Lenkijos karinės kontržvalgybos tarnybos vadovo pasiūlymu Užsieniečių reikalų valdyba įtraukė į šalyje nepageidaujamų asmenų sąrašą Rusijos pilietį Jevgenijų Rešetnikovą.
Kaip pranešė antradienį Lenkijos televizijos kanalas „Polsat“, vyras prisistatydavo kaip Rusijos televizijos reporteris, bet, pasak specialiųjų tarnybų, jo veikla peržengdavo žurnalisto darbo ribas.
Lenkijos karinės kontržvalgybos tarnybos duomenimis, J. Rešetnikovas kaupė informaciją, naudojamą Rusijos veiksmams prieš Lenkiją, taip pat ir dezinformacijai.
“J. Rešetnikovo aktyvumas kėlė grėsmę Lenkijos interesams, taip pat šalyje dislokuotoms sąjungininkų pajėgoms. Jam uždrausta penkerius metus įvažiuoti į Lenkiją ir trejus metus – į Šengeno zoną“, – pranešė „Polsat“.
Pasak naujienų agentūros TASS, „J. Rešetnikovas dirba Rusijos valstybinės televizijos ir radijo kompanijos (VGTRK) specialiuoju korespondentu“.
1985-ieji, Maskva. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Balandžio pabaigoje su keliais kareiviais iš Viduriniosios Azijos mane perkėlė į kitą darbovietę. Atsidūriau viename iš slaptų objektų Maskvos centre.
Vėliau paaiškėjo, kad institutas, į kurį permetė, turi skambų pavadinimą – ALMAZAS. Išvertus į lietuvių kalbą, – deimantas. Bet šis pretenzingas vardas buvo akivaizdžiai slepiamas. Užrašus su žodžiu „Almazas“ aptikau tik keliose vietose. Pavyzdžiui, virš garbės lentos, kurioje puikavosi ypatingai nusipelnusių darbuotojų nuotraukos. Tiesa, žodis „Almazas“ net ten buvo užrašytas smulkiomis raidelėmis.
Instituto vadovybė mieliau naudojo ne pavadinimą, o skaičius. Ant aukštų tvorų su spygliuotomis vielomis ir įvažiavimo – išvažiavimo vartų tebuvo skelbiama: pašto dėžutė Nr. 4474. Tokias skaičių kombinacijas anais laikais, kai tarnavau eiliniu kareiviu sovietų kariuomenėje, skirdavo visoms slaptoms gamykloms, laboratorijoms, institutams.
Kas institute buvo gaminama ar tiriama, – nežinau. Bet manęs, atvirai kalbant, tai nejaudino. Nusispjaut, ką ten veikia šimtai mokslininkų ir laborantų baltais chalatais. Svarbiausia, kad ten nebuvo sveikatai pavojingų medžiagų. Bent jau aš taip spėjau, nes institutas driekėsi viename iš gyvenamųjų Maskvos rajonų visai netoli centro. Sovietų valdžia – durna, bet nejaugi ji leistų netoli Kremliaus įrengti radiaciją spinduliuojančią laboratoriją? Kur nors atokiai Uralo kalnuose ar Kazachstano stepėse – taip, bet vos už keliolikos kilometrų nuo Kremliaus, – sunku patikėti…
llgainiui supratau, kad naujoji darbovietė, lyginant su ankstesne gamykla, kurioje beveik metus buvau verčiamas nešioti plytas, maišyti betoną ir virinti sunkius vamzdžius, – tarsi sanatorija.
Pirmiausia, naujojoje darbo vietoje nuo 11 iki 15 valandos būdavo atidaryta didelė valgykla, kurioje kartu su civiliais, jei tik kišenėje atsirasdavo kapeikų, sočiai ir ramiai papietaudavau. Ten trumpam pamiršdavau kareivišką košę, kurios kariniame dalinyje nuolat trūkdavo ir kuri, be kita ko, buvo neskaniai išverdama tokių pat šauktinių karių kaip ir aš.
