Estijos sostinė Talinas. Slaptai.lt nuotr.
Talinas, balandžio 5 d. (ELTA). Antradienį RF ambasadorius Taline Vladimiras Lipajevas buvo iškviestas į Estijos URM, kur jam buvo įteikta nota, kurioje pranešama, kad Estija uždaro Rusijos generalinį konsulatą Narvoje ir konsulinį skyrių Tartu, informuoja portalas ERR.
Estija taip pat nusprendė paskelbti nepageidaujamais asmenimis ir išsiųsti iš šalies 14 Rusijos darbuotojų, iš kurių septyni turi diplomato statusą.
Notą įteikęs Estijos URM vicekancleris Märtas Volmeris pabrėžė, kad šie asmenys turi palikti Estiją iki balandžio 30 d.
Pasak Estijos pareigūno, dabar, kai nuolat gaunama pranešimų apie pasibaisėtinus Rusijos ginkluotųjų pajėgų nusikaltimus Ukrainoje, neįmanoma kalbėti apie įprastų santykių palaikymą.
Pirmadienį Lietuva pirmoji iš ES šalių po karo Ukrainoje pradžios atšaukė savo ambasadorių iš Maskvos ir pareikalavo, kad Rusijos ambasadorius Vilniuje Aleksejus Isakovas paliktų Lietuvą.
Žvalgyba – sudėtingas užsiėmimas. Slaptai.lt nuotr.
Tartu apskrities teismas vasario 10 d. svarstys 43 metų Estijos piliečio Iljos Tichanovskio prašymą paleisti jį į laisvę pirma laiko, praneša portalas ERR. Vyras 2018 metų pavasarį buvo nuteistas ketverius metus kalėti už tai, kad dirbo Rusijos Vyriausiajai žvalgybos valdybai (GRU).
Pernai teismas atsisakė paleisti I. Tichanovskį pirma laiko, nors nei Tartu kalėjimo administracija, nei prokuroras tam neprieštaravo, jeigu jis bus sekamas elektroninio stebėjimo priemonėmis ir vykdys kitus įpareigojimus.
I. Tichanovskis buvo sulaikytas 2017 metų gruodžio 10 d. Po dviejų dienų jis buvo suimtas.
Kaip sakoma prokuratūros kaltinime, I. Tichanovskis veikė GRU naudai, rinkdamas informaciją apie objektus, svarbius valstybės gynybos ir funkcionavimo požiūriu. Be to, jis vykdė ir kitas užduotis.
2018 metų balandžio 3 d. Tartu apskrities teismas jį nuteisė ketverius metus kalėti.
Estijos URM vadovas Urmas Reinsalu antradienį pareiškė, jog šiuo metu nėra perspektyvų ratifikuoti sienos sutartį su Rusija, kadangi su ja nesutariama dėl Tartu taikos sutarties.
„Dėl sienos sutarties su Rusija ratifikavimo Estija neturi atsisakyti Tartu taikos sutarties principų“, – sakė jis radijo stočiai „Vikerraadio“.
„Su ja (sutartimi) susijęs mūsų neteisėtos aneksijos, valstybės nepriklausomybės atkūrimo, o ne naujos valstybės kūrimo suvokimas, – pabrėžė ministras. – Mums valstybingumo požiūriu tai konceptualus savo valstybės, savo praeities suvokimas“.
„Rusija saisto sienos sutartį politinėmis sąlygomis, todėl Estijos parlamentas nemato perspektyvų ją ratifikuoti“, – pabrėžė URM vadovas.
Gegužės mėnesį Estijos premjeras Juris Ratas TASS`o korespondentui pareiškė, kad Estija pripažįsta dabartines sienas su Rusija. Jis pridūrė, jog nors Tartu taikos sutartis „labai svarbi Estijai, mes gyvename 2019 metais ir turime suprasti realijas ir mūsų prioritetus šiandien“.
Anksčiau Estijos VRM vadovas Martas Helmė pareiškė, kad Rusija iki šiol negrąžino Estijai 5,2 procento teritorijos. Ministras pabrėžė, kad Estija pasirengusi laukti, kol šis klausimas bus išspręstas tarptautinės teisės pagrindu.
