Spaudos konferencija „Globalios migracijos skatinimo pavojai“. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Prezidento rinkimuose ketinantis dalyvauti filosofas Arvydas Juozaitis kartu su kontraversiškai vertinamos Vokietijos ultradešiniųjų partijos „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) parlamentarais pažėrė kritikos Lietuvoje pasirašyti ketinamam Jungtinių Tautų (JT) paktui dėl migracijos.

A. Juozaitis teigė matąs didžiulę grėsmę šiame pakte, nes, pasak jo, pats dokumentas skirtas ne reguliuoti migraciją, o priešingai, – ją skatinti.

„Tai aklina eurofederalistinė politika. Tai paktas, skatinantis tautų maišymą, komunistinis projektas, nepaisantis jokių žmogaus teisių. Jeigu šalys susikūrusios migracijos dėka, tokios kaip JAV ir Australija, pasisako prieš šį paktą, tai daug ką pasako“, – antradienį vykusioje spaudos konferencijoje „Globalios migracijos skatinimo pavojai“ kalbėjo A. Juozaitis.

Šiuos teiginius A. Juozaitis išsakė neslėpdamas simpatijų euroskeptiškai ir prieš imigrantus nusiteikusiai AfD partijai. Pastarosios nariai A. Juozaičio kvietimu atvyko į jo globojamą konferenciją, skirtą aptarti ES perspektyvas.

AfD bičiulių asociacijos Lietuvoje pirmininkas Algis Avižienius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

A. Juozaitis skeptiškai įvertino kritiką, kurios sulaukia AfD. Pasak jo, tai daugiausiai susiję su tuo, kad Europoje ir Lietuvoje įsigalėjo ne tik neoliberali ir eurofederalistinė politika, bet ir tokioms pačioms vertybėms atstovaujanti žiniasklaida. Konferencijoje kritikos gynėsi ir AfD nariai. „Mes nesame monstrai“, – savo politiką pabėgėlių atžvilgiu komentuodami kalbėjo AfD politikai.

Bundestago AfD frakcijos užsienio reikalų atstovas Arminas Paulius Hampelis pažymėjo, kad jo atstovaujama partija labai kritiškai vertina JT paktą dėl migracijos.

Anot jo, pakte užkoduotas vienos pasaulio visuomenės konceptas, kai darbo jėga be kliūčių migruoja po visą pasaulį. Jo teigimu, tokiu atveju Europą užplūstų dar daugiau pigios darbo jėgos, taip sukeliant rimtą grėsmę Europos šalių piliečiams.

Kitas Bundestago AfD frakcijos narys Bruno Hollnagelis aiškino, kad vieno migranto išlaikymas Vokietijai kainuoja 400 tūkst. eurų.

B.Hollnagelio teigimu, kaštai tokie dideli dėl to, kad labai brangiai kainuoja ir ilgai užtrunka jų švietimas bei integracija į darbo rinką. Politikų skaičiavimais, migrantą vidutiniškai paruošti ir visiški integruoti į darbo rinką užtrunka iki dešimties metų.

„Įsivaizduokime, kad atvykusio į šalį prieglobsčio prašytojo amžius – 35 metai. Taigi, kai jis visiškai integruosis į darbo rinką, bus sulaukęs 45-erių. Padirbęs kelerius metus jau galės gauti senatvės išmokas ir visas socialines garantijas. O mūsų vyriausybės bando pristatyti, kad migrantų antplūdis yra laimėjimas Europai“, – kalbėjo B. Hollnagelis.

Žymus Vokietijos žurnalistas, Bundestago AfD frakcijos užsienio reikalų atstovas Arminas Paulius Hampelis ir Prezidento rinkimuose ketinantis dalyvauti filosofas Arvydas Juozaitis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

A. P. Hampelio teigimu, prieš migrantus pasisakanti AfD nėra monstrai. Priešingai, pasak jo, ultraradikalia laikomos partijos politikai nori migrantams padėti.