Netoli valgyklos keletą valandų per dieną dirbdavo net arbatinė, kurioje retsykiais nusipirkdavau pieno bei saldžių bandelių. Būtinosios tarnybos kariui, gimtųjų namų nemačiusiam daugiau kaip metus, tiksliau tariant – dvylika mėnesių, didelė paspirtis – gurkšelėti pieno. Jūs net neįsivaizduojate, kokia palaima – išgerti pieno su kremo prikimšta bandele!
Ne mažiau džiaugiausi, kad viename iš korpusų, į kurį turėjau teisę įkelti koją, buvo įrengti dušai. Išsimaudyti neskubant – dar viena karališka privilegija, lyginant su ankšta, apšnerkšta kareiviška pirtimi, kurioje prausdavomės susigrūdę bei nuolat bijodami, kad „kolegos” iš kito dalinio nenušvilptų pilotės ar kareiviško odinio diržo.
Na, ir pats mano darbas „Almaze“ nebuvo sunkus. Kuopti statybinių šiukšlių neteko. Kadangi priklausiau eilinių „su aukštuoju išsilavinimu“ kastai, darbų vykdytojas Jevgenijus Česnakovas ilgai nesvarstęs paskyrė mane kontoros raštininku. Pagrindinė pareiga – spausdinimo mašinėle rusiškai užpildyti įvairiausias pažymas, specialiame žurnale žymėti į darbą neatėjusių darbininkų pavardes, prižiūrėti tvarką dviejuose dideliuose sandėliuose ir po korpusus išsibarsčiusiems montuotojams perduoti naujus draugo Česnako (tokia buvo darbų vykdytojo pravardė) paliepimus, brėžinius.
Žodžiu, lyginant su kitais į šią gamyklą patekusiais kareiviais gyvenau kaip inkstas taukuose. Sočiai maitinausi civilių valgykloje, kasdien maudžiausi duše, per dieną rasdavau keletą laisvų valandėlių miegui. Jei Jevgenijus Česnakovas kur nors išbėgdavo, vejamas reikalų, nusnausdavau tiesiog jo kabinete, galvą padėjęs ant stalo. Jei jis nesitraukdavo nuo dokumetų, paprašydavau atokvėpio valandėlės. Dažniausiai leisdavo. Tada užkopdavau į atokų 16-ąjį statomo naujo korpuso aukštą, kur turėjau įsirengęs mažytį miegamąjį: ant lentos patiestą kareivišką striukę. Būtent ten puikiai išsimiegodavau. Trumpai, bet stipriai, kad net seilė kartais driuokdavo. Pusvalandis miego ypač praversdavo po naktinių budėjimų pulke.
Teturėjau vieną bėdą – slėgė vienatvė. Labai lėtai slinko kariškos dienos. Atrodė, kad čia, tolimoje, nemieloje Maskvoje turėsiu praleisti visą likusį gyvenimą. Tie vieneri metai, kuriuos šiaip ne taip atitarnavau, praslinko labai lėtai. Teko visko paragauti – ir muštynių, kai daužėmis ir kumščiais, ir medinėmis taburetėmis, ir kariškais diržais, ir alkio, kai nieko negauni užkrimsti ištisą parą, ir naktinių budėjimų, kai neturėdavome galimybės išsimiegoti net keletą parų iš eilės, todėl išvargę tiesiog alpdavome…
Kartais atrodydavo, kad daugiau – neištversiu nė dienos. O juk priešaky – dar vieneri metai tarnybos! Lygiai tiek, kiek šiaip ne taip ištverta…
Su kareiviais, su kuriais mane atveždavo kiekvieną rytą į darbą, o vakare parveždavo atgal į karinį dalinį, – beveik nebendravau. Tarp jų buvau vienintelis lietuvis. Vienintelis, jų žargonu kalbant, – iš Pribaltikos. Visi kiti – kažkur iš Azijos. Su jais nerasdavau bendros kalbos. Nesimušdavome, bet ir nedraugavome. Tad visas penkias darbo dienas per savaitę būdavau vienui vienas. Neturėjau su kuo atviriau persimesti net keliais žodeliais. Širdyje – varginanti, griaužianti nykuma ir liūdesys, nepaliekantis, regis, net sapnuose. Atrodė, kad už galimybę pašliaužioti gimtojo miesto gatvėmis bei lietuviškai pasišnekėti su draugais vienoje iš Vilniaus senamiesčio kavinių atiduočiau velniai žino ką.