Pagal 1920 metų Tartu sutartį, kurią sudarė Estija ir Rusija, dalis Pečiorų rajono ir Janilino miestas (Ivangorodas) priklausė Estijai, bet po jos aneksijos 1940 metais šios teritorijos atiteko Rusijai.
Rusijos URM ne kartą pareiškė, kad Estijai „prisijungus“ prie SSRS, Tartu taikos sutartis neteko galios.
Juridiniu požiūriu Estijos ir Rusijos siena kol kas nenustatyta. Estijos ir Rusijos užsienio reikalų ministrai 2014 metų vasarį pasirašė atitinkamą sutartį, ji perduota ratifikuoti abiejų šalių parlamentams.
Vadinamasis Memorialo koridorius, ant kurio sienų išgraviruoti žuvusiųjų vardai
Bronius Puzinavičius
Šių metų rugpjūčio 31 dieną Lukiškių aikštėje Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė prisipažino, jog „jaučia alergiją paminklams“, nes bet kuris jų verčia galvoti ne apie dabartį ir ateitį, o apie praeitį, sakė, jog paliktų aikštę gyvą, kad žmonės joje galėtų džiaugtis, žaisti.
Lukiškių aikštė – vis dar be didingo Lietuvos laisvės paminklo. Ir, atrodo, didingas paminklas Laisvei nebebus statomas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tokiu būdu, manau, Prezidentė faktiškai pritarė Kultūros ministerijos ir Vilniaus savivaldybės pastangoms paneigti Seimo nutarimu įtvirtintą Lukiškių aikštės kaip reprezentacinės Lietuvos valstybės aikštės su laisvės kovų memorialiniais akcentais statusą ir paversti ją vien tik pramogų, poilsio, triukšmingų renginių ir pasilinksminimų arena. Bet ar tokiems dalykams ši aikštė yra tinkamiausia vieta? Juk joje, ar prie pat jos kažkada stovėjo Muravjovo-Koriko kartuvės, buvo NKVD-KGB kalėjimo rūsiai, kuriuose buvo kalinti, kankinti Lietuvos patriotai, vien tik 1944-1947 m. nužudyta beveik 800 žmonių. Ar turėtume pamiršti šiuos istorinius faktus ir jų nepaisyti, nepagarbiai, nerūpestingai ir triukšmingai elgtis, linksmintis būtent tuos įvykius menančiose vietose ar visai šalia jų, po buvusio kankinimo ir žudymo kalėjimo rūsių langais?
Ir kur tada Lietuvos sostinėje tinkamiausia vieta kovotojus už Lietuvos Laisvę ir Nepriklausomybę menančiam, pagarbą jiems išreiškiančiam bei Lietuvos valstybingumą simbolizuojančiam ir įtvirtinančiam monumentui, kurio jau daugelį metų visai pagrįstai reikalauja Lietuvos rezistentus, laisvės kovotojus, politinius kalinius ir tremtinius atstovaujančios organizacijos, visos Lietuvos patriotinės jėgos?
Lukiškių aikštėje – šiaudinė skulptūra. Slaptai.lt nuotr.Estijos Prezidentė pagerbia žuvusiųjų už Tėvynę atminimą prie Nepriklausomybės monumento
Senovės romėnai sakydavo, kad žmonės, nežinantys istorijos, visą gyvenimą lieka vaikais, o praeitis yra pamatas, ant kurio yra statoma ateitis. Ar mes norime būti savo istorijos nežinančiais, į praeitį nežvelgiančiais vaikais ir, praeities nežinodami, jos negerbdami, neturėti tvirtų pamatų ateičiai? Kaip medis gali gyvuoti, augti tik giliai įsišaknijęs žemėje, taip ir tauta savo gyvybės syvus traukia iš praeities, iš savo tėvų, senelių ir prosenelių. Turbūt ne šiaip sau – vien tik dėl žodžių dermės, o ne dėl jų prasmės ir Tautiškoje giesmėje, tapusioje Lietuvos valstybės himnu, skamba žodžiai – „iš praeities Tavo sūnūs te stiprybę semia“.
