikas Nobelis

Liudvikas Nobelis naftai transportuoti sukūrė baržos hibridą „Zoroastr“, kuri tapo pirmuoju pasaulyje tanklaiviu. Produkcija iš Baku keliavo į Sankt Peterburgą, iš ten į Rygą ir toliau į Pietų Europą, o pagamintas žibalas per Rusiją buvo siunčiamas į Suomiją, Švediją. Prie Volgos buvo sukurta infrastruktūra, reikalinga pervežimams: pastatyti sandėliavimo punktai, praminti Nobelių miesteliais. Nobeliai pirmieji pasaulyje sukūrė metalinius rezervuarus – naftos saugyklas, pastatė pirmąjį pasaulyje motorlaivį – tanklaivį „Vandal“.

Taip atėjo naftos verslo bumas. XX a. pradžioje pusė pasaulio naftos gavybos buvo sutelkta Baku, apie 40 proc. priklausė Nobeliams. Likusi dalis teko Rotšildams ir Rokfeleriams. JAV Naujajame Džersyje veikusi Rokfelerio kompanija „Standart Oil“tada buvo didžiausia pasaulyje. Nobelių naftos bendrovė buvo antroji didžiausia. 1900 m. ji išgavo 10 000 000 t, 76 mln. barelių per metus. Rotšildų „Shell“ buvo trečioji.

Per 30 veiklos metų broliams Nobeliams žibalo kainą pavyko sumažinti nuo 2 rublių iki 10-15 kapeikų už pūdą. Buvo pastatyta daugiau nei trylika gamyklų, kuriose gamintas ne tik žibalas, bet ir mazutas, tepalai garvežiams ir geležinkeliui, kiti produktai, sparčiai augo benzino gamyba. 1900-aisiais bendrovės kapitalas siekė apie 15 mln. rub., o iki 1914 m. jis išaugo 3,6 karto. Bendrovėje dirbo apie 30 tūkst. žmonių.

Po Liudviko mirties naftos verslui vadovavimą perėmė tuomet 29 metų vyriausias sūnus Emanuelis (1859-1932).

Išaugus naftos pramonei, Baku tapo pramogų centru, atėjo prabanga, automobiliai, aukštosios mados.

Emanuelis Nobelis

Po bolševikinės revoliucijos Emanuelis Nobelis turėjo bėgti iš šalies, turtas buvo konfiskuotas. Liko tik kai kurios nedidelės sąskaitos Vakarų bankuose.

Nobelius Baku mieste primena jų statyta prabangi „Villa Petrolea“, kurią projektavo švedų ir italų architektai, o parką kūrė prancūzai. Dirvožemis buvo atvežtas iš Lankaranės (rajono pietryčių Azerbaidžane), gėlas vanduo – iš Astrachanės, sodmenys – iš Italijos ir Prancūzijos. Viloje švedų priėmimai, o orą vėsino 800 tonų ledo. Nobelių vila yra restauruota, joje įkurtas muziejus.

Po daugelio dešimtmečių ir vėl panaši situacija?

Po Sovietų sąjungos žlugimo Azerbaidžanas vėl atsidūrė panašioje situacijoje. Reikėjo kurti nuo Rusijos nepriklausomą ūkį, modernizuoti naftos pramonę. Buvo reikalinga Vakarų pagalba – tiek technologijos, tiek ir investicijos.

Azerbaidžanas nepriklausomybę paskelbė 1991 m. rugpjūčio 30 d. Tačiau ryšiai su Vakarų pramonininkais pradėjo megztis jau anksčiau.

Po beveik 70 metų pertraukos Vakarų įmonių grįžimas prasidėjo nuo Stivo Rempo, nedidelės naftos verslo bendrovės „Ramco Energy“ (Škotija) įkūrėjo, pastangų. Naftos gavyba – senas jo šeimos verslas, JAV pradėtas dar prosenelio, o Stivo senelis 1930 m. vienas pirmųjų Amerikoje pradėjo gręžimo darbus atviroje jūroje. Nuo 11 metų prie naftos gręžinių darbavosi ir „Ramco“ kompanijos įkūrėjas. Juodojo aukso ištekliai riboti, tad svajodami apie veiklos plėtrą tėvas ir sūnus Rempai pasikalbėdavo apie galimybes, kurios slypi „už geležinės uždangos“ – 1960 m. nafta atrasta Sibire. Naftininkai suprato, kad į Sovietų sąjungą galima eiti rizikuoti tik gerai pasiruošus ir nusiteikus nesėkmėms.

