GINTARAS VISOCKAS
Parašyti šį straipsnį paskatino neseniai dienos šviesą išvydęs prof. dr. Algimanto Liekio mokslinio – pažintinio pobūdžio veikalas „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“.
Knygos pratarmėje rašoma, jog „toks Azerbaidžanas, koks yra šiandieną, – tai tik XIX a. Rusijos užkariauto „tikrojo Azerbaidžano“ šiaurinė dalelė prie Kaspijos vakarinių krantų“.
Knygos autorius istorikas pastebi, kad ir pastaruosius porą šimtų metų Azerbaidžano teritorija buvo mažinama, o jos žmonės patyrė genocidą, tremtį, žemių okupaciją bei aneksiją. Ir daugiausia, kaip įsitikinęs dažnas azerbaidžanietis, tai atsitikę dėl didžiųjų valstybių ir savotiško jų įnagio – kaimynų armėnų intrigų, kuriuos kadaise azerbaidžaniečiai priglaudė savo kaimuose ir miestuose.
Taigi istoriko A.Liekio knyga – apie mums tolimą Kaukazą, apie ten, tolokai nuo Lietuvos, gyvenančių tautų tarpusavio nesutarimus, karus, teritorinius ginčus. Žiūrint paviršutiniškai, Mokslotyros instituto išleistoje knygoje nagrinėjami Lietuvai ne patys aktualiausi klausimai. Bet jei žvelgsime atidžiau, armėnų – azerbaidžaniečių ginčai, nepaisant milžiniškų atstumų, skiriančių Lietuvą ir šį regioną, nėra tolimi. Globaliame pasaulyje sąvokos „toli – arti“ tiesiog nėra.
Pateiksiu keletą pavyzdžių, kodėl šis veikalas – naudingas ir svarbus. Lietuvos politikams tenka ir dar ne sykį teks balsuoti įvairiuose tarptautinių institucijų organizuojamuose forumuose dėl Kalnų Karabacho konflikto. Bet vos tik mūsų parlamentarai ir politikai pradeda ruoštis šiems balsavimams, į Seimą plūstelna Armėnijos ambasados bei Lietuvoje gyvenančios armėnų diasporos atstovų komanda, įrodinėjanti, kaip būtent lietuviams politikams derėtų balsuoti.
Tad nuo seniausių laikų labiau armėnus palaikiusios Lietuvos politikams brukama vienpusiška nuomonė (apie šią nuolat iškylančią problemą yra užsiminęs Seimo narys Kęstutis Masiulis).
Azerbaidžaniečiai mūsų politikus laiko principingais, nepaperkamais, išmintingais, teisingais. Azerbaidžaniečiams nė mintis nekyla nurodinėti, kokią poziciją lietuviams derėtų užimti. Azerbaidžaniečiai įsitikinę, jog Lietuva, pati kadaise patyrusi milžiniškų teritorinių praradimų, pergyvenusi žiaurius karus, sukilimus, tremtis bei aneksijas, supras ne mažiau tragedijų patyrusio Azerbaidžano skausmą.
O juk mūsų Seimo nariai ne visuomet elgiasi principingai. Išklausę armėniškų versijų ir nežinodami visapusiškos padėties mūsų parlamentarai patys nesistengia ieškoti tikrųjų tiesų.
Nors, žvelgiant giliau, ir nuo Lietuvos politikų balsavimo priklauso, kas toje žemėje įsivyraus – taika, istorinis teisingumas ar dar vienas nuožmus karas, panašus į tą, kuris siautėjo 1992 – 1994-aisiais metais, kai azerbaidžaniečius puolė ne tik armėnų, bet ir Rusijos ginkluotųjų pajėgų kariai bei rusų samdiniai.
Žodžiu, lietuviškojo principingumo pavyzdžių turime ne tiek daug. Štai Seimo narys K.Masiulis kadaise priklausė parlamentarės Dalios Kuodytės vadovaujamai Draugystės su dabartiniu Kalnų Karabachu grupei, bet, ilgainiui supratęs, jog ši narystė ginčija Azerbaidžano teritorinio vientisumo principus, – pasitraukė.
O štai Lietuvos parlamentaras Kęstas Komskis prisipažino ne itin giliai išmanantis Kaukazo regiono specifiką. Bet vis tik nusprendė priklausyti Draugystės su dabartiniu Kalnų Karabachu grupei.
Beje, Azerbaidžano istorijos neišmanymo gausu ne tik Lietuvos Seime. Nesusigaudymo apstu ir Lietuvos istorikų, žurnalistų, kunigų gretose. Tiems, kurie vis dar mano, jog Kalnų Karabachas – armėniškos žemės, derėtų priminti, kad visa dabartinė Armėnija – tai dirbtinai Rusijos imperijos sukurta valstybė azerbaidžaniečių tautos gyvenamosiose žemėse.