Tiesa, institute dirbo kareivių ir iš kitų dalinių. Bet ir jie buvo veik visi iš tolimosios Azijos. Kiek vėliau sužinojau – dauguma iš Kirgizijos ir Uzbekistano. Tik vienui vienas kareivis iš jų skyriaus buvo šviesiaplaukis. Iš kirgizų ir uzbekų, lėtai būriu traukiančių arba į valgyklą, arba į darbą, jis išsiskyrė savo europietiškais veido bruožais. Tas kareivis akivaizdžiai buvo gal rusas, gal latvis. Amžiumi taip pat išsiskyrė iš būrio: žymiai vyresnis, solidesnis. Anie – 18 arba 20 metų, jam – gal net 25-eri. O ir sudėjimo jis buvo tvirto. Stambus, raumeningas, plačiapetis, aukštas. Kumštis – kaip 25 kilogramų svorio svarmuo mūsų karinio dalinio sporto salėje.
Sykį pietaudamas civilių valgykloje pastebėjau, kad kirgizai ir uzbekai jo prisibijo. Užėjęs į valgyklą šviesiaplaukis neskubėdavo prie vitrinoje išdėliotų salotų, dešrelių, kotletų – išdidžiai atsisėsdavo prie pirmojo pasitaikiusio laisvo stalo, tuomet lėtai nusimaukšlindavo pilotę ir atpalaiduodavo rūpestingai užveržtą kareivišką diržą. Maistą ant padėklo jam paslaugiai atnešdavo kareiviai, su kuriais atvažiuodavo į darbą. Jei šviesiaplaukis milžinas ko nors užsimanydavo daugiau, pavyzdžiui, duonos, jauni kirgizai ir uzbekai skubėdavo patarnauti. O ir padėklų su nešvariomis lėkštėmis milžinui nereikėdavo nunešti į plovyklą. Šį „nešvarų“ darbą atlikdavo kiti.
Man, be abejo, knietėjo sužinoti, kaip jam, atsidūrus vienam tarp vaikinų iš Azijos, pavyko išsikovoti neliečiamojo statusą. Žinoma, jis stiprus, bet juk kirgizų ir uzbekų – žymiai daugiau. Jei jį užpultų desėtkas uzbekų ir kirgizų, – nejaugi apsigintų? Bet, matyt, nenusileido, neištižo, todėl dabar ne jie, o jis vadovauja paradui, kaip mėgdavo sakyti mūsų kuopos vadas kapitonas Diadko, iškankinęs mus žygiavimo pratybomis.
Kai šviesiaplaukis pirmą sykį mane pastebėjo, – iškart draugiškai pamojavo ranka. Aš pamojavau jam. Abu supratome, jog neprabėgs nė kelios dienos, ir mes būtinai susipažinsime. Iš karto jaučiau jam prielankumą. Manau, kad ir jis – man.
Su milžinu susidūriau akis į akį netikėtai. Prie garažų, prie kurių kryžiavosi keletas po instituto teritoriją į visas puses nutiestų šaligatvių ir automobiliams skirtų kelių. Beje, garažuose nakčiai būdavo paliekami traktoriai, sunkvežimiai, autobusiukai. Būtent ten pasislėpę darbininkai mėgdavo pasiurbčioti nelegaliai atsineštos degtinės. Kelis kartus buvau su jais susidūręs: šie išsigąsdavo, aš irgi nejaukiai pasijusdavau. Jie žinojo, kad esu darbų vykdytojo Česnakovo numylėtinis, tad tikriausiai manė, kad galiu paskųsti, nors, tiesą sakant, jų niekad neišdaviau.