Vakaruose nedaug kam buvo žinoma apie Azerbaidžano naftos išteklius, tačiau viena kita žinia pasiekdavo. Rempui į rankas pateko trumpa informacija apie 1949 m. netoli Baku ištryškusį milžinišką naftos fontaną. Vienas iš tų, kurie atrado šį šaltinį, buvo naftininkas Kurbanas Abasovas (1929-1994). Vėliau Baku jiedu susipažino, bendradarbiavo. Tačiau iki to laiko turėjo nutekėti dar daug vandens.

Ieškodamas platesnių veiklos galimybių pramonininkas užmezgė ryšius su Sovietų sąjunga. Maskva užsienio bendrovėms tada siūlė vykti į Sibirą, o Azerbaidžano prioritetų sąraše nebuvo. Nors Maskvoje žinota, kad naftos išteklių dar yra, jie nebuvo laikomi prioritetiniais.

Skrydžius „Aerofloto“ lėktuvais Rempas prisimena kaip košmarą. 1989 m., pirmą kartą vykdamas į Baku, pramonininkas buvo pasodintas ant apelsinų dėžės priešais tualetą. Tuomet jis buvo pradėjęs ketvirtą gyvenimo dešimtmetį.

Baku jis suprato, kaip azerbaidžaniečiams trūko žinių apie Vakarų naftos pramonę. Nebuvo jokių kontaktų su užsienio kompanijomis, nežinomi net daugelio jų pavadinimai. Jokios vakarietiškos specialiosios literatūros, žurnalų.

Kurbanas Abasovas

Kurbanas Abasovas buvo vienas tų profesionalų, kurie suvokė, kad Azerbaidžanui pakilti yra reikalingos Vakarų technologijos, nes naftos gavybos įranga sena ir susidėvėjusi, buvo rimtų ekologinių problemų. Esami telkiniai – beveik išeksploatuoti. Naftininkas, tuo metu vadovavęs Kaspijos naftos ir dujų gavybos susivienijimui, pasisakė už konsorciumo su užsienio partneriais kūrimą. Planą pavyko įgyvendinti. Tarpininkaujant Rempui „British Petroleum“ atliko žvalgomuosius tyrimus. Numanomi ištekliai tam tikrame baseine buvo patvirtinti. Tai lėmė, kad buvo pasirašyta istorinė sutartis, praminta Šimtmečio kontraktu. Deja, šios akimirkos Abasovas nebesulaukė, mirė likus dviem savaitėms iki ceremonijos.

Šimtmečio kontraktas

Derybos su Vakarų įmonėmis buvo ilgos ir sudėtingos. Jas komplikavo geopolitinė situacija, įtampa regione, užsienio valstybių santykių su Rusija diplomatiniai aspektai ir kiti veiksniai.

1994-ųjų kovą derybos buvo atnaujintos. Jos vyko ne tik Baku, bet ir Stambule (Turkija), Hiustone (JAV). O rudenį, rugsėjo 20-ąją, buvo sudarytas Šimtmečio kontraktas, numatytas trisdešimčiai metų. Jį pasirašė dvylika įmonių iš aštuonių pasaulio valstybių.

Konsorciumą sudarė Azerbaidžano valstybinė naftos kompanija SOCAR, Didžiosios Britanijos „British Petroleum“ (BP) ir „Ramco“, JAV „Amoco“, „Unocal“, „Exxon“ bei „Pennzoil“, Rusijos „Lukoil“, Norvegijos „Statoil“,  Turkijos TPOC, Japonijos „Itochu“, Saudo Arabijos „Delta“.