„Mes nesame monstrai, norime tiems žmonėms padėti, bet daug efektyviau jiems būtų padėti jų pačių kilmės šalyse, kuriose pragyvenimo kaštai gerokai mažesni nei Europoje. Daugybę metų dirbau žurnalistu Azijoje, kur su migrantais tvarkėsi Jungtinės Tautos ir tvarkėsi gana gerai, niekas neplūdo į Europą. Jais buvo rūpinamasi jų pačių šalyse. Tas pats ir Afrikoje bei karinėse zonose. O kas vyksta šiuo metu? Kam keisti sistemą, veikusią daugybę metų ir įsivežti migrantus į savo šalis, kur jų išlaikymas kainuoja daug kartų brangiau?“, – svarstė A. P. Hampelis.

Pasisakydamas apie dokumentą dėl migracijos A. Juozaitis pabrėžė, kad nepaisant savo kontraversiškumo, nemažos apimties paktas net nėra išverstas į lietuvių kalbą, o jo svarstymui Seime numatyta skirti vos 20 min. Tad dokumentas, anot jo, gali būti priimtas jo net neskaičius.

„Šiuo metu gyvename informacinio bado sąlygomis. Priimami įstatymai be tautos, institucijų, valdžios pritarimo. Žmogus, būdamas atsakingas, turi ir laisvę spręsti bei gauti informaciją“, – teigė 2019 m. prezidento rinkimuose dalyvauti ketinantis filosofas A. Juozaitis.

„Alternatyva Vokietijai“ įkurta prieš penkerius metus. Pastaruosiuose Vokietijos parlamento rinkimuose AfD surinko 13 procentų balsų ir gavo 90 vietų Bundestage. Ši partija pasižymi prieš imigrantus nusiteikusia ir islamofobiška retorika bei aštria kanclerės Angelos Merkel vykdoma politika. AfD nariai ragina vokiečius permąstyti šalyje vyraujančią nacių nusikaltimų prisiminimo kultūrą ir susilaukia kaltinimų skatinant rasizmą.

„Tėvynių Europa“ yra prioritetinė AfD partijos idėja, kuria ši vadovaujasi. Neretai sulaukiantys kaltinimų esantys ne europinė partija, AfD atstovai teigia, kad jų partija yra proeuropietiška, bet anti-ES. Jų manymu, ES netolimoje ateityje laukia griūtis.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.12.05; 06:00

Žiniasklaidoje dabar labai dažnai kalbama apie emigrantus. Televizijoje net specialios laidos kuriamos. Ir tai suprantama. Didelė tautos dalis jau išvyko iš Lietuvos ir vis dar išvyksta. Niekaip nesiseka to srauto sustabdyti. Gal ir didelio noro nėra. Jaunimas kaip drugeliai į šviesą veržiasi iš tamsios, skurdžios Lietuvos į šviesius, sočius, išsvajotus Vakarus. Jie įsitikinę, kad svetur pieno upės teka, neaprėpiamos galimybės ten jų laukia. Aš taip nemanau.

Vytautas Visockas.  Slaptai.lt nuotr.
Vytautas Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Dabar beveik kiekvienoje šeimoje yra pabėgėlių į Didžiąją Britaniją, Norvegiją, Vokietiją… Nežinau kaip jums, bet man beveik nepavyksta atvirai, nuoširdžiai su jais – pažįstamais, artimesniais ar tolimesniais giminaičiais, draugų vaikais ir vaikaičiais – pasikalbėti.

Vienas pagyvenęs vyras septynerius metus slaugė senus, paliegusius, vaikų svetimiesiems paliktus tėvus Kanadoje. Papasakok, Petrai, kaip tau sekėsi, kaip ištvėrei taip ilgai dirbti tokį nepatrauklų darbą, – kartą bandžiau prakalbinti vaikystės dienų draugą. Bet jis nė iš tolo. Nėra ką pasakoti. Nenoriu.