Panašiai susikryžiavo ir mano bei milžino keliai – prie garažų. Net krūptelėjau iš netikėtumo. Bet pokalbis užsimezgė iškart. Tereikėjo ištarti keletą banalių frazių „kaip sekasi statyti Maskvą“, „malonu matyti blondiną“, ir mes jau šnekučiavomės tarsi būtume seni neišskiriami draugai. Matyt, jautėme alkį vadinamiesiems europietiškiems pokalbiams. Nei kirgizams, nei uzbekams nejaučiau neapykantos, pagiežos ar paniekos. Tačiau su jais juk taip nepašnekėsi, kaip su savu.
Tas milžinas buvo vardu Vladimiras. Iš Kirgizijos, Frunzės miesto (dabar – Biškekas). Bet jis buvo ne rusas, o į šią respubliką kadaise ištremtų vokiečių palikuonis. Aplinkybė, kad jis – vokietis, o aš – lietuvis, mus dar labiau suartino. Tapome sielos draugai. Kitaip ir būti negalėjo.
Po atsitiktinio susitikimo prie garažų beveik kasdien pasišnekėdavome. Dažniausiai – arbatinėje. Jį, pasirodo, taip pat skaudžiai kamavo vienatvė. Jis nesigėdijo prisipažinti, kaip jam nyku ir liūdna. Aš nesigėdijau prisipažinti, kaip man ilgu ir vieniša. Dabar kiekvieną dieną mes specialiai susitikdavome arbatinėje. Dažniausiai po pietų, jau baigiantis darbams. Aš pasakodavau, koks gražus Vilnius, o jis porindavo, kaip pasiilgo Frunzės, kurioje gimė ir užaugo.
Mus dar labiau suartino aplinkybė, kad aš, mokydamasis dešimtoje klasėje, su būriu alpinistų buvau nusidanginęs net į Šiaurės Tian – Šanį. O tai reiškia, kad iš Kazachstano per kalnus kopėme Kirgizijos link, ir, žinoma, buvome sustoję Frunzėje, Vladimiro gimtąjame mieste…
Po pažinties su Vladimiru tarnyba „Almaze“ tapo … kurortu. Jaučiausi ne tik sotus, švarus, išsimiegojęs, bet ir turįs tikrą dvasios brolį. Maniau, kad taip komfortiškai atitarnausiu likusius dvylika mėnesių. Deja.
Šnekėdamasis su Vladimiru vis dažniau pajusdavau, kad jis – išgėręs. Mažai, bet vis tik išgėręs. Aiškiai užuosdavau, kad nuo jo trenkia pigiu alumi arba vynu. Kad jis taip malšina vienatvę ar ilgesį, nebuvo keista. Keista, kad jis vis dar neįkliuvo kariniams patruliams ar karinio dalinio vadovybei. Už alkoholio vartojimą tuomet Maskvoje kareivius griežtai bausdavo.
Atsargiai paklausiau, ar nebijąs atsidurti areštinėje? Vladimiras numojo ranka. Į mano abejones visuomet atsakydavo – „bus viskas gerai“.
Taip, nuo jo dvelkė stiprybe ir ramybe. Jis visiškai pasitikėjo savo jėgomis. Juolab jo stiprybė buvo be arogancijos, maivymosi. Paprasčiausiai jis žinojo, kad yra „kietas vaikinas“. O apsvaigti nuo alkoholio dabar jam tiesiog būtina, nes namuose – bėda. Be to, dar paaiškėjo, kad trumpalaikių atostogų niekas neišleidžia, nepaisant draugiškų santykių su kuopos vadu.
Kas atsitiko Vladimiro namuose – neklausiau. Nemėgau lįsti į svetimą daržą. Jei norės, pats papasakos. Įtariau, kad galbūt paliko žmona. Ant Vladimiro dešinės rankos piršto įsispaudęs kadaise buvo vestuvinis žiedas. Dabar žiedo nepastebėjau. Liko tik įspaudas.