SOCAR – Azerbaidžano valstybinė naftos kompanija

Pagal koncesijos sutartį į naftos ir dujų išteklių žvalgybą bei gavybą Kaspijos jūroje esančiame AČG (Azeris-Čiragas-Giunešlis) naftos telkinyje numatyta investuoti 7400 000 000 dolerių, o teritorija, kuriai taikoma sutartis, siekė 432,4 kv. km. 680 proc. investicijų turėjo būti užsienio bendrovių, 20 proc. – Azerbaidžano. Istorinės, politinės ir tarptautinės reikšmės susitarimas išdėstytas 400 puslapiuose, keturiomis kalbomis.

2017 m. rugsėjį pasirašytas naujas susitarimas dėl bloko AČG plėtros iki 2050 m. Pagal peržiūrėtas sąlygas, SOCAR dalis nuo 11 proc. padidinta iki 25 proc. Skelbiama, kad kontrakto pratęsimas sudarys galimybę stabilizuoti naftos gavybą Azerbaidžane daugeliui metų į priekį, užtikrins užsienio investuotojų indėlį į naftos sektorių.

Dera pastebėti, kad Azerbaidžano valstybinės naftos kompanijos SOCAR įkūrimas (1992 m.sujungtos iki tol veikusias smulkesnės įmonė) susijęs būtent su valstybės pasirengimu Šimtmečio kontraktui. Dabar kompanijoje dirba apie 60 tūkst. darbuotojų, be to, įkurtos dukterinės įmonės bei padaliniai Sakartvele, Kazachstane, Austrijoje, Nigerijoje ir kitose valstybėse. Plečiamas SOCAR degalinių tinklas. Antai Ukrainoje jų skaičius artėja prie 100.

Šiais metais telkinių AČG bloke vyksta intensyvūs ir daug žadantys darbai. Pagal plėtros projektą, kurio vertė siekia 6 mlrd. dol., bendra įmonė „Azfen“ (SOCAR 60 proc., „Tekfen Insaat“ 40 proc.) nuo šio rugpjūčio pradėjo įgyvendinti naujos platformos statybos ir montavimo darbus. Planuojama, kad pirmoji nafta čia bus išgauta 2023 m., gavyba sieks 100 tūkst. barelių per parą, o per visą platformos eksploatavimo laiką ketinama išgauti 300 mln. barelių naftos. 

Šimtmečio kontraktas iškėlė Azerbaidžano geopolitinį statusą Pietų Kaukaze ir Kaspijos regione, sudarė galimybę tapti gamintoja ir eksportuotoja. Tai buvo valstybės naujos naftos politikos pradžia. Po šios sutarties buvo dar daugiau kaip trisdešimt tarptautinių sutarčių, susijusių su kitais Kaspijos jūros sektoriais.

Akcentuojant Šimtmečio kontrakto reikšmę, rugsėjo 20-oji Azerbaidžane minima naftininko diena. Šiemet sukanka lygiai ketvirtis amžiaus, kai buvo sudaryta ši sutartis.

Gijos nuo Kaspijos

Kaspijos jūrą atvėrus užsienio kompanijoms ir pradėta realizuoti Azerbaidžano naftos strategija. Pradėjus eksploatuoti angliavandenilių telkinius pastatytas Kaspijos ir Juodąją jūras sujungęs naftotiekis Baku-Supsa, vėliau ir Baku-Tbilisis-Džeihanas. Atrasti nauji milžiniški naftos ir gamtinių dujų telkiniai.

Naftotiekis, sukūręs konkurenciją Rusijos naftai

Prie pabaigos artėja milžiniškos apimties „Pietų dujų koridoriaus“ projektas, kuris pradėtas 2014 m. rugsėjo 20 d., ir prisidės prie Europos energetinio saugumo, be abejonės, ir Kaspijos regiono valstybių ekonominių interesų. Didžiajame projekte dalyvauja septynios valstybės: Azerbaidžanas, Sakartvelas, Turkija, Bulgarija, Graikija, Albanija, Italija. Magistralė ilgis sieks 3500 km, o vertė – daugiau kaip 40 mlrd. dol.

