Grįžtant iš Tarmių ir šnektų atlaidų Demeniškiuose, Alytuje stabtelėjome prie Norfos (kas ledų, kas ko kito). Tuo metu aš paskambinau už kelių šimtų metrų mano gimtuosiuose namuose gyvenančiai seseriai Zitai. Atsiliepė svainis Algirdas. Kai pasakiau, kad esu Alytuj ir grįžtu iš minėtų atlaidų, jis paprašė iš namų apie tokį negirdėtą renginį papasakoti plačiau.
Bandau tą padaryti dzūkiškai – juk gimiau ir augau soscinėje Alytuje. Tikiuosi, cikriniai dzūkai man atleis už išeivio šiame rašinyje padarytas kalbos klaidas.
Miela sesula ir svaini,
Dabar galiu placiau papasakoc, ko aš trankiausi po Lazdzijų rajonų. Nugi buvo tep. Netoli Seirijų, dar arciau Avižienių, yra kaimelis Demeniškiai. Garsus jis tuo, kad tynai gyvena Romas Sadauskas (reikėtų rašyc Sadauckas, ale supyks tie, katrie nelaidzia pavardių rašyc pagal tarimų). O kas jis tokis, tas Sadauskas? – paklausit. Nugi garsus žurnalistas, rašytojas, prie ruso parašis apybraižų „Iš Baltašiškės į Kučiūnus“. Spausdzino „Literatūra ir menas“. Ne cik man labai paciko tas rašinys. Buvau skaicis Radiščevo „Kelionė iš Peterburgo į Maskvą“. Sadausko rašinys stipresnis. Visi, katrie skaitėm „Literatūrą ir meną“, labai laukdavom tos apybraižos tęsinio. Jau tadu Sadauskas pasrodė kap talentingas publicistas, didelis žodzio meistras. Ne vienas kolchozo pirmininkas, kiek prismenu, gavo į skūrų už neūkiškumų, gamtos niokojimų.
Tai va. Per Lietuvai pagražinti draugijos pirmininkų Juozų Dingelį gaunu Irutės ir Romo Sadauskų kviecimų: „Žinok, jog esi kviečiamas į šeštuosius Tarmių ir šnektų atlaidus, kurie įvyks 2014 m. birželio 28 d. Demeniškiuose, Lazdijų rajono Seirijų parapijoje, rašytojo Romo Sadausko sodyboje. Bus daug dainavimo bei giedojimo, kalbėjimo, pasakojimo bei skaitymo įvairiausiomis lietuvių kalbos tarmėmis bei šnektomis.
Viešnagėn atvyks žinomi ir nežinomi artistai, rašytojai, pasakoriai, giedoriai ir šiaip gimtosios kalbos puoselėtojų iš įvairių pasviečių – nuo Klaipėdos iki Kapčiamiesčio.
Pabūkime kartu.
Irutė ir Romas Sadauskai
Raikia važuoc, mislinu, pasnaudoc progu bent pro autobuso langų pamatyc birželio žalumoj skendincių Lietuvų, sustikc su kai kurais pažįtamais. Labai rūpėjo patėmyc, kap atrodo ta Sadausko sodzyba, kurioje jau šeštų kartų vyks Tarmių ir šnektų atlaidai. Visokiuose atlaiduose esu buvis, ale tokiuose – dar ne.
Ciesiai Jums, sasula ir svaini, pasakysiu: nenusvyliau nepacingėjis vykci tokion tolimon kelionėn – viskas labai paciko. Nežnau nei nuo ko pradėc Jumiem pasakoc.
Atvažavus pirmiausia teko pasisveikinc ne su sodzybos šaimininku, ale … su arkliu. Vieni jį buciavom, kici cik paglostėm jo galvų, lauko gėlėm apkaišytų. Visadu labai malonu pamacyc, suscikc arklį, nepaprastai gražų sutvėrimų, katram žmogus didziai skolingas. Poetas Justinas Marcinkevičius arkliui net eilėraštį yra parašis: „Paprasčiausiai: pasiilgau arklio,/ jo protingų ir gerų akių.“ Vėliau mumiem sodzybos šaimininkas pasakė, kad šitas pasisveikinimas yra kartu ir atsisveikinimas: daugiau mes jo nepamacysim, nes Mauras (toks, atrodo, jo vardas) serga plaucių vėžiu. Labai gaila… Beveik susgraudzinau, kai šitas gražuolis buvo atvestas prie verandos ir Romas Sadauskas jam ir mum visiem parodė, kap jis atrodė, kai buvo jaunas ir sveikas (tų jaudinancį momentų galit pamacyc mano patigrapijoj). Nežnau: Mauras – Sadausko arklys ar jo kaimyno. Mislinu, kad kaimyno, nes Sadausko tvartuose neužuodziau arklio kvapo: sienos nukabinėtos cik plakatais, visokiais suvenyrais, bylojanciais apie kultūrinį ir literatūrinį šeimininko gyvenimų. Beje, tokių ženklų labai daug ir troboj, ir dzidziulėj verandoj, kur mes valgėm ir gėrėm.