Tokia tyla – iškalbinga byla. Galima įsivaizduoti, kaip sunku jam buvo užsidirbti tuos dolerius, už kuriuos jis gimtinėje nusipirko butą ir dabar vienišas artėja prie būsenos, kai jį patį reikės prižiūrėti, tik jau už skurdžią jo pensiją ir vieno kambario butelį.

Nepavyko ko nors konkretesnio išgirsti iš senos pažįstamos, kurios dukra su šeima darbuojasi šiaurės Norvegijoje žuvų apdorojimo įmonėje. Apie nuolatinę smarvę, apie mums neįprastas poliarines dienas ir naktis, apie tėvynės ilgesį mano pažįstamoji į kalbas nesileidžia, nors, be abejo, žino daugiau. Ar sunku dukrai fiziškai, dvasiškai, morališkai? Juk ji baigusi Vilnaius universitetą, dirbusi banke. Marytė nori padirbėti tiek, kad gautų pensiją, tada pirks namą, bet ne Norvegijoje ir ne Lietuvoje, o ten, kur daugiau saulės.

Akivaizdu, kad toli gražu ne visi gali pasigirti gyvenimo gerove toli nuo tėvynės. Pinigų žymiai daugiau, bet gėda prisipažinti, kokia kaina jie uždirbami. Neretas visai nepasakoja, kokius darbus dirba, akivaizdžiai meluoja.

Beveik nesuklysdamas gali pasakyti, kad parduotuvėje, poliklinikoje, kurorte matai atostogų grįžusį emigrantą. Labai sunku jiems neišsiduoti, kad į gimtinę atvyko net iš Anglijos arba Amerikos! Panašiai mes elgiamės, iš sostinės atvažiavę į kokį provincijos miestelį. Sunku nuslėpti savo pranašumą, kad esi buvolnas, t.y. žmogus ne tokių miestų matęs.  

Kartą į autobusą įlipo dvi pagyvenusios moterys ir atsisėdo priešais mane. Mano anūkė tai studijuoja Londone! – didžiuodamasi pasigyrė draugė. Aš ironiškai nusišypsojau, ir ji mano reakciją į tokį pasigyrimą suprato.

Turėjau valdiškų reikalų su iš Amerikos atvykusiu jaunu vyru. Pamaniau, kad jis ten gimęs, nes akcentas buvo akivaizdus. Ne, jis tik prieš trejis metus išvykęs iš tėvynės Lietuvos. Kai vaikiną sugėdinau, kalbėjo jis jau kaip tikras sūduvis.

Lietuviškoji emigracija. Slaptai.lt nuotr.
Lietuviškoji emigracija. Slaptai.lt nuotr.

Kai sovietmečiu iš Amerikos atvažiuodavo koks tolimas tolimas giminaitis, jaudindavomės, iš kailio nerdavomės, stengdamiesi kuo iškilmingiau jį/ją sutikti. Juk atvyksta žmogus tarsi iš kito pasaulio, tarsi būtų koks prezidentas arba Anglijos karalienė, o ne buvęs fabriko juodadarbis,  dabar pensininkas, broliui seseriai Vilniaus dolerinėje galintis nupirkti tranzistorių „Vef“, gal net „Volgą“.

Dabar emigrantai nedievinami, nors dolerių senelėms paliktiems savo vaikams siunčia nemažai. Ar ir ateity tas srautas nemažės? Daug priklausys nuo labai griežtos Jungtinės Karalystės premjerės. Be to, nė viena tauta nenori būti atskiesta tiek, kad nepažintų pati savęs. Anglai – ne išimtis. Mes juos turėtumėm suprasti ir važiuoti namo arba į Norvegiją apdoroti nelabai sveikai išaugintas lašišas.