Pagal Azerbaidžano ir Turkijos pasirašytą susitarimą dujų koridoriaus projektas prasidėjo dujotiekiu „Transanatolija“ (TANAP). Pernai birželį dujotiekis oficialiai buvo atidarytas.

Dujotiekis TAP

2016 m. gegužę Salonikuose (Graikija) pradėta dujų koridoriaus atšaka į Pietų Europą – dujotiekis „Transadrija“ (TAP), kuris tiesiamas per Graikiją, Albaniją bei Adrijos jūros dugnu iki Pietų Italijos. 878 km dujotiekio aukščiausias taškas bus Albanijos kalnuose (1800 km), o žemiausias – jūros dugne (820 m gylyje). Planuojama, kad pirmosios dujos iš Kaspijos Europą pasieks 2020 metų pradžioje. Pirminiame etape planuojama kasmet į Europą tiekti 10 mlrd. kub. m dujų. Prie Turkijos ir Graikijos sienos TAP dujotiekis bus sujungtas su TANAP magistrale.

2019.09.20; 06:50

Azerbaidžanas iškilmingai atidaro 1 850 km kilometrų ilgio dujotiekį TANAP, įeinantį į „Pietų dujų koridorių“. Centre – Azerbaidžano Prezidentas Ilhamas Alijevas. Azetaq. az nuotr.

Birželio 12 d. Turkijoje iškilmingai atidaromas šalį kertantis daugiau kaip 1 850 km kilometrų ilgio dujotiekis TANAP, įeinantis į „Pietų dujų koridorių“, kuriuo Azerbaidžane išgaunamos gamtinės dujos bus tiekiamos į Europą.  

Diversifikavimas, o ne diversija prieš Rusiją

Rusijos valstybinė naujienų tarnyba „Novosti“ šių metų vasario pradžioje ne be pasitenkinimo pranešė, kad „generolas Šaltis verčia Europą pamilti „Gazpromą“: pasitaikius šaltesnei žiemai Europa neturi iš kur paimti papildomai kuro, išskyrus Rusijos monopoliją. Ir ateityje Europa neišsivers be rusiškų dujų: Norvegija neplės verslovių, o Nyderlandai du kartus sumažins gavybą didžiausiame Europoje sausumo telkinyje (buvo išgaunama 24 milijardai kubinių metrų per metus). Jau tik specialistai prisimena sužlugusį „Nabucco“, o „didžiausias neįgyvendintas projektas“ rusiškų dujų apmažinimui – naftotiekis Kataras-ES liko nenutiestas „puikiai pasidarbavus Rusijos kariuomenei Sirijoje“. Pastarąją kiek miglotą valstybinės naujienų tarnybos užuominą išlukšteno vienas komentatorius: Rusijos tikslas Sirijoje yra neleisti Katarui ir jo sąjungininkams atkovoti Europos dujų rinką.

Rusija, regisi, net naktimis nepaliauja raudojusi dėl jai daromų skriaudų, bent jau leidinys „Lenta.ru“ du tekstus apie gamtinių dujų eksportą į Europos Sąjungos valstybes įdėjo pačiame vidurnaktyje. Vienas tekstų pavadintas „Aplink priešai“ (Кругом враги). „Europa panoro atsisėsti ant Azerbaidžano vamzdžio. Rusijai teks pasislinkti.“ 2017 metais Rusija patiekė Europai 194 milijardus kubinių metrų dujų, antrą vietą užėmė Norvegija – 122 milijardai.

Abi šalys padidino šio kuro tiekimą, tačiau norvegų eksporto didėjimas nekelia europiečiams nerimo, o štai „Gazprom“ – priešingai. Anot leidinio, europiečių abejones aitrina JAV, tenykštis žurnalas „Foreign Policy“ rašo: pigios rusiškos dujos padeda vystyti Europos ekonomiką, tačiau iš tikrųjų jos yra Maskvos įkeltas „Trojos arklys“ Europos Sąjungos vienybei suskaldyti.