Visus šio renginio organizatorius noris labai pagirc už tai, kad jie nepamiršo vaikų – mūsų ateities. Labai dažnai patriotiniuose renginiuose dalyvauja tik pagyvenį, tokie kap aš. Nei vaikų, nei anūkų neatsivedam. O tų dzienų pirmiausia pasraiškė vaikai. Iš įvairių mokyklų (Sadauskas minavojo, iš kur jie, ale aš pamiršau). Man labai paciko inscenizuota pasaka apie gaidelį, katras su riešutu išmušė vištytei akelį. Prisiminiau, kap aš šių pasakų sekdavau savo Gintarui, o man ją sekdavo mano Mamutė. Sadauskas tuos vaikus vadzino girinukais (jeigu neklystu). Jis svajoja, kad Demeniškiuose, kap jis sakė, šalia daukantinės girios (Bestraigiškės miškas) įvyktų visos Lietuvos jaunųjų gamtos, miško mylėtojų sąskrydzis. Kų žinai, gal kadu nor tep ir bus. Gal mumiem dar pavyks jauniesiems lietuviukams perduoc meilą Tėvynei, jos žamei, lietuvių kalbai? Kap Jūs mislinat? Gal dar ne viskų praradom? Dar turim labai gražių, daug vilties teikiancų vaikucių, tokių, katruos matėm Demeniškiuos.
Kap važiavom į atlaidus, prie manęs prisėdo propesorius, akademikas Romualdas Grigas, katro knygų „Lietuvių tautos išlikimo drama“ dabar skaitau, o kai kurias ištraukas Gintaras skelbia savo portali Slaptai.lt. Bent jau tas ištraukas būcinai perskaicykit ir kitus savo pažįstamus, turincius kompiuterį, paragykit perskaicyt, ba, kap sakė propesorius, jeigu rimtai nesusrūpinsim, Lietuvių tautos išlikimo drama gali virsti tragediju. Labai vertinga knyga, ne veltui rudenį pasrodys trecias jos laidimas.
Nežnojau, kad propesorius Grigas yra buvis net tarybinio ūkio direktorius. Apie tai prie storulio klevo, į katrų įkeltas Rūpintojėlis, papasakojo sodzybos šaimininkas rašytojas Sadauskas. Kap „Jaunimo gretų“ (o gal „Švyturio“?) žurnalistas jis lankęsis tam tarybiniam ūky, apie direktorių yra parašis apybraižų.
Propesorius Sadauckų iškart papildė. Tikrai, kalbėjo jis, prisimenu tą žurnalisto apsilankymą. Aš jį vežiojau po ūkį, rodžiau viską, pasakojau, o jis nieko manęs neklausinėjo. Mintyse stebėjausi tokiu žurnalistu. Bet apybraižą jis vis dėlto parašė.
Sadauskas studijavo žurnalistiką, kai kurių paskaitų Universiteti mes klausėmės kartu. Žurnalistas profesionalas, ale rašo kap talencingas prozininkas. Užtat kasmet ir renkasi į Demeniškius šimtai gimtosios kalbos puoselėtojų iš įvairių pasviečių. Jo knygos populiarios, aktualios, jo kūrinius labai vercina aktorius Tomas Vaisieta, kai kuriuos skaito suscikimuos su moksleiviais. Demeniškiuose jis skaitė Donelaitį, nors Sadauskas pageidavo Krėvės „Apie Arą“. Pasak rašytojo, Krėvė ne mažesnis už Donelaitį.
Skaitovų prie seno klevo (pasodinto 1937 m., vienmečio su Sadausku, su tuo namu, kurieme jis dabar gyvena) buvo daug. Vieni skaitė žemaiciškai (pavyzdziui, dzūkas Tomas Vaisieta), kici dzūkiškai, aukštaiciškai; skaitė savo ir ne savo ailėrascius, bet aš tuo metu sėdėjau verandoje ir klausiausi, kap poetas Jonas Šėla garbina tautiškais rūbais pasirėdžiusias saviveiklininkes iš Grigiškių, su kuriom mes į Demeniškius ir atvažavom. Jonas sakė: apie kiekvieną aš galiu dabar pat sukurti eilėraštį. Ir jam neblogai sekės. Moterys patenkintos kikeno.