Prisiminti savo istorinę praeitį, iš jos pasimokyti, ją įamžinti šiemet turime išskirtinę progą – minime savo valstybės atkūrimo šimtmetį. Šimtmetinį jubiliejų švenčiame ne tik mes, bet ir mūsų kaimynai. Manau, tai gera proga pasidairyti ir pas juos, pažvelgti, kaip jie pažymi savo valstybių jubiliejų, ką jubiliejaus proga nuveikė savo istorinės atminties puoselėjimo ir įamžinimo srityje. Šį kartą siūlau bent kiek plačiau pasidairyti po Estiją, kuri, kaip žinia, dažnai pristatoma kaip viena sėkmingiausiai besivystanti posovietinė valstybė.
Garbingam šimtmečio jubiliejui Estijoje pradėta rengtis gerokai iš anksto. Kai kurie jubiliejaus verti projektai buvo įgyvendinti iki jubiliejinių metų likus keliems, ar net keliolikai metų. Antai jau 2009 m. Talino centre suformuotoje Laisvės aikštėje buvo pastatytas ir atidengtas Estijos kovų už Nepriklausomybę monumentas – stela, kurią vainikuoja Estijos Laisvės kryžiaus ordino atvaizdas. Būtent čia, šioje aikštėje prie Nepriklausomybės atkūrimą menančio paminklo šių metų vasario 24 d. įvyko pagrindinės Estijos Nepriklausomybės šimtmečio minėjimo iškilmės (neskaitant anksti rytą kiek atokiau rengiamos ir gražia tradicija tapusios Estijos valstybinės vėliavos pakėlimo ceremonijos virš Tompea pilies bokšto Saulei tekant).
Estijos premjeras deda vainiką prie Nepriklausomybės paminklo Taline
Iškilmės Laisvės aikštėje prasidėjo kovotojų už Estijos Nepriklausomybę pagerbimu ir vainikų bei gėlių padėjimo ceremonija prie Nepriklausomybės paminklo. Ceremoniją pradėjo Estijos Respublikos Prezidentė Kersti Kaljulaid. Po jos kovotojų atminimą pagerbė Estijos parlamento vadovas Eikis Nestoras (Eiki Nestor), ministras pirmininkas Juris Ratas (Jüri Ratas), Kariuomenės vadas generolas Rihas Teras (Riho Terras), Talino meras Tavis Asas (Taavi Aas) ir kiti valstybės pareigūnai, visuomeninių organizacijų atstovai.
Lukiškių aikštėje iki šiol nėra Lietuvos valstybingumą ir kovas už laisvę menančio didingo paminklo. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kiek vėliau, po vainikų ir gėlių padėjimo ceremonijos, Estijos Prezidentė pagerbė ir pasveikino aikštėje išsirikiavusius Estijos ir jos sąjungininkų karius, jų vėliavas, priėmė aikštėje priešais Nepriklausomybės paminklą surengtą didelį karinį paradą su karinės technikos, taip pat ir sunkiosios, demonstravimu. O Estijos ir kitų Baltijos šalių oro erdvę saugantys NATO naikintuvai Estijos ir Talino padangėje suko ratus visą karinio parado laiką ir virš iškilmių vietos praskrido ne vieną kartą, kaip kad būna pas mus, bet gal kokius 5 kartus, tiksliai net ir nesuskaičiavau. Pas mus Vasario 16 dienos pagrindinių iškilmių Daukanto aikštėje programoje, deja, nebuvo nei deramo kovotojų už Tėvynės Laisvę ir Nepriklausomybę pagerbimo, nei karinio parado.
Istorinės atminties įamžinimo prasme labai simboliška ir tai, kad Nepriklausomybės šventės ir Estijos valstybingumo šimtmečio iškilmės buvo pratęstos 2016 metais atidarytame didžiuliame 350 m. ilgio ir 34 tūkst. kvadratinių metrų ploto modernios, gal net futuristinės architektūros pastate – naujajame Estijos Nacionaliniame muziejuje, pastatytame visai šalia kito labai svarbaus Estijos kultūros ir mokslo centro – Tartu miesto, buvusioje sovietų karinio aerodromo teritorijoje.