2016.07.15; 14:08

Mes, lietuviai, esame homofobai. Bijome pabėgėlių, bijome rusų, nemylime Lenkijos ir lenkų, kuriems nesuteikiame teisės dokumentuose pavardes rašyti lenkiškai, tyčiojamės iš prancūzų, kurie labiau panašūs į negrus (prisimenat, kokia buvo reakcija į Kauno stadione iškeltą plakatą, kai Lietuvos rinktinė žaidė su Prancūzijos rinktine? Plakatas ironiškai sveikino Afrikos valstybės futbolininkus). 

Skaitytojų laiškai
Skaitytojų laiškai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tai faktas: ir dabar, Europos čempionate, į finalą Prancūziją išvedė ne kas kitas, o juodaodžiai.

Štai Vakaruose (Anglijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje…) žmonės tolerantiški, ten svetingai priimami visų tautybių, visų rasių emigrantai…

Pasirodo, švelniai tariant, buvo ne visai taip. Didžiojoje Britanijoje neseniai įvykęs referendumas byloja visai ką kita. O būtent: minėtos tautos sukandusios dantis kentė globalistų siekį jas neutralizuoti, sumaišyti su atvykėliais, panašiai kaip Sovietų Sąjungos bolševikai – surusinti pavergtas šalis. Baltijos valstybėse gamyklos buvo statomos pirmiausia tam, kad atsirastų pretekstas į čia perkelti rusus – kaip trūkstamą darbo jėgą.

Anglai, pasirodo, nebuvo patenkinti, kai Europos Sąjungos politikai Anglijoje juos vertė tautine mažuma. Pasitaikė proga, ir jie pratrūko įžeidinėti šalį okupuojančius atvykėlius.

Ir tai tik pradžia. Artėja rinkimai Prancūzijoje, Vokietijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose… Nepanašu, kad prancūzai ir vokiečiai yra sužavėti dabartinių vadovų nacionaline politika, Briuselio siekiais dominuoti, nurodinėti, reglamentuoti kiekvieną žingsnį. Yra du keliai: arba ES bus tokia, kokia buvo Sovietų Sąjunga, t.y. diktatoriškai valdys „broliškas“ respublikas, arba Briuselio ir Sąjungos valstybių susilietimo taškai apims tik gyvybiškai svarbias sritis.

Pirmuoju atveju ES laukia Sovietų Sąjungos likimas, o antruoju: protingai tvarkantis, nesikišant į smulkmenas, nesiekiant visus suvienodinti pagal įtakingiausių valstybių kurpalį – galima būtų gyventi ramiai ir laimingai.

Akivaizdu – multikultūralizmas žlugo. Siekis sočiai gyventi iš alkanų Afrikos ir Azijos vergų darbo pagimdė dabar sunkiai išsprendžiamas problemas. Alkanųjų aname pasaulyje daugiau, negu civilizuotas pasaulis, t.y. Europos Sąjunga, gali juos pamaitinti.

Kodėl Lietuva išsivaikšto? Todėl, kad ji nepajėgia už darbą mokėti tiek, kiek gali Didžioji Britanija, Vokietija. Jeigu Europos Sąjungai rūpėtų Lietuvos, lietuvių tautos likimas, ji mums leistų, patartų vienaip arba kitaip reguliuoti bent jau aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių srautus iš tėvynės. O yra atvirkščiai – gydytojai ir kiti specialistai tiesiog viliojami kelis kartus didesniais atlygimimais.

Pražūtinga politika – dirbtinai, savanaudiškai perkėlinėti tautas iš vienos valstybės į kitą. Taip elgėsi Stalinas, panašiai, gal tik kiek maskuodamiesi, elgiasi šių dienų buvusieji Sovietų Sąjungos bičiuliai, madas diktuojantys iš Briuselio, Paryžiaus, Romos…

Šie jų paklydimai brangiai kainuoja ir dar brangiau kainuos artimiausioje ateityje pirmiausia senstančioms Europos tautoms.

Vytautas A.

2016.07.08; 10:08