Toliau rusiško leidinio pateiktame tekste kyšo „peilis nugaroje“ (Нож в спину): rusiškoms dujoms perspektyvi rinka yra Turkija, tačiau sykiu ji ir „Gazprom“ konkurentams atvėrė „langą į Europą“. Per Turkiją nusidrieks dujotiekis TANAP, sudarantis dalį „Pietų dujų koridoriaus“, kuriuo Azerbaidžane išgaunamos dujos 2020-aisiais ims plūsti į Europą.

O štai kito teksto – kaip tik apie artėjantį TANAP atidarymą – antraštėje „Lenta.ru“ autorius nurodė kitą išdavystės įnagį, gal pamanęs jį geriau atitinkant azijietišką dvasią: „Iešmas į nugarą“ (Шампур в спину). „Rusiją aplenkiantį dujotiekį paleis Rusijos dieną. Ačiū Turkijai ir Azerbaidžanui“ (birželio 12-ąją minima 1990 metais priimta deklaracija dėl RSFSR suvereniteto). Tiesa, labai greitai paaiškėja, kad tai tiesiog sutapimas, o ne azijiečių klasta. O dėl pakenkimo Rusijos monopolijos „Gazprom“ per Juodąją jūrą tiesiamam „Turkijos srautui“, tai TANAP pajėgumas yra palyginti nedidelis ir Maskvoje visiškai nesibaiminama konkurencijos šia, pietų, kryptimi. Turkija yra antra pagal dydį rusiškų dujų eksporto rinka, praėjusiais metais turkams patiekta daugiau kaip 29 milijardai kubinių metrų. Dviejų „Turkijos srauto“ šakų pajėgumas du kartus pranoks TANAP. Ir vis dėlto: iešmas į nugarą!

2011 metais Europos Komisijos pirmininko Žozė Manuelio Barozo ir Azerbaidžano prezidento Ilhamo Alijevo pasirašytoje bendroje deklaracijoje buvo pasakyta, kad „Pietų dujų koridorius“ yra strateginė iniciatyva dėl Kaspijos jūroje, Vidurio Azijoje ir Artimuosiuose Rytuose išgaunamų dujų pristatymo į Europos rinką ir pagrindinis diversifikavimo instrumentas energetinių išteklių tiekimo saugumui garantuoti. Projekto įgyvendinime dalyvauja septynios valstybės: Azerbaidžanas, Gruzija, Turkija, Bulgarija, Graikija, Albanija ir Italija. Vokietija suteikė kredito garantijas. JAV prezidentas Donaldas Trampas tarptautinės parodos ir konferencijos „Kaspijos nafta ir dujos 2017“ dalyviams atsiuntė kreipimąsi: „Aš labai vertinu partnerystę su Azerbaidžanu ir tikiuosi ją stiprėsiant. JAV lieka „Pietų dujų koridoriaus“ įgyvendinimo šalininkai. Pareiškiu esąs pasirengęs su jumis bendradarbiauti“.

Baku reguliariai aplankantis vienas Europos komisijos vadovų, Marošas Čefšovičius, šių metų vasarį kalbėjo „Pietų dujų koridorių“ esant strategiškai svarbų Europos energetiniam saugumui. Europos Sąjunga importuoja 69 procentus sunaudojamų gamtinių dujų, 89 procentus naftos ir didžiąją dalį energetinių išteklių tiekia Rusija, Norvegija ir Alžyras. Jis paaiškino, kaip Europoje suprantamas „tikrasis diversifikavimas“: kiekviena Europos Sąjungos narė ar ES partnerė bus iš tikrųjų energetiškai saugi turėdama ne mažiau kaip tris skirtingus gamtinių dujų gavimo šaltinius. „Pietų dujų koridorius“ – pirmas naujas dujotiekis, kuris tieks dujas iš naujo strategiškai svarbaus energetinių išteklių regiono. Azerbaidžano dujos padarys Europą stiprią kai niekada anksčiau.