Naujasis Estijos Nacionalinis muziejus – dar viena labai graži, tvari ir ilgalaikė estų tautos ir valstybės dovana Estijos Nepriklausomybės šimtmečiui, bene didžiausia Estijos valstybės investicija kultūros srityje po Nepriklausomybės atkūrimo. Nors muziejaus architektūriniai sprendimai labai modernūs ir šiuolaikiški, bet jo, kaip ir daugelio kitų muziejų ekspozicijos, paprastai koncentruojasi į istorinę praeitį, siekia atskleisti tautų ir kultūrų istorines šaknis, kuriomis maitinasi jų dabartis ir ateitis. Šis muziejus tarsi įkūnija praeities ir dabarties simbiozę, yra ypatingas dar ir tuo, kad jo ekspozicijose siekiama parodyti ne tik estų , bet ir visų ugro-finų nueitą istorinį kelią.
Čia, šio muziejaus konferencijų salėje, 2018 m. vasario 24 d. vakarą, buvo surengtas Estijos valstybės Nepriklausomybės šventei ir Šimtmečio jubiliejui skirtas iškilmingas priėmimas, kuriame dalyvavo apie 1,5 tūkst. svečių iš Estijos ir užsienio. (Lietuvoje, kiek žinau, tokio, ar panašaus priėmimo šių metų Vasario 16 d. visai nebuvo). Svarbiausioji šių iškilmių viešnia, o kartu ir šeimininkė buvo Estijos Respublikos Prezidentė Kersti Kaljulaid, į muziejų atvykusi kartu su savo sutuoktiniu Georgijumi-Rene Maksimovskiu (Georgi-Rene Maksimovski).
Karinės technikos paradas Taline 2018 m. vasrio 24 dieną
Priėmime pasakytoje kalboje Prezidentė apžvelgė estų tautos istorinį kelią, jos kovą už laisvę ir nepriklausomybę, ragino savo tautiečius ir toliau saugoti savo estiškąją tapatybę dabartinėje iššūkių kupinoje pasaulio globalizacijos tikrovėje. Ji sakė, kad mažos tautos išlikimo kovoje ypač svarbus vaidmuo tenka mokyklai ir jaunosios kartos ugdymui. Mokykla turi ugdyti veiklius, mąstančius (ir mąstančius estiškai!) Tėvynės patriotus, kurie būtų pasirengę ne tik būti konkurencingi darbo rinkoje, bet ir apginti bei išsaugoti estiškąją tapatybę bei savo tautos egzistenciją ir valstybingumą. Anot Estijos Prezidentės, didelės tautos gali sau leisti, kad visuomeniškai aktyvi ir veikliu patriotizmu pasižyminti būtų tik nedidelė tautos dalis, o mums, mažai tautai, labai svarbu, kad patriotiškai mąstytų ir aktyviai, konstruktyviai veiktų visa tauta. Prezidentė Kersti Kaljulaid savo kalbą baigė kviesdama susitelkti ir dėti visas pastangas, kad Estija būtų išsaugota, paskelbė šūkį „Išsaugokime Estiją“!
Remonto darbai Lukiškių aikštė. Vyčio čia nebus, todėl aikštė – nyki, atgrasi, svetima. Slaptai.lt nuotr.
Visai neseniai, šių metų rugpjūčio 23 – Juodojo kaspino bei Tarptautinę totalitarinių režimų atminties dieną visa Estija ir jos sostinė praturtėjo dar vienu labai svarbiu istorinės atminties įamžinimo objektu. Taline, ant Marjamiagi (Maarjamäe) kalvos buvo atidengtas Komunistinio teroro aukų memorialas, kurio plokštėse lazeriu išgraviruoti daugiau kai 22 tūkstančių komunistinio teroro aukų vardai, palikta vietos ir kitų aukų vardams, jei jie bus atskleisti ir prikelti iš užmaršties. Šį Komunizmo aukų memorialą bendromis pastangomis kūrė Estijos istorinės atminties institutas, Estijos Respublikos Teisingumo ministerija bei renginių ciklo „Estijos Respublikai 100 metų“ organizacinis komitetas. (O kad taip ir pas mus būtų – ne nuolatiniai, neretai tarpusavio rietenomis ir abipusiais kaltinimais virstantys bevaisiai ir nesibaigiantys ginčai, bet darnus ir sutelktas veikimas!).