Istoriko A.Liekio veikale „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“ taip apibūdinama ši problema: “Lietuvoje iki šiol nėra apibendrinančios knygos apie azerbaidžaniečių tautos kovą dėl savo laisvės ir nepriklausomybės, žemių netektis, santykių su didžiosiomis ir kaimyninėmis valstybėmis raidą. O tai žinoti svarbu lietuvių tautai, kuriai, kaip ir azerbaidžaniečių tautai, istorija buvo negailestinga, o kaimynai – ne patys geriausi“.
Maždaug prieš 200 metų net tuometinis Irevanas, dabartinės Armėnijos sostinė, buvo išskirtinai azerbaidžanietiškas. Tačiau nuo 1799-ųjų metų Rusijos imperija pradėjo aršiai puldinėti Kaukazą. Neatlaikiusi rusų spaudimo 1827 metų spalio 1-ąją dieną krito Irevano tvirtovė. Kokį miestą rusų kariai užėmė? Ogi – azerbaidžanietišką.
Apie tai byloja ir puolant tvirtovę dalyvavusio dekabristo Jevdokimo Lačino atsiminimai, kuriuose Irevano gyventojai įvardinami kaip totoriai (taip anais laikais buvo vadinami azerbaidžaniečiai). Azerbaidžanietišką Irevano kilmę mena ir garsusis Franco Rubo paveikslas „Irevano tvirtovės atidavimas 1827 metų spalio 1 dieną“. Irevano pilis minėtame paveiksle apsupta musulmoniškų maldos namų.
Jei atidžiau panagrinėsime išlikusius tų laikų rusiškus, turkiškus ir iranietiškus archyvus, menančius, kokias teritorijas nuo 1799 iki 1827-ųjų puldinėjo Rusijos imperija ir kokias sutartis ji sudarinėjo su tuometine Osmanų imperija (dabartinė Turkija) bei Iranu, tai matysime būtent tokius pavadinimus: užgrobtos ir pasidalintos žemės, kuriose gyvena „ardibižanskije plemena“, „tatarskije plemena“, kurios turi pavadinimą „Ardinbaidžan“ arba „Adrebižan“.
Jokiuose to meto dokumentuose, pasirašytuose net trijų Rusijos imperatorių (Petro I, Petro II, Pavlo I), nei 1827-aisiais pasirašytoje Turkmėnčajaus taikos sutartyje (rusiškoje ir turkiškoje versijose) neminima nei Armėnija, nei armėnai. Minimi tik azerbaidžaniečiai. Azerbaidžanietiškais chanatais įvardinama ne tik Giandža , Irevanas, bet ir Kalnų Karabachas.
Užtat senuosiuose archyvuose, kuriuos dabartinė Armėnijos valdžia norėtų bet kokia kaina sunaikinti arba bent jau pamiršti, esama išlikusių dokumentų, bylojančių: „Kai tik Irevano ir Nachičevanės chanatai bus užimti mūsų kariuomenės, tuoj tūkstančiai armėnų iš Persijos, Turkijos ir net iš Indijos su visais turtais apsigyvens okupuotose žemėse (taip rašo vienas armėnų šventikas Irevano tvirtovės šturmui vadovavusiam generolui Ivanui Fiodorovičiui Paškevičiui). Tačiau įdomiausia, kad net ir po masinio armėnų antplūdžio į Rusijos imperijos užgrobtas žemes Irevano tvirtovę užėmęs generolas I.Paškevičius savo laiške priverstas konstatuoti: „totoriai (taip anais laikais vadinti azerbaidžaniečiai – auoriaus past.) šioje provicijoje sudaro 2/3 visų gyventojų“.
Nepasitikintiems senaisiais archyvais galima kaip pavyzdį pateikti 1835 metais britų išleistą žemėlapį, kuriame nėra jokios Armėnijos – tik azerbaidžaniečių apgyvendintos teritorijos. Net ir amerikiečių kartografų 1835-aisiais sudarytame žemėlapyje nėra Armėnijos. Toji teritorija, kuri dabar laikoma Armėnija, 1835-aisiais vadinta azerbaidžanietiškomis žemėmis. 1786 metais rusų diplomatas Stepanas Barnašovas, rezidavęs tuometinėje Gruzijoje, aprašė, kad šiauriau Arakso upės – Adrebižano žemės. Su pavadinimu „Armėnija“ tikrai nesupainiosi. 1864-aisiais metais britų konsulas Ketas Abadas oficialiai pranešė, kokias žemes Rusija yra okupavusi šiauriau Arakso upės. Minimos azerbaidžaniečių, totorių, bet ne armėnų gentys.
O jei dar prisiminsime, kaip armėnų ir rusų pastangomis azerbaidžaniečiai iš savo gimtųjų žemių buvo vejami 1918- 1940-aisiais, kaip buvo išstumti 1948 – 1953-aisiais, jei turėsime omenyje, kad 1990-aisiais metais, kai byrėjo tuometinė sovietų imperija, Kalnų Karabachas oficialiai priklausė Azerbaidžanui, visi šiandieniniai ginčai dėl Kalnų Karabacho priklausomybės atrodo keistai. Tiesiog viena pusė – per daug įžūli, remdamasi agresyviosios Rusijos ir savo diasporos tokiose šalyse kaip JAV parama.