„Pietų dujų koridoriuje“ daug durų

Netrukus pradėsiantis veikti dujotiekis TANAP (Trans-Anatolian Natural Gas Pipeline)  – antroji „Pietų dujų koridoriaus“ atkarpa. Rytuose jis susietas su Azerbaidžaną ir Gruziją kertančiu Pietų Kaukazo dujotiekiu (SCP). Pastarasis buvo paleistas dar 2006-aisiais, tačiau pastaraisiais metais jo pralaidumą padidino iki 20 milijardų kubinių metrų per metus. Atnaujintą dujotiekį iškilmingai atidarė šių metų gegužės 28 d. ir šią datą pasirinko neatsitiktinai: 2006-ųjų gegužės 28-ąją Azerbaidžano nafta pasiekė Viduržemio jūrą naujuoju 1 774 km ilgio naftotiekiu Baku-Tbilisis-Džeihano naftotiekiu; prezidento Heidaro Alijevo vardu pavadintas naftotiekis simbolizuoja jam valdant pradėtą įgyvendinti Azerbaidžano naująją energetikos strategiją.  

O prasideda „Pietų dujų koridorius“ Azerbaidžanui priklausančioje Kaspijos jūros pakraštyje, kur 1999 metais buvo aptiktas didžiulis gamtinių dujų telkinys (1,2 trilijono kubinių metrų dujų ir naftos kondensato). Tarptautinio konsorciumo valdoma Šahdenizo verslovė pradėjo veikti 2006 metais, jos metinis pajėgumas – apie 9 milijardai kubinių metrų. Netrukus po TANAP atidarymo paleis šios verslovės „antrąją eilę“, iš kurios gręžinių numatoma išgauti po 16 milijardų kubinių metrų kasmet. 2020-aisiais Turkijos vakariniame pasienyje prie TANAP prijungs per Graikiją, Albaniją, Adrijos jūros dugnu iki Italijos pietinio kyšulio einantį 878 km ilgio dujotiekį TAP (Trans Adriatic Pipeline). Neseniai Europos investicijų bankas skyrė 1,5 milijardo eurų TAP tiesimo darbams finansuoti – tiek daug dar nebuvo sulaukęs nė vienas energetinis projektas. Pradėjus veikti visoms „Pietų dujų koridoriaus“ atkarpoms, šios naftotiekių sistemos ilgis sudarys apie 3,8 tūkstančio kilometrų. Šah Denizo-2 verslovė pradžioje per metus patieks 16 milijardų kubinių metrų gamtinių dujų, iš kurių  6 milijardai teks Turkijai, o 10 milijardų pasieks Europą.

„Dujų tiekimas iš Azerbaidžano – sena Europos svajonė, kuri netrukus bus įgyvendinta.“ Tai pasakė ne politikas ar žurnalistas, o rimtos konsultavimo kompanijos („Mediterranean Energy Political Risk Consultancy“) specialistas. „Pietų dujų koridorius“, kaip sakyta, prisidės prie visos ES energetikos sistemos patvarumo. Ar dujos į Pietų Europą tekėtų iš Kataro, ar iš Irano, ar iš Rusijos, jų laukia kelias per Turkiją, siekiančią tapti svarbiu energijos išteklių skirstymo centru, kaip pasakė šalies prezidentas Redžepas Erdoganas 2015 metų pavasarį, pradedant kloti dujotiekį TANAP. Ekspertų nuomone, Turkija ne tik gaus pajamų iš dujų tranzito per jos teritoriją, tačiau ir turės savo balsą nustatant šio kuro kainą. Turkija įgys didesnį ir ekonominį, ir politinį svorį Europos Sąjungos akyse. 2/3 Turkijos gyventojų tebenori, kad jų šalis įstotų į Europos Sąjungą. „Vieną kartą Turkija prisijungs prie Europos Sąjungos“, – tiki Europos Komisijos pirmininkas Žanas Klodas Junkeris.

Tiesiamas „Pietų dujų koridorius“. Hafta.az nuotr.