NATO naikintuvai Talino padangėje Estijos Nepriklausomybės dieną
Memorialą atidarė Estijos Respublikos Prezidentė Kersti Kaljulaid ir, atrodo, joks alergijos priepuolis jos prie šio didelio memorialo neištiko, nes sugebėjo pasakyti netrumpą, turiningą ir progai pritaikytą kalbą, kurioje pasmerkė totalitarizmą, pabrėžė, kokios baisios buvo totalitarinių režimų pasekmės, apie kurias gerai žino estai ir kitos komunistinių režimų jungą patyrusios tautos. Ji sakė, kad ir šiandien dar pasitaiko tokių, kurie teigia, jog vienas ar kitas diktatorius, esą, siekė kilnių tikslų, tik jam nepavyko jų įgyvendinti. Bet mes turime suprasti, kad kiekviena totalitarinė ideologija yra nesutaikomas laisvės priešas, o šia ideologija grindžiamų politinių režimų kainą mes žinome iš savo istorinės patirties. Todėl ir šiandien turime budėti demokratijos, laisvės, žmogaus teisių sargyboje, neleisti, kad politiniai sprendimai būtų priimami vadovaujantis neapykanta ir smurtu. Tik tada galėsime būti ramūs dėl savo vaikų ir kitų būsimųjų kartų ateities.
Memorialo atidarymo iškilmėse dalyvavęs Estijos Teisingumo ministras Urmas Reinsalas (Reinsalu) padėkojo visiems, kurie vienu ar kitu būdu prisidėjo prie šio memorialo sukūrimo, o ypač tiems, kurie rinko medžiagą apie komunistinio teroro aukas. Jis sakė, kad Memorialo atidarymo iškilmių dieną atiduodame pagarbą Estijos žmonėms – vyrams, moterims, vaikams, kurie tapo teroro ir prievartos aukomis. Dėl nacių ir sovietų suokalbio nepriklausomybę praradusi Estija neteko penktadalio savo gyventojų. Čia, šiame memoriale, aukų artimieji ir visi mes galėsime pagerbti visus tuos, kurie buvo nužudyti, žuvo kovoje arba būdami tremtyje, toli nuo savo namų. Daugelio jų palaidojimo vieta nėra žinoma. Todėl memorialas su ant jo sienų išgraviruotais žuvusiųjų vardais bus jų atminimo ir pagarbos jiems teikimo vieta bei priminis dabartinei ir ateities kartoms apie totalitarinio komunistinio režimo nusikaltimus.
Estijos istorinės atminties instituto atstovė Sandra Vok (Vokk) savo kalboje pabrėžė, jog nacizmo nusikaltimai yra jau gana gerai žinomi pasaulyje ir pasmerkti. To, deja, dar negalima pasakyti apie komunistinių režimų nusikaltimus. Dėl raudonojo teroro didžiulių nuostolių patyrė ir estų tauta bei kitų tautybių Estijos gyventojai. Todėl Estijai tenka ypatingai svarbus vaidmuo skelbiant pasauliui tiesą apie komunizmo nusikaltimus. Tikriausiai ir mes, lietuviai, sekdami estų pavyzdžiu, turėtume dar aktyviau ir išraiškingiau prie to svarbaus ir prasmingo darbo prisidėti.
Estijos Prezidentė kalba Komunizmo aukų memorialo atidarymo iškilmėse
Estijos Respublikos Nepriklausomybės šimtmečio proga sukurtą ir Taline, ant Marjamiagi kalvos atidarytą Komunistinio teroro aukų memorialą sudaro dvi dalys – „Kelias“ ir „Tėviškės sodas“. Kelią sudaro memorialinis koridorius, ant kurio sienų, kai jau minėta, išgraviruoti daugiau kaip 22 tūkstančių žuvusiųjų vardai, daugelio kurių palaidojimo vietos nėra žinomos. Šis koridorius simbolizuoja totalitarinio režimo žiaurumą ir nežmoniškumą. Ramybę ir saugumą teikia „Tėviškės sodas“, pasodintas priešais memorialo sieną, kurios plokštumą iš sodo pusės puošia darbščiųjų bitelių atvaizdai.