Sykį Vladimiras paprašė manęs trijų rublių. Tai nutiko gražią vasaros popietę, kai šilta, ramu, kvepia atostogomis ir, žinoma, niekas neprimena artėjančios nelaimės. Vladimiras neslėpė, kad, gavęs pinigų, tuoj pat lėktų į greta esančią parduotuvę nusipirkti alaus. Jei ne keletas raminančių kartaus alaus gurkšnių – ilgesys galutinai pribaigs.
Iš karto sumečiau, kas nutiktų, jei girtas pakliūtų į Maskvoje visur šmirinėjančių karinių patrulių rankas. Geriau nė neįsivaizduoti.
Tačiau Vladimiras atsainiai numojo ranka – jam akivaizdžiai patiko, kad nerimauju, tačiau jis buvo tikras savo sėkme. Vladimiras patikino: iki parduotuvės – ranka paduoti. Be to, kiek jis jau sykių traukė į tą prasmirdusį baraką, tai niekad nematė nė vieno patrulio. Grįžęs į karinį dalinį iškart kris į lovą. Tiek kuopos vadas, tiek seržantai jam nė vieno blogo žodžio nepasakys.
Vladimirui daviau tris rublius. Negalėjau neduoti. Nenorėjau, jog apie mane velniai žino ką pagalvotų.
Bet tai buvo lemtinga klaida. Po to karto Vladimiro daugiau nebemačiau. Tarsi kiaurai žemę prasmego. Kelis sykius jo neišvydęs tarp jaunųjų uzbekų ir kirgizų, nieko blogo neįtariau. Gal į vadinamąjį nariadą paskirtas, gal išsiųstas į patybas. Tačiau kai ir kitą savaitę jis nepasirodė „Almaze“, – pradėjau nujausti nutikus bėdą…
Nutaikęs patogią progą priėjau prie kareivio iš Vladimiro pulko ir lyg tarp kitko paklausiau, kur dingęs „vokietis iš Frunzės“? Buvau girdėjęs, kad jauni kareiviai jį taip šaukdavo – „Frunzės vokiečiu“. Kirgizas nustebo: ar aš tikrai nežinąs, kas atsitiko?
Kareiviškos nuotraukos. Slaptai.lt archyvas
Ko labiausiai bijojau, – taip ir buvo. Vladimiras pateko patruliams į nagus. Jį užklupo kieme tiesiai iš butelio gurkšnojant velnio lašus.
Bet tai – dar ne visas bjaurumas. Vladimiras priešinosi suimamas. Vienam iš patrulių trenkė į veidą. Paskui bėgo per gatvę. Ten jį partrenkė netikėtai iš kitos gatvės atšvilpęs automobilis. Taigi Vladimiras – ligoninėje. Liuošiu netaps, tačiau kai pasveiks, sės į disciplinarinį batalioną mažiausiai metams. Grumtynės su karinio patrulio atstovais – menki juokai. O paskui teks atitarnauti likusius mėnesius, nes „disbate“ praleisti mėnesiai neįskaitomi į tikrosios tarnybos laikotarpį…
Nesijaučiau kaltas, kad Vladimiras įsipainiojo į keblią istoriją. Mintyse teisinausi, jog nuo likimo niekas nepabėgs. Jei taip lemta, taip ir turėjo nutikti. Ir vis tik dažnai savęs klausdavau: o jei tąsyk būčiau apsimetęs neturįs pinigų? Dabar gi savo paties rankomis pakenkiau tam, kuriam nuoširdžiai linkėjau tik gero!
„Almaze“ tapo nykiau, nei iki pažinties su Vladimiru. Ilgainiui kareivių kuopą, su kuria į institutą kasryt atvažiuodavo Vladimiras, perkėlė darbuotis į pamaskvę, ir apie stipruolį vokietį iš Kirgizijos daugiau nieko naujo nesužinojau. Nebuvo ko paklausti.
Kaip susiklostė jo gyvenimas, nežinau ir dabar, prabėgus keliems dešimtmečiams po priverstinės tarnybos viename iš Maskvos karinės apygardos dalinių.