Bet jei šiuos argumentus pabandytum pateikti proarmėniškai nusiteikusiems Lietuvos politikams ir istorikams, sulauktumei kategoriškos atmetimo reakcijos. Mat Jerevanas primygtinai reikalauja remtis tik jų, armėnų, šaltiniais, o visus kitus – atmesti kaip tendencingus.
Štai amerikiečių mokslininkas Robertas Hjusonas sako: „Jerevane mane įtikinėjo, kad mes, vakariečiai, neturėtume gilintis, kas apie Armėniją ir Azerbaidžaną parašyta kažkur kitur. Mes labiau pasitarnautume Armėnijai, jei tiesiog išverstume į kitas kalbas tai, kas parašyta Armėnijoje, kas parengta Armėnijos mokslų akademijos“.
Ši amerikiečių mokslininko įvardinta tendencija, deja, labai gaji ir Lietuvoje. Kai kurie Lietuvos istorikai paniškai bijo imtis armėnų – azerbaidžaniečių nesutarimų temos. O jei ir ryžtųsi, tai pirmiausia reikalautų įsiklausyti į armėnų argumentus ignoruojant azerbaidžanietiškuosius.
Todėl prof. dr. istoriko Algimanto Liekio knyga „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“ – svarbus veikalas. Tai – pirmasis lietuviškas istorinis darbas, kuriame įsiklausoma ne vien į armėnų argumentus. Čia išgirsta ir azerbaidžaniečių pozicija. Pirmą sykį lietuvio istoriko knygoje išsamiai apžvelgiami Armėnijai nepalankūs faktai. Net bandoma ieškoti panašumų tarp to, kaip teritorijas prarasdavo Azerbaidžanas ir kaip savo žemių netekdavo Lietuva.
Istoriko A.Liekio knygą sudaro per dešimt svarbių temų. Pavyzdžiui, skyriuje „Kur įmintos azerbaidžaniečių pėdos“ nagrinėjamas dabartinių azerbaidžaniečių – tiurkų ir jų protėvių gyvenimo dabartinėse žemėse pagrįstumas. Skyriuje „Kiek giliai įminti armėnų pėdsakai?“ mėginama atsakyti į klausimą, kaip ir kada armėnai apsigyveno Užkaukazėje. Skyriuje „Mažosios tautos didžiųjų žaidmimuose“ analizuojama, kaip didžiosios valstybės manipuliavo Kaukazo tautų likimais.
Ypač svarbus skyrius „Laisvė – kitų nelaisvės kaina“. Jame gilinamasi, kaip armėnai norėjo sukurti valstybingumą tiurkų, gruzinų, azerbaidžaniečių žemių sąskaita.
Dėmesio verti ir kiti skyriai. Pavyzdžiui, „Nusikaltimuose be atpildo“ istorikas A.Liekis domisi aukomis, kritusiomis 1905 – 1907-aisiais metais Baku mieste.
Įdomių faktų ras ir naujausiosios istorijos gerbėjai. Sakykim, daug vietos skiriama analizei, kaip Sovietų Sąjungos laikais iš Azerbaidžano buvo atiminėjamos teritorijos ir atiduodamos armėnams, kas ir kodėl organizavo riaušes Sumgaito mieste, kodėl itin žiauriai išžudyti taikūs Chodžaly gyventojai, kaip džentelmeniškai elgėsi azerbaidžaniečiai, kai armėnų gyvenamą Spitaką sugriovė galingas žemės drebėjimas, apie „paskutinius imperijos atokvėpius – 1990-ųjų sausio mėnesio skerdynes sostinėje Baku ir Michailo Gorbačiovo atsakomybę…
Istoriko A.Liekio veikale „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“ aktualus ir skyrius „Teisingumas nenugalimas, bet sunkiai įgyvendinamas“. Čia profesorius pasakoja apie diplomatines pastangas įtikinėjant Armėniją grąžinti okupuotas azerbaidžanietiškas žemes bei „kaimyniško sugyvenimo viltis“.
Knygos autorius nepamiršo net lietuvių literatūros klasiko Vinco Krėvės – Mickevičiaus, kadaise gyvenusio ir dirbusio Azerbaidžano sostinėje, bei jo kūrinių, kuriuose apie azerbaidžaniečius rašoma palankiai, su meile ir didele pagarba.
Tikiu, istoriko A.Liekio darbas padės pralaužti Lietuvoje nusistovėjusią nuostatą „apie Armėniją kalbėti tik gerai arba nieko“. Ir tuo pačiu padės lietuviams susigaudyti sudėtingose geopolitinėse intrigose.
Tai – tarsi skolos grąžinimas Azerbaidžanui, apie kurį mes ištisus dešimtmečius nenorėjome girdėti nieko palankaus.
Slaptai.lt nuotraukose: veikalo „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“ viršeliai ir pats knygos autorius prof. dr. Algimantas Liekis.
2016.05.18; 19:16