„Pietų dujų koridorių“ 51 proc. dujotiekio TANAP akcijų priklauso Azerbaidžano valstybinei naftos kompanijai (SOCAR). Ankara jau sulaukė svarių įdėjimų į šalies energetiką iš Azerbaidžano ir toliau bendradarbiaus su Baku. Azerbaidžanas iš naftos pardavimo uždirbo 130 milijardų dolerių ir pelnysis iš šios žaliavos eksporto dar tris dešimtmečius (2017 metais Baku pratęsė 1994 metais su tarptautiniu naftos kompanijų konsorciumu sudarytą „amžiaus kontraktą“ dėl naftos gavybos azerbaidžaniečiams priklausančioje Kaspijos jūros dalyje iki 2050 metų). Nafta išlieka pasaulyje geru pajamų šaltiniu, tačiau jos strateginė svarba mąžta ir Baku, ekspertų nuomone, pačiu laiku ėmėsi gamtinių dujų gavybos; Azerbaidžanas siekia tapti ir šio kuro eksporto bei ir tranzito šalimi.

Azerbaidžanas į „Pietų dujų koridorių“ įdėjo 9 milijardus USD (iš viso projekto įgyvendinimas kainuos $41,1 milijardo). Greičiau susigrąžinti gręžinių statybai ir dujotiekių tiesimui išleistus milijardus padės ir kartu su dujomis išgaunamas kondensatas (lengvesnė ir brangesnė nafta). 2017 metais Šahdenizo-1 verslovėje išgauta 10,2 milijardo kubinių metrų dujų (vertė – apie $2 milijardai) ir 2,4 milijono tonų kondensato (daugiau kaip $1 milijonas); Šahdenizo-2 verslovėje numatoma gauti 16 milijardų kubinių metrų dujų ir 3,5-4 milijonus tonų kondensato. Azerbaidžane iki šiol išžvalgyti gamtinių dujų ištekliai siekia 2,6 trilijono kubinių metrų.

Azerbaidžano ir Turkijos vykdomuose pastarojo dešimtmečio projektuose (be naftotiekio ir dujotiekio, geležinkelis Baku-Tbilisis-Karsas) dalyvauja ir Gruzija. 2007 metų pradžioje jai gamtines dujas pradėjo tiekti Azerbaidžanas ir Tbilisis ėmė gręžtis nuo Rusijos kompanijos „Gazprom“. Per pastarąjį dešimtmetį tarp šių kaimynų ne kartą perbėgo juoda katė, tačiau strateginiuose reikaluose Gruzija randa bendrą kalbą ir su Azerbaidžanu, ir su Turkija. Nuo šių metų gruzinai visą jiems reikalingą dujų kiekį pirks iš Azerbaidžano. Gruzija tikisi jai itin naudingą būsiant dujų tiekimą per jos teritoriją nusidriekusiu „Pietų  dujų koridoriumi“, nes dalis  šio kuro (5%) jai, tranzito šaliai, teks nemokamai (gruzinams moka ir kompanija „Gazprom“, tiekianti dujas per jos teritoriją einančiu dujotiekiu Armėnijai).

Galima teigti, kad atsisakymas nuo „Gazprom“ paslaugų yra gryna komercija, ir nieko daugiau. Tačiau dalyvavimas dideliame transnacionaliniame projekte, politologijos profesoriaus Malchazo Macaberidės įsitikinimu, padidina ir politinį respublikos saugumą. Vargu ar Rusija, okupavusi penktadalį šalies teritorijos, ryšis naujoms provokacijoms, matydama, kad ir iš kitų pasaulio valstybių sostinių stebima, kas dedasi Gruzijos padangėje.

Galiausiai ryžosi nerti į Kaspijos dugną

Kaip prisimename, 2011 metais Europos Komisijos pirmininko Žozė Manuelio Barozo ir Azerbaidžano prezidento Ilhamo Alijevo pasirašytoje bendroje deklaracijoje buvo pasakyta apie Kaspijos jūroje, Vidurio Azijoje ir Artimuosiuose Rytuose išgaunamų dujų pristatymo į Europos rinką. 2017 metų rudenį Europos Komisijos patvirtintame svarbiausių strateginių projektų sąraše, be aptartųjų magistralinių naftotiekių, įrašytas ir dar vienas „Pietų dujų koridoriui“ priskiriamas „segmentas“: Kaspijos dujotiekis.