Priminę ir glaustai aptarę tik kai kuriuos labai svarbius ir reikšmingus pastarojo laikotarpio ir ankstesnių metų Estijos veiksmus istorinės atminties įamžinimo bei kultūros puoselėjimo srityje, prisiminę tik mažą dalelę Estijos Prezidentės ir kitų valstybės pareigūnų pasakytų kalbų, labai svarbių tautos savivokai ir jos išlikimui, manau, galime konstatuoti, jog Estija, jos aukščiausio rango valstybės pareigūnai, visa estų tauta, pasitikdami savo valstybės Nepriklausomybės šimtmetį, ir šiais, jubiliejiniais metais, nuveikė daugiau ir reikšmingesnių, išliekamąją vertę turinčių darbų negu mes, gražiau ir prasmingiau paminėjo savo valstybės jubiliejų.
Kurie Lietuvos politikai nenori Lukiškių aikštėje matyti Laisvės paminklo – Vyčio? Slaptai.lt nuotr.Estijos pirmoji pora atvyksta į priėmimą, surengtą Estijos Nepriklausomybės šimtmečio proga
Kodėl taip yra? Priežasčių matyt tiek daug, kad ir ant jaučio odos dydžio lapo jų nesurašysi. Pasakysiu tik tiek, kad gal ir mes visi, mūsų visuomeninės organizacijos, judėjimai, kiti piliečių sambūriai dėl to esame kalti, nes nesugebame susitelkti, vieningai ir tvirtai pareikalauti, kad mūsų aukščiausio lygio rinktieji, ar paskirtieji valstybės pareigūnai nesibodėtų paminklais ir kitais istorinės atminties įamžinimo projektais, nesityčiotų iš „praeities šešėlių“, nebijotų „galvoti apie praeitį“, girdėtų patriotinių jėgų balsą, nestrigtų bevaisių ir beprasmiškų, dirbtinai konstruojamų diskusijų, „švogerysčių“ ir korupcijos voratinkliuose, bet laiku priimtų reikalingus sprendimus ir, dirbtinai nevilkindami, juos įgyvendintų, o neatidėliotų iki kitų jubiliejų, kuriuos vėl pasitiks visiškai nepasiruošę.
XXX
Parengta pagal: 1) 100th Anniversary of the Estonian Republic; 2) Independence Day Parade on Tallinn‘s Freedom square; 3) The President of the Republic at the Republic of Estonia Independence Day celebration at the Estonian National Museum; 4) A Memorial for the Estonian Victims of communism in Maarjamae is open; 5) Estonia opens Memorial in remembrance of 22000 victims of communism; 6) A Memorial to the victims of communism opens in Estonia; 7) The Estonian National Museum (Eesti Rahva Muuseum) opens in Tartu; 8) 5 Reasons You should visit the Estonian National Museum in Tartu.
Nuotraukos iš Vikipedijos anglų kalba: 1) War of Independence Column in Tallinn; 2) Freedom Square in Tallinn; 3) Independence Day Parade on Tallinn‘s Freedom square; 4) The Estonian National Museum (Eesti Rahva Muuseum) in Tartu; 5) A Memorial to the victims of communism opens in Estonia – vaizdai.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė, penktadienį turėjusi dalyvauti Tartu mieste vykstančioje studentų dainų šventėje „Gaudeamus“ ir pasveikinti šios šalies žmones su garbingu valstybės 100-mečiu, dėl blogų oro sąlygų neišvyko į Estiją.
„Dėl skrydžiui netinkamų oro sąlygų Lietuvoje ir Estijoje prezidentė negalės šį vakarą dalyvauti festivalio „Gaudeamus” atidarymo koncerte Tartu. Šalies vadovė Estijos žmonėms palinkėjo gražios šventės ir perdavė sveikinimo įrašą estų kalba“, – rašoma prezidentūros pranešime.
Estija nepriklausomybę paskelbė 1918 m. vasario 24 d., tačiau oficialios iškilmės surengtos kartu su didžiausiu visų trijų Baltijos valstybių studentų festivaliu „Gaudeamus“, kurio namai šiemet – antrasis Estijos miestas Tartu.