Persiprašau: vos nepamiršau parašyc labai svarbaus įvykio: kad tą Rūpintojėlį, įkeltą į klevą, pašvencino jaunas kunigėlis, atvažavis nat iš Alytaus. Po tam Sadauskas paprašė sugiedoc „Marija Marija“. Sakė, kad ši giesmė anais laikais per mojines cia būdavo dažnai giedama…
Kap žmonys sako, vien dainom ir giesmėm gyvas nebūsi. Labai didelį pasisekimų turėjo… dzūkiškos bandos. Man pasisekė gauc net du dzidziulius gabalus su spirguciais. Sakau: tokiam vyrui cik vienų gabalų? Bandų dalintoja, labai zdotna moteris, cik žvilgc į mani: tokiem vyram aš duodu daug – kokius du gabalus. Patigrapijos menininkas Vytautas Ylevičius, matiau, gavo cik vienų gabalų, ir be spirgucių, ale vis ciek buvo labai laimingas. Vytautai, sakė jis man: ar ne stebuklas?! Visas birželis buvo šaltas, rudeniškas, o šiandien pirmą kartą – tikra vasara. Kaip čia gražu, kaip čia smagu! Ne veltui gegužės mėnesį čia buvo atplasnojusi ir „Poezijos pavasario“ paukštė.
O Romas Sadauskas pasiskundė, kad, nors gera Demeniškiuos gyvenc, ale, kap sakoma, pasitaiko ir trūkumų: pavasarį ir rudenį miegoc nelaidzia gervės, o lakštingalos – cik pavasarį. Kad mumiem tokie nepatogumai, ar ne, sasula ir svaini?
Kai visos dainos buvo išdainuotos, visos kalbos pasakytos, šeiminykas pakvietė: ainam, sako, paskui mani. Į galų namo, sako, yra atremtos durys. Imkit flomasterius ir kiekvienas rašykit savo vardų ir pavardį. Visi mano sveciai tep daro. Iki kito Tarmių ir šnektų atlaido lietus viskų nuplaus, tadu vėl atvažiavį pasrašysit.
Grįždami namo stabtelėjom prie netoli Daugų pakelėje miški tyvuliuojancio ažero vyrišku vardu (kici vadzina Lineliu; Tu gi, svaini, jį žinai, ne kartų ten abu žuvį gaudėm). Vyrai kap užtraukėm dainų – net ažero vanduo suribuliavo. Labai galingų balsų turi Lietuvai pagražinti draugijos pirmininkas Juozas Dingelis. Demeniškiuose jis nuostabiai gražiai padainavo dzūkiškų dainų apie drabnus paukštukus, apie mergų kap avietį… Tomas Vaisieta irgi dainuoja ne prasciau nei ailėraščius skaito.
Paskum iki Vylniaus šnekučiavomės su senu pažįstamu Benjaminu Kondratu. Lietuvis, patriotas, kokių reta, kap Jūs , kap aš. O turi ukrainieciško kraujo. Kondratenka. Kai dzyrbau laidzykloj „Mintis“, išlaidau kelias jo knygas aplink rašytojus, poetus. „Kūrėjų pėdsakais“. Buvo dzidziulis turistas, kap ir aš. Parašė „Minijos vingiais“, „Veisiejų ežerais“, apie Druskininkus. Buvo puikus lietuvių literatūros ir kalbos mokytojas. Išlaido knygų moksleiviams „Lietuvių kalbos taisyklės“. Labai vertinga knyga, kap užmirštu kokio žodzio rašybų, atsiverciu šitų jo knygų.
Ale svarbiausia: jis ir dabar knygas ir rašo, ir laidzia. Pats vienas. Paskucinė, devinta jo knyga, nepatikėsit – „Kūrėjų pėdsakais Alytaus krašte“. Gal sudomins? – jis manęs klausia. Kap gali alytiškio nesudominc knyga aplink Alytaus kraštų!
Parsivežiau tų knygų, autoriaus padovanotų. Kap atvažuosiu Alytun, atvešiu ir jumiem paskaicyt. Rasit tynuise ir apie mano klasės draugo Mindaugo tėvų Konstantinų Bajerčių, ir apie mano mokinį Jurgį Kunčinų, apie poetų Anzelmų Matutį, gamtininkų Vytautų Nedzinskų, mokytoųj Konstantinų Raičinskį… Visų nesuminavosi. Visi jie buvo mūsų pažįstami. Cik apie mani nerasit, ba Benjaminas nežnojo, kad aš irgi alytiškis, kad mokykloj ir aš rašiau ailėraščius. Kap sužinojo, labai susjaudzino. Tai kų dabar daryc? – klausia. Kų tu cia padarysi?! Kap laisi antrų laidimų, paminavok ir mani.
Šį kartų ciek. Likite sveiki ir bagoci!
Vytautas
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
2014.07.02; 07:18