Europos Sąjungoje dar 2006-aisiais pritarė Turkmėnijos ir Azerbaidžano krantus jungiančio povandeninio dujotiekio (300 km) tiesimui. Tas pats EK pirmininkas lankėsi ir Baku, ir Turkmėnbašyje, kur šį reikalą aptarė su šalies prezidentu Gurbanguliu Berdimuhamedovu. 2012 metų rudenį pagarsinamas JAV pasiuntinio Azerbaidžane pareiškimas: Jungtinės Valstijos pasirengusios kiek galėdamos prisidėti prie bendrų Azerbaidžano, Turkmėnistano ir Turkijos bei Europos Sąjungos pastangų įgyvendinti „Kaspijos dujotiekio“ projektą. 2013 rudenį pasigirsta ES patikėtinio Turkmėnijoje  raginimas nepraleisti palankiausio meto šiam darbui pradėti: „Pirmas dujotiekis gali būti nutiestas dar iki imantis „Pietų dujų koridoriaus“.

2017 metų pabaigoje po ilgų svarstymų Rusija, Kazachstanas, Azerbaidžanas, Turkmėnistanas ir Iranas suderino konvencijos dėl Kaspijos jūros teisinės padėties projektą ir numatė ją pasirašyti šių metų pirmoje pusėje. Dabar dviem pajūrio valstybėms imantis kokios nors bendros veiklos, kad ir to paties dujotiekio tiesimo, joms priklausančiose Kaspijos dalyse nereikės gauti kitų trijų valstybių sutikimo. Iki tol Rusija ir Iranas ilgai ir atkakliai tam priešinosi (šioms didžiulius gamtinių dujų išteklius turinčioms šalims nepageidaujama visa, kas ugdo konkurentus). Azerbaidžanui ir Turkmėnijai teliko pačioms susitarti, kam priklauso dujų telkiniai, dėl kurių  pasitaikė ir nemažų barnių. 2017 metų pabaigoje Europos Komisijoje vėl paskelbta, kad  Kaspijos dujotiekio statyba „atitinka Europos interesus“.

Rusijos žiniasklaida, visame kame įtarianti veikimą „aplenkiant Rusiją“,  pastebėjo šių metų vasario mėnesį Baku vykusiame „Pietų dujų koridoriaus“ konsultacinės tarybos posėdyje dalyvavus ir Turkmėnijos pasiuntinius. Šios šalies prezidento patarėjas pasakė: „Kaspijos dujotiekis – vienintelis įmanomas maršrutas mūsų dujoms iš Turkmėnbašio jūros dugnu pristatyti į Baku, o iš ten – į Europos rinką.“ Prieš savaitę Azerbaidžano energetikos ministras Parvizas Šachbazovas žurnalistams pasakė, kad „Baku yra pasirengęs suteikti savo dujotiekį turkmėnų dujų tranzitui“. Turkmėnistanas rodo susidomėjimą „Pietų dujų koridoriumi“ ir Azerbaidžanas yra pasirengęs bendradarbiauti su juo. „Tam yra ir techninės galimybės, ir politinė valia.“

Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas su svečiais atidarant „Pietinį dujų koridorių“. Azertaq.az nuotr.

Prieš kelias dienas žiniasklaida pranešė, kad Gruzija prisidės prie Europos Sąjungos finansuojant Kaspijos dujotiekio techninių išvadų rengimą. Manoma, dviem šio dujotiekio šakoms Kaspijos jūros dugnu pakloti prireiks 1,5 milijardo USD – gerokai mažiau, nei būtų tekę investuoti prieš 10 metų. Mat Turkmėnija iki 2015 metų pabaigos savo išgalėmis ($3 milijardai) nutiesė magistralę „Rytai-Vakarai“, susiejusią į vieningą sistemą visus šalies dujotiekius ir vedančią iki Kaspijos jūros. Manyta šią magistralę tapsiant Europos link vesiančio „Nabucco“ grandimi… 

Dabar Turkmėnijos gamtinės dujos Europą gali pasiekti „Pietų dujų koridoriumi“. Ten jų laukiama jau seniai. Turkmėnija yra viena iš keturių didžiausius gamtinių dujų išteklius turinčių pasaulio šalių (dar Rusija, Iranas ir Kataras).

2018.06.11; 12:06