Festivalio pradžioje Lietuvos vadovė turėjo sakyti sveikinimo kalbą Estijos žmonėms ir stebėti valstybės 100-mečiui skirtą iškilmingą Lietuvos, Latvijos ir Estijos studentų chorų bei folkloro ansamblių koncertą. Šventiniame renginyje dalyvauja Suomijos, Latvijos, Lenkijos, Islandijos ir Sakartvelo prezidentai.
Šiemet „Gaudeamus“ dalyvauja 53 chorai ir folkloro kolektyvai iš Lietuvos. Vienas svarbiausių festivalio renginių – specialus lietuvių folkloro koncertas, skirtas Estijos 100-mečiui, kuris vyks šeštadienį.
Baltijos šalių studentų festivalis „Gaudeamus“ rengiamas nuo 1956 metų. Šiemet jis vyksta 18 kartą. Kitas „Gaudeamus“ vyks 2021 m. Lietuvoje.
Šiais metais studijas Baltijos gynybos koledže baigė 74 atstovai iš Baltijos ir kitų šalių. Vienu geriausių studentų šiemet pripažintas ir už akademinius pasiekimus apdovanotas Lietuvos kariuomenės pulkininkas leitenantas Arūnas Dzidzevičius. Kitą, Jungtinių operacijų apdovanojimą, gavo Lietuvos kariuomenės majoras Pavelas Jelkinas. Šis apdovanojimas skiriamas už ypatingai gerą įgautų žinių pritaikymą praktikoje.
Šiemet Jungtinio vadovavimo ir štabo karininkų kursą, skirtą karininkų operacinio lygmens rengimui, baigė 18 Lietuvos kariuomenės karininkų. Iš viso šiame kurse šiemet studijavo 53 studentai iš 11 valstybių. Siekdama padėti Rytų partnerystės šalims užtikrinti kokybišką karininkų mokymą Lietuva taip pat remia dviejų studentų iš Gruzijos ir Ukrainos mokslą koledže.
Aukštesniųjų štabo karininkų kurse studijavo 5 karininkai iš Lietuvos. Šiemet šį strateginio lygmens kursą iš viso baigia 21 studentas iš 13 valstybių. Šiame kurse Lietuva taip pat remia studentų iš Moldovos ir Ukrainos mokslą.
Baigimo ceremonijoje Baltijos gynybos koledže dalyvavo krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis, Latvijos gynybos ministerijos valstybės sekretorius Janis Garisons, Estijos kariuomenės vadas generolas Riho Terras, Lietuvos kariuomenės Gynybos štabo viršininkas generolas majoras Vitalijus Vaikšnoras.
Estijos mieste Tartu veikiantis Baltijos gynybos koledžas yra vienas sėkmingiausių Baltijos šalių bendradarbiavimo projektų, užtikrinantis aukštesniųjų karininkų parengimą. Kartu tai vienintelė NATO šalių Europoje karinė mokymo įstaiga, organizuojanti operacinio lygmens vadų parengimą anglų kalba. Šis koledžas aukštai vertinamas daugelyje NATO šalių.
Baltijos gynybos koledže mokosi karininkai iš NATO, ES šalių, o taip pat ir iš valstybių dalyvaujančių NATO partnerystės taikos labui programoje.
Baltijos gynybos koledžui šiuo metu vadovauja Latvijos kariuomenės generolas majoras Andis Dilanas.
Latvijos, Lietuvos ir Estijos gynybos ministrai Baltijos gynybos koledžo steigimo sutartį pasirašė 1998 m. birželio 12 d. Briuselyje.
Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia žurnalisto Gintaro Visocko pokalbį su rašytoja Birute MASIONIENE. Pokalbio tema – ne itin šilti, ne itin draugiški lietuvių ir estų tarpusavio santykiai.
Interviu skelbtas 1993 metų vasario 23-ąją, Estijos nepriklausomybės dienos išvakarėse. Daugelis pastabų, išdėstytų tame pokalbyje, – vertos dėmesio ir šiandien.
Portalas Slaptai.lt taip pat numatęs paskelbti ir rašytojos Birutės Masionienės interviu, duotą žurnalistui G.Visockui 1992-aisiais metais. Ten irgi daug dėmesio skiriama lietuvių – estų tarpusavio santykių analizei.
